Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 919
AUTORIUS: TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: LETTERA AI VESCOVI DELLA CHIESA CATTOLICA SULLA COLLABORAZIONE DELL'UOMO E DELLA DONNA NELLA CHIESA E NEL MONDO
DATA: 2004-05-31
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (208), 2004, p. 12–18.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Dvasininkai
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 16 (208), 2004, p. 12–18.
SKIRSNIAI

TIKĖJIMO MOKYMO KONGREGACIJA

Laiškas Katalikų Bažnyčios vyskupams apie vyro ir moters bendradarbiavimą Bažnyčioje ir pasaulyje

2004 m. gegužės 31 d.

1. Bažnyčia, žmogiškumo žinovė, visada domėjosi tuo, kas susiję su vyru ir moterimi. Pastaruoju metu daug mąstyta apie moters orumą, jos teises ir pareigas įvairiose socialinio ir bažnytinio gyvenimo srityse. Bažnyčia, prisidėjusi, pirmiausia popiežiaus Jono Pauliaus II mokymu [1], prie šios esminės temos gilesnio supratimo, šiandien priversta atsakyti kai kurioms mąstymo srovėms, kurių ištaros dažnai kertasi su autentiškais moters skatinimo tikslais.

Glaustai išdėsčius bei kritiškai įvertinus kai kurias šiuolaikines antropologines sampratas, šiame dokumente ketinama pateikti minčių apie keletą vyro ir moters veiklaus bendradarbiavimo Bažnyčioje ir pasaulyje, pripažįstant jų skirtingumą, teisingos sampratos prielaidų. Šios mintys remiasi biblinės antropologijos mokymo elementais, kurie būtini siekiant apsaugoti tikrąją žmogaus asmens tapatybę. Be to, trokštama, kad šios mintys taptų išeities tašku tolesniam gilinimuisi pačioje Bažnyčioje ir išjudintų dialogą su geros valios vyrais ir moterimis, ženklinamą nuoširdaus tiesos ieškojimo ir bendrų pastangų plėtoti vis autentiškesnius santykius.

I. PROBLEMA

2. Pastaraisiais metais moters klausimo atžvilgiu išryškėjo naujų tendencijų. Pirmoji tendencija smarkiai pabrėžia moters pavaldumo būklę, taip siekdama sužadinti protesto laikyseną. Moteris, idant būtų savimi, tampa vyro priešininke. Į piktnaudžiavimus galia ji atsako galios siekimo strategija. Toks procesas veda į lyčių varžybas, kai vienos lyties tapatybė bei vaidmuo akcentuojami kitos nenaudai, antropologijoje sukeliant žalingą painiavą, kuri netarpiškiausiai ir skausmingiausiai veikia šeimos struktūrą.

Antroji tendencija išnyra įkandin pirmosios. Siekiant išvengti vienos ar kitos lyties bet kokios viršenybės, linkstama nutrinti jų skirtumus, laikant juos paprasčiausiais istorinio bei kultūrinio sąlygojimo padariniais. Tokioje perspektyvoje kūno skirtingumas, vadinamas lytimi, minimaliai sumažinamas, tuo tarpu grynai kultūrinis matmuo, vadinamas gender, maksimaliai pabrėžiamas bei laikomas pirminiu. Lyčių skirtingumo, arba dualumo, aptemdymas turi milžiniškų padarinių įvairiais lygmenimis. Antropologija, troškusi skatinti egalitarines perspektyvas moteriai, išlaisvindama ją iš bet kurio biologinio determinizmo, iš tikrųjų davė pradžią ideologijoms, kurios, pavyzdžiui, kursto abejojimą šeima, jos prigimtine struktūra, sudaryta iš tėvo ir motinos, į lygią gretą stato homoseksualumą ir heteroseksualumą, skatina naują polimorfiško lytiškumo modelį.

3. Tiesioginė minėtųjų tendencijų šaknis aptinkama moters klausimo kontekste, tačiau jų gilesnio motyvo reikėtų ieškoti žmogaus asmens bandymuose išsilaisvinti iš biologinių sąlygotumų [2]. Anot šios antropologinės perspektyvos, žmogaus prigimtis, kaip tokia, neturi savybių, kurios jai būtų būdingos absoliučiai: kiekvienas asmuo gali arba turi formuoti save kaip nori, nes jo esminė sąranga nėra niekaip iš anksto nulemta.

Tokia perspektyva turi daug padarinių. Pirmiausia ji perša idėją, kad moters išlaisvinimas neišvengiamai verčia kritikuoti Šventąjį Raštą, perteikiantį patriarchalinį Dievo supratimą, maitinamą iš pagrindų vyriškos kultūros. Antra, ši tendencija nelaiko svarbiu ir reikšmingu dalyku to, kad Dievo Sūnus žmogaus prigimtį prisiėmė vyro pavidalu.

4. Tuo tarpu Bažnyčia, apšviesta tikėjimo į Jėzų Kristų, tokių mąstymo srovių akivaizdoje kalba apie vyro ir moters veiklų bendradarbiavimą, pabrėžtinai pripažindama jų skirtingumą.

Norint geriau suvokti šio atsakymo pagrindą, prasmę ir padarinius, pravartu bent trumpam atsigręžti į Šventąjį Raštą, kupiną ir žmogaus išminties. Jame šis atsakymas laipsniškai išryškėjo Dievo įsikišimo žmonijos labui dėka [3].

II. PAGRINDINIAI BIBLINĖS ANTROPOLOGIJOS ELEMENTAI

5. Pirmą nagrinėtinų Biblijos tekstų grupę sudaro pirmi trys Pradžios knygos skyriai. Jie įkelia mus „į tą biblinės ‘pradžios’ aplinką, kur apreikštoji tiesa apie žmogų kaip ‘Dievo paveikslą ir panašumą’ yra nekintamas visos krikščioniškosios antropologijos pagrindas“ [4].

Pirmajame tekste (Pr 1, 1 – 2, 4) aprašyta Dievo žodžio, kurio dėka pirmapradžiame chaose randasi perskyrimai, kūrybinė galia. Pasirodo šviesa ir tamsa, jūra ir žemė, diena ir naktis, augalai ir medžiai, žuvys ir paukščiai, „visų rūšių“. Taip iš skirtumų, kurie sykiu yra santykio pažadas, gimsta sutvarkytas pasaulis. Tokiame bendrajame fone kuriama žmonija. „Dievas tarė: ‘Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą <...>. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos’“ (Pr 1, 26–27). Žmonija čia aprašyta kaip nuo pat pradžių besireiškianti vyro ir moters santykiu. Būtent tokia lytiška žmonija pabrėžtinai skelbiama „Dievo paveikslu“.

