Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodą šeimos klausimais

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 788
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: SINODO PER LA FAMIGLIA 2015 DISCORSO DEL SANTO PADRE FRANCESCO A CONCLUSIONE DEI LAVORI DELLA XIV ASSEMBLEA GENERALE ORDINARIA DEL SINODO DEI VESCOVI Aula del Sinodo Sabato, 24 ottobre 2015
DATA: 2015-10-24
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (425), 2015, p. 8–11
SERIJA: Vyskupų sinodas
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (425), 2015, p. 8–11
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodą šeimos klausimais

Sinodo salė, 2015 m. spalio 24 d.

Jūsų Malonybės, Eminencijos, Ekscelencijos, brangūs broliai ir seserys!

Pirmiausia norėčiau padėkoti Viešpačiui, vadovavusiam pastarųjų metų mūsų sinodinei kelionei savo Šventąja Dvasia, kurios paspirties Bažnyčia niekada nestokoja.

Nuoširdžiai dėkoju sinodo generaliniam sekretoriui kardinolui Lorenzo Baldisseri, jo pasekretoriui vyskupui Fabio Fabene, taip pat reliatoriui kardinolui Peteriui Erdő, ypatingajam sekretoriui Bruno Forte, deleguotiesiems pirmininkams, raštininkams, konsultoriams, vertėjams, giedotojams ir visiems, kurie nenuilstamai darbavosi nepaprastai atsidavę Bažnyčiai – nuoširdžiai dėkoju! Taip pat norėčiau padėkoti relatio parengusiai komisijai; kai kurie jos nariai darbavosi visą naktį!

Dėkoju Jums, brangūs Sinodo tėvai, broliai delegatai, auditoriai ir asesoriai, klebonai ir šeimos, už aktyvų ir vaisingą dalyvavimą.

Dėkoju visiems neįvardytiems asmenims, savo tyliu neregimu darbu dosniai prisidėjusiems prie Sinodo darbo.

Būkite tikri, jog meldžiu Viešpatį Jums visiems atlyginti gausiomis malonės dovanomis!

Sekdamas Sinodo darbus, klausiau savęs: ką Bažnyčiai reikš šio šeimai skirto Sinodo pabaiga?

Žinoma, Sinodas nesiekė išspręsti visų su šeima susijusių klausimų, bet veikiau mėgino pažvelgti į juos Evangelijos ir Bažnyčios tradicijos bei dutūkstantmetės istorijos šviesoje ir suteikti džiugios vilties, nekartodamas to, kas akivaizdu ar jau pasakyta.

Sinodas išties stengėsi ne ieškoti nuodugnių sprendimų, kaip įveikti visus šeimai iššūkį metančius bei grasinančius sunkumus ir abejones, bet troško pažvelgti į juos tikėjimo šviesoje, visa tai rūpestingai ištirti ir sutikti viską be baimės, kaip stručiams nekišant galvos į smėlį.

Jis siekė paraginti visus suvokti šeimos institucijos ir vienybe bei neišardomumu grįstos vyro ir moters santuokos svarbą bei įvertinti tai kaip pamatinį visuomenės ir žmogaus gyvenimo pagrindą.

Jis siekė išklausyti šeimas ir Bažnyčios ganytojus, atvykusius į Romą su šeimų visame pasaulyje naštomis bei viltimis, turtais ir iššūkiais ant pečių, ir padaryti jų balsą girdimą.

Jis siekė parodyti Katalikų Bažnyčios, kuri nebijo sujudinti atbukusių sąžinių ar susiteršti rankų gyvai bei atvirai diskutuodama apie šeimą, gyvastingumą.

Jis siekė žvelgti į tikrovę, šiandienę tikrovę, ir aiškinti ją Dievo akimis, kad pakurstytų tikėjimo ugnį ir apšviestų žmonių širdis laikais, paženklintais nusivylimo, socialinės, ekonominės bei moralinės krizės ir didėjančio pesimizmo.

Jis siekė visiems paliudyti, kad Bažnyčiai Evangelija tebėra gyvybiškai svarbus amžinojo naujumo šaltinis, apsaugantis nuo visų, kurie trokšta „indoktrinuodami“ paversti ją negyvais akmenimis, mestinais į kitus.

Jis siekė nuginkluoti užvertas širdis, dažnai besidangstančias Bažnyčios mokymu ar gerais ketinimais, kad atsisėdusios į Mozės krėslą teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.

