Aplinkraštis šventovių rektoriams

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1023
AUTORIUS: DVASININKIJOS KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: Congr. per il Clero. Lettera circolare ai rettori dei santuari
DATA: 2011-08-15
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 15 (375), 2011, p. 8–12.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Dvasininkai
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 15 (375), 2011, p. 8–12.
SKIRSNIAI

DVASININKIJOS KONGREGACIJA

Aplinkraštis šventovių rektoriams

2011 m. rugpjūčio 15 d.

Noriu nuoširdžiai pasveikinti kiekvieną iš jūsų, taip pat visus padedančius jums vykdyti sielovadą šventovėse. Drauge reiškiu nuoširdų dėkingumą už jūsų dėmesingą atsidavimą, kuriuo atsiliepiate į piligrimų, vis gausiau iš viso pasaulio atvykstančių į jums patikėtas kulto vietas, sielovadinius poreikius.

Šiuo laišku pirmiausia apmąstau Šventojo Tėvo Benedikto XVI mintis, – pasak jo, šventovių buvimas yra didžiulis, labai svarbus Bažnyčios gyvenimo turtas: šventovės kaip piligrimystės vietos sukviečia ir patraukia „vis didesnius piligrimų ir religinių turistų būrius, tarp kurių yra žmonių, patiriančių sudėtingas žmogiškąsias ir dvasines situacijas, nutolusių nuo tikėjimo išgyvenimo ir turinčių silpną ryšį su Bažnyčia“ (Laiškas II Pasaulio piligrimysčių ir šventovių sielovados kongreso proga, Santjago de Kompostela, 2010 09 27–30).

Palaimintasis Jonas Paulius II pareiškė: „Krikščioniškosios šventovės visuomet ir visur buvo ar siekė būti Dievo ir jo įžengimo į žmogiškąją istoriją ženklais“ (Kalba šventovių rektoriams, 1981 01 22). Krikščionys žvelgia į šventoves „kaip į gyvenančio tarp mūsų Kristaus ženklą, atpažindami gyvojo Dievo meilės iniciatyvą žmonijai“ (Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. „Šventovė – gyvojo Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė“ [1999 05 08], 5).

Dvasininkijos kongregacija, suvokdama kiekvieno krikščionio šventovėje išgyvenamo tikėjimo ypatingą vertę, būdama kompetentinga šiame dalyke (plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija. Pastor Bonus, [1988 06 28], 97, 1°), siūlo jūsų dėmesiui pasvarstymus, kuriais siekiama atnaujinti ir veiksmingiau motyvuoti ten vykdomą įprastinį sielovados darbą. Išplitusio sekuliarizmo aplinkoje šventovė ir mūsų dienomis toliau išlieka privilegijuota vieta, kurioje žmogus, būdamas šioje žemėje piligrimas, patiria mylinčio ir gelbėjančio Dievo buvimą. Jis ten randa vaisingą erdvę, atitrauktą nuo kasdienės skubos, kur žmogus gali susikaupti ir atgauti dvasines jėgas, idant vėl su didesniu uolumu leistųsi į tikėjimo kelionę, ieškotų, rastų ir pamiltų Kristų kasdieniame gyvenime pasaulio aplinkoje.

Kas yra šventovių sielovados veiklos šerdis? Kanoninės normos šių kulto vietų atžvilgiu su didele teologine išmintimi ir bažnytine patirtimi numato, kad jose būtų „tikintiesiems kuo gausiau teikiamos išganymo priemonės, uoliai skelbiant Dievo žodį, tinkamai puoselėjant liturginį gyvenimą, ypač švenčiant Eucharistiją ir Atgailos sakramentą bei palaikant sveikas liaudiškojo pamaldumo formas. (Kanonų teisės kodeksas, kan. 1234 § 1). Kanoninėje normoje pateikiama šventovėms būdingos sielovados vertinga sintezė; drauge ji siūlo įdomią galimybę trumpai apmąstyti kai kuriuos pamatinius elementus, apibūdinančius jums patikėtą tarnystę.

