Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Marija Magdalietė – vilties apaštalė“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 980
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 17 maggio 2017. La Speranza cristiana - 22. Maria Maddalena Apostola della Speranza
DATA: 2017-05-17
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (445), 2017, p. 5.
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (445), 2017, p. 5.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 22. Marija Magdalietė – vilties apaštalė

2017 m. gegužės 17 d.

Pastarosiomis savaitėmis mūsų mąstymai vyksta, taip sakant, Velykų slėpinio orbitoje. Šiandien sutinkame tą, kuri, pasak Evangelijos, pirmoji išvydo prisikėlusį Jėzų: Mariją Magdalietę. Ką tik pasibaigė šabas. Kančios dieną nebuvo laiko užbaigti laidotuvių apeigas; todėl, kai išaušo liūdesio pilnas rytas, moterys skuba prie Jėzaus kapo su kvapiaisiais aliejais. Pirmoji ten nuvyksta Marija Magdalietė, viena iš mokinių, lydėjusių Jėzų jau Galilėjoje ir tarnavusių gimstančiai Bažnyčiai. Jos kelyje prie kapo atsispindi ištikimybė daugybės moterų, kurios su atsidavimu metų metais vaikšto kapinių takeliais, puoselėdamos atminimą tų, kurių nebėra. Pačių tikriausių ryšių nenutraukia net mirtis: yra žmonių, kurie ir toliau myli, net jeigu brangus žmogusiškeliavo amžinai.

Evangelijoje (plg. Jn 20, 1–2. 11–18) Marija Magdalietė aprašoma iš karto parodant, jog ji nebuvo lengvai entuziazmui pasiduodanti moteris. Pirmą kartą aplankiusi kapą ji nusivylusi grįžta į vietą, kur slėpėsi mokiniai, ir pasakoja, kad akmuo nuristas nuo kapo angos. Jos pirmoji hipotezė yra pati paprasčiausia: kažkas slapta pagrobė Jėzaus kūną. Taigi pirmoji žinia, kurią atnešė Marija, buvo ne apie prisikėlimą, bet apie nežinomų asmenų įvykdytą vagystę, kai Jeruzalė miegojo.

Po to Evangelijos pasakoja, kad Magdalena dar kartą eina prie Jėzaus kapo. Ji buvo atkakli! Ji ėjo, vėl grįžo... nes nebuvo įsitikinusi. Šį kartą jos žingsniai yra lėti, sunkūs. Marija dvigubai kenčia: pirmiausia dėl Jėzaus mirties, o taip pat dėl nepaaiškinamo jo kūno dingimo.

Kai ji stovi pasilenkusi prie kapo pilnomis akimis ašarų, Dievas ją nustebina netikėčiausiu būdu. Evangelistas Jonas pabrėžia, koks atkaklus buvo Marijos aklumas: ji nepastebi dviejų angelų, besikreipiančių į ją klausimu, taip pat jai nekelia įtarimų už nugaros esantis žmogus, – ji mano, jog tai sodininkas. Nuostabiausią žmonijos istorijoje įvykį suvokia tuomet, kai galiausiai pašaukiama vardu: „Marija!“ (16 eil.).

Kaip gražu mąstyti apie tai, kad Prisikėlusysis – pasak Evangelijos – pirmą kartą pasirodo taip asmeniškai. Kad yra kažkas, kas mus pažįsta, kas mato mūsų kančias ir nusivylimą, jaudinasi dėl mūsų ir pašaukia mus vardu. Šį įstatymą randame įraižytą daugelyje Evangelijos puslapių. Aplink Jėzų yra daug Dievo ieškančių žmonių. Tačiau nuostabiausia tikrovė yra tai, kad pats Dievas pirmas ir iš anksto rūpinasi mūsų gyvenimu, nori jį pakelti, todėl kviečia mus vardu, atpažindamas kiekvieno individualų veidą. Kiekvienas žmogus – tai meilės istorija, kurią Dievas rašo šioje žemėje. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo meilės istorija. Kiekvieną iš mūsų Dievas šaukia vardu: jis pažįsta mus vardu, žvelgia į mus, laukia mūsų, atleidžia mums, yra mums kantrus. Tai tiesa, ar ne? Kiekvienas iš mūsų tai patiriame.

Jėzus ją kviečia: „Marija!“ Jos gyvenimo revoliucija, revoliucija, skirta perkeisti kiekvieno vyro ir kiekvienos moters gyvenimą, prasideda nuo vardo, aidu skambančio sode prie tuščio kapo. Evangelijos aprašo mums Marijos laimę: Jėzaus prisikėlimas nėra lašeliais matuojamas džiaugsmas, tai krioklys, užliejantis visą gyvenimą. Krikščioniškoji egzistencija nėra seikėjama šykščiomis laimės porcijomis, tai bangos, nešančios su savimi viską. Pabandykite ir jūs su visu nusivylimų ir nesėkmių bagažu, kurį kiekvienas iš mūsų nešiojamės širdyje, pamąstyti apie tą momentą, – kad yra mums artimas Dievas, šaukiantis mus vardu ir sakantis: „Kelkis, nustok verkti, nes atėjau tavęs išlaisvinti!“ Tai gražu.

Jėzus nėra tas, kuris prisitaiko prie pasaulio toleruodamas faktą, jog pasaulyje yra mirtis, liūdesys, neapykanta, moralinis žmonių žlugdymas. Mūsų Dievas nėra abejingas, bet mūsų Dievas – leisiu sau taip pasakyti – yra svajotojas: jis svajoja apie pasaulio perkeitimą ir tai įgyvendino Prisikėlimo slėpiniu.

Marija norėtų apkabinti savo Viešpatį, tačiau jis jau yra kelyje pas dangaus Tėvą, o ji siunčiama nunešti naujieną broliams. Taip ta pati moteris, kuri prieš sutikdama Jėzų buvo apsėsta piktosios dvasios (plg. Lk 8, 2), dabar tampa naujos ir didesnės vilties apaštale. Tegul jos užtarimas padeda išgyventi šią patirtį: kad ašarų ir apleidimo valandąišgirstume prisikėlusį Jėzų, šaukiantį mus vardu, ir džiaugsmo kupinaširdimi eitume skelbti: „Mačiau Viešpatį!“ (plg. 18 eil.). Pakeičiau gyvenimą, nes regėjau Viešpatį! Dabar esu kitoks, negu prieš tai, esu kitas žmogus. Pasikeičiau, nes mačiau Viešpatį. Tai yra mūsų stiprybė ir tai yra mūsų viltis. Ačiū.