Ankstesnėse katechezėse pradėjome nagrinėti vilties temą, šiuo požiūriu perskaitydami kai kuriuos Senojo Testamento fragmentus. Šiandien norime nušviesti tą ypatingą reikšmę, kurią ši dorybė įgyja Naujajame Testamente susitikus su Jėzaus Kristaus ir Velykų įvykio naujove: tai krikščioniškoji viltis. Mes, krikščionys, esame vilties vyrai bei moterys.

Tai aiškiai iškyla jau iš pirmo parašyto teksto, šventojo Pauliaus Pirmojo laiško tesalonikiečiams. Mūsų girdėtame fragmente galima pastebėti ankstyvojo krikščioniškojo skelbimo šviežumą ir grožį. Tesalonikų bendruomenė yra jauna, neseniai įkurta; nepaisant sunkumų ir daugelio išbandymų, ji yra įsišaknijusi tikėjime ir su entuziazmu bei džiaugsmu švenčia Viešpaties Jėzaus prisikėlimą. Apaštalas dėl to nuoširdžiai džiaugiasi, nes naujai atgimusieji per Velykas iš tikrųjų tampa „šviesos vaikai, dienos vaikai“ (5, 5) dėl pilnutinės bendrystės su Kristumi.

Pauliui rašant šį laišką, Tesalonikų bendruomenė buvo tik ką įkurta ir vos keletas metų ją skiria nuo Kristaus Velykų. Todėl apaštalas siekia paaiškinti visus šio vienintelio ir lemiamo įvykio, Viešpaties prisikėlimo, padarinius ir poveikį istorijai ir kiekvieno žmogaus gyvenimui. Bendruomenei buvo ypač sunku ne tiek pripažinti Jėzaus prisikėlimą – tuo visi tikėjo, – kiek tikėti mirusiųjų prikėlimu. Taip, Jėzus prisikėlė, tačiau sunku buvo patikėti, kad mirusieji prisikels. Šia prasme tas laiškas įgyja ypatingą aktualumą. Kiekvieną kartą, kai stojame savo ar artimo mirties akivaizdon, jaučiame, kad mūsų tikėjimas yra išbandomas. Tuomet iškyla visos mūsų abejonės, visas trapumas, ir klausiame savęs: „Ar iš tikrųjų gyvensiu po mirties?.. Ar pamatysiu ir apkabinsiu žmones, kuriuos mylėjau?“ Šito prieš keletą dienų audiencijoje manęs paklausė viena moteris, drauge išreikšdama abejonę: „Ar aš sutiksiu savo artimuosius?“ Taip pat mums šiandienos kontekste reikia grįžti prie mūsų tikėjimo pamatų ir šaknų, idant įsisąmonintume, kiek daug Dievas dėl mūsų nuveikė Jėzuje Kristuje ir ką reiškia mūsų mirtis. Visi šiek tiek baiminamės dėl netikrumo, susijusio su mirtimi. Atsimenu vieną senelį, šaunų garbingo amžiaus žmogų, sakiusį: „Nebijau mirties. Šiek tiek bijau momento, kai pamatysiu ją ateinant.“ To jis bijojo.

Paulius, suvokdamas bendruomenės baimes ir abejones, ragina tvirtai užsidėti ant galvos „išganymo vilties šalmą“, ypač užklupus gyvenimo sunkumams bei išbandymams. Šalmas – štai kas yra krikščioniškoji viltis. Kalbant apie viltį, gali atsirasti polinkis suvokti ją bendrąja šio žodžio prasme, siejant ją su tuo, kas gražu, ko trokštame, tačiau tie troškimai gali išsipildyti arba ne. Turime viltį, kad to sulauksime, toks yra troškimas. Pavyzdžiui, sakome: „Turiu viltį, kad rytoj bus gražus oras!“ Tačiau žinome, jog kitą dieną gali būti ir blogas oras… Krikščioniškoji viltis yra ne tokia. Krikščioniškoji viltis yra laukimas to, kas jau įvyko; tai vartai, ir turiu viltį pasiekti tuos vartus. Ką privalau daryti? Eiti link vartų! Esu tikras, kad prieisiu iki vartų. Tokia yra krikščioniškoji viltis: esu tikras, kad einu link to, kas yra, o ne link kažko, kas norėčiau, kad būtų. Tokia yra krikščioniškoji viltis. Tai yra lūkestis to, kas jau įvyko ir tikrai bus įvykdyta kiekvienam iš mūsų. Taip pat prikėlimas iš numirusiųjų – mūsų pačių ar mūsų artimųjų – nėra dalykas, galintis įvykti ar neįvykti. Tai patikima tikrovė, įsišaknijusi Kristaus prisikėlimo įvykyje. Turėti viltį reiškia mokytis gyventi lūkesčiu. Mokytis gyventi lūkesčiu ir rasti gyvenimą. Kai moteris suvokia, kad yra nėščia, ji kasdien mokosi gyventi lūkesčiu išvysti gimsiančio vaiko žvilgsnį. Taip pat mes turime mokytis gyventi ir mokytis iš žmogiško lūkesčio, gyventi lūkesčiu išvysti Viešpatį, susitikti su Juo. Tai nelengva, tačiau to mokomasi: gyventi lūkesčiu. Turėti viltį reiškia turėti paprastą, neturtėlio širdį. Tik varguolis įstengia laukti. Žmogus, kuris apstus savęs ir savo nuosavybės, neįstengia pasitikėti niekuo kitu, tik savim pačiu.

Toliau šv. Paulius rašo: Jėzus Kristus „numirė už mus, kad mes ir budėdami, ir miegodami gyventume susivieniję su juo“ (1 Tes 5, 10). Šie žodžiai yra visuomet didelės paguodos ir ramybės šaltinis. Turime melstis už brangius mus palikusius žmones, kad jie gyventų Kristuje ir išliktų su mumis bendrystėje. Mano širdį labai jaudina šv. Pauliaus žodis, skirtas tesalonikiečiams. Jis pripildo mane tikrumo ir vilties. Jis sako: „ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17). Tai gražu: viskas praeina, tačiau po mirties visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Tai visiškas vilties tikrumas, tas pats, kurio vedamas Jobas kalbėjo: „Aš žinau, kad mano Atpirkėjas gyvas <…>. Aš pats jį regėsiu akimis savo“ (Job 19, 25. 27). Taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Ar tikite tuo? Klausiu jus: ar tikite tuo? Kad įgytume daugiau stiprybės, kviečiu pakartoti su manimi tris kartus: „Visuomet pasiliksime su Viešpačiu.“ Ir ten, pas Viešpatį, susitiksime su kitais.