1. Žodžio skelbimas, malda ir liaudiškasis pamaldumas

Šventovė yra vieta, kur Dievo žodis nuskamba unikalia galia. Popiežius Benediktas XVI Posinodiniame apaštališkajame paraginime Verbum Domini (2010 09 30) pabrėžia, kad „Bažnyčia iš tiesų remiasi Dievo žodžiu, iš jo gimsta ir juo gyvena“ (3). Ji yra „namai“ (ten pat, 52), kuriuose Dievo žodis yra priimamas, apmąstomas, skelbiamas ir švenčiamas (plg. ten pat, 121). Tai, ką popiežius sako apie Bažnyčią, analogiškai gali būti pasakyta ir apie šventoves.

Žodžio skelbimas atlieka esminį vaidmenį šventovių sielovados gyvenime. Šventiesiems tarnautojams tenka užduotis malda ir apmąstymu parengti tokį skelbimą, atsijoti šio skelbimo turinį pasitelkiant dvasinę teologiją, mokantis iš Magisteriumo ir šventųjų. Pagrindiniai skelbimo šaltiniai yra Šventasis Raštas ir liturgija (plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Sacrosanctum Concilium [1963 12 04], 35), prie kurių dera paminėti labai vertingą Katalikų Bažnyčios katekizmą ir jo Santrauką. Žodžio tarnystė, vykdoma įvairiomis formomis derinant su apreikštuoju tikėjimo paveldu bus veiksmingesnė ir paveikesnė, jei maldoje kils iš širdies ir bus išreiškiama gražia ir prieinama kalba, gebančia teisingai atskleisti nuolatinį amžinojo Žodžio aktualumą.

Malda – tai žmogiškasis atsakas į vaisingą Dievo žodžio skelbimą: „Šventosios vietos savo gyvųjų šaltinių ieškantiems maldininkams yra ypač tinkamos „kaip Bažnyčia“ išgyventi krikščioniškosios maldos įvairovę“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas [1992 10 11], 2691). Maldos gyvenimas plėtojamas įvairiais būdais, tarp jų randame liaudiškojo pamaldumo formų, kurios visuomet privalo„suteikti prideramos erdvės Dievo žodžiui skelbti bei klausytis, nes „liaudiškajam pamaldumui Biblija yra neišsenkantis įkvėpimo šaltinis, teikiantis nepranokstamų maldos pavyzdžių ir vaisingų teminių pasiūlymų“ (Verbum Domini, 65).

Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove (Dievo kulto ir sakramentų kongregacija [2002 04 09]) ištisas skyrius skiriamas šventovėms ir piligrimystėms, ir jame linkima, kad „tarp liturginių veiksmų ir maldingų praktikų būtų tinkamas santykis“ (261). Liaudiškasis pamaldumas yra labai svarbus daugelio tautų tikėjimui, kultūrai ir krikščioniškajai tapatybei. Tai liaudies tikėjimo išraiška, „tikras Dievo tautos lobis“ (ten pat, 9) Bažnyčioje ir skirtas Bažnyčiai. Norint tai suvokti, pakanka įsivaizduoti, kaip labai būtų nuskurdinta Vakarų krikščioniškojo dvasingumo istorija, jei joje nebūtų rožinio, Kryžiaus kelio ir procesijų. Tai yra tik keli pavyzdžiai, tačiau pakankamai akivaizdūs parodant šių maldingumo praktikų nepamainomumą.

Vykdant savo tarnystę šventovėje jums dažnai tenka stebėti pamaldžius gestus, ypač jei jie yra raiškūs, kuriais piligrimai regimai išreiškia juos gaivinantį tikėjimą. Daugeriopos ir įvairios maldingumo formos, dažnai kylančios iš stiprių jausmų ir kultūrinių tradicijų, liudija karštą dvasinio gyvenimo intensyvumą, kurį maitina nuolatinė malda ir vidinis troškimas vis glaudžiau vienytis su Kristumi.

