1. Šios šviesios velykinio budėjimo nakties Evangelijoje pirmiausia sutinkame moteris, kurios ėjo prie Jėzaus kapo su kvepalais ištepti jo kūno (plg. Lk 24, 1–3). Jos eina atlikti tradicinio užuojautos, prieraišumo, meilės veiksmo brangiam mirusiajam, panašiai kaip darome ir mes. Jos sekė paskui Jėzų, klausėsi jo, jautėsi jo priimamos visu orumu, jį lydėjo iki pat galo, iki Kalvarijos ir nuėmimo nuo kryžiaus. Galime įsivaizduoti, ką jos jautė eidamos link kapo: tikrą liūdesį, skausmą, kad Jėzus jas paliko, mirė, kad jo gyvenimas pasibaigė. Dabar viskas vėl bus kaip anksčiau. Tačiau moterys tebegyveno meile, ir būtent ši meilė Jėzui jas paskatino ateiti prie kapo. Tačiau čia atsitinka kažkas visiškai nelaukto, kas sukrečia jų širdis ir planus, kas sukrės visą jų gyvenimą: moterys pamato patrauktą kapo akmenį, prisiartina ir neranda Viešpaties kūno. Tas faktas jas sutrikdo, kelia abejonių ir daugybę klausimų: „Kas atsitiko?“ „Ką visa tai reiškia?“(plg. Lk 24, 4). Argi taip neatsitinka ir mums, kai kasdienėje tikrovėje įvyksta kažkas visiškai naujo? Tada sustojame, nesuprantame, nežinome, ką daryti. Naujovė mus dažnai išgąsdina, taip pat ir ta naujovė, kurią atneša Dievas, naujovė, kurios jis laukia iš mūsų. Esame kaip Evangelijos apaštalai: dažnai pirmenybę teikiame savo tikrumams, sustojimui prie kapo ir minčiai apie mirusįjį, kuris galiausiai gyvena tik istorijos atmintyje, kaip didieji praeities veikėjai. Bijome Dievo netikėtumų. Brangūs broliai ir seserys, gyvenime bijome Dievo siurprizų! Jis nuolat mus stebina! Toks yra Viešpats.

Neužsidarykime nuo naujovės, kurią Dievas nori įnešti į mūsų gyvenimą. Dažnai esame pavargę, nusivylę, liūdni, mus slegia nuodėmės, jaučiame, kad neištversime. Neužsidarykime, nepraraskime pasitikėjimo, niekad nepasiduokime: nėra situacijų, kurių Dievas negalėtų pakeisti, nėra nuodėmės, kurios negalėtų atleisti, jei jam atsiveriame.

2. Bet grįžkime prie Evangelijos, prie moterų, ženkime kitą žingsnį. Jos randa tuščią kapą, Jėzaus kūno nėra, atsitiko kažkas naujo, tačiau dar neaišku kas: kyla klausimų, sumaištis, atsakymai neaiškūs. Ir štai du vyrai spindinčiais drabužiais sako: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6). Taip moterų atėjimas prie kapo, paprastas gestas, padarytas iš meilės, tampa įvykiu, kuris iš tiesų pakeičia gyvenimą. Jau nebėra to, kas buvo anksčiau, ne tik moterų, bet ir mūsų gyvenime, žmonijos istorijoje. Jėzus nėra miręs, prisikėlė, yra Gyvasis! Jis ne tik grįžo į gyvenimą, bet ir pats yra gyvenimas, nes yra Dievo Sūnus, Gyvasis (plg. Sk 14, 21–28; Įst 5, 26; Joz 3, 10). Jėzus nebėra praeityje, jis gyvena dabartyje ir kreipiasi į ateitį, Jėzus yra amžinasis Dievo „šiandien“. Taip Dievo naujovė pasirodo prieš moterų, mokinių, visų mūsų akis: tai pergalė prieš nuodėmę, prieš blogį, mirtį – viską, kas pavergia gyvenimą ir atima žmogišką veidą. Tai yra žinia man ir tau, brangi sesuo ir brangus broli. Kiek kartų mums reikia, kad Meilė pasakytų: kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Dėl problemų, kasdienių rūpesčių esame linkę užsidaryti savyje, liūdesyje, kartėlyje... ir čia laukia mirtis. Ne čia ieškokime To, kuris yra gyvas!

Sutik, kad prisikėlęs Jėzus įeitų į Tavo gyvenimą, priimk jį kaip draugą su pasitikėjimu: jis yra gyvenimas! Jei iki šiol buvai toli nuo jo, ženk nedidelį žingsnį, jis tave pasitiks išskėstomis rankomis. Jei esi abejingas, sutik rizikuoti: neliksi apviltas. Jei tau atrodo sunku juo sekti, nebijok, patikėk save jam, būk tikras, kad jis yra arti tavęs, su tavimi, tau duos ramybę, kurios ieškai, ir jėgų gyventi taip, kaip jis nori.

3. Galiausiai yra dar vienas paprastas elementas, į kurį norėčiau atkreipti dėmesį šioje šviesioje Velyknakčio Evangelijoje. Moterys susiduria su Dievo naujove: Jėzus prisikėlė, jis yra Gyvasis! Tačiau moterų, išvydusių tuščią kapą ir du vyrus spindinčiais drabužiais, pirmoji reakcija yra išgąstis: kaip pastebi šventasis Lukas, jos „nuleido žemyn akis“, nedrįso net pažvelgti. Tačiau išgirdusios žinią apie prisikėlimą, priima tai su tikėjimu. Du vyrai spindinčiais drabužiais taria pamatinį žodį: atsiminkite. „Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje <…>. Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius“ (Lk 24, 5. 6. 8). Tai paraginimas atsiminti susitikimą su Jėzumi, jo žodžius, gestus, jo gyvenimą. Būtent tas prisiminimas su meile apie buvimą su Mokytoju moterims leidžia įveikti bet kokią baimę ir nešti prisikėlimo žinią apaštalams ir visiems kitiems (Lk 24, 9). Reikia atminti, ką Dievas padarė man, mums, prisiminti nueitą kelią – būtent tai plačiai atveria širdį ateičiai. Mokykimės atminti, ką Dievas nuveikė mūsų gyvenime.

Šią šviesos naktį, šaukdamiesi tarpininkavimo Mergelės Marijos, laikiusios visus įvykius savo širdyje (Lk 2, 19. 51), prašykime, kad Viešpats mums leistų dalyvauti savo Prisikėlime: tegu mus atveria savo perkeičiančiai naujovei, atveria Dievo siurprizams – tokiems gražiems; tegu padaro mus žmonėmis, gebančiais atminti, ką jis nuveikia mūsų asmeninėje ir pasaulio istorijoje; tegu leidžia mums jį jausti kaip Gyvąjį, gyvą ir veikiantį tarp mūsų; broliai ir seserys, tegu mus kasdien moko, kad neieškotume tarp mirusiųjų To, kuris yra gyvas. Amen.