1. Tikėjimo mokymo kongregacija gvildena klausimus, susijusius su tikėjimo mokymo ir moralės skatinimu bei apsauga, be to, yra atsakinga už kitų problemų, kurios siejasi su tikėjimo drausme, kaip antai pseudomisticizmo, menamų pasirodymų, regėjimų ir pranešimų, priskiriamų antgamtiniam šaltiniui, tyrimu. Pastarosios labai keblios dikasterijai patikėtos užduoties atžvilgiu jau prieš trisdešimt metų buvo paskelbtas dokumentas Normae de modo procedendi in diudicandis praesumptis apparitionibus ac revelationibus. Šį priimtą kongregacijos tėvų ordinariniame susirinkime dokumentą 1978 m. vasario 24 d. patvirtino Dievo tarnas popiežius Paulius VI, o kongregacija išleido 1978 m. vasario 25 d. Tada su šiais Nuostatais buvo supažindinti tik vyskupai, o pats jis liko viešai nepaskelbtas, nes nuostatai pirmiausia buvo skirti Bažnyčios ganytojams.

2. Ilgainiui dokumentas keliomis kalbomis paskelbtas kai kuriuose su šiuo klausimu susijusiuose darbuose be šios kompetentingos dikasterijos leidimo. Šiandien reikia pripažinti, kad šių svarbių nuostatų pagrindinis turinys jau išviešintas. Todėl Tikėjimo mokymo kongregacijai atrodė, jog minėtuosius Nuostatus priderėtų paskelbti ir išversti į kelias kalbas.

3. Patyrimo, susijusio su antgamtiniais reiškiniais, problematika ir toliau aktuali Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Tą parodė ir vyskupų, 2008 m. spalį susirinkusių į Vyskupų sinodo 12-ąją ordinarinę asamblėją, pastoracinis susirūpinimas. Į tokį susirūpinimą popiežius Benediktas XVI atsiliepė viename iš svarbių posinodinio apaštališkojo paraginimo Verbum Domini tekstų, kur jis šią problematiką įterpia į globalinį išganymo tvarkos horizontą. Čia pravartu priminti popiežiaus mokymą, kurį reikėtų suprasti kaip kvietimą skirti šiems antgamtiniams reiškiniams prideramą dėmesį. Kaip tik atsižvelgiant į tai, pateikiama ir minėtoji publikacija.

„Visa tuo Bažnyčia aiškiai parodo, kad ji Jėzų Kristų laiko galutiniu Dievo Žodžiu; jis yra Pirmasis ir Paskutinysis (Apr 1, 17). Jis kūrinijai ir istorijai suteikė galutinę prasmę, todėl esame pašaukti gyventi laike, apgyvendinti Dievo kūriniją, laikydamiesi šio Žodžiui būdingo eschatologinio ritmo; tad krikščioniškoji išganymo tvarka, kaip naujoji ir galutinė Sandora, jau niekada nenustos galiojusi. Todėl nebelauktina jokio naujo viešo Apreiškimo, iki garbingai pasirodys mūsų Viešpats Jėzus Kristus (plg. 1 Tim 6, 14 ir Tit 2, 13) (Dei Verbum, 4). Kaip Sinodo asamblėjos metu priminė Sinodo tėvai, krikščionybės savitumą sudaro Jėzaus Kristaus, Apreiškimo viršūnės, Dievo pažadų išpildymo ir Dievo ir žmogaus susitikimo tarpininko, įvykis. Jis, kuris mums „atskleidė“ Dievą (plg. Jn 1, 18), yra vienatinis ir galutinis žmonijai dovanotasis Žodis (Propositio, 4). Šią tiesą įstabiai išreiškė šv. Kryžiaus Jonas: Kadangi Dievas mums dovanojo savo Sūnų, kuris yra jo vienatinis ir galutinis Žodis, jis šiuo vienatiniu Žodžiu iš karto pasakė viską ir daugiau nebeturi ko pridurti <...>. Mat ką jis prieš tai pranašams sakė iš dalies, dabar iki galo pasakė savo Sūnumi, dovanodamas viską – savo Sūnų. Todėl, kas dabar dar norėtų Viešpatį kamantinėti ir trokštų regėjimų ar apreiškimų, tas ne tik elgtųsi neprotingai, bet ir įžeistų Dievą, nes tada nebūtų nukreipęs žvilgsnio vien į Kristų, bet ieškotų kažko kita ir nauja (Kopimas į Karmelio kalną, II, 22).“

Turėdamas tai prieš akis, popiežius Benediktas XVI pabrėžia:

„Tad Sinodas rekomendavo padėti tikintiesiems Dievo žodį skirti nuo privačių apreiškimų (Propositio, 47). Šie turi ne „pagerinti“ ar „papildyti“ galutinį Kristaus Apreiškimą, bet tam tikroje istorijos epochoje padėti jį tobuliau įgyvendinti (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 67). Privačių apreiškimų vertė esmingai skiriasi nuo viešojo Apreiškimo vertės: pastarasis reikalauja iš mūsų tikėjimo, nes jame žmogiškais žodžiais ir tarpininkaujant gyvajai Bažnyčios bendruomenei mums kalba pats Dievas. Privataus apreiškimo tiesos kriterijus yra jo santykis su pačiu Kristumi. Jei jis mus veda tolyn nuo Kristaus, tai tikrai yra ne iš Šventosios Dvasios, kuri mus kreipia į Evangeliją, o ne nuo jos. Privatus apreiškimas yra paspirtis tam tikėjimui, ir jo įtikimumas atsiskleidžia per tai, kad jis kreipia į viešąjį Apreiškimą. Todėl kokio nors privataus apreiškimo bažnytinis patvirtinimas iš esmės parodo, kad atitinkama žinia niekuo neprieštarauja tikėjimui ir dorovei; ją galima paskelbti, o tikintiesiems leidžiama protingai jai pritarti. Privatus apreiškimas gali sudėlioti naujus akcentus, duoti pradžią naujoms pamaldumo formoms ar pagilinti senas. Jis gali išsiskirti tam tikru pranašiškumu (plg. 1 Tes 5, 19–21) ir vertingai padėti atitinkamu dabarties momentu geriau Evangeliją suprasti ir geriau ja gyventi, todėl jo nederėtų palikti be dėmesio. Tokią paspirtį galima siūlyti, tačiau ja naudotis neprivalu. Bet kuriuo atveju svarbu, kad tai maitintų tikėjimą, viltį ir meilę, kurie visiems yra nuolatinis išganymo kelias (Tikėjimo mokymo kongregacija. Fatimos žinia [2000 06 26]: Ench. Vat. 19, Nr. 974–1021)“ [1].

4. Ši kongregacija labai tikisi, kad oficialus dokumento Nuostatai, kaip atpažinti spėjamus pasirodymus ar apreiškimus paskelbimas padės Katalikų Bažnyčios ganytojams vykdyti svarbią spėjamų pasirodymų ir apreiškimų, žinių ir pranešimų arba, bendriau kalbant, nepaprastų, spėjamai antgamtinės kilmės reiškinių atpažinimo užduotį. Sykiu kongregacija viliasi, kad šis tekstas taip pat bus naudingas teologams ir kitiems žinovams, besidarbuojantiems šioje Bažnyčios gyvojo patyrimo srityje, šiandien gana reikšmingoje ir todėl reikalingoje gilesnio apmąstymo.

Vatikanas, 2011 m. gruodžio 14-oji, Šventojo Kryžiaus Jono liturginio minėjimo diena

Kardinolas William Levada
Prefektas