6. Antrasis pasakojimas apie kūrimą (Pr 2, 4–25) nedviprasmiškai patvirtina lytinio skirtingumo svarbą. Padarytas Dievo bei įkurdintas sode, kad juo rūpintųsi, tas, kuris tebežymimas bendrąja sąvoka adam [žmogus], pajunta vienatvę, kurios neįstengia užpildyti nė gyvūnų buvimas. Jam reikia pagalbos, kuri jį atitiktų. Šis pasakymas čia žymi ne subordinuotą vaidmenį, bet gyvybiškai svarbią pagalbą [5]. Nenorima, kad adam gyvenimas nuskęstų bergždžiame ir galiausiai pražūtingame santykyje vien su savimi. Jam būtinas santykis su kita tokio paties lygio būtybe. Tik moteris, sukurta iš to paties „kūno“ bei apgaubta to paties slėpinio, dovanoja vyro gyvenimui ateitį. Tai, kad Dievas sukūrė moterį, ontologiniu lygmeniu reiškia, kad žmogus yra santykiška tikrovė. Šiame susitikime taip pat ištrykšta žodžiai, privertę nuostabos apimtą žmogų pirmąkart praverti savo burną: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“ (Pr 2, 23).

Šventasis Tėvas, turėdamas prieš akis šį Pradžios knygos tekstą, rašė: „Bendrajame žmogiškume moteris yra kitas ‘aš’. Nuo pat pradžių jie [vyras ir moteris] rodosi kaip ‘dviejų vienybė’, ir tai reiškia pirmapradės vienatvės, kurioje žmogus nerado ‘pagalbos, kuri jį atitiktų’ (plg. Pr 2, 20), įveikimą. Ar čia turima galvoje vien ‘pagalba’ atliekant darbą, valdant žemę (plg. Pr 1, 28)? Čia neabejotinai kalbama apie gyvenimo bendrininkę, su kuria vyras gali susijungti kaip su žmona, tapdamas su ja ‘vienu kūnu’ ir dėl jos palikdamas ‘tėvą ir motiną’ (plg. Pr 2, 24)“ [6].

Esminis skirtingumas orientuotas į bendrystę ir išgyvenamas taikingai; tai išreiškiama nuogumo tema: „Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau jie nejautė jokios gėdos“ (Pr 2, 25). Žmogaus kūnui, paženklintam vyriškumo ar moteriškumo antspaudu, „nuo pat ‘pradžios’ būdingas ‘jungtuviškumas’, tai yra gebėjimas išreikšti meilę, tokią meilę, kai žmogus kaip asmuo tampa dovana ir – tokios dovanos dėka – įgyvendina savo būties bei egzistencijos prasmę“ [7]. Toliau aiškindamas šias Pradžios knygos eilutes, Šventasis Tėvas rašo: „Šiuo savo ypatingumu kūnas išreiškia dvasią ir pačiame kūrimo slėpinyje yra pašauktas egzistuoti asmenų bendrystėje kaip ‘Dievo paveikslas’“ [8].

Toje pačioje „jungtuviškumo“ perspektyvoje tampa suprantama, kokia prasme sename Pradžios knygos pasakojime moteris savo giliausia bei pirmapradiškiausia būtimi egzistuoja „kitam“ (plg. 1 Kor 11, 9): tai ištara, kuria, užuot išreiškus susvetimėjimą, perteikiamas pamatinis panašumo į Švenčiausiąją Trejybę, kurios Asmenys, kaip buvo apreikšta sulig Kristaus atėjimu, sudaro tarpusavio meilės bendrystę, aspektas. „’Dviejų vienybėje’ vyras ir moteris nuo pat pradžios pašaukti egzistuoti ne tik ‘vienas greta kito’ ar ‘kartu’, bet ir abipusiškai ‘vienas kitam’ <…>. Pradžios knygos 2, 18–25 tekstas rodo, kad santuoka yra pirmutinis ir tam tikra prasme pamatinis šio pašaukimo matmuo. Tačiau ne vienintelis. Šio pašaukimo kontekste vyksta visa žmogaus istorija žemėje. Remdamasi principu, pasak kurio, kiekvienas gyvena ‘dėl kito tarpasmeninėje bendrystėje’, šios istorijos raidoje plėtojasi to, kas yra ‘vyriška’ ir ‘moteriška’, integracija į Dievo norėtąjį žmogiškumą“ [9].

Giedra perspektyva, kuria užbaigiamas antrasis pasakojimas apie kūrimą, pakartoja tą „buvo labai gera“, kuriuo pirmajame pasakojime baigiama pirmosios žmonių poros sukūrimo istorija. Čia glūdi Dievo pirmapradžio plano ir giliausios tiesos apie vyrą ir moterį, tokius, kokių norėjo ir kokius sukūrė Dievas, šerdis. Tokie pirminiai Kūrėjo patvarkymai, nors nuodėmės iškreipti ir aptemdyti, niekada negali būti panaikinti.

7. Gimtoji nuodėmė pakeičia vyro ir moters vienas kito priėmimo bei gyvenimo Dievo žodžiu būdą, taip pat jų santykį su Kūrėju. Iškart po to, kai padovanoja sodą, Dievas duoda jiems pozityvų (plg. Pr 2, 16) ir negatyvų (plg. Pr 2, 17) įsakymą, kur netiesiogiai išreiškiamas esminis Dievo ir žmogaus skirtingumas. Gundomi žalčio, vyras ir moteris šiuo skirtingumu suabejoja. Kaip to padarinys, apverčiamas ir lytinio skirtingumo įgyvendinimo būdas. Tad Pradžios knygos pasakojime tarp dviejų skirtingybių nustatomas priežasties ir padarinio ryšys: kai žmogus laiko Dievą savo priešu, iškreipiamas vyro ir moters santykis. Kai šis santykis sužalojamas, savo ruožtu jų artinimuisi prie Dievo veido iškyla pavojus.

