Homiletikos vadovas

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Su Paskelbimo dekretu ir Priedais / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1024
AUTORIUS: DIEVO KULTO IR SAKRAMENTŲ TVARKOS KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: CONGREGAZIONE PER IL CULTO DIVINO E LA DISCIPLINA DEI SACRAMENTI. DIRETTORIO OMILETICO
DATA: 2014-06-29
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, 2015, Nr. 6 (420), p. 9–26, Nr. 9 (423), p. 12–22 ir Nr. 10 (424), p. 14–28.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, 2015, Nr. 6 (420), p. 9–26, Nr. 9 (423), p. 12–22 ir Nr. 10 (424), p. 14–28.
SKIRSNIAI

DIEVO KULTO IR SAKRAMENTŲ TVARKOS KONGREGACIJA

Homiletikos vadovas

2014 m. birželio 29 d.

DEKRETAS

Prot. Nr. 531/14

Labai reikšminga, kad apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium popiežius Pranciškus panoro gana daug dėmesio skirti homilijos temai. Teigiamus ir neigiamus aspektus šiuo atžvilgiu jau buvo išreiškę į Sinodą susirinkę vyskupai, o gairės pateiktos Benedikto XVI apaštališkuosiuose paraginimuose Verbum Domini ir Sacramentum caritatis.

Šis dviejų dalių Homiletikos vadovas buvo parengtas atsižvelgiant į tai, taip pat priešais akis turint Konstitucijos apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium bei vėlesnio Magisteriumo nuostatus ir Ordo lectionum Missae bei Institutio generalis Missalis Romani įžangas.

Pirmojoje dalyje „Homilija ir jos liturginė aplinka“ aptariama homilijos prigimtis, paskirtis bei savitas kontekstas, taip pat kai kurie ją nusakantys aspektai, kaip antai ją sakyti turintis įšventintasis tarnautojas, jos sąsaja su Dievo žodžiu, tolimasis ir artimasis rengimasis jai, jos adresatai.

Antrojoje dalyje Ars praedicandi pateikiami metodo bei turinio dalykai, su kuriais turi būti susipažinęs ir jų paisyti homilijai rengdamasis ir ją sakydamas pamokslininkas. Kaip gairės ir glaustai siūlomi pagrindiniai momentai, padedantys suprasti sekmadienių bei švenčių Mišių ciklo, pradedant nuo liturginių metų šerdies (Šventasis tridienis ir Velykų laikas, gavėnia, adventas, Kalėdos ir eilinis laikas), taip pat šiokiadienių, jungtuvių ir laidotuvių Mišių skaitinius. Šiuose pavyzdžiuose praktiškai taikomi Vadovo pirmojoje dalyje išdėstyti kriterijai – Senojo ir Naujojo Testamentų tipologija, Evangelijos ištraukos svarba, skaitinių tvarka, Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos, Biblijos žinios ir liturginių tekstų, šventimo ir gyvenimo, Dievo klausymosi ir konkretaus susirinkimo ryšys.

Pagrindinį tekstą lydi du priedai. Siekiant parodyti homilijos ryšį su Katalikų Bažnyčios mokymu, pirmajame priede pateikiama trejų metų ciklo sekmadienių skaitinių kai kurių teminių akcentų sąsajos su Katalikų Bažnyčios katekizmu, antrajame – sąsajos su magisterinių dokumentų apie homiliją tekstais.

Šis tekstas buvo pateiktas kiekvienam iš Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos tėvų ir peržiūrėtas bei patvirtintas 2014 m. vasario 7 d. ir gegužės 20 d. eilinėse sesijose. Tada Homiletikos vadovą peržiūrėjo ir patvirtino popiežius Pranciškus. Kongregacija džiaugiasi galėdama dokumentą paskelbti ir trokšta, kad homilija būtų „intensyvus ir laimingas Dvasios patyrimas, paguodą teikiantis susitikimas su Dievo žodžiu, nuolatinis atsinaujinimo bei augimo šaltinis“ (Evangelii gaudium, 135). Kiekvienas pamokslininkas, persiimdamas apaštalo Pauliaus nuostata, turėtų iš naujo suvokti, kad „Dievo pripažinti esą tinkami, kad mums būtų patikėta Evangelija, mes ją ir skelbiame taip, kad patiktume ne žmonėms, bet Dievui, kuris skaito mūsų širdies gelmėje“ (1 Tes 2, 4).

Dokumento vertimo į pagrindines kalbas ėmėsi pati dikasterija, o išversti į kitas kalbas patikima atitinkamoms Vyskupų konferencijoms.

Visa, kas priešinga, negalioja.

Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos būstinė, 2014 m. birželio 29-oji, Šv. ap. Petro ir Pauliaus iškilmė.

Kardinolas Antonio Cañizares Llovera
Prefektas

Arkivyskupas Arthur Roche
Sekretorius

* * *

Pratarmė

1. Šis Homiletikos vadovas yra atsakas į 2008 m. Vyskupų sinodo apie Dievo žodį prašymą. Atsiliepdamas į Sinodo dalyvių pageidavimą, popiežius Benediktas XVI nurodė kompetentingai valdžiai parengti Vadovą apie homiliją (plg. Verbum Domini, 60). Jis jau buvo persiėmęs ankstesnio Sinodo tėvų susirūpinimu, kad homilijų rengimui skirtinas didesnis dėmesys (plg. Sacramentum caritatis, 46). Jo įpėdinis popiežius Pranciškus irgi laiko pamokslų sakymą vienu iš Bažnyčios gyvenimo prioritetų – tai akivaizdu iš jo pirmojo apaštališkojo paraginimo Evangelium gaudium.

Apibūdindami homiliją, Vatikano II Susirinkimo tėvai pabrėžė nepakartojamą pamokslų sakymo prigimtį šventosios liturgijos kontekste: „Pamokslų pirmiausia tebūna semiamasi iš Šventojo Rašto ir liturgijos versmių, skelbiant nuostabius Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys, nuolat esantis ir veikiantis, ypač per liturgines apeigas“ (Sacrosanctum Concilium, 35, 2). Daugelį amžių pamokslas dažnai būdavo moralinio ar dogminio pobūdžio pamokymas, sakomas per sekmadienių bei šventadienių Mišias, bet nebūtinai įtrauktas į patį šventimą. Katalikų liturginiam sąjūdžiui, kilusiam XIX a. pabaigoje, ėmus siekti sujungti tikinčiųjų asmeninį pamaldumą ir liturginį dvasingumą, radosi ir pastangų pagilinti esminį Rašto ir kulto ryšį. Šios pastangos, skatintos XX a. pirmosios pusės popiežių, subrandino Vatikano II Susirinkimo perduotą požiūrį į Bažnyčios liturgiją. Homilijos prigimtį bei paskirtį reikia suprasti vadovaujantis būtent tokia perspektyva.

2. Per pastaruosius penkiasdešimt metų remiantis Bažnyčios Magisteriumo mokymu ir kasdiene pamokslininkų patirtimi ištirta daug homilijos, kaip ją suprato Susirinkimas, matmenų. Šiuo Vadovu siekiama pateikti homilijos tikslą, nusakytą Bažnyčios dokumentuose nuo Vatikano II Susirinkimo iki apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium, ir pasiūlyti šiais šaltiniais grįstas gaires, galinčias padėti pamokslininkams tinkamai ir veiksmingai vykdyti savo užduotį. Viename iš Vadovo priedų nurodomi svarbiausi dokumentai, parodantys, kaip per pastaruosius penkiasdešimt metų Susirinkimo požiūris leido šaknis ir gilėjo. Bet jie taip pat liudija: norint laiduoti, kad pamokslai būtų sakomi taip, kaip numatė Susirinkimas, būtini tolesni apmąstymai.

Pratarmėje galime įvardyti keturias nekintamai svarbias temas, glaustai nusakytas Susirinkimo dokumentuose. Pirmoji, žinoma, yra Dievo žodžio vieta liturgijos šventime ir tai, ką tai reiškia homilijos paskirties atžvilgiu (plg. Sacrosanctum Concilium, 24; 35; 52; 56). Antra, Susirinkimas paskelbė katalikiškuosius Biblijos aiškinimo principus, kurie ypač reiškiasi liturginėje homilijoje (plg. Dei Verbum, 9–13; 21). Trečias aspektas susijęs su tokio Biblijos bei liturgijos supratimo padariniais, turinčiais formuoti ne tik pamokslininko požiūrį į rengimąsi homilijai, bet ir jo visą dvasinį gyvenimą (plg. Dei Verbum, 25; Presbyterorum ordinis, 4; 18). Pagaliau ketvirtas aspektas susijęs su tų, kuriems skiriami Bažnyčios pamokslai, poreikiais, jų kultūra ir aplinkybėmis, lemiančiomis homilijos pavidalą, kad ji skatintų klausytojus atversti savo egzistenciją į Evangeliją (plg. Ad gentes, 6). Šios glaustos, bet svarbios nuorodos kelis dešimtmečius po Susirinkimo darė įtaką katalikiškam pamokslų sakymui; šios įžvalgos įgavo konkrečią išraišką bažnytinėje teisėje ir buvo gausiai išplėtotos popiežių mokymo, kaip šiame Vadove aiškiai paliudys citatos bei antrajame priede pateikiamas svarbių dokumentų sąrašas.

3. Šiuo Homiletikos vadovu siekiama įsisavinti pastarųjų penkiasdešimties metų įžvalgas, kritiškai jas peržvelgti, padėti pamokslininkams geriau įvertinti homilijos paskirtį ir atlikti užduotį, gyvybiškai svarbią Bažnyčios gyvenimui. Pagrindinis dėmesys bus kreipiamas į sekmadienio Eucharistijos homiliją, tačiau tai, kas pasakyta, mutatis mutandis tinka ir pamokslui per kiekvieną sakramentinį bei liturginį šventimą. Čia pateikiami pasiūlymai neišvengiamai yra bendro pobūdžio: homilija yra tarnybos laukas, labai įvairus ir dėl susirinkimų kultūrinių skirtumų, ir dėl paskiro pamokslininko talentų bei ribotumų. Kiekvienas pamokslininkas trokšta sakyti pamokslus kuo geriau, todėl kartais pastoracijos reikalavimai bei asmeninio netinkamumo jausmas gali sukelti nusivylimą. Kai kurie žmonės dėl savo talento ir pasirengimo yra veiksmingesni viešieji kalbėtojai nei kiti. Tačiau asmeninio ribotumo šiuo atžvilgiu suvokimą vis dėlto gali sušvelninti prisiminimas, kad Mozei stigo iškalbos ( 4, 10), Jeremijas manė, jog yra per jaunas skelbti (Jer 1, 6), o Paulius, kaip pats prisipažino, virpėdavo iš baimės (1 Kor 2, 2–4). Norint būti paveikiu pamokslininku, nebūtina būti didžiu oratoriumi. Tiesa, iškalbos ar viešojo kalbėjimo menas, įskaitant tinkamą balsą ir net judesį, yra sėkmingos homilijos dėmuo. Nors šiame Vadove apie tai nekalbama, tai – svarbus dalykas, kuriam pamokslininkas turi skirti dėmesio. Tačiau svarbiausia, kad Dievo žodis būtų centrinė jo paties dvasinio gyvenimo dalis, kad jis gerai pažinotų savo žmones, kad apmąstytų laiko įvykius, nuolatos stengtųsi lavinti savo įgūdžius, padedančius paveikiau pamokslauti, ir pirmiausia, kad, jausdamas dvasinį neturtą, kupinas tikėjimo šauktųsi Šventosios Dvasios, kuri pirmutinė daro tikinčiųjų širdis imlias dieviškiesiems slėpiniams. Popiežius Pranciškus taip ragina pamokslininkus: „Atnaujinkime pasitikėjimą skelbimu, grįstu įsitikinimu, kad per pamokslininką pasiekti kitus trokšta būtent Dievas ir kad jis savo galią skleidžia per žmogiškąjį žodį“ (Evangelii gaudium, 136).

Pirma dalis
HOMILIJA IR LITURGINĖ APLINKA

I. Homilija

4. Savita homilijos prigimtis taikliai išreikšta šv. Luko pasakojime apie Kristaus pamokslą Nazareto sinagogoje (plg. Lk 4, 16–30). Perskaitęs ištrauką iš pranašo Izaijo knygos, jis grąžino ritinį patarnautojui ir prabilo: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Skaitydami bei apmąstydami šį pasakojimą, galime pajusti nedidelėje sinagogoje tvyrojusį jaudulį: skelbti Dievo žodį šventajame susirinkime yra įvykis. Apaštališkajame paraginime Verbum Domini skaitome: liturgija „yra pirmutinė aplinka, kurioje Dievas kreipiasi į savo besiklausančią ir atsiliepiančią tautą“ (52). Tai – pirmutinė, nors ir ne vienintelė aplinka. Iš tikrųjų Dievas kalba mums daugeliu būdų: per mūsų gyvenimo įvykius, per asmeninį Rašto studijavimą, tylios maldos akimirkomis. Tačiau liturgija yra pirmutinė aplinka todėl, kad būtent čia klausomės Dievo žodžio kaip šventimo, kurio viršūnė yra Kristaus saviauka amžinajam Tėvui, dalies. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, kad „Eucharistija ugdo Bažnyčią“ (KBK, 1396), bet sakoma ir tai, jog Eucharistija neatsiejama nuo Dievo žodžio (plg. KBK, 1346).

Būdama neatsiejamas liturgijos dėmuo, homilija yra ne tik pamokymas, bet ir garbinimo aktas. Skaitydami Bažnyčios tėvų homilijas, aptinkame, jog daugelis iš jų savo kalbą užbaigdavo doksologija ir žodžiu „Amen“: jie suvokė, kad homilijos tikslas ne vien šventinti tautą, bet ir šlovinti Dievą. Homilija yra dėkingumo už magnalia Dei himnas, juo susirinkusiems pasakoma, kad išsipildė jų girdėti Rašto žodžiai ir už tai aukštinamas Dievas.

Kadangi yra liturginės prigimties, homilija taip pat turi sakramentinę reikšmę: Kristus yra ir tarp susirinkusiųjų klausytis jo žodžio, ir homiliją sakant jo tarnautojui, per kurį savo tautą dabar moko tas pats Viešpats, kadaise kalbėjęs Nazareto sinagogoje. Pasak Verbum Domini, Dievo žodžio „sakramentiškumą galima suprasti panašiai kaip Kristaus realų buvimą pašventintų duonos ir vyno pavidalais. Žengdami prie altoriaus ir dalyvaudami Eucharistiniame pokylyje, realiai priimame Kristaus kūną ir kraują. Dievo žodis liturginio šventimo metu skelbiamas suvokiant, kad jame yra ir į mus, idant būtų priimtas, kreipiasi pats Kristus“ (56).

5. Būtent todėl, kad yra neatsiejama Bažnyčios garbinimo dalis, homilija sakytina vyskupų, kunigų ar diakonų. Artima Dievo žodžio stalo ir altoriaus stalo sąsaja lemia, kad „homiliją sakytų pats celebruojantis kunigas“ (Bendrieji Romos mišiolo nuostatai, 66) arba bet kuriuo atveju tas, kuris yra įšventintas vadovauti ar būti prie altoriaus. Gerai parengti pasauliečių vadovai irgi gali galiojamai pamokyti ir paveikiai paraginti, tačiau tai darytina kitose aplinkose. O esminė liturginė homilijos prigimtis reikalauja, kad ją sakytų įšventintieji Bažnyčios garbinimui vadovauti (plg. Redemptionis sacramentum, 161).

6. Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad homilija yra ypatingas žanras, „nes tai yra skelbimas liturginio šventimo aplinkoje, todėl turi būti trumpa ir nepriminti konferencijos ar paskaitos“ (Evangelii gaudium, 138). Liturginė homilijos prigimtis atskleidžia jos savitą paskirtį. Aptariant šią paskirtį, gali būti naudinga paaiškinti, kas nėra homilija.

Tai nėra pamokslas abstrakčia tema; kitaip tariant, Mišios nėra ta vieta, kur pamokslininkas galėtų imtis klausimų, visiškai nesusijusių su liturginiu šventimu ir jo skaitiniais, ar prievartauti Bažnyčios numatytus tekstus iškraipydamas juos taip, kad jie atitiktų išankstinę idėją. Homilija nėra ir biblinės egzegezės praktikavimas. Dievo tauta labai trokšta gilintis į Šventąjį Raštą, todėl ganytojai turėtų suteikti galimybių bei išteklių, leidžiančių tikintiesiems geriau pažinti Dievo žodį. Tačiau sekmadienio homilija nėra vieta išsamiai biblinei egzegezei: tam nepakanka laiko, be to, daug svarbiau yra tai, kad homilijos sakytojas pašauktas skelbti, kaip Dievo žodis išsipildo čia ir dabar. Homilija taip pat nėra katechetinis pamokymas, net jei katechezė ir yra svarbus homilijos matmuo. Kaip ir biblinės egzegezės atveju, tam nėra laiko; be to, tai tebūtų praktikos kalbėti per Mišias apie dalykus, realiai nesusijusius su pačiu liturginiu šventimu, variantas. Galiausiai homilijai skirtas laikas neturėtų būti eikvojamas asmeniniam pamokslininko liudijimui. Asmeninės istorijos žmones neabejotinai gali stipriai sujaudinti, tačiau homilija turėtų būti išreiškiamas Bažnyčios tikėjimas, o ne tiesiog homilijos sakytojo asmeninė istorija. Popiežius Pranciškus įspėja, kad grynai moralistinis, indoktrinuojantis pamokslas arba pamokslas, virstantis biblinės egzegezės paskaita, susiaurina homilijoje vykstantį širdžių bendravimą, kuris turėtų būti tarytum sakramentinis, nes tikėjimas kyla iš to, kas girdima (plg. Evangelii gaudium, 142).

7. Sakyti, kad homilija nėra nė vienas iš šių dalykų, nereiškia, kad pamoksle nėra vietos pagrindinėms temoms, biblinei egzegezei, dogminiam pamokymui ir asmeniniam liudijimui; geroje homilijoje visa tai gali būti paveikūs elementai. Homilijos sakytojui pravartu gerai mokėti konkretaus šventimo tekstus susieti su aktualiais įvykiais bei klausimais, pasidalyti tam tikros Rašto ištraukos gilesnio supratimo vaisiais ir atskleisti sąsają tarp Dievo žodžio ir Bažnyčios mokymo. Kaip ir ugnis, visi šie dalykai yra geri tarnai, bet prasti šeimininkai: jei tarnauja homilijos paskirčiai, jie yra geri; jei pakeičia homiliją, – blogi. Be to, homilijos sakytojui privalu kalbėti taip, kad klausytojai galėtų pajusti jo tikėjimą Dievo galia. Tačiau jis neturėtų žinios standarto nužeminti iki savo asmeninio liudijimo lygio, baimindamasis būti apkaltintas, kad nepraktikuoja to, ką skelbia. Kadangi skelbia ne save, bet Kristų, jis neveidmainiaudamas gali nurodyti šventumo viršūnes, kurių jis, kaip ir kiekvienas kitas individas, siekia savo piligriminėje kelionėje.

8. Taip pat pabrėžtina, kad homilija turėtų atsižvelgti į konkrečios bendruomenės poreikius ir net būti jų įkvėpta. Popiežius Pranciškus iškalbingai kalba apie tai Evangelii gaudium:

Šventoji Dvasia, įkvėpusi evangelijas ir veikianti Dievo tautoje, įkvepia ir būdą, kaip įsiklausyti į tautos tikėjimą ir kaip skelbti per kiekvieną Eucharistiją. Tad krikščioniškasis pamokslas tautos kultūros širdyje atranda gyvojo vandens šaltinį, padedantį pamokslininkui sužinoti, ką pasakyti, ir surasti būdą tai tinkamai pasakyti. Visiems mums patinka, kai su mumis kalbama mūsų gimtąja kalba, taip ir tikėjimo srityje malonu, kai į mus prabylama „gimtosios kultūros“ kategorijomis, motinos tarme (plg. 2 Mak 7, 21. 27), – širdis tada linksta geriau klausytis. Tokios kalbos tonacija įkvepia drąsos, ramybės, jėgų, užsidegimo (139).

9. Tad kas tada yra homilija? Atsakyti į šį klausimą padeda dvi ištraukos ir Bažnyčios liturginių knygų įžangų. Iš pradžių Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose skaitome:

Homilija yra liturgijos dalis ir griežtai rekomenduojama, nes būtina krikščioniškajam gyvenimui maitinti. Joje turėtų būti dėstomi kai kurie skaitinių iš Šventojo Rašto ar kitų tekstų iš šiokiadienio (ordinario) arba savų tos [liturginės] dienos Mišių (proprio) aspektai, atsižvelgiant į švenčiamą slėpinį ir konkrečius klausytojų poreikius (Institutio generalis Missalis Romani, 65).

10. Mišių skaitinių tvarkos įžangoje šis trumpas apibrėžimas išplečiamas:

Homilija, kuria, remiantis šventuoju tekstu, per liturginius metus dėstomi tikėjimo slėpiniai ir krikščioniškojo gyvenimo normos, kaip Žodžio liturgijos dalis yra labai rekomenduojama, <...> o kai kuriais atvejais griežtai privaloma. Homilija, paprastai sakoma to, kuris vadovauja Mišių šventimui, turėtų būti tokia, kad Dievo žodžio skelbimas išvien su Eucharistijos liturgija taptų skelbimu nuostabių Dievo darbų, atliktų vykstant išganymui, kuris yra Kristaus slėpinys (plg. SC, 35, 2). Juk Kristaus velykinis slėpinys, skelbiamas skaitiniais ir homilija, sudabartinamas Mišių auka. Be to, Kristus visada yra ir veikia jo Bažnyčios skelbime.

Todėl homilija, aiškinančia ir Šventojo Rašto skelbiamus žodžius, ir kokį nors kitą liturgijos tekstą, tikinčiųjų bendruomenė visada turi būti skatinama veikliai švęsti Eucharistiją, kad tikintieji „gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu“ (SC, 10). Šitaip gyvai aiškinant skelbiamą Dievo žodį, veiksmingesnis galės būti ir vykstantis Bažnyčios šventimas, jei tik homilija bus apmąstymų vaisius, gerai parengta, nei per ilga, nei per trumpa ir pritaikyta visiems dalyviams, net vaikams ir neišsilavinusiems žmonėms (Ordo lectionum Missae, 24).

11. Pabrėžtini du pamatiniai aspektai, pateikiami šiuose dviejuose apibūdinimuose. Plačiąja prasme homilija yra kalbėjimas apie tikėjimo slėpinius ir krikščioniškojo gyvenimo kanonus atsižvelgiant į konkrečius klausytojų poreikius. Šitaip glaustai apibrėžiami įvairaus pobūdžio pamokslavimai bei paraginimai. Savita homilijos forma išreiškiama žodžiais: „remiantis šventuoju tekstu“, žyminčiu biblines ištraukas ir liturginiame šventime vartojamas maldas. To nevalia išleisti iš akių, nes maldos teikia vertingą hermeneutiką homilijos sakytojui aiškinant biblinius tekstus. Homiliją nuo kitų pamokymo formų skiria liturginis kontekstas. Toks supratimas tampa esmingai svarbus, kai homilijos aplinka yra Eucharistijos šventimas: tai, kas teigiama dokumentuose, yra esminis dalykas norint teisingai suvokti homilijos paskirtį. Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija išvien skelbiami nuostabūs Dievo darbai mus išganant Kristuje: „Kristaus velykinis slėpinys, skelbiamas skaitiniais ir homilija, sudabartinamas Mišių auka.“ Mišių homilija „tikinčiųjų bendruomenė visada turi būti skatinama veikliai švęsti Eucharistiją, kad tikintieji gyventų tuo, ką priėmė tikėjimu (SC, 10)“ (Ordo lectionum Missae, 24).

12. Tokiu homilijos per Mišias apibūdinimu pateikiama paprasta, tačiau reikli dinamika. Pirmutinis judesys išreiškiamas žodžiais: „Kristaus velykinis slėpinys, skelbiamas skaitiniais ir homilija“. Homilijos sakytojas aiškina šventimo skaitinius bei maldas taip, kad jų prasmė atsiskleistų Viešpaties mirties ir prisikėlimo šviesoje. Įdomu, jog „skaitiniai ir homilija“ susieti taip artimai, kad prastas biblinių skaitinių skelbimas gali neigiamai atsiliepti homilijos supratimui. Skelbimas yra abu dalykai, ir tai dar kartą patvirtina, kokiu mastu homilija yra liturgijos aktas; ji yra savotiška pačių skaitinių skelbimo tąsa. Susiejant skaitinius su Velykų slėpiniu, galima vaisingai atspindėti dogminį ar moralinį mokymą, kurį suponuoja tekstai.

13. Antras judesys išreiškiamas žodžiais: „[velykinis slėpinys] sudabartinamas Mišių auka“. Antra homilijos dalis nuteikia bendruomenę švęsti Eucharistiją ir pripažinti, kad šiame šventime ji yra tikra Viešpaties mirties ir prisikėlimo slėpinio dalininkė. Praktiškai kiekviena homilija turėtų netiesiogiai skatinti pakartoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ (1 Kor 10, 16).

14. Trečiu judesiu, kuris gali būti trumpas ir atlikti pabaigos paskirtį, išreiškiama tai, kaip Eucharistijos perkeisti bendruomenės nariai gali nešti Evangeliją į pasaulį savo kasdieniame gyvenime. Turinį ir gaires tokiam pritaikymui teiks, žinoma, Rašto skaitiniai, tačiau homilijos sakytojas vis dėlto privalo nurodyti netrukus švęsimos Eucharistijos poveikį ir padarinius kasdieniam gyvenimui palaimingai viliantis neatskiriamos bendrystės su Dievu.

15. Apibendrinant galima pasakyti, kad homilijai būdinga labai paprasta dinamika: Velykų slėpinio šviesoje ja apmąstomi konkretaus šventimo skaitiniai bei maldos ir susirinkimo dalyviai vedami prie Eucharistijos šventimo, kurio metu jie patys dalyvauja velykiniame slėpinyje (tokio požiūrio į homiliją pavyzdžių bus pateikta šio Vadovo antroje dalyje). Visa tai aiškiai rodo, kad liturginė aplinka yra esminis raktas šventimo metu skelbiamiems bibliniams tekstams aiškinti. Dabar tokį aiškinimą ir aptarsime.

II. Dievo žodžio aiškinimas liturgijoje

16. Po Susirinkimo liturgijos reforma suteikė galimybę per Mišias aptarti gausesnį biblinių skaitinių rinkinį. Bet ką apie juos pasakyti? Praktikoje homilijų sakytojas į šį klausimą atsako pasklaidydamas Biblijos komentarus, kad pateiktų tam tikrą skaitinio kontekstą, ir pasiūlydamas kokį nors bendro pobūdžio moralinį pritaikymą. Tačiau kartais stokojama jautrumo ypatingai homilijos kaip Eucharistijos šventimo neatsiejamo dėmens prigimčiai. Jei homilija suvokiama kaip organinė Mišių dalis, tai tada akivaizdu, kad įvairius šventimo skaitinius bei maldas homilijos sakytojui privalu laikyti esmingai svarbiomis aiškinant Dievo žodį. Pasak popiežiaus Benedikto XVI:

Vatikano II Susirinkimo pageidauta reforma davė vaisių, praturtindama prieitį prie Šventojo Rašto, kuris dabar siūlomas gausiai, pirmiausia sekmadienio liturgijoje. Dabartinėje struktūroje dažnai pateikiami svarbiausi Rašto tekstai ir, be to, per skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamento koreliaciją, „kurios centras yra Kristus ir jo Velykų slėpinys“ (Ordo lectionum Missalis, 66), skatinama suvokti dieviškojo plano vienovę“ (Verbum Domini, 57).

Dabartinė „Mišių skaitinių tvarka“ yra Susirinkimo troškimo plačiau atidaryti „Biblijos lobyno duris“, „idant tikintiesiems būtų dosniau paruoštas Dievo žodžio stalas“ (SC, 15), vaisius. Tačiau Vatikano II Susirinkimo tėvai dovanojo ne tik šią „Mišių skaitinių tvarką“, bet ir nurodė biblinės egzegezės principus, pirmiausia susijusius su homilija.

17. Katalikų Bažnyčios katekizme Susirinkimo paskelbti principai išreikšti šiais žodžiais:

1. Rūpestingai atsižvelgti į „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“. Nors Šventąjį Raštą sudarančios knygos labai skirtingos, jis yra vienas, kaip vienas yra ir Dievo planas, kurio centras ir širdis yra Jėzus Kristus; nuo Jo Velykų ta širdis atverta.

Šventasis Raštas, atskleidžiantis Kristaus širdį, suprantamas Kristaus širdimi. Prieš kančią toji širdis buvo užverta, nes Raštai buvo neaiškūs. Tačiau po kančios Raštai atsivėrė, kad tie, kurie dabar juos supranta, svarstytų ir spręstų, kaip turi būti aiškinamos pranašystės (KBK, 112, cit. Tomas Akvinietis, Expositio in Psalmos, 21, 11).

2. Šventąjį Raštą reikia skaityti „gyvoje visos Bažnyčios tradicijoje“. Anot tėvų, Šventasis Raštas Bažnyčios širdyje skaitomas geriau negu raštu užrašytas. Iš tiesų Bažnyčia savo Tradicijoje gyvai prisimena Dievo žodžius, o Šventoji Dvasia dvasiškai aiškina Šventąjį Raštą („... pagal dvasinį suvokimą, kuriuo Dvasia apdovanoja Bažnyčią“) (KBK, 113, cit. Origenas, Homiliae in Leviticum, 5, 5).

3. Būti atidiems „tikėjimo analogijai“. „Tikėjimo analogija“ laikome tiesų tarpusavio ryšį ir ryšį su visu Apreiškimo planu (KBK, 114).

Šie kriterijai naudingi aiškinant Raštą bet kuriame kontekste, bet ypač tinka rengiantis Mišių homilijai. Aptarkime kiekvieną paeiliui jų santykio su homilija atžvilgiu.

18. Pirmutinis yra „viso Šventojo Rašto turinys ir vienybė“. Šiais Katekizme cituojamais puikiais šventojo Tomo Akviniečio žodžiais pabrėžiama Velykų slėpinio ir Šventojo Rašto sąsaja. Velykų slėpinys atveria iki to laiko buvusią „neaiškią“ Raštų prasmę (plg. Lk 24, 26–27). Žvelgiant iš tokios perspektyvos, homilijos sakytojo užduotis yra padėti tikintiesiems taip skaityti Šventąjį Raštą Velykų slėpinio šviesoje, kad Kristus galėtų atskleisti jiems savo širdį, kurią šventasis Tomas čia tapatina su Šventojo Rašto turiniu ir centru.

19. Viso Rašto vienybė įkūnyta „Mišių skaitinių tvarkos“ struktūroje per tai, kaip Rašto skaitiniai išdėstyti per visus liturginius metus. Centrą sudaro Rašto skaitiniai, kuriais Bažnyčia skelbia ir švenčia Velykų tridienį. Tam rengiama gavėnios skaitiniais ir paskui tai tęsiama Velykų laiko skaitiniais. Panašus yra advento–Kalėdų–Viešpaties Apsireiškimo ciklas. Be to, viso Rašto vienybė panašiai įkūnyta sekmadienio skaitinių ar iškilmių ir didesnių švenčių skaitinių struktūroje. Centrinis yra tos dienos Evangelijos tekstas; Senojo Testamento skaitinys parinktas atsižvelgiant į Evangeliją, o atliepiamoji psalmė įkvėpta pirma einančio skaitinio. Ištraukos iš apaštalo Pauliaus laiškų sekmadieniais sudaro beveik tęstinę skaitinių seką, todėl jos ne visada aiškiai susietos su kitais skaitiniais. Vis dėlto būtent dėl viso Šventojo Rašto vienybės galima dažnai atrasti antrojo skaitinio sąsajų su Senojo Testamento ir Evangelijos skaitiniu. Tad „Mišių skaitinių tvarka“ homilijos sakytoją primygtinai akina laikyti biblinius skaitinius vienas kitą nušviečiančiais ar, vėl pasitelkiant Katalikų Bažnyčios katekizmo ir Verbum Domini žodžius, įžvelgti „viso Šventojo Rašto turinį ir vienybę“.

20. Antras kriterijus yra „gyvoji visos Bažnyčios tradicija“. Apaštališkajame paraginime Verbum Domini popiežius Benediktas XVI pabrėžė pamatinį biblinės hermeneutikos kriterijų: „Pirminė Rašto aiškinimo vieta yra Bažnyčios gyvenimas“ (29). Tradicijos ir Rašto santykis yra gilus ir sudėtingas, bet liturgija neabejotinai yra svarbi ir nepakartojama to santykio apraiška. Tarp Biblijos ir liturgijos egzistuoja organinė vienybė: ilgus amžius, kai buvo rašomas Šventasis Raštas ir formavosi šventasis kanonas, Dievo tauta reguliariai rinkdavosi liturgijos švęsti. Tiesą sakant, nemenka dalis raštų buvo sukurta tokiems susirinkimams (plg. Kol 4, 16). Homilijos sakytojas turėtų atsižvelgti į šias Šventojo Rašto liturgines ištakas bei ieškoti jose užuominų, kaip padaryti tekstą vaisingą naujame bendruomenės, kuriai sakoma homilija, kontekste ir kas skelbimo akimirką lemia, kad senas tekstas tampa vis dar gyvas ir visada aktualus. Raštas, išsirutuliojęs liturgijos kontekste, jau yra Tradicija; Raštas, skelbiamas ir aiškinamas Velykų slėpinio eucharistinio šventimo metu, irgi yra Tradicija. Bažnyčios gyvenime per amžius tokio liturginio šventimo bei skelbimo sukauptas milžiniškas aiškinimo lobis. Kristaus slėpinys Bažnyčios pažįstamas ir apmąstomas vis giliau, o bažnytinis Kristaus pažinimas yra Tradicija. Todėl homilijos sakytojas kviečiamas prie tam tikro šventimo tekstų artintis ne kaip prie savavališko tekstų rinkinio, bet kaip prie galimybės apmąstyti šių Biblijos ištraukų giliąją prasmę gyvojoje visos Bažnyčios tradicijoje, nes ta Tradicija reiškiasi liturgijos skaitinių ir maldų tekstų atranka bei deriniu. Šie maldų tekstai patys yra Tradicijos paminklai ir organiškai susiję su Raštu – arba tiesiogiai paimti iš Dievo žodžio, arba jo įkvėpti.

