Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Apsilankymas JT apaštališkojo apsilankymo Kuboje ir JAV metu / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 785
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: INCONTRO CON I MEMBRI DELL'ASSEMBLEA GENERALE DELL'ORGANIZZAZIONE DELLE NAZIONI UNITE DISCORSO DEL SANTO PADRE New York Venerdì, 25 settembre 2015
DATA: 2015-09-25
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 10 (424), 2015, p. 4–7.
ŽANRAS: Visuotinė Bažnyčia
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: Visuotinė Bažnyčia (~30 –...)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 10 (424), 2015, p. 4–7.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Kreipimasis į Jungtinių Tautų generalinę asamblėją

Jungtinių Tautų būstinė, Niujorkas, 2015 m. rugsėjo 25 d.

Pone Prezidente,

Ponios ir Ponai!

Laba diena. Laikydamasis tradicijos, kuria jaučiuosi pagerbtas, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius vėl pakvietė popiežių kreiptis į šią garbingą tautų asamblėją. Savo ir visos katalikų bendruomenės vardu norėčiau Jums, pone Ban Ki-moonai, nuoširdžiai padėkoti. Sveikinu dalyvaujančius valstybių ir vyriausybių vadovus, taip pat ambasadorius, diplomatus ir juos lydinčius politinius bei techninius pareigūnus, Jungtinių Tautų personalą šioje 70-ojoje generalinės asamblėjos sesijoje, Jungtinių Tautų šeimos įvairių programų bei agentūrų personalą ir visus, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja šiame susitikime. Per jus taip pat sveikinu visų šioje salėje atstovaujamų tautų piliečius. Dėkoju jums, kiekvienam ir visiems, už jūsų pastangas tarnaujant žmonijai.

Šis sykis yra penktas kartas, kai popiežius lankosi Jungtinėse Tautose. Seku savo pirmtakų Pauliaus VI 1965 m., Jono Pauliaus II 1979 m. bei 1995 m. ir paskutinio pirmtako, dabar popiežiaus emerito Benedikto XVI 2008 m. pėdomis. Visi jie išreiškė didelę pagarbą organizacijai, kurią jie laiko tinkamu teisiniu bei politiniu atsaku į dabartinę istorijos akimirką, paženklintą mūsų techninio gebėjimo vykdant valdžią įveikti atstumus bei sienas ir galbūt net visas prigimtines ribas. Esminis atsakas, kaip antai technologinė galia, nacionalistinių ar klaidingų universalistinių ideologijų rankose gali pridaryti baisių žiaurumų. Galiu tik pakartoti savo pirmtakų įvertinimą ir patvirtinti, jog Katalikų Bažnyčia laiko šią instituciją labai svarbia ir deda dideles viltis į jos veiklą.

Jungtinės Tautos dabar švenčia savo septyniasdešimtąsias metines. Šios organizuotos valstybių bendruomenės istorija yra vienas iš svarbių bendrų pasiekimų neįprastai sparčių permainų laikotarpiu. Nepretenduodami į išsamumą, galime paminėti tarptautinės teisės kodifikaciją ir plėtrą, tarptautinių normų dėl žmogaus teisių įtvirtinimą, pažangą humanitarinės teisės srityje, gausių konfliktų išsprendimą, taikos palaikymo ir sutaikinimo operacijas ir daug kitų nuveiktų darbų visose tarptautinės veiklos bei tarptautinių pastangų srityse. Visi šie laimėjimai yra šviesuliai, padedantys išsklaidyti nežabotų ambicijų ir kolektyvinio savanaudiškumo sukeltos netvarkos tamsą. Tiesa, daug rimtų problemų dar neišspręsta, tačiau taip pat akivaizdu, kad be visos šios tarptautinės veiklos žmonija nebūtų gebėjusi išgyventi, jei nekontroliuojamai būtų naudojusis visomis savo galimybėmis. Kiekviena tokia politinė, teisinė ir techninė pažanga yra takas į žmonių brolybės idealą ir priemonė jį geriau įgyvendinti.

