Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Viltis ir bendruomenė (1 Tes 5, 12–22)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 891
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 8 febbraio 2017 La Speranza cristiana - 10. La speranza fonte del conforto reciproco e della pace (1Ts 5,12-22)
DATA: 2017-02-08
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 7.
BIBLIJOS NUORODA: 1 Tes 5, 12–22
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 10. Viltis ir bendruomenė (1 Tes 5, 12–22)

2017 m. vasario 8 d.

Praėjusį trečiadienį skaitėme, kaip šv. Paulius Pirmajame laiške tesalonikiečiams ragina juos išlikti įsišaknijusius prisikėlimo viltyje (plg. 1 Tes 5, 4–11), tai išreikšdamas gražiais žodžiais: „ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17). Tame pačiame kontekste apaštalas parodo, kad krikščioniškoji viltis turi ne tik asmeninę, individualią, bet ir bendruomeninę bei bažnytinę apimtį. Mes visi viliamės; visi turime viltį, taip pat bendruomeniškai.

Todėl Paulius tuoj pat praplečia savo požiūrį, apimdamas visas krikščionių bendruomenę sudarančias grupes ir prašydamas, kad jos melstųsi viena už kitą ir paremtų viena kitą. Kad padėtų vieni kitiems – padėtų ne tik varguose, įvairiuose kasdienio gyvenimo poreikiuose, bet kad padėtų viltyje, paremtų vienas kitą viltyje. Neatsitiktinai jis pradeda nuo tų, kuriems tenka sielovadinė atsakomybė ir vadovavimas. Jie pirmieji turi stiprinti viltį ir ne todėl, kad yra geresni už kitus, bet privalo tai daryti Dievo tarnystės galia, kuri tikrai viršija jų pačių jėgas. Todėl jiems labai reikia pagarbos, supratimo ir geranoriško palaikymo iš visų.

Po to dėmesys turi būti skiriamas broliams, kuriems labiausiai gresia pavojus prarasti viltį ir pasiduoti nusivylimui. Mes nuolat išgirstame apie žmones, puolančius į neviltį ir besielgiančius blogai... Neviltis nuveda juos į daugybę blogų dalykų. Turiu omenyje nusivylusius, silpnuosius, kuriuos slegia gyvenimo ir savo kalčių našta, ir jie jau negali patys pakilti. Tokiais atvejais visos Bažnyčios artumas ir šiluma turi būti dar gilesni ir meilingesni. Tai turi reikštis ypatinga susijautimo forma, kuri nereiškia gailėjimo: susijausti reiškia jausti skausmą drauge su kitu, kentėti drauge su kitu, artintis prie kenčiančiojo; tai žodis, paglostymas, tačiau kylantis iš širdies; tai yra užuojauta. Užuojauta tiems, kuriems reikia pastiprinimo ir paguodos.

Tai labai svarbu: krikščioniškoji viltis negali apsieiti be nuoširdžios ir konkrečios artimo meilės. Tautų apaštalas Laiške romiečiams kalba iš tyros širdies: „Mes, stiprieji“ – turintieji tikėjimą bei viltį arba neturintieji didelių sunkumų, – „turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti“ (Rom 15, 1). Pakelti kitų silpnybes. Šis liudijimas neužsisklendžia krikščionių bendruomenės ribose. Jis visa galia skamba taip pat už jos, visuomeninėje ir pilietinėje aplinkoje, kaip raginimas netverti sienų, bet statyti tiltus, neatsiliepti blogiu į blogį, bet nugalėti blogį gėriu, o nuoskaudą – atleidimu; krikščionis niekuomet negali sakyti: „Tu man už tai sumokėsi!“ Niekuomet; tai nėra krikščioniškas gestas; nuoskauda įveikiama atleidimu, idant būtų galima gyventi ramybėje su visais. Tokia yra Bažnyčia! Tai padaro krikščioniškoji viltis, kai ji įgyja stiprios ir drauge jautrios meilės bruožų. Meilė yra stipri ir švelni. Ji yra graži.

Todėl tampa suprantama, kad vienam pačiam neįmanoma išmokti vilties. Niekas nesimoko vilties pats vienas. Tai neįmanoma. Kad viltis galėtų stiprėti, jai būtinai reikia „kūno“, kuriame įvairūs nariai tarpusavyje remia ir gaivina vienas kitą. Reiškia, jei viliamės, tai todėl, kad daugybė mūsų brolių ir seserų mus išmokė turėti viltį ir palaikė mūsų viltį gyvą. O tarp jų išsiskiria mažieji, vargingieji, paprastieji, nustumtieji į visuomenės paribius. Taip, nes vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia savo gerovėje: jis viliasi tik savo gerove, o tai nėra viltis: tai yra sąlyginis saugumo pojūtis. Vilties nepažįsta tas, kas užsisklendžia pasitenkinime savimi, kas jaučiasi, kad jo gyvenimas sutvarkytas. Priešingai, viltį turi tie, kurie kasdien išgyvena bandymus, netikrumą ir savo silpnybę. Tie mūsų broliai duoda mums gražiausius, stipriausius liudijimus, nes jie išlieka pasitikėdami Viešpačiu, žinodami, kad virš liūdesio, suspaudimo ir mirties neišvengiamybės paskutinis žodis priklauso Jam, ir tai bus gailestingumo, gyvybės ir ramybės žodis. Turintis viltį viliasi, jog vieną dieną išgirs šiuos žodžius: „Eikš, ateik pas mane, broli, eikš, ateik pas mane, sese, visai amžinybei.“

Brangūs bičiuliai, jeigu, kaip sakėme, natūrali vilties buveinė yra solidarus „kūnas“, tuomet krikščioniškosios vilties atveju tas kūnas yra Bažnyčia, o tos vilties gyvybę teikiantis kvėpimas, siela, yra Šventoji Dvasia. Be Šventosios Dvasios neįmanoma turėti vilties. Todėl apaštalas Paulius pabaigoje ragina mus nepaliaujamai kviesti Šventąją Dvasią. Jeigu nėra lengva tikėti, tai tuo sunkiau turėti viltį. Tačiau kai mūsų širdyje apsigyvena Šventoji Dvasia, ji leidžia mums suprasti, kad neturime būgštauti, kad Viešpats yra arti ir mumis rūpinasi. Jis nepaliaujamose Sekminėse formuoja mūsų bendruomenes kaip gyvus vilties ženklus žmonių šeimai. Ačiū.