21. Trečias kriterijus yra „tikėjimo analogija“. Teologine prasme tai reiškia įvairių mokymų sąryšį ir tikėjimo tiesų hierarchiją. Mūsų tikėjimo šerdis yra Trejybės slėpinys, o mes esame kviečiami šiame dieviškajame gyvenime dalyvauti. Ši tikrovė apreikšta ir įgyvendinta per Velykų slėpinį: todėl homilijos sakytojas turėtų ir aiškinti Raštą taip, kad būtų skelbiamas Velykų slėpinys, ir vesti tautą į šį slėpinį per Eucharistijos skelbimą. Toks aiškinimas nuo ankstyviausių Bažnyčios dienų buvo apaštalų skelbimo dalis. Apaštališkajame paraginime Verbum Domini skaitome:

Pasiekus, taip sakant, „Žodžio kristologijos“ šerdį, svarbu pabrėžti dieviškojo plano vienybę kūnu tapusiame Žodyje: todėl Naujajame Testamente Velykų slėpinys pateikiamas kaip giliausias Šventojo Rašto išsipildymas. Šv. Paulius Pirmajame laiške korintiečiams sako, kad Jėzus Kristus numirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (15, 3), ir kad trečiąją dieną buvo prikeltas, „kaip skelbė Raštai“ (15, 4). Taip apaštalas Viešpaties mirties ir prisikėlimo įvykį susieja su Dievo Senosios Sandoros su savo tauta istorija. Negana to, jis parodo, kad tas įvykis kaip tik ir suteikia tai istorijai jos logiką ir tikrąją reikšmę. „Velykų slėpiniu išsipildo Rašto žodžiai, ši mirtis, kaip skelbė Raštai, yra įvykis, kuriam būdinga logos, vidinė logika: Kristaus mirtis liudija, kad Dievo Žodis visiškai tapo kūnu, žmogaus istorija.“ Kristus taip pat prisikelia trečiąją dieną, „kaip skelbė Raštai“: kadangi pagal žydų aiškinimą trečiąją dieną kūnas pradeda irti, Rašto žodis išsipildo Jėzuje, kuris prisikelia prieš irimui prasidedant. Šv. Paulius, sąžiningai perteikdamas apaštalų mokymą (plg. 1 Kor 15, 3), pabrėžia, kad Kristus mirtį nugali kuriamąja Dievo Žodžio galia. Ši dieviškoji galia žadina viltį ir džiaugsmą: galiausiai tai ir yra išlaisvinantis velykinio Apreiškimo turinys. Per Velykas Dievas apreiškia save ir trejybinės meilės, sunaikinančios griaunamąsias blogio ir mirties jėgas, galią (13).

Būtent Dievo plano vienybė įgalina homilijos sakytoją homilijoje pateikti dogminę ir moralinę katechezę. Viename asmenyje sujungtos Kristaus dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys, Šventosios Dvasios dievystė, Dvasios ir Sūnaus ontologinis gebėjimas sujungti mus su Tėvu ir padaryti Švenčiausiosios Trejybės gyvenimo dalininkais, Bažnyčios, kurioje ši tikrovė pažįstama ir išgyvenama, dieviškoji prigimtis – visos šios ir kitos dogminės tiesos giliausiąja prasme buvo suformuluotos semiant iš to, ką skelbia Raštas ir atlieka sakramentai. Homilijoje tokie mokymo duomenys nebus pateikiami kaip mokslinis traktatas ar mokslingas aiškinimas, išsamiai tiriant bei gvildenant slėpinius. Vis dėlto homilijos sakytojas tokiais mokymo duomenimis vadovaujasi, o jie laiduoja, kad, sakydamas homiliją, jis pasieks giliausią Šventojo Rašto ir sakramento prasmę.

22. Velykų slėpinys, veiksmingai patiriamas per sakramentinį šventimą, ne vien apšviečia skelbiamą Šventąjį Raštą, jis perkeičia ir tų, kurie Šventojo Rašto klausosi, gyvenimą. Tad dar viena homilijos paskirtis yra padėti Dievo tautai išvysti, kaip Velykų slėpinys ne tik formuoja tai, ką tikime, bet ir įgalina mus veikti atsižvelgiant į tai, ką tikime. Katalikų Bažnyčios katekizme šv. Jono Eudo žodžiais nurodoma pagrindinė krikščioniškojo gyvenimo sąlyga – tapatinimasis su Kristumi:

Prašau tave atminti, kad tikroji Galva yra mūsų Viešpats Jėzus Kristus, o tu – vienas iš Jo narių. Jis tau yra kaip galva savo nariams; visa, kas Jo, yra ir tavo: Jo dvasia, Jo širdis, kūnas, siela ir visos Jo galios, o tu turi tais dalykais naudotis kaip savais, kad Dievui tarnautum, Jį šlovintum, mylėtum ir garbintum. Tu jam priklausai kaip narys galvai. Todėl Jis karštai trokšta naudotis visomis tavo galiomis kaip savosiomis, kad tarnautų Tėvui ir jį pašlovintų (KBK, 1698, cit. Šv. Jonas Eudas, Tractatus de admirabili corde Jesu, 1, 5; plg. Skaitinių valanda, rugpjūčio 19 d.).

23. Katalikų Bažnyčios katekizmas yra neįkainojamas turtas homilijos sakytojui, taikančiam mūsų aptariamus tris aiškinimo kriterijus. Jis yra vertingas „viso Rašto vienybės“, „visos Bažnyčios gyvosios tradicijos“ ir „tikėjimo analogijos“ pavyzdys.

Tai ypač išaiškėja atkreipus dėmesį į dinaminį Katekizmo keturių dalių santykį. Katekizme pateikiama tai, ką tikime, kaip švenčiame kultą, kaip gyvename ir kaip meldžiamės. Popiežius Jonas Paulius II šį organinį santykį pabrėžė apaštališkojoje konstitucijoje Fidei depositum:

Pati liturgija yra malda; tikėjimo išpažinimas pagrįstai įtrauktas į kulto šventimą. Kaip malonė, sakramentų vaisius, yra nepamainoma krikščioniškosios veiklos sąlyga, lygiai taip tikėjimo reikalauja dalyvavimas Bažnyčios liturgijoje. Tačiau jei tikėjimas nesireiškia darbais, jis negyvas (plg. Jok 2, 14–16) ir negali duoti amžinojo gyvenimo vaisių.

Skaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, galima suvokti įstabią Dievo slėpinio, Jo išganomojo plano vienybę ir Jėzaus Kristaus, vienatinio Dievo Sūnaus, siųsto Tėvo ir Šventosios Dvasios veikimu Švenčiausiosios Mergelės Marijos įsčiose tapusio žmogumi, centrinę vietą. Miręs ir prisikėlęs, Jis visuomet yra savo Bažnyčioje, pirmiausia sakramentuose; Jis yra tikrasis tikėjimo šaltinis, krikščioniškojo elgesio pavyzdys ir mūsų maldos mokytojas (2).

Homilijos sakytojui, kuris, paisydamas tikėjimo analogijos, siekia aiškinti Dievo žodį gyvojoje Bažnyčios tradicijoje ir viso Rašto vienybės šviesoje, naudingos nuorodos paraštėje, kuriomis keturios Katekizmo dalys susiejamos į vieną visumą. Panašiai Katekizmo Šventojo Rašto rodyklė rodo, kaip labai visas Bažnyčios mokymas prisotintas Biblijos žodžio. Tinkamai naudodamasis šia rodykle, homilijos sakytojas gali pamatyti, kaip konkretūs Rašto tekstai, galintys būti jo homilijos aiškinimo objektu, taikomi kituose kontekstuose aiškinant dogminius ir moralinius mokymus. Vadovo pirmasis priedas yra puiki priemonė, padedanti homilijos sakytojui būtent šitaip naudotis Katekizmu.

24. Iš to, kas pasakyta, turėjo paaiškėti: nors egzegetiniai metodai ir gali būti naudingi rengiantis homilijai, homilijos sakytojui sykiu būtina dėmesio skirti dvasinei Rašto prasmei. Popiežiškosios Biblijos komisijos pateiktas šios prasmės apibrėžimas rodo, kad toks aiškinimo metodas itin tinkamas liturgijai: dvasinę prasmę ji apibrėžia kaip prasmę, „išreiškiamą biblinių tekstų, skaitomų veikiant Šventajai Dvasiai Kristaus Velykų slėpinio bei iš to kylančio naujo gyvenimo kontekste. Tas kontekstas egzistuoja iš tikrųjų. Naujasis Testamentas įžvelgia jame Šventojo Rašto išsipildymą. Todėl normalu Šventąjį Raštą skaityti šio naujo konteksto, kuris yra gyvenimas Dvasioje, šviesoje“ (Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, II, B, 2, cit. Verbum Domini, 37). Toks Rašto skaitymas yra katalikiškojo gyvenimo dalis. Geras pavyzdys – psalmės, kuriomis meldžiamės Valandų liturgijoje: kad ir kokios būtų buvusios kiekvienos psalmės atsiradimo tiesioginės aplinkybės, mes jas suprantame siedami su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu, taip pat kaip mūsų asmeniniam santykiui su Dievu būdingų džiaugsmų, skausmų ir net skundų išraišką.

25. Didieji Rašto dvasinio aiškinimo mokytojai yra Bažnyčios tėvai, kurių dauguma buvo ganytojai; jų raštuose gausu Dievo žodžio aiškinimų, jų pačių pasakytų tautai liturgijos metu. Įstabu, kad, rutuliojantis Biblijos mokslui praėjusį amžių, lygia greta plėtojosi ir patristikos studijos. Atrasta pražuvusiais laikytų dokumentų, parengta Bažnyčios tėvų raštų kritinių leidimų, išversta didžių patristinės ir viduramžių egzegezės veikalų. Peržiūrėti Valandų liturgijos Aušrinės (Skaitinių valandos) skaitiniai padarė daugelį šių raštų prieinamus homilijų sakytojams ir tikintiesiems. Bažnyčios tėvų raštų pažinimas homilijos sakytojui gali labai padėti atrasti dvasinę Rašto prasmę. Būtent iš Bažnyčios tėvų pamokslų suvokiame, kokia gili yra Senojo ir Naujojo Testamentų vienybė. Iš jos galime pasimokyti gebėjimo Velykų slėpinyje aptikti nesuskaičiuojamus paveikslus bei pavyzdžius, buvusius pasaulyje nuo sukūrimo aušros ir toliau besiplėtojusios Izraelio istorijoje, kurią vainikuoja Jėzus Kristus. Būtent iš Bažnyčios tėvų išmokstame to, kad praktiškai kiekvienas įkvėptojo Rašto žodis gali atverti netikėtus bei neišsemiamus turtus, jei tik yra apmąstomas Bažnyčios gyvenimo bei maldos širdyje. Būtent Bažnyčios tėvai mums parodo, kaip artimai Biblijos žodžio slėpinys susijęs su sakramentinio šventimo slėpiniu. Šventojo Tomo Akviniečio Catena Aurea išlieka puikiu įrankiu Bažnyčios tėvų turtams pasiekti. Vatikano II Susirinkimas aiškiai suvokė, kad homilijos sakytojui patristiniai raštai yra didelis turtas:

Vyskupas per šventimus ragina kunigus „būti brandžius moksle“ ir kad jų mokymas teiktų „dvasinį vaistą Dievo tautai“. Įšventintojo tarnautojo mokslas privalo būti šventas, nes jo semiamasi iš šventojo šaltinio ir jis nukreiptas į šventą tikslą. Pirmiausia jo semiamasi iš Šventojo Rašto skaitymo ir apmąstymo, tačiau taip pat jis vaisingai maitinamas ir Bažnyčios Tėvų bei Mokytojų raštų ir kitų Tradicijos paminklų studijomis (Presbyterorum ordinis, 19).

Susirinkimas perteikė mums atnaujintą homilijos supratimą, žvelgdamas į ją kaip į neatsiejamą liturginio šventimo dalį, Biblijos vaisingą aiškinimą ir paskatą homilijos sakytojui susipažinti su dutūkstantmečiais Dievo žodžio apmąstymo turtais, kurie yra Bažnyčios paveldas. Kaip homilijos sakytojui šį požiūrį įgyvendinti praktiškai?

III. Rengimasis

26. „Pasirengimas pamokslui yra tokia svarbi užduotis, kad studijoms, maldai, apmąstymui bei pastoraciniam kūrybiškumui derėtų skirti daugiau laiko“ (Evangelii gaudium, 145). Popiežiaus Pranciškaus įspėjimą lydi labai stiprūs žodžiai: pamokslininkas, nesirengiantis homilijai ir nesimeldžiantis, yra „nesąžiningas ir neatsakingas“ (Evangelii gaudium, 145), „netikras pranašas, apgavikas ar lėkštas apsimetėlis“ (Evangelii gaudium, 151). Akivaizdu: rengiantis homilijai studijos yra neįkainojamos vertės, tačiau esminė lieka ir malda. Homilija sakoma maldos kontekste, todėl maldos kontekste ir turi būti rengiama. „Dievo žodžio liturgijos vadovas joje esantį dvasinį maistą perteikia dalyvaujantiems tikintiesiems pirmiausia per homiliją“ (Ordo lectionum Missae, 38). Šventasis homilijos sakymo vyksmas artimai susietas su šventąja Dievo žodžio prigimtimi. Homilija tam tikra prasme prilygsta Viešpaties kūno ir kraujo dalijimui tikintiesiems per Komunijos apeigas. Homilija Dievo žodis „dalijamas“ žmonėms pamaitinti. Dogminėje konstitucijoje apie Dievo Apreiškimą homilijos sakytojas šv. Augustino žodžiais įspėjamas, kad vengtų būti „bergždžias Dievo žodžio skelbėjas išore, pats neklausąs jo savo vidumi“. Toliau tame pačiame skyrelyje visi katalikai raginami skaityti Raštą taip, kad tai būtų maldingas pokalbis su Dievu, nes, pasak šv. Ambraziejaus, „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“ (Dei Verbum, 25). Popiežius Pranciškus pabrėžia, jog pamokslininkai pirma turi leisti save perverti gyvam ir veiksmingam Dievo žodžiui, kad jis įsiskverbtų į jų klausytojų širdis (plg. Evangelii gaudium, 150).

27. Šventasis Tėvas siūlo pamokslininkams stengtis atnaujinti šį gilų pokalbį su Dievu pasitelkiant lectio divina. Lectio divina sudaro skaitymas, apmąstymas, malda ir kontempliacija (plg. Evangelii gaudium, 152). Ši keturlypė prieiga kyla iš Rašto dvasinių prasmių patristinės egzegezės ir vėlesniais amžiais buvo išplėtota vienuolių, visą savo gyvenimą maldingai mąsčiusių Raštą. Popiežius Benediktas XVI savo apaštališkajame paraginime Verbum Domini taip nusako lectio divina pakopas:

Pradedama tekstą skaityti (lectio) keliant turinio autentiško supratimo klausimą: ką Biblijos tekstas sako kaip toks? Be šio momento gresia pavojus, kad tekstas taps tik dingstimi pasilikti prie savo paties minčių. Paskui eina apmąstymas (meditatio), kai keliamas klausimas: ką Biblijos tekstas sako mums? Jis turėtų patraukti ir paakinti pasvarstyti visus asmeniškai ir kaip bendruomenę, nes apmąstytini ne praeityje ištarti, bet dabar tariami žodžiai. Po to pasiekiama maldos (oratio) akimirka, suponuojanti klausimą: ką Viešpačiui atsakysime atsiliepdami į Žodį? Malda kaip prašymas, užtarimas, padėka ir šlovinimas yra pirmutinis būdas, kuriuo Žodis mus keičia. Galiausiai lectio divina užbaigiamas kontempliacija (contemplatio), kai persiimame Dievo dovanojama žvelgsena bei tikrovės vertinimu ir savęs klausiame: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš mūsų reikalauja? Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (12, 2). Juk kontempliacija skirta, kad galėtume pažvelgti į tikrovę Dievo žvilgsniu ir brandinti mumyse „Viešpaties mintį“ (1 Kor 2, 16). Dievo žodis čia iškyla kaip atpažinimo kriterijus: „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Be to, pravartu priminti, kad lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems (87).

28. Tai labai vaisingas būdas visiems žmonėms melstis kartu su Šventuoju Raštu, o homilijos sakytojui siūlosi kaip būdas rengiantis homilijai maldingai apmąstyti biblinius skaitinius ir liturginius tekstus. Lectio divina dinamika, be to, teikia vaisingą paradigmą homilijos paskirčiai ir tam, kaip tai atsiliepia rengimosi procesui, suvokti.

29. Pirmutinis žingsnis yra lectio, kai tiriama, ką Biblijos tekstas sako kaip toks. Tokį maldingą skaitymą turi lydėti nuolankios bei baimingos pagarbos Dievo žodžiui nuostata, skiriant laiko kuo atidžiausiam studijavimui, persmelktam šventos baimės jį iškreipti (plg. Evangelii gaudium, 146). Rengdamasis šiam pirmam žingsniui, homilijos sakytojas turėtų pasitelkti komentarus, žodynus ir kitus mokslinius išteklius, galinčius padėti jam suprasti, ką biblinė ištrauka reiškė jos pradiniame kontekste. Bet tada, norėdamas suvokti, kodėl „Mišių skaitinių tvarkoje“ tekstai pradedami ir užbaigiami būtent tose vietose, jis taip pat turėtų rūpestingai paisyti aptariamų ištraukų incipit ir explicit. Popiežius Benediktas XVI moko, kad istorinė kritinė egzegezė yra būtina Rašto katalikiškojo supratimo dalis, nes yra susijusi su įsikūnijimo realumu. Jis teigia: „Istorinis faktas yra pamatinis krikščioniškojo tikėjimo matmuo. Išganymo istorija yra ne mitologija, bet tikra istorija ir todėl tirtina rimtais istorinių tyrimų metodais“ (Verbum Domini, 32). Šio pirmutinio žingsnio nereikėtų žengti pernelyg skubotai. Mūsų išganymas atliekamas Dievo darbais istorijoje, o bibliniuose tekstuose apie šiuos darbus pasakojama žodžiais, atskleidžiančiais giliausią šių darbų prasmę (plg. Dei Verbum, 3). Tad mums reikia tų įvykių paliudijimo, o homilijos sakytojui – stipraus jų realumo pajutimo. „Žodis tapo kūnu“, arba – galime sakyti – „Žodis tapo istorija“. Lectio praktika prasideda atsižvelgiant į šį lemiamą faktą.

30. Kai kurie Biblijos tyrinėtojai parašė ne tik Biblijos komentarus, bet ir „Mišių skaitinių tvarkos“ skaitinių apmąstymus, kuriuose per Mišias skelbiamiems tekstams taikomi šiuolaikinio akademinio tyrinėjimo įrankiai; tokios publikacijos homilijos sakytojui gali būti naudingos. Pradėdamas lectio divina, homilijos sakytojas gali peržiūrėti iš studijų gautas įžvalgas ir maldingai apmąstyti biblinio teksto prasmę. Tačiau jis turėtų neužmiršti, kad jo tikslas yra ne suprasti kiekvieną teksto smulkmeną, bet atrasti jo pagrindinę žinią – žinią, suteikiančią tekstui struktūrą ir vienybę (plg. Evangelii gaudium, 147).

31. Kadangi tokio lectio tikslas yra pasirengti homilijai, homilijos sakytojas turėtų pasirūpinti išversti tokio studijavimo rezultatus į jo klausytojams suprantamą kalbą. Cituodamas popiežiaus Pauliaus VI mokymą, kad tikintieji daugiausia naudos gauna iš skelbimo, kuris būna „paprastas, aiškus, tiesus, gerai pritaikytas“ (Evangelii nuntiandi, 43), popiežius Pranciškus įspėja pamokslininkus vengti specializuotos teologinės kalbos, nesuprantamos jo klausytojams (plg. Evangelii gaudium, 158). Jis taip pat pateikia labai praktišką patarimą:

Vienas iš svarbiausių dalykų yra išmokti vartoti įvaizdžius, tai yra kalbėti įvaizdžiais. Pavyzdžiai kartais vartojami siekiant ką nors suprantamiau paaiškinti, tačiau pavyzdžiais dažnai taikoma vien į protą; įvaizdžiai, priešingai, padeda įvertinti ir priimti perduoti norimą žinią. Iš patrauklaus įvaizdžio žinią suvokiame kaip pažįstamą, artimą, galimą, su mūsų gyvenimu susijusį dalyką. Nusisekęs įvaizdis gali suteikti perduoti trokštamai žiniai skonio, sužadinti troškimą ir nukreipti valią Evangelijos linkme (Evangelii gaudium, 157).

32. Antru žingsniu, meditatio, tiriama, ką biblinis tekstas sako mums. Popiežius Pranciškus siūlo kelis paprastus, tačiau skvarbius klausimus, galinčius teikti kryptį mūsų apmąstymui: „Viešpatie, ką man tas tekstas sako? Ką šia žinia norėtum pakeisti mano gyvenime? Kas šiame tekste mane trikdo? Kodėl manęs tai nedomina? Kas šiame žodyje man patinka, mane akina? Kas mane traukia? Kodėl mane traukia?“ (Evangelii gaudium, 153). Tačiau lectio tradicija mus moko, jog tai nereiškia, kad taip apmąstydami esame galutiniai arbitrai to, ką tekstas sako. Nustatinėdami tai, „ką tekstas mums sako“, vadovaujamės Bažnyčios tikėjimo mokymu, kuris yra esminis Biblijos aiškinimo principas, padedantis apsisaugoti nuo klaidingų ar dalinių aiškinimų (plg. Evangelii gaudium, 148). Tad čia homilijos sakytojas skaitinius apmąsto Kristaus mirties ir prisikėlimo Velykų slėpinio šviesoje, sykiu aprėpdamas ir tai, kaip šis slėpinys veikia Kristaus Kūne – Bažnyčioje, įskaitant Kūno narių, susirinksiančių sekmadienį, gyvenimo aplinkybes. Tai – pati rengimosi homilijai šerdis. Būtent dabar Bažnyčios tėvų ir šventųjų raštų pažinimas gali įkvėpti homilijos sakytoją pasiūlyti tikintiesiems tokį supratimą, kuris tikrai praturtins jų dvasinį gyvenimą. Būtent šiame pasirengimo etape jis taip pat gali įžvelgti Dievo žodžio dogmines ir moralines implikacijas, o tam, kaip jau buvo pastebėta, naudinga priemonė yra Katalikų Bažnyčios katekizmas.

33. Skaitydamas Raštą katalikų tikėjimo visos Tradicijos kontekste, homilijos sakytojas taip pat turi apmąstyti jį bendruomenės, susirinksiančios klausytis Dievo žodžio, kontekste. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „pamokslininkui privalu mokėti įsiklausyti į tautą siekiant atrasti, ką tikintiesiems reikia išgirsti. Pamokslininkas yra Dievo žodžio ir sykiu tautos kontempliuotojas“ (Evangelii gaudium, 154). Tai yra viena iš priežasčių, kodėl sekmadienio homilijai rengtis naudinga pradėti prieš kelias dienas: greta studijų ir maldos, dėmesys tam, kas vyksta parapijoje ir platesnėje visuomenėje, pakiš minčių apmąstyti tai, ką Dievo žodis turėtų pasakyti šiai bendruomenei šią akimirką. Tokio apmąstymo vaisius bus aktualios įžvalgos bendruomenės ir pasaulio gyvenimo atžvilgiu Kristaus mirties ir prisikėlimo šviesoje. Tai homilijos turiniui suteiks aiškią formą.

34. Trečia lectio divina pakopa yra oratio, kuri kreipiama į Viešpatį atsiliepiant į jo Žodį. Individualioje lectio patirtyje ši akimirka yra spontaniško pokalbio su Dievu metas. Reakcijos į skaitinius išreiškiamos baimingos pagarbos ir nuostabos žodžiais arba asmuo pajunta poreikį prašyti pasigailėjimo ir pagalbos, lygiai kaip gali tiesiog pratrūkti aukštinimu, meilės reiškimu ir padėka. Tas perėjimas nuo apmąstymo prie maldos, jei tai aptariama liturgijos kontekste, išryškina struktūrinį ryšį tarp biblinių skaitinių ir Mišių likusios dalies. Maldavimais, kuriais užbaigiama Žodžio liturgija, ir dar labiau po jų einančia Eucharistijos liturgija mūsų atsakas į Dievo žodį išreiškiamas prašymu, užtarimu, padėka ir šlovinimu. Homilijos sakytojas turėtų pasinaudoti proga pabrėžti tą artimą ryšį, kad Dievo tauta galėtų labiau patirti vidinę liturgijos dinamiką.

Šį ryšį galima išreikšti ir kitais būdais. Pamokslininko vaidmuo neapsiriboja homilija: gailesčio akto maldavimai (jei naudojama trečioji forma) ir visuotinės maldos prašymai gali sietis su skaitiniais ar kokiu nors homilijos aspektu. Įžangos ir Komunijos priegiesmiai, kiekvienam šventimui nurodyti Romos mišiole, beveik visada yra Rašto tekstai ar aiškiai jo įkvėpti ir įgalina mus melstis Rašto žodžiais. Jei pasinaudoti jais neįmanoma, reikėtų rūpestingai atrinkti giesmes, ir kunigas šiuo atžvilgiu turėtų patarti atsakingiesiems už giesmes. Liturginio šventimo vienybę kunigas taip pat gali pabrėžti protingai pasinaudodamas Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų teikiamomis glausto paaiškinimo galimybėmis tam tikrais liturgijos momentais: pasisveikinus, prieš Žodžio liturgiją, prieš Eucharistijos maldą ir prieš atsisveikinimą (plg. 31). Čia reikia būti labai atidiems ir budriems. Per Mišias gali būti tik viena homilija. Ketindamas ką nors šiais momentais pasakyti, kunigas turėtų iš anksto apgalvoti vieną ar du glaustus sakinius, padedančius dalyviams suvokti liturginio šventimo vienybę, ir nesileisti į išsamius aiškinimus.

35. Paskutinis lectio žingsnis yra kontempliacija. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, jos metu „persiimame Dievo dovanojama žvelgsena bei tikrovės vertinimu ir savęs klausiame: kokio dvasios, širdies ir gyvenimo atsivertimo Viešpats iš mūsų reikalauja?“ (Verbum Domini, 87). Vienuoliškojoje tradicijoje ši ketvirtoji pakopa, kontempliacija, laikyta susivienijimo su Dievu dovana – nepelnyta, didesne nei savo pastangomis galėtume pasiekti, gryna dovana. Procesas prasideda nuo konkretaus teksto ir, pranokęs pavienes konkretybes, baigiasi visumą aprėpiančiu vienu, intuityviu ir vieningu tikėjimo žvilgsniu. Šias aukštybes mums liudija šventieji, bet tai, kas duota šventiesiems, gali būti ir mūsų visų.

Aptariamas liturgijos aplinkoje, šis ketvirtas žingsnis, kontempliacija, homilijos sakytojui gali teikti paguodos ir vilties, nes primena, kad galiausiai Dievas įgyvendina savo žodį ir kad Kristaus mąstysena ugdoma mumyse visą gyvenimą. Homilijos sakytojas pašauktas kuo paveikiau skelbti Dievo žodį, tačiau galiausiai būna taip, kaip sakė šventasis Paulius: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino“ (1 Kor 3, 6). Homilijos sakytojas turėtų šauktis Šventosios Dvasios, jog ji apšviestų jį rengimosi homilijai metu, bet sykiu taip pat melsti, kad Dievo žodžio sėkla kristų į gerą dirvą ir pašventintų jį bei jo klausytojus būdu, pranokstančiu jo žodžius ar net vaizduotę.

36. Popiežius Benediktas XVI prie keturių lectio divina pakopų priduria dar ir tai: „Be to, pravartu priminti, kad lectio divina dinamika neužsibaigia tol, kol nepasiekia veiksmo (actio), kuris akina tikintįjį savo gyvenimą mylint dovanoti kitiems“ (Verbum Domini, 87). Liturgijos kontekste tai kreipia į „ite missa est“, tai yra Dievo žodžio pamokytos ir dalyvavimo Velykų slėpinyje per Eucharistiją pasotintos Dievo tautos išsiuntimą. Reikšminga, kad paraginimas Verbum Domini užbaigiamas ilgu Dievo žodžio pasaulyje aptarimu; pamokslas ir tikint priimtų sakramentų dvasinis maistas atveria liturginio susirinkimo narius praktinėms gailestingosios meilės apraiškoms. Cituodamas popiežiaus Jono Pauliaus II, teigusio, kad „bendrystė ir misija tarpusavyje glaudžiai susijusios“ (Apaštališkasis paraginimas Christifideles laici, 32), mokymą, popiežius Pranciškus visus tikinčiuosius ragina:

Kad išliktų ištikima Mokytojo pavyzdžiui, Bažnyčiai šiandien gyvybiškai svarbu eiti skelbti Evangeliją visiems, visur, visomis progomis, nesvyruojant, noriai ir be baimės. Evangelijos džiaugsmas skirtas visiems, nė vieno nevalia atstumti (Evangelii gaudium, 23).

Antra dalis
ARS PRAEDICANDI

37. Nusakydamas pamokslavimo užduotį, popiežius Pranciškus moko: „Skelbimo šerdis ir esmė yra visada tie patys: Dievas, numirusiame ir prisikėlusiame Kristuje apreiškęs savo meilę“ (Evangelii gaudium, 11). Šios antros „Homiletikos vadovo“ dalies tikslas yra pateikti konkrečių pavyzdžių ir pasiūlymų, padedančių homilijos sakytojui įgyvendinti šiame dokumente išdėstytus principus, apžvelgiant liturgijoje numatytus biblinius skaitinius nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus velykinio slėpinio šviesoje. Tai ne homilijų pavyzdžiai, bet apmatai, kaip artintis prie liturginių metų konkrečių temų ir tekstų. „Mišių skaitinių tvarkos“ įžangoje skaitiniai glaustai apibūdinami siekiant „padėti sielovadininkams suprasti Skaitinių tvarkos struktūrą, kad jais būtų naudojamasi nuovokiau ir tikintieji gautų naudos“ (Ordo lectionum Missae, 92). Tie apibūdinamai bus pateikti. Turint priešais akis tai, kas siūloma bet kurio Šventojo Rašto teksto atžvilgiu, niekada neužmirština, kad „Evangelijos skaitinys yra Žodžio liturgijos viršūnė. Susirinkimą tam rengia kiti skaitiniai, skelbiami tradicine tvarka, einant nuo Senojo Testamento prie Naujojo“ (Ordo lectionum Missae, 13).

38. Čia pradedama nuo Velykų tridienio skaitinių, nes tai yra liturginių metų centras, ir šiomis švenčiausiomis dienomis skelbiamos vienos svarbiausių ištraukų iš abiejų Testamentų. Po to apmąstomas Velykų laikas ir Sekminės, vėliau aptariami gavėnios sekmadienių skaitiniai. Paskui imami pavyzdžiai iš advento, Kalėdų ir Viešpaties Apsireiškimo ciklo. Toks planas laikosi sekos, popiežiaus Benedikto XVI pavadintos „išmintinga pedagogika Bažnyčios, skelbiančios ir besiklausančios Šventojo Rašto liturginių metų ritmu“. Jis tęsia: „Spindintis visumos centras yra Velykų slėpinys, su kuriuo susiję visi sakramentiškai sudabartinami Kristaus ir išganymo istorijos slėpiniai“ (Verbum Domini, 52). Tad tuo, kas čia siūloma, nemėginama išsemti visko, ką galima pasakyti apie tam tikrą šventimą, ar smulkmeniškai pereiti visus liturginius metus. Priešingai, turint priešais akis Velykų slėpinio centriškumą, nurodoma, kaip konkretūs tekstai aptartini homilijoje. Šiais pavyzdžiais siūlomą modelį galima pritaikyti eilinio laiko ir kitų progų skaitiniams. Tas modelis taip pat gali būti vertingas ir naudingas ir kitų apeigų Katalikų Bažnyčiai, naudojančiai „Mišių skaitinių tvarką“, besiskiriančią nuo Romos apeigų.

I. Velykų Tridienis ir Velykų laikas

A. Senojo Testamento skaitiniai Didįjį ketvirtadienį

39. „Dėl Kristaus parodyto mokinių kojų mazgojimo pavyzdžio ir Pauliaus pasakojimo apie krikščioniškųjų Velykų įsteigimą Eucharistijoje valgymo prieš Išėjimą atminimas Didžiojo ketvirtadienio vakaro Mišiose atsiveria ypatingoje šviesoje“ (Ordo lectionum Missae, 99). Velykų tridienis prasideda vakaro Mišiomis, kurių liturgija atmenamas Viešpaties atliktas Eucharistijos įsteigimas. Jėzus į savo kančią įžengė švęsdamas vakarienę, palieptą pirmame skaitinyje: kiekvienas pastarojo skaitinio žodis ir įvaizdis kreipia į tai, ką pats Kristus nurodė už stalo, – į gyvenimą dovanojančią savo mirtį. Žodžių, paimtų iš Išėjimo knygos ( 12, 1–8; 11–14), galutinė prasmė atsiskleidžia Jėzaus velykinėje vakarienėje, toje pačioje vakarienėje, kurią švenčiame dabar.

40. „Tesideda ji [šeima] prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų.“ Mes, daugelis šeimų, susirinkome į vieną vietą ir įsigijome avinėlį. „Avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis.“ Mūsų avinėlis be trūkumo yra pats Jėzus, Dievo Avinėlis. „Jis turi būti papjautas sambrėškio metu, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai.“ Girdėdami šiuos žodžius, suvokiame, kad esame visa naujojo Izraelio bendrija, susirinkusi sambrėškio metu; Jėzus pats leidžia save papjauti atiduodamas savo kūną ir kraują už mus. „Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą <...>. Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus valgomas iškeptas ant ugnies.“ Šiuos nurodymus įvykdome Jėzaus krauju palytėdami savo lūpas ir Avinėlio kūną valgydami pašventintos duonos pavidalu.