Žodžiais, Dievo adresuojamais po nuodėmės moteriai, glaustai, bet įtaigiai parodoma, kokie nuo dabar bus vyro ir moters ryšiai: „Aistringai geisi savo vyro, ir jis bus tavo galva“ (Pr 3, 16). Tai bus santykis, kur meilė dažnai bus nužeminama iki vien savęs ieškojimo, santykis, kur meilė ignoruojama, žudoma ir pakeičiama vienos lyties jungu kitai. Žmonijos istorijoje iš tiesų nuolat pasikartoja situacijos, kai aiškiai pasireiškia trejopas geismas, kurį, kalbėdamas apie kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę, primena šventasis Jonas (plg. 1 Jn 2, 16). Šioje tragiškoje situacijoje pražūva lygybė, pagarba ir meilė, kurių pagal pirmapradį Dievo planą reikalauja vyro ir moters santykis.

8. Šių pamatinių tekstų apžvalga leidžia iš naujo patvirtinti kai kuriuos esminius biblinės antropologijos elementus. Pirmiausia pabrėžtinas žmogaus asmeniškumas. „Žmogus yra asmuo, ir tai lygiai galioja vyrui ir moteriai: nes abu yra sukurti pagal asmeniško Dievo paveikslą ir panašumą“ [10]. Vienodas asmenų kilnumas įgyvendinamas kaip fizinis, psichologinis ir ontologinis papildomumas, duodantis pradžią harmoningai santykiškai „dualiai vienybei“, kurią nesantarvės šaltiniu paversti gali tiktai nuodėmė ir kultūroje įrašytos „nuodėmės struktūros“. Problemų, susijusių su lyčių skirtingumu viešajame ar privačiajame lygmenyje, biblinė antropologija siūlo imtis vadovaujantis ne konkurenciją ar kerštą, bet santykį pabrėžiančiu požiūriu.

Dėmesys taip pat atkreiptinas į lyčių skirtingumo, kaip vyre ir moteryje giliai įrašytos tikrovės, svarbą ir reikšmę. „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu ir ženklina bet kurią jų raišką“ [11]. Jo nevalia sumenkinti iki paprasto, nereikšmingo biologinio elemento; priešingai, tai „viena esminių asmenybės sudedamųjų dalių, vienas iš jos buvimo, reiškimosi, bendravimo su kitais, žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“ [12]. Šis gebėjimas mylėti, Dievo, kuris yra meilė, atspindys ir paveikslas, taip pat pasireiškia kūno, kuriame įrašytas asmens vyriškumas ar moteriškumas, jungtuviškumu.

Antropologinis lytiškumo matmuo neatsiejamas nuo teologinio. Žmogiškoji būtybė kaip sielos ir kūno vienybė nuo pradžių yra paženklinta santykio su kitu nei ji pati. Šis santykis visada reiškiasi kaip geras ir kartu iškreiptas. Jis yra geras dėl pirmapradžio gerumo, Dievo paskelbto jau pačioje kūrinijos pradžioje. Tačiau jis taip pat yra iškreiptas nuodėmės sąlygoto darnos tarp Dievo ir žmogaus praradimo. Tačiau toks iškreiptumas neatitinka nei Dievo pradinio plano vyro ir moters atžvilgiu, nei tiesos apie santykį tarp lyčių. Iš to išplaukia, kad šį gerą, bet iškreiptą santykį būtina išgydyti.

Kokie galimi gydymo būdai? Jei problemos, susijusios su santykiu tarp lyčių, būtų svarstomos ir analizuojamos remiantis tik nuodėmės paženklinta situacija, neišvengiamai vėl būtų įpulta į anksčiau minėtas klaidas. Todėl būtina atsisakyti nuodėmės logikos bei rasti būdą, leidžiantį tokią logiką pašalinti iš nuodėmingo žmogaus širdies. Aiškią nuorodą šia prasme mums teikia dieviškasis Išgelbėtojo pažadas, kuriame minima „moteris“ ir jos „palikuonys“ (plg. Pr 3, 15). Šis pažadas bus išpildytas po ilgo parengiamojo laikotarpio istorijoje.

9. Pirmoji pergalė prieš blogį vaizduojama pasakojime apie Nojų, teisų vyrą, kuris, vadovaujamas Dievo, su savo šeima bei skirtingomis gyvūnų rūšimis pabėga nuo tvano (plg. Pr 6–9). Tačiau išgelbėjimo viltį pirmiausia sutvirtina dieviškasis Abraomo ir jo palikuonių išrinkimas (plg. Pr 12, 1 ir toliau). Taip Dievas ima atverti savo veidą, idant žmonija per išrinktąją tautą išmoktų žengti dieviškojo panašumo, tai yra šventumo, ir, vadinasi, širdies perkeitimo keliu. Tarp įvairių būdų, kuriais Dievas, ilgai ir kantriai auklėdamas, apsireiškia savo tautai (plg. Žyd 1, 1), nuolatos pasitaiko vyro ir moters sandoros tema. Tai paradoksalu, turint galvoje dramą, primenamą Pradžios knygos ir labai konkrečiai pasikartojusią pranašų laikais, taip pat šventumo ir lytiškumo sampyną Izraelį supančiose religijose. Tačiau toks simbolizmas atrodo neišvengiamas, norint suprasti būdą, kaip Dievas myli savo tautą. Dievas leidžia pažinti save kaip Sužadėtinį, mylintį Izraelį kaip savo sužadėtinę.

Jei Dievas tokiame santykyje apibūdinamas kaip „pavydus Dievas“ (plg. 20, 5; Nah 1, 2) ir Izraelis smerkiamas kaip „svetimaujanti“ ar „kekšaujanti“ sužadėtinė (plg. Oz 2, 4–15; Ez 16, 15–34), tai šitai daroma dėl pranašų sustiprintos vilties išvysti Jeruzalę tampant tobula sužadėtine: „Kaip tuoktųsi vaikinas su mergele, taip tavasis Statytojas susituoks su tavimi. Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas“ (Iz 62, 5). Atkurta „teisumu ir teisingumu, ištikima meile ir gailestingumu“ (Oz 2, 21), ji, kuri buvo nusigręžusi ieškodama gyvenimo ir laimės pas netikrus dievus, sugrįš ir tam, kuris kalbės jai į širdį, „atsilieps kaip savo jaunystės dienomis“ (Oz 2, 17) ir išgirs jį skelbiant: „Tavo vyras – tavo Kūrėjas“ (Iz 54, 5). Iš esmės tas pats išreiškiama pranašo Izaijo knygoje, greta darbo, Dievo atliekamo per vyrišką kenčiančio tarno figūrą, slėpinio pateikiant moterišką Ziono figūrą, papuoštą transcendencija ir šventumu, skelbiančiais Izraeliui skirto išganymo dovaną.

