Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie gailestingumą. Tema „Gailestingumo darbai kūnui ir sielai“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 839
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS:
DATA: 2016-10-12
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (438), 2016, p. 15–16.
SERIJA: Neeilinis Gailestingumo jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (438), 2016, p. 15–16.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie gailestingumą. 32. Gailestingumo darbai kūnui ir sielai

2016 m. spalio 12 d.

Praėjusiose katechezėse mes giliau įžvelgėme į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį. Apmąstėme Tėvo veikimą Senajame Testamente, po to Evangelijos pasakojimuose matėme, kad Jėzus savo žodžiais ir darbais yra Gailestingumo įsikūnijimas. Savo ruožtu jis mokė savo mokinius: „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Tai įpareigojimas kiekvieno krikščionio veikimui ir sąžinei. Iš tikrųjų nepakanka patirti Dievo gailestingumą gyvenime; žmogus, kuris jį priima, turi tapti taip pat ženklu ir įrankiu kitiems. Todėl gailestingumas nėra rezervuojamas tik ypatingiems momentams, bet apima visą mūsų kasdienę egzistenciją.

Tačiau kaip galime būti gailestingumo liudytojai? Nemanykime, kad tai pasiekiama didelėmis pastangomis, antžmogiškais veiksmais. Ne, taip nėra. Viešpats parodo mums daug paprastesnį kelią, sudarytą iš mažų veiksmų, kurie betgi jo akyse turi didelę vertę – jis yra net pasakęs, kad pagal šiuos veiksmus būsime teisiami. Vienoje iš gražiausių Mato evangelijos vietų randame mokymą, kurį galime laikyti „Jėzaus testamentu“, perteikiamu evangelisto, tiesiogiai savo esybe patyrusio Gailestingumo veikimą. Jėzus sako, kad kiekvieną kartą, kai pavalgydiname alkstančius ir pagirdome trokštančius, aprengiame nuoguosius ir svetingai priimame svetimšalius, lankome ligonius ar kalinius, mes tą patį padarome Jam (plg. Mt 25, 31–46). Bažnyčia vadina šiuos veiksmus „gailestingumo darbais kūnui“, nes jie padeda žmonėms patenkinti jų materialius poreikius.

Tačiau dar yra septynetas kitų gailestingumo darbų, vadinamų „gailestingumo darbais sielai“, kurie nurodo kitus taip pat svarbius poreikius, ypač šiandien, nes jie susiję su žmogaus vidumi ir dažnai sukelia dar didesnes kančias. Visi veikiausiai atsimename vieną iš jų: „Nuoskaudas nukęsti“; itališkai tai nusakoma šnekamajai kalbai būdingu pasakymu: „Kantriai pakęsti įkyriuosius.“ Ir iš tikrųjų tokių yra; yra įkyrių žmonių! Tai gali atrodyti nereikšmingas dalykas, gali kelti mūsų šypseną, tačiau čia glūdi didelė meilė. Tas pat galioja kitiems šešiems gailestingumo darbams, kuriuos gera prisiminti: abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, pikta darantį sudrausti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, melstis už gyvus ir mirusius. Tai kasdieniai dalykai! „Esu nuliūdęs…“ – „Dievas tau padės, aš neturiu laiko…“ Ne! Aš sustoju, klausausi, gaištu laiką ir guodžiu tą žmogų. Tai gailestingumo aktas, ir jis padaromas ne tik jam, bet ir Jėzui!

Būsimose katechezėse mes aptarsime tuos darbus, kuriuos Bažnyčia mums pateikia kaip konkretų būdą, kaip gyventi gailestingumu. Per šimtmečius daug paprastų žmonių tai įgyvendino praktikoje, taip nuoširdžiai paliudydami savo tikėjimą. Bažnyčia, būdama ištikima savo Viešpačiui, puoselėja pirmenybinę meilę silpniausiesiems. Dažnai mūsų pagalbos reikia arčiausiai esantiems žmonėms. Nereikia eiti ieškoti kažkokių akcijų. Geriau pradėti nuo paprasčiausių dalykų, kuriuos Viešpats mums parodo kaip svarbiausius. Pasaulyje, kuris, deja, pažeistas abejingumo viruso, gailestingumo darbai yra geriausias priešnuodis. Jie ugdo mus, kad būtume dėmesingi „mažiausiųjų brolių“(Mt 25, 40), kuriuose yra pats Jėzus, pamatiniams poreikiams. Jėzus visuomet ten yra. Ten, kur vargas, kur yra žmogus, vargstantis dėl medžiaginių arba dvasinių poreikių, ten yra Jėzus. Atpažinti jo veidą tuose, kurie vargsta, yra vienas būdų, kaip iš tikrųjų pasipriešinti abejingumui. Tai leidžia mums išlikti visuomet budriems ir išvengti, kad Jėzus nepraeitų pro šalį mūsų nepažintas. Atmintyje iškyla šv. Augustino žodžiai: „Timeo Iesum transeuntem“ (Sermo 88, 14, 13): „Bijau, kad Viešpats nepraeitų“, o aš jo nepažinčiau, – kad Viešpats praeina pro mane viename iš tų vargstančių mažutėlių, o aš nepastebiu, jog tai Jėzus. Bijau, kad Viešpats nepraeitų, o aš jo neatpažinčiau! Svarsčiau, kodėl šv. Augustinas sakė, kad jis baiminasi,kad Jėzus nepraeitų. Deja, atsakymą duoda mūsų elgesys: dažnai esame išsiblaškę, abejingi, o Viešpačiui einant arti mūsų, praleidžiame progą susitikti su juo.

Gailestingumo darbai pažadina poreikį bei gebėjimą padaryti tikėjimą per meilę gyvą ir veiklų. Esu įsitikinęs, jog per šiuos paprastus kasdienius veiksmus galime pasiekti tikrą kultūrinę revoliuciją, panašiai, kaip vyko praeityje. Jei kiekvienas iš mūsų kasdien padarysime po vieną iš šių darbų, pasaulyje kils revoliucija! Visi, kiekvienas iš mūsų. Kiek daug šventųjų šiandien prisimenami ne dėl nuveiktų didelių darbų, bet dėl meilės, kuria jie mokėjo dalytis! Pagalvokime apie neseniai kanonizuotą Motiną Teresę: prisimename ją ne dėl daugybės pasaulyje jos įkurtų namų, bet dėl to, kad ji pasilenkdavo prie kiekvieno rasto gatvėje žmogaus ir siekė atkurti jo orumą. Kiek daug apleistų vaikų ji apkabino savo glėbyje; kaip daug merdinčių žmonių išlydėjo į amžinybę laikydama už rankos! Šie gailestingumo darbai yra Jėzaus Kristaus veido bruožai, – to, kuris rūpinasi savo mažiausiais broliais, siekdamas kiekvienam perteikti Dievo švelnumą ir artumą. Tepadeda mums Šventoji Dvasia, teįkvepia troškimą šitaip gyventi: kasdien padaryti bent po vieną tokį darbą, bent vieną! Iš naujo atmintinai išmokime gailestingumo darbus kūnui bei sielai ir paprašykime Viešpaties, kad jis padėtų mums juos įgyvendinti tais momentais, kai vargstančiame žmoguje matome Jėzų.