Nuostatai, kaip atpažinti spėjamus pasirodymus ar apreiškimus

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1040
AUTORIUS: ŠVENTOJI TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: SACRA CONGREGATIO PRO DOCTRINA FIDEI. NORMAE DE MODO PROCEDENDI IN DIUDICANDIS PRAESUMPTIS APPARITIONIBUS AC REVELATIONIBUS. 25 februarii 1978
DATA: 1978-02-25
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (384), 2012, p. 11–12.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1963–1978 m. (Paulius VI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 6 (384), 2012, p. 11–12.
SKIRSNIAI

ŠVENTOJI TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA

Nuostatai, kaip atpažinti spėjamus pasirodymus ar apreiškimus

1978 m. vasario 25 d.

Išankstinė pastaba
Nuostatų kilmė ir pobūdis

Metiniame visuotiniame susirinkime 1974 m. lapkričio mėnesį šios Šventosios kongregacijos tėvai išnagrinėjo spėjamų pasirodymų ir su jais dažnai susijusių apreiškimų problemas ir padarė šias išvadas:

1. Per žiniasklaidą (mass media) naujienos apie tokius pasirodymus šiandien tarp tikinčiųjų pasklinda kur kas sparčiau negu anksčiau. Be to, dėl lengvesnio mobilumo gausėja piligriminių kelionių. Todėl bažnytinei valdžiai tenka šiais klausimais skubiai priimti sprendimą.

2. Kita vertus, šiandienė mąstysena ir mokslo bei kritinio tyrimo reikalavimai neleidžia – jei apskritai nepanaikina tos galimybės – reikiama sparta priimti sprendimus, kuriais anksčiau būdavo užbaigiami tokių dalykų tyrimai (constat de supernaturalitate, non constat de supernaturalitate) ir kurie ordinarams suteikdavo galimybę leisti ar uždrausti tarp tikinčiųjų viešąjį kultą ar kitokias pamaldumo formas.

Dėl šių priežasčių, kad tokio pobūdžio faktų tarp tikinčiųjų sužadintas pamaldumas galėtų reikštis visiškai išlaikant bendrystę su Bažnyčia ir duotų gerų vaisių, iš kurių pati Bažnyčia ateityje galėtų atpažinti tikrąją tų faktų prigimtį, tėvai nusprendė šioje srityje skatinti šią praktiką.

Sužinojusi apie kokius nors spėjamus pasirodymus ar apsireiškimus, bažnytinė valdžia privalės:

a) pirmiausia, remdamasi negatyviais ir pozityviais kriterijais, įvertinti faktą (plg. I sk. žemiau);

b) paskui, jei tyrimas baigsis palankiai, leisti tam tikras viešojo kulto ar pamaldumo apraiškas ir sykiu toliau labai išmintingai jas stebėti (tai prilygsta formulei: pro nunc nihil obstare);

c) pagaliau ilgainiui sukaupto patyrimo šviesoje (ypač atsižvelgiant į dvasinius vaisius, kylančius iš naujojo pamaldumo) priimti, jei to reikalauja atvejis, sprendimą dėl tiesos ir antgamtiškumo.

I. Kriterijai, pagal kuriuos bent tikėtinai įvertinamas spėjamų pasirodymų ir apreiškimų pobūdis

A) Pozityvūs kriterijai

a) Rimtais tyrimais įgytas moralinis tikrumas ar bent didelė fakto tikimybė.

b) Ypatingos aplinkybės, susijusios su fakto buvimu ir prigimtimi, tai yra:

1. Asmeninės subjekto arba subjektų savybės (ypač psichologinė pusiausvyra, sąžiningas ir teisingas moralinis gyvenimas, nuoširdumas ir įprastinis klusnumas bažnytinei valdžiai, gebėjimas grįžti prie normalaus tikėjimo gyvenimo ir t. t.).

2. Apreiškimo atžvilgiu: teologinio ir dvasinio mokymo teisingumas ir neklaidingumas.

3. Sveikas pamaldumas ir gausūs bei pastovūs dvasiniai vaisiai (kaip antai, maldos dvasia, atsivertimai, artimo meilės liudijimai ir t. t.).

B) Negatyvūs kriterijai

a) Akivaizdi klaida fakto atžvilgiu.

b) Mokymo klaidos, priskiriamos paties Dievo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ar kokio nors šventojo pasirodymams, tačiau neatmetant galimybės, kad subjektas – net nesąmoningai – prie autentiško antgamtinio apreiškimo pridūrė grynai žmogiškųjų elementų ar net kokių nors natūralaus lygmens klaidų (plg. šv. Ignacas. Pratybos, 336).

c) Akivaizdus pelno siekimas, artimai susijęs su faktu.

d) Rimti nemoralūs aktai, fakto momentu ar proga atlikti subjekto ar jo sekėjų.

e) Subjekto psichinės ligos ar psichopatiniai polinkiai, tikrai darę įtakos spėjamam antgamtiniam faktui, arba psichozės, kolektyvinė isterija ar panašūs reiškiniai.

