Homilija per šv. Mišias minint 22-ąją Pasaulinę pašvęstojo gyvenimo dieną

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1055
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: FESTA DELLA PRESENTAZIONE DEL SIGNORE. XXII GIORNATA MONDIALE DELLA VITA CONSACRATA. SANTA MESSA PER I CONSACRATI. OMELIA DEL SANTO PADRE FRANCESCO. Basilica Vaticana. Venerdì, 2 febbraio 2018
DATA: 2018-02-02
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (452), 2018, p. 4–5.
SERIJA: Pasaulinė pašvęstojo gyvenimo diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (452), 2018, p. 4–5.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Homilija per šv. Mišias minint 22-ąją Pasaulinę pašvęstojo gyvenimo dieną 

Vatikano bazilika, 2018 m. vasario 2 d.

Keturiasdešimt dienų po Kalėdų švenčiame Viešpaties įžengimą į šventyklą ir susitikimą su savo tauta. Krikšč­ioniškuosiuose Rytuose ši šventė vadinama „Susitikimo švente“: tai naujybę atnešančio Dievo kūdikio ir laukiančios žmonijos, simbolizuojamos garbaus amžiaus vyro ir moters šventykloje, susitikimas.

Šventykloje susitinka dvi poros: jauni Marija su Juozapu ir pasenę Simonas su Ona. Seni semiasi iš jaunų, jauni – iš senų. Marija ir Juozapas šventykloje atranda tautos šaknis, ir tai yra svarbu, nes Dievo pažadai išsipildo ne individualiai ir vienąsyk, bet aprėpiant visus ir istorijos tėkmėje. Jie atranda ir tikėjimo šaknis, nes tikėjimas yra ne iš knygos išmokstamas, o menas gyventi su Dievu – menas, kurio išmokstama iš patirties to, kuris keliu ėjo pirmas. Tad du jauni žmonės, susitikdami su senyvais, atranda patys save. O du senoliai savo dienų pabaigoje gauna Jėzų, savo gyvenimo prasmę. Šiuo epizodu įvykdoma Joelio pranašystė: „Jūsų seni žmonės sapnus sapnuos, o jūsų jauni žmonės turės regėjimus“ (3, 1). Šiame susitikime jauni žmonės pamato savo misiją, o senų žmonių sapnai tampa tikrove. Ir visa tai todėl, kad susitikimo centre yra Jėzus.

Pažvelkime į save, brangūs pašvęstieji broliai ir seserys. Viskas prasidėjo nuo susitikimo su Viešpačiu. Iš vieno susitikimo ir pašaukimo prasidėjo pašvęstojo gyvenimo kelionė. Būtina tai prisiminti. O prisiminę pamatysime, kad tame susitikime nebuvome vieni su Jėzumi: buvo ir Dievo tauta, Bažnyčia, jauni ir seni, kaip Evangelijoje. Labai įdomus dalykas: jauniems Marijai ir Juozapui ištikimai vykdant Įstatymo priesakus – Evangelijoje tai pakartojama keturis kartus, – prisiartina garbaus amžiaus Simeonas ir Ona ir pranašauja. Atrodytų, jog turėtų būti priešingai: paprastai jauni žmonės karštai kalba apie ateitį, o seni saugo praeitį. Evangelijoje vyksta priešingai, nes kai mes susitinkame vienas su kitu Viešpatyje, Dievas mus išsyk nustebina. Norėdami, kad taip būtų pašvęstajame gyvenime, turėtume atminti, jog susitikimo su Viešpačiu neįmanoma atnaujinti be kitų: nevalia nieko palikti nuošalyje, nekreipti dėmesio į kartas, būtina kasdien vienam kitą lydėti centre turint Viešpatį. Tad jauni žmonės pašaukti atverti duris, o seni turi raktus. Institutas išlieka jaunas grįždamas prie šaknų, klausydamas senų narių. Be tokio jaunų ir senų žmonių susitikimo nėra ateities, be šaknų nėra augimo ir be naujų daigų nėra žiedų. Nėra pranašavimo be atsiminimo ar atsiminimo be pranašavimo. Būtinas nuolatinis susitikimas.

Šiandienis karštligiškas gyvenimas skatina užverti daug durų susitikimams, neretai iš kitų baimės. Visada atviros lieka prekybos centrų ir interneto tinklų durys. Tačiau pašvęstajame gyvenime taip neturi būti: Dievo man duotas brolis ar sesuo yra mano istorijos dalis, sergėtinos dovanos. Nederėtų labiau žiūrėti į išmaniojo telefono ekraną nei į brolio ar sesers akis ar dėmesio daugiau skirti savo, o ne Viešpaties programoms. Mat kai dėmesio centre atsiduria mūsų projektai, metodai ir struktūros, pašvęstasis gyvenimas liaujasi būti patrauklus ir nieko nebeperteikia, nebežydi, nes užmiršta tai, ant ko laikosi, t. y. šaknis.

