Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie krikščioniškąją viltį. Tema „Šventieji – vilties liudytojai“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
šventieji, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 985
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 21 giugno 2017. La Speranza cristiana - 27. I Santi, testimoni e compagni di Speranza
DATA: 2017-06-21
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (447), 2017, p. 2.
SERIJA: Katechezės apie viltį
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (447), 2017, p. 2.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Krikščioniškoji viltis. 27. Šventieji – vilties liudytojai

2017 m. birželio 21 d.

Krikšto dieną už mus skambėjo malda šventųjų intencija. Daugelis mūsų tuo metu buvome tėvų atnešti ant rankų kūdikiai. Prieš patepdamas katechumenų aliejumi, kuris simbolizuoja Dievo galią kovoje su blogiu, kunigas kvietė visą bendruomenę melstis už krikštijamuosius prašant šventųjų užtarimo. Tai pirmas kartas gyvenime, kai mums buvo padovanota „vyresnių“ brolių ir seserų – šventųjų bendrystė, – jie ėjo tuo pačiu keliu kaip ir mes, patyrė tokius pačius sunkumus ir amžiams gyvena Dievo prieglobstyje. Laiške žydams ši mus supanti bendrija apibūdinama kaip „liudytojų debesis“ (12, 1). Tai šventieji: liudytojų debesis.

Krikščionis kovoje su blogiu nepasiduoda nevilčiai. Krikščionybė ugdo nepajudinamą pasitikėjimą: ji netiki, kad neigiamos, destruktyvios jėgos galėtų paimti viršų. Paskutinis žodis žmogaus istorijoje nėra neapykanta, mirtis, karas. Kiekvienu gyvenimo momentu mus paremia Dievo ranka, taip pat diskretiškas buvimas visų tikinčiųjų, „kurie, pažymėti tikėjimo ženklu, pirma mūsų paliko pasaulį“ (Romos kanonas). Jų egzistencija mums visų pirma sako, kad krikščioniškasis gyvenimas nėra nepasiekiamas idealas. Drauge tai mus pastiprina: nesame vieniši, Bažnyčią sudaro nesuskaitoma daugybė brolių, dažnai nežinomais vardais, gyvenusių pirma mūsų, kurie dėka Šventosios Dvasios veikimo įsitraukia į dar gyvenančiųjų šioje žemėje reikalus.

Krikštas nėra vienintelis momentas, kai į krikščioniškojo gyvenimo kelią kviečiami šventieji. Kai du sužadėtiniai pašventina savo meilę per Santuokos sakramentą, jiems ir vėl – šiuo atveju kaip porai – prašoma šventųjų užtarimo. Ši invokacija yra pasitikėjimo versmė jauniesiems, besileidžiantiems į santuokinio gyvenimo kelionę. Kurie iš tikrųjų myli, trokšta ir išdrįsta visiems laikams ištarti žodžius: „visada – visada“, nors žino, jog reikia Kristaus malonės ir šventųjų pagalbos, kad įstengtų visada išgyventi santuokoje. Ne taip, kaip kai kurie sako: „Kol išliks meilė.“ Ne – visada! Kitaip verčiau nesituokti. Arba visam laikui, arba nereikia. Todėl Santuokos sakramento liturgijoje šaukiamasi šventųjų dalyvavimo. Sunkiu metu reikia turėti drąsos pakelti žvilgsnį į dangų mąstant apie daugybę krikščionių, perėjusių išbandymus ir išlaikiusių baltus krikšto drabužius, nes jie juos išplovė Avinėlio krauju (plg. Apr 7, 14) – taip rašoma Apreiškimo knygoje. Dievas niekuomet mūsų neapleidžia. Kiekvienąkart, kai mums to reikės, vienas iš jo angelų ateis vėl mus pakelti ir paguosti. Angelai kartais turi žmonių veidus ir širdis, nes Dievo šventieji visuomet yra čia, pasislėpę tarp mūsų. Tai sunku suprasti, taip pat įsivaizduoti, tačiau šventieji dalyvauja mūsų gyvenime. Žmogus kreipiasi į šventąjį ar šventąją todėl, kad jie yra arti mūsų.

Taip pat kunigai atmena kreipimąsi į šventuosius, kai buvo meldžiama jų užtarimo. Tai vienas labiausiai jaudinančių Šventimų liturgijos momentų. Kandidatai parpuola ant žemės veidu į grindis. Visa bendruomenė, vadovaujama vyskupo, meldžia šventųjų užtarimo. Žmogus būtų prislėgtas jam patikėtos misijos svorio, tačiau jausdamas, jog jį palaiko visas dangus, kad jam nepritruks Dievo malonės, nes Jėzus visuomet yra ištikimas, gali leistis į kelionę ramus ir pakylėtas dvasioje. Nesame vieniši.

Kas gi mes esame? Esame dulkės, siekiančios dangaus. Mūsų jėgos silpnos, bet galingas yra malonės slėpinys, dalyvaujantis krikščionio gyvenime. Esame ištikimi tai žemei, kurią Jėzus mylėjo kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Tačiau žinome ir norime puoselėti viltį dėl šio pasaulio perkeitimo, dėl jo galutinio atbaigimo, kai galiausiai nebebus ašarų, blogio ir kančios.

Tegul Viešpats mus visus apdovanoja viltimi, jog būsime šventi. Kažkas iš jūsų galėtumėte manęs paklausti: „Tėve, kaip galima būti šventam kasdieniame gyvenime?“ Taip, galima. „Ar tai reiškia, kad privalome melstis visą dieną?“ Ne, tai reiškia, kad visą dieną turi vykdyti savo pareigas: melstis, eiti į darbą, rūpintis vaikais. Tačiau visa tai reikia daryti atvira Dievui širdimi, idant darbas, taip pat liga ar kančia, patiriami sunkumai – visa tai būtų atverta Dievui. Taip galima tapti šventam. Tegul Viešpats suteikia mums viltį, kad būsime šventi. Negalvokime, kad tai sunku, kad lengviau būti nusikaltėliu nei šventuoju. Ne. Galima būti šventuoju, nes mums padeda Viešpats; jis mums padeda.

Tai didžiulė dovana, kurią kiekvienas iš mūsų galime padovanoti pasauliui. Tegul Viešpats suteikia mums malonę įtikėti jį taip stipriai, kad taptume šiam pasauliui Kristaus paveikslu. Mūsų istorijai reikia „mistikų“: žmonių, atmetančių bet kokį viešpatavimą, trokštančių artimo meilės ir brolybės. Vyrų ir moterų, gyvenančių ir priimančių dalį kentėjimų, nes jie priima kitų sunkumus. Be tų vyrų ir moterų pasaulis neturėtų vilties. Todėl linkiu jums – taip pat ir sau – kad Viešpats mums suteiktų vilties, jog būsime šventi. Ačiū!