Pagarbą taip pat reiškiu visiems vyrams ir visoms moterims, kurių ištikimybė bei pasiaukojimas per pastaruosius septyniasdešimt metų atnešė naudos visai žmonijai. Šiandien ypač norėčiau priminti visus tuos, kurie dėl taikos tarp tautų bei jų sutaikinimo atidavė savo gyvybes – nuo Dago Hammarskjöldo iki gausybės Jungtinių Tautų visų lygių pareigūnų, žuvusių per humanitarines ir taikos bei sutaikinimo misijas.

Neapsiribojant šiais pasiekimais, pabrėžtina, kad pastarųjų septyniasdešimties metų patirtis parodė, jog, siekiant galutinio tikslo visas be išimties šalis tikrai ir teisingai įtraukti į sprendimų priėmimo procesus, visada prireikia pertvarkos bei taikymosi prie laiko. Didesnio teisingumo ypač reikia struktūroms, išsiskiriančioms veiksmingomis vykdomosiomis galiomis, kaip antai Saugumo tarybai, finansinėms agentūroms ir grupėms ar mechanizmams, konkrečiai įsteigtiems kovoti su ekonominėmis krizėmis. Tai padėtų apriboti bet kokį piktnaudžiavimą ar lupikavimą, ypač srityse, susijusiose su besivystančiomis šalimis. Tarptautinės finansų agentūros turėtų rūpintis darnia šalių plėtra ir laiduoti, kad jos netaptų objektu despotiškų kreditavimo sistemų, kurios, užuot skatinusios pažangą, pajungtų tautas mechanizmams, dar labiau didinantiems skurdą, atskirtį ir priklausomybę.

Jungtinių Tautų darbą, remiantis steigiamosios Chartijos preambulėje ir pirmuose straipsniuose išdėstytais principais, galima laikyti įstatymo viršenybės plėtra bei skatinimu suvokiant, kad teisingumas yra būtina sąlyga visuotinės brolybės idealui pasiekti. Šiame kontekste naudinga atminti, jog galios apribojimas yra idėja, glūdinti pačioje įstatymo sąvokoje. Atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso, anot teisingumo klasikinio apibrėžimo, reiškia, kad nė vienas žmogus ar grupė negali savęs laikyti absoliučiais, turinčiais teisę nepaisyti kitų individų ar jų socialinių grupių orumo ir teisių. Realus galios (politinės, ekonominės, susijusios su gynyba, technologinės ir t. t.) paskirstymas tarp daugelio subjektų ir teisinės sistemos pretenzijoms bei interesams reguliuoti sukūrimas yra vienas iš konkrečių galios apribojimo būdų. Tačiau šiandieniame pasaulyje esama daug netikrų teisių ir – sykiu – plačių pažeidžiamų sričių, netikusiai įgyvendinamos galios aukų, pavyzdžiui, gamtinė aplinka ir gausios atskirtųjų gretos. Šios sritys artimai tarp savęs susijusios ir dėl vyraujančių politinių bei ekonominių santykių darosi vis trapesnės. Štai kodėl jų teises būtina visa jėga patvirtinti stengiantis apsaugoti aplinką ir padaryti galą atskirčiai.

Pirma, būtina pareikšti, kad „aplinkos teisė“ tikrai egzistuoja dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad žmonės yra aplinkos dalis. Gyvename bendrystėje su ja, nes pati aplinka nustato etines ribas, kurias žmogaus veikla privalo pripažinti ir gerbti. Žmogus, kad ir apdovanotas nepaprastais gebėjimais, kurie „rodo fizinę ir biologinę plotmes pranokstantį nepakartojamumą“ (Laudato Si‘, 81), sykiu yra abiejų šių plotmių dalis. Jis turi kūną, sudarytą iš fizikinių, cheminių ir biologinių elementų, ir išgyventi bei vystytis gali tik palankioje ekologinėje aplinkoje. Todėl bet kuri žala aplinkai yra žala žmonijai. Antra, todėl, kad kiekvienos būtybės, ypač gyvos būtybės, egzistencija, gyvenimas, grožis ir tarpusavio priklausomybės santykiai su kitomis būtybėmis yra iš pagrindų vertingi. Mes, krikščionys, išvien su kitomis monoteistinėmis religijomis tikime, kad visata yra Kūrėjo, leidžiančio žmogui pagarbiai naudotis kūrinija savo artimo gerovės ir Kūrėjo garbės labui, meilės kupino sprendimo vaisius. Žmogui neleista ja piktnaudžiauti, juolab ją naikinti. Visose religijose aplinka yra pamatinis gėris (plg. ten pat).