Jis siekė parodyti, kad Bažnyčia yra vargšų dvasia ir atleidimo trokštančių nusidėjėlių Bažnyčia – ne tik teisiųjų ir šventųjų, bet veikiau tų, kurie yra teisūs bei šventi kaip tik tada, kai jaučiasi esą vargšai nusidėjėliai.

Jis siekė atverti platesnius horizontus, pakildamas virš sąmokslo teorijų ir ribotų perspektyvų, stengdamasis ginti bei skleisti Dievo vaikų laisvę ir perteikti krikščioniškosios naujybės, kartais įvilktos į archainę ar tiesiog nesuprantamą kalbą, grožį.

Sinodo metu laisvai – ir kartais, deja, ne visiškai geranoriškai – reikštos skirtingos nuomonės lėmė turtingą ir gyvą dialogą, perteikė gyvos Bažnyčios, ne vien „antspauduojančios“, bet iš savo tikėjimo šaltinių semiančios gyvojo vandens perdžiūvusioms širdims sudrėkinti, paveikslą [1].

Neapsiribodami Bažnyčios magisteriumo aiškiai apibrėžtais dogminiais dalykais, taip pat pažvelgėme į tai, kas vieno žemyno vyskupui yra normalu, o kito žemyno vyskupui atrodo keista ir beveik – beveik! – papiktinimas; į tai, kas vienoje visuomenėje laikoma teisių pažeidimu, o kitoje yra aiški ir nepažeistina taisyklė; į tai, kas vieniems yra sąžinės laisvė, o kitiems – tiesiog painiava. Kultūros iš tiesų yra labai skirtingos, todėl kiekvieną visuotinį principą – kaip sakiau, Bažnyčios magisteriumo aiškiai apibrėžtus dogminius dalykus, – jei norima, kad jis būtų gerbiamas bei taikomas, būtina įkultūrinti [2]. 1985 m. Sinodas, surengtas švenčiant Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtąsias metines, įkultūrinimą nusakė kaip „gilų autentiškų kultūrinių vertybių perkeitimą įtraukiant jas į krikščionybę ir krikščionybės įsišaknijimą įvairiose žmogiškosiose kultūrose“ [3]. Įkultūrinimas nesusilpnina tikrųjų vertybių, bet parodo jų tikrąjį stiprumą ir autentiškumą, nes jos prisitaiko nekisdamos; tiesą sakant, jos tyliai ir laipsniškai keičia skirtingas kultūras [4].

Pamatėme, taip pat ir per savo turtingą įvairovę, kad mums iškilęs tas pats iššūkis – iššūkis skelbti Evangeliją šiandieniams vyrams ir moterims ir ginti šeimą nuo visų ideologinių bei individualistinių pasikėsinimų.

Stengdamiesi išvengti reliatyvizmo ar kitų demonizavimo pavojaus, siekėme iki galo ir drąsiai priimti Dievo, pranokstančio visus žmogaus apskaičiavimus ir vien trokštančio, kad „VISI ŽMONĖS BŪTŲ IŠGANYTI“ (1 Tim 2, 4), gerumą bei gailestingumą. Per tai troškome išgyventi šį Sinodą Nepaprastųjų Gailestingumo metų, kuriuos švęsti pašaukta Bažnyčia, kontekste.

Brangūs konfratrai,

Sinodo patirtis taip pat leido mums geriau suvokti, kad tikrieji dogminio mokymo gynėjai yra tie, kurie laikosi ne jo raidės, bet dvasios, ne idėjų, bet žmonių, ne formulių, bet Dievo meilės bei atleidimo neužtarnaujamumo. Tuo formulių svarba nesumenkinama – jos yra būtinos, – nesumenkinama nei įstatymų ir Dievo įsakymų svarba, bet veikiau išaukštinama didybė tikrojo Dievo, kuris su mumis elgiasi ne pagal mūsų nuopelnus ar net darbus, bet vien pagal be galo dosnų savo Gailestingumą (plg. Rom 3, 21–30; Ps 129; Lk 11, 47–54). Šitaip siekiama įveikti pasikartojančias vyresniojo brolio (plg. Lk 15, 25–32) ir pavydžių darbininkų (plg. Mt 20, 1–16) pagundas. Tai reiškia juo labiau laikytis įstatymų ir įsakymų, sukurtų žmogui, o ne priešingai (plg. Mk 2, 27).

Šia prasme privaloma žmogaus atgaila, darbai ir pastangos įgyja gilesnę reikšmę ne tik suvokiant Kristaus ant kryžiaus laisva valia mums laimėto išganymo kainą, bet ir atsaką Tam, kuris mus pirmas pamilo ir išgelbėjo savo nekalto kraujo kaina, kai dar tebebuvome nusidėjėliai (plg. Rom 5, 6).