41. Mums liepiama valgyti susijuosus „juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje“, valgyti „paskubomis“. Taip nusakomas mūsų krikščioniškasis gyvenimas pasaulyje. Juosmens susijuosimas rodo pasirengimą bėgti, bet taip pat primena šio vakaro Evangelijoje aprašytą ir gestu po homilijos išreiškiamą mandatum: esame pašaukti tarnauti pasauliui, tačiau kaip klajūnai, kurių tikrieji namai yra ne čia. Būtent šioje skaitinio vietoje, kur mums liepiama valgyti paskubomis, Viešpats iškilmingai suteikia šventei pavadinimą: „Tai yra Viešpaties Perėjimas (hebr. Pesach). Juk tą pačią dieną aš pereisiu per Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius <...>. Matydamas kraują, jus praeisiu.“ Viešpats kovoja dėl mūsų užmušdamas mūsų priešus – nuodėmę ir mirtį bei apsaugo mus per Avinėlio kraują.

42. Ši iškilminga Velykų žinia užbaigiama galutiniu įsakymu: „Ši diena bus jums atminimo diena <...> švęsite ją kaip amžiną įsaką.“ Ne tik ištikimas šio įsakymo vykdymas išlaikė Perėjimą gyvą per visas kartas iki Jėzaus laikų ir vėliau, bet ir mūsų ištikimybė įsakymui: „Tai darykite mano atminimui“ leidžia kiekvienai būsimai krikščionių kartai išlikti bendrystėje su Jėzaus Velykomis. Būtent tai darome šią akimirką, pradėdami šių metų Tridienį. Tai – Viešpaties įsteigta „atminimo šventė“, „amžinas įsakas“, liturginis Jėzaus savęs dovanojimo sudabartinimas.

B. Senojo Testamento skaitinys Didįjį penktadienį

43. „Didžiojo penktadienio „Viešpaties kančios“ liturginio vyksmo viršūnė yra Jono pasakojimas apie kančią; Kristus, Izaijo knygoje paskelbtas kaip Viešpaties tarnas, paaukodamas save Tėvui, iš tiesų tapo nepakartojamu kunigu“ (Ordo lectionum Missae, 99). Skaitinys iš Izaijo knygos (Iz 52, 13–53, 12) yra vienas iš Senojo Testamento tekstų, kuriuos skaitydami pirmieji krikščionys suvokė, kad pranašai kalba apie Kristaus mirtį. Susiedami šį tekstą su Kristaus kančia, laikomės labai senos apaštališkosios tradicijos, nes būtent šį ryšį atskleidė pokalbyje su Etiopijos eunuchu Pilypas (plg. Apd 8, 26–40).

44. Liturginio šventimo dalyviai gerai suvokia, kodėl šiandien susirinko, – atminti Jėzaus mirties. Pranašo žodžiais, taip sakant, Dievo perspektyvoje komentuojama ant kryžiaus kabančio Jėzaus būklė. Esame kviečiami įžvelgti kryžiuje paslėptą šlovę: „Mano tarnui seksis, jis bus aukštai iškeltas ir didžiai išaukštintas.“ Pats Jėzus kelis kartus Jono evangelijoje kalbėjo apie iškėlimą; iš šios Evangelijos aišku, kad yra trys susipynę to „iškėlimo“ matmenys: ant kryžiaus, per prisikėlimą ir įžengimą pas Tėvą.

45. Bet iškart po tokios šlovingos Tėvo „komentaro“ pradžios skelbiama priešingybė – nukryžiavimo agonija. Tarnas apibūdinamas kaip tas, kurio „išvaizda nežmoniškai sudarkyta“, o „pavidalas nebepanašus į žmogų“. Jėzuje amžinasis Žodis prisiėmė ne tik mūsų žmogiškąjį kūną, bet ir mirtį bjauriausiu bei nežmoniškiausiu pavidalu. „Taip jis nustebins daugelį tautų, dėl jo karaliai stovės be žado.“ Šiais žodžiais nusakoma pasaulio istorija nuo pirmo Didžiojo penktadienio iki šiandien: pasakojimas apie kryžių vienas tautas nustebino ir atvertė, kitas nustebino ir privertė nusigręžti. Pranašo žodžiai taip pat galioja mūsų bendruomenei bei kultūrai ir gausybei „tautų“ kiekviename iš mūsų – mūsų jėgoms bei polinkiams, kurie turi būti atgręžti į Viešpatį.

46. Toliau kalba nebe Dievas, bet pranašas: „Kas galėtų patikėti, ką mes girdėjome?“ Tada jis toliau tęsia apibūdinimą, kurio smulkmenos veda prie tolesnės kryžiaus kontempliacijos, apimančios kančią ir perėjimą, skausmą ir šlovę. Kančios gelmė nupasakojama taip tiksliai, kad leidžia mums suvokti, kaip natūralu buvo pirmiesiems krikščionims skaityti bei aiškinti tokius tekstus kaip pranašystes apie Kristų įžvelgiant juose paslėptą šlovę. Tad, kaip ir teigia pranašas, ta tragiška figūra mums yra kupina prasmės: „Tačiau jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. <...> Mes buvo išgydyti jo žaizdomis.“

47. Iš anksto numatoma ir paties Jėzaus vidinė nuostata dėl savo kančios: „Nors ir buvo žiauriai kankinamas, bet pakluso <...>. Kaip tyli ėriukas, vedamas pjauti, <...> taip jis nepratarė žodžio.“ Visa tai gąsdinantys ir stebinantys dalykai. Bet netiesiogiai pranašo žodžiais išpranašaujamas ir prisikėlimas: „Kai save atiduos kaip auką už nuodėmę, matys palikuonių ir gyvens ilgai.“ Tie palikuonys yra visi tikintieji, jo „ilgas gyvenimas“ – amžinasis gyvenimas, kurį Tėvas jam suteikia prikeldamas jį iš numirusių. O dabar vėl prabyla Tėvas, toliau skelbdamas prisikėlimo pažadą: „Už savo vargus jis matys šviesą dienų pilnatvėje <...>. Aš duosiu jam dalią tarp didžiūnų, su galiūnais grobiu jis dalysis, nes jis save atidavė mirčiai <...>. Jis prisiėmė daugelio nuodėmę ir užsistojo už nusidėjėlius.“

C. Senojo Testamento skaitiniai Velyknaktį

48. „Velyknakčiui siūlomi septyni Senojo Testamento skaitiniai, primenantys Dievo įstabius darbus išganymo istorijoje, ir du Naujojo Testamento skaitiniai – pasakojimas apie prisikėlimą pagal vieną iš sinoptinių evangelijų ir apaštalo tekstas apie krikščionių Krikštą kaip Kristaus prisikėlimo sakramentą“ (Ordo lectionum Missae, 99). Velyknaktis, pasak Romos mišiolo, yra „didžiausia ir iškiliausia iškilmė“ (Vigilia paschalis, 2). Ilga Velyknakčio trukmė neleidžia išsamiai komentuoti septynių skaitinių iš Senojo Testamento, tačiau pabrėžtina, kad jie yra centriniai, pavyzdiniai tekstai, kuriais skelbiamos Senojo Testamento teologijos esminės dalys, judant nuo sukūrimo per Abraomo auką prie svarbiausio skaitinio apie išėjimą; keturiais tolesniais skaitiniais skelbiamos esmingai svarbios pranašų temos. Šių tekstų supratimas, susiejant juos su Velykų slėpiniu, tokiu ryškiu Velyknaktį, gali įkvėpti homilijos sakytoją ir tada, kai šie ar panašūs skaitiniai siūlomi kitais liturginių metų momentais.

49. Šios nakties liturgijos kontekste Bažnyčia per šiuos skaitinius atvedama prie iškiliausios akimirkos – Evangelijos pasakojimo apie Viešpaties prisikėlimą. Kaip mums primena gražus Pauliaus tekstas apie Krikštą, šį vakarą švenčiamų Įkrikščioninimo sakramentų esame panardinami į išganymo istorijos srautą. Tą naktį taip išryškėjančios sąsajos tarp sukūrimo ir naujo gyvenimo Kristuje, tarp istorinio išėjimo ir Jėzaus velykinio slėpinio išėjimo, kuriame Krikšto galia dalyvauja visi tikintieji, tarp pranašų pažadų ir jų įgyvendinimo švenčiamuose liturginiuose slėpiniuose gali būti primenamos per visus liturginius metus.

50. Labai svarbi priemonė norint suvokti šias sąsajas tarp Senojo Testamento temų ir jų išsipildymo Kristaus velykiniame slėpinyje yra maldos po kiekvieno skaitinio. Jomis paprastai ir aiškiai išreiškiama Senojo Testamento tekstų gili kristologinė bei sakramentinė prasmė, mat jose kalbama apie sukūrimą, auką, išėjimą, Krikštą, dieviškąjį gailestingumą, amžinąją sandorą, nuodėmių nuplovimą, atpirkimą ir gyvenimą Kristuje. Homilijos sakytojui jos gali būti maldos mokykla ne tik rengiantis Velyknakčiui, bet ir per visus metus, susiduriant su tekstais, panašiais į skelbiamus šį vakarą. Dar viena naudinga priemonė Rašto ištraukoms aiškinti yra atliepiamoji psalmė po kiekvieno iš septynių skaitinių – poemos, giedotos krikščionių, kurie mirė kartu su Kristumi ir dabar yra jo prikeltojo gyvenimo dalininkai. Pravartu per likusius metus neišleisti jų iš akių, nes jos liudija, kaip Bažnyčia visą Raštą aiškina Kristaus šviesoje.

D. Velykų skaitiniai

51. „Velykų dienos Mišių Evangelijos skaitinys yra iš Jono evangelijos, jame pasakojama apie tuščio kapo radimą. Tačiau taip pat galima pasinaudoti Velyknakčio Evangelijos tekstais arba Velykų sekmadienio vakare Luko evangelijos pasakojimu apie Viešpaties pasirodymą mokiniams kelyje į Emausą. Pirmas skaitinys yra iš Apaštalų darbų knygos, kuri per visą Velykų laiką pakeičia Senojo Testamento skaitinius. Skaitinyje iš apaštalo Pauliaus laiškų kalbama apie tai, kaip Velykų slėpiniu reikia gyventi Bažnyčioje. Iki Velykų trečio sekmadienio Evangelijos skaitiniuose pasakojama apie prisikėlusio Kristaus pasirodymus. Skaitiniai apie Gerąjį Ganytoją skirti ketvirtam Velykų sekmadieniui. Penktą, šeštą ir septintą sekmadienį skaitomos ištraukos iš Viešpaties kalbos ir maldos po Paskutinės vakarienės“ (Ordo lectionum Missae, 99–100). Po Tridienio metu girdėtų skaitinių iš Senojo ir Naujojo Testamentų turtingo rinkinio šie skaitiniai yra vienas intensyviausių prisikėlusio Viešpaties Bažnyčios gyvenime skelbimo tarpsnių ir skirti Dievo tautai mokyti bei ugdyti per visus liturginius metus. Per Didžiąją savaitę ir Velykų laiką homilijos sakytojas nuolat turės progą, remdamasis pačiais Rašto tekstais, akcentuoti Kristaus kančią, mirtį ir prisikėlimą kaip centrinį Rašto turinį. Tai puikus liturginis laikas homilijos sakytojui skirti dėmesį centriniam Bažnyčios tikėjimo skelbimui – kad Jėzus Kristus mirė už mūsų nuodėmes, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3), ir kad trečiąją dieną prisikėlė, „kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4).

52. Pirma, yra proga, ypač pirmais trimis sekmadieniais, šiuo patogiu laiku perteikti įvairius Bažnyčios lex credendi matmenis. Katalikų Bažnyčios katekizmo skiltyse, kuriose kalbama apie prisikėlimą (KBK, 638–639), aiškinama daug įvairių pagrindinių biblinių tekstų, skelbiamų Velykų laiku. Šios skiltys gali būti patikimas vadovas homilijos sakytojui, kuris, remdamasis Rašto tekstais, turi aiškinti krikščionių tautai tai, kas Katalikų Bažnyčios katekizme savo ruožtu aptariama tokiuose skirsniuose kaip prisikėlimo „Istorinis ir transcendentinis įvykis“, „Prisikėlusiojo pasirodymų“ reikšmė, „Prisikėlusio Kristaus žmogystės būvis“ ir „Prisikėlimas – Švenčiausiosios Trejybės darbas“.

53. Antra, Velykų sekmadieniais pirmas skaitinys imamas ne iš Senojo Testamento, bet iš Apaštalų darbų knygos. Daugelis ištraukų yra ankstyviausio apaštališkojo skelbimo pavyzdžiai, iš kurių matome, kaip patys apaštalai naudojosi Raštu skelbdami Jėzaus mirties ir prisikėlimo reikšmę. Kituose tekstuose pasakojama apie Jėzaus prisikėlimo padarinius bei poveikį krikščionių bendruomenės gyvenimui. Remdamasis šiais tekstais, homilijos sakytojas rankose turi kai kuriuos iš galingiausių bei esmingiausių įrankių. Jis regi, kaip apaštalai naudojosi Raštu skelbdami Jėzaus mirtį bei prisikėlimą, ir pats daro tą patį ne tik aiškindamas pasiūlytą tekstą, bet ir panašų stilių taikydamas per visus liturginius metus. Jis taip pat mato pirmose bendruomenėse veikiančią prisikėlusio Viešpaties gyvenimo galią ir, kupinas tikėjimo, skelbia tautai, kad ta pati galia vis dar veikia ir tarp mūsų.

54. Trečia, pati intensyvi Šventoji savaitė ir Velykų tridienis, lydimi penkiasdešimties dienų džiugaus skelbimo, kurį vainikuoja Sekminės, homilijos sakytojui yra puikus metas susieti Raštą ir Eucharistiją. Būtent per „duonos laužymą“ – primenantį Jėzaus visišką savęs atidavimą per Paskutinę vakarienę ir vėliau ant kryžiaus – mokiniai suvokia, kad jų širdys buvo užsidegusios, kai Viešpats atvėrė jų protą Raštų prasmei. Panašaus supratimo tikimasi ir šiandien. Homilijos sakytojas uoliai pluša aiškindamas Raštą, bet gilesnė prasmė to, ką jis sako, išnirs „laužant duoną“ toje pačioje liturgijoje, jei homilijos sakytojas į tą akimirką bus nutiesęs tiltą (plg. Verbum Domini, 54). Tokių tiltų svarbą paraginime Verbum Domini aiškiai pabrėžė popiežius Benediktas XVI:

Šie pasakojimai [apie prisikėlimą] rodo, kad pats Raštas skatina suvokti savo neišardomą ryšį su Eucharistija. „Pravartu niekada neišleisti iš akių, kad Bažnyčios liturgijoje skaitomas ir skelbiamas Dievo žodis tiesiai kreipia į savo tikslą, sandoros auką ir malonės puotą, tai yra į Eucharistiją.“ Žodis ir Eucharistija taip glaudžiai susieti, kad vienas be kito negali būti suprantami: Dievo žodis Eucharistiniame vyksme tampa Kūnu. Eucharistija atveria mus Šventojo Rašto supratimui, lygiai kaip Šventasis Raštas savo ruožtu apšviečia ir paaiškina Eucharistijos slėpinį“ (55).

55. Ketvirta, nuo penkto Velykų sekmadienio biblinių skaitinių dinamika nuo Viešpaties prisikėlimo šventimo pasislenka prie rengimosi Velykų laiko viršūnei – Šventosios Dvasios atėjimui per Sekmines. Tai, kad šių sekmadienių Evangelijos skaitiniai yra paimti iš Kristaus kalbos Paskutinės vakarienės pabaigoje, pabrėžia jų gilią eucharistinę reikšmę. Skaitiniai ir maldos teikia homilijos sakytojui progą aptarti Šventosios Dvasios vaidmenį Bažnyčios gyvenimo kelyje. Katekizmo skiltyse, kuriose aptariama „Dievo Dvasia ir Žodis pažadų laikais“ (KBK, 702–716), remiamasi Velyknakčio skaitiniais, dabar traktuojamais Šventosios Dvasios veikimo aspektu, o skiltys, susijusios su „Šventąja Dvasia ir Bažnyčia liturgijoje“ (KBK, 1091–1109), gali padėti homilijos sakytojui atskleisti, kaip Šventoji Dvasia sudabartina Kristaus Velykų slėpinį liturgijoje.

56. Homilijomis, įkūnijančiomis šiuos principus bei perspektyvas Velykų laiku, krikščionių tauta tinkamai parengiama švęsti Sekminių iškilmes, kai Dievo Tėvo per savo Žodį „mūsų širdims dosniai teikiama didžiausia iš visų dovanų – Šventoji Dvasia“ (KBK, 1082). Tos dienos skaitinyje iš Apaštalų darbų knygos pasakojama apie patį Sekminių įvykį, o Evangelijoje pateikiamas pasakojimas apie tai, kas nutiko Velykų sekmadienio vakare. Prisikėlęs Viešpats kvėpė į savo mokinius ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Velykos yra Sekminės. Velykos jau yra Šventosios Dvasios dovana. Tačiau Sekminės yra įtikinamas Velykų parodymas visoms tautoms, gausybę kalbų suvienijantis į vieną naują „įstabių Dievo darbų“ (Apd 2, 11), apreikštų Jėzaus mirtimi bei prisikėlimu, supratimo kalbą. Pereidama į tos dienos Eucharistijos šventimą, Bažnyčia meldžia: „Viešpatie, tegul Šventoji Dvasia atidengia šios aukos turtus ir veda mus į pilnatvę“ (Atnašų malda). Šventosios Komunijos priėmimas tą dieną tikintiesiems tampa Sekminių įvykiu. Einant priimti Viešpaties kūno ir kraujo, giedamas Komunijos priegiesmis jiems į lūpas įdeda Rašto eilutes iš pasakojimo apie Sekmines: „Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir skelbė įstabius Dievo darbus, aleliuja.“ Rašto žodžiai išsipildo tikintiesiems priimant Eucharistiją. Eucharistija yra Sekminės.

II. Gavėnios sekmadieniai

57. Velykų tridienis ir vėlesnės penkiasdešimt dienų yra spindintis liturginių metų centras, o gavėnia – metas krikščionių tautos protus ir širdis parengti prideramai šias dienas švęsti. Tai taip pat laikas, per kurį galutinai parengiami katechumenai, kurie bus pakrikštyti Velyknaktį. Jų kelionę turi lydėti visos bažnytinės bendruomenės tikėjimas, malda ir liudijimas. Gavėnios laiko biblinių skaitinių giliausia prasmė yra jų ryšys su Velykų slėpiniu, kurį švęsti jie mus rengia. Kaip tokie, jie teikia aiškią galimybę įgyvendinti pamatinį šiame Vadove pateikiamą principą: Mišių skaitinius įkelti į jų centrą – Jėzaus Velykų slėpinį, į kurį giliausiai įžengiame švęsdami velykinius sakramentus. „Mišių skaitinių tvarkos“ įžangoje pabrėžiama, kad pirmais dviem gavėnios sekmadieniais tradiciškai naudojamasi pasakojimais apie gundymą ir atsimainymą, o apie kitus skaitinius sakoma: „Senojo Testamento skaitiniai yra apie išganymo istoriją, kuri yra viena iš gavėnios katechezei skirtų savitų temų. Kiekvieniems metams skirtuose tekstuose pateikiami ryškiausi išganymo istorijos tarpsniai nuo jos pradžios iki Naujosios Sandoros pažado. Skaitiniai iš apaštalų laiškų atrinkti taip, kad derėtų su Evangelijos bei Senojo Testamento skaitiniais ir, kiek įmanoma, artimiau juos tarp savęs susietų“ (Ordo lectionum Missae, 97).

A. Evangelijos skaitinys pirmą gavėnios sekmadienį

58. Žmonėms nesunku keturiasdešimt Jėzaus dykumoje praleistų dienų susieti su keturiasdešimt gavėnios dienų. Homilijos sakytojui pravartu šią sąsają išryškinti taip, kad krikščionių tauta suprastų, jog kasmetinė gavėnia padaro tikinčiuosius slėpiningais tų Jėzaus keturiasdešimties dienų ir to, ką jis pasninkaudamas bei gundamas patyrė ir pasiekė, dalyviais. Nors katalikai šiuo laiku paprastai įsitraukia į įvairias penitencines ir maldingas praktikas, vis dėlto svarbu pabrėžti giliai sakramentinę viso gavėnios laiko tikrovę. Pirmo gavėnios sekmadienio Pradžios maldoje pavartojama reikšminga frazė: „...metinė gavėnios atgaila...“ Šiuo šventuoju laiku savo Bažnyčioje yra ir veikia pats Kristus, ir būtent jo apvalomasis veikimas jo Kūno nariuose suteikia mūsų atgailos praktikoms išganomąją vertę. Tos dienos Dėkojimo giesmėje ši mintis nuostabiai išreiškiama sakant: „Keturiasdešimt dienų neragaudamas žemiško maisto, jis pašventino gavėninį atgailos pasninką.“ Dėkojimo giesmės žodžiais nutiesiamas tiltas tarp Rašto ir Eucharistijos.

59. Keturiasdešimt Jėzaus dienų primena keturiasdešimt Izraelio klajojimo po dykumą metų; jame sukoncentruota visa Izraelio istorija. Tad čia yra scena, į kurią sutraukta viena didžiųjų šio Vadovo temų: Izraelio istorijos, atitinkančios mūsų gyvenimo istoriją, galutinė prasmė yra Jėzaus išgyvenama kančia. Kančia tam tikra prasme prasideda čia, dykumoje, praktiškai Jėzaus viešojo gyvenimo pradžioje. Tad nuo pat pradžios Jėzus eina savo kančios link, ir iš to kyla visko, kas vyksta po to, prasmė.

60. Vienas Katalikų Bažnyčios katekizmo straipsnis gali būti labai naudingas rengiantis homilijoms, ypač imantis bibliniame tekste besišaknijančių mokymo temų. Apie Jėzaus gundymus Katekizme pasakyta:

Evangelistai nurodo to paslaptingo įvykio reikš­min­gą išganymui prasmę. Jėzus yra naujasis Adomas, likęs ištikimas, kai pirmasis pasidavė pagundai. Kristus tobulai įvykdo Izraelio pašaukimą: priešingai tiems, kurie kitados keturiasdešimt dienų dykumoje įžūliai bandė Dievą, Jis pasirodė kaip Dievo tarnas, be išlygų paklūstantis Dievo valiai. Tuo Jis nugali velnią – suriša galiūną, kad atimtų, ką jis pasiglemžęs. Jėzaus pergalė prieš gundytoją dykumoje yra įžanga į Jo kančios pergalę, į didžiausią Jo sūniškos meilės Tėvui klusnumą (KBK, 539).

61. Jėzui tenkantys gundymai yra kova su iškreiptu jo mesijinės užduoties supratimu. Velnias gundo jį būti Mesiju, demonstruojančiu savo dieviškąsias galias. Gundytojas pradeda žodžiais: „Jei tu Dievo Sūnus...“ Šitaip nuvokiama lemiama kova, teksianti Jėzui ant kryžiaus, kai jis girdės pašiepiančius žodžius: „Gelbėkis pats! Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!“ Jėzus nepasiduoda šėtono gundymams ir nenužengia nuo kryžiaus. Būtent taip jis įrodo, kad tikrai įžengia į žmogiškosios egzistencijos dykumą ir nenaudoja savo dieviškųjų galių savo naudai. Jis tikrai lydi mūsų žemiškąją kelionę ir apreiškia tikrąją Dievo galią, kuri yra meilė „iki galo“ (Jn 13, 1).

62. Homilijos sakytojas turėtų atkreipti dėmesį, kad Jėzus išstatomas gundymui ir mirčiai iš solidarumo su mumis. Tačiau homilijos sakytojo skelbiama Geroji Naujiena nėra tiesiog Jėzaus solidarizavimasis su mumis kančios plotmėje; jis taip pat skelbia Jėzaus pergalę prieš gundymą ir mirtį, pergalę, kuria Jėzus dalijasi su visais jį tikinčiais. Esminis laidas, kad ta pergale dalijamasi su visais tikinčiaisiais, bus velykinių sakramentų šventimas Velyknaktį, į kur jau veda pirmas gavėnios sekmadienis. Homilijos sakytojas kreipia ta pačia linkme.

63. Jėzus atsispyrė velnio gundymui paversti akmenis duona, bet galiausiai ir žmogaus protui iki tol neįsivaizduojamu būdu Jėzus savo prisikėlimu mirties „akmenį“ pavertė „duona“ mums. Per mirtį jis tampa Eucharistijos duona. Susirinkusiems tikintiesiems, besimaitinantiems šia dangiškąja duona, homilijos sakytojas turėtų priminti, kad Jėzaus pergalė prieš gundymą ir mirtį, kuria su jais dalijamasi per sakramentus, jų „akmenines širdis“ paverčia „jautriomis širdimis“, kaip Viešpats pažadėjo per pranašą; širdimis, trokštančiomis padaryti gailestingą Dievo meilę apčiuopiamą jų kasdieniame gyvenime. Tada krikščionių gyvenimas gali veikti kaip raugas Dievo alkstančiame pasaulyje, o akmenys tikrai paverčiami maistu, patenkinančiu gyvą žmogaus širdies troškimą.

B. Evangelijos skaitinys antrą gavėnios sekmadienį

64. Antro gavėnios sekmadienio Evangelijos skaitinys visada yra pasakojimas apie atsimainymą. Atrodo keista, kad šlovingas ir netikėtas Jėzaus kūno atsimainymas trijų atrinktų mokinių akivaizdoje eina iškart po Jėzaus pirmos pranašystės apie kančią. (Tie patys trys mokiniai – Petras, Jokūbas ir Jonas – bus drauge su Jėzumi Getsemanės sode, kur prasideda jo kančios valanda.) Kiekvienos iš trijų evangelijų viso pasakojimo kontekste Petras yra ką tik išpažinęs Jėzų kaip Mesiją. Jėzus šį išpažinimą priima, bet nedelsdamas ima mokyti savo mokinius, koks Mesijas jis yra iš tikrųjų. „Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.“ Tada jis moko, kaip paskui Mesiją sekti: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Būtent po to Jėzus pasiima tris mokinius su savimi ant aukšto kalno, ir ten iš jo kūno ištrykšta dieviškoji šlovė. Pasirodo Mozė ir Elijas, jie kalbasi su Jėzumi. Tada Jėzų ir jo mokinius apgaubia Dievo artumo debesis, primenant debesį ant Sinajaus kalno, ir iš debesies pasigirsta balsas, lygiai kaip perkūno griausmas ant Sinajaus kalno rodė, kad Dievas kalba su Moze ir duoda jam Įstatymą – Torą. Tai Tėvo balsas, atskleidžiantis giliausią Jėzaus tapatybę: „Šitas mano mylimasis Sūnus. Klausykite jo!“ (Mk 9, 7).

65. Į šią įstabią sceną sutraukta daug šiame Vadove pateikiamų temų ir pavyzdžių. Akivaizdu, kryžius ir šlovė vienas nuo kito neatsiejami. Akivaizdu, Senasis Testamentas, atstovaujamas Mozės ir Elijo, patvirtina, jog kryžius ir šlovė vienas nuo kito neatsiejami. Homilijos sakytojas turėtų atkreipti dėmesį į šiuos dalykus ir juos paaiškinti. Tai, ką šis slėpinys reiškia, tikriausiai niekur taip gerai neapibendrinta, kaip gražiuose tos dienos dėkojimo giesmės žodžiuose. Prieš Eucharistijos maldą, kunigas, kalbėdamas visos tautos vardu, per Kristų, mūsų Viešpatį, dėkoja Dievui už šį atsimainymo slėpinį: „Jis, paskelbęs mokiniams apie jo laukiančią mirtį, ant švento kalno jiems leido išvysti savo didingumą, kaip Įstatymas ir Pranašai paliudijo, kad per kančią einama į garbingą prisikėlimą.“ Būtent šiais žodžiais bendruomenė tą dieną pradeda Eucharistijos maldą.

66. Visų sinoptinių evangelijų pasakojimuose Tėvo balsas įvardija Jėzų kaip savo mylimąjį Sūnų ir liepia „jo klausyti“. Transcendentinės šlovės scenos viduryje Tėvo paliepimas dėmesį nukreipia į šlovėn vedantį kelią. Jis tartum sako: „Klausykite jo, kuriame yra mano meilės pilnatvė, apsireiškianti ant kryžiaus.“ Šis mokymas yra naujoji Tora, naujasis Evangelijos įstatymas, duotas ant šventojo kalno, o to mokymo šerdis – Šventosios Dvasios malonė, teikiama tiems, kurie kliaujasi Jėzumi ir jo kryžiaus nuopelnais. Būtent todėl, kad moko to kelio, šlovė ištrykšta iš Jėzaus kūno ir jis apreiškiamas kaip Tėvo mylimasis Sūnus. Ar čia mes neatsiduriame pačioje Trejybės slėpinio širdyje? Sūnaus šlovėje regime Tėvo šlovę, o ta šlovė neatskiriama nuo kryžiaus. Sūnus, apreikštas per atsimainymą, yra „Šviesa iš Šviesos“, kaip sakoma Tikėjimo išpažinime. Ši akimirka Šventajame Rašte iš tiesų yra viena iš autoritetingiausiai pagrindžiančių Tikėjimo išpažinimo formuluotę.

67. Atsimainymui gavėnios laiku tenka pamatinė vieta, nes visi gavėnios skaitiniai yra vadovas, rengiantis išrinktuosius tarp katechumenų priimti Įkrikščioninimo sakramentus Velyknaktį, lygiai kaip ir visus tikinčiuosius raginantis atsinaujinti naujam gyvenimui, kuriam jie yra atgimę. Pirmą gavėnios sekmadienį itin ryškiai primenamas Jėzaus solidarumas su mumis gundymo matmeniu, o antrąjį sekmadienį tai, kad Jėzus iš jo kūno ištryškusia šlove nori pasidalyti su visais tais, kurie Krikštu yra įtraukti į jo mirtį ir prisikėlimą. Šiam momentui išryškinti homilijos sakytojas galėtų pasinaudoti ir šventojo Pauliaus žodžiais bei autoritetu: „[Jis] pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21). Ši eilutė randama C ciklo antrame skaitinyje, tačiau trumpa fraze šį momentą galima glaustai išreikšti kiekvienais metais.

68. Tikintiesiems procesija šį sekmadienį artinantis priimti Komunijos, Bažnyčia per Komunijos priegiesmį įdeda jiems į lūpas per Evangelijos skaitinį girdėtus Tėvo žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“ Tai, ką išrinkti trys mokiniai išgirdo ir kontempliavo per atsimainymą, dabar tiksliai sutampa su šiuo liturginiu vyksmu, kurio metu tikintieji priima Viešpaties kūną ir kraują. Maldoje po Komunijos dėkojame Dievui, kad jis leido mums, „dar gyvenantiems žemėje“, ragauti dangaus gėrybių. Tebegyvendami žemėje, mokiniai išvydo dieviškąją šlovę, spindinčią Jėzaus kūne. Tebegyvendami žemėje, tikintieji priima jo kūną ir kraują ir girdi Tėvo balsą, kalbantį jiems jų širdžių gelmėje: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo labai gėriuosi; jo klausykite!“

C. Gavėnios trečias, ketvirtas ir penktas sekmadieniai

69. „Kitais trimis A metų sekmadieniais vėl imami Evangelijos skaitiniai apie samarietę, aklą gimusį žmogų ir Lozoriaus prikėlimą. Kadangi šie skaitiniai labai svarbūs Įkrikščioninimui, juos taip pat galima skaityti B ir C metais, ypač ten, kur yra katechumenų. Vis dėlto B ir C metams numatyti kiti tekstai: B metams Jono evangelijos tekstas apie Kristaus būsimą pašlovinimą kryžiumi ir prisikėlimu, o C metams Luko evangelijos tekstas apie atsivertimą. <...> Kadangi skaitiniai apie samarietę, aklą gimusį žmogų ir Lozoriaus prikėlimą dabar paskirti sekmadieniams, bet tik A metams (B ir C metais jie yra laisvai pasirenkami), numatyta galimybė pasinaudoti jais šiokiadieniais, į gavėnios trečios, ketvirtos ir penktos savaitės pradžią įtraukiant laisvai pasirenkamas Mišias su šiais tekstais; tokios Mišios bet kurį atitinkamos savaitės šiokiadienį gali pakeisti tas, kurios nustatytos“ (Ordo lectionum Missae, 97, 98). Katechetinę gavėnios laiko galią ypač išryškina A ciklo sekmadienių skaitiniai ir maldos. Vandens, šviesos ir gyvybės temų sąsaja su Krikštu labai aiški: tokiais bibliniais tekstais ir tokiomis liturgijos maldomis Bažnyčia veda savo išrinktuosius sakramentinio Įkrikščioninimo per Velykas link. Kaip liudija maldų tekstai švenčiant ištyrimo apeigas, jų galutinis pasirengimas yra esmingai svarbus tarpsnis.

O kaip dėl kitų? Pravartu, kad homilijos sakytojas pakviestų savo klausytojus laikyti gavėnią Krikšto malonių atnaujinimo ir gautojo tikėjimo nuskaidrinimo laiku. Šį procesą galima paaiškinti per tai, kaip Izraelis suprato savąją Išėjimo patirtį. Tas įvykis buvo esminis Izraelio kaip Dievo tautos formavimuisi, savo ribotumo bei neištikimybės, bet sykiu Dievo ištikimos bei nekintamos meilės atradimui. Per visą vėlesnę Izraelio istoriją šis įvykis tarnavo kaip paradigma jo kelionei drauge su Dievu aiškinti. Tad ir mums gavėnia yra metas, kai savo egzistencijos dykroje, kupinoje sunkumų, būgštavimų ir neištikimybės, iš naujo atrandame artumą Dievo, kuris, nieko nepaisydamas, veda mus į Pažadėtąją žemę. Tai – pamatinis mūsų tikėjimo gyvenimo momentas ir iššūkis mums. Kūdikystėje gautų Krikšto malonių užmiršti nevalia, net jei susikaupusios nuodėmės ir žmogiškosios klaidos gali paskatinti manyti, kad jų nebėra. Dykuma yra vieta, išbandanti mūsų tikėjimą, bet sykiu jį apvalanti bei sustiprinanti, jei išmokstame remtis Dievu nepaisydami priešingos patirties. Pagrindinė šių trijų sekmadienių tema – kaip nuolatos galima maitinti tikėjimą net nuodėmės (samarietė), neišmanymo (neregys) ir mirties (Lozorius) akivaizdoje. Savo gyvenime keliaujame šiomis „dykumomis“, atrasdami, kad jose nesame vieni, nes su mumis yra Dievas.