Piktnaudžiavimą aplinka ir jos griovimą taip pat lydi nenumaldomas atskirties procesas. Juk savanaudiškas ir beribis galios ir materialinės gerovės troškimas lemia ir piktnaudžiavimą turimais gamtiniais ištekliais, ir silpnųjų bei nuskriaustųjų atskirtį – arba todėl, kad jie neįgalūs, arba todėl, kad stokoja tinkamos informacijos bei techninio išmanymo, arba dėl to, kad negeba imtis ryžtingos politinės veiklos. Ekonomine ir socialine atskirtimi visiškai paneigiama žmonių brolybė ir smarkiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir aplinka. Tie, kurie labiausiai kenčia nuo tokių pažeidimų, yra didžiausi vargšai dėl trijų priežasčių: jie atstumti visuomenės, priversti gyventi iš atliekų ir neteisėtai kenčia nuo piktnaudžiavimo aplinka. Jie yra šiandien paplitusios ir tylomis besiplėtojančios „išmetimo kultūros“ dalis.

Ši dramatiška tikrovė, ši atskirtis bei nelygybė ir to regimi padariniai paskatino mane išvien su visa krikščionių tauta ir daugeliu kitų suvokti savo didelę atsakomybę šiuo atžvilgiu ir drauge su visais siekiančiais neatidėliotinų ir veiksmingų sprendimų prabilti. 2030 m. programos darniai plėtrai laiduoti priėmimas šiandien prasidedančiame Pasaulio viršūnių susitikime yra svarbus vilties ženklas. Aš taip pat tikiu, kad tvirtų pamatinių ir veiksmingų susitarimų bus pasiekta ir Paryžiaus konferencijoje dėl klimato kaitos.

Iškilmingų įsipareigojimų vis dėlto negana, nors jie neabejotinai ir yra būtinas žingsnis sprendimų link. Mano minėtas klasikinis teisingumo apibrėžimas tarp savo esminių elementų apima nekintamą bei nuolatinę valią: Iustitia est constans et perpetua voluntas ius sum cuique tribuendi. Mūsų pasaulis iš visų vyriausybių vadovų reikalauja veiklios, praktinės ir pastovios valios, konkrečių žingsnių ir tiesioginių priemonių gamtinei aplinkai išsaugoti bei pagerinti ir kuo skubiau padaryti galą socialinės ir ekonominės atskirties reiškiniui ir jo pražūtingiems padariniams – prekybai žmonėmis, žmogaus organais bei audiniais, berniukų ir mergaičių seksualiniam išnaudojimui, vergiškam darbui, įskaitant prostituciją, prekybai narkotikais ir ginklais, terorizmui ir tarptautiniam organizuotam nusikalstamumui. To mastas ir žala nekaltiems gyvenimams tokie dideli, kad turime vengti bet kokios pagundos įpulti į mūsų sąžines raminantį deklaratyvų nominalizmą. Privalome garantuoti mūsų institucijų tikrai veiksmingą kovą su visomis tomis rykštėmis.