Tokiam apreiškimo būdui iškili reikšmė neabejotinai teikiama Giesmių giesmėje. Kūno grožį ir abipusio ieškojimo laimę aukštinančios žmogiškiausios meilės žodžiais čia taip pat išreiškiama Dievo meilė savo tautai. Todėl Bažnyčia nesuklydo, savo ryšio su Kristumi slėpinį pažindama per tai, kad, taikydama tuos pačius pasakymus, tai, kas žmogiškiausia, drąsiai susiejo su tuo, kas dieviškiausia.

Visame Senajame Testamente ryškėja išganymo istorija, kurioje kartu veikia ir vyriškumas, ir moteriškumas. Sužadėtinio ir sužadėtinės ar ir sandoros sąvokoms, kuriomis apibūdinama išganymo dinamika, aiškiai būdingas metaforiškumas, tačiau sykiu jos yra daug daugiau negu vien metaforos. Šis jungtuviškas žodynas paliečia pačią santykio, kurį Dievas nustato su savo tauta, prigimtį, net jei tas santykis ir yra platesnis už tai, ką leidžia patirti žmogiškosios jungtuvės. Būdu, kuriuo tokiose pranašystėse kaip Izaijo sujungiami vyriški ir moteriški vaidmenys skelbiant bei nuvokiant Dievo atliksimą išganymo darbą, taip pat nusakomos pačios konkrečios atpirkimo sąlygos. Tas išganymas kreipia skaitytoją tiek į vyrišką kenčiančio tarno, tiek į moterišką Ziono figūrą. Izaijo pranašystėse pastaroji figūra, tiesą sakant, kaitaliojama su kenčiančio tarno figūra, kol knygos pabaigoje vainikuojama slėpininga naujosios Jeruzalės, per vieną vienintelę dieną pagimdančios tautą (plg. Iz 66, 7–14), vizija, didelės naujybės, kurią Dievas rengiasi įgyvendinti, pranašyste (plg. Iz 48, 6–8).

10. Visi šie pirmavaizdžiai išsiskleidžia Naujajame Testamente. Viena vertus, Marija, kaip išrinktoji Ziono duktė, savo moteriškumu aprėpia ir perkeičia Izraelio kaip sužadėtinės, laukiančios savo išganymo dienos, būvį. Kita vertus, Sūnaus vyriškumas leidžia įžiūrėti, kaip Jėzus į savo asmenį įima visa, kas Senojo Testamento simbolizmo buvo priskirta Dievo meilei savo tautai, meilei, aprašinėjamai kaip sužadėtinio meilė savo sužadėtinei. Jėzaus ir jo motinos Marijos figūros ne tik laiduoja Senojo ir Naujojo Testamento nepertraukiamumą, bet ir sykiu pranoksta Senąjį Testamentą, nes sulig Jėzumi Kristumi pasirodo, pasak šventojo Ireniejaus, „visiška naujybė“ [13].

Šis aspektas ypač išryškintas Jono evangelijoje. Pavyzdžiui, Kanos vestuvėse Jėzų jo motina, vadinama „moterimi“, akina duoti naujo vyno, ženklinančio būsimas vestuves su žmonija (plg. Jn 2, 1–12). Šios mesijinės vestuvės tikrove taps ant kryžiaus, kur, vėlgi dalyvaujant jo motinai, vadinamai „moterimi“, iš atviros Nukryžiuotojo širdies liesis Naujosios Sandoros kraujas/vynas (plg. Jn 19, 25–27. 34) [14]. Todėl nieko nuostabaus, kad Jonas Krikštytojas, paklaustas, kas jis, vadina save „sužadėtinio bičiuliu“, kuris džiaugiasi sužadėtinio balsu ir, jam atėjus, turi pasitraukti: „Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta. Jam skirta augti, o man – mažėti“ (Jn 3, 29–30) [15].

Paulius apaštalaudamas išplėtoja visą jungtuvišką atpirkimo prasmę ir krikščioniškąjį gyvenimą suvokia kaip jungtuvių slėpinį. Korinto Bažnyčiai, kurią pats įsteigė, jis taip rašo: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2).

Sužadėtiniškas Kristaus ir Bažnyčios santykis vėl taikomas ir išsamiai gilinamas Laiške efeziečiams. Naujojoje Sandoroje mylima sužadėtinė yra Bažnyčia ir, kaip Šventasis Tėvas moko Laiške šeimoms, „ta sužadėtinė, apie kurią kalbama Laiške efeziečiams, glūdi kiekviename pakrikštytajame ir yra kaip asmuo, pasirodantis savo Sužadėtinio žvilgsniui. Jis ‘mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save <…>, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą’ (Ef 5, 25–27)“ [16].

Apmąstydamas vyro ir moters vienybę, kokia aprašyta pasaulio sukūrimo momentu (plg. Pr 2, 24), apaštalas sušunka: „Tai didis slėpinys – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Vyro ir moters meilė, palaikoma krikšto paženklinto gyvenimo galios, dabar tampa Kristaus ir Bažnyčios meilės sakramentu, ištikimybės ir vienybės slėpinio, iš kurio gimsta „naujoji Ieva“ ir kuriuo ji gyvena žemiškosios kelionės metu, laukdama amžinųjų vestuvių pilnatvės, liudijimu.