Pabrėžtina, kad šie pozityvūs ir negatyvūs kriterijai yra indikacinio, o ne įvertinamojo pobūdžio ir taikytini sutelktinai ar paisant kokios nors abipusės konvergencijos.

II. Apie kompetentingos bažnytinės valdžios įsikišimą

1. Jei dėl spėjamo antgamtinio fakto tarp tikinčiųjų tartum spontaniškai kyla koks nors kultas ar pamaldumas, kompetentingai bažnytinei valdžiai tenka rimta pareiga nedelsiant išsiaiškinti ir uoliai budėti.

2. Atsiliepdama į teisėtą tikinčiųjų (t. y. esančių bendrystėje su ganytojais ir neakinamų sektantizmo dvasios) prašymą, kompetentinga bažnytinė valdžia gali įsikišti ir leisti bei skatinti tam tikras kulto ar pamaldumo formas, jei tam niekas nekliudo remiantis minėtais kriterijais. Tačiau būtina saugotis, kad tikintieji tokios elgsenos klaidingai nesuprastų kaip fakto antgamtiškumo pripažinimo iš Bažnyčios pusės (plg. Išankstinė pastaba, c).

3. Remdamasi savo užduotimi mokyti ir ganyti, kompetentinga bažnytinė valdžia gali įsikišti motu proprio, o rimtomis aplinkybėmis ir privalo tai padaryti siekdama, pavyzdžiui, pašalinti piktnaudžiavimus kulto ar pamaldumo srityje ar užbėgti jiems už akių, pasmerkti klaidingus mokymus, išvengti klaidingo ar nederamo misticizmo pavojaus ir t. t.

4. Abejotinais atvejais, nekeliančiais pavojaus Bažnyčios gėriui, kompetentinga bažnytinė valdžia turėtų susilaikyti nuo bet kokio sprendimo ar tiesioginio įsikišimo (mat gali nutikti, kad antgamtiniu vadinamas faktas ilgainiui nugrims į užmarštį); tačiau ji privalo išlikti budri, kad prireikus galėtų įsikišti greitai ir protingai.

III. Apie valdžią, kompetentingą įsikišti

1. Pareiga budėti ir įsikišti pirmiausia tenka vietos ordinarui.

2. Regioninės ar nacionalinės vyskupų konferencijos įsikišti gali:

a) kai vietos ordinaras, atlikęs savo dalį, kreipiasi į konferenciją prašydamas tinkamesnio įvertinimo;

b) kai reikalas tapo svarbus visam regionui arba šaliai, tačiau visada pirma gavus vietos ordinaro pritarimą.

3. Apaštalų Sostas gali įsikišti prašomas paties ordinaro arba kvalifikuotos tikinčiųjų grupės, arba remdamasis visuotine popiežiaus jurisdikcija (plg. IV sk. žemiau).

IV. Apie Šventosios tikėjimo mokymo kongregacijos įsikišimą

1. a) Šventosios kongregacijos įsikišimo gali prašyti ordinaras, kai yra atlikęs savo dalį, arba kvalifikuota tikinčiųjų grupė. Antruoju atveju būtina rūpintis, kad į Šventąją kongregaciją nebūtų kreipiamasi turint įtartinus motyvus (pavyzdžiui, norint priversti ordinarą pakeisti savo teisėtai priimtus sprendimus, patvirtinti kokį nors sektantišką sambūrį ir t. t.).

b) Šventajai kongregacijai pridera sunkesniais atvejais, ypač kai reikalas paliečia didesnę Bažnyčios dalį, įsikišti motu proprio, visada pirma išklausius ordinaro ir, prireikus, vyskupų konferencijos.

2. Šventajai kongregacijai pridera ištirti ordinaro veiksmus ir jiems pritarti arba, jei tai atrodo išmintinga, pradėti naują dalyko tyrimą, besiskiriantį nuo ordinaro atliktojo, tiriant pačiai kongregacijai ar patikint tai specialiai komisijai.

Šie nuostatai priimti Šventosios kongregacijos visuotinio susirinkimo ir 1978 m. vasario 24 d. patvirtinti popiežiaus Pauliaus VI, feliciter regnans.

Roma, Šventosios tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 1978 m. vasario 25 d.

Kardinolas Franjo Šeper
Prefektas

+ Jérôme Hamer OP
Sekretorius