Sekmadienį minėjome Jėzaus įžengimą į Jeruzalę, šventiškai skambant mokinių ir didžiulės minios šūksniams. Šie žmonės sudėjo į Jėzų dideles viltis: daugelis tikėjosi iš jo stebuklų ir didelių ženklų, galios parodymo, net išlaisvinimo nuo priešiškų okupantų. Kas iš jų galėjo įsivaizduoti, kad per trumpą laiką Jėzus bus pažemintas, pasmerktas ir mirs ant kryžiaus? Žemiškos šių žmonių viltys kryžiaus akivaizdoje žlugo. Tačiau mes tikime, kad būtent Nukryžiuotajame mūsų viltis atgimsta. Žemiškos viltys žlunga prieš kryžių, tačiau gimsta naujos viltys, išliekančios amžinai. Iš kryžiaus gimusi viltis yra kitokia, ji skiriasi nuo žlungančių vilčių, iš pasaulio kylančių vilčių. Tačiau kokia tai viltis? Kokia viltis gimsta ant kryžiaus?

Tai suprasti gali padėti Jėzaus žodžiai, pasakyti vos įžengus į Jeruzalę: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Pabandykime įsivaizduoti grūdą ar mažą sėklą, nukrentančią į dirvą. Jei ji neprasiveria, niekas neįvyksta; tačiau jeigu prasiskleidžia, subrandina varpą, išleidžia daigą, po to ūglį, o augalas duoda vaisių.

Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė panašiai kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus. Jėzus „nukrito į žemę“. Tačiau to dar nepakako. Idant atneštų vaisių, Jėzus išgyveno meilę iki galo ir leidosi praveriamas mirties, panašiai kaip grūdas atsiveria po žeme. Būtent ten, pačiame giliausiame jo pažeminimo taške, kuris taip pat yra iškiliausias meilės taškas, prasiskleidžia viltis. Jei kas nors paklaustų: „Kaip kyla viltis?“ – „Nuo kryžiaus. Pažvelk į kryžių, žvelk į nukryžiuotą Kristų, iš ten kyla viltis, kuri niekuomet nepraeina, kuri tęsiasi iki amžinojo gyvenimo. Ši viltis išdygo iš pačios meilės galios: nes meilė „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Meilė yra Dievo gyvenimas ir atnaujina visa, ką pasiekia. Per Velykas Jėzus mūsų nuodėmę perkeitė į atleidimą, prisiimdamas ją sau. Tačiau gerai paklausykite, kuo grindžiamas Velykų slėpinio perkeitimas: Jėzus perkeitė mūsų nuodėmę į atleidimą; mūsų mirtį į prisikėlimą, mūsų baimę į pasitikėjimą. Štai kodėl ant kryžiaus gimė mūsų viltis, ten ji nuolat gimsta iš naujo. Todėl su Jėzumi visos mūsų tamsybės gali būti perkeistos į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Kiekvienas, taip, kiekvienas. Viltis viską nugali, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės, – Jėzaus, kuris tapo kviečio grūdu, nukrito į žemę, mirė, kad duotų gyvybę, o iš to meilės kupino gyvenimo kyla viltis.

Kai pasirenkame Jėzaus viltį, palengva suvokiame, kad gyvenimo sėkmės kelias yra panašus į tą grūdą, jis grindžiamas nuolankia meile. Nėra kito būdo, kaip nugalėti blogį ir teikti viltį pasauliui. Tačiau jūs galėtumėte man sakyti: „Ne, tai pralaimėtojo logika!“ Gali atrodyti, kad tai pralaimėtojo logika, nes tas, kas myli, praranda galią. Ar jūs tai apmąstėte? Tas, kas myli, praranda valdžią, kas duoda, kažko netenka, nes meilė yra dovana. Iš tikrųjų mirštančio grūdo ir nuolankios meilės logika yra dieviškas būdas, ir tik jis atneša vaisių. Matome tai taip pat savyje. Kai ką nors turime, visuomet kyla troškimas turėti daugiau. Kažką įsigijau ir tuoj pat noriu kažko dar didesnio, tai tęsiasi, ir man niekuomet nepakanka. Tai blogas troškimas! Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Besotis niekuomet nebūna sotus. Jėzus aiškiai nusako: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12, 25). Esi nepasotinamas, sieki turėti daugybę dalykų, bet…viską prarasi, net savo gyvybę. Tai reiškia: kas myli savo nuosavybę ir gyvena dėl savo interesų, prisipildo savęs ir žlunga. O kas priima, yra pasirengęs padėti ir tarnauja, tas gyvena pagal Dievo valią: jis tampa nugalėtoju, išsaugo save ir kitus, tampa vilties sėkla pasauliui. Malonu padėti tarnauti kitiems... Galbūt pavargsime! Tačiau toks yra gyvenimas, o širdis kupina džiaugsmo ir vilties. Tai yra drauge meilė ir viltis: tarnauti ir duoti.

Iš tikrųjų šios tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus. Kryžius yra būtinas perėjimas, tačiau jis nėra tikslas, tai perėjimo etapas. Tikslas yra šlovė, ir tai atskleidžia mums Velykos. Čia mums į pagalbą ateina kitas gražus įvaizdis, kurį Jėzus pateikia mokiniams per Paskutinę vakarienę. Jis sako: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Taigi dovanoti gyvybę, o ne ją pasilaikyti. Taip daro motinos: duoda gyvybę, kenčia, bet po to džiaugiasi, būna laimingos, kad pasauliui davė naują gyvybę. Tai teikia džiaugsmo; meilė duoda pasauliui gyvybę ir netgi skausmui suteikia prasmės. Meilė yra mūsų vilties variklis. Kartoju: meilė mūsų vilties variklis. Kiekvienas galime paklausti savęs: „Ar aš myliu? Ar išmokau mylėti? Ar mokausi kasdien mylėti vis labiau?“, nes meilė mūsų vilties variklis.

Brangūs broliai, šiomis dienomis, meilės dienomis leiskimės apgaubiami Jėzaus slėpinio: Jėzus panašiai kaip kviečio grūdas teikia gyvybę mirdamas. Jis yra mūsų vilties sėkla. Kontempliuokime Nukryžiuotąjį, kuris yra vilties versmė. Palengva suprasime, jog puoselėti viltį su Jėzumi reiškia mokytis įžvelgti augalą sėkloje, Velykas kryžiuje, gyvybę mirtyje. Norėčiau užduoti Jums namų darbą. Mums visiems gera stabtelėti prieš Nukryžiuotąjį – namie visi turite jo atvaizdą – pažvelgti į jį ir ištarti: „Su Tavimi niekas neprarasta. Su Tavimi visuomet galiu turėti viltį. Tu esi mano viltis.“ Dabar įsivaizduokime Nukryžiuotąjį ir drauge tris kartus ištarkime nukryžiuotam Jėzui: „Tu esi mano viltis.“ Visi: „Tu esi mano viltis.“ Garsiau! „Tu esi mano viltis.“ Dėkoju.