11. Sutuoktiniai krikščionys, kurie yra įtraukti į Velykų slėpinį bei tapę gyvais Kristaus ir Bažnyčios meilės ženklais, turi atnaujintą širdį ir gali išvengti geismo bei tendencijos kitus valdyti paženklintų santykių, kurie pirmosios poros gyvenime atsirado dėl nuodėmės nutraukto ryšio su Dievu. Meilės gerumas, kurio visada ilgėjosi sužeista žmogaus širdis, šiems sutuoktiniams atsiskleidžia išryškindamas naujus akcentus bei galimybes. Būtent šioje šviesoje Jėzus, paklaustas dėl skyrybų (plg. Mt 19, 3–9), gali priminti vyro ir moters sandoros reikalavimus, kurių Dievas norėjo pradžioje, tai yra dar nepasirodžius nuodėmei, kuri pateisino vėlesnius Mozės įstatymo kompromisus. Užuot užkrovęs sunkią ir griežtą tvarką, Jėzus šiais žodžiais iš tikrųjų skelbia „gerąją naujieną“, už nuodėmę stipresnės ištikimybės naujieną. Atpirkimo galia ištikimybės pergalė prieš silpnybes, patirtas žaizdas ir poros nuodėmes galima. Širdis atnaujinančioje Kristaus malonėje vyras ir moteris tampa pajėgūs išsilaisvinti iš nuodėmės ir pažinti abipusio savęs dovanojimo džiaugsmą.

12. Laiške galatams šventasis Paulius rašo: „Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. <…> nebėra nei vyro, nei moters“ (3, 27–28). Apaštalas čia nepaneigia vyro ir moters skirtingumo, kurį kitur laiko Dievo plano dalimi. Veikiau jis nori pasakyti, kad varžymasis, priešiškumas, prievarta, iki tol iškraipydavę vyro ir moters santykį, Kristuje yra įveikiami ir įveikti. Šia prasme vyro ir moters skirtingumas, lydintis apskritai visą biblinį apreiškimą, patvirtinamas labiau negu bet kada. Apreiškime Jonui dabartinės istorijos paskutinę valandą pasirodo „naujas dangus“ bei „nauja žemė“ (21, 1), išnyrantys moteriškosios Jeruzalės, išpuoštos „kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (21, 2), vizijoje. Apreiškimas baigiasi sužadėtinės ir Dvasios žodžiais, kuriais jos meldžia Sužadėtinį ateiti: „Ateik, Viešpatie Kristau!“ (Apr 22, 20).

Tad vyriškumas ir moteriškumas apreikšti kaip ontologiškai priklausantys kūrinijai ir todėl nuskirti egzistuoti – savaime suprantama, perkeistu pavidalu – ir už dabartinio laiko. Šitaip jie apibūdina meilę, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 8), net jei laikiškas ir žemiškas lytiškumo pavidalas, orientuotas į gimimo ir mirties paženklintą gyvenimo formą, yra praeinantis. Tokią būsimą vyriškumo ir moteriškumo egzistavimo formą norima pranašingai pažymėti celibatu dėl Karalystės. Celibatiškai gyvenantieji užbėga į priekį gyvenimo tikrovei, kuri, likdama vyro ir moters, kartu nebėra pavaldi dabartiniams santuokinio santykio ribotumams (plg. Mt 22, 30). Kita vertus, tiems, kurie gyvena santuokoje, toks gyvenimo būvis tampa jų santykio atbaigimo susitikus su Dievu veidas į veidą priminimu bei pranašyste.

Skirtingi nuo kūrinijos pradžios ir tokie liksiantys amžinybėje, vyras ir moteris, įtraukti į velykinį Kristaus slėpinį, nebelaiko savo skirtingumo neigimu ar niveliacija įveiktinos nesantarvės priežastimi, bet suvokia tai kaip bendradarbiavimo, puoselėtino gerbiant vienas kito skirtingumą, galimybę. Tai atveria perspektyvas, leidžiančias geriau suprasti moters kilnumą bei jos vaidmenį žmonių visuomenėje ir Bažnyčioje.

III. MOTERIŠKŲJŲ VERTYBIŲ SVARBA VISUOMENĖS GYVENIME

13. Tarp pamatinių vertybių, susijusių su konkrečiu moters gyvenimu, aptinkama ta, kuri vadinama „gebėjimu būti dėl kito“. Nepaisant to, kad kai kurios feministinės srovės reikalauja „buvimo dėl savęs“, moteris išlaiko gilų intuicinį jausmą, kad geriausią jos gyvenimo dalį sudaro veikla, orientuota į kito budinimą, auginimą bei apsaugą.

Tokia intuicija susijusi su jos fiziniu gebėjimu dovanoti gyvybę. Toks gebėjimas, realizuojamas ar potencialus, yra tikrovė, iš pagrindų ženklinanti moters asmenybę. Jis leidžia moteriai labai greitai subręsti, suvokti gyvenimo rimtumą ir nuo to neatsiejamą atsakomybę. Tai išmoko ją jausti bei gerbti konkrečius dalykus, priešingus abstrakcijoms, kurios dažnai neša mirtį individo ir visuomenės egzistencijai. Galiausiai moteriai net beviltiškiausiose situacijose – tai liudija buvusi ir dabartinė istorija – būdingas nepakartojamas gebėjimas nepalūžti ištikus nelaimei, leisti gyvybei rastis net kraštutinėmis sąlygomis, atkakliai žvelgti į ateitį ir galiausiai ašaromis priminti kiekvienos žmogiškosios gyvybės vertę.

Nors motinystė yra esminė moteriškosios tapatybės dalis, tai neduoda pagrindo traktuoti moterį vien biologinės prokreacijos aspektu. Šiuo atžvilgiu gali pasitaikyti didelių perlenkimų, vitalizmo sąvokomis aukštinančių biologinį vaisingumą ir dažnai lydimų pavojingos nepagarbos moteriai. Čia labai reikšmingas yra drąsus, turint prieš akis Senojo Testamento tradiciją ir daugelio visuomenių reikalavimus, krikščioniškasis pašaukimas mergeliškumui [17]. Jis iš esmės priešingas bet kokiai pretenzijai uždaryti moterį vien biologinėje paskirtyje. Kaip mergeliškumui fizinė motinystė primena, kad krikščioniškasis pašaukimas neatsiejamas nuo konkretaus savęs dovanojimo kitam, lygiai taip fizinei motinystei mergeliškumas primena jos iš pagrindų dvasinį matmenį – tai, jog tam, kad iš tiesų gimtų kitas, nevalia pasitenkinti vien fiziniu pagimdymu. Tai reiškia, kad motinystė gali aptikti pilnatviškos realizacijos formų ir ten, kur fiziškai negimdoma [18].

