Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie gailestingumą. Tema „Melstis už gyvuosius ir mirusiuosius“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 875
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 30 novembre 2016 38. Pregare Dio per i vivi e per i morti
DATA: 2016-11-30
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (440), 2017, p. 6–7.
SERIJA: Neeilinis Gailestingumo jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (440), 2017, p. 6–7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė Apie gailestingumą. 38. Melstis už gyvuosius ir mirusiuosius

2016 m. lapkričio 30 d.

Šiandienos katecheze baigiame gailestingumo temai skirtą ciklą. Nors katechezės pabaigtos, gailestingumas turi tęstis! Dėkokime Viešpačiui už visa tai ir išsaugokime savo širdyse kaip paguodą ir padrąsinimą.

Paskutinis gailestingumo darbas sielai reikalauja melstis už gyvuosius ir mirusiuosius. Mes galime tai sugretinti su paskutiniu gailestingumo darbu kūnui, kuris kviečia palaidoti mirusius. Šis reikalavimas gali skambėti keistai; tačiau kai kuriuose pasaulio regionuose, išgyvenančiuose karo rykštę, dieną naktį vykstant bombardavimams, kai sėjama baimė ir nukenčia nekaltos aukos, deja, šis darbas yra aktualus. Biblija duoda tam gražų pavyzdį: senasis Tobitas, rizikuodamas gyvybe, laidojo mirusius, nors karalius ir draudė (plg. Tob 1, 17–19; 2, 2–4). Šiandien žmonės taip pat rizikuoja savo gyvybe laidodami nelaimingas karo aukas. Taigi šis gailestingumo darbas kūnui nėra tolimas mūsų kasdieniam gyvenimui. Jis kviečia mus apmąstyti, kas vyko Didįjį penktadienį, kai Mergelė Marija drauge su Jonu ir keliomis moterimis buvo prie Jėzaus kryžiaus. Jam mirus, Juozapas iš Arimatėjos, turtingas Sanhedrino narys, tapęs Jėzaus sekėju, pasiūlė savo uoloje iškastą naują kapą. Jis asmeniškai nuvyko pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno: tai didis gailestingumo darbas, įvykdytas su didele drąsa (plg. Mt 27, 57–60)! Krikščionims laidotuvės yra pamaldumo aktas, tačiau drauge ir didelio tikėjimo aktas. Mes laidojame į kapą mylimų žmonių kūnus vildamiesi jų prisikėlimo (plg. 1 Kor 15, 1–34). Šias apeigas mūsų žmonės išgyvena labai intensyviai ir giliai, tai sukelia ypatingą atgarsį lapkričio mėnesį, kuris skirtas maldai už mirusius.

Malda už mirusiuosius pirmiausia yra dėkingumo ženklas už jų mums paliktą liudijimą ir padarytą gėrį. Tai dėkojimas Viešpačiui už tai, kad mums juos davė, už jų meilę ir draugystę. Bažnyčia meldžiasi už mirusius ypatingu būdu per šventąsias Mišias. Kunigas sako: „Atmink, Viešpatie, mirusiuosius, kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį ir miega ramybės miegu. Juos, Viešpatie, ir visus, kurie mirė susijungę su Kristumi, priimk į šviesos, ramybės ir atilsio šalį“ (Romos kanonas). Tai paprastas, veiksmingas ir prasmingas atminimas, nes juo patikime mylimus žmones Dievo gailestingumui. Meldžiamės, turėdami krikščionišką viltį, jog jie su Juo bus rojuje, laukdami, kada galėsime drauge būti tame meilės slėpinyje, kurio nesuprantame, bet žinome, kad tai tiesa, nes taip pažadėjo Jėzus. Mes visi prisikelsime ir visi amžinai būsime su Juo, su Jėzumi.