Bažnyčia visuomet suvokė šių religinių išraiškų vidinę reikšmę dvasiniame tikinčiųjų gyvenime, visuomet pripažino jų vertę ir pagarbiai žvelgė į autentišką jų raišką. Negana to, Bažnyčia tai rekomendavo ir puoselėjo per popiežių ir susirinkimų mokymą. Tačiau tuo pat metu Bažnyčia, pastebėdama nuostatas ar galvoseną, neatitinkančią sveikos religinės nuovokos, rasdavo reikalą įsikišti ir pašalinti tokių aktų klaidingus elementus ir laiku pateikti apmąstymus, kursus, paskaitas ir pan. Tik įsišaknijęs krikščioniškojoje tradicijoje liaudiškasis pamaldumas gali būti locus fidei, vaisingas evangelizacijos instrumentas ir vieta, kurioje vietinės kultūrinės aplinkos elementai nuosekliai ir vertai priimami.

Būdami atsakingi už šventovių sielovadą, jūs privalote mokyti piligrimus absoliutaus prioritetinio pobūdžio, kurį liturginis šventimas turi įgyti kiekvieno tikinčiojo gyvenime. Asmeninė liaudiškojo pamaldumo formų praktika jokiu būdu neatmestina ir netrukdytina; priešingai, ją reikia skatinti, tačiau ji negali pavaduoti dalyvavimo liturginiame garbinime. Tokios tikėjimo išraiškos, užuot supriešinamos su šventajai liturgijai tenkančia centrine vieta, turi ją lydėti ir būti visuomet nukreiptos į liturgiją. Šventųjų slėpinių liturgijos šventimas išreiškia bendrą visos Bažnyčios tikėjimą.

2. Dievo gailestingumas Atgailos sakramente

Dievo meilės, kuri iškiliu būdu yra akivaizdi šventovėse, atminimas veda į tai, kad ten siekiama nuodėmių atleidimo ir troškimo maldauti ištikimybės tikėjimo paveldui malonės. Šventovė yra Dievo gailestingumo nuolatinio aktualizavimosi vieta. Tai svetingo priėmimo vieta, kurioje žmogus gali iš tikrųjų susitikti su Kristumi, patirti jo mokymo tiesą ir atleidimą, idant vertai ir vaisingai artintųsi prie Eucharistijos.

Todėl būtina skatinti ir kur įmanoma suintensyvinti nuolatinį buvimą kunigų, kurie, nuolankiai ir svetingai priimdami, didžiadvasiškai atsidėtų klausyti sakramentinių išpažinčių. Teikdami Atleidimo ir Sutaikinimo sakramentą nuodėmklausiai, veikdami kaip „gailestingosios Dievo meilės nusidėjėliui ženklas ir įrankis“ (KBK, 1465), padeda penitentams patirti Dievo švelnumą, suvokti jo gerumo didybę bei grožį ir savo širdyse pajusti vidinį šventumo troškimą, kiekvieno tikinčiojo visuotinį pašaukimą ir galutinį tikslą (plg. Dvasininkijos kongregacija. Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas [2011 03 09], 22).

Tegul nuodėmklausiai, nušviesdami penitentų sąžinę, taip pat paaiškina ryšį, siejantį sakramentinę išpažintį su nauja gyvensena, nukreipta į apsisprendimą atsiversti. Tegul jie ragina tikinčiuosius artintis prie šio sakramento reguliariai ir su uoliu maldingumu, idant, palaikomi šio sakramento dovanojamos malonės, nuolat galėtų gaivinti savo ištikimą priklausomybę Kristui, žengdami į evangelinį tobulumą.

Tegul atgailos tarnautojai būna prieinami ir pasirengę, ugdydami savo nuostatą suprasti, priimti ir padrąsinti (plg. Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas, 51–57). Siekiant gerbti kiekvieno tikinčiojo laisvę ir sakramentiniame forume puoselėti visišką nuoširdumą, dera numatytose vietose (pavyzdžiui, Sutaikinimo koplyčioje) įrengti klausyklas su grotelėmis. Palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo apaštališkajame laiške Misericordia Dei (2002 04 07) moko: „Kaip turi būti įrengtos klausyklos, nustato atitinkamų vyskupų konferencijų paskelbtos normos, garantuojančios, kad klausyklos būtų „atviroje vietoje“ ir turėtų „įtvirtintas groteles“ ir tikintieji bei nuodėmklausiai, norintys jomis pasinaudoti, galėtų laisvai tai padaryti“ (9,b – plg. kan. 964 § 2; Popiežiškoji įstatymų tekstų aiškinimo taryba. Responsa ad propositum dubium: de loco excipiendi sacramentales confessiones [1998 07 07]: AAS 90 [1998] 711; plg.  Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas, 41).