Šioje perspektyvoje atsiskleidžia moters vaidmens nepamainomumas turint galvoje visus šeimos bei visuomenės gyvenimo lygmenis, apimančius žmonių santykius bei rūpinimąsi kitu. Čia aiškiai aikštėn iškyla tai, ką Jonas Paulius II pavadino moters genijumi [19]. Tai pirmiausia reiškia, kad moterys turi aktyviai ir tvirtai veikti šeimoje, „pirminėje ir tam tikra prasme ‘suverenioje’ visuomenėje“ [20], nes būtent čia pirmiausia formuojamas tautos veidas, čia jos nariai įgyja pamatines žinias. Jie išmoksta mylėti tiek, kiek patys yra mylimi dovanai, išmoksta gerbti kiekvieną kitą asmenį tiek, kiek patys yra gerbiami, išmoksta pažinti Dievo veidą tiek, kiek jį jiems pirmąkart apreiškia dėmesingumo kupini tėvas ir motina. Kiekvienąsyk, kai šių pamatinių potyrių trūksta, smurtą kenčia visa visuomenė ir pati savo ruožtu ima gimdyti įvairialypį smurtą. Tai taip pat reiškia, kad moterys turi veikti darbo pasaulyje bei visuomenės gyvenime ir galėti užimti atsakingas pareigas, teikiančias joms galimybę inspiruoti tautų politiką ir skatinti naujus ekonominių bei socialinių problemų sprendimus.

Tačiau čia kartu nevalia užmiršti, kad dviejų veiklų – šeimos ir darbo – sampyna moters atveju reiškiasi kitokiomis formomis negu vyro. Todėl iškyla užduotis darbo įstatymus bei organizavimą suderinti su moters misijos šeimoje reikalavimais. Užduotis nėra vien teisinė, ekonominė ar organizacinė; tai pirmiausia mentaliteto, kultūros ir pagarbos klausimas. Privalu tinkamai įvertinti moters šeimoje atliekamą darbą. Tada moterys, savo noru trokštančios visą savo laiką skirti namų ūkiui, galėtų tuo užsiimti nei visuomenės smerkiamos, nei ekonomiškai skriaudžiamos, tuo tarpu norinčios kitokios veiklos galėtų tai daryti tinkamu darbo ritmu, neverčiamos rinktis: ar atsisakyti šeimos gyvenimo, ar kasdien išgyventi stresą, kuris neigiamai atsiliepia asmeninei pusiausvyrai ir šeimyninei dermei. Jonas Paulius II rašė: „Visuomenei bus garbė, jei, nedarant kliūčių motinos laisvei, nei psichiškai, nei praktiškai jos nediskriminuojant, nestatant į blogesnę padėtį, palyginti su kitomis moterimis, motinai bus laiduota galimybė auginti savo vaikus ir atsidėti jų auklėjimui pagal įvairius jų amžiaus poreikius“ [21].

14. Vis dėlto kartu derėtų priminti, kad moters minėtosios vertybės pirmiausia yra žmogiškosios vertybės: pagal Dievo paveikslą sukurtų vyro ir moters žmogiškasis būvis yra vienas ir nedalomas. Tiktai todėl, kad šioms vertybėms yra netarpiškai imlesnės, moterys gali būti jų priminimu bei tinkamu ženklu. Tačiau būti „dėl kito“ galiausiai nuskirta visa žmogiškoji būtybė, vyras ir moteris. Tokioje perspektyvoje tai, kas vadinama „moteriškumu“, yra daugiau negu tiesiog moteriškos lyties atributas. Šiuo žodžiu iš tikrųjų pažymimas iš pagrindų žmogiškas gebėjimas gyventi dėl kito ir vardan kito.

Todėl moters skatinimas visuomenėje laikytinas humanizacija, įgyvendinama per moterų dėka iš naujo atskleistas vertybes. Kiekviena lyčių kovą akcentuojanti perspektyva tėra iliuzija ir pavojus: ji baigtųsi segregacija bei vyrų ir moterų tarpusavio konkurencija ir skatintų solipsizmą, kurį maitintų klaidinga laisvės samprata.

Šiomis pastabomis, nepakertant pastangų puoselėti teises, kurių moterys siekia visuomenėje bei šeimoje, norima pataisyti požiūrį, kai vyrai laikomi nugalėtinais priešais. Autentiškas vyro ir moters santykis nesuderinamas su savotišku nepasitikėjimo kupinu, gynybiniu priešiškumu. Tas santykis išgyventinas taikoje ir abipusės meilės laimėje.

Kalbant konkrečiau, jei socialinė politika – auklėjimo, šeimos, darbo, paslaugų prieinamumo ir dalyvavimo pilietiniame gyvenime srityse – turi kovoti su bet kuria neteisinga lytine diskriminacija, tai ji privalo mokėti įsiklausyti į visų lūkesčius bei pažinti visų poreikius. Lygaus kilnumo ir bendrų asmens vertybių gynimas bei skatinimas turi derėti su dėmesingu lyčių skirtingumo bei abipusiškumo pripažinimu, kai to reikalauja savojo žmogiškumo, vyriškojo arba moteriškojo, įgyvendinimas.

IV. MOTERIŠKŲJŲ VERTYBIŲ SVARBA BAŽNYČIOS GYVENIME

15. Bažnyčiai moters ženklas yra kaip niekada svarbus ir vaisingas. Tai išplaukia iš pačios Bažnyčios tapatybės, kurią Bažnyčia gavo iš Dievo ir priėmė tikėjimu. Šios „mistinės“, pamatinės, esminės tapatybės nevalia išleisti iš akių apmąstant savitus vyro ir moters vaidmenis Bažnyčioje.

Nuo pat krikščionybės pradžios Bažnyčia laiko save Kristaus pagimdyta ir su juo meilės ryšiu, geriausiai išreiškiamu jungtuvių potyriu, sujungta bendruomene. Iš to išplaukia, kad pirmutinė Bažnyčios užduotis yra išlikti Kristaus apreikšto Dievo meilės slėpinio artumoje, jį kontempliuoti bei švęsti. Pamatinė šiuo atžvilgiu nuoroda Bažnyčioje yra Marija. Kalbant metaforiškai, galima sakyti, kad Marija tarsi yra Bažnyčios veidrodis, kuriame pastaroji gali pažinti savo pačios tapatybę, taip pat širdies polinkius, laikysenas bei veiksmus, kurių iš jos laukia Dievas.