Pašvęstasis gyvenimas gimsta ir atgimsta iš susitikimo su Jėzumi tokiu, koks jis yra, – neturtingu, skaisčiu ir klusniu. Važiuojama dvigubais bėgiais: viena vertus, Dievo meilės iniciatyva, iš kurios visa kyla ir prie kurios vis turime grįžti; kita vertus, mūsų atsakas, kuris tikru meilės atsaku būna tada, kai yra be „jei“ ir „tačiau“, kai sekama neturtingu, skaisčiu ir klusniu Jėzumi. Kai pasaulio gyvenimas mėgina mus pasiglemžti, pašvęstasis gyvenimas nugręžia nuo laikinų turtų, kad apkabintume Tą, kuris išlieka amžinai. Pasaulio gyvenimas vaikosi malonumų ir seka savanaudiškais troškimais, o pašvęstasis gyvenimas išlaisvina iš prisirišimo prie bet kokių turtų, kad pilnatviškai mylėtume Dievą ir kitus. Pasaulio gyvenimas ragina daryti viską, ko norime, o pašvęstasis gyvenimas kaip didžiausią laisvę renkasi nuolankų klusnumą. Pasaulio gyvenimas greitai palieka žmogų tuščiomis rankomis ir tuščia širdimi, o gyvenimas pagal Jėzų ligi pabaigos dovanoja mums ramybę, kaip Evangelijoje, kur Simeonas ir Ona pasiekia savo gyvenimo saulėlydį turėdami Viešpatį rankose ir kupini džiaugsmo širdyje.

Kaip gera, kaip Simeonui, paimti Viešpatį „į rankas“ (Lk 2, 28)! Ne tik į galvą ir širdį, bet ir į rankas, į visa, ką darome, – į maldą, darbą, prie stalo, į telefoną, mokyklą, santykius su vargšais, visur. Viešpaties turėjimas rankose yra vaistas nuo izoliuoto misticizmo ir nežaboto aktyvizmo, nes realus susitikimas su Jėzumi pataiso ir pamaldžius sentimentalistus, ir karštligiškus aktyvistus. Gyvenimas susitikimu su Jėzumi taip pat gydo nuo rutinos stingulio ir skatina atsiverti kasdieniam malonės supurtymui. Leisti sau susitikti su Jėzumi – štai paslaptis, kaip išlaikyti dvasinio gyvenimo liepsną gyvą. Tai būdas apsisaugoti nuo dusinančio gyvenimo, kur viršų ima skundimasis, kartėlis ir neišvengiami nusivylimai. Norint įveikti nevaisingą „senų gerų laikų“ retoriką – šią sielą žudančią nostalgiją ir nutildyti įsitikinusius tuo, kad „viskas žlunga“, būtina susitikti Jėzuje kaip broliams ir seserims, kaip jauniems ir seniems žmonėms. Jei kasdien susitinkama su Jėzumi ir broliais bei seserimis, širdis nepasidalija krypdama arba į praeitį, arba į ateitį, bet Dievo šiandienybe gyvename ramybėje su visais.

Evangelijų pabaigoje yra dar vienas susitikimas su Jėzumi. Jis irgi gali įkvėpti pašvęstąjį gyvenimą. Tai – moterų susitikimas su Jėzumi prie kapo. Jos nuėjo susitikti su mirusiuoju, jų kelionė atrodė bergždžia. Taip ir jūs pasaulyje plaukiate prieš srovę: pasaulio gyvenimas lengvai atmeta neturtą, skaistumą ir klusnumą. Tačiau, kaip tos moterys, einate pirmyn nepaisydami susirūpinimo dėl nuritintino sunkaus akmens (plg. Mk 16, 3). Ir, kaip ir tos moterys, pirmi sutinkate prisikėlusį ir gyvą Viešpatį, puolate jį apkabinti (plg. Mt 28, 9) ir su didžiu džiaugsmu spindinčiomis akimis skubate pranešti apie tai broliams bei seserims (plg. eil. 8). Šitaip esate amžina Bažnyčios aušra: jūs, pašvęstieji ir pašvęstosios, esate amžina Bažnyčios aušra! Linkiu, kad šiandien patys atgaivintumėte susitikimą su Jėzumi drauge eidami Jo link. Šitai įgalins jūsų akis spindėti ir sustiprins jūsų žingsnius.