Tegul tarnautojai taip pat pasirūpina perteikti supratimą apie dvasinius vaisius, kylančius iš nuodėmių atleidimo. Atgailos sakramentas „sugrąžina Dievo vaikų gyvenimo kilnumą ir jo lobius, kurių brangiausias yra draugystė su Dievu“ (KBK, 1468). Atsižvelgiant į tai, kad šventovės yra tikro atsivertimo vietos, gali būti pravartu daugiau dėmesio skirti nuodėmklausių ugdymui – vykdant sielovadą tų asmenų, kurie negerbė žmogiškosios gyvybės nuo prasidėjimo ir natūralios mirties.

Kunigai, perteikdami dieviškąjį gailestingumą, turėtų sąmoningai vykdyti šią ypatingą tarnystę, ištikimai laikydamiesi autentiško Bažnyčios mokymo. Tebūna jie gerai išlavinti doktrinos dalykuose ir tegu neapleidžia periodiško savo žinių atnaujinimo, ypač klausimais, susijusiais su moralės ir bioetikos sritimis (plg. KBK, 1466). Taip pat santuokos srityje tegu gerbia tai, ko autoritetingai moko Bažnyčios magisteriumas. Per sakramentus tegu vengia reikšti privačias doktrinas, asmeninę nuomonę ar šališkus vertinimus, neatitinkančius to, ką tiki ir ko moko Bažnyčia. Jų tęstiniam ugdymui naudinga paskatinti juos dalyvauti specialiuose kursuose, kurie gali būti organizuoti, pavyzdžiui, Apaštališkosios penitenciarijos ir kai kurių popiežiškųjų universitetų (plg. Kunigas – dieviškojo gailestingumo tarnautojas, 63).

3. Eucharistija, krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė

Dievo žodis ir Atgailos šventimas glaudžiai susiję su Eucharistija, centriniu slėpiniu, kuriame glūdi „visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis ir gyvoji duona“ (Vatikano II Susirinkimas. Dekretas Presbyterorum ordinis [1965 12 07], 5). Eucharistijos šventimas yra šventovės sakramentinio gyvenimo šerdis. Jame Viešpats mums dovanoja save. Atvykstantiems į šventovę piligrimams reikia padėti suvokti: jei jie pasitikėdami į savo vidų priima eucharistinį Kristų, jis atveria jiems galimybę iš tikrųjų perkeisti visą jų būtį.

Eucharistijos šventimo kilnumas turi būti tinkamai išryškinamas pasitelkiant grigališkąjį giedojimą, polifoniją ar liaudiškąjį giedojimą (plg. Sacrosanctum Concilium, 116 ir 118). Tai taip pat pasiekiama tinkamai parenkant kilniausius muzikos instrumentus (vamzdinius vargonus ir pan., plg. ten pat Nr. 120), šventųjų tarnautojų dėvimus drabužius ir šventojoje liturgijoje naudojamus daiktus. Jie turi atitikti kilnumo ir sakralumo reikalavimus. Koncelebracijos atveju reikia pasirūpinti, kad dalyvautų ceremonmeisteris, kuris nebūtų vienas iš koncelebrantų, taip pat reikia dėti pastangas, jog kiekvienas celebrantas dėvėtų arnotą – tinkamą rūbą kunigui, švenčiančiam dieviškuosius slėpinius.

Šventasis Tėvas Benediktas XVI posinodiniame apaštališkajame paraginime Sacramentum Caritatis (2007 02 22) rašė: „Geriausia katechezė apie Eucharistiją yra pati gerai švenčiama Eucharistija“ (64). Tegul tarnautojai šventosiose Mišiose ištikimai laikosi to, kas nustatyta liturginių knygų normų. Rubrikos nėra pasirinktiniai pasiūlymai celebrantui, bet privalomos nuorodos, kurių dera tiksliai laikytis ištikimai atliekant kiekvieną gestą ir ženklą. Kiekvieną normą grindžia gili teologinė prasmė, kurios nedera sumenkinti ar nepaisyti. Toks celebravimo stilius, kai savavališkai įtraukiamos liturginės naujovės, ne tik kelia sumaištį ir tikinčiųjų susiskaldymą, bet ir kenkia garbingajai Tradicijai ir pačiam Bažnyčios autoritetui, taip pat bažnytinei vienybei.

