Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 982
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 31 maggio 2017. La Speranza cristiana - 24. Lo Spirito Santo ci fa abbondare nella Speranza
DATA: 2017-05-31
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (446), 2017, p. 5.
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (446), 2017, p. 5.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 24. Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę

2017 m. gegužės 31 d.

Artinantis Sekminių iškilmei negalime neaptarti krikščioniškosios vilties ir Šventosios Dvasios ryšio. Šventoji Dvasia – tai vėjas, kuris varo mus pirmyn, palaiko kelyje ir dėl jo jaučiamės piligrimai ir svetimšaliai: jis neleidžia mums ilsėtis ant laurų ir tapti „sėdinčia“ tauta.

Laiškas žydams palygina viltį su inkaru (6, 18–19); prie šio įvaizdžio galime pridėti burės įvaizdį. Inkaras teikia valčiai saugumo ir išlaiko ją „inkaruotą“ banguojančioje jūroje, o burė, priešingai, plukdo valtį vandeniu pirmyn. Viltis iš tikrųjų yra tarsi burė; ji priima Šventosios Dvasios vėją ir paverčia jį varomąja jėga, stumiančia valtį arba į atvirą jūrą, arba į krantą.

Apaštalas Paulius užbaigia savo Laišką romiečiams tokiu linkėjimu – įdėmiai paklausykite, įsiklausykite, koks tai gražus linkėjimas: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (15, 13). Apmąstykime šio nuostabiai gražaus linkėjimo turinį.

Pasakymas „vilties Dievas“ reiškia ne tik tai, jog Dievas yra mūsų vilties objektas, kurį viliamės kažkada pasiekti amžinajame gyvenime. Jis taip pat reiškia, kad Dievas leidžia jau dabar turėti viltį, leidžia „džiaugtis viltyje“ (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltimi, o ne tik turėti viltį džiaugtis. Tai yra vilties džiaugsmas, o ne tik viltis džiaugtis, ir taip yra jau šiandien. Liaudies posakis byloja: „Kol tęsiasi gyvenimas, tebėra viltis“; teisingas ir atvirkštinis teiginys: kol yra viltis, tęsiasi gyvenimas. Žmonėms reikia vilties, kad galėtų gyventi, reikia Šventosios Dvasios, kad turėtų viltį.

Kaip girdėjome, šventasis Paulius priskiria Šventajai Dvasiai gebėjimą padaryti mus „pertekusius vilties“. Būti pertekus vilties reiškia niekuomet nenusiminti; tai reiškia turėti viltį „nematant jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18). Tai reiškia turėti viltį net tuomet, kai žmogiškai galvojant nėra jokio pagrindo vilčiai, panašiai kaip buvo Abraomui, kai Dievas išreiškė norą, kad šis jam paaukotų savo vienintelį sūnų Izaoką, o dar labiau Mergelei Marijai, kai ji stovėjo po Jėzaus kryžiumi.

Šventoji Dvasia padaro įmanomą šią nenugalimą viltį per mūsų viduje teikiamą liudijimą, kad esame Dievo vaikai ir paveldėtojai (plg. Rom 8, 16–17). Kaip galėtų Tas, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, drauge su juo nedovanoti visko (plg. Rom 8, 32)? Broliai ir seserys, „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (plg. Rom 5, 5). Todėl ji nenuvilia, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri mus ragina eiti į priekį, visada! Štai kodėl viltis neapgauna.

Negana to, Šventoji Dvasia įgalina mus ne tik viltis, bet ir būti vilties sėjėjais, kad mes – kaip Ji ir dėka Jos – būtume „parakletai“, tai yra brolių guodėjai ir gynėjai, vilties sėjėjai. Krikščionis gali sėti kartėlį, gali sėti sąmyšį, tačiau tai nėra krikščioniška, o kas taip daro, nėra geras krikščionis. Sėk viltį: sėk vilties aliejų, sėk vilties kvapsnį, o ne kartėlio ar nevilties actą. Palaimintasis kardinolas Newmanas viename iš pamokslų sakė tikintiesiems: „Pamokyti savo kentėjimų, skausmo, net savo nuodėmių būsime išlavinę savo protus ir širdis su meile tarnauti visiems, kuriems to reikia. Savo ruožtu tapsime guodėjai Visagalio Parakleto – Šventosios Dvasios – pavyzdžiu – taigi visomis šio žodžio prasmėmis tapsime užtarėjai, globėjai, guodėjai. Mūsų žodžiai ir patarimai, mūsų veikimo būdas, balsas, žvilgsnis bus malonus ir raminantis“ (Parochial and Plain Sermons, vol. V, London 1870, p. 309). Pirmiausia vargšams, atstumtiesiems, nemylimiems reikia, kad kas nors jiems taptų parakletu, guodėju ir gynėju, tokiu kaip Šventoji Dvasia yra kiekvienam iš mūsų, stovinčių šioje Šv. Petro aikštėje. Taip ir mes turime būti tiems, kurie labiausiai vargsta, yra atmesti, kurie labiausiai stokoja, labiausiai kenčia. Būti gynėjai ir guodėjai!

Šventoji Dvasia ugdo viltį ne tik žmonių širdyse, bet ir visoje kūrinijoje. Apaštalas Paulius sako – jo žodžiai skamba mums keistokai, tačiau tai tiesa, – jog taip pat kūrinija „su ilgesiu laukia“ išlaisvinimo, ji „tebedūsauja ir tebesikankina“ kaip gimdymo skausmuose (plg. Rom 8, 19–22). „Pasaulį pajudinti gali ne akla ir anoniminė jėga, bet Šventosios Dvasios, kūrimo pradžioje dvelkiančios virš vandenų (plg. Pr 1, 2), veikimas“ (Benediktas XVI, 2009 m. gegužės 31 d. homilija). Tai mus ragina gerbti kūriniją: nevalia niokoti atvaizdo, taip įžeidžiant jį sukūrusį menininką.

Broliai ir seserys, artėjanti Sekminių iškilmė – kuri yra Bažnyčios gimtadienis – tepasitinka mus besimeldžiančius su Jėzaus ir mūsų Motina Marija. Tegul Šventosios Dvasios dovana padaro mus pertekusius vilties. Pasakysiu dar daugiau: tepadaro taip, kad dosniai švaistytume viltį visiems vargstantiems, atstumtiesiems ir stokojantiems. Ačiū.