Krizmos Mišių homilija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Kunigų nuovargis“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
kunigystė
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 581
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: SANTA MESSA DEL CRISMA OMELIA DEL SANTO PADRE FRANCESCO Basilica Vaticana Giovedì Santo, 2 aprile 2015
DATA: 2015-04-02
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (418), 2015, p. 5–7.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (418), 2015, p. 5–7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Homilija per Krizmos šv. Mišias [Kunigų nuovargis]

2015 m. balandžio 2-oji, Didysis ketvirtadienis

„Mano ranka su juo bus visados ir mano petys jį stiprins“ (Ps 89, 22). Tai turi omenyje Viešpats tardamas: „Radau Dovydą, savo tarną; patepiau jį savo šventuoju aliejumi.“ Taip mąsto mūsų dangiškasis Tėvas kiekvieną kartą „radęs“ kunigą. Jis priduria: „Jį lydės mano ištikimybė ir gerumas; <…> Jis man sakys: „Tu mano Tėvas, mano Dievas, mano išganymo uola!“ (Ps 89, 25. 27).

Gera drauge su psalmininku įžengti į šį mūsų Dievo monologą. Jis kalba apie mus, savo kunigus, savo ganytojus. Iš tikrųjų tai nėra monologas, jis kalba ne vienas. Tai Tėvas, sakantis Jėzui: „Tavo bičiuliai, tave mylintieji, gali man ištarti ypatingu būdu: „Tu esi mano Tėvas“ (plg. Jn 14, 21). Viešpats taip mąsto ir rūpinasi mums padėti, nes žino, jog užduotis patepti tikinčiąją liaudį nėra lengvas dalykas; tai sunku; tai sukelia nuovargį. Ir patiriame jį įvairiomis formomis: nuo įprastinio nuovargio dėl kasdienio apaštališkojo darbo iki tokio, kuris sukelia ligą ar mirtį, susideginimą kankinystėje.

Kunigų nuovargis! Ar žinote, kaip dažnai apie tai galvoju, apie jūsų visų nuovargį? Galvoju ir dažnai meldžiuosi, ypač tuomet, kai pats būnu nuvargęs. Meldžiuosi už jus, besidarbuojančius tarp jums patikėtos Dievo tautos – dažnai apleistose ir pavojingose vietose. Brangūs kunigai, mūsų nuovargis yra kaip smilkalai, tyloje kylantys į dangų (plg. Ps 140, 2; Apr 8, 3–4). Mūsų nuovargis eina tiesiai į Dievo širdį.

Būkite tikri, Dievo Motina pastebi šį nuovargį ir tuoj pat atkreipia į jį Viešpaties dėmesį. Ji kaip mūsų Motina supranta, kad jos vaikai yra nuvargę ir nebeįstengia apie ką nors galvoti. „Sveikas. Pailsėk, sūnau. Pakalbėsime vėliau. Argi aš ne tavo Motina?“ – ji visada mums taip sakys, kai pas ją ateisime (plg. Evangelii gaudium, 286). O savo Sūnui ji ištars kaip Galilėjos Kanoje: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3).

Taip pat pasitaiko, kad prislėgti sielovados darbo naštos galime jausti pagundą ilsėtis bet kaip, tarsi poilsis nebūtų Dievo reikalas. Nepasiduokime šiai pagundai! Mūsų nuovargis Jėzaus akyse yra brangus, Jėzus mus priima ir pakelia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Kai kunigas, mirtinai nuvargęs, vis dėlto gali adoracijoje suklupti tardamas: „Viešpatie, šiandienai užteks“ ir pasiduoti Tėvo akivaizdoje, jis žino, kad nenupuls, bet bus atnaujintas. Kas patepė tikinčiąją Dievo tautą džiaugsmo aliejumi, tą taip pat patepa Viešpats, suteikdamas jam „vainiką vietoj pelenų, džiugesio aliejaus vietoj gedulo, šlovės skraistę vietoj bailumo“ (plg. Iz 61, 3).

Gerai įsidėmėkime, kunigiškojo vaisingumo raktas glūdi tame, kaip ilsimės ir kaip žvelgiame į tai, kaip Viešpats naudojasi mūsų nuovargiu. Kaip sunku išmokti ilsėtis! Tai susiję su mūsų pasitikėjimu ir suvokimu, kad mes taip pat esame avys ir mums reikia ganytojo, kuris mums padėtų. Šiuo požiūriu gali būti naudingi keletas klausimų.

