Nagrinėti po skyrybų antrą civilinę santuoką sudariusių tikinčiųjų problematiką Bažnyčiai nėra nauja. Ji visada labai atidžiai stengėsi padėti tokioje situacijoje atsidūrusiems asmenims, nes santuoka yra sakramentas, itin giliai palytintis žmogaus asmeninę, socialinę ir istorinę tikrovę. Tokių asmenų gausėjant seną krikščioniškąją tradiciją turinčiose šalyse, ši pastoracinė problema itin reikšminga. Šiandien tikintieji labai rimtai klausia: ar Bažnyčia negalėtų tam tikromis sąlygomis leisti išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems tikintiesiems priimti sakramentų? Ar Bažnyčios rankos šiuo klausimu surištos visam laikui? Ar teologai dėl to dalyko tikrai prideramai išnagrinėjo visas išvadas bei padarinius?

Tokius klausimus reikėtų aptarinėti laikantis neprieštaringumo katalikų mokymui apie santuoką principo. Tiktai atsakinga pastoracija suponuoja teologiją, „protu ir valia“ visiškai paklūstančią „atsiskleidžiančiam Dievui“ ir „noromis“ pritariančią „jo apreiškimui“ (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija Dei Verbum, 5). Norėdami suprantamai pateikti autentišką Bažnyčios mokymą, turime pradėti nuo Šventajame Rašte užrašyto, Bažnyčios Tradicijos apšviečiamo ir Magisteriumo saistomai aiškinamo Dievo žodžio.

Šventojo Rašto liudijimas

Iškart perkelti šį klausimą į Senojo Testamento aplinką yra problemiška, mat santuoka tada dar nelaikyta sakramentu. Dievo žodis Senajame Testamente vis dėlto šiuo atžvilgiu mums yra reikšmingas, nes šios tradicijos laikosi ir ja remdamasis argumentuoja Jėzus. Dekaloge yra įsakymas: „Nesvetimausi“ (Iš 20, 14), tačiau kitur skyrybos laikomos galimomis. Pasak Įst 24, 1–4, Mozė nustato, kad vyras gali parašyti savo žmonai skyrybų raštą ir išsiųsti ją iš savo namų, jei ši neranda malonės jo akyse. Po to vyras ir moteris gali sudaryti naujas santuokas. Nors ir daroma nuolaida skyryboms, Senajame Testamente vis dėlto jaučiamas tam tikras nepritarimas tokiai praktikai. Pranašų skelbiamas Jahvės sandoros su Izraeliu palyginimas su santuokiniu ryšiu apima ne tik monogamijos, bet ir neišardomumo idealą. Pranašas Malachijas aiškiai pareiškia: Nebūk „neištikimas savo jaunystės žmonai“, kuri „per sandorą“ yra „tavo žmona“ (plg. Mal 2, 14–15).

Progą imtis šios temos Jėzui pirmiausia teikdavo ginčai su fariziejais. Jis pabrėžtinai atsiribojo nuo Senojo Testamento skyrybų praktikos, Mozės leistos dėl žmonių „širdies kietumo“, bei atkreipė dėmesį į pirminę Dievo valią: „O nuo sukūrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. <...> Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 5–9; plg. Mt 19, 4–9; Lk 16, 18). Savo mokyme ir praktikoje Katalikų Bažnyčia nuolatos rėmėsi Jėzaus žodžiais apie santuokos neišardomumą. Sandora, artimai vieną su kitu sujungianti abu sutuoktinius, yra įsteigta paties Dievo. Vadinasi, ta tikrovė kyla iš Dievo ir todėl žmogus negali ja disponuoti.

Šiandien kai kurie egzegetai tvirtina, kad šie Viešpaties žodžiai jau apaštalų laikais taikyti lanksčiai – būtent pornèia (ištvirkavimo, Mt 5, 32; 19, 9) bei tikinčio ir netikinčio partnerio skyrybų (plg. 1 Kor 7, 12–15) atvejais. Ištvirkavimo klauzulė nuo pat pradžių buvo egzegetų karštų diskusijų objektas. Daugelis įsitikinę, jog čia kalbama ne apie santuokos neišardomumo išimtis, bet veikiau apie negaliojančius santuokinius saitus. Kad ir kaip būtų, Bažnyčia negali savo mokymo ir praktikos remti ginčytinomis egzegetinėmis hipotezėmis. Ji privalo laikytis Kristaus aiškaus mokymo.

