Girdėjome Dievo žodį iš Apreiškimo knygos: „Štai aš visa darau nauja“ (Apr 21, 5). Krikščioniškoji viltis yra grindžiama tikėjimu į Dievą, kuris nuolat kuria naujus dalykus žmonijos gyvenime, kuria naujoves istorijoje, kuria naujoves visatoje. Mūsų Dievas yra naujoves kuriantis Dievas, nes jis yra siurprizų Dievas.

Nekrikščioniška vaikščioti žvilgsnį nudelbus žemyn – taip daro kiaulės, jos visuomet taip vaikšto – nepakeliant akių į horizontą. Tarsi visa kelionė neturėtų tikslo, gimtinės uosto, tarsi būtume priversti amžinai klajoti, o varginančios pastangos būtų beprasmės. Tai nėra krikščioniška.

Paskutiniai Biblijos puslapiai parodo mums galutinį tikėjimo kelio horizontą: dangaus Jeruzalę, dangiškąją Jeruzalę. Ji vaizduojama kaip didžiulė padangtė, kur Dievas priims visus žmones, kad galiausiai gyventų su jais (Apr 21, 3). Tai yra mūsų viltis. Ką Dievas darys, kai mes pagaliau būsime pas jį? Jis rodys mums begalinį švelnumą, kaip tėvas, priimantis ilgai vargusius ir kentėjusius vaikus. Apreiškimo knygoje Jonas pranašauja: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. <…> Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. <…>  Štai ašvisa darau nauja“ (Apr 21, 3–5). Naujumo Dievas!

Pasistenkime apmąstyti šią Šventojo Rašto ištrauką ne atsietai, bet perskaitę mūsų dienų kroniką, pažiūrėję žinias per televiziją arba apžvelgę pirmuosius laikraščių puslapius, kur tiek daug tragedijų, kur pranešama liūdnos naujienos, prie kurių mes visi rizikuojame priprasti. Pasveikinau keletą žmonių iš Barselonos: kiek daug liūdnų pranešimų ateina iš ten! Pasveikinau keletą iš Kongo, ir iš ten kiek daug liūdnų žinių! O jų yra dar daugiau! Paminėjome tik dvi šalis, iš kurių yra atvykę čia dalyvaujantieji. Pabandykime pagalvoti apie karo išgąsdintų vaikų veidus, motinų ašaras, daugybės jaunų žmonių sužlugusias svajones, apie pabėgėlius, kurie leidosi į baisias keliones ir dažnai patiria išnaudojimą... Gyvenimas apima ir tai. Kartais norisi pasakyti, kad gyvenimas pirmiausia yra tai.

Gali būti. Tačiau yra Tėvas, kuris rauda su mumis; yra Tėvas, liejantis begalinės užuojautos ašaras dėl savo vaikų. Turime Tėvą, mokantį verkti, verkiantį su mumis. Tėvą, kuris laukia mūsų, kad paguostų, nes jis pažįsta mūsų kančias ir yra parengęs mums kitokią ateitį. Tai krikščioniškosios vilties didinga vizija, besiplėtojanti per visas mūsų gyvenimo dienas ir siekianti dar kartą mus pakelti.

Dievas nenorėjo mūsų gyvenimo per klaidą, priversdamas save ir mus patirti baisias siaubo naktis. Jis sukūrė mus, nes nori, kad būtume laimingi. Jis yra mūsų Tėvas, ir jei čia ir dabar patiriame tokį gyvenimą, koks nebuvo jo mums planuotas, Jėzus garantuoja, kad pats Dievas darbuojasi dėl mūsų atpirkimo. Jis darbuojasi, kad mus atpirktų.

Mes tikime ir žinome – mirtis ir neapykanta nėra paskutinis žodis palyginime apie žmogaus būtį. Buvimas krikščionimis apima naują perspektyvą, vilties pilną žvilgsnį. Kai kas mano, jog visa gyvenimo laimė glūdi jaunystėje ir praeityje, po to iš lėto patiriamas nuosmukis. Kiti mano, kad mūsų džiaugsmas – tik efemeriški epizodai ir žmonijos gyvenimas yra pasmerktas beprasmybei: nelaimių akivaizdoje jie sako: „Gyvenimas beprasmis. Mūsų kelias yra beprasmybė.“ Tačiau mes, krikščionys, taip nemanome. Mes tikime, kad žmonijos horizonte yra amžinai šviečianti saulė. Tikime, kad mūsų gražiausios dienos dar ateis. Esame labiau pavasario žmonės nei rudens. Norėčiau dabar paklausti – kiekvienas atsakykime tyliai širdyje: „Ar esu – vyras, moteris, vaikinas, mergina – iš pavasario ar iš rudens? Ar mano dvasia yra pavasario ar rudens?“ Kiekvienas atsakykime sau. Žvelkime į naujo pasaulio pumpurus negu į pageltusius lapus ant šakų. Neturime pulti į nostalgiją, liūdesį ar apraudojimą; Dievas nori, kad būtume pažado paveldėtojai ir nenuilstantys svajotojai. Nepamirškime to klausimo: „Esu pavasario ar rudens žmogus?“ Pavasario, kai laukiama gėlių, vaisių, laukiama saulės, kuri yra Jėzus; ar rudens, kurio veidas visuomet nuleistas žemyn, apkartęs, kaip esu ne kartą palyginęs, primena actą su pipirais.

Krikščionis žino, jog Dievo Karalystė yra meilės viešpatystė, ji auga kaip didžiulis kviečių laukas, net jei jo viduryje yra piktžolių. Visuomet yra problemų; yra plepalų, yra karų; yra ligų... yra problemų. Bet kviečiai nunoksta, ir pabaigoje blogis bus išnaikintas. Ateitis mums nepriklauso, bet mes žinome, kad Jėzus Kristus yra didžiausia gyvenimo malonė: jis yra pabaigoje mūsų laukiančio Dievo apkabinimas, jis jau dabar mus lydi ir guodžia kelionėje. Jis veda mus į didžiulę Dievo „padangtę“ tarp žmonių (Apr 21, 3) su daugeliu kitų brolių ir seserų, ir mes atnešime Dievui čia, žemėje, gyventų dienų atminimą. Tą akimirką bus gražu suvokti, kad niekas nebuvo prarasta, nė viena šypsena, nė viena ašara. Nepaisant to, koks ilgas būtų mūsų gyvenimas, atrodys, jog jis pragyventas vienu atokvėpiu. Ir kad kūrimas nesustojo šeštą Pradžios knygos dieną, bet nepaliaujamai tęsėsi, nes Dievas visuomet mumis rūpinosi. Iki tos dienos, kai viskas išsipildys, tą rytą nudžius ašaros, tą akimirką, kai Dievas ištars galutinius palaiminimo žodžius – Viešpats sako: „Štai aš visa darau nauja“ (5 eil.). Taip, mūsų Tėvas yra naujumo ir siurprizų Dievas. Tą dieną mes iš tikrųjų būsime laimingi ir verksime. Taip, bet verksime iš džiaugsmo.