Bažnyčios pirmutinė pareiga yra ne dalyti pasmerkimus ar anatemas, bet skelbti Dievo gailestingumą, kviesti atsiversti ir vesti visus vyrus bei moteris į išganymą Viešpatyje (plg. Jn 12, 44–50).

Tai iškalbingai išsakė palaimintasis Paulius VI: „Tad galime įsivaizduoti, kad kiekviena iš mūsų nuodėmių, mūsų mėginimai atsukti Dievui nugarą įžiebia dar intensyvesnę meilės liepsną, troškimą susigrąžinti mus sau ir savo išganomajam planui... Dievas Kristuje pasirodo kaip be galo geras... Dievas yra geras. Ne tik kaip toks; Dievas yra – pasakykim tai su ašaromis akyse – geras mums. Jis mus myli, mūsų ieško, apie mus galvoja, mus pažįsta, palyti mūsų širdis ir laukia mūsų. Jis džiūgaus – taip sakant – dieną, kai grįšime ir pasakysime: Gerasis Viešpatie, atleisk man. Tada mūsų atgaila virs Dievo džiaugsmu“ [5].

Jonas Paulius II irgi panašiai pareiškė: „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama ir skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savumą – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias jis saugo ir dalija“ [6].

Benediktas XVI irgi tos pačios nuomonės: „Gailestingumas iš tikrųjų yra pagrindinis Evangelijos žinios branduolys; tai pats Dievo vardas... Tegu visa, ką sako ir daro Bažnyčia, išryškina Dievo gailestingumą žmogui. Iškilus poreikiui priminti neteisingai suprastą tiesą ar išduotą gėrį, Bažnyčia visada tai daro skatinama gailestingos meilės, kad žmonės turėtų gyvenimą ir turėtų jo apsčiai (plg. Jn 10, 10)“ [7].

Visa to šviesoje ir malonės laiko, kurį Bažnyčia išgyveno aptarinėdama šeimą, galia visi praturtėjome. Daugelis jautė veikiant Šventąją Dvasią, kuri yra Sinodo tikroji pagrindinė veikėja ir vadovė. Visiems mums žodis „šeima“ skamba lygiai taip pat, kaip ir prieš Sinodą – taip stipriai, kad jau pačiame žodyje glūdi visas turtingas šeimos pašaukimas ir Sinodo darbų reikšmė [8].

Užbaigti Sinodą Bažnyčiai reiškia grįžti prie tikrojo „ėjimo kartu“ į visus pasaulio kraštus, į kiekvieną vyskupiją, į kiekvieną parapiją ir į kiekvieną situaciją nešant Evangelijos šviesą, Bažnyčios apkabinimą ir Dievo gailestingumo paspirtį!

Dėkoju!

IŠNAŠOS

[1] Plg. Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus laiškas Argentinos Popiežiškojo katalikiškojo universiteto didžiajam kancleriui to universiteto Teologijos fakulteto šimtmečio proga (2015 03 03).

[2] Plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Fede e cultura alla luce della Bibbia. Atti delle Sessione plenaria 1979 della Pontificia Commissione Biblica. LDC, Leumann, 1981; Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 44.

[3] Relazione finale (1985 12 07): L‘Osservatore Romano, 1985 12 10, 7.

[4] „Dėl savo pastoracinės misijos Bažnyčia visada privalo likti dėmesinga istorinėms permainoms ir naujų mąstymo būdų plėtojimuisi. Žinoma, ne tam, kad tam paklustų, bet kad įveiktų kliūtis, trukdančias atsiliepti į jos patarimus bei nurodymus“ (Interviu su kardinolu Georges Cottier, in Civiltà Cattolica 3963–3964, 2015 08 08, p. 272).

[5] Homilija (1968 06 23): Insegnamenti VI (1968), 1177–1178.

[6] Dives in misericordia, 13. Jis taip pat pasakė: „Velykų slėpinyje... Dievas pasirodo toks, koks ir yra: švelnios širdies Tėvas, nenuleidžiantis rankų savo vaikų nedėkingumo akivaizdoje ir visados pasirengęs atleisti“ (Jonas Paulius II. Regina Coeli, 1995 04 23: Insegnamenti XVIII, 1 [1995], 1035). Jis užsiminė ir apie pasipriešinimą gailestingumui: „Šiandienė mąstysena, turbūt daugiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Atrodo, jog pats žodis gailestingumas bei gailestingumo sąvoka trikdo žmogų...“ (Dives in misericordia [1980 11 30], 2).