Tačiau Eucharistijai vadovaujantis kunigas nėra vien apeiginių rubrikų vykdytojas. Intensyvus ir maldingas vidinis dalyvavimas švenčiant dieviškuosius slėpinius, tinkamai vertinant numatytus gestus ir ženklus, ugdys ne tik jo maldos dvasią, bet ir bus vaisingas tikinčiųjų, dalyvaujančių šventime per actuosa partecipatio, eucharistiniam tikėjimui (plg. Sacrosanctum Concilium, 14).

Jėzus Kristus pasilieka duonos pavidalu kaip jo dovanos vaisius Eucharistijoje. Eucharistinės adoracijos formos švenčiamos ne šv. Mišiose, išstatant Švenčiausiąjį Sakramentą ir laiminant juo, išreiškia tai, kas yra paties šventimo šerdis: adoraciją arba vienijimąsi su Jėzumi Ostijoje. Popiežius Benediktas XVI šiuo atžvilgiu moko: „Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris, kaip toks, yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys“ (Sacramentum Caritatis, 66), o toliau jis priduria: „Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas įvykdyta per patį liturginį šventimą“ (ten pat).

Taigi šventovėje labai reikšminga tabernakulio vieta (taip pat koplyčioje, skirtoje išskirtinai Švenčiausiojo Sakramento adoracijai), nes tai savaime yra „magnetas“, kvietimas ir stimulas maldai, adoracijai, meditacijai ir artumui su Viešpačiu. Popiežius jau minėtame apaštališkajame paraginime pabrėžia: „Juk jo tinkama vieta leidžia atpažinti realų Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Vieta, kurioje laikomi eucharistiniai pavidalai, turi būti lengvai pastebima kiekvienam įžengusiam į bažnyčią, taip pat amžinosios švieselės dėka“ (ten pat, 69).

Tegul tabernakuliui, Eucharistijos saugojimo vietai, šventovėje būna skirta iškili vieta; taip pat, prisimenant meno, tikėjimo ir šventimo ryšį, reikia pasirūpinti, kad išryškėtų „presbiterijos elementų – altoriaus, krucifikso, tabernakulio, sakyklos, krėslo – vienybė“ (ten pat, 41). Šių iškalbingų tikėjimo ženklų deramas išdėstymas kulto vietų architektūroje, ypač šventovėse, neabejotinai puoselėja tinkamą Kristui, gyvajam akmeniui, teiktiną prioritetą, – jis pirmesnis už bet kokį pasveikinimą, nukreiptą į Švč. Mergelę arba šventuosius, visiškai deramai gerbiamus tose vietose, – taip suteikiant galimybę liaudiškajam pamaldumui atskleisti savo tikrąsias eucharistines ir krikščioniškąsias šaknis.

4. Naujasis evangelizacijos dinamizmas

Galiausiai labai malonu pabrėžti, kad netgi šiandien šventovės išlaiko ypatingą tikinčiųjų trauką, ir tai rodo jas lankančių piligrimų gausa. Neretai jose galime matyti įvairaus amžiaus ir padėties vyrų bei moterų, išgyvenančių sudėtingas žmogiškąsias ir dvasines situacijas, kartais nutolusių nuo tvirto tikėjimo išgyvenimo arba turinčių labai trapų bažnytinės priklausomybės suvokimą. Jiems šventovės aplankymas gali būti vertinga proga sutikti Kristų ir iš naujo atrasti savo Krikšto pašaukimo prasmę arba jame suvokti jo išganingą kvietimą.