Problemų gausa ir sudėtingumas reikalauja turėti techninių verifikavimo įrankių. Bet tai susiję su dviem pavojais. Galime ir toliau biurokratiškai sudarinėti ilgus gerų pasiūlymų – tikslų, užduočių ir statistikos – sąrašus ar manyti, kad į visus iššūkius atsakys vienas teorinis ir apriorinis sprendimas. Niekada nevalia užmiršti – politinė ir ekonominė veikla veiksminga būna tik tada, kai ji suvokiama kaip protinga veikla vadovaujantis amžina teisingumo sąvoka ir nuolatos suvokiant, kad pirma mūsų planų ir programų reikalą turime su realiais gyvais, vargstančiais ir kenčiančiais žmonėmis, dažnai priverstais gyventi dideliame skurde be jokių teisių.

Norėdami įgalinti šiuos realius vyrus ir moteris ištrūkti iš kraštutinio skurdo, turime leisti jiems būti oriais savo paties likimo lėmėjais. Visapusiško žmogiškojo vystymosi ir visiško žmogiškojo orumo įgyvendinimo negalima primesti. Tai būtina ugdyti ir tam leisti rutuliotis kiekvienam individui, kiekvienai šeimai esant bendrystėje su kitais bei išlaikant teisingą santykį su visomis tomis sritimis, kuriose plėtojasi žmogaus socialinis gyvenimas, – su draugais, bendruomenėmis, miesteliais ir miestais, mokyklomis, verslais ir draugijomis, provincijomis, šalimis ir t. t. Šitai iš anksto suponuoja ir reikalauja teisės į švietimą – taip pat mergaitėms (kai kuriose vietovėse šios teisės jos stokoja), – o teisę į švietimą pirmiausia laiduoja pagarba ir parama pirminei šeimos teisei auklėti savo vaikus, taip pat Bažnyčių ir socialinių grupių teisei padėti šeimoms auklėti savo vaikus. Šitaip suvokiamas švietimas yra 2030 m. programos įgyvendinimo ir aplinkos taisymo pagrindas.

Sykiu vyriausybių vadovai privalo visomis išgalėmis stengtis laiduoti, kad visi turėtų minimalių dvasinių ir materialinių priemonių oriai gyventi, sukurti ir išlaikyti šeimą, kuri yra pirmutinė bet kurio socialinio vystymosi ląstelė. Praktiniu požiūriu tas absoliutus minimumas turi tris vardus – būstas, darbas ir žemė; vieną dvasinį vardą – dvasinė laisvė, apimanti religijos laisvę, teisę į švietimą ir visas kitas pilietines teises.

Naujos vystymosi Programos įgyvendinimo paprasčiausias ir geriausias būdas bei rodiklis bus visų veiksmingas, praktinis ir tiesioginis prieinamumas prie pagrindinių materialinių ir dvasinių gėrybių – gyvenamojo būsto, oraus ir tinkamai atlyginamo darbo, tinkamo maisto ir geriamojo vandens, religinės laisvės ir dvasinės laisvės bei švietimo. Šie visapusiško žmogiškojo vystymosi stulpai remiasi į bendrą pamatą, kuris yra teisė į gyvybę ir, bendriau, į tai, ką galime pavadinti paties žmogaus prigimtine teise egzistuoti.

Ekologinė krizė ir didelio masto biologinės įvairovės naikinimas gali kelti grėsmę pačiai žmonių giminės egzistencijai. Neatsakingo globalinės ekonomikos tvarkymo, siekiant vien turto bei galios, pražūtingi padariniai turėtų iškart skatinti galvoti apie žmogų: „Žmogus nėra vien save kurianti laisvė. Žmogus savęs nesukuria. Jis yra dvasia ir valia, tačiau priklauso ir gamtai“ (Benediktas XVI. Kreipimasis į Vokietijos Bundestagą Berlyne 2011 m. rugsėjo 22 d., cit. Laudato Si‘, 6). Kūrinija žalojama tada, „kai mes esame aukščiausioji instancija <...>. O kūrinija eikvoti pradedama tada, kai nepripažįstame jokios aukštesnės instancijos, bet matome tiktai save“ (Benediktas XVI. Kreipimasis į Bolcano-Bresanono vyskupijos dvasininkus 2008 m. rugpjūčio 6 d., cit. ten pat). Tad aplinkos gynimas ir kova su atskirtimi reikalauja iš mūsų pripažinti pačioje žmogaus prigimtyje įrašytą moralinį įstatymą, apimantį prigimtinį vyro ir moters skirtingumą (plg. Laudato Si‘, 155) ir absoliučią pagarbą visų stadijų bei visų matmenų gyvybei (plg. ten pat, 123, 136).