Marijos egzistencija yra Bažnyčiai adresuojamas kvietimas savo būtį esmingai grįsti Dievo žodžio klausymu ir priėmimu, nes tikėjimas yra ne tiek žmogaus vykdomas Dievo ieškojimas, kiek žmogaus pripažinimas, kad Dievas pas jį ateina, jį aplanko ir jam kalba. Toks tikėjimas, anot kurio, „Dievui nėra negalimų dalykų“ (plg. Pr 18, 14; Lk 1, 37), gyvuoja bei gilėja remdamasis nuolankiu ir meilės kupinu klusnumu, su kuriuo Bažnyčia kreipiasi į Tėvą: „Tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tikėjimas be paliovos kreipia į Jėzų – „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5) – ir eina kartu su juo iki pat kryžiaus papėdės. Didžiausios tamsos valandą Marija išlieka nepajudinamai ištikima, nes su nepakartojamu tikrumu pasitiki Dievo žodžiu.

Būtent iš Marijos Bažnyčia visada mokosi Kristaus artumo. Marija, kuri savo rankose nešiojo Betliejaus kūdikį, moko pažinti begalinį Dievo nusižeminimą. Ji, į savo rankas priėmusi nuo kryžiaus nuimtą iškankintą Jėzaus kūną, rodo Bažnyčiai, kaip priimti visus tuos, kurie mūsų pasaulyje sužaloti prievartos ir nuodėmės. Iš Marijos Bažnyčia mokosi pažinti meilės, kurią Dievas parodė bei apreiškė savo mylimojo Sūnaus gyvenime, galią: „Jis <…> išsklaido išdidžios širdies žmones <…> išaukština mažuosius“ (Lk 1, 51–52). Iš Marijos Kristaus mokiniai visada mokosi šlovinimo Dievo rankų darbo akivaizdoje prasmės bei skonio: „Didžių dalykų padarė man Viešpats“ (Lk 1, 49). Jie suvokia, kad jų užduotis pasaulyje yra saugoti šių „didžių dalykų“ atminimą ir budriai laukti Viešpaties dienos.

16. Tačiau į Mariją žvelgti ir ja sekti nereiškia palikti Bažnyčią pasyvumui, įkvėptam pasenusios moteriškumo sampratos, ir pasmerkti ją pavojingam pažeidžiamumui pasaulyje, kur pirmiausia vertinama valdžia ir galia. Kristaus kelias iš tikrųjų nėra nei valdžios (plg. Fil 2, 6), nei galios, pasaulio supratimu, kelias (plg. Jn 18, 36). Žvelgiant į Dievo Sūnų, galima suvokti, kad toks „pasyvumas“ iš tikrųjų yra meilės kelias; tai karališkoji galia, nugalinti bet kurią prievartą; tai passio, išgelbinti pasaulį iš nuodėmės bei mirties ir atnaujinanti žmoniją. Patikėdamas savo motiną apaštalui Jonui, Nukryžiuotasis kviečia savo Bažnyčią mokytis iš Marijos nugalinčios meilės paslapties.

Nuoroda į Mariją bei jos klausymo, priėmimo, nuolankumo, ištikimybės, šlovinimo ir laukimo laikysenas, užuot teikusi Bažnyčiai atsitiktiniu moteriškumo modeliu grįstą tapatybę, daro ją Izraelio dvasinės istorijos tęsėja. Jėzuje ir per Jėzų tokios laikysenos tampa kiekvieno pakrikštytojo pašaukimu. Nepriklausomai nuo santykių, gyvenimo būvių, įvairių pašaukimų, susijusių ar nesusijusių su viešąja atsakomybe, tokios laikysenos sudaro esminį krikščioniškojo gyvenimo tapatybės aspektą. Tokios laikysenos turėtų ženklinti kiekvieną pakrikštytąjį, tačiau moteris jomis gyvena ypač intensyviai bei natūraliai. Todėl moterys, primindamos šias laikysenas visiems pakrikštytiesiems ir nepakartojamai prisidėdamos prie tikrojo Bažnyčios, Kristaus sužadėtinės ir tikinčiųjų motinos, apreiškimo, Bažnyčioje atlieka didžiausios svarbos vaidmenį.

Tokioje perspektyvoje taip pat tampa aišku, jog tai, kad kunigystės šventimai rezervuoti vien vyrams [22], moterims nė kiek nekliudo priartėti prie pačios krikščioniškojo gyvenimo šerdies. Moterys pašauktos visiems krikščionims nepakartojamai rodyti bei liudyti, kaip sužadėtinė turi meile atsakyti į savo Sužadėtinio meilę.

PABAIGA

17. Jėzuje Kristuje visa daroma nauja (plg. Apr 21, 5). Tačiau atnaujinimo per malonę negali būti be širdžių atsivertimo. Žvelgiant į Jėzų bei išpažįstant jį kaip Viešpatį, būtina pažinti nuodėmę nugalinčios meilės kelią, kurį jis pasiūlė savo mokiniams.

Tada vyro ir moters ryšys pasikeičia, ir trejopas geismas, apie kurį kalbama pirmajame šventojo Jono laiške (plg. 2, 16), liaujasi ėmęs viršų. Teikiamą moterų gyvenimo liudijimą būtina priimti kaip vertybių, be kurių žmonija užsisklęstų pasitenkinime savimi, svajonėse apie galią ir prievartos dramoje, apreiškimą. Savo ruožtu moteris irgi turi atsiversti ir pripažinti savojo moteriškumo nešamas nepakartojamas ir nepaprastai veiksmingas meilės kitam vertybes. Abiem atvejais kalbama apie žmogaus atsivertimą į Dievą, idant ir vyras, ir moteris pažintų Dievą kaip savo „pagalbą“, kaip švelnumo kupiną Kūrėją, kaip Atpirkėją, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16).

Tokio atsivertimo negali būti be nuolankios maldos, prašant iš Dievo skvarbaus žvilgsnio, leidžiančio išvysti savą nuodėmę ir kartu gydančią malonę. Ypač būtina kreiptis į Mergelę Mariją, moterį pagal Dievo širdį, „labiausiai palaimintą iš visų moterų“ (Lk 1, 42), išrinktą apreikšti žmonėms, vyrams ir moterims, meilės kelią. Tiktai taip kiekviename vyre ir kiekvienoje moteryje pagal kiekvieno savitą malonę gali išryškėti „Dievo paveikslas“, tas šventasis atvaizdas, kuriuo jie yra apdovanoti (plg. Pr 1, 27). Tiktai taip galima iš naujo atrasti taikos ir nuostabos kelią, biblinės tradicijos liudijamą Giesmių giesmės eilutėmis, kur tuo pačiu džiaugsmu trykšta kūnai ir širdys.