70. Ryšys tarp besirengiančiųjų Krikštui ir likusių tikinčiųjų sustiprina gavėnios dinamiką, todėl homilijos sakytojas turėtų stengtis įtraukti visą bendruomenę į katechumenų rengimąsi. Eucharistijos maldoje numatytas maldavimas už krikštatėvius; tai gali priminti, kad kiekvienas susirinkimo narys privalo veikliai „remti“ katechumenus ir vesti kitus prie Kristaus. Mes, kurie jau tikime, esame pašaukti, kaip samarietė, dalytis savo tikėjimu su kitais. Tada per Velykas naujai įkrikščionintieji gali likusiai bendruomenei pasakyti: „Dabar mes tikime ne dėl tavo žodžių. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“

71. Trečią gavėnios sekmadienį esame perkeliami atgal į dykumą kartu su Jėzumi ir dar ankstesne Izraelio patirtimi. Izraeliečiai ištroškę, ir jų troškulys verčia juos suabejoti kelionės, į kurią juos pakvietė Dievas, išmintingumu. Padėtis atrodo beviltiška, bet pagalba ateina iš netikėčiausio šaltinio: Mozei sudavus į uolą, ištrykšta vanduo! Yra dar kietesnė, nelankstesnė medžiaga – žmogaus širdis. Atliepiamojoje psalmėje ją giedančiųjų ir besiklausančiųjų iškalbingai maldaujama: „O, kad išgirstumėt šiandien, ką Viešpats byloja: tegul jūsų širdys nebūna storžievės.“ Antrajame skaitinyje Paulius mums sako, kad mūsų atrama yra tikėjimas, leidžiantis per Kristų prisiartinti prie Dievo malonės, o tai savo ruožtu teikia mums viltį. Ši viltis nenuvilia, nes į mūsų širdis išlieta Dievo meilė, įgalinanti mus mylėti. Ta dieviškoji meilė mums dovanota ne už mūsų nuopelnus, bet dar tada, kai buvome nusidėjėliai, – ir Kristus vis dėlto mirė už mus. Šiomis keliomis eilutėmis apaštalas kviečia mus kontempliuoti ir Trejybės slėpinį, ir tikėjimo, vilties ir meilės dorybes.

Šioje aplinkoje susitinka Jėzus ir samarietė. Jų pokalbis yra gilus: jie kalba apie pamatinę amžinojo gyvenimo ir tikrojo garbinimo tikrovę, ir pamokomas, nes aikštėn iškeliama tikėjimo pedagogika. Jėzus ir moteris iš pradžių kalba skirtingais lygmenimis. Jos praktinis, konkretus protas nukreiptas į vandenį šulinyje. Jėzus, tarsi užmiršęs jos praktinius rūpesčius, primygtinai nori kalbėti apie gyvąjį malonės vandenį. Kadangi jų žodžiai prasilenkia, Jėzus užkabina skaudžiausią jos gyvenimo momentą – netvarkingą santuokinę situaciją. Savo trapumo pripažinimas iškart atveria moters protą Dievo slėpiniui ir ji klausia apie garbinimą. Atsiliepusi į kvietimą įtikėti Jėzų kaip Mesiją, samarietė tampa kupina malonės ir skuba pasidalyti savo atradimu su kitais savo miesto gyventojais.

Tikėjimas, maitinamas Dievo žodžio, Eucharistijos ir Tėvo valios vykdymo, atveria malonės, nusakomos „gyvojo vandens“ įvaizdžiu, slėpiniui. Mozė sudavė į uolą, ir ištryško vanduo; kareivis perdūrė Jėzaus šoną, ir ištekėjo kraujo bei vandens. Tai atmindama Bažnyčia įdeda šiuos žodžius į lūpas tų, kurie eina priimti Komunijos: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tame rasis versmė vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

72. Bet ištroškę esame ne mes vieni. Tos dienos Mišių dėkojimo giesmėje sakoma: „Jisai, prašydamas samarietę vandens atsigerti, jai suteikė tikėjimo dovaną ir taip pasotino jos tikėjimo troškulį, jog ir Dievo meilė joje suliepsnojo.“ Jėzus prie šulinio atsisėdo pavargęs ir ištroškęs. (Homilijos sakytojas galėtų atkreipti dėmesį, kad šių trijų sekmadienių Evangelijos skaitiniuose pabrėžiama Kristaus žmogystė: nuovargis, kai jis atsisėdo prie šulinio, purvo ir seilių mišinys neregiui išgydyti, ašaros prie Lozoriaus kapo.) Jėzaus troškulys viršūnę pasieks paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis, kai jis ant kryžiaus sušuks: „Trokštu!“ Tai Jėzui reiškia vykdyti to, kuris jį siuntė, valią ir užbaigti jo darbą. Tada iš jo perdurtos Širdies išteka amžinasis gyvenimas, maitinantis mus per sakramentus, suteikiantis mums, kurie garbiname jį dvasia ir tiesa, reikalingo maisto savo kelionei tęsti.

73. Ketvirtas gavėnios sekmadienis užlietas šviesos, kurią šį Laetare sekmadienį atspindi šviesesnio atspalvio liturginiai drabužiai ir bažnyčią puošiančios gėlės. Sąsaja su Velykų slėpiniu, Krikštu ir šviesa glaustai išreiškiama eilute iš antrojo skaitinio: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus.“ Ši sąsaja atkartojama ir plėtojama dėkojimo giesmėje: „Savo paslaptingu šventu įsikūnijimu jis atvedė tamsoje skendinčią žmoniją į tikėjimo šviesą ir nuodėmės vergijoje gimusius tavo vaikais krikštu jis padarė.“ Šis apšvietimas, pradėtas Krikštu, kaskart sustiprinamas priimant Eucharistiją. Tai pabrėžiama neregio žodžiais, įtrauktais į Komunijos priegiesmį: „Viešpats Jėzus patepė mano akis; aš nuėjau, nusiprausiau, praregėjau ir įtikėjau Dievu.“

74. Vis dėlto šį sekmadienį kontempliuojame ne giedrą dangų. „Praregėjimas“ praktikoje daug sudėtingesnis nei aprašyta glaustame pasakojime apie neregį. Pirmajame skaitinyje įspėjama: „Dievas ne taip mato, kaip žmogus, – žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį.“ Tai išganingas įspėjimas ir katechumenams, kurių lūkestis auga artėjant Velykoms, ir visai bendruomenei. Komunijos maldoje teigiama: Dievas apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į šį pasaulį, tačiau iššūkis yra tai, kad dideliuose ir mažuose dalykuose mes atsigręžiame į šviesą arba nuo jos nusigręžiame. Homilijos sakytojas galėtų pakviesti savo klausytojus atkreipti dėmesį į neregio praregėjimą ir Jėzaus priešininkų apakimą. Išgydytas vyras iš pradžių apibūdina savo gydytoją kaip „žmogų, vardu Jėzus“, paskui išpažįsta, kad jis yra pranašas, o pasakojimo pabaigoje sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“ ir pagarbina Jėzų. O fariziejai tampa vis labiau akli: iš pradžių pripažįsta, kad stebuklas įvyko, paskui ima neigti, kad tai buvo stebuklas, ir galiausiai išgydytą vyrą išvaro iš sinagogos. Per visą pasakojimą fariziejai, kupini tikrumo, išpažįsta tai, ką žino, o neregys vis pripažįsta savo nežinojimą. Evangelijos skaitinys užbaigiamas Jėzaus įspėjimu, kad jo atėjimas lėmė krizę, tiesiogine šio žodžio prasme, nuosprendį: jis suteikia regėjimą neregiui, bet tie, kurie mato, tampa akli. Atsiliepdamas į fariziejų prieštarą, jis sako: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: Mes neakli! – Taigi jūs kalti!“ Per Krikštą gautą apšvietimą būtina puoselėti, todėl po Komunijos meldžiamės: „O didis Dieve! <...> apšviesk ir mūsų širdis savo malonės spinduliais, kad visuomet mąstytume, kas kilnu bei tau patinka, ir kad vis nuoširdžiau tave mylėtume.“

75. „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Ankstesnį sekmadienį girdėtas Pauliaus raginimas tam, kuris miega, pabusti gyvai išreiškiamas paskutiniu ir didžiausiu Jėzaus „ženklu“ ketvirtojoje evangelijoje – Lozoriaus prikėlimu. Mirties galutinumas, pabrėžiamas fakto, kad Lozorius negyvas jau keturias dienas, regis, kelia dar didesnę kliūtį, nei vandens išgavimas iš uolos ar regėjimo suteikimas neregiui nuo gimimo. Vis dėlto, susidūrusi su tokia padėtimi, Morta išpažįsta tikėjimą panašiai kaip Petras: „Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Ji tiki ne tuo, ką Dievas padarys ateityje, bet tuo, ką jis daro dabar: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Šis „aš esu“ driekiasi per visą Jono evangeliją kaip aiški užuomina į Dievo apsireiškimą Mozei ir pasitaiko kiekvieno iš šių sekmadienių Evangelijos skaitiniuose: samarietei kalbant apie Mesiją, Jėzus taria jai: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ Pasakojime apie neregį Jėzus tvirtina: „Kol esu pasaulyje, aš esu pasaulio šviesa.“ O šiandien jis sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ Raktas į šį gyvenimą yra tikėjimas: „Ar tai tiki?“ Bet net Morta susvyruoja prieš drąsiai išpažindama tikėjimą ir, Jėzui norint nuritinti akmenį, prieštarauja sakydama, kad jau dvokia. Mums vėlgi primenama, jog sekti Kristumi yra viso gyvenimo darbas, ir nesvarbu, ar už dviejų savaičių priimsime Įkrikščioninimo sakramentus, ar jau daug metų gyvename kaip katalikai, privalome nuolatos stengtis gilinti savo tikėjimą į Kristų.

76. Lozoriaus prikėlimu išpildomas Dievo pažadas, Ezekielio skelbiamas pirmajame skaitinyje: „Atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų.“ Velykų slėpinio šerdis yra tai, kad Kristus atėjo numirti ir vėl prisikelti, jog ir mus prikeltų kaip Lozorių: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Jis išlaisvina mus ne tik iš fizinės mirties, bet ir iš daugybės kitokių mus kamuojančių ir pančiojančių mirčių – nuodėmės, negandos, suirusių santykių. Štai kodėl taip esmingai svarbu mums, krikščionims, nuolatos panirti į jo Velykų slėpinį. Tos dienos dėkojimo giesmėje skelbiama: „Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pasigailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.“ Mūsų kassavaitiniu susitikimu su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu išreiškiamas tikėjimas, jog jis čia ir dabar YRA mūsų prisikėlimas ir gyvenimas. Būtent toks įsitikinimas įgalina mus lydėti jį, kai kitą sekmadienį jis įžengs į Jeruzalę, kartu su Tomu ištariant: „Eikime ir mes numirti su juo!“

D. Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis

77. „Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienį tekstai procesijai atrinkti iš trijų sinoptinių evangelijų ir pasakoja apie Viešpaties iškilmingą įžengimą į Jeruzalę; per Mišias skaitomas pasakojimas apie Viešpaties kančią“ (Ordo lectionum Missae, 97). Pavidalą šiam nepakartojamam liturginiam šventimui suteikia dvi senos tradicijos – procesijos Jeruzalėje paprotys ir skaitymas apie kančią Romoje. Džiūgavimas, lydintis Kristaus karališką įžengimą į Jeruzalę, iškart užleidžia vietą vienos iš giesmių apie kenčiantį Tarną skaitymui ir iškilmingam Viešpaties kančios skelbimui. O ši liturgija vyksta sekmadienį – dieną, visada siejamą su Kristaus prisikėlimu. Kaip celebrantui sujungti gausybę tos dienos teologinių bei emocinių elementų, ypač tada, kai pastoraciniais sumetimais siūlosi gana trumpa homilija? Raktą teikia antrasis skaitinys, nuostabus himnas iš šventojo Pauliaus laiško filipiečiams; jame puikiai apibendrinamas visas Velykų slėpinys. Homilijos sakytojas galėtų glaustai nurodyti, kad, Bažnyčiai pradedant Didžiąją savaitę, tą Slėpinį patirsime mūsų širdis prakalbinančiu būdu. Į šias paskutines Jėzaus gyvenimo dienas žmones įtraukia įvairūs vietiniai papročiai bei tradicijos, tačiau Bažnyčia šią savaitę labiausiai trokšta ne tiek sujudinti mūsų emocijas, kiek pagilinti mūsų tikėjimą. Tos savaitės liturginiais šventimais ne tik atmename, ką nuveikė Jėzus, bet ir esame panardinami į patį Velykų slėpinį, kad drauge su Kristumi mirtume ir prisikeltume.

III. Advento sekmadieniai

78. „Evangelijos skaitiniai turi savitą pobūdį: juose pasakojama apie Kristaus atėjimą laikų pabaigoje (I sek­madienis), apie Joną Krikštytoją (II ir III sekmadieniai), apie įvykius, tiesiogiai parengusius Viešpaties gimimą (IV sekmadienis). Senojo Testamento skaitiniai, ypač iš Izaijo knygos, yra pranašystės apie Mesiją ir mesijinius laikus. Apaštalų laiškų skaitiniuose pateikiami įvairiais atžvilgiais šiam laikui būdingi pamokymai ir paskatinimai“ (Ordo lectionum Missae, 93). Adventas yra laikas, kuriuo krikščionis parengiamas malonei, vėl dovanosimai per tų metų didžiąją Kalėdų iškilmę. Nuo I advento sekmadienio homilijos sakytojas kviečia tautą į pasirengimą, ženklinamą daugelio aspektų, kuriuos išryškina turtingas to meto biblinių skaitinių rinkinys. Pirmu advento tarpsniu kviečiama rengtis Kalėdoms – skatinama ne tik mesti žvilgsnį į mūsų Viešpaties pirmojo atėjimo laiką, kai, pasak I advento dėkojimo giesmės, Jis atėjo „nuolankiai žmogaus kūną priėmęs“, bet ir budriai jo laukti, kol sugrįš „garbingas ir didingas“, kad atiduotų mums „pažadėtą nesibaigiančio gyvenimo dovaną“.

79. Tad advento reikšmės yra dvi – dvi Viešpaties atėjimo reikšmės. Tuo laiku esame rengiami Kalėdų šventės malonės atėjimui ir Jo sugrįžimui teisti laikų pabaigoje. Bibliniai tekstai aiškintini atsižvelgiant į tas dvi reikšmes. Konkrečiame tekste daugiau dėmesio gali būti skirta vienam ar kitam atėjimui, tačiau iš tiesų toje pačioje ištraukoje pateikiama žodžių bei įvaizdžių, leidžiančių aptarti išsyk abu atėjimus. Yra ir dar vienas atėjimas: šių skaitinių klausomės eucharistiniame susirinkime, kuriame dalyvauja Kristus. Advento laiko pradžioje Bažnyčia primena šventojo Bernardo mokymą apie tai, kad tarp dviejų regimųjų Kristaus atėjimų istorijoje ir laikų pabaigoje yra neregimasis atėjimas čia ir dabar (plg. Valandų liturgija, I advento savaitė, trečiadienis), ir vadovaujasi šv. Karolio Boromiejaus žodžiais:

Tai reiškia, kad Kristaus atėjimas buvo naudingas ne tik anuomet kartu su Išganytoju gyvenusiems žmonėms, – jo galybė iki šiol mums visiems yra teikiama, jeigu tik norime šventu tikėjimu bei sakramentais priimti jo mums pelnytą malonę ir jai paklusdami tvarkyti savo gyvenimo įpročius (Valandų liturgija, I advento savaitė, pirmadienis).

A. I advento sekmadienis

80. Evangelijos skaitinys I advento sekmadienį visuose trijuose cikluose yra sinoptinis pasakojimas apie Žmogaus Sūnaus netikėtą šlovingą atėjimą mums nežinomą dieną ir valandą. Esame raginami būti budrūs ir pasirengę, laukti bauginančių ženklų danguje ir žemėje, neleisti, kad mus užkluptų staiga. Taip pradėti adventą visada įtaigu, nes tas laikas neišvengiamai verčia galvoti apie Kalėdas, o daug kur bendrai nuotaikai poveikį daro saldūs Jėzaus gimimo Betliejuje įvaizdžiai. Vis dėlto liturgijoje tuos įvaizdžius lydi kiti, primenantys, kad Betliejuje gimęs Viešpats, pasak Tikėjimo išpažinimo, „ateis gyvųjų ir mirusių teisti“. Tą sekmadienį homilijos sakytojui privalu priminti krikščionims pareigą visada rengtis tokiam atėjimui ir teismui. Adventas, tiesą sakant, ir yra toks pasirengimas: Jėzaus atėjimas per Kalėdas yra susijęs su jo atėjimu paskutinę dieną.

81. Visais trejais metais skaitinius iš Pranašų knygų galima aiškinti kaip liudijančius ir galutinį šlovingą Viešpaties atėjimą, ir per Kalėdas primenamą jo atėjimą „nuolankiai“ priėmus „žmogaus kūną“. Ir Izaijas (A metais), ir Jeremijas (C metais) skelbia apie dienas „atėjus laikui“. Tos liturgijos kontekste tolesniais žodžiais aiškiai kreipiama į laiko pabaigą, tačiau nurodoma ir netolima Kalėdų iškilmė.

82. Kas nutiks tomis dienomis? Izaijas (A metais) teigia: „Ateityje įvyks – Viešpaties namų kalnas stovės aukštai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui.“ Homilijos sakytojui šitie žodžiai teikia kelias aiškinimo galimybes. „Viešpaties namų kalnas“ gali būti teisingai aiškinamas kaip Bažnyčios, pašauktos suvienyti visas tautas, įvaizdis. Bet taip pat gali būti pasitelkiamas kaip pirma žinia apie artėjančią Kalėdų šventę. „Visos tautos plūs“ prie ėdžių su kūdikėliu – žodžiai, kurie išsipildys per Viešpaties Apsireiškimą, kai jo pagarbinti atvyks išminčiai. Homilijos sakytojas turėtų priminti tikintiesiems, kad jie irgi yra tarp tautų, plūstančių pas Kristų, ir kad ta kelionė su nauju intensyvumu prasideda I advento sekmadienį. Tie patys įkvėptieji žodžiai taip pat tinka Evangelijoje nedviprasmiškai įvardytam atėjimui laikų pabaigoje. Pranašas tęsia: „Jis [Viešpats] išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas.“ Baigiamieji ištraukos iš Izaijo knygos žodžiai sykiu yra įstabus kvietimas švęsti Kalėdas ir laukti Žmogaus Sūnaus šlovingojo atėjimo: „O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje.“

83. Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos B metais yra malda, kuria Bažnyčia mokoma tam laikotarpiui būdingos atgailavimo nuostatos. Iš pradžių pateikiama problema, mūsų nuodėmės problema. „Kodėl gi, Viešpatie, leidi nuo tavųjų kelių nuklysti, užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?“ Akivaizdu, kad tokio klausimo būtina imtis. Kas geba suprasti žmogaus nedorybės slėpinį? (plg. 2 Tes 2, 7). Mūsų patirtis, ir savęs pačių, ir aplinkinio pasaulio – homilijos sakytojas gali pateikti pavyzdžių, – verčia iš širdies gelmių garsiai sušukti Dievui: „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, – kalnai prieš tave sudrebėtų!“ Į tokį šauksmą galutinai atsakoma Jėzuje Kristuje. Jame Dievas perplėšė dangų ir nužengė tarp mūsų. Ir jame, kaip ir meldė pranašas, Dievas darė „baisius darbus, kurių mes nesitikėjome, tu nužengei, ir kalnai drebėjo prieš tave. Nuo amžių nėra niekas patyręs...“ Kalėdos yra Dievo atliktų įstabių darbų, kurių nelaukėme, šventimas.

84. Vis dėlto šį I advento sekmadienį Bažnyčia žvilgsnį nukreipia ir į Jėzaus garbingą bei didingą sugrįžimą. „O, kad perplėštum dangus ir nužengtum, – kalnai prieš tave sudrebėtų!“ Panašiai evangelistai apibūdina galutinį atėjimą. Ar mes tam pasirengę? Ne, mums dar labai reikia pasirengimo laikotarpio. Pranašo maldoje toliau sakoma: „O, kad sutiktumei mus, vykdančius teisumą, o, kad neužmirštume mes tavęs savo keliuose!“ To paties meldžiama šio sekmadienio Pradžios maldoje: „Duok, visagali Dieve, savo tikintiesiems ryžto teisiais darbais pasitikti ateinantį Kristų...“

85. Luko evangelijoje, skaitomoje C metais, įvaizdžiai ypač spalvingi. Jėzus pranašauja, kad tarp pasirodysiančių bauginamų ženklų vienas nustelbs visus kitus – būtent Garbės Viešpaties pasirodymas. Jis sako: „Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe.“ Mums, kurie priklausome Jam, tai neturėtų būti virpėjimo iš baimės diena. Priešingai, jis mus ragina: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ Homilijos sakytojas galėtų garsiai paklausti, kodėl paskutinę dieną turėtume puoselėti tokią pasitikėjimo nuostatą? Iš tiesų, tai dienai reikia rūpestingai pasirengti, pakeisti savo gyvenseną. O tam reikalingas advento laikas, kai praktiškai įgyvendiname Viešpaties patarimą: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių. <...> Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“

86. Eucharistija, kurią netrukus švęsime, yra, savaime suprantama, bendruomenės intensyviausias pasirengimas Viešpaties atėjimui, nes jau pati yra Jo atėjimas. Dėkojimo giesmėje, kuria tą sekmadienį pradedama Eucharistijos malda, bendruomenė prisistato Dievui kaip „budėdama laukianti“. Mes, kurie dėkojame, jau šiandien galime su visais angelais giedoti: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas.“ Ta pačia budraus laukimo dvasia skelbiame ir „Tikėjimo paslaptį“: „Kada tik valgome šią duoną ir geriame iš šios taurės, mes skelbiame, Viešpatie, tavo mirtį, laukdami tavęs ateinant.“ Per Eucharistijos maldą dangus atsiveria ir nužengia Dievas. Šiandien gauname Žmogaus Sūnaus, ateisiančio debesyje su didžia galybe ir garbe, Kūną ir Kraują. Malonė, dovanojama per šventąją Komuniją, teikia vilties, kad kiekvienas iš mūsų galės sušukti: „Atsitiesiu ir pakelsiu galvą, nes mano išvadavimas arti.“

B. II ir III advento sekmadieniai

87. Visų trijų ciklų II ir III advento sekmadienių Evangelijos skaitiniuose vyrauja šventasis Jonas Krikštytojas. Krikštytojas pagrindinis veikėjas yra ne tik Evangelijos ištraukose, kurios skaitomos savaičių po šių sekmadienių šiokiadieniais. Gruodžio 19-osios, 21-osios, 23-iosios ir 24-osios Evangelijos skaitiniuose dėmesys irgi sutelkiamas į įvykius, susijusius su Jono gimimu. Galiausiai visas Kalėdų ciklas užbaigiamas Jėzaus krikštu, gautu iš Jono rankų. Tuo, kas čia sakoma, siekiama padėti homilijos sakytojui visais tais atvejais, kai bibliniame tekste ryškiai išnyra Jonas Krikštytojas.

88. Garsus III a. teologas Origenas atkreipė dėmesį į schemą, kuria išreiškiamas didelis slėpinys: kad ir kada būtų atėjęs Jėzus, pirma jo pasirodė Jonas Krikštytojas (Hom. apie Luko evangeliją, IV, 6). Dar net motinos įsčiose Jonas šoktelėjo, kad paskelbtų Viešpaties artumą. Dykumoje prie Jordano upės Jonas pamokslaudamas skelbė tą, kuris turi ateiti po jo. Jonui pakrikštijus Jėzų Jordane, dangus atsivėrė ir Šventoji Dvasia regimu pavidalu nusileido ant Jėzaus, o balsas iš dangaus paskelbė jį mylimuoju Tėvo Sūnumi. Jono mirtis Jėzui buvo ženklas ryžtingai pasukti į Jeruzalę, kur – jis žinojo – jo laukė mirtis. Jonas yra paskutinis ir didžiausias iš visų pranašų, mat po jo ateina ir mūsų išganymo darbą įgyvendina jo paskelbtasis.

89. Tas pats Dievo Žodis, kadaise tapęs kūnu Palestinoje, pasiekia ir kiekvieną tikinčių krikščionių kartą. O Jonas, istorijoje atėjęs pirma Jėzaus, ateina ir pirma jo atėjimo pas mus. Per šventųjų bendrystę Jonas tomis dienomis dalyvauja mūsų susirinkimuose skelbdamas tą, kuris ateis, ir todėl ragindamas mus atgailauti. Štai kodėl kas rytą Bažnyčia per Rytmetinę užtraukia giesmę, kurią, Jonui gimus, giedojo jo tėvas Zacharijas: „O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; tu mokysi jo žmones pažinti išganymą iš nuodėmių atleidimo“ (Lk 1, 76–77).

90. Homilijos sakytojas turėtų pasistengti, kad krikščionių tauta, rengdamasi abiem Viešpaties atėjimams, išgirstų primygtinius Jono raginimus atgailauti, ypač ryškius II ir III advento sekmadienių Evangelijos skaitiniuose. Tačiau Jono balsą girdime ne tik Evangelijos tekstuose: visų Izraelio pranašų balsai susilieja Jono balse. „Ir jeigu norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turi ateiti“ (Mt 11, 14). Tą patį galima pasakyti ir apie šių sekmadienių visus pirmus skaitinius trijuose cikluose: Jonas yra Izaijas, Baruchas, Sofonijas. Kiekvienas pranašo žodis, skelbiamas to meto liturginiame susirinkime, Bažnyčiai yra Jono balso, čia ir dabar tiesiančio kelią Viešpačiui, aidas. Esame rengiami Žmogaus Sūnaus garbingam ir didingam atėjimui paskutinę dieną. Esame rengiami tų metų Kalėdų šventei.

91. Pavyzdžiui, kiekvienas susirinkimas, kuriame skelbiamas Raštas, yra pranašo Barucho teksto „Jeruzalė“ (II sekmadienis, C): „Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį, apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu.“ Pranašas ragina rūpestingai pasirengti ir kviečia atsiversti. „Apsigaubk Dievo teisumo skraiste, užsidėk ant galvos Amžinojo šlovės gaubtuvą.“ Bažnyčioje gyvens kūnu tapęs Žodis, todėl į ją kreipiamasi žodžiais: „Kelkis, Jeruzale! Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus ir pasižiūrėk į savo vaikus, surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu ir džiūgaujančius, nes Dievas juos atsiminė.“

92. Tais sekmadieniais skaitomos įvairios klasikinės mesijinės pranašystės: „Iš Išajo kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras“ (Iz 11, 1, II sekmadienis, A). Šis skelbimas įvykdomas gimus Jėzui. Kitais metais: „Pasigirsta balsas: Per dykumą tieskite Viešpačiui kelią! Tyruose ištiesinkite mūsų Dievui vieškelį!“ (Iz 40, 3, II sekmadienis, B). Visi keturi evangelistai pripažįsta, kad šie žodžiai išsipildė Jono skelbimu dykumoje. Tame pačiame Izaijo tekste tęsiama: „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta! Visa žmonija drauge ją išvys“ (Iz 40, 5). Tai sakoma apie paskutinę dieną. Tai sakoma apie Kalėdų šventę.

93. Iškalbingai, kaip dažnai įvairiomis progomis, kai Evangelijoje išnyra Jonas Krikštytojas, pakartojama jo žinios apie Jėzų esmė: „Aš jus krikštiju vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 8, II sekmadienis, B). Tai, kad Jėzus krikštys Šventąja Dvasia, yra tiesioginė sąsaja, sujungianti visus čia aptariamus tekstus, ir centras, į kurį šiame Vadove nuolatos kreipiama, būtent Velykų slėpinys, galutinai įgyvendintas per Sekmines Šventosios Dvasios išliejimu ant tų, kurie tiki į Kristų. Velykų slėpinys parengiamas viengimio Sūnaus atėjimu kūne, o jo begalinis turtingumas net dar labiau atsiskleis paskutinę dieną. Apie tvarte gimusį kūdikį ir tą, kuris ateis debesyje, Izaijas sako: „Ant jo ilsėsis Viešpaties dvasia“ (Iz 11, 2, II sekmadienis, A); arba žodžiais, apie kuriuos Jėzus pasakys, kad jie išsipildė jame: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams“ (Iz 61, 1, III sekmadienis, B, plg. Lk 4, 16–21).

94. Advento laiko skaitiniai yra išties intriguojantis Senojo Testamento tekstų, slėpiningai išpildomų Dievo Sūnaus atėjimu kūne, rinkinys. Homilijos sakytojas vis gali pasisemti iš pranašų poetinės versmės nusakydamas krikščionims slėpinius, į kuriuos jie įtraukiami liturginiu šventimu. Kristus nuolatos ateina, o jo atėjimo matmenų yra daug. Jis atėjo. Vėl ateis garbingai. Ateina per Kalėdas. Ateina jau dabar per kiekvieną advento laiku švenčiamą Eucharistiją. Visiems tiems matmenims galima taikyti pranašų poetinę įtaigą: „Štai jūsų Dievas, – kerštas ateina! Su baisiu atlyginimu jis ateina jūsų išgelbėti“ (Iz 35, 4, III sekmadienis, A). „Nebijok, Zionai, nenuleisk rankų! Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje“ (Sof 3, 16–17, III sekmadienis, C). „Paguoskit manąją tautą, – sako jūsų Dievas, – guoskite ją! Prabilkit į širdį Jeruzalei ir šaukite jai, kad jos tarnybos lažas pasibaigė, jos kaltė išpirkta“ (Iz 40, 1–2, II sekmadienis, B).

95. Tad nestebėtina, kad, advento savaičių tėkmėje stiprėjant nerimastingo laukimo dvasiai, III sekmadienį celebrantai apsirengia džiugiai rausvais drabužiais, o šio sekmadienio pavadinimas kyla iš amžiais giedoto šią dieną Įžangos priegiesmio pirmų žodžių, paimtų iš šventojo Pauliaus Laiško filipiečiams: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Viešpats yra arti!“

C. IV advento sekmadienis

96. Su IV advento sekmadieniu Kalėdos visai priartėja. Liturgijos dėmesys nuo primygtinių raginimų atsiversti nukrypsta prie įvykių, tiesiogiai susijusių su Jėzaus gimimu. Toks pokytis ryškus II advento dėkojimo giesmėje. „Štai mergelė pradės“ – toks yra A metų pirmo skaitinio pavadinimas. Ir tikrai, visi skaitiniai iš Pranašų, Apaštalų ir Evangelijų sukasi apie arkangelo Gabrieliaus Marijai apreikštą slėpinį. (Tai, kas čia sakoma apie sekmadienio Evangelijos ir Senojo Testamento tekstus, taip pat gali būti taikoma šiokiadienių skaitiniams nuo gruodžio 17 iki 23 d.)

97. Luko pasakojimas apie apreiškimą Marijai skaitomas B metais, o po jo einantis tekstas apie apsilankymą pas Elzbietą – C metais. Šiems įvykiams daugelio katalikų pamaldume tenka ypatinga vieta. Itin branginama malda „Sveika, Marija“ prasideda žodžiais, kuriais į Mariją kreipiasi arkangelas Gabrielius ir Elzbieta. Apreiškimas Marijai yra rožinio Džiaugsmo slėpinių pirmas slėpinys, apsilankymas pas Elzbietą – antras. Angelo malda yra išplėstinis apreiškimo apmąstymas, daugelio tikinčiųjų recituojamas kiekvieną dieną – rytą, vidurdienį ir vakare. Arkangelo Gabrieliaus ir Marijos, ant kurios nužengia Šventoji Dvasia, susitikimas pavaizduotas daugelyje krikščioniškojo meno šedevrų. IV advento sekmadienį homilijos sakytojas turėtų remtis šiuo tvirtu krikščioniškojo pamaldumo pagrindu ir padėti savo tikintiesiems giliau suprasti šiuos įstabius įvykius.

98. „Viešpaties angelas apreiškė Marijai: Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios.“ Tos valandos galia ir jėga niekada neišblės. Ji pajaučiama iš naujo, persmelkia susirinkimą, kuriame skelbiama Evangelija. Kuria ypatingą bendruomeninio šventimo valandą. Mes esame įtraukiami į slėpinį. Tam tikru būdu dalyvaujame toje scenoje. Regime angelą, stovintį priešais Mergelę Mariją iš Nazareto Galilėjoje, taip pat Bažnyčią, kontempliuojančią sceną, su nuostaba sekančią jų susitikimo dramą, jų keitimąsi žodžiais. Dieviškoji žinia, žmogiškasis atsakymas. Tačiau stebėdami suvokiame, kad šiame regėjime nesame vien pasyvūs žiūrovai. Kas siūloma Marijai – kad ji priimtų Dievo Sūnų į savo įsčias, – IV advento sekmadienio liturgijoje tam tikru būdu siūloma kiekvienam tikinčiųjų susirinkimui ir kiekvienam individualiam tikinčiajam. Siūlomos už kelių dienų prasidėsiančios Kalėdos. Lygiai taip, kaip kadaise sakė Jėzus: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 23).

