Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Įtikinamai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 8–17)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 975
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Mercoledì, 5 aprile 2017. La Speranza cristiana - 17. Rendere ragione della speranza che è in noi (cfr 1 Pt 3,8-17)
DATA: 2017-04-05
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (444), 2017, p. 2–3.
BIBLIJOS NUORODA: 1 Pt 3, 8–17
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (444), 2017, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 17. Įtikinamai atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 8–17)

2017 m. balandžio 5 d.

Pirmasis apaštalo Petro laiškas turi ypatingą užtaisą! Reikia jį skaityti kartą, du, tris kartus, norint suprasti šį ypatingą užtaisą: jis įdiegia didžiulę paguodą ir ramybę, leisdamas suvokti, jog Viešpats yra visada šalia mūsų, niekuomet mūsų neapleidžia, ypač jautriausiais ir sudėtingiausiais mūsų gyvenimo momentais. Tačiau kokia gi yra šio Laiško, ypač ką tik girdėtos ištraukos (1 Pt 3, 8–17) „paslaptis“? Tai geras klausimas. Žinau, kad šiandien jūs atsiversite Naująjį Testamentą, susirasite Pirmąjį Petro laišką ir skaitysite jį atidžiai, lėtai, siekdami suprasti šio laiško paslaptį ir stiprybę. Kokia yra šio laiško paslaptis?

Paslaptis yra ta, kad šis Laiškas tiesiogiai įsišaknijęs Velykų slėpinyje, tai pati šerdis slėpinio, kurį netrukus švęsime; jis leidžia mums suvokti iš Kristaus mirties ir prisikėlimo kylančius šviesą bei džiaugsmą. Kristus išties prisikėlė, ir tai yra gražus pasisveikinimas Velykų proga: „Kristus prisikėlė! Kristus prisikėlė!“ – taip sveikinamasi daugelyje tautų. Tuo atmenama, kad Jėzus prisikėlė; jis yra gyvas tarp mūsų, jis gyvas ir gyvena kiekviename iš mūsų. Štai kodėl šventasis Petras tvirtai kviečia mus garbinti jį savo širdyse (plg. 15 eil.). Viešpats ten apsigyveno nuo mūsų Krikšto momento, iš ten jis atnaujina mus ir mūsų gyvenimą, pripildydamas mus savo meilės ir Dvasios pilnybės. Štai kodėl apaštalas ragina mus atsakyti apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 15 eil.). Mūsų viltis nėra tik sąvoka, tai ne emocija, ne mobilusis telefonas, tai nėra turtų sankaupa! Mūsų viltis yra Asmuo, tai Viešpats Jėzus, kurį pažįstame gyvą, esantį mumyse ir mūsų broliuose, nes Kristus prisikėlė. Velykų laikotarpiu slavų tautų žmonės sveikina vieni kitus vietoje „labas rytas“ ar „labas vakaras“ sakydami „Kristus prisikėlė!“ „Christos voskrese!“ Jie džiaugiasi tai sakydami. Tai jų tarpusavio pasisveikinimas vietoj „labas rytas“ ar „labas vakaras“: „Kristus prisikėlė“.

Taigi mes suprantame, kad ši viltis turi būti aiškinama ne tik teoriniu lygmeniu, ne vien žodžiais, bet pirmiausia ir pateikiant gyvenimo liudijimą, tiek krikščionių bendruomenėje, tiek už jos ribų. Jei Kristus yra gyvas ir gyvena mūsų širdyje, mes turime jam leisti, kad jis taptų regimas, neslėpti jo ir leisti jam darbuotis mumyse. Tai reiškia, kad Viešpats Jėzus turi vis labiau tapti mums pavyzdžiu, tapti gyvenimo pavyzdžiu, o mes turime mokytis elgtis taip, kaip jis elgėsi. Daryti tai, ką Jėzus darė. Mumyse gyvenanti viltis negali likti paslėpta mūsų širdyje: tai būtų silpna viltis, stokojanti drąsos pasirodyti ir tapti regima. Kaip sakoma Petro cituojamoje 34 psalmėje, mūsų viltis turi sklisti į išorę, įgyti taurią ir ypatingą švelnumo, pagarbos ir geranoriškumo artimui išraišką, atleisti net darantiems mums bloga. Žmogus be vilties neįstengia atleisti, jis negeba teikti atleidimo paguodos ir turėti jos. Tai Jėzus darė ir tebedaro per tuos, kurie įsileidžia jį į savo gyvenimą ir į savo širdį, suvokdami, kad blogis nugalimas ne blogiu, bet veikiau nuolankumu, gailestingumu ir romumu. Mafijos nariai mano, kad blogį galima nugalėti blogiu, taigi jie kerštauja ir daro daug kitų mums žinomų dalykų. Tačiau jie nežino, kas yra nuolankumas, gailestingumas ir romumas. Kodėl? Nes mafijozai neturi vilties.

Pamąstykime apie tai. Štai kodėl šventasis Petras teigia: „Verčiau kentėti už gerus darbus, negu už piktus“ (17 eil.). Tai nereiškia, kad kentėti yra gera, tačiau jei kenčiame dėl gėrio, esame bendrystėje su Viešpačiu, kuris prisiėmė kentėjimą ir nukryžiavimą, kad mus išgelbėtų. Jei menkai reikšmingose ar svarbiausiose gyvenimo situacijose priimame kančią dėl gėrio, mes tarsi sėjame Prisikėlimo ir gyvenimo sėklas, nušviečiame tamsą Velykų šviesa. Štai kodėl apaštalas mus ragina visuomet atsakyti „laiminimu“ (9 eil.). Palaiminimas nėra formalumas, nėra tik mandagumo ženklas. Tai didelė dovana, kurią mes pirmieji priėmėme ir kuria turime galimybę dalytis su broliais. Tai Dievo meilės, neišmatuojamos ir nesibaigiančios meilės skelbimas. Ji niekuomet nenuvilia ir duoda tvirtą pagrindą mūsų vilčiai.

Brangūs bičiuliai, mes taip pat suprantame, kodėl apaštalas Petras vadina mus „palaimintais“, kai kenčiame dėl teisybės (13 eil.). Taip yra ne tik dėl moralinių ar asketinių motyvų. Kiekvieną kartą, kai stojame mažiausiųjų ir nušalintųjų pusėn arba kai neatsiliepiame blogiu į blogį, o atleidžiame be keršto, atleidžiame ir laiminame, – kai tai darome, visada šviečiame kaip gyvi ir skaistūs vilties ženklai, tampame paguodos ir ramybės įrankiais pagal Dievo širdį. Taigi žengiame pirmyn būdami malonūs, romūs, meilūs ir darydami gera net tiems, kas mūsų nemyli ir mums daro bloga. Pirmyn!