Nepripažįstant tam tikrų neginčijamų prigimtinių etinių ribų ir tiesiogiai neįgyvendinant tų visapusiško žmogaus vystymosi stulpų, „ateinančių kartų apsaugojimo nuo karo rykštės“ (Jungtinių Tautų chartijos preambulė) ir „socialinės pažangos ir geresnių gyvenimo didesnėje laisvėje standartų skatinimo“ (ten pat), idealas gali virsti nepasiekiama iliuzija ar, net dar blogiau, tuščiomis kalbomis, kuriomis tik dangstomi visokiausi piktnaudžiavimai ir korupcija ar ideo­loginė kolonizacija, primetant tautų tapatybei svetimus ir galiausiai neatsakingus anomalius modelius ir gyvensenas.

Karas yra visų teisių paneigimas ir dramatiškas aplinkos darkymas. Jei trokštame visų tikrai visapusiško žmogiškojo vystymosi, privalome nenuilstamai stengtis vengti karo tarp šalių ir tautų.

To siekiant būtina laiduoti neginčijamą įstatymo viršenybę ir nenuilstamas pastangas derėtis, tarpininkauti ir būti arbitru, kaip siūloma Jungtinių Tautų chartijoje, kuri yra tikrai pamatinė teisinė norma. Šių septyniasdešimties metų nuo Jungtinių Tautų įsteigimo patirtis apskritai ir šių pirmų trečiojo tūkstantmečio penkiolikos metų patirtis konkrečiai liudija ir veiksmingumą, sąlygojamą tarptautinių normų visiško taikymo, ir neveiksmingumą, nulemtą valios stygiaus jas vykdyti. Kai Jungtinių Tautų chartijos paisoma ir ji taikoma skaidriai, nuoširdžiai ir be slaptų motyvų, kaip privalomas teisingumo pagrindas, o ne kaip priemonė tikriesiems ketinimams užmaskuoti, pasiekiama taikos vaisių. Kai, priešingai, norma laikoma tiesiog įrankiu, kuriuo naudojamasi tada, kai tai naudinga, ir vengiama naudotis, kai nenaudinga, atveriama tikra Pandoros skrynia, išlaisvinanti nekontroliuojamas jėgas, darančias didelę žalą beginkliams gyventojams, kultūrinei ir net biologinei aplinkai.

Jungtinių Tautų chartijos preambulėje ir pirmame straipsnyje išdėstyti tarptautinės teisinės sąrangos pamatai – taika, taikus ginčų sprendimas ir draugiškų santykių tarp šalių plėtojimas. Tokiems nuostatams prieštarauja ir praktiškai juos paneigia nuolatinė ginklų, pirmiausia masinio naikinimo, kaip antai branduolinių, plitimo tendencija. Abipusio žlugimo – ir galbūt visos žmonijos sunaikinimo – grėsme grįsta etika ir teisė prieštarauja pati sau ir žeidžia visą Jungtinių Tautų organizaciją, kuri galop virs „baimės ir nepasitikėjimo vienijamų tautų“ organizacija. Būtina neatidėliotinai stengtis, kad pasaulyje neliktų branduolinių ginklų, visiškai, pagal raidę ir dvasią, taikant Neplatinimo sutartį ir siekiant visiškai uždrausti šiuos ginklus.

