Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Kokios dailios kalnuose šauklio kojos…“ (Iz 52, 7) / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
adventas, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 882
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 14 dicembre 2016 La Speranza cristiana - 2. Isaia 52: “Come sono belli sui monti i piedi del messaggero che annuncia la pace…”
DATA: 2016-12-14
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 4–5.
BIBLIJOS NUORODA: Iz 52
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 4–5.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 2. „Kokios dailios kalnuose šauklio kojos…“ (Iz 52)

2016 m. gruodžio 14 d.

52 skyrių Izaijas pradeda kviesdamas Jeruzalę prabusti, nusikratyti dulkes, nusimesti grandines ir apsivilkti gražiausiais drabužiais, nes Viešpats atėjo išvaduoti savo tautos (1–3 eil.). Po to priduriama: „Todėl manoji tauta patirs mano šlovę tą dieną, nes aš Tas – Viešpats, kurs tai sako. Štai aš esu!“ (6 eil.).

Šiuo Viešpaties ištariamu „Štai aš“ apibendrinama jo tvirta valia mus išgelbėti ir būti arti mūsų, o Jeruzalė į pranašo kvietimą atsiliepia džiaugsmo giesme. Tai labai svarbus istorinis momentas. Baigiasi Babilono tremtis; Izraeliui atsiveria galimybė iš naujo atrasti Dievą, tikėjime atrasti savo tapatybę. Viešpats priartėja, o „likutis“, tai yra maža tautos dalis, išgyvenusi tremtį, tremtyje išlaikiusi tikėjimą, perėjusi krizę, net tamsoje toliau tikėjusi ir išlaikiusi viltį, – tas „likutis“ galės matyti Dievo stebuklus. Čia pranašas įterpia džiūgavimo giesmę:

„O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, –
to, kuris ateina su linksmąja žinia,
skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną,
garsindamas išganymą, sakydamas Zionui:
„Viešpatauja tavo Dievas!“ <...>
Drauge pratrūkite džiaugsmo giesme, Jeruzalės griuvėsiai,
nes Viešpats paguodė savo tautą, atpirko Jeruzalę.
Viešpats iškėlė savo šventąją ranką visų tautų akyse.
Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą“ (Iz 52, 7. 9. 10).

Šie Izaijo žodžiai, kuriuos norime apmąstyti, yra nuoroda į taikos stebuklą, ir nurodoma ypatingu būdu, sutelkiant žvilgsnį ne į žinios nešėją, bet į greitai bėgančiojo kojas: „O kokios dailios kalnuose šauklio kojos…“.

Jis yra tarsi Giesmių giesmės sužadėtinis, skubantis pas mylimąją. „Štai jis ateina, šokinėdamas per kalnus, liuoksėdamas per kalvas“ (Gg 2, 8). Taip ir taikos žinios nešėjas bėga, atnešdamas palaimingą išlaisvinimo, išgelbėjimo žinią ir pranešdamas apie Dievo karalystę.

Dievas nepaliko savo tautos ir neleido jos nuniokoti blogiui, nes jis yra ištikimas, o jo malonė didesnė už nuodėmę. Turime to išmokti, nes esme kietasprandžiai ir neišmokstame. Tačiau aš klausiu: kas didesnis – Dievas ar nuodėmė? Dievas! O kam priklauso galutinė pergalė? Dievui ar nuodėmei? Dievui. Ar jis gali įveikti didžiausią, gėdingiausią, baisiausią, blogiausią nuodėmę? Kokiu ginklu Dievas nugali nuodėmę? Meile! Tai reiškia, kad „Dievas viešpatauja“; tai tikėjimo žodžiai apie Viešpatį, kurio galybė pasilenkia prie žmonijos, nusižemina ir dovanoja gailestingumą, išlaisvindama žmogų nuo viso to, kas jame iškreipia gražų Dievo paveikslą, nes kai būname nuodėmėje, Dievo atvaizdas yra iškreipiamas. Tokios didžiulės meilės išsipildymas bus pati Jėzaus įsteigta karalystė, atleidimo ir taikos karalystė, kurią švenčiame per Kalėdas ir kuri bus galutinai pasiekta per Velykas. Didžiausias Kalėdų džiaugsmas yra vidinis ramybės džiaugsmas – Viešpats sunaikino mano nuodėmes, Viešpats man atleido, Viešpats manęs pasigaili, jis atėjo manęs išgelbėti. Tai yra Kalėdų džiaugsmas!

Broliai ir seserys, tai yra mūsų vilties pagrindas. Kai atrodo, jog viskas baigta, kai dėl daugelio negatyvių dalykų tikėjimas tampa varginantis, kai užeina pagunda, kad niekas nebeturi prasmės, – štai ateina Geroji Naujiena, kurią atneša greitosios kojos: Dievas ateina įvykdyti kažko naujo, įsteigti taikos karalystės. Dievas „iškėlė savo ranką“, ateina nešdamas savo laisvę ir paguodą. Blogis amžinai netriumfuos, kančia turi pabaigą. Neviltis įveikta, nes Dievas yra tarp mūsų.

Mes taip pat esame raginami prabusti kaip Jeruzalė, kuriai skirtas pranašo kvietimas; esame kviečiami tapti vilties žmonėmis, bendradarbiaudami su šia šviesos karalyste, kuri skirta visiems vilties vyrams bei moterims. Kaip blogai būna, kai sutinkame krikščionį, praradusį viltį! „Nebesiviliu nieko, man viskas baigta“, – taip sako krikščionis, negebantis žvelgti į vilties horizontą, prieš save matantis tik sieną. Tačiau Dievas sugriauna tokias sienas per atleidimą! Todėl turime melstis, kad Dievas kasdien duotų mums vilties, duotų jos kiekvienam: tokios vilties, kuri kyla matant Dievą Beatliejaus prakartėlėje. Mums patikėta Gerosios Naujienos žinia yra neatidėliotina. Mes, kaip ir žinios nešėjas kalnuose, turime skubėti, nes pasaulis negali laukti, žmonija alksta ir trokšta teisingumo, tiesos ir taikos.

Matydami Beatliejaus kūdikį šio pasaulio mažutėliai žinos, kad pažadas įvykdytas, žinia įgyvendinta. Tame Naujagimyje, kuriam visko reikia, kuris suvystytas vystyklais ir paguldytas ėdžiose, glūdi visa gelbstinčio Dievo galia. Kalėdos yra diena, atverianti širdį. Mums reikia atverti širdį tam mažumui, kuris yra šiame Kūdikyje, taip pat atsiverti šiam didžiam stebuklui. Tai Kalėdų stebuklas, kuriam su viltimi rengiamės šiuo advento laikotarpiu. Tai Dievo, tapusio kūdikiu, siurprizas, vargšo, silpno Dievo, Dievo, atsisakančio savo didybės, kad galėtų būti artimas kiekvienam iš mūsų.