Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie šventąsias Mišias. Tema „Baigiamosios Mišių apeigos“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1074
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 4 aprile 2018 La Santa Messa - 15. Riti di conclusione
DATA: 2018-04-04
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (456), 2018, p. 22–23.
SERIJA: Katechezės apie šv. Mišias
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (456), 2018, p. 22–23.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Šventosios Mišios. 15. Baigiamosios Mišių apeigos

2018 m. balandžio 4 d.

Šiandien matome aikštę, papuoštą gėlėmis: gėlės teikia džiaugsmą, linksmybę. Kai kur Velykos vadinamos taip pat „žydinčiomis Velykomis“, nes prisikėlęs Kristus pražysta: jis yra naujas žiedas; mūsų nuteisinimas žydi; žydi Bažnyčios šventumas. Todėl tiek daug gėlių – tai mūsų džiaugsmas. Visą savaitę švenčiame Velykas, ištisą savaitę. Taigi dar kartą vieni kitiems palinkėkime linksmų Velykų. Sakykime visi kartu: „Linksmų Velykų!“ [žmonės atsako: „Linksmų Velykų“]. Taip pat norėčiau, kad palinkėtume linksmų Velykų mylimam popiežiui Benediktui – jis buvo Romos vyskupas, – kuris dabar dalyvauja su mumis stebėdamas per televiziją. Visi linkime linksmų Velykų popiežiui Benediktui [žmonės skanduoja: „Linksmų Velykų!“]. O dabar stipriai paplokime.

Šia katecheze užbaigiame ciklą, skirtą Mišioms: jos yra atminimas, tačiau ne vien prisiminimas; čia iš naujo išgyvenama Jėzaus kančia ir prisikėlimas. Pastarąjį kartą kalbėjome apie Komuniją ir maldą po Komunijos. Po šios maldos Mišios baigiamos kunigo teikiamu palaiminimu ir žmonių paleidimu (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 57). Mišios prasidėjo Kryžiaus ženklu: Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, šis liturginis veiksmas užbaigiamas taip pat Trejybės vardu.

Žinome, kad pasibaigus Mišioms prasideda krikščioniškojo liudijimo užduotis. Krikščionis eina į Mišias ne tam, kad vien įvykdytų savaitinę pareigą, o tuomet visa tai pamirštų, ne tam. Krikščionys eina į Mišias dalyvauti Viešpaties Kančioje ir Prisikėlime, kad po to galėtų krikščioniškiau gyventi: prasideda krikščioniškojo liudijimo užduotis. Mes išeiname iš Bažnyčios „eidami ramybėje“, nešdami Dievo palaiminimą į kasdienę veiklą, savo namus, darbovietes, šio žemiškojo miesto užsiėmimus, „šlovindami Viešpatį savo gyvenimu“. Tačiau jeigu išeiname iš bažnyčios apkalbinėdami ir sakydami: „Pažiūrėk į šitą, pažvelk į aną“, plakdami liežuviais, tuomet Mišios nepasiekė mūsų širdies. Kodėl? Nes neįstengiu gyventi krikščioniškuoju liudijimu. Kiekvieną kartą iš Mišių privalau išeiti geresnis nei buvau ateidamas, privalau išeiti turėdamas daugiau gyvybės, daugiau jėgų, daugiau valios skleisti krikščioniškąjį liudijimą. Per Eucharistiją Viešpats Jėzus įžengia į mus, į mūsų širdis ir kūnus, kad galėtume „gyvenime laikytis Krikštu gauto tikėjimo“ (plg. Romos mišiolas, Velykų antrosios dienos Pradžios malda).

