Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Viskas yra malonė (plg. Rom 5, 1–5)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 892
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 15 febbraio 2017 La Speranza cristiana - 11. La speranza non delude (cfr Rm 5,1-5)
DATA: 2017-02-15
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 8.
BIBLIJOS NUORODA: Rom 5, 1–5
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (442), 2017, p. 8.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 11. Viskas yra malonė (plg. Rom 5, 1–5)

2017 m. vasario 15 d.

Nuo vaikystės esame mokomi, kad didžiuotis yra negražu. Mano šalyje pagyrūnus vadina „povais“. Tai taiklu, nes gyrimasis tuo, kas esi arba ką turi, yra ne tik puikybės ženklas, bet ir rodo pagarbos stoką, ypač tiems, kuriems sekasi blogiau negu mums. Tačiau šiame Laiško romiečiams fragmente apaštalas Paulius mus nustebina: net du kartus ragina didžiuotis. Taigi kuo galima girtis? Jei jis ragina didžiuotis, vadinasi, teisėta kažkuo didžiuotis. Kaip galima tai daryti neįžeidžiant kitų, nieko neišskiriant?

Pirmuoju atveju esame kviečiami didžiuotis malonės apstumu, apimančiu mus Jėzuje Kristuje per tikėjimą. Paulius nori, kad mes suprastume, jog išmokę į viską žvelgti Šventosios Dvasios šviesoje, pažinsime, kad viskas yra malonė! Viskas yra dovana! Gerai įsimąsčius pasirodo, kad – istorijoje, taip pat mūsų gyvenime – veikiame ne tiek mes, bet visų pirma Dievas. Jis yra absoliučiai svarbiausias veikėjas, kuriantis viską kaip malonės dovaną, audžiantis savo išganymo planą ir įgyvendinantis jį dėl mūsų per savo Sūnų Jėzų. Iš mūsų reikalaujama, kad mes visa tai pripažintume, su dėkingumu priimtume ir tai laikytume gyriaus ir didžiulio džiaugsmo pagrindu. Jeigu taip darome, gyvename ramybėje su Dievu ir patiriame laisvę. Ta ramybė apima visas gyvenimo sritis bei santykius: esame taikoje su savimi, taikoje su savo šeima, patiriame ramybę bendruomenėje, darbovietėje, su kasdien savo kelyje sutinkamais žmonėmis.

Tačiau Paulius ragina didžiuotis net sielvartais. Tai nelengva suprasti. Mums didžiuotis sielvartais sunkiau ir gali atrodyti, kad tai neturi nieko bendra su ką tik prieš tai aprašyta ramybės situacija. Vis dėlto tai yra jos tikriausia, pati teisingiausia prielaida, nes Viešpaties mums dovanojamos bei laiduojamos ramybės nedera suprasti kaip rūpesčių, nusivylimo, vargo, kančios nebuvimo. Jeigu taip būtų ir kuriam laikui pavyktų išlaikyti ramybę, tokiems momentams greitai pasibaigus neišvengiamai patektume į nevilties būseną. O iš tikėjimo kylanti ramybė yra dovana: tai malonė, grindžiama patirtimi, kad Dievas mus myli ir visuomet yra arti mūsų, jis nepalieka mūsų vienų nė vienos gyvenimo akimirkos. O tai, pasak apaštalo, kuria kantrybę, nes žinome, jog net sunkiausiais ir labiausiai sukrečiančiais momentais Viešpaties gailestingumas ir gerumas yra didesni už bet kokius dalykus ir kad niekas neišplėš mūsų iš jo rankų, iš bendrystės su juo.

Štai kodėl krikščioniškoji viltis yra tvirta, štai kodėl ji nenuvilia. Ji niekuomet nenuvilia. Viltis neapgauna! Ji nėra grindžiama tuo, ką galime nuveikti arba kuo galime būti, netgi ne tuo, kuo galime tikėti. Jos pagrindas, krikščioniškosios vilties pagrindas yra ištikimiausias ir tikriausias dalykas, koks tik gali būti, – tai meilė, kurią kiekvienam iš mūsų puoselėja Dievas. Lengva pasakyti: Dievas mus myli. Visi taip sakome. Tačiau truputį susimąstykite, ar kiekvienas įstengia pasakyti: esu tikras, kad Dievas mane myli? Nėra labai lengva tai pasakyti. Tačiau tai tiesa. Gera pratyba yra kartoti sau: Dievas mane myli. Tame įsišaknijęs mūsų saugumo jausmas, tame įsišaknijusi mūsų viltis. Viešpats gausiai išlieja į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri yra Dievo meilė: kaip kūrėją, kaip laidą, kad galėtų puoselėti mūsų tikėjimą ir išlaikyti gyvą viltį. Ir tą tikrumą: Dievas mane myli. „O tuo sunkiu momentu?“ – Dievas mane myli. „O mane, padariusį blogų, piktų dalykų?“ – Dievas mane myli. To tikrumo niekas iš mūsų neatims. Turime tai kartoti kaip maldą: Dievas mane myli. Esu tikras, jog Dievas mane myli. Esu tikra, kad Dievas mane myli.

Dabar suprantame, kodėl apaštalas Paulius mus ragina, kad visada visu tuo didžiuotumės. Didžiuojuosi Dievo meile, nes jis mane myli. Viltis, kuria esame apdovanoti, nenutolina mūsų nuo kitų, tuo labiau neveda mūsų į tai, kad blogai apie juos kalbėtume ar juos nušalintume. Veikiau tai yra ypatinga dovana, o mes su nuolankumu ir paprastumu visiems turime tapti jos „kanalais“. Tuomet mūsų didžiausias pasididžiavimas bus turėti kaip Tėvą tokį Dievą, kuris nedaro privilegijų, nė vieno neišskiria, bet atveria savo namus visiems žmonėms, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir tolimiausių, kad kaip jo vaikai jie mokytųsi guosti ir palaikyti vieni kitus. Ir nepamirškite: viltis nenuvilia.