Bažnyčiai tikrai žinoma pavieniuose asmenyse bei visuomenėje veikiančios ir kartais iš poros gėrio viltį atimti galinčios nuodėmės jėga. Tačiau dėl savo tikėjimo į nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų jai dar geriau žinoma atleidimo ir savęs dovanojimo, nepaisant visų žaizdų ir neteisybių, jėga. Taika ir nuostaba, į kurias ji šiandien su pasitikėjimu kreipia vyrų ir moterų žvilgsnį, yra prisikėlimo sodo, apšvietusio mūsų pasaulį ir visą jo istoriją apreiškimu: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), taika ir nuostaba.

Per audienciją, suteiktą pasirašiusiam kardinolui prefektui, popiežius Jonas Paulius II šį laišką, priimtą Tikėjimo mokymo kongregacijos paprastojoje sesijoje, patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2004 m. gegužės 31 d., Švenčiausiosios Mergelės Marijos Aplankymo šventė.

Kardinolas Joseph Ratzinger
Prefektas

Angelo Amato SDB
Titulinis Silos arkivyskupas
Sekretorius

IŠNAŠOS

[1] Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22): AAS 74 (1982), p. 81–191; Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15): AAS 80 (1988), p. 1653–1729; Laiškas šeimoms (1994 02 02): AAS 86 (1994), p. 868–925; Laiškas moterims (1995 06 29): AAS 87 (1995), p. 803–912; Katechezės apie žmogiškąją meilę (1979–1984): Insegnamenti II (1979) – VII (1984); Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Žmogiškosios meilės ugdymo gairės. Lytinio auklėjimo kontūrai (1983 11 01): Ench. Vat. 9, p. 420–456; Popiežiškoji šeimos taryba. Žmogaus lytiškumo tiesa ir prasmė. Auklėjimo šeimoje gairės (1995 12 08): Ench. Vat. 14, p. 2008–2077.

[2] Sudėtingu gender klausimu taip pat plg. Popiežiškoji šeimos taryba. Šeima, santuoka ir de facto gyvenimo sąjungos (2000 11 21), 8: L’Osservatore Romano priedas (2000 11 22), 4.

[3] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 09 14), 21: AAS 91 (1999), p. 22: Toks atsivėrimas slėpiniui, atėjusiam per Apreiškimą, jam [bibliniam žmogui] galiausiai reiškė tikrojo pažinimo šaltinį, leidusį protui įžengti į begalybės valdas, kur atsivėrė naujos, kokių ligi tol nė nedrįso tikėtis, supratimo galimybės.

[4] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 6: AAS 80 (1988), p. 1662; Plg. Šv. Ireniejus. Adversus haereses, 5, 6, 1; 5, 16, 2–3: SC 53, p. 72–81; p. 216–221; Šv. Grigalius Nysietis. De hominis opificio, 16: PG 44, 180; In Canticum homilia, 2: PG 44, 805–808; Šv. Augustinas. Enarratio in Psalmum, 4, 8: CCL 38, 17.

[5] Hebrajų kalbos žodis ezer, verčiamas „pagalba“, žymi pagalbą, kurią gali suteikti tik asmuo kitam asmeniui. Turint galvoje, kad žmogaus atžvilgiu ezer kartais vadinamas pats Dievas, šiam žodžiui nebūdingas menkavertiškumo ar instrumentiškumo atspalvis.

[6] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 6: AAS 80 (1988), p. 1664.

[7] Jonas Paulius II. Katechezė „Žmogus kaip asmuo virsta dovana meilės laisvėje“ (1980 01 16), 1: Insegnamenti III, 1 (1980), p. 148.

[8] Jonas Paulius II. Katechezė „Kūno geismas iškreipia vyro ir moters santykius“ (1980 07 23), 1: Insegnamenti III, 2 (1980), p. 288.

[9] Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15),7: AAS 80 (1988), p. 1666.

[10] Ten pat: AAS 80 (1988), p. 1663.

[11] Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Žmogiškosios meilės ugdymo gairės (1983 11 01), 4–5: Ench. Vat. 9, p. 423.

[12] Ten pat.

[13] Adversus haereses, 4, 34, 1: SC 100, p. 846: Omnem novitatem attulit semetipsum afferens.

[14] Sena egzegetinė tradicija Marijoje per vestuves Kanoje įžiūri figura sinagogae ir inchoatio Ecclesiae.

[15] Ketvirtoji evangelija čia pagilina elementą, aptinkamą jau sinoptikų evangelijose (plg. Mt 9, 15 ir paralelines vietas). Jėzaus Sužadėtinio tema plg. Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms (1994 02 02), 18: AAS 86 (1994), p. 906–910.

[16] Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms (1994 02 02), 19: AAS 86 (1994), p. 911; plg. Apaštališkasis laiškas Mulieris dignitatem (1988 08 15), 23–25: AAS 80 (1988), p. 1708–1715.

[17] Plg. Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Familiaris consortio (1981 11 22), 16: AAS 74 (1982), p. 98–99.

[18] Plg. ten pat, 41: AAS 74 (1982), p. 132–133; Tikėjimo mokymo kongregacija. Instrukcija Donum vitae (1987 02 22), II, 8: AAS 80 (1988), p. 96–97.

[19] Plg. Jonas Paulius II. Laiškas moterims (1995 06 29), 9–10: AAS 87 (1995), p. 809–810.

[20] Jonas Paulius II. Laiškas šeimoms (1994 02 02), 17: AAS 86 (1994), p. 906.

[21] Enciklika Laborem exercens (1981 09 14), 19: AAS 73 (1981), p. 627.

[22] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Ordinatio sacerdotalis (1994 05 22): AAS 86 (1994), p. 545–548; Tikėjimo mokymo kongregacija. Atsakymas į abejonę dėl mokymo apaštališkajame laiške Ordinatio sacerdotalis (1995 10 28): AAS 87 (1995), p. 1114.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 919
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/kongregacijos/tikejimo-mok/2004-05-31_laiskas-apie-vyro-ir-moters-bendradarbiavima
Paskelbta: 2017-06-22 16:52:05 | Patikslinta 2017-06-22 16:54:19.