99. B metų pirmame skaitinyje iš Antrosios Samuelio knygos esame kviečiami atsitraukti per žingsnį nuo šitos scenos išlaikydami į ją nukreiptą žvilgsnį. Skaitinyje pateikiamas platesnis vaizdas, Dovydo dinastijos istorija. Norima padėti mums atidžiau pažiūrėti į šios istorijos amžius, kad jos pabaigoje išvystume angelą priešais Mariją. Tad homilijos sakytojui pravartu padėti skaitytojui žvilgsniu aprėpti visą įvykio scenarijų. Dosnusis Dovydas yra įkvėptas kilnios minties pastatyti namą Viešpačiui. Kodėl – klausia Dovydas – dabar, kai jis įsitvirtino savo namuose ir Viešpaties įsikišimu gavo atsikvėpti nuo savo priešų, kodėl dabar Viešpats ir toliau turėtų gyventi nešiojamojoje skrynioje? Kodėl ne name, šventykloje Viešpačiui? Tačiau Dovydas iš Viešpaties sulaukia labai netikėto atsakymo. Į Dovydo dosnų pasiūlymą Viešpats atsako savo dieviškuoju dosnumu, be galo pranokstančiu tai, ką Dovydas siūlė ar net galėjo įsivaizduoti. Apgręždamas Dovydo pasiūlymą, Viešpats taria: „Ne tu pastatysi man namus, bet aš, Viešpats, padarysiu tau namus“ (plg. 2 Sam 7, 11), turėdamas galvoje Dovydo dinastiją, kuri tvers „taip ilgai kaip saulė ir lyg mėnulis per kartų kartas“ (Ps 72, 5).

100. Grįždami prie šios dramos pagrindinės scenos, regime, kaip Dovydui duotas pažadas galutinai ir dar kartą nelauktu būdu išsipildo. Marija yra sužadėta „su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų“ (Lk 1, 27). Angelas apreiškia Marijai, kad ji pagimdys sūnų, pridurdamas: „Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą“ (Lk 1, 32). Ir Marija bus tie namai, kuriuos Viešpats padarys tikrajam Dovydo Sūnui. Slėpiningai išsipildo ir Dovydo troškimas pastatyti namus Viešpačiui. Tardama: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38), Ziono Duktė tikėjimo kupinu pritarimu per akimirksnį pastato šventovę, vertą aukščiausiojo Dievo Sūnaus.

101. Marijos mergeliškojo pastojimo slėpinys yra ir A metų Evangelijos skaitinio tema, tačiau dabar pasakojimas Mato rutuliojamas iš Juozapo perspektyvos. Pirmasis skaitinys yra trumpas Izaijo tekstas, kuriame pranašas ištaria gerai žinomą frazę: „Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu.“ Šis skaitinys homilijos sakytojui gali suteikti progą paaiškinti, jog Bažnyčia pagrįstai mano, kad Senojo Testamento tekstai yra išpildyti Jėzaus gyvenimo įvykiais. Ištraukoje iš Mato evangelijos susirinkimas girdi rūpestingai perteikiamas su Jėzaus gimimu susijusias smulkmenas, pasakojimą užbaigiant žodžiais: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą.“ Pranašas kalbėjo istorijoje konkrečiomis aplinkybėmis. 734 m. prieš Kristų karalius Ahazas susidūrė su labai galingu priešu. Pranašas Izaijas paragino jį tikėti Dievo galia išgelbėti Jeruzalę ir pasiūlė karaliui ženklą iš Viešpaties. Karaliui veidmainiškai atsisakius, supykęs Izaijas paskelbė, kad ženklas jam vis tiek bus duotas, mergelės, kurios sūnus bus pavadintas Emanueliu, ženklas. Tačiau dabar Šventosios Dvasios, kalbėjusios per pranašą, veikimu tai, kas turėjo savą prasmę apibrėžtomis istorinėmis aplinkybėmis, išsiplečia, kad tiktų daug didingesnėms istorinėms aplinkybėms, – įsikūnijusio Dievo Sūnaus atėjimui. Apie tai galiausiai kalba visos pranašystės ir visa istorija.

102. Turėdamas visa tai galvoje, homilijos sakytojas gali aptarti gerai suręstą Mato pasakojimą. Evangelistui rūpi subalansuotas išlaikyti dvi tiesas apie Jėzų: tai, kad jis yra Dovydo sūnus, ir tai, kad jis yra Dievo Sūnus. Abi tiesos drauge yra esmingai svarbios suvokti, kas yra Jėzus. Šiai darniai slėpinio sampynai įgyvendinti ir Marijai, ir Juozapui tenka apibrėžtas vaidmuo.

103. Kaip ir žvilgsnis į apreiškimą Marijai Izraelio istorijos kontekste, taip ir genealogija šios evangelijos pradžioje teikia svarbų raktą tam aiškinti. (Genealogija skaitoma gruodžio 17 d. ir per Kalėdų nakties Mišias.) Mato evangelija iškilmingai pradedama šiais žodžiais: „Jėzaus Kristaus, Dovydo Sūnaus, Abraomo sūnaus kilmės knyga.“ Po to tradiciškai išvardijamos visos kartos: Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas ir taip toliau per Dovydą bei jo palikuonis iki Juozapo, kur kalba staiga ir pastebimai pakinta: „Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.“ Ypatinga ir neįprasta tai, kad tekste toliau nesakoma, jog „Juozapui gimė Jėzus“, bet nurodoma, kad Juozapas yra vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus. Būtent ši vieta akcentuojama IV advento sekmadienį, ir šitai parodo, kaip reikia suprasti pirmąją eilutę, būtent: „Štai šitaip gimė Jėzus Kristus“, t. y. visai kitokiomis aplinkybėmis nei gimdavo prieš jį, ir tam reikia šio ypatingo pasakojimo.

104. Pirmiausia mums pasakoma, kad Marija pirma, nei pradėjo gyventi drauge su Juozapu, Šventosios Dvasios veikimu jau laukėsi. Tad teksto klausytojams bei skaitytojams aišku, kad kūdikis yra ne Juozapo, bet paties Dievo Sūnus. Tačiau pasakojime Juozapui tai nėra aišku. Homilijos sakytojas galėtų atkreipti dėmesį į dramą, iškilusią Juozapui. Ar jis įtarė Mariją neištikimybe ir todėl nusprendė „tylomis ją atleisti“? O gal Juozapas kažkaip įtarė dieviškąjį veikimą ir todėl bijojo paimti Mariją į žmonas? Marijos tylėjimas irgi stebina. Tai, kas įvyko tarp jos ir Dievo, ji laiko paslaptyje, todėl situacijai paaiškinti teks įsikišti Dievui. Žmogaus žodžių neužtektų tokiam dideliam slėpiniui paaiškinti. Juozapui šiuos dalykus svarstant, angelas sapne jam apreiškia, kad Marija pastojo Šventosios Dvasios veikimu ir kad jis turįs nebijoti. Advento liturgija tikintieji kviečiami nebijoti ir, kaip Juozapas, priimti dieviškąjį slėpinį savo gyvenime.

105. Angelas Juozapui sapne patvirtina, kad Marija pastojo Šventosios Dvasios veikimu. Šitaip vėl parodoma, kad Jėzus yra Dievo Sūnus. Tačiau Juozapas turi padaryti du dalykus, kad Jėzaus gimimas būtų teisėtas žydų kultūros ir tikėjimo akyse. Angelas pabrėžtinai kreipiasi žodžiais: „Juozapai, Dovydo sūnau“ ir liepia jam parsivesti Mariją į savo namus, leisdamas jos slėpiniui perkeisti jį. Tada jis turi duoti kūdikiui vardą. Šiais dviem veiksmais Jėzus taps „Dovydo sūnumi“. Matas pasakojimą toliau būtų galėjęs tęsti žodžiais: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“, tačiau pertraukia jį Izaijo pranašyste: „Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą“, pacituodamas pranašišką eilutę, girdėtą pirmame skaitinyje. Tai, ką Izaijas pasakė Ahazui, yra palyginti kuklu. Dabar žodis „mergelė“ suvoktinas tiesiogiai, ir ji laukiasi Šventosios Dvasios veikimu. O ką reiškia Emanuelis, kuriuo jie turi pavadinti kūdikį? Matas, kitaip nei Izaijas, paaiškina, ką tai reiškia: „Dievas su mumis.“ Šie žodžiai, kaip rodo aplinkybės, irgi suvoktini tiesiogiai. Juozapas, Dovydo sūnus, jį pavadins Jėzumi, tačiau dar giliau glūdintis jo vardo slėpinys yra „Dievas su mumis“.

106. To paties sekmadienio antrajame skaitinyje iš šventojo Pauliaus Laiško romiečiams girdime senesnę ir paprastesnę nei Mato teologinę kalbą, tačiau jau čia titulų, kuriais išreiškiamas Jėzaus slėpinys, darnios pusiausvyros svarba yra aiški. Šventasis Paulius mini Evangeliją, kalbančią apie „jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“. Šventojo Pauliaus akimis, titulas „Dievo Sūnus“ patvirtintas Jėzaus prisikėlimu. Šventasis Matas, kaip ką tik matėme, vardą Emanuelis aiškindamas kaip reiškiantį „Dievas su mumis“, tokį Viešpaties supratimą išreiškia nurodydamas į jo žmogiškosios egzistencijos pradžią!

107. Vis dėlto būtent Paulius tiesiogiai parodo, kaip tai, ką girdime šiuose tekstuose, sujungti su mumis. Tą, kuris yra jo Evangelijos centras, pavadinęs „Dovydo sūnumi ir Dievo Sūnumi“, Paulius pagonis įvardija kaip tuos, kurie yra „Jėzaus Kristaus pašaukti“. Maža to, vadina juos „Dievo mylimaisiais“ ir „pašauktaisiais šventaisiais“. Homilijos sakytojas turėtų parodyti, kad čia kalbama ir apie mus. Krikščionys klausosi nuostabios istorijos apie Jėzaus Kristaus gimimą, įstabiai įgyvendinančio tai, kas pažadėta per pranašus, bet paskui išgirsta ir apie save – tai, kad jie pašaukti priklausyti Jėzui Kristui; jie yra mylimi Dievo ir pašaukti būti šventaisiais.

108. C metų Evangelijos skaitinys susijęs su tuo, ką Marija padarė išsyk po susitikimo su angelu, paskelbusiu apie Dievo Sūnaus pradėjimą. „Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą“ pas savo giminaitę Elzbietą, kuri laukėsi Jono Krikštytojo. Išgirdęs Marijos sveikinimą, kūdikis šoktelėjo Elzbietos įsčiose. Taip Jonas pirmąkart paskelbė Jėzaus artumą. Pamokoma apmąstyti ir tai, kaip Marija elgiasi suvokusi, jog savo įsčiose nešioja Dievo Sūnų. Ji „skubiai“ iškeliauja aplankyti Elzbietos, kad parodytų jai, jog Dievui nėra negalimų dalykų, ir tokiu poelgiu nepaprastai pradžiugina Elzbietą ir vaiką jos įsčiose.

109. Šiomis baigiamosiomis advento dienomis visa Bažnyčia įgyja Marijos bruožų. Bažnyčios veide įsispaudusios aiškios Mergelės žymės. Šventoji Dvasia šiandien Bažnyčioje veikia taip, kaip veikė visada. Todėl, susirinkimui šį sekmadienį pradedant Eucharistijos slėpinį, kunigas per Atnašų maldą meldžia: „Ant tavo altoriaus sudėtąsias atnašas, Viešpatie, tegul pašventina Šventoji Dvasia, kurios veikimu Švenčiausioji Mergelė tapo Išganytojo Motina.“ Homilijos sakytojas turėtų mokėti išryškinti tos maldos liudijamą ryšį: per Eucharistiją Šventosios Dvasios galia tikintieji savo kūne nešioja tai, ką Marija nešiojo savo įsčiose. Kaip ir ji, jie turi „skubiai“ daryti gera artimui. Jų geri darbai, padaryti sekant Marijos pavyzdžiu, tada nustebins kitus Kristaus artumu ir paskatins viduje šoktelėti iš džiaugsmo.

IV. Kalėdų laikas

A. Kalėdų šventimas

110. „Vigilijai ir trejoms Kalėdų Mišioms pranašo ir kiti skaitiniai paimti iš Romos tradicijos“ (Ordo lectionum Missae, 95). Išskirtinis Viešpaties Kalėdų iškilmės bruožas yra paprotys švęsti trejas skirtingas Mišias: nakties, ryto ir dienos. Vykdant reformas po Vatikano II Susirinkimo, dar prijungtos vigilijos (Kūčių vakaro) Mišios. Išskyrus vienuoliškąsias bendruomenes, sunku patikėti, kad visi dalyvautų visuose trijuose (ar keturiuose) šventimuose. Didžiuma tikinčiųjų dalyvaus vienoje liturgijoje, kuri jiems bus „Kalėdų Mišios“. Štai todėl ir numatyta galimybė kiekvienam šventimui pasirinkti iš įvairių skaitinių. Vis dėlto naudinga apžvelgti kai kurias temas, bendras visiems liturginiams ir bibliniams tekstams.

111. Kalėdos yra šviesos šventė. Paplitusi nuomonė, kad švęsti Viešpaties gimimą gruodžio pabaigoje nustatyta siekiant suteikti krikščioniškąją prasmę pagoniškai Sol invictus šventei. Kad ir kaip būtų, jau pirmoje III a. pusėje Tertulijonas parašė, kad Kristus pradėtas kovo 25-ąją, dieną, kuri kai kuriuose kalendoriuose nurodyta kaip pirmoji metų diena. Tad galimas daiktas, kad Kalėdų laikas buvo apskaičiuotas remiantis tokia data. Šiaip ar taip, nuo IV a. daugelis Bažnyčios tėvų pripažino simbolinę vertę to, kad nuo Kalėdų šventės dienos imdavo ilgėti. Pagoniškos šventės, aukštinusios šviesą žiemos tamsoje, nebuvo retas dalykas, o šviesos šventės žiemą ir šiandien dažnai švenčiamos netikinčiųjų. Priešingai visam tam, Kalėdų įvairių liturgijų skaitiniuose ir maldose pabrėžiama tikrosios Šviesos, ateinančios mums Jėzuje Kristuje, tema. I Kalėdų dėkojimo giesmėje kreipiantis į Dievą Tėvą sušunkama: „Slaptingu Žodžio Įsikūnijimu nauja tavosios garbės šviesa mūsų dvasiai sužibo.“ Tokiai šviesos tamsoje dinamikai, kurios kupinos tos džiugios dienos, homilijos sakytojas turėtų skirti dėmesio. Toliau glaustai aptarsime kiekvienos liturgijos bruožus.

112. Vigilijos (Kūčių vakaro) Mišios. Nors šiomis Mišiomis prasideda Kalėdų šventimas, maldos ir skaitiniai vis dar žadina jaudulio kupiną lūkestį; tam tikra prasme šios Mišios yra viso advento laiko distiliatas. Praktiškai visos maldos susijusios su ateitimi: „Rytoj išvysite visą jo garbę“ (Įžangos priegiesmis); „Duok visa širdimi priimti tavo vienatinį Sūnų kaip Atpirkėją, kad be baimės pasitiktume jį pasaulio pabaigoje kaip Teisėją“ (Pradžios malda); „Rytoj išdildyta bus žemės neteisybė“ (Posmelis prieš Evangeliją); „Leisk mums, Viešpatie, stropiu tarnavimu atšvęsti prasidedančią Kalėdų iškilmę – mūsų atpirkimo šaltinį“ (Atnašų malda); „Viešpaties garbė apsireikš, ir visi žmonės išvys Dievo išganymą“ (Komunijos priegiesmis). Skaitiniuose iš Izaijo knygos per kitas Kalėdų Mišias nusakoma tai, kas vyksta, o šiose Mišiose skelbiamame tekste pasakojama tai, kas dar tik įvyks. Antrame skaitinyje ir ištraukoje iš Evangelijos kalbama apie Jėzų kaip apie Dovydo sūnų ir žmogiškuosius pirmtakus, parengusius kelią jo atėjimui. Šventojo Mato evangelijos genealogija, atskleisdama ilgą išganymo istorijos kelią, atvedusį prie įvykio, kurį tuojau švęsime, primena Senojo Testamento skaitinius Velyknaktį. Vardų litanija stiprina laukimo jausmą. Vigilijos Mišiose esame kaip vaikai, kurie, rankose laikydami Kalėdų dovanas, laukia žodžio, leisiančio jas pamatyti.

113. Nakties Mišios. Vidurnaktį, kai likęs pasaulis miega, krikščionys tą dovaną pamato. Ta dovana yra kūnu tapęs Žodis. Pranašas Izaijas skelbia: „Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą!“ Toliau jis kalba apie šlovingą pergalę to, kuris sutriuškino nuožmaus prievaizdo lazdą ir liepsnoms atidavė visus karo įrankius; skelbia, kad to, kuris karaliaus, viešpatavimas bus be ribų, o taika begalinė, ir galiausiai apdovanoja jį vienu titulu po kito: „Nuostabusis Patarėjas“, „Galingasis Dievas“, „Amžinasis Tėvas“, „Ramybės Kunigaikštis“. Evangelijos pradžioje pabrėžiamas tokio dignitoriaus iškilumas paminint imperatorių ir valdytoją, valdančius tuo metu, kai jis pasirodo arenoje. Tada stulbinamai apreiškiama: tas galingasis karalius gimė kukliame Romos imperijos pakraščio kaime, o jo motina „suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“. Kontrastu tarp Izaijo aprašyto didvyriško užkariautojo ir beginklio kūdikio prakartėlėje išreiškiami visi Evangelijos paradoksai. To paradoksalumo suvokimas giliai šaknijasi tikinčiųjų širdyse ir traukia juos į bažnyčią vidury nakties. Prideramas atsakas yra dėkoti kartu su angelais, kurių giesmė tą naktį suskamba danguje.

114. Ryto Mišios. Skaitiniai, skirti šiai liturgijai, yra itin glausti. Esame kaip tie, kurie pabunda šaltoje ryto šviesoje klausdami savęs, ar angelų pasirodymas viduryje nakties nebuvo sapnas. Piemenys, išsiskiriantys ypatinga įgimta sveika nuovoka, būdinga vargšams, sako vienas kitam: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.“ Jie nuskuba ir atranda tiksliai tai, ką jiems paskelbė angelas – neturtingą porą ir jų ką tik gimusį sūnų, miegantį galvijų ėdžiose. Kaip jie sureaguoja į šią kuklaus neturto sceną? Grįždami šlovina ir aukština Dievą už tai, ką pamatė ir išgirdo, ir visi, kurie girdėjo jų pasakojimą, stebėjosi. Piemenys mato, o mes irgi kviečiami išvysti kai ką daug svarbiau nei vien jaudinančią sceną, nuolatinį meninio vaizdavimo objektą. Tačiau ta tikrovė atsiskleidžia vien tikėjimo akims ir į dienos šviesą iškyla tik per kitą liturgiją.

115. Dienos Mišios. Kaip spindinti saulė aukštai danguje šventojo Jono evangelijos prologas apšviečia kūdikio ėdžiose tapatybę. Evangelistas sako: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ Pirmiau, kaip primenama antrame skaitinyje, Dievas įvairiais būdais kalbėjo per pranašus, o „dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per savo Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas...“ Jis toks didingas, kad jį garbina patys angelai. Ir štai visas pasaulis kviečiamas prie jų prisidėti: „Ateikite, tautos, pagarbinkite Viešpatį: šiandien didinga šviesa nužengė žemėn“ (Posmelis prieš Evangeliją).

116. Žodis tapo kūnu, kad mus atpirktų išliedamas savo kraują ir išvien su savimi pakeltų į prisikėlimo garbę. Šventojo Pauliaus Laiške filipiečiams (2, 5–11) cituojamas himnas liudija, kad pirmieji mokiniai suvokė artimą Įsikūnijimo ir Velykų slėpinio sąsają. Nakties Mišių šviesa yra ta pati Velykų vigilijos šviesa. Šių dviejų didžių iškilmių Pradžios maldose vartojami labai panašūs žodžiai. Per Kalėdas kunigas taria: „Dieve, šią švenčiausiąją naktį užtvindęs tikrosios šviesos srautais...“, o per Velykas: „Dieve, šią šventąją naktį nušvietęs garbingu Kristaus prisikėlimu...“ Antrame ryto Mišių skaitinyje įstabiai apibendrinamas Trejybės slėpinio ir mūsų įtraukimo į tą slėpinį per Krikštą apreiškimas: „Bet kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu <...>. Jis mums išliejo dosniai tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“ Dienos Mišių maldose apie Kristų kalbama kaip apie mūsų dieviškojo gimimo autorių ir apie tai, kad jo gimimas liudija sutaikinimą, padarantį mus patinkančius Dievui. Pradžios maldoje, vienoje iš seniausių iš krikščioniškojo maldų lobyno, glaustai pasakoma, kodėl Žodis tapo kūnu: „Dieve, sukūręs žmogų nuostabiai kilnų ir dar nuostabiau pakėlęs nupuolusį, suvienyk mus su dievyste savo Sūnaus, kuris mūsų žmogiškąją prigimtį yra prisiėmęs.“ Vienas iš pagrindinių homilijos tikslų, kaip nekart pabrėžta šiame Vadove, yra skelbti Kristaus velykinį slėpinį. Kalėdų tekstai tikrai teikia tam galimybių.

117. Dar vienas homilijos tikslas yra vesti bendruomenę prie Eucharistijos aukos, kurioje sudabartinamas Velykų slėpinys. Tai galingai rodo žodis „šiandien“, dažnai pasitaikantis Kalėdų Mišių liturginiuose tekstuose. Kristaus gimimo slėpinys tame šventime glūdi, tačiau kaip ir jo pirmasis atėjimas gali būti pamatomas tik tikėjimo žvilgsniu. Piemenims didysis ženklas buvo tiesiog ėdžiose paguldytas neturtingas kūdikis, tačiau grįždami jie šlovino ir aukštino Dievą už tai, ką išvydo. Tikėjimo žvilgsniu duonos ir vyno pavidaluose galime išvysti šiandien gimusį tą patį Kristų. Admirabile commercium, apie kuriuos kalbama Kalėdų dienos Pradžios maldoje, sakant, kad Kristus yra mūsų žmogystės dalininkas, o mes – jo dievystės dalininkai, pirmiausia, anot šventimo maldų, išryškėja Eucharistijoje. Nakties Mišių Atnašų maldoje meldžiamės taip: „Šiandienės šventės atnašas, o Dieve, maloniai priimk ir Mišių aukos dalyvius padaryk panašius į savo vienatinį Sūnų, kuriame mūsų žmogystė yra suvienyta su dievyste.“ Rytą: „Mūsų aukos, Viešpatie, tegul išreiškia šiandienę Jėzaus gimimo paslaptį. Kaip žmogumi gimusis Tavo Sūnus drauge yra Dievas, taip šios žemiškos atnašos tesuteikia mums dievišką gyvybę.“ Ir III Kalėdų dėkojimo giesmėje: „Per jį šiandieną sušvito nuostabūs pasikeitimai: Amžinasis Žodis, priimdamas trapią mūsų prigimtį, be galo išaukštino žmonių giminę, ir ta nuostabi su juo giminystė daro mus nemirtingus.“

118. Nuoroda į nemirtingumą paliečia dar vieną Kalėdų tekstuose pasikartojančią temą: šventimas yra tik trumpas stabtelėjimas mūsų kelionėje. Čia taip pat išreiškiama eschatologinė žinia, tokia ryški advento laiku. Vigilijos Pradžios maldoje meldžiamės: „Duok visa širdimi priimti tavo vienatinį Sūnų kaip Atpirkėją, kad be baimės pasitiktume jį pasaulio pabaigoje kaip Teisėją.“ Antrame nakties Mišių skaitinyje apaštalas ragina atsisakyti „bedievystės ir pasaulio aistrų“, kad „santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apreiškimo“. Ir pagaliau dienos Mišių Komunijos maldoje prašome, kad Kristus, tą dieną gimęs mūsų dieviškojo gimimo autorius, duotų „ir mums nemirtingumą“.

119. Kalėdų skaitiniai ir maldos gausiai teikia maisto šiame gyvenime keliaujančiai Dievo tautai, apreiškia Kristų kaip pasaulio Šviesą ir kviečia mus per Eucharistijos šventimo „šiandien“ įžengti į mūsų atpirkimo velykinį slėpinį. Homilijos sakytojas gali pasiūlyti tokią puotą Viešpaties gimimo švęsti susirinkusiai Dievo tautai, ragindamas sekti Marija, Dievo Motina, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Ryto Mišių Evangelijos skaitinys).

B. Šventosios Šeimos šventė

120. „Sekmadienį per Kalėdų aštuondienį, švenčiant Šventosios Šeimos šventę, Evangelijos skaitinyje kalbama apie Jėzaus vaikystę, o kituose skaitiniuose apie šeimos gyvenimo dorybes“ (Ordo lectionum Missae, 95). Evangelistai praktiškai nepasakoja nieko apie Jėzaus gyvenimą nuo gimimo iki jo viešosios tarnybos pradžios; tą nedaugelį, ką perteikia, išgirstame šiai šventei skirtuose Evangelijos tekstuose. Grėsmingi ženklai, supantys Išganytojo gimimą, išblėsta, ir Šventoji Šeima gyvena gan įprastą namų gyvenimą, teikdama šeimoms, kaip norima pasakyti šio šventimo maldomis, sektiną pavyzdį.

121. Daug kur pasaulyje šeimos institucijai šiandien iškilę dideli iššūkiai, todėl labai pravartu, kad homilijos sakytojas apie tai prabiltų. Vis dėlto labiau nei moralinis paraginimas branginti šeimos vertybes homilijos sakytojui turėtų rūpėti, remiantis dienos skaitiniais, kalbėti apie krikščioniškąją šeimą kaip mokinystės mokyklą. Kristus, kurio gimimą švenčiame, atėjo į pasaulį vykdyti Tėvo valios: tokio Šventosios Dvasios įkvėpto nuolankaus klusnumo neturėtų stokoti nė viena krikščionių šeima. Juozapas paklauso angelo ir nuveda Sūnų ir jo Motiną į Egiptą (A metai); Marija ir Juozapas paklūsta įstatymui paaukoti savo kūdikį šventykloje (B metai) ir keliauti į Jeruzalę švęsti žydų Velykų šventės (C metai). Jėzus savo ruožtu paklūsta savo žemiškiesiems gimdytojams, bet dar labiau trokšta pasilikti Tėvo namuose. Būdami krikščionys, taip pat priklausome šeimai, susirenkančiai prie šeimos stalo – altoriaus pasimaitinti auka, atlikta todėl, kad Kristus buvo klusnus ligi mirties. Savo šeimą turėtume laikyti namų Bažnyčia, kurioje praktikuojame pasiaukojamos meilės modelį, aptinkamą Eucharistijoje. Per tai visos krikščioniškosios šeimos taip pat atsiveria išorei, kad taptų Jėzaus naujos ir didesnės šeimos dalimi: „Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mk 3, 35).

122. Šeimos gyvenimo krikščioniškosios prasmės supratimas padeda homilijos sakytojui paaiškinti skaitinius iš šventojo Pauliaus Laiško kolosiečiams. Apaštalo paliepimas žmonoms būti klusnioms savo vyrams gali mūsų amžininkus trikdyti; jei neketina apie šį nurodymą kalbėti, homilijos sakytojui protingiau pasinaudoti trumpesne skaitinio versija. Vis dėlto sunkios Šventojo Rašto vietos dažniausiai gali mus daug ko pamokyti, o šis konkretus tekstas teikia homilijos sakytojui progą imtis temos, kuri galbūt nemaloni girdėti šiuolaikiniam žmogui, bet yra būtina, jei tinkamai suprantama. Tai, ką reiškia tekstas, giliau suprasti leidžia panašus tekstas iš šventojo Pauliaus Laiško efeziečiams (5, 21–6, 4). Jame Paulius aptaria abipusę atsakomybę šeimos gyvenime. Raktinis pasakymas yra štai šis: „paklusdami vieni kitiems dėl Kristaus baimės“ (Ef 5, 21). Apaštalo mokymo originalumas yra ne tai, kad žmonos turi būti klusnios savo vyrams; jo meto kultūroje tai buvo savaime suprantama. Nauja ir savitai krikščioniška yra pirmiausia tai, jog klusnumas turi būti abipusis: jei žmona privalo paklusti savo vyrui, tai pastarasis savo ruožtu, kaip Kristus, turi aukoti savo gyvenimą dėl savo sutuoktinės. Antra, motyvas vienas kitam paklusti nėra tiesiog dėl darnos šeimoje ar visuomenės gėrio; taip daroma dėl Kristaus baimės. Kitaip tariant, abipusiu klusnumu šeimoje reiškiasi krikščioniškoji mokinystė; šeimos namai yra arba turi tapti vieta, kurioje savo meilę Dievui padarome regimą aukodami savo gyvenimą vienas kitam. Homilijos sakytojas gali paraginti klausytojus įgyvendinti savo santykių plotmėje tą pasiaukojamą meilę, kuri yra Kristaus gyvenimo bei misijos šerdis ir švenčiama Eucharistijos „šeimyninėje vakarienėje“.

C. Švč. Mergelės Marijos, Dievo Gimdytojos, iškilmė

123. „Kalėdų aštuntąją dieną, švenčiant Švenčiausiosios Marijos, Dievo Gimdytojos, šventę, skaitiniuose kalbama apie Mergelę, Dievo Motiną, ir apie Švenčiausiojo Jėzaus Vardo suteikimą kūdikiui“ (Ordo lectionum Missae, 95). Šia švente užbaigiama Kalėdų iškilmės šventinė savaitė ir daug kur pasaulyje ženklinama Naujųjų metų pradžia. Skaitiniai ir maldos teikia progą dar kartą apsvarstyti Kūdikio, kurio gimimą šventėme, tapatybę. Jis yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Senoviniu titulu Theotokos (Dievo Gimdytoja) patvirtinama Kristaus ir žmogiškoji, ir dieviškoji prigimtis. Jis taip pat yra mūsų Išganytojas (Jėzus yra vardas, gautas per apipjaustymą, tačiau angelo suteiktas iki pradėjimo). Jis išgano mus gimdamas Įstatymo sąlygomis ir atperka išliedamas savo kraują. Apipjaustymo apeigomis švenčiamas Jėzaus įtraukimas į Sandorą ir iš anksto paskelbiamas „naujosios ir amžinosios Sandoros“ kraujas, „kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti“. Marijos vaidmuo išganymo darbe irgi yra pagrindinė šios liturgijos tema tiek dėl jos santykio su Jėzumi, priėmusiu iš jos žmogiškąją prigimtį, tiek dėl jos santykio su jo Kūno nariais: ji yra mus užtarianti Bažnyčios Motina. Galiausiai Naujųjų metų šventimas teikia progą padėkoti už palaimą, gautą ką tik pasibaigusiais metais, ir melsti, kad ir ateinančiais metais galėtume, kaip Marija, bendradarbiauti su Dievu vykdydami nepaliaujamą Kristaus užduotį. Visos šios gijos labai vykusiai susiejamos Atnašų maldoje: „Maloningasis Dieve, tu įkvepi ir atbaigi visa, kas gera; kaip šiandien, Dievo Gimdytojos iškilmėje, gėrimės tavo malonės pradmenimis, taip leisk ir amžinybėje džiaugtis jos vainiku. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.“

D. Kristaus Apsireiškimo iškilmė

124. Trigubas Kristaus Apsireiškimo matmuo (Trys Karaliai, Kristaus Krikštas ir stebuklas Kanoje) ypač ryškus Kristaus Apsireiškimo iškilmės Valandų liturgijoje ir šią iškilmę supančiomis dienomis. Vis dėlto lotynų tradicijos Eucharistijos liturgijoje pagrindinis dėmesys skiriamas Evangelijos pasakojimui apie išminčius. Po savaitės per Viešpaties Krikšto šventę žvilgsnis sutelkiamas į šį Viešpaties Apsireiškimo matmenį. C metais sekmadienį po Krikšto pateikiamas Evangelijos skaitinys apie vestuves Kanoje.

125. Kristaus Apsireiškimo Mišių trys skaitiniai atstovauja skirtingiems Biblijos raštijos žanrams. Pirmasis skaitinys, paimtas iš Izaijo knygos, yra džiugesio kupina poezija. Antrasis skaitinys iš šventojo Pauliaus Laiško efeziečiams – aiškus teologinis pareiškimas, suformuluotas kone technine Pauliaus kalba. Evangelijos skaitinys yra dramatiškas pasakojimas apie įvykius, kur kiekviena smulkmena sklidina simbolinės reikšmės. Visi drauge jie atskleidžia šventę ir apibrėžia Apsireiškimą. Jų klausymasis, kai jie skelbiami, padedant Šventajai Dvasiai, ir vis didesnis supratimas ir yra Kristaus Apsireiškimo šventimas. Šventasis Dievo žodis visam pasauliui atskleidžia pamatinę Jėzaus Kristaus gimimo reikšmę. Gruodžio 25-ąją prasidėjusios Kalėdos viršūnę pasiekia būtent šiandien, Kristaus Apsireiškimo dieną: Kristus apreiškiamas visoms tautoms.

126. Homilijos sakytojas gali pradėti nuo šventojo Pauliaus teksto, gana trumpo, bet labai intensyvaus, tiksliai nusakančio, kas yra Kristaus Apsireiškimas. Paulius kalba apie savo nepakartojamą susitikimą su prisikėlusiu Jėzumi pakeliui į Damaską ir apie visa, kas iš to išplaukia. Aiškina, kad tai, kas jam nutiko, yra „apreiškimas“, t. y. naujas ir netikėtas įvykių supratimas, per susitikimą su Viešpačiu Jėzumi perteiktas su dieviškuoju autoritetingumu, o ne paprasta asmeninė nuomonė. Šventasis Paulius tokį apreiškimą taip pat vadina „malone“ ir „tarnyba“, lobiu, patikėtu jam perduoti kitiems. Be to, tai, kas jam buvo perteikta, jis vadina „paslaptimi“. Ta „paslaptis“ yra dalykas, nežinotas praeityje, paslėptas nuo mūsų supratimo, tam tikru būdu paslėptas įvykiuose, bet dabar – ir būtent tai skelbia Paulius! – dabar yra apreikštas, padarytas žinomu. Kas gi tokio reikšmingo paslėpta nuo ankstesnių kartų ir dabar apreikšta? Šitai ir yra Kristaus Apsireiškimo žinia: „Pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją.“ Tai didžiulė pervarta uolaus fariziejaus Sauliaus, anksčiau tikėjusio, kad vienintelis kelias į išganymą yra skrupulingas žydų įstatymų laikymasis, mąstysenoje. O dabar Paulius skelbia „Evangeliją“, nelauktą gerąją naujieną Kristuje Jėzuje. Taip, Jėzumi išpildyti visi Dievo pažadai žydų tautai; be šito jo nebūtų įmanoma suprasti. Bet dabar „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją“.