Ar galiu pailsėti priimdamas Dievo tautos dovanojamą meilę, dėkingumą ir nuoširdumą? Ar sielovados darbe ieškau rafinuotesnio poilsio formų, ne kaip ilsisi vargšai, bet tokio poilsio, kurį siūlo vartotojiška visuomenė. Ar Šventoji Dvasia man iš tikrųjų yra „poilsis darbuose“, ar vien tik ta, kuri liepia man dirbti? Ar moku paprašyti pagalbos kokio nors išmintingo kunigo? Ar moku pailsėti nuo savęs paties, nuo sau pačiam keliamų reikalavimų, nuo pasitenkinimo savimi, nuo savęs kaip atskaitos taško? Ar moku pasikalbėti su Jėzumi, su Tėvu, su Mergele Marija, šventuoju Juozapu, su savo draugais, šventaisiais globėjais, kad man atgaiva būtų reikalavimai, kurie yra švelnūs ir lengvi, – pamėgimas – jiems patinka būti mano draugijoje, interesai ir jų orientyrai, – juk jiems rūpi tik didesnė Dievo garbė? Ar gebu pailsėti nuo savo priešų saugojamas Viešpaties? Ar argumentuoju ir rezgu savo gynybą besikartojančiais vidiniais pokalbiais su savimi, ar patikiu save Šventajai Dvasiai, mokančiai mane, ką turiu pasakyti kiekviena proga? Ar pernelyg rūpinuosi ir nerimauju, ar panašiai kaip apaštalas Paulius randu atokvėpį tardamas: „Žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12)?

Pažvelkime trumpai į kunigų pareigas, apie kurias skelbia mums šiandienos liturgija. Varguoliams nešti Gerąją Naujieną, kaliniams skelbti išvadavimą, neregiams – regėjimą, prislėgtuosius išlaisvinti ir skelbti Viešpaties malonės metus. Izaijas taip pat sako, kad turime gydyti sužeistas širdis ir guosti nuliūdusius.

Tai nėra tik lengvos, vien išorinės užduotys, kaip apčiuopiama rankų veikla – pastatyti naujus parapijos namus ar paženklinti futbolo aikštės ribas jaunuoliams oratorijoje... Jėzaus išvardytos užduotys susijusios su mūsų gebėjimu užjausti; vykdant šias užduotis mūsų širdis yra sujaudinama ir visiškai įtraukiama. Džiaugiamės drauge su besituokiančiais sužadėtiniais; juokiamės su vaikučiu, kurį atneša krikštyti; lydime jaunus žmones, besirengiančius Santuokos sakramentui ir šeimos gyvenimui; kenčiame drauge su tais, kurie priima Ligonių patepimą ligoninės lovoje; verkiame su laidojančiais mylimą žmogų... Kiek daug emocijų... Jei turime atvirą širdį, tos emocijos, meilės raiška apkrauna ganytojo širdį. Mums, kunigams, mūsų žmonių istorijos nėra aktualijų kronika: pažįstame savo tikinčiuosius, galime įsivaizduoti, kas dedasi jų širdyse, o mūsų širdys, kenčiant drauge su jais, plyšta į tūkstančius gabalėlių, yra jaudinamos, tarsi žmonių suvalgomos: imkite, valgykite. Tai žodžiai, kuriuos Jėzaus kunigas nuolat šnabžda, rūpindamasis savo tikinčiąja liaudimi: imkite ir valgykite, imkite ir gerkite. Šitaip mūsų kunigiškasis gyvenimas dovanojamas tarnaujant, išlaikant artumą Dievo tautai, ir tai visuomet vargina.

Dabar norėčiau su jumis pasidalyti mintimis apie nuovargio formas, kurias apmąsčiau.

Yra toks nuovargis, kurį galima pavadinti „nuovargiu dėl žmonių, nuovargiu dėl minių“. Tokį nuovargį patyrė Viešpats – tai sakoma Evangelijoje, – jis vargina ir mus, tačiau tai yra geras nuovargis, vaisingas ir kupinas džiaugsmo. Žmonės, kurie Juo sekė, šeimos atnešdavusios Jam savo vaikus palaiminti, pagydytieji, ateidavę su savo draugais, jaunuoliai, susižavėję Mokytoju... jie nepalikdavo Jam net laiko pavalgyti. Tačiau Viešpats nenuvargdavo būdamas su žmonėmis. Priešingai, atrodydavo, kad Jis dėl to įgauna jėgų (plg. Evangelii gaudium, 11). Tas nuovargis mūsų veikloje paprastai yra malonė, kurią mes, kunigai, turime po ranka (ten pat, 279). Kaip tai gražu: žmonės myli savo kunigus, jų trokšta, jiems jų reikia! Tikinčioji liaudis nepalieka mūsų be tiesioginių užduočių, nebent kas slėptųsi raštinėje ar važiuotų per miestą užtamsintais stiklais. Tas nuovargis yra geras, tai sveikas nuovargis. Tai nuovargis kunigo, atsiduodančio avimis... tačiau taip pat su šypsena tėvo, žvelgiančio į savo vaikus ar anūkus. Tai neturi nieko bendra su tais, kurie kvepinasi brangiais kvepalais ir žvelgia į tave iš aukšto ir iš tolo (plg. ten pat, 97). Esame Sužadėtinio bičiuliai, tai mūsų džiaugsmas. Jeigu Jėzus gano savo kaimenę tarp mūsų, negalime būti ganytojai surūgusiais veidais, dejuojantys ar, dar blogiau, nuobodžiaujantys. Avių kvapas ir tėvų šypsena. Kad ir esame nuvargę, tačiau džiaugiamės girdėdami Viešpaties žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji“ (Mt 25, 34).

