Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Rachelės rauda ir viltis (Jer 31)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
kančia, motina, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 885
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 4 gennaio 2017 La Speranza cristiana - 5. Rachele “piange i suoi figli”, ma...“c’è una speranza per la tua discendenza” (Ger 31)
DATA: 2017-01-04
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 7–8.
BIBLIJOS NUORODA: Jer 31
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (441), 2017, p. 7–8.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 5. Rachelės rauda ir viltis (Jer 31)

2017 m. sausio 4 d.

Šiandienos katechezėje norėčiau drauge su jumis pažvelgti į moterį, kuri kalba mums apie viltį, išgyvenamą raudant. Viltį, išgyvenamą raudant. Tai Rachelė, Jokūbo žmona, Juozapo ir Benjamino motina, kuri, kaip pasakojama Pradžios knygoje, miršta gimdydama pasauliui savo antrąjį sūnų Benjaminą.

Pranašas Jeremijas nurodo Rachelę kreipdamasis į tremtyje esančius izraelitus, siekdamas paguosti juos žodžiais, kupinais emocijų ir poezijos. Jis kalba apie Rachelės raudą, tačiau taip pat teikia vilties.

„Taip kalbėjo Viešpats: „Nuaidėjo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, – ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“ (Jer 31, 15).

Šiose eilutėse Jeremijas pristato savo tautos moterį, didžią savo genties pramotę, išgyvenančią skausmą ir verksmą, tačiau drauge išreiškiama nelaukta gyvenimo perspektyva. Pradžios knygoje pasakojama, kad Rachelė mirė gimdydama ir priėmė šią mirtį, kad jos sūnus galėtų gyventi. Čia pranašas vaizduoja ją gyvą Ramoje, kur susibūrė ištremtieji, apraudantys savo vaikus, tam tikra prasme mirusius dėl to, kad išvyko į tremtį. Šių vaikų, kaip ji sako, „nebėra“, jie visam laikui prarasti.

Todėl Rachelė nesileidžia paguodžiama. Jos atsisakymas priimti paguodą išreiškia skausmo gelmę ir ašarų kartėlį. Susidūrusi su tokia tragedija kaip vaikų praradimas, motina negali priimti paguodos žodžių ar gestų – jie visuomet neatitinka ir nenumalšina skausmo žaizdos, kuri negali užgyti ar nesileidžia užgydoma: tas skausmas yra proporcingas meilei. Kiekviena motina žino tai; šiandien taip pat yra daug motinų, kurios verkia, nesusitaikydamos su vaiko praradimu, nesileidžia paguodžiamos po jo mirties, kurios neįmanoma priimti. Rachelėje telpa visų pasaulio motinų skausmas, visų laikų kiekvieno žmogaus ašaros apverkiant nepataisomus praradimus.

Tas Rachelės atsisakymas būti paguostai yra pamokymas ir mums, kad kito žmogaus skausmo akivaizdoje mums reikia didžiulio jautrumo. Siekiant kalbėti apie viltį nusivylusiam žmogui, reikia dalytis jo nusivylimu. Norint nušluostyti ašaras nuo kenčiančio žmogaus veido, į jo verksmą turi įsilieti ir mūsų ašaros. Tik tokiu būdu mūsų žodžiai gali teikti šiek tiek vilties. O jeigu neįstengiu taip kalbėti – su verksmu, su skausmu, tuomet geriau tyla, paglostymas, gestas be žodžių.

Dievas jautriai, su meile atsiliepia į Rachelės raudą teisingais, neapsimestiniais žodžiais. Taip kalbama ir Jeremijo tekste:

„Taip kalbėjo Viešpats: „Nustok aimanavusi, nusišluostyk ašaras, nes laukia atpildas už tavo vargą, – tai Viešpaties žodis, – jie sugrįš iš priešų krašto! Yra vilties tavo ateičiai, – tai Viešpaties žodis, – tavo vaikai sugrįš į savo tėvynę!“ (Jer 31, 16–17).

Būtent dėl motinos verksmo dar yra vilties vaikams, grįšiantiems į gyvenimą. Moteris, sutikusi mirti gimdymo metu, kad jos sūnus galėtų gyventi, savo rauda dabar yra naujo gyvenimo pradmuo tremtiniams, kaliniams, esantiems toli nuo tėvynės. Į Rachelės skausmą ir karčią raudą Viešpats atsiliepia pažadu, kuris jai taip pat gali tapti tikros paguodos pagrindu: tauta galės grįžti iš tremties ir laisvai, su tikėjimu išgyventi savo ryšį su Dievu. Ašaros pagimdė viltį. Tai nėra lengva suprasti, tačiau tai tiesa. Labai dažnai mūsų gyvenime ašaros sėja viltį, jos yra vilties sėklos.

Kaip žinome, šį Jeremijo tekstą nurodo evangelistas Matas ir susieja jį su nekaltųjų vaikelių žudynėmis (Mt 2, 16–18). Šis tekstas mums atskleidžia tragediją, negalinčių apsiginti žmonių žudynes, gyvybę niekinančios ir naikinančios valdžios siaubą. Betliejaus kūdikiai miršta dėl Jėzaus. O jis, nekaltasis Avinėlis, savo ruožtu vėliau mirs už mus visus. Dievo Sūnus įžengė į žmonių skausmą. Nedera to pamiršti. Kai kas nors kreipiasi į mane ir užduoda sunkų klausimą, pavyzdžiui: „Tėve, pasakykite, kodėl kenčia vaikai?“, aš iš tikrųjų nežinau, ką atsakyti. Sakau tik tai: „Pažvelk į Nukryžiuotąjį: Dievas davė mums savo Sūnų, jis kentėjo, gal ten rasi atsakymą.“ Tačiau čia [parodo į savo galvą] atsakymo nėra. Tik žvelgiant į meilę Dievo, kuris atiduoda savo Sūnų, aukojantį savo gyvybę už mus, galima nurodyti paguodos kelią. Todėl sakome, kad Dievo Sūnus įžengė į žmonijos skausmą; jis tapo mirties dalininku ir ją priėmė; jo Žodis yra galutinis paguodos žodis, nes gimsta iš raudos.

Ant kryžiaus jis, mirštantis Sūnus, apdovanoja savo motiną nauju vaisingumu, patikėdamas jai savo mokinį Joną ir padarydamas ją tikinčiųjų tautos motina. Mirtis nugalėta ir drauge išsipildo Jeremijo pranašystė. Marijos ašaros, panašiai kaip Rachelės, pagimdė viltį ir naują gyvenimą. Ačiū.