Neseniai pasiektas susitarimas branduoliniais klausimais jautriame Azijos ir Artimųjų Rytų regione liudija nuoširdžiai, kantriai bei pastoviai vykdomos politinės geros valios ir teisės potencialą. Tikiuosi, kad šis susitarimas bus tvarus bei veiksmingas ir, bendradarbiaujant suinteresuotoms šalims, atneš trokštamų vaisių.

Šia prasme netrūksta aiškių ženklų, liudijančių neigiamus tarptautinės bendrijos narių tarp savęs nesuderintų karinių ir politinių veiksmų padarinius. Dėl šios priežasties apgailestaudamas turiu atnaujinti savo nekart reikštus pareiškimus dėl skausmingos padėties Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir kitose Afrikos šalyse, kur krikščionims drauge su kitomis kultūrinėmis ar etninėmis grupėmis ir net vyraujančios religijos nariais, netrokštančiais įsitraukti į neapykantą ir beprotybę, tenka išgyventi garbinimo vietų, kultūrinio ir religinio paveldo, namų ir nuosavybės naikinimą ir būti priverstiems arba bėgti, arba savo gyvybės bei laisvės kaina užmokėti už prisirišimą prie gėrio ir taikos.

Tokia tikrovė atsakingiesiems už tarptautinius reikalus turėtų būti garsus raginimas ištirti savo sąžinę. Ne tik religinio ar kultūrinio persekiojimo atvejais, bet ir bet kurioje konfliktinėje situacijoje, kaip antai Ukrainos, Sirijos, Libijos, Pietų Sudano ir Didžiųjų ežerų regiono, realūs žmonės yra svarbesni už šališkus interesus, kad ir kokie teisėti jie būtų. Karuose ir konfliktuose verkia, kenčia ir miršta žmonės, mūsų broliai ir seserys, vyrai ir moterys, jauni ir seni, berniukai ir mergaitės. Žmonės, kurie lengvai nurašomi, kai mes tuo metu paprasčiausiai sudarinėjame problemų, strategijų ir nesutarimų sąrašus.

2014 m. rugpjūčio 9 d. Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui rašiau, kad „pamatiškiausia žmogaus kilnumo samprata verčia tarptautinę bendriją, pirmiausia per tarptautinės teisės nuostatus bei mechanizmus, visomis išgalėmis stengtis sustabdyti tolesnį sistemingą smurtą etninių bei religinių mažumų atžvilgiu ir užkirsti tam kelią“ bei apsaugoti nekaltus žmones.

Šiuo atžvilgiu norėčiau paminėti dar vieną konfliktą, ne visados tokį atvirą, bet tyliai žudantį milijonus žmonių, dar vieną karą, daugelio mūsų visuomenės narių patiriamą dėl prekybos narkotikais, savaime suprantamu laikomą ir prastai kariaujamą karą. Prekybą narkotikais jau dėl jos pačios prigimties lydi prekyba asmenimis, pinigų plovimas, prekyba ginklais, vaikų išnaudojimas ir įvairios korupcijos formos – korupcija, įsiskverbusi į įvairius socialinio, politinio, karinio, meninio ir religinio gyvenimo lygius ir dažnai pagimdanti paralelines struktūras, keliančias grėsmę mūsų institucijų patikimumui.

Šią kalbą pradėjau primindamas savo pirmtakų apsilankymą. Tikiuosi, kad mano žodžiai pirmiausia bus laikomi popiežiaus Pauliaus VI baigiamųjų žodžių tąsa; nors ir ištarti beveik lygiai prieš penkiasdešimt metų, jie lieka visada aktualūs. Cituoju: „Atėjo valanda, kai absoliučiai būtina stabtelėti, susikaupti, pamąstyti, net pasimelsti, kad prisimintume savo bendrą kilmę, istoriją, bendrą paskirtį. Apeliuoti į žmogaus moralinę sąžinę niekada nebuvo taip būtina, kaip šiandien. <...> Mat pavojų kelia ne pažanga ir ne mokslas; jei tais dalykais naudojamasi gerai, jie gali padėti išspręsti daug žmoniją slegiančių problemų“ (Kreipimasis į Jungtinių Tautų organizaciją 1965 m. spalio 4 d.). Tinkamai taikomas žmogaus genialumas, be kitų dalykų, neabejotinai padės atsiliepti į didžiulius aplinkos blogėjimo ir atskirties iššūkius. Pasak Pauliaus VI, „tikrąjį pavojų kelia žmogus, disponuojantis vis galingesniais įrankiais, vienodai gerai tinkančiais ir griauti, ir siekti iškilių pergalių“ (ten pat).

