Šio sekmadienio skaitiniais esame kviečiami apmąstyti kai kuriuos pamatinius krikščioniškosios šeimos bruožus.

1. Pirma: šeima meldžiasi. Evangelijos skaitinyje aikštėn iškeliami du meldimosi būdai: klaidingas – fariziejaus ir kitas, autentiškas, – muitininko. Fariziejus įkūnija nuostatą, kuri atspindi ne padėką Dievui už jo geradarybes ir gailestingumą, bet veikiau pasitenkinimą savimi. Fariziejus jaučiasi teisus, mano gyvenąs teisingai, todėl tuo giriasi bei nuo savo aukšto pjedestalo smerkia kitus. Muitininkas, priešingai, daug nekalba. Meldžiasi nusižeminęs, suvokdamas savo nevertumą, silpnybes: šis vyras tikrai pripažįsta, kad jam reikia Dievo atleidimo, Dievo gailestingumo.

Muitininko malda – tai vargšo malda, Dievui patinkanti malda, malda, kaip sakoma pirmajame skaitinyje, „pasiekianti dangų“ (Sir 35, 16), o fariziejaus – tuštybės slegiama malda.

Šių žodžių šviesoje norėčiau jūsų, mielos šeimos, paklausti: ar kartais meldžiatės šeimoje? Žinau, kai kurios meldžiasi. Tačiau daugelis man sako: bet kaip melstis? Akivaizdu, jog kaip muitininkas, nusižeminus priešais Dievą. Nuolankiai, leidžiant Viešpačiui į save pažvelgti ir meldžiant jo gerumo, kad jis pas mus ateitų. Bet kaip melstis šeimoje? Juk atrodo, kad malda yra asmeninis dalykas, be to, šeimoje tam niekada nėra tinkamos, ramios akimirkos... Taip, tai tiesa, tačiau sykiu tai yra ir nuolankumo klausimas – būtent, kaip muitininkui, išpažinti, kad mums reikia Dievo! O Dievo reikia visoms šeimoms, mums visiems: visiems, visiems! Mums reikia jo pagalbos, jėgos, palaiminimo, gailestingumo, atleidimo. O norint melstis drauge šeimoje reikia paprastumo. Sukalbėti prie stalo „Tėve mūsų“ nėra kažkas ypatinga, tai lengva. Labai gražu šeimoje melstis rožinio malda: ji suteikia jėgų. Ir melstis vieniems už kitus – vyrui už žmoną, žmonai už vyrą, abiem už vaikus, vaikams už tėvus, senelius... Melstis vienam už kitą. Štai ką reiškia melstis šeimoje, o malda stiprina šeimą.

2. Antrame skaitinyje pateikta dar viena mintis: šeima išlaiko tikėjimą. Savo gyvenimo pabaigoje apaštalas Paulius apibendrindamas taria: „Išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7). Bet kaip jis jį išlaikė? Ne seife! Neužkasė į žemę, kaip anas tingokas tarnas. Šventasis Paulius savo gyvenimą lygina su kova ir bėgimu. Jis išlaikė tikėjimą, nes neapsiribojo jo gynimu, bet jį skelbė, skleidė, nešė į tolybes. Ryžtingai priešinosi troškusiems Kristaus žinią užkonservuoti, „užbalzamuoti“ Palestinoje. Todėl priėmė drąsius sprendimus, vyko į priešiškas teritorijas, leisdavosi užkalbinamas tolimų žmonių, kitokių kultūrų, atvirai ir be baimės kalbėdavo. Šventasis Paulius išlaikė tikėjimą, nes perdavė jį kitiems tokį, kokį gavo, nusigaudamas iki pakraščių, o ne įsikasdamas gynybinėse pozicijose.

Čia irgi galime paklausti: kaip šeimoje išlaikome savo tikėjimą? Laikydami jį sau kaip privačią nuosavybę, banko sąskaitą ar mokėdami juo dalytis liudydami, svetingai priimdami kitus, atsiverdami kitiems? Visi žinome, kad šeimos, ypač jaunos, dažnai skuba, tarsi lenktyniauja su laiku, turi daug ką nuveikti. Bet ar kartais pagalvojate, kad tos „lenktynės“ gali būti ir tikėjimo lenktynės? Krikščioniškosios šeimos yra šeimos misionierės. Vakar aikštėje girdėjome tokių šeimų liudijimus. Jos misionieriauja kasdieniame gyvenime užsiimdamos kasdieniais reikalais ir visur įdėdamos tikėjimo druskos bei raugo! Išlaikyti tikėjimą šeimoje ir į kasdienybės dalykus įmaišyti tikėjimo druskos bei raugo!

3. Galiausiai Dievo žodyje galime atrasti dar vieną aspektą: šeima išgyvena džiaugsmą. Atliepiamojoje psalmėje sakoma: „kuklieji girdės ir džiaugsis“ (34, 3). Visa ši psalmė yra himnas Viešpačiui, džiaugsmo ir ramybės šaltiniui. O kas yra to džiaugsmo priežastis? Štai ši: Viešpats yra arti, jis girdi nuolankiųjų šauksmus ir išlaisvina juos iš blogio. Apie tai rašė ir šventasis Paulius: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje... Viešpats yra arti“ (Fil 4, 4–5). Šiandien mielai paklausčiau vieno dalyko. Tačiau kiekvienas tą klausimą tegu parsineša į namus, gerai? Kaip namų užduotį. Ir pats sau teatsako: ar yra džiaugsmo mano namuose? Ar yra džiaugsmo mano šeimoje? Atsakykite į tai.

Mielos šeimos, puikiai žinote: tikrasis džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, nėra paviršutiniškas, kyla ne iš daiktų, palankių aplinkybių... Tikrasis džiaugsmas kyla iš žmonių tarpusavio darnos, kuri visų jaučiama širdyje ir leidžia mums pajusti buvimo drauge, abipusės paramos gyvenimo kelyje grožį. Tačiau šio gilaus džiaugsmo jausmo pagrindas – Dievo artumas, Dievo buvimas šeimoje, jo priimti pasirengusi, gailestinga, pagarbi meilė visiems. Ir pirmiausia kantri meilė: kantrumas yra Dievo dorybė, mokanti mus šeimoje kantriai vienas kitą mylėti. Būti kantriems vienas kito atžvilgiu. Kantri meilė. Vien Dievas moka sukurti darną tarp skirtingybių. Jei Dievo meilės nėra, šeima netenka ir darnos, viršų paima individualizmas ir džiaugsmas užgęsta. O šeima, gyvenanti tikėjimo džiaugsmu, spontaniškai tą džiaugsmą perteikia kitiems, yra žemės druska ir pasaulio šviesa, visos visuomenės raugas.

Mielos šeimos, nuolat gyvenkite tikėdamos ir paprastai, taip, kaip Šventoji Šeima iš Nazareto. Telydi jus visada džiaugsmas ir Viešpaties ramybė!