127. Iš tiesų įvykiai Mato pasakojime, parinktame Kristaus Apsireiškimo iškilmei, yra įgyvendinimas to, ką Paulius sako savo Laiške. Sekdami žvaigžde, Jeruzalę pasiekia išminčiai, išmintingi religingi pagonys, išmanantys garsiąsias išminties tradicijas, kuriomis visa žmonija karštai ieško nepažįstamo visko Kūrėjo bei Viešpaties. Jie atstovauja visoms tautoms ir kelią į Jeruzalę atrado ne vadovaudamiesi žydų Raštais, bet sekdami įstabia žvaigžde danguje, reiškusia jiems kosminio masto įvykį. Nežydiška išmintis leido išminčiams daug ką suprasti. „Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti.“ Paskutiniame jų kelionės etape, norint pasiekti tikslią paieškos vietą, žydų Raštų vis dėlto prireikia – pranašo nuorodos į Betliejų kaip į Mesijo gimimo vietą. Sužinojus tai iš žydų Raštų, kosminis ženklas vėl rodo kelią. „Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis.“ Per išminčius Betliejų pasiekia visos žmonijos jaučiamas Dievo troškimas, atrasdamas ten „kūdikį su motina Marija“.

128. Būtent šioje Mato pasakojimo vietoje kaip komentarą galima pasitelkti poetines Izaijo eilutes. Džiugus tonas padeda suvokti šios akimirkos įstabumą. „Kelkis, nušviski, Jeruzale! – ragina pranašas. – Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito.“ Šis tekstas atsirado istorinėmis aplinkybėmis, kai žydų tautai reikėjo pakilti tamsiu savo istorijos tarpsniu. Tačiau dabar, taikomas išminčiams Jėzaus akivaizdoje, jis išpildomas neįsivaizduojamu būdu. Šviesa, šlovė, spindesys – štai žvaigždė, kuri veda išminčius. Arba veikiau – pats Jėzus, kuris yra visų tautų šviesa ir Izraelio tautos šlovė. „Kelkis, Jeruzale!“ – sako pranašas. Taip, bet dabar iš šventojo Pauliaus apreiškimo žinome, kad tada, kai kreipiamasi į Jeruzalę – šį principą galima taikyti visur Rašte, – galvoje turėtinas ne vien istorinis, žemiškas miestas, nes „pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai“. Tad titulu „Jeruzalė“ kreipiamasi į visas tautas. „Jeruzale“ vadinama Bažnyčia, surinkta iš visų tautų. „Jeruzale“ iš esmės vadinta kiekviena pakrikštyta siela. Taip išsipildo tai, kas išpranašauta psalmėje: „Klausykis, Dievo mieste, nuostabiųjų dalykų“ ir: „Tavyje yra mano šaknys“ (Ps 87, 3. 7).

129. Tad jaudinantys pranašo žodžiai per Kristaus Apsireiškimo iškilmę skiriami kiekvienam tikinčių krikščionių susirinkimui. „Tavoji šviesa atėjo, Jeruzale!“ Homilijos sakytojo padedamas, kiekvienas tikintysis turėtų pajusti tuos žodžius savo gelmėje! „Nors žemę štai sutemos gaubia <...>, bet virš tavęs Viešpats šviečia, virš tavęs jo šlovė apsireiškia.“ Homilijos sakytojui tenka užduotis paraginti tautą atsisakyti vangumo ir vilties stokojančio žvilgsnio. „Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave“, tai yra krikščionims duota tai, ko ieško visas pasaulis. Gausybė tautų atplūs prie malonės, kurioje mes jau esame. Teisingai skelbiama atliepiamojoje psalmėje: „Viešpatie, tave garbins visos žemės tautos.“

130. Mūsų apmąstymai nuo Izaijo poezijos gali grįžti prie Mato pasakojimo. Išminčiai teikia mums pavyzdį, kaip turėtume artintis prie Kūdikio. „Pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino.“ Į šventąją liturgiją įžengėme padaryti to paties. Homilijos sakytojui pravartu paraginti tikinčiuosius atminti, kad, eidami Komunijos Kristaus Apsireiškimo dieną, jie jau pagaliau yra pasiekę tą vietą ir Asmenį, pas kurį juos vedė žvaigždė ir Raštas. Vadinasi, jie turi duoti Jėzui savo vienas kito meilės aukso, savo tikėjimo smilkalų, kuriais pripažįstamas Dievas-su-mumis, ir miros, kuria išreiškiamas pasiryžimas mirti nuodėmei, būti su juo palaidotam ir prisikelti amžinajam gyvenimui. Ir tada jie, kaip ir išminčiai, paragintini grįžti namo kitu keliu užmirštant Erodą, piktavalį apgaviką, ir viską, ko jis prašė jų padaryti. Juk tą šventės dieną jie pamatė Viešpatį! „Kelkis, nušviski, nes tavoji šviesa atėjo. Viešpaties šlovė virš tavęs sušvito.“ Homilijos sakytojas dar gali paraginti, kaip šventasis Leonas prieš daugybę amžių, tarnauti kaip žvaigždei. Kaip žvaigždė savo švytėjimu atvedė tautas pas Kristų, taip ir šis susirinkimas tamsiame pasaulyje turi sušvisti kaip ryški žvaigždė savo tikėjimo, šlovinimo ir gerų darbų spindesiu: „Tautas tamsybės dengia, bet virš tavęs Viešpats šviečia.“

E. Kristaus Krikšto šventė

131. Kristaus Apsireiškimo iškilmę pratęsiančia Kristaus Krikšto švente užbaigiamas Kalėdų laikas ir pradedamas eilinis laikas. Jonui krikštijant Jėzų Jordano upėje, nutinka kai kas didinga. Prasiveria dangus, pasigirsta Tėvo balsas ir Šventoji Dvasia regimu pavidalu nusileidžia ant Jėzaus. Tai – Švenčiausiosios Trejybės slėpinio apsireiškimas. Tačiau kodėl tas regėjimas nutinka Jėzaus krikšto akimirką? Homilijos sakytojas turėtų į šį klausimą atsakyti.

132. Paaiškinimą teikia Jėzaus pas Joną atėjimo, kad jis pakrikštytų jį, tikslas. Jonas skelbė atgailos krikštą. Jėzus priima šį atgailos ženklą drauge su kitais atėjusiais pas Joną. Iš pradžių Jonas mėgina nuo to susilaikyti, bet Jėzus primygtinai paprašo. Tas primygtinis prašymas parodo jo ketinimą būti solidariam su nusidėjėliais. Jis ketina likti ten, kur yra jie. Tą pat kitokia kalba išreiškia apaštalas Paulius: „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis [Dievas] dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Kor 5, 21).

133. Kaip tik tą intensyvaus solidarumo su nusidėjėliais akimirką įvyksta didingas Trejybės apsireiškimas. Iš dangaus nuaidi Tėvo balsas paskelbdamas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Turime suprasti, kad tai, kuo gėrisi Tėvas, yra būtent Sūnaus noras būti solidariam su nusidėjėliais. Per tai paaiškėja, kad jis yra to Tėvo Sūnus, tai yra Tėvo, kuris „taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16). Tą pačią akimirką balandžio pavidalu ant Sūnaus nusileidžia Dvasia savotiškai patvirtindama ir pripažindama visą netikėtą sceną.

134. Dvasia, parengusi mus šiai scenai per ilgus Izraelio istorijos amžius – „kalbėjusi per pranašus“, kaip išpažįstame Tikėjimo išpažinime, – atveria homilijos sakytojo ir klausytojų protus giliau suprasti tai, kas nutiko. Ta pati Dvasia lydėjo Jėzų kiekvieną jo žemiškojo gyvenimo akimirką paversdama jo veiksmus Tėvo apreiškimu. Tad šios dienos teksto iš pranašo Izaijo knygos galime klausytis kaip Tėvo žodžių Jėzaus širdyje: „Tu esi mano mylimasis Sūnus“ tąsos. Jų meilės dialogas tęsiasi: „Tu esi mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau tave savo Dvasia <...>. <...> Aš, Viešpats, pašaukiau tave teisumo pergalei, paėmiau tave už rankos. Aš sukūriau tave ir padariau tave Tautų sandora, Tautų šviesa.“

135. Šios šventės atliepiamojoje psalmėje girdime 29-osios psalmės žodžius: „Viešpaties balsas virš vandenų.“ Bažnyčia šią psalmę gieda švęsdama Tėvo žodžius, kurių klausytis privilegija yra tekusi mums ir kurių klausomės šią dieną. „Mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi!“ – štai „Viešpaties balsas virš vandenų, <...> virš vandenyno. Galingas yra Viešpaties balsas, Viešpaties balsas kupinas didybės“ (Ps 29, 3–4).

136. Po krikšto Dvasia Jėzų nuveda į dykumą, kur jis bandomas šėtono. Paskui Jėzus, vėl ir visada vedamas Dvasios, leidžiasi į Galilėją, kur ima skelbti Dievo Karalystę. Šio pakerinčio skelbimo ir nuostabių stebuklų metu Jėzus kartą pasakė: „Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys!“ (Lk 12, 50). Šiais žodžiais jis nurodo savo artimą mirtį Jeruzalėje. Paaiškėja, kad Jono Krikštytojo Jėzui suteiktas krikštas buvo ne galutinis, bet tik simbolinis veiksmas, žymintis tai, kas bus atlikta galutiniu kančios ir mirties ant kryžiaus krikštu. Mat būtent ant kryžiaus Jėzus save apreiškia ne simboliškai, bet konkrečiai ir iki galo solidarizuodamasis su nusidėjėliais. Būtent ant kryžiaus Dievas jį „dėl mūsų pavertė nuodėme“ (2 Kor 5, 21), ir „Kristus mus atpirko iš Įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeiksmu“ (Gal 3, 13). Ant kryžiaus jis nusileido į požemių vandenų chaosą ir visam laikui paskandino mūsų nuodėmes. Tačiau Tėvo balsu, tariančiu: „Tu esi mano Sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau <...> Aš jam būsiu tėvas, o jis bus man sūnus“ (Žyd 1, 5), Jėzus nuo kryžiaus ir iš mirties iškeliamas tarsi iš vandenų prisikelti. Ši mirties ir prisikėlimo scena irgi yra meistriškai parašyta ir surežisuota Dvasios. Viešpaties balsas virš vandenyno didingai ir galingai prikelia Sūnų iš mirties: „Galingas yra Viešpaties balsas, Viešpaties balsas kupinas didybės.“

137. Jėzaus krikštas yra pavyzdys ir mums. Per krikštą drauge su Kristumi nusileidžiame į mirties vandenis, kur nuplaunamos mūsų nuodėmės. O su juo panirę, išvien su juo iš vandens ir išnyrame bei giliai savo širdyje išgirstame stiprų ir galingą Tėvo balsą: „Mylimasis! Tavimi aš gėriuosi.“ Išgirstame tokį kreipimąsi į mus ne dėl mūsų atliktų gerų darbų, bet dėl to, kad Kristus, mylėdamas mus be galo, karštai troško pasidalyti su mumis savo santykiu su Tėvu.

138. Eucharistija, švenčiama tos šventės dieną, tam tikru būdu pakartoja tuos įvykius. Dvasia yra virš tikintiesiems siūlomų duonos ir vyno dovanų. Jėzaus žodžiais – „tai yra mano kūnas, tai yra mano kraujas“ – skelbiamas jo ketinimas priimti mirties krikštą dėl mūsų išgelbėjimo. O susirinkimas išvien su Sūnumi meldžiasi „Tėve mūsų“ malda todėl, kad drauge su juo išgirdo Tėvo balsą, vadinantį Sūnų „mylimuoju“.

139. Jėzus savo tarnystės metu kartą pasakė: „Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38). Tas gyvasis vanduo pradėjo iš mūsų plūsti sulig krikštu ir tampa vis didesne upe per kiekvieną Eucharistijos šventimą.

V. Eilinio laiko sekmadieniai

140. Advento, Kalėdų, gavėnios ir Velykų laikotarpiai išsiskiria ypatingu pobūdžiu, ir tų laikotarpių skaitiniams būdinga vidinė darna. Kitaip yra su eilinio laiko sekmadieniais, kaip Ordo lectionum Missae įvade aiškinama: „Eiliniais sekmadieniais, kurie savito pobūdžio neturi, laiškų ir Evangelijos skaitiniai išdėstyti remiantis pusiau tęstinio skaitymo principu, o skaitinys iš Senojo Testamento derinamas su Evangelija“ (Ordo lectionum Missae, 67).

Mišių skaitinių tvarkos redaktoriai sąmoningai atsisakė minties priskirti kiekvienam metų sekmadieniui „temą“ ir parinkti atitinkamą skaitinį: „Taip suprantama teminė vienovė iš tikro prieštarautų autentiškam supratimui liturginio vyksmo, kuris visada yra Kristaus slėpinio šventimas ir tradiciškai naudojasi Dievo žodžiu ne skatinamas racionalių sumetimų ar atsitiktinių motyvų, bet akinamas konkretaus ketinimo skelbti Evangeliją ir vesti tikinčiuosius į visos tiesos pažinimą“ (Ordo lectionum Missae, 68).

Paklūstant Vatikano II Susirinkimo nurodymui liturginius tekstus ir apeigas atnaujinant „sutvarkyti taip, kad jie aiškiau atskleistų šventus dalykus“ (SC, 21), trejų metų eilinio laiko skaitinių rinkinyje Kristaus slėpinys tikintiesiems pateikiamas taip, kaip pasakojamas Mato, Morkaus ir Luko evangelijose. Homilijos sakytojui pasirengti ją sakyti galėtų padėti dėmesys eilinio laiko skaitinių struktūrai. Vadove pateikiama tai, kas apie tą struktūrą, pradedant nuo Evangelijos, sakoma Mišių skaitinių tvarkos Įvade.

141. Nurodžius, kad eilinio laiko antrą sekmadienį tęsiama Viešpaties apsireiškimo, švenčiamo per Kristaus Apsireiškimo iškilmę ir Kristaus Krikšto šventę, tema, Įvade toliau sakoma:

Nuo III sekmadienio pradedamas pusiau tęstinis sinoptinių evangelijų skaitymas. Šie skaitiniai sudėlioti taip, kad būtų pateiktas kiekvienai evangelijai savitas mokymas, atskleidžiantis Viešpaties gyvenimą ir skelbimą.

Iš tokio paskirstymo taip pat gaunama tam tikra kiekvienos Evangelijos turinio ir liturginių metų eiga. Po Apsireiškimo skaitoma apie Viešpaties skelbimo pradžią, o tai gerai dera su Krikštu ir pirmais įvykiais, per kuriuos pasirodo, kas yra Kristus. Liturginių metų pabaigoje savaime pereinama prie eschatologinės temos, būdingos paskutiniams sekmadieniams, nes sinoptinių evangelijų skyriuose prieš pasakojimus apie Kančią eschatologinė tema aptariama daugiau ar mažiau išsamiai (Ordo lectionum Missae, 105).

Taigi yra visiems trims ciklams bendra schema: pirmomis savaitėmis kalbama apie Kristaus viešosios veiklos pradžią, paskutinėmis – eschatologine tema, o kitomis savaitėmis pateikiami įvairūs įvykiai ir mokymai iš mūsų Viešpaties gyvenimo.

142. Kiekvieni metai taip pat yra saviti, nes atskleidžiamas savitas kiekvienos sinoptinės evangelijos mokymas. Homilijos sakytojas turėtų spirtis pagundai sekmadieninius Evangelijos skaitinius laikyti nepriklausomais vienetais: visuminės struktūros ir kiekvienai Evangelijai būdingų bruožų suvokimas gali padėti geriau suprasti tekstą.

143. A METAI: Jėzaus viešąją tarnybą Matas pateikia labai apgalvotai. Yra penkios kalbos, prieš kiekvieną – pasakojamoji medžiaga. Skaitinių rinkinys išlaiko tokią struktūrą. 1) Kalno pamokslas (nuo 4-ojo iki 9-ojo sekmadienio) po pirmų mokinių pašaukimo (3-iasis sekmadienis). 2) Pamokymai misionieriauti išsiunčiamiems apaštalams (nuo 11-ojo iki 13-ojo sekmadienio) po Mato pašaukimo. 3) Kalba palyginimais (nuo 15-ojo iki 17-ojo sekmadienio) po pasakojimo apie Gerąją Naujieną, apreikštą mažutėliams. 4) Kalba apie Bažnyčią (23-iasis ir 24-asis sekmadieniai) po pasakojimo apie stebuklus, Petro išpažinimą ir Kančios paskelbimą. 5) Eschatologinė kalba (nuo 32-ojo iki 34-ojo sekmadienio po pasakojimų palyginimais ir apie įvykius, susijusius su Karalystės priėmimu ar atmetimu. Tokios struktūros suvokimas leidžia homilijos sakytojui tarp savęs susieti tai, ką jis kalba kelias savaites, ir padeda tikintiesiems įsisąmoninti Jėzaus gyvenimą ir mokymą jungiantį esminį ryšį, pirmojo evangelisto perteikiamą pasakojimais ir kalbomis.

144. B METAI: Nors ir ne tokios sudėtingos sandaros kaip kitos dvi sinoptinės evangelijos, Morkaus pasakojimas išsiskiria ypatingu dinamiškumu, kurį homilijos sakytojas kartkartėmis gali išryškinti įvairiais metų momentais. Jėzaus tarnybos pradžia sutinkama labai entuziastingai (nuo 3-iojo iki 9-ojo sekmadienio), tačiau netrukus ima reikštis priešinimasis (10-asis sekmadienis). Net jo mokiniai jo nesupranta, nes jie laukia žemiškojo Mesijo. Pervartos taškas Jėzaus viešojoje tarnyboje Morkaus pasakojime ateina sulig ta akimirka, kai Petras išpažįsta savo tikėjimą, Kristus pirmąkart paskelbia apie savo Kančią, o Petras atmeta tokį sumanymą (24-asis ir 25-asis sekmadieniai). Nesusipratimai, kylantys šioje Evangelijoje dėl Jėzaus kalbų ir elgesio, kurie stebina ir piktina jo klausytojus, teikia išganingą pamoką krikščionių bendruomenei, kas savaitę susirenkančiai klausytis Dievo žodžio – Kristaus slėpinys visada yra iššūkis mūsų lūkesčiams. Kitas svarbus B ciklo bruožas yra šventojo Jono pasakojimo apie duonos bei žuvų padauginimą ir vėlesnės kalbos apie gyvybės duoną įtraukimas (nuo 17-ojo iki 21-ojo sekmadienio). Homilijos sakytojui tai teikia progą kelias savaites sakyti pamokslus apie Kristų kaip gyvybės duoną, maitinančią mus ir savo žodžiu, ir savo kūnu bei krauju.

145. C METAI: Luko evangelijoje pirmiausia mokoma apie švelnumą ir gailestingumą, kurie yra išskirtiniai Jėzaus tarnybos bruožai. Nuo jo tarnybos pradžios iki tos akimirkos, kai jis artinasi prie Jeruzalės, tie, kurie Jėzų sutinka, pradedant Petru (5-asis sekmadienis) ir baigiant Zachiejumi (31-asis sekmadienis), suvokia, jog jiems reikia Dievo atleidimo ir didžiulio gailestingumo. Daugelyje metų tėkmėje skaitomų Luko evangelijos pasakojimų plėtojama Dievo gailestingumo tema: atgailaujanti nusidėjėlė (11-asis sekmadienis), gerasis samarietis (15-asis sekmadienis), paklydusi avis ir sūnus palaidūnas (24-asis sekmadienis), gerasis nusikaltėlis (34-asis sekmadienis). Netrūksta ir įspėjimų tiems, kurie gailestingumo nerodo: palaiminimai ir grėsmingi įspėjimai (6-asis sekmadienis), kvailas turtuolis (18-asis sekmadienis), turtuolis ir Lozorius (26-asis sekmadienis). Luko evangelijoje, parašytoje pagonims, išryškinama, kaip Dievo gailestingumas, neapsiribodamas jo išrinktąja tauta, pasiekia tuos, kurie jai iki tol nepriklausė. Ši tema dažna tais sekmadieniais ir mums, kurie susirenkame švęsti Eucharistijos, yra įspėjimas: iš Kristaus sulaukėme apsčiai gailestingumo, todėl mūsų gailestingumas artimo atžvilgiu negali būti ribotas.

146. Apie Senojo Testamento skaitinius eiliniu laiku Mišių skaitinių tvarkos įvade sakoma:

Senojo Testamento skaitiniai parinkti atsižvelgiant į Evangelijos perikopes. Tuo siekiama išvengti didelio skirtumo tarp skaitinių atskirose Mišiose ir ypač pabrėžti abiejų Testamentų tarpusavio vienybę. Ryšį tarp tų pačių Mišių skaitinių parodo tinkamai parinktos antraštės prieš kiekvieną skaitinį.

Skaitiniai parinkti, kiek įmanoma, trumpi ir lengvi. Tačiau kartu pasirūpinta, kad sekmadieniais būtų skaitoma kuo daugiau svarbiausiųjų Senojo Testamento tekstų. Tiesa, jie išdėstyti pagal evangelijas, tai yra nenuosekliai, bet vis dėlto Dievo žodžio turtas atveriamas taip, kad sekmadienio Mišių dalyviams taptų žinomi beveik visi svarbiausi Senojo Testamento puslapiai (Ordo lectionum Missae, 106).

Šiame Vadove pateikti pavyzdžiai, susiję su advento/Kalėdų ir gavėnios/Velykų laiku, parodo, kaip homilijos sakytojas gali susieti Naujojo ir Senojo Testamento skaitinius bei išryškinti tai, jog visi skaitiniai krypsta į Jėzaus Kristaus asmenį ir misiją. Iš akių neišleistina ir atliepiamoji psalmė, parinkta taip, kad derėtų su Evangelija ir Senojo Testamento skaitiniu. Homilijos sakytojas neturi manyti, jog tauta savaime įžvelgs šias sąsajas; į jas būtina nurodyti sakant homiliją. Įvade taip pat atkreipiamas dėmesys į skaitinių antraštes paaiškinant, kad jos rūpestingai parinktos pagrindinei skaitinio temai nurodyti ir prireikus sąsajai tarp tų pačių Mišių skaitinių išryškinti (plg. Ordo lectionum Missae, 123).

147. Galiausiai minėtini eilinio laiko skaitiniai iš Apaštalų laiškų:

Iš laiškų numatyta pusiau tęstiniu būdu skaityti Pauliaus ir Jokūbo laiškus (Petro ir Jono laiškai skaitomi Velykų ir Kalėdų laiku).

Eilinio laiko pradžioje skaitomas Pirmasis laiškas korintiečiams. Kadangi yra ilgas ir apimantis įvairius klausimus, jis padalytas į trejų metų ciklą. Atrodė reikalinga į dvi dalis padalyti ir Laišką žydams: pirmoji skaitoma B metais, antroji – C metais.

Pažymėtina, kad parinkti tik gana trumpi ir nelabai sunkūs tekstai, idant tikintieji suprastų (Ordo lectionum Missae, 107).

Be to, kas pasakyta Įvade, naudinga pridurti dar dvi pastabas dėl tekstų iš Apaštalų laiškų išdėstymo. Pirma, liturginių metų baigiamosiomis savaitėmis klausomės Pirmojo ir Antrojo laiško tesalonikiečiams, kur aptariamos eschatologinės temos, gerai derančios su tų sekmadienių kitais skaitiniais ir liturginiais tekstais. Antra, autoritetingas Pauliaus laiškas romiečiams yra svarbiausia A ciklo nuo 9-ojo iki 25-ojo sekmadienio dalis. Turėdamas galvoje jo svarbą ir vietą, skirtą jam skaitinių rinkinyje, homilijos sakytojas tais eilinio laiko sekmadieniais galėtų atkreipti į jį ypatingą dėmesį.

148. Reikia pripažinti, kad skaitiniai, paimti iš Apaštalų laiškų, kelia savotišką dilemą, nes yra parinkti nesiekiant jų derinti su Evangelija ir Senojo Testamento skaitiniais. Kartais su kitais skaitiniais jie aiškiai dera, tačiau taip yra ne dažnai, todėl homilijos sakytojas neturėtų per jėgą stengtis „suderinti“ juos su kitais skaitiniais. Tačiau visiškai teisėta kartais pirmiausia atkreipti dėmesį į antrąjį skaitinį ir galbūt net paskirti vienam laiškui kelis sekmadienius.

149. Tai, kad tarp eilinio laiko sekmadienių nėra vidinės darnos, homilijos sakytojui gali kelti iššūkį, tačiau tas iššūkis sykiu teikia progą dar kartą išryškinti pagrindinį homilijos tikslą: „Skaitiniais ir homilija skelbiamas Kristaus Velykų slėpinys aktualizuojamas Mišių auka“ (Ordo lectionum Missae, 24). Homilijos sakytojas neturėtų jausti poreikio pasakyti ką nors apie kiekvieną skaitinį ar tiesti tarp jų dirbtinius tiltus: vienijantis pradas yra Kristaus Velykų slėpinio apreiškimas ir šventimas liturginiame susirinkime. Konkretų sekmadienį kelią į šį slėpinį galėtų nurodyti Evangelijos skaitinys, skaitomas evangelistui būdingo mokymo šviesoje; tai gali būti sustiprinta mintimis apie Evangelijos, Senojo Testamento skaitinio ir atliepiamosios psalmės ryšį. Homilijos sakytojas taip pat gali savo homiliją pirmiausia grįsti apaštalo tekstu. Tačiau visais atvejais siektina ne stengtis per jėgą išsamiai sujungti įvairias skaitinių gijas į viena, bet sekti kuria nors viena, vedančia Dievo tautą į Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo slėpinį, kuris tikrove tampa liturgijos šventime.

VI. Kitos progos

A. Šiokiadienių Mišios

150. Paprotys kasdien švęsti Eucharistiją yra didžiulė šventumo versmė Romos apeigų katalikams, todėl kunigai turėtų raginti tautą, kiek įmanoma, dalyvauti kasdienėse Mišiose. Popiežius Benediktas skatina homilijos sakytojus „ir savaitės dienomis per Mišias cum populo“ neatsisakyti, „kur įmanoma, pateikti glaustų, situaciją atitinkančių apmąstymų, padedančių tikintiesiems išgirstą Dievo žodį priimti ir padaryti vaisingą“ (VD, 52). Kasdienė Eucharistija ne tokia iškilminga kaip sekmadienio liturgija ir švęstina taip, kad asmenys, turintys pareigų šeimoje ir darbe, galėtų pasinaudoti proga dalyvauti šiokiadienių Mišiose. Todėl homilija tokiomis progomis turėtų būti trumpa. Kita vertus, jei daug kas reguliariai dalyvauja šiokiadienių Mišiose, homilijos sakytojas gauna progą kelias dienas vieną po kitos sakyti homilijas apie tam tikrą Rašto knygą taip, kaip to padaryti neįmanoma per sekmadieninį šventimą.

151. Homilijos per šiokiadienių Mišias ypač būtinos liturginiais advento/Kalėdų ir gavėnios/Velykų laikotarpiais. Skaitiniai šiems laikotarpiams yra rūpestingai parinkti ir principai išdėstyti Ordum lectionum Missae įvade: advento laikui Nr. 94, Kalėdų – Nr. 96, gavėnios – Nr. 98, Velykų – Nr. 101. Susipažinęs su tai, homilijos sakytojas gali pasirengti trumpiems kasdieniams komentarams.

152. Tame pačiame Įvade apie eilinio laiko skaitinius pateikta pastaba, į kurią reikėtų atsižvelgti rengiantis šiokiadienių liturgijai:

Šiokiadienių skaitiniai išdėstyti taip, kad visos savaitės dienos per visus metus turėtų tekstų. Todėl dažniausiai naudotini skaitiniai, numatyti paskirtoms dienoms, nebent tą dieną pasitaikytų iškilmė, šventė ar minėjimas.

Naudojantis šiokiadienių skaitinių rinkiniu, dėmesys atkreiptinas į tai, ar dėl kokio nors šventimo savaitės laikotarpiu neatsisakytina vieno ar kito skaitinio iš tos pačios knygos. Tokiu atveju kunigas, turėdamas priešais akis visos savaitės skaitinių išdėstymą, turėtų numatyti, ar atsisakyti kokių nors mažiau svarbių dalių, ar įvairias dalis sujungti į vieną, ypač jei tai padeda lengviau suprasti tam tikros temos visumą (Ordo lectionum Missae, 82).

Todėl homilijos sakytojas ragintinas apžvelgti visos savaitės skaitinius ir pakoreguoti skaitinių seką, jei ją pertraukia koks nors ypatingas šventimas. Nors šiokiadienio homilija ir trumpa, jai būtina rengtis iš anksto ir labai rūpestingai. Patyrimas moko, kad trumpa homilija dažnai reikalauja daugiau pastangų jai pasirengti.

153. Būtina pasinaudoti skaitinių rinkinyje nurodytais skaitiniais kokio nors šventojo dienai. Be to, tekstų galima pasirinkti iš Bendrųjų skaitinių, jei yra pagrindo daugiau dėmesio skirti šventojo šventimui. Ordo lectionum Missae įvade įspėjama:

Kunigas, švenčiantis dalyvaujant tautai, privalo rūpintis tikinčiųjų dvasine gerove ir vengti jiems primetinėti savo skonį. Pirmiausia jis turi stengtis pernelyg dažnai ir be pakankamo motyvo neatsisakyti skaitinių, individualioms dienoms numatytų šiokia­dienių skaitinių rinkinyje: juk Bažnyčia trokšta pasiūlyti tikintiesiems gausesnį Dievo žodžio stalą (Ordo lectionum Missae, 83).

B. Santuoka

154. Apie homiliją per santuokos šventimą Santuokos apeigyne rašoma: „Po Evangelijos kunigas, atsižvelgdamas į tuokiamuosius, trumpai paaiškina skaitytą tekstą, primindamas krikščioniškosios santuokos svarbą, sutuoktinių tarpusavio meilę, Sakramento malones ir įpareigojimus“ (57). Sakant homiliją per santuokos šventimą, susiduriama su dviem savitais iššūkiais. Pirmas yra tai, kad net daugelis krikščionių santuokos šiandien nelaiko pašaukimu; „krikščioniškosios santuokos slėpinį“ reikia skelbti ir jo mokyti. Antras iššūkis susijęs su šventimo dalyviais, tarp kurių dažnai taip pat būna nekrikščionių ir nekatalikų, todėl homilijos sakytojas negali remtis prielaida, kad klausytojams žinomi pamatiniai krikščioniškojo tikėjimo elementai. Tačiau tie iššūkiai homilijos sakytojui sykiu teikia progą išdėstyti krikščioniškąja mokinyste ir velykiniu Kristaus mirties bei prisikėlimo slėpiniu grįstą požiūrį į gyvenimą ir santuoką. Kad galėtų kalbėti apie krikščioniškosios santuokos slėpinį sykiu atsižvelgdamas į konkrečią tuokiamųjų ir dalyvių situaciją, homilijos sakytojas turėtų labai rimtai pasirengti.

C. Laidotuvės

155. Laidotuvių apeigyne glaustai nusakyta homilijos per laidotuves vertė ir reikšmė. Atmindamas, kad homilijose vengtina bet kokios panegirikos (plg. 70), kunigas Dievo žodžio šviesoje „labai jautriai tevertina ne tik kiekvieną mirusįjį ir jo mirties aplinkybes, bet ir teatsižvelgia į namiškių skausmą bei krikščioniškojo gyvenimo reikmes“ (Įvadas, 18). Dievo meilė, atsiskleidusi mirusiame ir prisikėlusiame Kristuje, gaivina tikėjimą, viltį ir meilę. Amžinasis gyvenimas ir šventųjų bendrystė teikia tiems, kurie sielvartauja, paguodos. Laidotuvių aplinkybės yra gera proga apmąstyti gyvenimo ir mirties slėpinį, žemiškosios kelionės prasmę, gailestingą Dievo teismą, nesibaigiantį gyvenimą.

156. Homilijos sakytojas turėtų taip pat ypatingą dėmesį skirti laidotuvių proga liturginio šventimo dalyviams nekatalikams bei niekada ar tik retkarčiais Eucharistijoje dalyvaujantiems ar net visai tikėjimo netekusiems katalikams (plg. Įvadas, 18). Šventojo Rašto skaitiniais, maldomis ir laidotuvių liturgijos giesmėmis stiprinamas ir išreiškiamas Bažnyčios tikėjimas.

PRIEDAS Nr. 1

Homilija ir Katalikų Bažnyčios katekizmas

157. Po Vatikano II Susirinkimo dažnai buvo reiškiamas poreikis pamoksluose pateikti daugiau dogminio mokymo. Šiuo atžvilgiu tikrai naudingas šaltinis homilijos sakytojui yra Katalikų Bažnyčios katekizmas, tačiau svarbu juo naudotis taip, kad tai atitiktų homilijos tikslą.

158. Pagal Tridento Susirinkimo tėvų gaires paskelbto Romos katekizmo kai kurie leidimai buvo papildyti Praxis Chatechismi, kur Romos katekizmo turinys buvo suskirstytas remiantis metų sekmadienių evangelijų skaitiniais. Todėl neturėtų stebinti, kad, paskelbus naują Katekizmą, parengtą vadovaujantis Vatikano II Susirinkimo nubrėžta kryptimi, pasigirdo siūlymų padaryti ką nors panašaus ir Katalikų Bažnyčios katekizmo atžvilgiu. Tokiai iniciatyvai skersai kelio stoja daug praktinio pobūdžio kliūčių, tačiau pagrindinė yra pamatinė prieštara, kad sekmadienio liturgija nėra „vieta“ sakyti pamokslui, kurio tema neatitiktų liturginio laiko bei jo temų. Bet net ir tokiu atveju gali pasitaikyti ypatingų pastoracinių motyvų išdėstyti tam tikrą dogminio ar moralinio mokymo aspektą. Tokie sprendimai reikalauja pastoracinės išminties.

