Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Abraomas – tikėjimo ir vilties tėvas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 884
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 28 dicembre 2016 La Speranza cristiana - 4. Abramo, padre nella fede e nella speranza
DATA: 2016-12-28
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 6–7.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 6–7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 4. Abraomas – tikėjimo ir vilties tėvas

2016 m. gruodžio 28 d.

Šv. Paulius laiške romiečiams primena didžią Abraomo figūrą, nurodydamas mums tikėjimo ir vilties kelią. Apaštalas rašo: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu“ (Rom 4, 18). „Nematydamas jokios vilties… patikėjo viltimi.“ Tai labai stipri nuostata: net kai nėra vilties, turiu viltį. Taip elgėsi mūsų tėvas Abraomas. Šventasis Paulius turi omenyje tikėjimą, kuriuo Abraomas įtikėjo Dievo žodžiu, pažadėjusiu jam sūnų. Tai buvo iš tikrųjų pasitikėjimas ir viltis nesant „jokios vilties“ – taip neįtikėtina buvo tai, ką Viešpats jam žadėjo. Mat Abraomas buvo senas – buvo beveik šimto metų,  – o jo žmona bevaisė. Jai nepasisekė! Tačiau Dievas tarė, ir jis įtikėjo. Jis neturėjo žmogiškos vilties, nes buvo senas, o žmona bevaisė: ir jis įtikėjo.

Pasitikėdamas šiuo pažadu Abraomas leidžiasi į kelionę, sutinka palikti savo kraštą ir tapti svetimšaliu, turėdamas viltį sulaukti to „neįmanomo“ sūnaus, kurį Dievas turi jam duoti, nepaisant to, kad Saros įsčios jau buvo apmirusios. Abraomas tiki, jo tikėjimas atsiveria iš pažiūros neprotingai vilčiai; tai gebėjimas pranokti žmogiškąjį samprotavimą, pasaulio išmintį ir gudrybę, pranokti tai, kas paprastai laikoma sveika nuovoka, ir patikėti tuo, kas neįmanoma. Viltis atveria naujus horizontus, suteikia gebėjimą svajoti apie tai, kas net neįsivaizduojama. Viltis leidžia įžengti į nežinomos ateities sutemas ir keliauti šviesoje. Vilties dorybė yra graži; ji teikia mums daug jėgų gyvenimo kelyje.

Tačiau tai yra sunkus kelias. Abraomo gyvenime taip pat ateina krizės ir prislėgtumo momentas. Jis pasitikėjo, apleido savo namus, savo žemę, savo draugus – viską. Jis leidosi į kelionę, pasiekė Dievo jam nurodytą šalį, praėjo daug laiko. Anksčiau tokia kelionė nebuvo panaši į šiandieninę, kai lėktuvo skrydis trunka porą valandų. Anuomet ji trukdavo mėnesius, metų metus! Ėjo laikas, o sūnaus vis nebuvo, Saros įsčios liko uždarytos vaisingumui.

Nesakau, kad Abraomas prarado kantrybę, tačiau jis skundėsi Dievui. To taip pat mokomės iš mūsų tėvo Abraomo: skundas Viešpačiui yra maldos būdas. Kartais klausydamas išpažinčių girdžiu: „Skundžiausi Viešpačiui.“ O aš į tai atsakau: „Kodėl ne, skųskis, jis yra Tėvas.“ Tai maldos būdas: skųskis Viešpačiui, tai gera. Abraomas skundžiasi Viešpačiui sakydamas: „Viešpatie Dieve, <...> aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezaras“ (Eliezaras buvo jo turto prižiūrėtojas). Abraomas pridėjo: ,,Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis.“ Ir štai atėjo jam Viešpaties žodis: „Tas nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties.“ Išvedęs jį laukan tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei gali jas suskaityti.“ Tada jis jam tarė: „Taip gausūs bus tavo palikuonys.“ Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu“ (Pr 15, 2–6).

Ši scena vyksta naktį, lauke tamsu, bet ir Abraomo širdyje viešpatauja nusivylimo, neryžtingumo ir sunkumo tamsa: sunku viltis neįmanomu dalyku. Patriarchas jau pernelyg senas, atrodo, kad jau per vėlu susilaukti sūnaus, taigi viską paveldės tarnas. Abraomas kreipiasi į Viešpatį, tačiau Dievas, nors tenai esti ir kalbasi su juo, atrodo, tarsi būtų atsitraukęs ir neišlaikęs žodžio. Abraomas jaučiasi vienišas, jis senas ir pavargęs, artinasi mirtis. Kaip jis gali toliau pasitikėti?

Vis dėlto pats jo skundas yra tikėjimo forma, tai malda. Nepaisant visko, Abraomas ir toliau tiki Dievu ir turi viltį, kad kažkas dar gali įvykti. Antraip, kam reikėtų šauktis Dievo, jam skųstis ir priminti jo pažadus? Tikėjimas nėra vien tik tyla, viską priimant be atsikirtimo, viltis nėra tikrumas, kuris saugo nuo abejonių ir bejėgiškumo. Dažnai viltis yra tamsa; tačiau ten yra viltis, kuri verčia eiti pirmyn. Tikėjimas taip pat reiškia kovą su Dievu, mūsų kartėlio atskleidimą jam be apsimestinio „maldingumo“. „Supykau ant Dievo ir išklojau jam viską.“ Tačiau jis yra Tėvas, jis tave suprato: eik ramybėje! Tam reikia turėti drąsos! Tai yra viltis. Viltis reiškia, kad žmogus nebijo tikrovės tokios, kokia ji yra, ir nebijo priimti jos prieštaringumo.

Abraomas su tikėjimu kreipiasi į Dievą prašydamas, kad jam ir toliau padėtų išlaikyti viltį. Įdomu, kad jis neprašė sūnaus. Jis prašė: „Padėk man turėti viltį.“ Tai buvo malda dėl vilties. Viešpats atsako patvirtindamas savo neįtikėtiną pažadą: paveldėtojas bus ne tarnas, bet jo sūnus, gimęs iš Abraomo, jo vaisius. Taigi niekas nepasikeitė. Jis patvirtina tai, ką jau sakė, ir neduoda Abraomui jokios dingsties tikrumui, kuris galėtų jį nuraminti. Jo vienintelis tikrumas yra tai, kad jis turi pasitikėti Viešpaties žodžiu ir toliau puoselėti viltį.

Dievo duodamas Abraomui ženklas yra kvietimas toliau tikėti ir turėti viltį: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes <...>. Taip gausūs bus tavo palikuonys“ (Pr 15, 5). Tai dar vienas pažadas, ir vėl kažkas, ko reikia laukti ateityje. Dievas išveda Abraomą iš palapinės, o iš tikrųjų išveda iš jo riboto požiūrio ir parodo jam žvaigždes. Kad tikėtų, jam būtinas gebėjimas žvelgti tikėjimo akimis: tai tik žvaigždės, kurias visi mato, tačiau Abraomui jos turi tapti Dievo ištikimybės ženklu.

Tai yra tikėjimas, tai vilties kelias, kuriuo turime eiti kiekvienas iš mūsų. Jei mums liks tik vienintelė galimybė žvelgti į žvaigždes, tai reiškia, kad atėjo laikas pasitikėti Dievu. Nėra gražesnio dalyko. Meilė nenuvilia. Ačiū.