Yra ir toks nuovargis, kurį galima pavadinti „nuovargiu dėl priešų“. Velnias ir jo sekėjai nemiega, ir kadangi jų ausys negali pakęsti Dievo žodžio, jie nepaliaujamai darbuojasi stengdamiesi jį nutildyti arba iškreipti. Šiuo atveju nuovargis jiems priešinantis tampa sunkesnis. Čia reikia ne tik visomis pastangomis daryti gėrį, bet drauge ir ginti kaimenę bei save pačius nuo blogio (plg. Evangelii gaudium, 83). Blogis apsukresnis už mus ir geba per akimirką sugriauti, ką ilgą laiką statėme. Čia turime prašyti malonės išmokti neutralizuoti. Labai svarbus įgūdis išmokti neutralizuoti – neutralizuoti blogį, nerauti raugių, nepretenduoti kaip supermenui ginti tai, ką tik Viešpats gali apginti. Visa tai gali padėti nenuleisti rankų prieš blogio apimtį, prieš nedorėlių patyčias. Viešpaties žodis tokioms nuovargio situacijoms yra šis: „Būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“ (Jn 16, 33). Dievo žodis duoda mums jėgų.

Pagaliau – tai jau paskutinis dalykas, kad ši homilija jums nepabostų – dar yra „nuovargis dėl savęs“ (plg. Evangelii gaudium, 277). Jis yra galbūt pavojingiausias. Nes ankstesnės dvi nuovargio rūšys kyla iš to, kad esame išstatyti kitų poveikiui, išeiname iš savo erdvės patepti ir darbuotis (mūsų darbas yra rūpintis kitais). O šios rūšies nuovargis yra labiau susitelkimas į save: tai nusivylimas savimi pačiu, tačiau ne toks, kai stojama akistaton su savimi, giedrai ir džiaugsmingai suvokiant savo nuodėmingumą, atleidimo ir pagalbos poreikį: toks žmogus prašo pagalbos ir eina toliau. Čia kalbama apie nuovargį, susijusį su „noru ir kartu nenoru“, kai viskuo rizikuojama, o vėliau gailimasi dėl Egipte paliktų česnakų ir svogūnų; tai žaidimas su iliuzija, kad esame kitokie negu iš tikrųjų. Tokį nuovargį norėčiau pavadinti „flirtu su pasaulietišku dvasingumu“. Kai toks žmogus lieka vienas, suvokia, kiek daug gyvenimo sričių yra persmelktos tuo pasaulietiškumu, ir mums net susidaro įspūdis, jog jokioj maudyklėj nenusimazgosime. Šis nuovargis gali būti blogas. Apreiškimo knygos žodis nurodo mums šio nuovargio priežastis: „Žinau, kad esi ištvermingas, kad dėl mano vardo nenuilsdamas kentėjai vargus. Bet aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę“ (Apr 2, 3–4). Tik meilė suteikia poilsį. Tai, ko nemylime, suteikia blogą nuovargį, ir kuo ilgiau, tuo labiau tai vargina.

Giliausias ir slėpiningiausias įvaizdis, parodantis, kaip Viešpats traktuoja mūsų sielovadinį nuovargį, yra kojų mazgojimo scena: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Aš mėgstu ją apmąstyti kaip mokinystės numazgojimą. Viešpats nuplauna mūsų mokinystę. Jis pats „įsitraukia“ drauge su mumis (Evangelii gaudium, 24), jis pats asmeniškai nuvalo visokias dėmes, riebaluotą pasaulietiškumo smogą, prilipusį prie mūsų kelionėje, kurią keliavome jo vardu.

Žinome, kad iš pėdų galima pamatyti, kokia viso mūsų kūno būklė. Iš to, kaip sekame paskui Viešpatį, pasirodo, kaip plaka mūsų širdis. Žaizdos ant pėdų, išnarinimai ir nuovargis ženklina, kaip juo sekėme, kokiais keliais keliavome ieškodami jo pražuvusių avių, stengdamiesi nuvesti kaimenę į žalias ganyklas prie ramių vandenų (plg. ten pat, 270). Viešpats mus nuplauna ir nuvalo mūsų kojas, apsinešusias mums sekant paskui jį. Tai šventa. Neleiskite, kad jos liktų suteptos. Jis bučiuoja jas, kaip karo žaizdas, ir šitaip nuplauna nuo jų darbo nešvarumus.

Mūsų mokinystę nuplauna pats Viešpats, kad mes teisėtai jaustumės „džiaugsmingi“, „pripildyti“, „laisvi nuo baimės bei kaltės“ ir išdrįstume išeiti „iki pat žemės pakraščių, į visas periferijas“, kad neštume Gerąją Naujieną apleistiesiems, žinodami, kad jis yra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Ir prašau, melskime malonės, kad mokėtume būti nuvargę, tačiau geru nuovargiu!