Girdėtuose Biblijos skaitiniuose pateikiamas dviejų šeimų, atliekančių piligriminę kelionę į Dievo namus, paveikslas. Elkana ir Hana neša sūnų Samuelį į Šilo‘ės šventyklą ir pašvenčia Viešpačiui (plg. 1 Sam 1, 20–22. 24–28). Panašiai Juozapas ir Marija drauge su Jėzumi kaip piligrimai traukia į Jeruzalę (plg. Lk 2, 41–52).

Dažnai regime piligrimus, vykstančius į šventoves ir pamėgtas liaudies pamaldumo vietas. Šiomis dienomis daug kas leidosi į kelią, kad pasiektų atviras Šventąsias duris pasaulio visose katedrose ir daugelyje šventovių. Tačiau gražiausias dalykas, šiandien pabrėžiamas Dievo žodžio, yra tai, kad piligriminę kelionę atliktų visą šeima. Tėvai, mamos ir vaikai drauge keliauja į Viešpaties namus malda pašventinti šventės. Tai svarbus mokymas ir mūsų šeimoms. Galime sakyti, kad šeimos gyvenimas yra nedidelių ir didelių piligriminių kelionių visuma.

Pavyzdžiui, kaip būtų gera apmąstyti tai, kad Marija ir Juozapas mokė Jėzų melstis! Tai – savotiška piligriminė kelionė, maldos mokymo piligriminė kelionė. Ir būtų gera žinoti, kad jie dieną drauge melsdavosi, per šabą kartu eidavo į sinagogą klausytis Įstatymo ir Pranašų raštų bei išvien su visa tauta pašlovinti Viešpaties. O piligriminės kelionės į Jeruzalę metu jie tikrai meldėsi giedodami psalmės žodžius: „Man buvo smagu, kai man pasakė: Eime į Viešpaties Namus! Nūn jau įkėlėme koją – stovime tavo vartuose, Jeruzale!“ (122, 1–2).

Kaip svarbu mūsų šeimoms drauge keliauti bendro tikslo link! Žinome, kad turime keliauti išvien; kelyje susiduriame su sunkumais, bet yra ir džiaugsmo bei paguodos akimirkų. Toje gyvenimo piligriminėje kelionėje dalijamės ir maldos akimirkomis. Nieko nėra gražiau, kai tėtis ir mama palaimina savo vaikus dienos pradžioje ir pabaigoje, kaip Krikšto dieną, paženklina jų kaktas kryžiaus ženklu. Argi tai ne paprasčiausia tėvų malda už savo vaikus? Palaiminti juos, t. y. patikėti juos Viešpačiui, kaip pasielgė Elkana ir Hana, Juozapas ir Marija, kad Jis juos saugotų ir palaikytų ištisą dieną? Kaip svarbu šeimai bent trumpam prieš valgį susirinkti pasimelsti, padėkoti Viešpačiui už tas dovanas ir mokytis gautais dalykais dalytis su tais, kuriems jų dar labiau reikia. Tokiais nedideliais gestais išreiškiamas svarbus ugdomasis vaidmuo, tenkantis šeimai kasdienėje piligriminėje kelionėje.

Anos piligriminės kelionės pabaigoje Jėzus grįžo į Nazaretą ir buvo klusnus savo tėvams (plg. Lk 2, 51). Ir šis paveikslas yra gražus pamokymas mūsų šeimoms. Juk piligriminė kelionė pasibaigia ne pasiekus šventovę, bet grįžus namo ir tolesniame kasdieniame gyvenime įgyvendinant išgyventos patirties dvasinius vaisius. Žinome, kaip tuo metu pasielgė Jėzus. Užuot leidęsis namo su saviškiais, liko Jeruzalės šventykloje, sukeldamas jo pasigedusiems Marijai ir Juozapui daug nerimo. Už šią savo „išdaigą“ Jėzus tikriausiai irgi turėjo atsiprašyti savo tėvų. Evangelijoje apie tai nieko nepasakyta, bet, manau, jog tokią prielaidą galime daryti. Marijos klausime glūdi ir tam tikras priekaištas, iškeliantis aikštėn jos ir Juozapo susirūpinimą ir baimę. Grįžtant namo Jėzus neabejotinai laikėsi arti jų rodydamas savo meilę bei klusnumą. Tokios akimirkos irgi yra šeimos piligriminės kelionės dalis. Viešpats paverčia jas progomis augti, prašyti atleidimo ir jį gauti, parodyti meilę ir klusnumą.

Gailestingumo metais kiekviena krikščioniškoji šeima gali tapti puiki tokios piligriminės kelionės vieta, kurioje patiriamas atleidimo džiaugsmas. Atleidimas yra meilės, mokančios suprasti ir atitaisyti klaidą, esmė. Kokie būtume vargani, jei Dievas mums neatleistų! Šeimoje mokomasi atleisti, kad būtume tikri, jog mus supranta bei palaiko, kad ir kokių klaidų būtume padarę.

Nepraraskime pasitikėjimo šeima! Gražu visada vienas kitam nieko neslepiant atverti savo širdį. Kur meilė, ten supratimas ir atleidimas. Visoms jums, brangiosios šeimos, patikiu šią namų piligriminę kelionę visomis dienomis, šią tokią svarbią misiją, kurios kaip niekada reikia pasauliui ir Bažnyčiai.