Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie šventąsias Mišias. Tema „Tėve mūsų“ ir duonos laužymas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1072
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 14 marzo 2018 La Santa Messa - 13. Liturgia eucaristica. III. Padre nostro e frazione del Pane
DATA: 2018-03-14
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (456), 2018, p. 20–21.
SERIJA: Katechezės apie šv. Mišias
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (456), 2018, p. 20–21.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Šventosios Mišios. 13. Eucharistijos liturgija: III. „Tėve mūsų“ ir duonos laužymas

2018 m. kovo 14 d.

Tęsiame katechezes apie šventąsias Mišias. Per Paskutinę vakarienę, kai Jėzus paėmė duoną ir taurę vyno, padėkojo Dievui, žinome, kad jis „laužė duoną“. Mišių Eucharistijos liturgijoje šis veiksmas atitinka „duonos laužymą“, po kurio eina Viešpaties išmokyta malda „Tėve mūsų“.

Taip prasideda Komunijos apeigos: bendruomenei drauge kalbant „Tėve mūsų“, tęsiasi Eucharistijos maldos gyrius ir maldavimai. Tai nėra tik viena iš daugelio krikščionių maldų, bet Dievo vaikų malda: tai didi Jėzaus išmokyta malda. „Tėve mūsų“ buvo mums perduota Krikšto dieną ir leidžia patirti Jėzaus Kristaus jauseną. Melsdamiesi „Tėve mūsų“ malda, meldžiamės panašiai kaip Jėzus. Šia malda Jėzus meldėsi ir mokė jos mus; kai mokiniai jo paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis kaip tu“, Jėzus meldėsi šitaip. Kaip gražu melstis panašiai kaip Jėzus! Jo dieviškojo mokymo išugdyti drįstame kreiptis į Dievą, vadindami jį Tėvu, nes esame atgimę kaip jo vaikai per vandenį ir Šventąją Dvasią (plg. Ef 1, 5). Nė vienas iš tikrųjų negalėtų kreiptis į jį familiariai Abba – „Tėve“, jei nebūtų Dievo pagimdytas, be Šventosios Dvasios įkvėpimo, apie kurį moko šventasis Paulius (Rom 8, 15). Turėkime omenyje: nė vienas negali kreiptis „Tėve“ be Šventosios Dvasios įkvėpimo. Kaip dažnai pasitaiko žmonių, kurie taria „Tėve mūsų“, bet nesuvokia, ką sako. Taip, jis yra Tėvas, bet ar jauti sakydamas „Tėve“, kad jis yra Tėvas, tavo Tėvas, žmonijos Tėvas, Jėzaus Kristaus Tėvas? Ar turi ryšį su šiuo Tėvu? Kai meldžiamės „Tėve mūsų“, užmezgame ryšį su mus mylinčiu Tėvu, tačiau šį ryšį laiduoja Dvasia, ji leidžia jausti, kad esame Dievo vaikai.

Kokia dar malda geriau negu Jėzaus išmokytoji galėtų parengti mus sakramentinei Komunijai su juo? „Tėve mūsų“ meldžiamasi ne tik per Mišias, bet taip pat ryte ir vakare, per Rytmetinę ir Vakarinę; nuostata, kad esame Dievo vaikai, taip pat brolybė artimo atžvilgiu krikščioniškai formuoja mūsų dienas.

Viešpaties maldoje „Tėve mūsų“ prašome „kasdienės duonos“. Joje įžvelgiame ypatingą nuorodą į eucharistinę Duoną, kurios mums reikia, idant gyventume kaip Dievo vaikai. Mes taip pat maldaujame „atleisti mūsų kaltes“, o kad galėtume būti verti priimti Dievo atleidimą, įsipareigojame atleisti mus įskaudinusiems. Tai nėra lengva. Atleisti mus įžeidusiems žmonėms nėra lengva; tai malonė, kurios mes turime prašyti: „Viešpatie, išmokyk mane atleisti, kaip Tu man atleidai.“ Tai malonė. Savo pačių pastangomis mes neįstengiame: atleisti yra Šventosios Dvasios malonė. „Tėve mūsų“ atveria mūsų širdis Dievui, taip pat paruošia mus ir broliškai meilei. Galiausiai prašome Dievą „gelbėti mus nuo pikto“, kuris mus atskiria nuo Jo, taip pat atskiria nuo brolių. Aiškiai suvokime, jog šie prašymai yra visiškai tinkami, kad pasirengtume šventajai Komunijai (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56).

Mūsų prašymai, išsakyti maldoje „Tėve mūsų“, praplečiami kunigo tariama malda, kuria jis visų vardu maldauja: „Gelbėk mus, Viešpatie, nuo visokio blogio, suteik ramybę mūsų laikams...“. Tuomet tarsi uždedamas ramybės apeigų antspaudas: pirmiausia prašoma Kristaus ramybės dovanos (plg. Jn 14, 27) – tokios skirtingos nuo pasaulio ramybės, – kad ugdytų Bažnyčioje vienybę ir ramybę pagal jo valią. „Prieš valgydami vieną Duoną“, konkrečiu gestu išreiškiame bažnytinę bendrystę ir „vieni kitiems pareiškiame nuoširdumą“ (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56). Romos apeigose nuo seno ramybės palinkėjimas įterpiamas prieš Komuniją ir veda į eucharistinę Komuniją. Pagal šv. Pauliaus mokymą neįmanoma laužyti vienos duonos, kuri mus daro vienu kūnu Kristuje, nepripažįstant, kad esame sutaikinti broliška meile (plg. 1 Kor 10, 16–17; 11, 29). Kristaus ramybė negali įsišaknyti širdyje, negebančioje patirti brolystės, atgaivinti jos po sužeidimo. Ramybė yra Viešpaties dovanojama: jis dovanoja mums malonę atleisti mus įskaudinusiems.

Po ramybės palinkėjimo gesto seka duonos laužymas, kuris nuo apaštalų laikų davė pavadinimą visam Eucharistijos šventimui (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 56; Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1329). Per Paskutinę vakarienę Kristaus įvykdytas Duonos laužymas yra apreiškiantis gestas, leidęs mokiniams Jį atpažinti po prisikėlimo. Atsimename Emauso mokinius, kurie, pasakodami apie susitikimą su Prisikėlusiuoju, sako, „kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną“ (plg. Lk 24, 30–31. 35).

Eucharistinės Duonos laužymą lydi malda „Dievo Avinėli“. Tai vardas, kuriuo Jonas Krikštytojas nurodė į Jėzų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Biblinis avinėlio įvaizdis byloja apie atpirkimą (plg. 12, 1–14; Iz 53, 7; 1 Pt 1, 19; Apr 7, 14). Eucharistinėje Duonoje, kuri sulaužoma dėl pasaulio gyvybės, besimeldžianti bendruomenė atpažįsta tikrąjį Dievo Avinėlį, Atpirkėją Kristų ir jo maldauja: „Pasigailėk mūsų... suteik mums ramybę.“

„Pasigailėk mūsų“ ir „suteik mums ramybę“ yra maldavimai, kurie nuo „Tėve mūsų“ maldos iki duonos laužymo padeda parengti mūsų širdį dalyvauti Eucharistiniame pokylyje, kuris yra bendrystės su Dievu ir su broliais versmė.

Nepamirškime tos didžios maldos: maldos, kurios išmokė Jėzus ir kuria jis melsdavosi Tėvui. Ši malda parengia mus Komunijai.