Raginu jus atkreipti žvilgsnį į šiuos asmenis ypač svetingai ir dėmesingai. Taip pat šiuo atžvilgiu niekas neturi būti palikta savieigai. Puikus ugdymas būtų su evangeline išmintimi ir didesniu jautrumu palydėti piligrimus ir lankytojus jų kelionėje, siekiant užčiuopti jų širdies motyvus ir dvasios lūkesčius. Atliekant šią tarnystę, padės bendradarbiai, vykdantys specifines užduotis, pasižymintys svetingu žmogiškumu, dvasine įžvalga ir teologiniu išmanymu, – toks bendradarbiavimas padės įvesdinti ir supažindinti piligrimus su šventove kaip malonės įvykiu, religinės patirties ir iš naujo randamo džiaugsmo vieta. Šiame kontekste apsvarstytina galimybė surengti dvasinius susitikimus vakare ar naktį (naktines adoracijas, maldos budėjimus ir kt.), – ten, kur piligrimų srautas yra gana didelis ir nuolatinis.

Jūsų sielovadinė meilė galės sukurti puikią galimybę ir duoti stiprų stimulą, kad jų širdyse kiltų troškimas leistis į rimtą ir intensyvią tikėjimo kelionę. Per įvairias katechezės formas padėsite jiems suprasti, jog tikėjimas, toli gražu nebūdamas tuščias ir abstraktus religinis jausmas, yra konkrečiai apčiuopiamas ir visuomet reiškiasi tarpusavio  meile bei teisingumu.

Šventovių aplinkoje Dievo žodžio ir Bažnyčios doktrinos mokymas per pamokslus, katechezę, dvasinį vadovavimą ir rekolekcijas leidžia gerai pasirengti priimti Dievo atleidimą Atgailos sakramente ir veikliai bei vaisingai dalyvauti Altoriaus sakramento šventime.

Eucharistijos adoracija, Kryžiaus kelio maldinga praktika ir kristologinė bei mariologinė šventojo rožinio malda, taip pat sakramentalijos ir votyviniai palaiminimai liudys žmogiškąjį maldingumą ir taps keliu, drauge su Jėzumi Dvasioje žengiant link gailestingosios Tėvo meilės. Taip pat bus sustiprintas sielovados darbas šeimoje ir taps vaisinga Bažnyčios malda prašant, „kad pjūties šeimininkas atsiųstų darbininkų pjūčiai“ (plg. Mt 9, 38): gausių ir šventų pašaukimų į kunigystę ir ypatingąsias pašvęstojo gyvenimo formas.

Negana to, šventovėse pagal jų šlovingą tradiciją teneužmirštama įsitraukti į artimo meilės ir pagalbos darbus, siekti žmogiškojo vystymosi, žmogaus teisių apsaugos, teisingumo pagal socialinį Bažnyčios mokymą.

Būtų gera, jeigu šventovių aplinkoje būtų plėtojamos kultūrinės iniciatyvos: kongresai, seminarai, parodos ir meno įvykiai religinėmis temomis. Taip šventovės taps kultūros, tiek aukštosios, tiek populiariosios, ugdymo vietomis, prisidedant prie Bažnyčios vykdomo krikščioniškojo kultūros projekto.

Taip Bažnyčia, vadovaujama Švč. Mergelės Marijos, naujosios evangelizacijos Žvaigždės, per kurią pati malonė dovanoja save atpirkimo reikalingai žmonijai, visur pasaulyje rengiasi Išganytojo atėjimui. Šventovės, kur einame ieškoti, klausytis ir melstis, slėpiningu būdu taps vietomis, kuriose būsime iš tikrųjų Dievo paliesti per jo žodį, Sutaikinimo ir Eucharistijos sakramentus, Dievo Motinos ir šventųjų užtarimą. Tik taip per istorijos bangas ir audras, patiriant šiuo metu vyraujančio ir užkietėjusio reliatyvizmo iššūkį, šventovės taps vietomis, puoselėjančiomis atnaujintą dinamizmą, nukreiptą į taip laukiamą naująją evangelizaciją.

Dar kartą dėkoju kiekvienam rektoriui už atsidavimą ir sielovadinę meilę, su kuria jie atlieka savo tarnystę, kad kiekviena šventovė vis labiau taptų Įsikūnijusio Žodžio meilingu ženklu. Su nuoširdžiu artumu Viešpatyje, lydint Švč. Mergelės Marijos žvilgsniui.

Iš Vatikano 2011 m. rugpjūčio 15 d., Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė

Kardinolas Mauro Piacenza
Prefektas

Arkivyskupas Celso Morga Iruzubieta
Sekretorius