Pereiname nuo šventimo į gyvenimą suvokdami, kad Mišios įgyvendinamos konkrečiais pasirinkimais žmonių, asmeniškai įsitraukiančių į Kristaus slėpinius. Neturime pamiršti, jog švenčiame Eucharistiją, idant taptume eucharistiniai vyrai ir moterys. Ką tai reiškia? Tai reiškia leisti Kristui veikti per mūsų darbus: kad jo mintys būtų mūsų mintys, jo jausmai būtų mūsų jausmai, jo pasirinkimai būtų mūsų pasirinkimai. Tai yra šventumas: veikti taip, kaip veikė Kristus, yra krikščioniškasis šventumas. Šventasis Paulius tai aiškiai išreiškia kalbėdamas apie savo panašumą su Kristumi: „Esu nukryžiuotas kartu su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 19–20). Tai krikščioniškasis liudijimas. Pauliaus patirtis apšviečia taip pat mus: juo labiau mariname savo egoizmą – leidžiame mirti tam, kas priešinga Evangelijai ir Jėzaus meilei, juo didesnė erdvė jo Dvasios galiai sukuriama mumyse. Krikščionys yra žmonės, vyrai ir moterys, kurie priėmę Kristaus Kūną ir Kraują leidžia savo sielai plėstis Šventosios Dvasios galia. Leiskite savo sieloms plėstis! Ne tokios siauros, uždaros, mažos, savanaudiškos sielos, ne! Plačios sielos, didžios sielos, plataus horizonto... Priėmę Kristaus Kūną ir Kraują leiskite savo sieloms plėstis Dvasios galia.

Tikras Kristaus buvimas konsekruotoje duonoje nesibaigia sulig Mišiomis (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1374), Eucharistija saugoma tabernakulyje ligonių komunijai ir tyliai Viešpatį pagarbinti Švenčiausiajame Sakramente. Eucharistijos garbinimas ne Mišiose, tiek privatus, tiek bendruomeninis, iš tikrųjų padeda mums išlikti Kristuje (plg. KBK, 1378–1380).

Mišių vaisiai turi bręsti kasdieniame gyvenime. Šiek tiek pasitelkdami vaizduotę galėtume sakyti: Mišios yra tarsi grūdas, kviečių grūdas, augantis kasdienos gyvenime; jis auga ir bręsta gerais darbais, nuostatomis, kurios daro mus panašius į Jėzų. Todėl Mišių vaisiai turi bręsti kasdienos gyvenime. Iš tikrųjų Eucharistija, ugdydama mūsų vienybę su Kristumi, atnaujina tą malonę, kurią Dvasia mums suteikia Krikštu ir Sutvirtinimu, kad krikščioniškas liudijimas būtų įtikinamas (plg. KBK, 1391–1392).

Ką dar Eucharistija daro mūsų širdyse įžiebdama dieviškąją meilę? Ji saugo mus nuo nuodėmės: „Kuo labiau mes dalyvaujame Kristaus gyvenime ir kuo tvirtesnė su Juo mūsų draugystė, tuo mažesnis pavojus nutraukti ją per sunkiąją nuodėmę“ (KBK, 1395).

Reguliarus dalyvavimas Eucharistiniame pokylyje atnaujina, sustiprina ir pagilina ryšį su krikščionių bendruomene, kuriai priklausome pagal tą principą, kad Eucharistija ugdo Bažnyčią (plg. KBK, 1396), ji visus mus vienija.

Galiausiai dalyvavimas Eucharistijoje įpareigoja kitų atžvilgiu, ypač vargšų, ji moko mus per Kristaus Kūną pasiekti brolių ir seserų kūną: juose Jis laukia, kad būtų mūsų atpažintas, aptarnautas, pagerbtas ir mylimas (plg. KBK, 1397).

Kadangi vienybės su Kristumi lobį nešiojame moliniuose induose (plg. 2 Kor 4, 7), mums reikia nuolat grįžti prie šventojo altoriaus, kol galiausiai rojuje galėsime visu mastu gėrėtis Avinėlio vestuvių puotos palaima (plg. Apr 19, 9).

Dėkokime Viešpačiui už kelionę, kurią galėjome išgyventi drauge, iš naujo suvokdami šventąsias Mišias, – su atnaujintu tikėjimu leiskimės patraukiami į tikrą susitikimą su Jėzumi, kuris dėl mūsų mirė ir prisikėlė, yra mūsų amžininkas. Tegul mūsų gyvenimas nuolat būna „žydintis“, kaip Velykos, vilties, tikėjimo ir gerų darbų žiedais. Kad visada rastume tam stiprybės Eucharistijoje, vienybėje su Jėzumi. Visiems linksmų Velykų!