Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Emauso mokinių vilties kelias“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 981
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 24 maggio 2017. La Speranza cristiana - 23. Emmaus, il cammino della Speranza
DATA: 2017-05-24
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (446), 2017, p. 2.
BIBLIJOS NUORODA: Lk 24, 13–25
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (446), 2017, p. 2.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 23. Emauso mokinių vilties kelias

2017 m. gegužės 24 d.

Šiandien norėčiau aptarti dviejų Emauso mokinių patirtį, kurią pasakoja Luko evangelija (plg. Lk 24, 13–25). Įsivaizduokime tą sceną: keliauja du nusivylę, liūdni vyrai, įsitikinę, jog palieka blogai pasibaigusio įvykio karčią patirtį. Prieš Velykas jie buvo pilni užsidegimo – įsitikinę, jog tos dienos bus lemtingos, patenkins jų lūkesčius ir visos tautos viltis. Atrodė, kad Jėzus, kuriam jie patikėjo visą savo gyvenimą, galiausiai susigrums lemtingoje kovoje ir parodys savo galybę po ilgo pasirengimo ir slapstymosi laiko. Būtent to jie laukė. Tačiau taip neįvyko.

Du piligrimai puoselėjo grynai žmogiškas viltis, kurios dabar žlugo. Kalvarijoje pastatytas kryžius iškalbingai žymėjo pralaimėjimą, kurio jie nebuvo numatę. Jeigu tas Jėzus iš tikrųjų buvo pagal Dievo širdį, jie turėjo padaryti išvadą, jog Dievas yra beginklis ir bejėgis smurtaujančių žmonių rankose, jis nesugeba pasipriešinti blogiui.

Taigi tą sekmadienio rytą tie du vyrai bėga iš Jeruzalės. Per privalomą šabo poilsį jų akyse vis dar gyvi Jėzaus kančios ir mirties įvykiai, o širdis tebekankina mintys apie tai. Velykų šventės, kai turi skambėti išlaisvinimo giesmė, pavirto skausmingiausia jų gyvenimo diena. Jie palieka Jeruzalę ir eina kur kitur, į kokį nors ramų kaimą. Jie panašūs į žmones, norinčius atsikratyti deginančių prisiminimų. Jie yra kelyje ir eina liūdni. Šis kelio scenarijus jau anksčiau buvo labai reikšmingas Evangelijos pasakojimuose; tačiau dabar, prasidedant Bažnyčios istorijos pasakojimui, jis tampa dar reikšmingesnis.

Jėzaus susitikimas su tais dviem mokiniais atrodo visiškai atsitiktinis: jis primena vieną iš daugybės susitikimų gyvenime. Du mokiniai eina užsigalvoję, o prie jų prisijungia nepažįstamasis. Tai Jėzus; tačiau jų akys negeba jo atpažinti. Ir štai Jėzus pradeda savo „vilties terapiją“. Tai, kas vyksta tame kelyje, yra vilties terapija. Kas ją taiko? Jėzus.

Pirmiausia jis klausia ir klausosi: mūsų Dievas įkyriai nesiveržia. Nors jis žino jų nusivylimo priežastį, tačiau duoda jiems laiko giliai savo viduje ištirti juos užvaldžiusį kartėlį. Iš čia kyla išpažinimas, kuris yra savotiškas žmogiškosios egzistencijos refrenas: „O mes tikėjomės… O mes tikėjomės“ (plg. 21 eil.). Kiek liūdesio, kiek pralaimėjimų, kiek žlugimų yra kiekvieno žmogaus gyvenime! Iš esmės visi esame truputį tokie, kaip anie du mokiniai. Kiek kartų gyvenime turėjome viltį, manėme esą per žingsnį nuo laimės, o paskui pasijusdavome parblokšti ant žemės, nusivylę. Tačiau Jėzus keliauja su visais praradusiais pasitikėjimą žmonėmis, žengiančiais nuleista galva. Eidamas su jais jis diskretiškai geba grąžinti jiems viltį.

Jėzus pirmiausia kalba jiems per Raštus. Kas ima į rankas Dievo knygą, neranda joje pasakojimų apie lengvą heroizmą, žaibiškas užkariavimo pergales. Tikra viltis niekuomet nėra pigi: kelias į ją visuomet veda per pralaimėjimus. Viltis be kančios gal net nėra tikra viltis. Dievas nenori būti mylimas taip, kaip žmonės mylėtų pergalingą vadą, naikinantį priešus kraujo jūroje. Mūsų Dievas yra maža švieselė, žibanti šaltą vėjuotą dieną, ir nors jo buvimas šiame pasaulyje atrodo silpnas, jis pasirinko vietą, kurią visi niekiname.

Po to Jėzus kartoja abiem mokiniams kertinį kiekvienos Eucharistijos gestą: ima duoną, laimina, laužo ir dalija jiems. Ar toje gestų sekoje neglūdi visa Jėzaus istorija? Ar kiekviena Eucharistija nėra taip pat ženklas, kokia turi būti Bažnyčia? Jėzus mus ima, laimina, „laužo“ mūsų gyvenimą – nes nėra meilės be aukos – ir duoda jį kitiems, duoda visiems.

Jėzaus susitikimas su dviem Emauso mokiniais yra trumpas. Tačiau jame glūdi visa Bažnyčios paskirtis. Jis mums sako, jog krikščioniškoji bendruomenė neužsidaro tvirtovėje, ji keliauja gyvenimo aplinkoje, keliauja keliu. Ten sutinka žmones, turinčius viltį ir nusivylusius, kartais smarkiai. Bažnyčia klauso visų istorijų, tokių, kokios kyla iš asmeninės sąžinės skrynios, kad po to dovanotų gyvenimo Žodį, meilės liudijimą, meilę,ištikimą iki galo. Tuomet žmonių širdyse išnaujo įsižiebia viltis.

Mes visi savo gyvenime turėjome sunkių, tamsių momentų; tokių momentų, kai ėjome liūdni, susimąstę, priešais matydami ne horizontą, o tik sieną. O Jėzus visuomet yra su mumis, kad duotų mums viltį, sušildytų mūsų širdis. Jis sako: „Eik pirmyn. Esu su tavimi. Eik pirmyn.“ Čia ir yra visa į Emausą vedančio kelio paslaptis: nors atrodo priešingai, esame visą laiką mylimi, Dievas niekuomet nenustoja mūsų mylėjęs. Jis visuomet eina su mumis, visuomet, taip pat ir skausmingiausiais momentais, net blogiausiais, netgi pralaimėjimo momentais: ten yra Viešpats. Ir tai yra mūsų viltis. Eikime pirmyn su ta viltimi! Nes jis yra su mumis ir visuomet eina su mumis.