Atmindami mirusius tikinčiuosius neturime pamiršti melstis už gyvuosius, kurie drauge su mumis kasdien susiduria su gyvenimo išbandymais. Šios maldos būtinumas yra dar akivaizdesnis, kai žvelgiame į ją tikėjimo išpažinimo šviesoje, kai sakome „Tikiu šventųjų bendravimą.“ Tai slėpinys, išreiškiantis Jėzaus mums apreikšto gailestingumo grožį. Šventųjų bendravimas iš tikrųjų parodo, kad visi esame panardinti Dievo gyvenime ir gyvename jo meilėje. Mes visi, gyvieji ir mirusieji, esame bendrystėje, tarsi sąjungoje; esame susivieniję visų pakrikštytųjų bendrystėje, visų besimaitinusių Kristaus kūnu, kurie sudaro didžiulę Dievo šeimą. Mes visi esame ta pati šeima, esame susivieniję. Todėl meldžiamės vieni už kitus.

Kiek daug yra įvairių būdų melstis už artimą! Jie visi vertingi ir patinka Dievui, jei tai daroma iš širdies. Aš ypač galvoju apie motinas ir tėvus, laiminančius savo vaikus ryte ir vakare. Ši praktika tebegyvuoja kai kuriose šeimose: palaiminti vaiką yra malda. Galvoju apie ligonius, kai einame jų aplankyti ir meldžiamės už juos; apie tylų užtarimą, kuris kartais vyksta su ašaromis daugelyje sudėtingų situacijų, kai reikia maldos.

Vakar vienas geras žmogus, verslininkas, atvyko į Mišias Šv. Mortos namuose. Tas jaunas vyras turi uždaryti savo fabriką, nes nebegali išsilaikyti. Jis verkė sakydamas: „Širdis neleidžia palikti daugiau kaip 50 šeimų be darbo. Galėčiau paskelbti firmai bankrotą. Grįžčiau namo su savo pinigais, tačiau mano širdis visą gyvenimą verktų dėl tų 50 šeimų.“ Štai geras krikščionis, kuris meldžiasi savo darbais. Jis atėjo į Mišias prašydamas, kad Viešpats parodytų išeitį – ne vien jam, bet ir toms 50 šeimų. Tai žmogus, kuris supranta, kaip melstis, širdimi ir darbais; jis moka melstis už artimą. Atsidūręs sudėtingoje situacijoje, jis neieško lengviausios išeities: „Tegu jie patys tvarkosi.“ Štai krikščionis. Man buvo taip gera jo klausytis! Veikiausiai yra daug tokių žmonių šiandien, šiuo metu, kai daugybė žmonių kenčia dėl nedarbo.

Taip pat galvoju apie padėką už gerą žinią apie draugą, giminaitį, kolegą: „Dėkoju, Viešpatie, už šį gražų dalyką!“ – tai taip pat yra malda už kitus! Dėkoti Viešpačiui, kai gerai sekasi. Kartais, pasak apaštalo Pauliaus, „Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais maldavimais“ (Rom 8, 26). Tai Dvasia meldžiasi mumyse. Atverkime savo širdį, kad Šventoji Dvasia ištirtų giliai mūsų viduje glūdinčius troškimus, idant juos nuskaistintų ir leistų įgyvendinti. Bet kokiu atveju melskimės už save ir už kitus, kad įvyktų Dievo valia kaip „Tėve mūsų“ maldoje; nes Jo valia yra tikrai didžiausias gėris, mūsų niekada neapleidžiančio Tėvo gėris: melstis ir leisti Šventajai Dvasiai melstis mumyse. O tai ir yra gražu gyvenime: melskis dėkodamas, garbindamas Dievą, ko nors prašydamas, verkdamas užklupus sunkumams, kaip tas žmogus. Bet širdis tegu visuomet išlieka atvira Dvasiai, kad ji melstųsi mumyse ir už mus.

Baigdami katechezes apie gailestingumą įsipareigokime melstis vieni už kitus, kad gailestingumo darbai kūnui bei sielai vis labiau taptų mūsų gyvenimo stiliumi. Kaip minėjau pradžioje, katechezės tuo baigiamos. Peržvelgėme 14 gailestingumo darbų, tačiau gailestingumas tęsiasi ir turime jį įgyvendinti šiais keturiolika būdų. Ačiū.