159. Kita vertus, svarbiausi mokymai glūdi giliausioje Rašto prasmėje, aikštėn iškylančioje tada, kai Dievo žodis skelbiamas liturginiame susirinkime. Homilijos sakytojo užduotis yra ne derinti Mišių skaitinius prie išankstinės teminės schemos, bet kviesti savo klausytojus apmąstyti Bažnyčios tikėjimą, savaime išnyrantį iš Rašto liturgijos šventimo kontekste.

160. Turint tai galvoje, Priede pateikiami Katalikų Bažnyčios katekizmo tekstai, derantys su sekmadienio ar iškilmės bibliniais skaitiniais. Konkretūs tekstai atrinkti todėl, kad juose atitinkami skaitiniai cituojami ar apie juos užsimenama, ar aptariamos temos, atrandamos skaitiniuose. Homilijos skaitytojas skatinamas Katekizmą ne tiesiog trumpai pasklaidyti, bet apmąstyti, kaip jo keturios dalys tarp savęs susijusios. Pavyzdžiui, A ciklo eilinio laiko penktą sekmadienį pirmame skaitinyje kalbama apie dėmesį vargdieniams, antrame – apie kryžiaus kvailybę, trečiame – apie mokinius, kurie yra žemės druska ir pasaulio šviesa. Nuorodomis į Katekizmą jie susiejami su keliomis pagrindinėmis temomis: nukryžiuotas Kristus yra Dievo išmintis, apmąstoma siejant tai su blogio ir Dievo tariamo bejėgiškumo problema (272); krikščionys yra pašaukti būti pasaulio šviesa nepaisant blogio buvimo, o jų užduotis yra sėti vienybę, viltį ir išganymą visai žmonijai (782); dalydamiesi Kristaus Velykų slėpiniu, simbolizuoja­mu Velykų žvakės, kurios šviesa duodama naujatikiams, patys tampame ta šviesa (1243); „išganymo nau­jieną turi patvirtinti krikščionių gyvenimo liudijimas, kad žmonės matytų spinduliuojančią jos tiesos jėgą“ (2044); tas liudijimas ypač reiškiasi mūsų meile vargšams (2443–2449). Šitaip naudodamasis Katalikų Bažnyčios katekizmu, homilijos sakytojas padės tautai persiimti Dievo žodžiu, Bažnyčios tikėjimu, Evangelijos moraliniais reikalavimais bei visam tam būdingu asmeniniu ir liturginiu dvasingumu.

A ciklas

I advento sekmadienis:
KBK 668–677, 769: galutinis išmėginimas ir garbingas Kristaus atėjimas;
KBK 451, 671, 1130, 1403, 2817: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“;
KBK 2729–2733: nuolankus širdies budėjimas.

II advento sekmadienis:
KBK 522, 711–716, 722: pranašai ir Mesijo laukimas;
KBK 523, 717–720: Jono Krikštytojo misija;
KBK 1427–29: pakrikštytųjų atsivertimas.

III advento sekmadienis:
KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362: džiaugsmas;
KBK 227, 2613, 2665, 2772: kantrybė;
KBK 439, 547–550, 1751: Jėzus parodo esąs Mesijas.

IV advento sekmadienis:
KBK 496–507, 495: Marijos mergeliškoji motinystė;
KBK 437, 456, 484–486, 721–726: Marija – Dievo Motina Šventosios Dvasios veikimu;
KBK 1846: Juozapui apreiškiama, kad Jėzus yra Gelbėtojas;
KBK 445, 648, 695: Kristus Dievo Sūnus savo prisikėlimu;
KBK 143–149, 494, 2087: „tikėjimo klusnumas“.

Kalėdų iškilmė:
KBK 456–460, 466: „Kodėl Žodis tapo kūnu?“;
KBK 461–463, 470–478: Įsikūnijimas;
KBK 437, 525–526: Kalėdų slėpinys;
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo Sūnus;
KBK 65, 102: Dievas viską pasakė savo Žodyje;
KBK 333: įsikūnijęs Kristus garbinamas angelų;
KBK 1159–1162, 2131, 2502: Įsikūnijimas ir Kristaus vaizdavimas.

Šventoji Šeima:
KBK 531–534: Šventoji Šeima;
KBK 1655–1658, 2204–2206: krikščioniškoji šeima, namų Bažnyčia;
KBK 2214–2233: šeimos narių pareigos;
KBK 333, 530: bėgimas į Egiptą.

Marija, Dievo Gimdytoja:
KBK 464–469: Jėzus Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus;
KBK 495, 2677: Marija yra Dievo Motina;
KBK 1, 52, 270, 294, 422, 654, 1709, 2009: mūsų įsūnijimas padarant mus Dievo vaikais;
KBK 527, 577–582: Jėzus laikosi Įstatymo ir jį tobulai įvykdo;
KBK 580, 1972: Naujasis Įstatymas išlaisvina iš Senojo Įstatymo suvaržymų;
KBK 683, 689, 1695, 2766, 2777–2778: Šventojoje Dvasioje galime vadinti Dievą „Abba“;
KBK 430–435, 2666–2668, 2812: Jėzaus vardas.

II sekmadienis po Kalėdų:
KBK 151, 241, 291, 423, 445, 456–463, 504–505, 526, 1216, 2466, 2787: Jono evangelijos prologas;
KBK 272, 295, 299, 474, 721, 1831: Kristus – Dievo Išmintis;
KBK 158, 283, 1303, 1831, 2500: Dievas suteikia mums išminties.

Kristaus Apsireiškimas:
KBK 528, 724: Kristaus Apsireiškimas;
KBK 280, 529, 748, 1165, 2466, 2715: Kristus – tautų šviesa;
KBK 60, 442, 674, 755, 767, 774–776, 781, 831: Bažnyčia – žmonijos vienybės sakramentas.

I gavėnios sekmadienis:
KBK 394, 538–540, 2119: Jėzaus gundymas;
KBK 2846–2849: „Neleisk mūsų gundyti“;
KBK 385–390, 396–400: nuopuolis;
KBK 359, 402–411, 615: Adomas, gimtoji nuodėmė; Kristus – naujasis Adomas.

II gavėnios sekmadienis:
KBK 554–556, 568: Atsimainymas;
KBK 59, 145–146, 2570–2571: Abraomo klusnumas;
KBK 706: Dievo pažadas Abraomui įvykdytas Kristuje;
KBK 2012–2014, 2028, 2813: pašaukimas į šventumą.

III gavėnios sekmadienis:
KBK 1214–1216, 1226–1228: Krikštas – atgimimas iš vandens ir Dvasios;
KBK 727–729: Jėzus apreiškia Šventąją Dvasią;
KBK 694, 733–736, 1215, 1999, 2652: Šventoji Dvasia – gyvasis vanduo, Dievo dovana;
KBK 604, 733, 1820, 1825, 1992, 2658: Dievas imasi iniciatyvos; viltis iš Dvasios.

IV gavėnios sekmadienis:
KBK 280, 529, 748, 1165, 2466, 2715: Kristus – tautų šviesa;
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo Sūnus;
KBK 1216: Krikštas yra apšvietimas;
KBK 782, 1243, 2105: krikščionys pašaukti būti pasaulio šviesa.

V gavėnios sekmadienis:
KBK 992–996: laipsniškas Prisikėlimo apreiškimas;
KBK 549, 640, 646: mesijiniai ženklai, nurodantys Kristaus prisikėlimą;
KBK 2603–2604: Jėzaus malda prieš Lozoriaus prikėlimą;
KBK 1002–1004: dabartinis mūsų prisikėlimo išgyvenimas;
KBK 1402–1405, 1524: Eucharistija ir Prisikėlimas;
KBK 989–990: kūno prisikėlimas.

Viešpaties kančios (Verbų) sekmadienis:
KBK 557–560: Kristaus įžengimas į Jeruzalę;
KBK 602–618: Kristaus Kančia;
KBK 2816: Kristaus Karalystė, įgyta per jo mirtį ir prisikėlimą;
KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362: Velykų slėpinys ir liturgija.

Didysis ketvirtadienis – Paskutinė vakarienė:
KBK 1337–1344: Eucharistijos įsteigimas;
KBK 1359–1361: Eucharistija kaip dėkojimas;
KBK 610, 1362–1372, 1382, 1436: Eucharistija kaip auka;
KBK 1373–1381: tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje;
KBK 1384–1401, 2837: Komunija;
KBK 1402–1405: Eucharistija – „būsimos garbės laidas“;
KBK 611, 1366: kunigystės įsteigimas per Paskutinę vakarienę.

Didysis penktadienis – Viešpaties Kančia:
KBK 602–618, 1992: Kristaus Kančia;
KBK 612, 2606, 2741: Jėzaus malda;
KBK 467, 540, 1137: Kristus – Aukščiausiasis Kunigas;
KBK 2825: Kristaus klusnumas ir mūsų klusnumas.

Velykų sekmadienis – Kristaus Prisikėlimas:
KBK 638–655, 989, 1001–1002: Kristaus Prisikėlimas ir mūsų prisikėlimas;
KBK 647, 1167–1170, 1243, 1287: Velykos – Viešpaties diena;
KBK 1212: įkrikščioninimo sakramentai;
KBK 1214–1222, 1226–1228, 1234–1245, 1254: Krikštas;
KBK 1286–1289: Sutvirtinimas;
KBK 1322–1323: Eucharistija.

II Velykų sekmadienis:
KBK 448, 641–646: prisikėlusio Kristaus pasirodymai;
KBK 1084–1089: prisikėlusio Kristaus pašventinantis buvimas liturgijoje;
KBK 2177–2178, 1342: sekmadienio Eucharistija;
KBK 654–655, 1988: mūsų naujas gimimas Kristaus prisikėlime;
KBK 976–983, 1441–1442: „tikiu nuodėmių atleidimą“;
KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790: dvasinių gėrybių bendrystė.

III Velykų sekmadienis:
KBK 1346–1347: Eucharistija ir Emauso mokinių patirtis;
KBK 642–644, 857, 995–996: apaštalai ir mokiniai – Prisikėlimo liudytojai;
KBK 102, 601, 426–429, 2763: Kristus yra Rašto aiškinimo raktas;
KBK 457, 604–605, 608, 615–616, 1476, 1992: Jėzus yra Avinėlis, paaukotas už mūsų nuodėmes.

IV Velykų sekmadienis:
KBK 754, 764, 2665: Kristus – kaimenės ganytojas ir avidės vartai;
KBK 553, 857, 861, 881, 896, 1558, 1561, 1568, 1574: popiežius ir vyskupai kaip ganytojai;
KBK 874, 1120, 1465, 1536, 1548–1551, 1564, 2179, 2686: kunigai kaip ganytojai;
KBK 14, 189, 1064, 1226, 1236, 1253–1255, 1427–1429: atsivertimas, tikėjimas ir Krikštas;
KBK 618, 2447: Kristus – kantrybės sunkumuose pavyzdys.

V Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 661, 1025–1026, 2795: Kristus atveria mums kelią į dangų;
KBK 151, 1698, 2614, 2466: tikėjimas į Jėzų;
KBK 1569–1571: diakonų šventimai;
KBK 782, 803, 1141, 1174, 1269, 1322: „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė“.

VI Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 243, 388, 692, 729, 1433, 1848: Šventoji Dvasia – Globėja ir Guodėja;
KBK 1083, 2670–2672: maldauti Šventosios Dvasios.

Kristaus Žengimas į dangų:
KBK 659–672, 697, 792, 965, 2795: Žengimas į dangų.

VII Velykų sekmadienis: malda ir dvasinis gyvenimas
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 312, 434, 648, 664: Tėvas pašlovina Kristų;
KBK 2614, 2741: Jėzus meldžia už mus;
KBK 726, 2617–2619, 2673–2679: maldoje su Marija.

Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės):
KBK 696, 726, 731–732, 737–741, 830, 1076, 1287, 2623: Sekminės;
KBK 599, 597,674, 715: apaštalų liudijimas per Sekmines;
KBK 1152, 1226, 1302, 1556: Sekminių slėpinys tęsiasi Bažnyčioje;
KBK 767, 775, 798, 796, 813, 1097, 1108–1109: Bažnyčia – bendrystė Dvasioje.

Švenčiausioji Trejybė:
KBK 202, 232–260, 684, 732: Trejybės slėpinys;
KBK 249, 813, 950, 1077–1109, 2845: Trejybė Bažnyčioje ir jos liturgijoje;
KBK 2655, 2664–2672: Trejybė ir malda;
KBK 2205: šeima kaip Trejybės atvaizdas.

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės):
KBK 790, 1003, 1322–1419: šventoji Eucharistija;
KBK 805, 950, 2181–2182, 2637, 2845: Eucharistija ir tikinčiųjų bendrystė;
KBK 1212, 1275, 1436, 2837: Eucharistija kaip dvasinis maistas.

Švč. Jėzaus Širdis:
KBK 210–211, 604: Dievo gailestingumas;
KBK 430, 478, 545, 589, 1365, 1439, 1825, 1846: Kristaus meilė visiems;
KBK 2669: Kristaus Širdis verta garbinimo;
KBK 766, 1225: Bažnyčia gimė iš atverto Jėzaus šono;
KBK 1432, 2100: Kristaus meilė jaudina mūsų širdis.

2 eilinis sekmadienis:
KBK 604–609: Jėzus – Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes;
KBK 689–690: Sūnaus ir Šventosios Dvasios misija.

3 eilinis sekmadienis:
KBK 551, 765: Dvylikos pašaukimas;
KBK 541–543: Dievo Karalystė šaukia ir suburia žydus bei pagonis;
KBK 813–822: Bažnyčios vienybė.

4 eilinis sekmadienis:
KBK 459, 520–521: Jėzus yra palaiminimų pavyzdys mums visiems;
KBK 1716–1724: Palaiminimų pašaukimas;
KBK 64, 716: vargdieniai, nuolankieji ir „paskutinieji“ išlaiko Mesijo viltį.

5 eilinis sekmadienis:
KBK 782: Dievo tauta – žemės druska ir pasaulio šviesa;
KBK 2044–2046: moralinis gyvenimas ir misionieriškas liudijimas;
KBK 2443–2449: dėmesys gailestingumo darbams, meilei vargšams;
KBK 1243: pakrikštytieji (neofitai) pašaukti būti pasaulio šviesa;
KBK 272: nukryžiuotas Kristus yra Dievo išmintis.

6 eilinis sekmadienis:
KBK 577–582: Jėzus ir Įstatymas;
KBK 1961–1964: senasis Įstatymas;
KBK 2064–2068: Dekalogas Bažnyčios tradicijoje.

7 eilinis sekmadienis:
KBK 1933, 2303: meilė artimui nesuderinama su neapykanta priešui;
KBK 2262–2267: draudimas pakenkti kitam, išskyrus teisėtą savigyną;
KBK 2842–2845: malda ir atleidimas priešams;
KBK 2012–2016: dangiškojo Tėvo tobulumas kviečia siekti šventumo;
KBK 1265: per Krikštą tampame Šventosios Dvasios šventovėmis;
KBK 2684: šventieji yra Šventosios Dvasios šventovės.

8 eilinis sekmadienis:
KBK 302–314: Dievo apvaizda ir jos vaidmuo istorijoje;
KBK 2113–2115: stabmeldystė griauna vertybes; tikėjimas apvaizda kaip burtininkavimo priešybė;
KBK 2632: tikinčiųjų malda; prašymas, kad ateitų Karalystė;
KBK 2830: pasitikėjimas apvaizda nereiškia dykaduoniavimo.

9 eilinis sekmadienis:
KBK 2822–2827: „Teesie Tavo valia“;
KBK 2611: malda nuteikia širdį Dievo valiai;
KBK 1987–1995: nuteisinimas.

10 eilinis sekmadienis:
KBK 545, 589: Jėzus kviečia nusidėjėlius ir jiems atleidžia;
KBK 2099–2100: Dievui maloni auka;
KBK 144–146, 2572: Abraomas – tikėjimo pavyzdys.

11 eilinis sekmadienis:
KBK 551, 761–766: Bažnyčia parengta Senosios Sandoros tautos;
KBK 783–786: Bažnyčia yra kunigiškoji, pranašiškoji ir karališkoji tauta;
KBK 849–865: apaštališkoji Bažnyčios misija.

12 eilinis sekmadienis:
KBK 852: Kristaus Dvasia palaiko Bažnyčios misiją;
KBK 905: evangelizuoti gyvenimo liudijimu;
KBK 1808, 1816: drąsus tikėjimo liudijimas nugali baimę ir mirtį;
KBK 2471–2474: liudyti tiesą;
KBK 359, 402–411, 615: Adomas; gimtoji nuodėmė; Kristus – naujasis Adomas.

13 eilinis sekmadienis:
KBK 2232–2233: sekti Jėzumi yra pirmasis krikščionio pašaukimas;
KBK 537, 628, 790, 1213, 1226–1228, 1694: Krikštas; numirti sau; gyventi Kristui;
KBK 1987: malonė nuteisina per tikėjimą ir Krikštą.

14 eilinis sekmadienis:
KBK 514–521: Kristaus slėpinių pažinimas, dalyvavimas jo slėpiniuose;
KBK 238–242: Sūnus apreiškia Tėvą;
KBK 989–990: kūno prisikėlimas.

15 eilinis sekmadienis:
KBK 546: Kristus moko per palyginimus;
KBK 1703–1709: gebėjimas atpažinti Dievo balsą ir atsiliepti į jį;
KBK 2006–2011: Dievas leidžia žmogui bendradarbiauti su jo malone;
KBK 1046–1047: kūrinija yra naujos visatos dalis;
KBK 2707: meditacijos vertingumas.

16 eilinis sekmadienis:
KBK 543–550: Dievo Karalystė;
KBK 309–314: Dievo gerumas ir blogio papiktinimas;
KBK 825, 827: Evangelijos sėklos ir raugės kiekviename iš mūsų ir Bažnyčioje;
KBK 1425–1429: nuolatinio atsivertimo poreikis;
KBK 2630: prašymo malda kyla iš gelmių per Šventąją Dvasią.

17 eilinis sekmadienis:
KBK 407: nagrinėjant žmogaus padėtį nedera nepaisyti gimtosios nuodėmės;
KBK 1777–1785: sąžinės sprendimą derinti su Dievo valia;
KBK 1786–1789: atpažinti Dievo valią, išreikštą jo Įstatymu sudėtingomis aplinkybėmis;
KBK 1038–1041: gėrio atskyrimas nuo blogio Paskutiniame teisme;
KBK 1037: Dievas nė vieno iš anksto nepasmerkia į pragarą.

18 eilinis sekmadienis:
KBK 2828–2837: „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“;
KBK 1335: duonos padauginimo stebuklas yra Eucharistijos provaizdis;
KBK 1391–1401: Komunijos vaisiai.

19 eilinis sekmadienis:
KBK 164: tikėjimas gali būti išbandomas;
KBK 272–274: tik tikėjimu galima sekti slėpiningais apvaizdos keliais;
KBK 671–672: sunkiais laikais ugdyti pasitikėjimą, kad viskas pajungta Kristui;
KBK 56–64, 121–122, 218–219: sandorų istorija; Dievo meilė Izraeliui;
KBK 839–840: Bažnyčios santykis su žydų tauta.

20 eilinis sekmadienis:
KBK 543–544: pirmiau Dievo Karalystė paskelbta Izraeliui, o dabar visiems įtikėjusiems;
KBK 674: Kristaus atėjimas yra Izraelio viltis; žydai galiausiai priims Mesiją;
KBK 2610: nuoširdžiu tikėjimu grindžiamo užtarimo galia;
KBK 831, 849: Bažnyčios visuotinumas.

21 eilinis sekmadienis:
KBK 551–553: Karalystės raktai;
KBK 880–887: vienybės pamatas: vyskupų kolegija ir jos galva, Petro įpėdinis.

22 eilinis sekmadienis:
KBK 618: Kristus kviečia savo mokinius imti kryžių ir sekti juo;
KBK 555, 1460, 2100: Kryžius kaip kelias į Kristaus garbę;
KBK 2015: kelias į tobulumą eina per kryžiaus kelią;
KBK 2427: nešti savo kryžių kasdieniame gyvenime.

23 eilinis sekmadienis:
KBK 2055: Dekalogas apibendrintas meilės įsakymu;
KBK 1443–1445: sutaikinimas su Bažnyčia;
KBK 2842–2845: „kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“.

24 eilinis sekmadienis:
KBK 218–221: Dievas yra meilė;
KBK 294: Dievas apreiškia savo garbę per savo gerumą;
KBK 2838–2845: „atleisk mums mūsų kaltes“.

25 eilinis sekmadienis:
KBK 210–211: gailestingas ir maloningas Dievas;
KBK 588–589: Jėzus tapatina savo gailestingumą nusidėjėliams su Dievo nuostata;

26 eilinis sekmadienis:
KBK 1807: teisus žmogus visada teisingas artimo atžvilgiu;
KBK 2842: tik Šventoji Dvasia gali suteikti mums Kristaus nuostatą;
KBK 1928–1930, 2425–2426: socialinio teisingumo pareiga;
KBK 446–461: Kristaus viešpatavimas;
KBK 2822–2827: „Teesie Tavo valia“

27 eilinis sekmadienis:
KBK 755: Bažnyčia yra Dievo vynuogynas;
KBK 1830–1832: Šventosios Dvasios dovanos ir vaisiai;
KBK 443: pranašai yra tarnai, Kristus yra Sūnus.

28 eilinis sekmadienis:
KBK 543–546: Jėzus kviečia nusidėjėlius, bet reikalauja atsivertimo;
KBK 1402–1405, 2837: Eucharistija yra mesijinės puotos išankstinis ragavimas.

29 eilinis sekmadienis:
KBK 1897–1917: dalyvavimas socialinėje sferoje;
KBK 2238–2244: piliečių pareigos.

30 eilinis sekmadienis:
KBK 2052–2074: Dešimt įsakymų aiškinami dvejopa meile;
KBK 2061–2063: moralinis gyvenimas yra atsakas į Dievo meilės iniciatyvą.

31 eilinis sekmadienis:
KBK 2044: moralinis gyvenimas ir krikščioniškasis liudijimas;
KBK 876, 1550–1551: kunigystė yra tarnystė; vadovų žmogiškasis trapumas.

32 eilinis sekmadienis:
KBK 671–672: laukiame, kol visa bus pajungta Kristui;
KBK 988–991: teisieji gyvens amžinai su prisikėlusiu Kristumi;
KBK 1036, 2612: budėdami laukiame Viešpaties grįžimo.

33 eilinis sekmadienis:
KBK 2006–2011: mūsų nuopelnai už gerus darbus kyla iš Dievo malonės;
KBK 1038–1041: Paskutiniame teisme pasirodys mūsų nuopelnai;
KBK 1048–1050: Viešpaties grįžimo laukiame veikdami;
KBK 1936–1937: talentų įvairovė;
KBK 2331, 2334: moters orumas;
KBK 1603–1605: santuoka kūrinijos tvarkoje.

Kristus, Visatos Valdovas:
KBK 440, 446–451, 668–672, 783, 786, 908, 2105, 2628: Kristus – Viešpats ir Karalius;
KBK 678–679, 1001, 1038–1041: Kristus kaip teisėjas;
KBK 2816–2821: „Teateinie tavo Karalystė“.

B ciklas

I advento sekmadienis:
KBK 668–677, 769: galutinis išmėginimas ir garbingas Kristaus atėjimas;
KBK 451, 671, 1130, 1403, 2817: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“;
KBK 35: Dievas suteikia žmonijai malonę priimti Apreiškimą ir Mesiją;
KBK 827, 1431, 2677, 2839: pripažinimas, kad visi esame nusidėjėliai.

II advento sekmadienis:
KBK 522, 711–716, 722: pranašai ir Mesijo laukimas;
KBK 523, 717–720: Jono Krikštytojo misija;
KBK 1042–1050: naujas dangus ir nauja žemė.

III advento sekmadienis:
KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362: džiaugsmas;
KBK 713–714: laukiamo Mesijo požymiai;
KBK 218–219: Dievo meilė Izraeliui;
KBK 772, 796: Bažnyčia – Kristaus Sužadėtinė.

IV advento sekmadienis:
KBK 484–494: Apreiškimas Marijai;
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo Sūnus;
KBK 143–149, 494, 2087: „tikėjimo klusnumas“.

Kristaus Gimimas:
KBK 456–460, 466: „Kodėl Žodis tapo kūnu?“
KBK 461–463, 470–478: Įsikūnijimas;
KBK 437, 525–526: Kalėdų slėpinys;
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo Sūnus;
KBK 65, 102: Dievas viską pasakė savo Žodyje;
KBK 333: įsikūnijęs Kristus garbinamas angelų;
KBK 1159–1162, 2131, 2502: Įsikūnijimas ir Kristaus atvaizdai.

Šventoji Šeima:
KBK 531–534: Šventoji Šeima;
KBK 1655–1658, 2204–2206: krikščioniškoji šeima – namų Bažnyčia;
KBK 2214–2233: šeimos narių pareigos;
KBK 529, 583, 695: Paaukojimas šventykloje;
KBK 144–146, 165, 489, 2572, 2676: Abraomas ir Sara – tikėjimo pavyzdžiai.

Marija, Dievo Gimdytoja:
KBK 464–469: Jėzus Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus;
KBK 495, 2677: Marija yra Dievo Motina;
KBK 1, 52, 270, 294, 422, 654, 1709, 2009: esame Dievo įsūnyti;
KBK 527, 577–582: Jėzus paklūsta Įstatymui ir tobulina jį;
KBK 580, 1972: Naujasis Įstatymas išlaisvina iš Senojo Įstatymo suvaržymų;
KBK 683, 689, 1695, 2766, 2777–2778: Šventojoje Dvasioje galime Dievą vadinti „Abba“;
KBK 430–435, 2666–2668, 2812: Jėzaus vardas.

II sekmadienis po Kalėdų:
KBK 151, 241, 291, 423, 445, 456–463, 504–505, 526, 1216, 2466, 2787: Jono evangelijos prologas;
KBK 272, 295, 299, 474, 721, 1831: Kristus – Dievo Išmintis;
KBK 158, 283, 1303, 1831, 2500: Dievas duoda mums išminties.

Kristaus Apsireiškimas:
KBK 528, 724: Viešpaties apsireiškimas;
KBK 280, 529, 748, 1165, 2466, 2715: Kristus yra tautų šviesa;
KBK 60, 442, 674, 755, 767, 774–776, 781, 831: Bažnyčia – žmonijos vienybės sakramentas.

I gavėnios sekmadienis:
KBK 394, 538–540, 2119: Jėzaus gundymas;
KBK 2846–2849: „Neleisk mūsų gundyti“;
KBK 56–58, 71: Sandora su Nojumi;
KBK 845, 1094, 1219: Nojaus arka vaizduoja Bažnyčią ir Krikštą;
KBK 1116, 1129, 1222: Sandora ir sakramentai (ypač Krikštas);
KBK 1257, 1811: Dievas išgelbėja per Krikštą.

II gavėnios sekmadienis:
KBK 554–556, 568: Atsimainymas;
KBK 59, 145–146, 2570–2572: Abraomo klusnumas;
KBK 153–159: tikėjimo ypatybės;
KBK 2059: Dievas parodo savo šlovę, kad padarytų žinomą savo valią;
KBK 603, 1373, 2634, 2852: Kristus yra už mus.

III gavėnios sekmadienis:
KBK 459, 577–582: Jėzus ir Įstatymas;
KBK 593, 583–586: Šventykla vaizduoja Kristų; Jis yra Šventykla;
KBK 1967–1968: Naujasis Įstatymas atbaigia Senąjį;
KBK 272, 550, 853: Kristaus galia apreikšta ant kryžiaus.

IV gavėnios sekmadienis:
KBK 389, 457–458, 846, 1019, 1507: Kristus Gelbėtojas;
KBK 679: Kristus – amžinojo gyvenimo Viešpats;
KBK 55: Dievas nori dovanoti žmogui amžinąjį gyvenimą;
KBK 710: Izraelio tremtis yra Kančios pranašystė.

V gavėnios sekmadienis:
KBK 606–607: Kristaus gyvenimas yra Tėvui skirta auka;
KBK 542, 607: Kristaus troškimas atiduoti savo gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo;
KBK 690, 729: Dvasia pašlovina Sūnų, Sūnus pašlovina Tėvą;
KBK 662, 2853: Kristaus įžengimas į šlovę yra mūsų pergalė;
KBK 56–64, 220, 715, 762, 1965: sandorų istorija.

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis:
KBK 557–560: Kristaus įžengimas į Jeruzalę;
KBK 602–618: Kristaus Kančia;
KBK 2816: Kristaus viešpatavimas kyla iš jo mirties ir Prisikėlimo;
KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362: Velykų slėpinys ir liturgija.

Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišios:
KBK 1337–1344: Eucharistijos įsteigimas;
KBK 1359–1361: Eucharistija kaip dėkojimas;
KBK 610, 1362–1372, 1382, 1436: Eucharistija kaip auka;
KBK 1373–1381: tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje;
KBK 1384–1401, 2837: Komunija;
KBK 1402–1405: Eucharistija kaip šlovės laidas;
KBK 611, 1366: kunigystės įsteigimas per Paskutinę vakarienę.

Didysis penktadienis:
KBK 602–618, 1992: Kristaus Kančia;
KBK 612, 2606, 2741: Jėzaus malda;
KBK 467, 540, 1137: Kristus – Vyriausiasis Kunigas;
KBK 2825: Kristaus klusnumas ir mūsų klusnumas.

Kristaus Prisikėlimas – Velykos:
KBK 638–655, 989, 1001–1002: Kristaus Prisikėlimas ir mūsų prisikėlimas;
KBK 647, 1167–1170, 1243, 1287: Velykos – Viešpaties diena;
KBK 1212: įkrikščioninimo sakramentai;
KBK 1214–1222, 1226–1228, 1234–1245, 1254: Krikštas;
KBK 1286–1289: Sutvirtinimas;
KBK 1322–1323: Eucharistija.

II Velykų sekmadienis:
KBK 448, 641–646: prisikėlusio Kristaus pasirodymai;
KBK 1084–1089: prisikėlusio Kristaus pašventinamasis buvimas liturgijoje;
KBK 2177–2178, 1342: sekmadienio Eucharistija;
KBK 654–655, 1988: mūsų naujas gimimas Kristaus Prisikėlime;
KBK 976–983, 1441–1442: „tikiu nuodėmių atleidimą“
KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790: dvasinių gėrybių bendrystė.

III Velykų sekmadienis:
KBK 1346–1347: Eucharistija ir Emauso mokinių patirtis;
KBK 642–644, 857, 995–996: apaštalai ir mokiniai liudija prisikėlimą;
KBK 102, 601, 426–429, 2763: Kristus yra Raštų aiškinimo raktas;
KBK 519, 662, 1137: Kristus – mūsų Užtarėjas danguje.

IV Velykų sekmadienis:
KBK 754, 764, 2665: Kristus – Ganytojas ir Vartai;
KBK 553, 857, 861, 881, 896, 1558, 1561, 1568, 1574: popiežius ir vyskupai kaip ganytojai;
KBK 874, 1120, 1465, 1536, 1548–1551, 1564, 2179, 2686: kunigai kaip ganytojai;
KBK 756: Kristus yra kertinis akmuo;
KBK 1, 104, 239, 1692, 1709, 2009, 2736: esame Dievo vaikai.

V Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 736, 737, 755, 787, 1108, 1988, 2074: Kristus yra vynmedis, mes – šakelės;
KBK 953, 1822–1829: meilė.

VI Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 214, 218–221, 231, 257, 733, 2331, 2577: Dievas yra meilė;
KBK 1789, 1822–1829, 2067, 2069: meilė Dievui ir artimui įvykdo Įsakymus;
KBK 2347, 2709: draugystė su Kristumi.

Kristaus Žengimas į dangų:
KBK 659–672, 697, 792, 965, 2795: Žengimas į dangų.

VII Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 2614, 2741: Jėzus meldžiasi už mus;
KBK 611, 2812, 2821: Jėzaus malda mus pašventina, ypač per Eucharistiją.

Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės):
KBK 696, 726, 731–732, 737–741, 830, 1076, 1287, 2623: Sekminės;
KBK 599, 597,674, 715: apaštalų liudijimas per Sekmines;
KBK 1152, 1226, 1302, 1556: Sekminių slėpinys Bažnyčioje tęsiasi;
KBK 767, 775, 798, 796, 813, 1097, 1108–1109: Bažnyčia – bendrystė Dvasioje.

Švenčiausioji Trejybė:
KBK 202, 232–260, 684, 732: Trejybės slėpinys;
KBK 249, 813, 950, 1077–1109, 2845: Trejybė Bažnyčioje ir jos liturgijoje;
KBK 2655, 2664–2672: Trejybė ir malda;
KBK 2205: šeima kaip Trejybės įvaizdis.

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas:
KBK 790, 1003, 1322–1419: Šventoji Eucharistija;
KBK 805, 950, 2181–2182, 2637, 2845: Eucharistija ir tikinčiųjų bendrystė;
KBK 1212, 1275, 1436, 2837: Eucharistija kaip dvasinis maistas.

Švč. Jėzaus Širdis:
KBK 210–211, 604: Dievo gailestingumas;
KBK 430, 478, 545, 589, 1365, 1439, 1825, 1846: Kristaus meilė žmonėms;
KBK 2669: Kristaus Širdis verta garbinimo;
KBK 766, 1225: Bažnyčia gimė iš perverto Kristaus šono;
KBK 1432, 2100: Kristaus meilė jaudina mūsų širdis.