Bendrieji visų žmonių namai turėtų ir toliau kilti ant pamatų teisingai suprantamos visuotinės brolybės ir pagarbos kiekvieno žmogaus, kiekvieno vyro ir kiekvienos moters, gyvybės šventumui, vargšams, garbaus amžiaus žmonėms, vaikams, ligoniams, negimusiesiems, bedarbiams, paliktiesiems likimo valiai, tiems, kurie laikomi nurašytini, nes traktuojami kaip statistikos dalis. Šie bendrieji visų žmonių namai taip pat statydintini remiantis tam tikro sukurtosios gamtos šventumo supratimu.

Toks supratimas ir tokia pagarba reikalauja didesnės išminties, išminties, pripažįstančios transcendenciją ir savęs transcendenciją, atmetančios visagalį elitą ir suvokiančios, kad visa individualaus ir kolektyvinio gyvenimo prasmė yra nesavanaudiškas tarnavimas kitiems ir išmintingas bei pagarbus naudojimasis kūrinija bendrojo gėrio labui. Atkartojant Pauliaus VI žodžius, „šiuolaikinės civilizacijos pastatas statydintinas ant dvasinių principų, nes jie vieninteliai geba jį ne tik remti, bet ir apšviesti“ (ten pat).

El Gaucho Martín Fierro, mano gimtosios šalies literatūros klasikas, sako: „Broliai turėtų vienas kitą palaikyti, nes toks yra pirmasis įstatymas; visada išlaikykite tarp savęs nuoširdų ryšį – nes jei vienas su kitu nesutarsite, jus praris tie, kurie lauke.“

Šiuolaikinis pasaulis, taip akivaizdžiai susijęs, išgyvena didėjančią ir nuolatinę socialinę fragmentaciją, keliančią grėsmę „socialinio gyvenimo pamatams“ ir pasibaigsiančią „kova ginant savo interesus“ (Laudato Si‘, 229).

Dabartinis metas kviečia pirmenybę teikti veiksmams, išjudinantiems visuomenėje naujus procesus, kad jie duotų vaisių reikšminguose ir teigiamuose istoriniuose įvykiuose (plg. Evangelii gaudium, 223). Negalime leisti sau „tam tikrų programų“ atidėti ateičiai. Pasaulinių konfliktų, dėl kurių daugėja atskirtųjų ir vargstančiųjų, akivaizdoje ateitis reikalauja iš mūsų kritiškų ir globalinių sprendimų.

Pagirtiną Jungtinių Tautų tarptautinę teisinę sąrangą ir visą veiklą, kaip ir bet kurias kitas žmogaus pastangas, galima tobulinti, bet jos išlieka būtinos; sykiu tai gali būti saugios ir laimingos ateities laidas ateities kartoms. O taip ir bus, jei valstybių atstovai įstengs atsisakyti šališkų ir ideologinių interesų ir nuoširdžiai sieks tarnauti bendrajam gėriui. Meldžiu visagalį Dievą, kad taip būtų ir garantuoju jums savo ir visų Katalikų Bažnyčios tikinčiųjų palaikymą bei maldas, kad ši institucija, visos jos narės valstybės ir visi jos pareigūnai vis veiksmingiau tarnautų žmonijai, gerbdami įvairovę ir gebėdami dėl bendrojo gėrio kiekvienoje tautoje ir kiekviename individe leisti pasireikšti tai, kas geriausia. Telaimina jus visus Dievas. Dėkoju.