Šiandien pradedame naują katechezių ciklą krikščioniškosios vilties tema. Tai labai svarbu, nes viltis niekuomet nenuvilia. Optimizmas nuvilia, o viltis – ne! Mums ypač jos reikia šiais laikais, kai atrodo tamsu, kai jaučiamės sutrikę mus supančio blogio ir smurto akivaizdoje, matydami daugelio mūsų brolių skausmą. Mums reikia vilties! Jaučiamės sutrikę ir netekę drąsos, nes esame bejėgiai ir mums atrodo, kad tamsa niekuomet nesibaigs.

Tačiau turime neleisti, kad viltis mus paliktų, nes Dievas su savo meile žengia drauge su mumis. „Viliuosi, nes Dievas yra šalia“: mes visi tai galime pasakyti. Kiekvienas iš mūsų galime ištarti: „Aš viliuosi, aš turiu viltį, nes Dievas keliauja su manimi.“ Jis eina ir laiko mano ranką. Dievas nepalieka mūsų vienų. Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir atvėrė mums gyvenimo kelią.

Viltį apmąstyti svarbu ypač šiuo advento laikotarpiu, kuris yra laukimo metas, kai mes rengiamės dar kartą priimti guodžiantį Įsikūnijimo slėpinį ir Kalėdų šviesą. Leiskime, kad Viešpats mus pamokytų, ką reiškia viltis. Todėl paklausykime Šventojo Rašto žodžių pradėdami nuo pranašo Izaijo, kuris yra didysis advento pranašas, didysis vilties žinios nešėjas.

Antroje knygos dalyje pranašas kreipiasi į tautą skelbdamas paguodos žinią:

„Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją!
Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai,
kad jos tarnybos lažas pasibaigė,
jos kaltė išpirkta <...>.
Pasigirsta balsas:
„Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią!
Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!
Kiekvienas slėnis tegu būna užpiltas,
kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta.
Uolėta žemė pavirs lyguma,
kalvotos apylinkės – slėniais.
Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta!
Visa žmonija drauge ją išvys,
nes pats Viešpats savo lūpomis pažadėjo!“ (Iz 40, 1–2. 3–5).

Dievas Tėvas teikia paguodą pažadindamas guodėjus, kurių prašo drąsinti jo tautą, jo vaikus skelbiant, kad priespauda baigėsi, skausmas liovėsi, o nuodėmė atleista. Tai gydo sužeistą ir baimingą širdį. Todėl pranašas kviečia juos tiesti kelią Viešpačiui, būti pasirengusiems priimti jo dovanas ir jo išganymą.

Tautai paguoda prasideda kartu su galimybe žengti Dievo keliu, nauju keliu, ištiesintu ir praeinamu, paruoštu dykumoje, leidžiančiu ją pereiti ir grįžti į tėvynę. Pranašas kreipiasi į tautą, išgyvenančią Babilono tremties tragediją: dabar jie girdi, kad gali grįžti į savo šalį per išlygintą ir paplatintą kelią, be slėnių ir kalvų, kurie apsunkina kelionę, išlygintu keliu per dykumą. Parengti šį kelią reiškia nutiesti išganymo ir išlaisvinimo kelią, šalinant kiekvieną kliūtį ir trukdį.

Tremtis buvo dramatiškas Izraelio istorijos momentas, kai žmonės prarado tėvynę, laisvę, orumą ir net pasitikėjimą Dievu. Jie jautėsi apleisti ir be vilties. Tačiau štai nuskamba pranašo raginimas, vėl atveriantis širdį tikėjimui. Dykuma yra vieta, kurioje sunku gyventi, tačiau būtent ten galima keliauti, grįžti ne tik į tėvynę, bet ir pas Dievą, vėl turėti viltį ir šypsotis. Kai esame tamsoje, prispausti sunkumų, mes nesišypsome. Būtent viltis mus moko šypsotis siekiant rasti kelią, vedantį pas Dievą. Vienas iš pirmučiausių dalykų, nutinkantis žmonėms, kurie atsitolina nuo Dievo, yra tai, kad tie žmonės nesišypso. Galbūt jie gali garsiai kvatotis, sąmojingai pašiepti kitą… bet jiems trūksta šypsenos! Tik viltis dovanoja šypseną: tai šypsena viliantis rasti Dievą.