2 eilinis sekmadienis:
KBK 462, 516, 2568, 2824: Tėvo valia įvykdyta Kristuje;
KBK 543–546: priimti Dievo Karalystę – priimti Dievo žodį;
KBK 873–874: Kristus yra krikščioniškojo pašaukimo versmė;
KBK 364, 1004: kūno orumas;
KBK 1656, 2226: padėti vaikams atskleisti pašaukimą.

3 eilinis sekmadienis:
KBK 51–64: Dievo Apreiškimo planas;
KBK 1427–1433: vidinis besitęsiantis atsivertimas;
KBK 1886–1889: atsivertimas ir visuomenė.

4 eilinis sekmadienis:
KBK 547–550: Jėzaus žodžius lydi stebuklai;
KBK 447, 438, 550: Jėzaus valdžia demonams;
KBK 64, 762, 2595: pranašo vaidmuo;
KBK 922, 1618–1620: mergeliškumas dėl Dievo Karalystės.

5 eilinis sekmadienis:
KBK 547–550: gydymas kaip mesijinių laikų ženklas;
KBK 1502–1505: Kristus kaip Gydytojas;
KBK 875, 1122: skelbimo būtinybė.

6 eilinis sekmadienis:
KBK 1474: gyvenimas Kristuje vienija visus jį tikinčius;
KBK 1939–1942: žmogiškasis solidarumas;
KBK 2288–2291: pagarba sveikatai.

7 eilinis sekmadienis:
KBK 1421, 1441–1442: Kristus – sielos ir kūno gydytojas;
KBK 987, 1441, 1741: Kristus atleidžia nuodėmes;
KBK 1425–1426: Sutaikinimas po Krikšto;
KBK 1065: Kristus yra mūsų „Amen“.

8 eilinis sekmadienis:
KBK 772–773, 796: Bažnyčia – vienybės su Dievu slėpinys;
KBK 796: Bažnyčia kaip Kristaus Sužadėtinė.

9 eilinis sekmadienis:
KBK 345–349, 582, 2168–2173: Viešpaties diena;
KBK 1005–1014, 1470, 1681–1683: gyventi ir mirti Kristuje.

10 eilinis sekmadienis:
KBK 410–412: Protoevangelija;
KBK 374–379: žmogus rojuje;
KBK 385–409: nuopuolis;
KBK 517, 550: Kristus kaip egzorcistas.

11 eilinis sekmadienis:
KBK 543–546: Dievo Karalystės skelbimas;
KBK 2653–2654, 2660, 2716: Dievo Karalystė ugdoma klausantis Dievo žodžio.

12 eilinis sekmadienis:
KBK 423, 464–469: Jėzus – tikras Dievas ir tikras žmogus;
KBK 1814–1816: tikėjimas kaip Dievo dovana ir žmogaus atsakas;
KBK 671–672: išlaikyti tikėjimą priešiškumo akivaizdoje.

13 eilinis sekmadienis:
KBK 548–549, 646, 994: Jėzus prikelia mirusiuosius;
KBK 1009–1014: Kristus perkeičia mirtį;
KBK 1042–1050: naujo dangaus ir naujos žemės viltis.

14 eilinis sekmadienis:
KBK 2581–2584: pranašai ir širdies atsivertimas;
KBK 436: Kristus kaip pranašas;
KBK 162: ištvermingas tikėjimas;
KBK 268, 273, 1508: galia tampa tobula silpnume.

15 eilinis sekmadienis:
KBK 1506–1509: mokiniai dalyvauja Kristaus gydymo misijoje;
KBK 737–741: Bažnyčia kviečiama skelbti ir liudyti;
KBK 849–856: Bažnyčios misijos kilmė ir apimtis;
KBK 1122, 1533: misionieriškas pašaukimas;
KBK 693, 698, 706, 1107, 1296: Šventoji Dvasia kaip Dievo pažadas ir antspaudas;
KBK 492: Marija išrinkta prieš pasaulio sukūrimą.

16 eilinis sekmadienis:
KBK 2302–2306: Kristus yra mūsų taika;
KBK 2437–2442: liudyti ir darbuotis dėl taikos ir teisingumo.

17 eilinis sekmadienis:
KBK 1335: duonos ir žuvies padauginimo stebuklas nurodo Eucharistiją;
KBK 814–815, 949–959: dalijimasis dovanomis Bažnyčios bendrystėje.

18 eilinis sekmadienis:
KBK 1333–1336: eucharistiniai duonos ir vyno ženklai;
KBK 1691–1696: gyvenimas Kristuje.

19 eilinis sekmadienis:
KBK 1341–1344: „Tai darykite mano atminimui“;
KBK 1384–1390: „Imkite ir valgykite“: Komunija.

20 eilinis sekmadienis:
KBK 1402–1405: Eucharistija – būsimosios garbės laidas;
KBK 2828–2837: Eucharistija yra mūsų kasdienė duona;
KBK 1336: papiktinimas.

21 eilinis sekmadienis:
KBK 796: Bažnyčia kaip Kristaus Sužadėtinė;
KBK 1061–1065: absoliuti Dievo ištikimybė ir meilė;
KBK 1612–1617, 2360–2365: santuoka Viešpatyje.

22 eilinis sekmadienis:
KBK 577–582: Kristus ir Įstatymas;
KBK 1961–1974: Senasis Įstatymas ir Evangelija.

23 eilinis sekmadienis:
KBK 1503–1505: Kristus – Gydytojas;
KBK 1151–1152: Kristaus naudojami ženklai; sakramentiniai ženklai;
KBK 270–271: Dievo gailestingumas.

24 eilinis sekmadienis:
KBK 713–716: Mesijo kelias apreikštas Viešpaties Tarno giesmėse;
KBK 440, 571–572, 601: Jėzus kentėjo ir mirė dėl mūsų išganymo;
KBK 618: mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje;
KBK 2044–2046: geri darbai išreiškia tikėjimą.

25 eilinis sekmadienis:
KBK 539, 565, 600–605, 713: Kristus – klusnus Dievo Tarnas;
KBK 786: „tarnauti“ Kristuje reiškia „viešpatauti“;
KBK 1547, 1551: kunigystės tarnyba kaip tarnystė;
KBK 2538–2540: pavydo nuodėmė;
KBK 2302–2306: saugoti taiką.

26 eilinis sekmadienis:
KBK 821, 1126, 1636: ekumeninis dialogas;
KBK 2445–2446, 2536, 2544–2547: nesaikingo turtų troškimo pavojus;
KBK 1852: pavydas.

27 eilinis sekmadienis:
KBK 1602–1617, 1643–1651, 2331–2336: santuokinė ištikimybė;
KBK 2331–2336: skyrybos;
KBK 1832: ištikimybė – Dvasios vaisius;
KBK 2044, 2147, 2156, 2223, 2787: pakrikštytųjų ištikimybė.

28 eilinis sekmadienis:
KBK 101–104: Kristus – vienatinis Šventojo Rašto Žodis;
KBK 131–133: Šventasis Raštas Bažnyčios gyvenime;
KBK 2653–2654: Šventasis Raštas kaip maldos versmė;
KBK 1723, 2536, 2444–2447: širdies neturtas.

29 eilinis sekmadienis:
KBK 599–609: Kristaus atperkamoji mirtis išganymo plane;
KBK 520: Kristaus nusižeminimas yra mums sektinas pavyzdys;
KBK 467, 540, 1137: Kristus – Vyriausiasis Kunigas.

30 eilinis sekmadienis:
KBK 547–550: Jėzus rodė mesijinius ženklus;
KBK 1814–1816: tikėjimas yra Dievo dovana;
KBK 2734–2737: sūniškas pasitikėjimas maldoje.

31 eilinis sekmadienis:
KBK 2083: įsakymai kaip kvietimas atsiliepti meile;
KBK 2052, 2093–2094: pirmasis įsakymas;
KBK 1539–1547: Šventimų sakramentas išganymo ekonomijoje.

32 eilinis sekmadienis:
KBK 519–521: Kristus atidavė savo gyvybę už mus;
KBK 2544–2547: širdies neturtas;
KBK 1434, 1438, 1753, 1969, 2447: išmalda;
KBK 2581–2584: Elijas ir širdies atsivertimas;
KBK 1021–1022: individualusis teismas.

33 eilinis sekmadienis:
KBK 1038–1050: Paskutinis teismas, naujo dangaus ir naujos žemės viltis;
KBK 613–614, 1365–1367: vienintelė tobula Kristaus auka ir Eucharistija.

Kristus, Visatos Valdovas (Kristus Karalius):
KBK 440, 446–451, 668–672, 783, 786, 908, 2105, 2628: Kristus – Viešpats ir Karalius;
KBK 678–679, 1001, 1038–1041: Kristus kaip Teisėjas;
KBK 2816–2821: „Teateinie Tavo Karalystė“.

C ciklas

I advento sekmadienis:
KBK 668–677, 769: galutiniai išbandymai ir Kristaus grįžimas šlovėje;
KBK 451, 671, 1130, 1403, 2817: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo sūnus;
KBK 207, 210–214, 270, 1062–1063: Dievas yra ištikimas ir gailestingas.

II advento sekmadienis:
KBK 522, 711–716, 722: pranašai ir Mesijo laukimas;
KBK 523, 717–720: Jono Krikštytojo misija;
KBK 710: Izraelio tremtis pranašauja Kančią;
KBK 2532, 2636: Pauliaus rūpinimasis.

III advento sekmadienis:
KBK 30, 163, 301, 736, 1829, 1832, 2015, 2362: džiaugsmas;
KBK 523–524, 535: Jonas parengia kelią Mesijui;
KBK 430–435: Jėzus Gelbėtojas.

IV advento sekmadienis:
KBK 148, 495, 717, 2676: Aplankymas;
KBK 462, 606–607, 2568, 2824: Sūnus įsikūnija, kad vykdytų Tėvo valią.

Kristaus Gimimas (Kalėdos):
KBK 456–460, 466: „Kodėl Žodis tapo kūnu?“
KBK 461–463, 470–478: Įsikūnijimas;
KBK 437, 525–526: Kalėdų slėpinys;
KBK 439, 496, 559, 2616: Jėzus yra Dovydo sūnus;
KBK 65, 102: Dievas viską pasakė savo Žodyje;
KBK 333: įsikūnijusį Kristų garbina angelai;
KBK 1159–1162, 2131, 2502: Įsikūnijimas ir Kristaus įvaizdžiai.

Šventoji Šeima:
KBK 531–534: Šventoji Šeima;
KBK 1655–1658, 2204–2206: krikščioniškoji šeima, namų Bažnyčia;
KBK 2214–2233: šeimos narių pareigos;
KBK 534, 583, 2599: Jėzus randamas Šventykloje;
KBK 64, 489, 2578: Hana ir Samuelis;
KBK 1, 104, 239, 1692, 1709, 2009, 2736: esame Dievo vaikai;
KBK 163, 1023, 1161, 2519, 2772: matysime Jį veidas į veidą ir būsime panašūs į Jį.

Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja:
KBK 464–469: Jėzus Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus;
KBK 495, 2677: Marija yra Dievo Gimdytoja;
KBK 1, 52, 270, 294, 422, 654, 1709, 2009: mūsų įsūnystė;
KBK 527, 577–582: Jėzus laikosi Įstatymo ir jį tobulai įvykdo;
KBK 580, 1972: Naujasis Įstatymas išvaduoja iš Senojo Įstatymo suvaržymų;
KBK 683, 689, 1695, 2766, 2777–2778: Šventojoje Dvasioje visi galime kreiptis į Dievą „Abba“;
KBK 430–435, 2666–2668, 2812: Jėzaus vardas.

II sekmadienis po Kalėdų:
KBK 151, 241, 291, 423, 445, 456–463, 504–505, 526, 1216, 2466, 2787: Jono evangelijos prologas;
KBK 272, 295, 299, 474, 721, 1831: Kristus – Dievo Išmintis;
KBK 158, 283, 1303, 1831, 2500: Dievas duoda mums išminties;

Kristaus Apsireiškimas:
KBK 528, 724: Viešpaties apsireiškimas;
KBK 280, 529, 748, 1165, 2466, 2715: Kristus – tautų šviesa;
KBK 60, 442, 674, 755, 767, 774–776, 781, 831: Bažnyčia – žmonijos vienybės sakramentas.

I gavėnios sekmadienis:
KBK 394, 538–540, 2119: Jėzaus gundymas;
KBK 2846–2849: „Neleisk mūsų gundyti“;
KBK 1505: Kristus išlaisvina mus nuo blogio;
KBK 142–143, 309: tikėjimas kaip atsidavimas Dievui, atliepas Dievui, atsakas į blogį;
KBK 59–63: Dievas ugdo kunigiškąją tautą per Abraomą ir Išėjimą.

II gavėnios sekmadienis:
KBK 554–556, 568: Atsimainymas;
KBK 59, 145–146, 2570–2572: Abraomo klusnumas;
KBK 1000: tikėjimas atveria kelią į Prisikėlimo slėpinio supratimą;
KBK 645, 999–1001: kūno prisikėlimas.

III gavėnios sekmadienis:
KBK 210, 2575–2577: Dievas pašaukia Mozę, išklauso savo tautos maldas;
KBK 1963–1964: Įstatymo laikymasis parengia atsivertimui;
KBK 2851: piktasis ir jo darbai trukdo išganymo keliui;
KBK 128–130, 1094: Senojo Testamento tipologinis skaitymas atveria Naująjį Testamentą;
KBK 736, 1108–1109, 1129, 1521, 1724, 1852, 2074, 2516, 2345, 2731: duoti vaisių.

IV gavėnios sekmadienis:
KBK 1439, 1465, 1481, 1700, 2839: sūnus palaidūnas;
KBK 207, 212, 214: Dievas ištikimas savo pažadams;
KBK 1441, 1443: Dievas atleidžia nuodėmes; nusidėjėliai grįžta į bendruomenę;
KBK 982: atleidimo durys visada atvertos atgailaujantiesiems;
KBK 1334: Izraelio kasdienė duona yra Pažado žemės vaisius.

V gavėnios sekmadienis:
KBK 430, 545, 589, 1846–1847: Jėzus apreiškia Tėvo gailestingumą;
KBK 133, 428, 648, 989, 1006: visa pranokstantis Kristaus pažinimo turtas;
KBK 2475–2479: skubotas sprendimas.

Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis:
KBK 557–560: Kristaus įžengimas į Jeruzalę;
KBK 602–618: Kristaus Kančia;
KBK 2816: Kristaus viešpatavimas kyla iš jo mirties ir Prisikėlimo;
KBK 654, 1067–1068, 1085, 1362: Velykų slėpinys ir liturgija.

Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės Mišios:
KBK 1337–1344: Eucharistijos įsteigimas;
KBK 1359–1361: Eucharistija kaip dėkojimas;
KBK 610, 1362–1372, 1382, 1436: Eucharistija kaip auka;
KBK 1373–1381: tikras Kristaus buvimas Eucharistijoje;
KBK 1384–1401, 2837: Komunija;
KBK 1402–1405: Eucharistija – „būsimos garbės laidas“;
KBK 611, 1366: kunigystės įsteigimas per Paskutinę vakarienę.

Didysis penktadienis:
KBK 602–618, 1992: Kristaus Kančia;
KBK 612, 2606, 2741: Jėzaus malda;
KBK 467, 540, 1137: Kristus – Vyriausiasis Kunigas;
KBK 2825: Kristaus klusnumas ir mūsų klusnumas;

Velykos – Kristaus Prisikėlimas:
KBK 638–655, 989, 1001–1002: Kristaus Prisikėlimas ir mūsų prisikėlimas;
KBK 647, 1167–1170, 1243, 1287: Velykos, Viešpaties diena;
KBK 1212: įkrikščioninimo sakramentai;
KBK 1214–1222, 1226–1228, 1234–1245, 1254: Krikštas;
KBK 1286–1289: Sutvirtinimas;
KBK 1322–1323: Eucharistija.

II Velykų sekmadienis:
KBK 448, 641–646: prisikėlusio Kristaus pasirodymai;
KBK 1084–1089: pašventinantis prisikėlusio Kristaus buvimas liturgijoje;
KBK 2177–2178, 1342: sekmadienio Eucharistija;
KBK 654–655, 1988: mūsų naujas gimimas Kristaus Prisikėlime;
KBK 976–983, 1441–1442: „tikiu nuodėmių atleidimą“;
KBK 949–953, 1329, 1342, 2624, 2790: dvasinių gėrybių bendrystė;
KBK 612, 625, 635, 2854: Kristus, kuris yra „Gyvasis“, turi mirties raktus.

III Velykų sekmadienis:
KBK 642–644, 857, 995–996: apaštalai ir mokiniai kaip Prisikėlimo liudytojai;
KBK 553, 641, 881, 1429: prisikėlęs Kristus ir Petras;
KBK 1090, 1137–1139, 1326: dangiškoji liturgija.

IV Velykų sekmadienis:
KBK 754, 764, 2665: Kristus – Ganytojas ir Vartai;
KBK 553, 857, 861, 881, 896, 1558, 1561, 1568, 1574: popiežius ir vyskupai kaip ganytojai;
KBK 874, 1120, 1465, 1536, 1548–1551, 1564, 2179, 2686: kunigai kaip ganytojai;
KBK 60, 442, 543, 674, 724, 755, 775, 781: Bažnyčia sudaryta iš žydų ir pagonių;
KBK 957, 1138, 1173, 2473–2474: mūsų bendrystė su kankiniais.

V Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 459, 1823, 2074, 2196, 2822, 2842: „kaip aš jus mylėjau“;
KBK 756, 865, 1042–1050, 2016, 2817: naujas dangus ir nauja žemė.

VI Velykų sekmadienis:
KBK 2746–2751: Kristaus malda per Paskutinę vakarienę;
KBK 243, 388, 692, 729, 1433, 1848: Šventoji Dvasia kaip Užtarėja/Guodėja;
KBK 1965–1974: Naujasis Įstatymas įgyvendina Senąjį Įstatymą;
KBK 865, 869, 1045, 1090, 1198, 2016: dangiškoji Jeruzalė.

Kristaus Žengimas į dangų:
KBK 659–672, 697, 792, 965, 2795: Kristaus žengimas į dangų.

VII Velykų sekmadienis:
KBK 521: per Kristų gyvename bendrystėje su Tėvu;
KBK 787–790, 795, 1044–1047: Bažnyčia yra bendrystė Kristuje ir su Kristumi;

Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės):
KBK 696, 726, 731–732, 737–741, 830, 1076, 1287, 2623: Sekminės;
KBK 599, 597,674, 715: apaštalų liudijimas per Sekmines;
KBK 1152, 1226, 1302, 1556: Sekminių slėpinys tęsiasi Bažnyčioje;
KBK 767, 775, 798, 796, 813, 1097, 1108–1109: Bažnyčia – bendrystė Dvasioje.

Švenčiausioji Trejybė:
KBK 202, 232–260, 684, 732: Trejybės slėpinys;
KBK 249, 813, 950, 1077–1109, 2845: Trejybė Bažnyčioje ir liturgijoje;
KBK 2655, 2664–2672: Trejybė ir malda;
KBK 2205: šeima kaip Trejybės įvaizdis.

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas:
KBK 790, 1003, 1322–1419: Šventoji Eucharistija;
KBK 805, 950, 2181–2182, 2637, 2845: Eucharistija ir tikinčiųjų bendrystė;
KBK 1212, 1275, 1436, 2837: Eucharistija kaip dvasinis maistas.

Švč. Jėzaus Širdis:
KBK 210–211, 604: Dievo gailestingumas;
KBK 430, 478, 545, 589, 1365, 1439, 1825, 1846: Kristaus meilė žmonėms;
KBK 2669: Kristaus Širdis verta garbinimo;
KBK 766, 1225: Bažnyčia gimė iš perverto Kristaus šono;
KBK 1432, 2100: Kristaus meilė jaudina mūsų širdis.

2 eilinis sekmadienis:
KBK 528: Kanoje Kristus pasirodo esąs Mesijas, Dievo Sūnus, Gelbėtojas;
KBK 796: Bažnyčia kaip Kristaus Sužadėtinė;
KBK 1612–1617: santuoka Viešpatyje;
KBK 2618: Marijos užtarimas Kanoje;
KBK 799–801, 951, 2003: charizmos Bažnyčios tarnystėje;

3 eilinis sekmadienis:
KBK 714: Mesijo ir Dvasios laukimas Senajame Testamente;
KBK 1965–1974: Naujasis Įstatymas ir Evangelija;
KBK 106, 108, 515: Dievas įkvepia žmones, Šventojo Rašto autorius ir skaitytojus;
KBK 787–795: Bažnyčia kaip Kristaus Kūnas.

4 eilinis sekmadienis:
KBK 436, 1241, 1546: Kristus kaip pranašas;
KBK 904–907: mūsų dalyvavimas Kristaus pranašiškoje tarnyboje;
KBK 103–104: tikėjimas – amžinojo gyvenimo pradmuo;
KBK 1822–1829: meilė;
KBK 772–773, 953: bendrystė Bažnyčioje;
KBK 314, 1023, 2519: priimtieji į dangų regi Dievą „akis į akį“.

5 eilinis sekmadienis:
KBK 520, 618, 923, 1618, 1642, 2053: visi esame pašaukti sekti Kristų;
KBK 2144, 2732: pagarbi baimė suvokiant Dievo buvimą – perdėto pasitikėjimo savimi priešybė;
KBK 631–644: apaštalai kaip Prisikėlimo liudytojai.

6 eilinis sekmadienis:
KBK 1820: krikščioniškoji viltis skleidžiasi paskelbus Palaiminimus;
KBK 2544–2547: širdies neturtas; Viešpats apgailestauja dėl turtuolių;
KBK 655, 989–991, 1002–1003: Prisikėlimo viltis.

7 eilinis sekmadienis:
KBK 210–211: Gailestingasis Dievas;
KBK 1825, 1935, 1968, 2303, 2647, 2842–2845: atleidimas priešams;
KBK 359, 504: Kristus kaip naujasis Adomas.

8 eilinis sekmadienis:
KBK 2563: širdis yra tiesos buveinė;
KBK 1755–1756: geri veiksmai ir blogi veiksmai;
KBK 1783–1794: sąžinės ugdymas ir sprendimų priėmimas;
KBK 2690: dvasinis vadovavimas;
KBK 1009–1013: krikščioniškasis požiūris į mirtį.

9 eilinis sekmadienis:
KBK 543–546: visi pašaukti įžengti į Dievo Karalystę;
KBK 774–776: Bažnyčia kaip visuotinis išganymo sakramentas;
KBK 2580: Saliamono malda pašventinant Šventyklą;
KBK 583–586: Jėzus ir Šventykla.

10 eilinis sekmadienis:
KBK 646, 994: prikeldamas mirusiuosius Kristus skelbia savo Prisikėlimą;
KBK 1681: krikščioniškoji mirties prasmė siejama su Prisikėlimu;
KBK 2583: Elijas ir našlė;
KBK 2637: Kristus išlaisvina kūriniją iš nuodėmės ir mirties.

11 eilinis sekmadienis:
KBK 1441–1442: tik Dievas atleidžia nuodėmę;
KBK 1987–1995: nuteisinimas;
KBK 2517–1519: širdies nuskaistinimas;
KBK 1481, 1736, 2538: Dovydas ir Natanas.

12 eilinis sekmadienis:
KBK 599–605: Kristaus atperkamoji mirtis išganymo plane;
KBK 1435: kasdien imk savo kryžių ir sek Kristumi;
KBK 787–791: Bažnyčia yra bendrystė su Kristumi;
KBK 1227, 1243, 1425, 2348: „apsivilkti Kristumi“; Krikštas ir skaistumas.

13 eilinis sekmadienis:
KBK 587: Jėzaus ėjimas į Jeruzalę pasitinkant mirtį ir Prisikėlimą;
KBK 2052–2055: Mokytojau, ką turiu daryti?..
KBK 1036, 1816: mokinystės reiklumas.

14 eilinis sekmadienis:
KBK 541–546: Dievo Karalystė čia pat;
KBK 787, 858–859: apaštalai dalyvauja Kristaus misijoje;
KBK 2122: „darbininkas vertas savo užmokesčio“;
KBK 2816–2821: „Teateinie tavo Karalystė“;
KBK 555, 1816, 2015: kryžius kaip kelias sekti Kristumi.

15 eilinis sekmadienis:
KBK 299, 381: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą; pirmgimis;
KBK 1931–1933: į artimą žvelgti kaip į „kitą aš“;
KBK 2447: gailestingumo darbai kūnui;
KBK 1465: Atgailos sakramentą teikiantis kunigas panašus į gerąjį samarietį;
KBK 203, 291, 331, 703: Žodis ir kūrinija, regima ir neregima.

16 eilinis sekmadienis:
KBK 2571: Abraomo svetingumas;
KBK 2241: priimti svetimšalius;
KBK 2709–2719: kontempliacija;
KBK 618, 1508: dalyvavimas Kristaus Kūno kentėjimuose;
KBK 568, 772: „šlovės viltis“ Bažnyčioje ir jos sakramentuose;

17 eilinis sekmadienis:
KBK 2634–2636: užtarimo malda;
KBK 2566–2567: visuotinis pašaukimas melstis;
KBK 2761–2772: Viešpaties malda kaip Evangelijos sintezė;
KBK 2609–2610, 2613, 2777–2785: ryžtingai ir su sūnišku pasitikėjimu atsigręžti į Dievą;
KBK 2654: lectio divina;
KBK 537, 628, 1002, 1227: Krikštu palaidoti ir prikelti;

18 eilinis sekmadienis:
KBK 661, 1042–1050, 1821: naujo dangaus ir naujos žemės viltis;
KBK 2535–2540, 2547, 2728: godumo netvarka.

19 eilinis sekmadienis:
KBK 144–149: tikėjimo klusnumas;
KBK 1817–1821: vilties dorybė;
KBK 2729–2733: malda kaip nuolankus širdies budėjimas;
KBK 144–146, 165, 2572, 2676: Abraomas – tikėjimo pavyzdys.

20 eilinis sekmadienis:
KBK 575–576: Kristus – prieštaravimo ženklas;
KBK 1816: mokinys turi drąsiai liudyti tikėjimą;
KBK 2471–2474: liudyti tiesą;
KBK 946–957, 1370, 2683–2684: mūsų bendrystė su šventaisiais;
KBK 1161: šventieji atvaizdai primena mums „debesį liudytojų“.

21 eilinis sekmadienis:
KBK 543–546: visi pašaukti įeiti į Dievo Karalystę;
KBK 774–776: Bažnyčia kaip visuotinis išganymo sakramentas;
KBK 2825–2827: vykdyti Tėvo valią, kad būtų galima įeiti į Dievo Karalystę;
KBK 853, 1036, 1344, 1889, 2656: siauras kelias.

22 eilinis sekmadienis:
KBK 525–526: Įsikūnijimas kaip nusižeminimo slėpinys;
KBK 2535–2540: godumo netvarka;
KBK 2546, 2559, 2631, 2713: malda kviečia į nuolankumą ir dvasios neturtą;
KBK 1090, 1137–1139: mūsų dalyvavimas dangaus liturgijoje;
KBK 2188: sekmadienis leidžia mums dalyvauti šventiniame dangaus sambūryje.

23 eilinis sekmadienis:
KBK 273, 300, 314: Dievo transcendentiškumas;
KBK 36–43: Dievo pažinimas pagal Bažnyčią;
KBK 2544: teikti Kristui pirmenybę;
KBK 914–919, 931–932: sekti Kristų pašvęstuoju gyvenimu.

24 eilinis sekmadienis:
KBK 210–211: Gailestingasis Dievas;
KBK 604–605, 1846–1848: Dievas imasi atpirkimo iniciatyvos;
KBK 1439, 1700, 2839: sūnus palaidūnas kaip atsivertimo pavyzdys;
KBK 1465, 1481: sūnus palaidūnas ir Atgailos sakramentas.

25 eilinis sekmadienis:
KBK 2407–2414: pagarba kitų nuosavybei;
KBK 2443–2449: meilė vargšams;
KBK 2635: melstis už kitus, ne vien už savo interesus;
KBK 65–67, 480, 667: Kristus – mūsų vienintelis Tarpininkas;
KBK 2113, 2424, 2848: niekas negali tarnauti dviem šeimininkams;
KBK 1900, 2636: malda už valdančiuosius.

26 eilinis sekmadienis:
KBK 1939–1942: žmogiškasis solidarumas;
KBK 2437–2449: solidarumas tarp tautų; meilė vargšams;
KBK 2831: badas pasaulyje; solidarumas; malda;
KBK 633, 1021, 2463, 2831: Lozorius;
KBK 1033–1037: pragaras.

27 eilinis sekmadienis:
KBK 153–165, 2087–2089: tikėjimas;
KBK 84: Bažnyčiai patikėtas tikėjimo paveldas;
KBK 91–93: antgamtinis tikėjimo jausmas.

28 eilinis sekmadienis:
KBK 1503–1505, 2616: Kristus – Gydytojas;
KBK 543–550, 1151: Dievo Karalystės ženklai;
KBK 224, 2637–2638: dėkojimas;
KBK 1010: krikščioniškoji mirties prasmė.

29 eilinis sekmadienis:
KBK 2574–2577: Mozė ir užtarimo malda;
KBK 2629–2633: prašymo malda;
KBK 2653–2654: Dievo žodis – maldos versmė;
KBK 2816–2821: „Teateinie tavo Karalystė“;
KBK 875: skelbti būtina.

30 eilinis sekmadienis:
KBK 588, 2559, 2613, 2631: nuolankumas kaip maldos pagrindas;
KBK 2616: Jėzus išklauso tikinčiojo maldos;
KBK 2628: garbinimas yra nuostata žmogaus, suvokiančio savo kūrinišką prigimtį;
KBK 2631: prašymas atleisti yra pirmasis prašomosios maldos judesys.

31 eilinis sekmadienis:
KBK 293–294, 299, 341, 353: visata sukurta Dievo šlovei;
KBK 1459, 2412, 2487: atsilyginimas.

32 eilinis sekmadienis:
KBK 992–996: laipsniškas Prisikėlimo apreiškimas;
KBK 997–1004: mūsų prisikėlimas Kristuje;
KBK 1023–1029: dangus;
KBK 1030–1032: skaistykla, galutinis nuskaistinimas.

33 eilinis sekmadienis:
KBK 162–165: ištvermingas tikėjimas; tikėjimas kaip amžinojo gyvenimo pradžia;
KBK 675–677: galutinis Bažnyčios išmėginimas;
KBK 307, 531, 2427–2429: žmogaus darbas yra atperkamasis;
KBK 673, 1001, 2730: paskutinioji diena;

Kristus, Visatos Valdovas:
KBK 440, 446–451, 668–672, 783, 786, 908, 2105, 2628: Kristus kaip Viešpats ir Karalius;
KBK 678–679, 1001, 1038–1041: Kristus kaip Teisėjas;
KBK 2816–2821: „Teateinie tavo Karalystė“.

Kitos iškilmės (KBK 2177):

Kovo 19: Šv. Juozapas:
KBK 437, 497, 532–534, 1014, 1846, 2177: šv. Juozapas;
KBK 2214–2220: vaikų pareigos tėvams.

Birželio 29: Šv. apaštalai Petras ir Paulius:
KBK 153, 424, 440, 442, 552, 765, 880–881: šv. Petras;
KBK 442, 601, 639, 642, 1508, 2632–2633, 2636, 2638: šv. Paulius.

Rugpjūčio 15: Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų:
KBK 411, 966–971, 974–975, 2853: Marija, naujoji Ieva, paimta į dangų;
KBK 773, 829, 967, 972: Marija – eschatologinė Bažnyčios ikona;
KBK 2673–2679: maldoje su Marija.

Lapkričio 1: Visi Šventieji:
KBK 61, 946–962, 1090, 1137–1139, 1370: Bažnyčia – šventųjų bendrystė;
KBK 956, 2683: šventųjų užtarimas;
KBK 828, 867, 1173, 2030, 2683–2684: šventieji – šventumo pavyzdžiai.

Gruodžio 8: Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas:
KBK 411, 489–493, 722, 2001, 2853: Dievo paruošimas; Nekaltasis Prasidėjimas.

PRIEDAS NR. 2

Vatikano II Susirinkimo ir vėlesni bažnytiniai dokumentai, reikšmingi pamokslavimui:

Vatikano II Susirinkimas:

Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium: 7, 24, 35, 52, 56;
Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium: 25;
Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum: 7–13, 21, 25;
Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes: 58;
Dekretas dėl Bažnyčios misijinės veiklos Ad gentes: 6;
Dekretas dėl kunigų tarnybos ir gyvenimo Presbyterorum ordinis: 4, 18.

Popiežių Magisteriumas:

Paulius VI:
Enciklika Mysterium fidei: 36;
Apaštališkasis paraginimas Evangelii nuntiandi: 43, 75–76, 78–79.

Jonas Paulius II:
Apaštališkasis paraginimas Catechesi tradendae: 48;
Apaštališkasis paraginimas Pastores dabo vobis: 26;
Apaštališkasis paraginimas Pastores gregis: 15;
Apaštališkasis laiškas Dies Domini: 39–41
Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte: 39–40.

Benediktas XVI:
Apaštališkasis paraginimas Sacramentum caritatis: 45–46;
Apaštališkasis paraginimas Verbum Domini: 52–71.

Pranciškus:
Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium: 135–159.

Liturginės knygos:

Bendrieji Romos mišiolo nuostatai: 29, 57, 65–66;
Mišių lekcionaro įvadas: 4–31, 38–48, 58–110;
Laidotuvių apeigyno įvadas: 15;
Santuokos apeigyno įvadas: 22.

Kanonų teisės kodeksas:

762, 767–769 kanonai.

Romos kurijos kongregacijų dokumentai:

Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija Inter oecumenici (1964 11 26): 53–55;
Šventoji apeigų kongregacija. Instrukcija Eucharisticum mysterium (1967 05 25): 10;
Dievo kulto kongregacija. Instrukcija Liturgicae instaurationes (1970 09 05): 2;
Dvasininkijos kongregacija. Bendrasis katechezės vadovas (1971 04 11): 13;
Dvasininkijos kongregacija. Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovas (1994 01 31): 45–46;
Vyskupų kongregacija. Apostolorum successores (2004 02 22): 119–122.