[7] Regina Coeli (2008 03 30): Insegnamenti IV, 1 (2008), 489–490. Kalbėdamas apie gailestingumo galią, jis pareiškė: „Būtent gailestingumas apriboja blogį. Juo reiškiasi ypatinga Dievo prigimtis – jo šventumas, tiesos ir meilės galia“ (Homilija Dievo Gailestingumo sekmadienį [2007 08 15]: Insegnamenti III, 1 [2007], 667).

[8] Padėti apibendrinti Bažnyčios užduotį gali akrostichinis žvilgsnis į žodį „šeima“ (ital. famiglia): ugdyti (Formare) naujas kartas, kad jos išgyventų meilę rimtai, o ne kaip individualistinę greitai praeinančio malonumo patirtį, ir vėl patikėti tikra, vaisinga ir tvaria meile kaip vieninteliu būdu, kaip ištrūkti iš savęs ir atsiverti kitiems atsisakant vienatvės, gyvenant pagal Dievo valią, surandant pilnatvę, suvokiant, kad santuoka yra „erdvė, kurioje reiškiasi Dievo meilė, ginant gyvybės, kiekvienos gyvybės šventumą, ginant santuokinio ryšio vienybę ir neišardomumą kaip Dievo malonės ir žmogaus asmens gebėjimo tvirtai mylėti ženklą“ (Homilija per šv. Mišias pradedant Sinodą [2015 10 04]) ir tobulinant rengimą santuokai kaip priemonę perteikti gilesnį supratimą, ką reiškia krikščionių Santuokos sakramentas; artintis (Andare) prie kitų, nes uždara Bažnyčia yra mirusi Bažnyčia, o Bažnyčia, kuri neišeina ieškoti, apkabinti ir vesti kitų pas Kristų, išduoda pačią savo misiją ir pašaukimą; rodyti (Manifestare) ir nešti Dievo gailestingumą vargstančioms šeimoms, apleistiesiems, neprižiūrimiems garbaus amžiaus žmonėms, tėvų skyrybų įskaudintiems vaikams, sunkiai pragyvenančioms neturtingoms šeimoms, į mūsų duris besibeldžiantiems nusidėjėliams ir nutolusiesiems, kenčiantiems siela ir kūnu, poroms, draskomoms sielvarto, ligos, mirties ar persekiojimo; apšviesti (Iluminare) sąžines, dažnai pančiojamas žalingos ir subtilios dinamikos, net mėginančios pamainyti Dievą Kūrėją, demaskuotinos dinamikos, kuriai būtina priešintis pagarba kiekvieno asmens kilnumui; įgyti (Guadagnare) ir nuolankiai atkurti pasitikėjimą Bažnyčia, smarkiai susilpninta jos vaikų elgesio bei nuodėmių – deja, kai kurių dvasininkų liudijimą griaunantys papiktinimai Bažnyčioje pakenkė jos įtikimumui ir aptemdė jos išganingosios žinios šviesą; intensyviai stengtis (Lavorare) palaikyti ir skatinti gausybę tvirtų ir ištikimų šeimų, kurios savo kasdienių vargų sūkuryje ir toliau reikšmingai liudija ištikimybę Bažnyčios mokymui ir Viešpaties įsakymams; sumanyti (Ideare) atnaujintas šeimų pastoracijos programas, paremtas Evangelija ir paisančias kultūrinių skirtumų, plėtoti pastoraciją, gebančią patraukliai ir teigiamai perteikti Gerąją Naujieną ir išvejančią iš jaunų širdžių baimę prisiimti galutinius įsipareigojimus, pastoraciją, ypač dėmesingą vaikams, kurie yra suirusių šeimų aukos, pastoraciją, ieškančią naujovių ir laiduojančią tinkamą parengimą Santuokos sakramentui, atsisakant programų, kurios veikiau yra formalios, o ne moko įsipareigoti visam gyvenimui; besąlygiškai mylėti (Amare) visas šeimas, ypač tas, kurios išgyvena sunkumus, nes nė viena šeima neturi jaustis vieniša ar atkirsta nuo Bažnyčios meilės kupino glėbio, o tikrasis papiktinimas yra bijoti mylėti ir konkrečiai parodyti meilę.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 788
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/kalbos/2015-10-24_uzbaigiant-vyskupu-sinoda-seimos-klausimais
Paskelbta: 2016-01-08 18:40:45 | Patikslinta 2016-01-08 18:42:55.