Gyvenimas dažnai yra dykuma, sunku keliauti per gyvenimą, bet jei mes pasitikime Dievu, tas kelias gali tapti gražus ir platus tarsi greitkelis. Tiesiog reikia niekuomet neprarasti vilties ir nepaliauti tikėjus visada, nepaisant nieko. Kai esame vaiko akivaizdoje, nors turime daug problemų ir sunkumų, mes šypsomės, nes prieš save matome viltį: vaikas yra viltis! Šitaip turime gyvenime įžvelgti vilties kelią, leidžiantį mums rasti Dievą – Dievą, dėl mūsų tapusį Kūdikiu. Jis privers mus šypsotis, jis duos mums viską!

Būtent šiuos Izaijo žodžius pavartojo Jonas Krikštytojas kviesdamas atsiversti: „Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią“ (Mt 3, 3). Tas balsas skamba ten, kur atrodo, kad niekas negali jo išgirsti – kas gali klausytis dykumoje? – jis skamba ten, kur vyrauja sumaištis, sukelta tikėjimo krizės. Negalime paneigti, kad šiandienos pasaulis išgyvena tikėjimo krizę. Sakoma: „Tikiu į Dievą, esu krikščionis.“ – „Priklausau tai religijai…“ Tačiau tavo gyvenimas yra toli nuo krikščionybės; jis labai toli nuo Dievo! Religija ir tikėjimas tapo tik pareiškimu: „Ar tikiu?“ – „Taip!“ Tačiau čia kalbama apie tai, kad reikia atsigręžti į Dievą, atgręžti širdį į Dievą ir eiti tuo keliu, siekiant Jį rasti. Jis laukia mūsų. Tai Jono Krikštytojo skelbimas: reikia pasiruošti susitikimui su tuo Kūdikiu, kuris vėl grąžins mums šypseną. Krikštytojas skelbia Jėzaus atėjimą, kai izraelitai tarsi tebėra tremtyje, jie vis dar pajungti romėnų viešpatavimui, todėl yra svetimšaliai savo tėvynėje, valdomoje galingų okupantų, lemiančių jų gyvenimą. Tačiau tikrąją istoriją kuria ne galingieji, o Dievas drauge su savo mažutėliais. Tikroji istorija – ta, kuri išliks amžinybėje – yra Dievo rašoma drauge su jo mažutėliais: Dievas su Marija, Dievas su Jėzumi, Dievas su Juozapu, Dievas su mažutėliais. Tai maži ir paprasti žmonės, kuriuos matome gimusio Jėzaus aplinkoje: Zacharijas ir Elzbieta, kurie buvo seni ir paženklinti nevaisingumo, Marija, jauna mergaitė, sužadėta su Juozapu, piemenys, kurie buvo niekinami ir su kuriais nebuvo skaitomasi. Tai mažutėliai, kuriuos didelius padarė jų tikėjimas, mažutėliai, kurie moka ir toliau išlaikyti viltį. Viltis yra mažutėlių dorybė. Didieji, patenkintieji nepažįsta vilties, jie nežino, kas ji yra.

Mažutėliai su Dievu, su Jėzumi, tremties, nuviliančio vienišumo, kančios dykumą paverčia lygiu keliu, kuriuo galime eiti pasitikti šlovingojo Viešpaties. Čia mes priartėjame prie esminio dalyko. Leiskimės mokomi vilties. Su pasitikėjimu laukime Viešpaties atėjimo. Kad ir kokia būtų ta dykuma mūsų gyvenime – kiekvienas žino, kokia dykuma šiuo metu eina,  – ji taps žydinčiu sodu. Viltis nenuvilia!