Paulius pateikia draudimą skirtis kaip aiškią Kristaus valią: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11). Remdamasis savo paties autoritetu, Paulius leidžia sutuoktiniui nekrikščioniui atsiskirti nuo krikščioniu tapusio partnerio. Tokiu atveju krikščionis nėra „surištas“, neprivalo likti nesusituokęs (plg. 1 Kor 7, 12–16). Remdamasi tokia pozicija, Bažnyčia pripažino, kad sakramentas tikrąja šio žodžio prasme yra tik pakrikštytų vyro ir moters santuoka ir kad tik tokiems galioja besąlygiškas neišardomumas. Nepakrikštytųjų santuoka, tiesa, orientuota į neišardomumą, tačiau tam tikromis aplinkybėmis – didesnio gėrio labui – gali būti išardyta (privilegium Paulinum). Tai nėra išimtis Viešpaties žodžių atžvilgiu: sakramentinės santuokos, santuokos, sudarytos Kristaus slėpinio aplinkoje, neišardomumas išlieka.

Bibliškai grindžiant sakramentinę santuokos sampratą labai reikšmingas yra Laiškas efeziečiams, kuriame raginama: „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (5, 25). Šiek tiek toliau apaštalas rašo: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (5, 31–32). Krikščioniškoji santuoka yra veiksmingas Kristaus ir Bažnyčios sandoros ženklas. Pakrikštytųjų santuoka – sakramentas, nes žymi ir perteikia šios sandoros malonę.

Bažnyčios Tradicijos liudijimas

Rutuliojant Bažnyčios poziciją, svarbus liudijimas buvo Bažnyčios tėvai ir Susirinkimai. Bažnyčios tėvų požiūriu, Biblijos pamokymai yra saistantys. Jie atmeta civilinius įstatymus dėl skyrybų, laikydami juos nesuderinamais su Jėzaus reikalavimais. Tėvų laikotarpio Bažnyčia, paklusdama Evangelijai, atmetė skyrybas ir antrąją santuoką – Bažnyčios tėvų liudijimas šiuo klausimu nedviprasmiškas.

Bažnyčios tėvų laikotarpiu išsiskyrę ir civilinę santuoką vėl sudarę tikintieji prie sakramentų nebūdavo prileidžiami net po atgailos etapo. Kai kurie patristiniai tekstai leidžia nuvokti, jog piktnaudžiavimai ne visada būdavo griežtai atmetami ir retais ribiniais atvejais kartais ieškota pastoracinių sprendimų.

Vėliau, didėjant Bažnyčios ir valstybės priklausomybei vienai nuo kitos, radosi didesnių kompromisų. Rytuose tas procesas toliau rutuliojosi ir pirmiausia po atsiskyrimo nuo Petro sosto atvedė prie liberalesnės praktikos. Šiandien ortodoksų Bažnyčioje egzistuoja priežasčių skirtis įvairovė, dažniausiai teisinama oikonomìa, pastoraciniu atlaidumu pavieniais sunkiais atvejais, ir atverianti kelią atgailos ženklinamai antrai ir trečiai santuokai. Tokia praktika nesuderinama su Dievo valia, aiškiai išreikšta Jėzaus žodžiais apie santuokos neišardomumą, tačiau kelia ekumeninę problemą, kurios nederėtų nuvertinti.

Vakaruose grigališkoji reforma užkirto kelią liberalizacijos tendencijai ir vėl įtvirtino pirminį Rašto ir Bažnyčios tėvų požiūrį. Katalikų Bažnyčia absoliutų santuokos neišardomumą gynė ir didelių aukų bei kančių kaina. „Anglijos Bažnyčia“ nuo Petro įpėdinio atsiskyrė ne dėl mokymo skirtumų, bet todėl, kad popiežius, paklusdamas Jėzaus žodžiams, negalėjo pritarti karaliaus Henriko VIII reikalavimams nutraukti jo santuoką.

Tridento Susirinkimas patvirtino mokymą apie sakramentinės santuokos neišardomumą ir pareiškė, kad ji atitinka Evangelijos mokymą (plg. Denzinger-Hünermann, 1807). Kartais teigiama, neva Bažnyčia faktiškai toleravo Rytų praktiką, tačiau tai netiesa. Kanonistai visuomet sakė, jog tokia praktika neteisinga, ir esama liudijimų, kad kai kurios katalikais tapusių ortodoksų grupės turėdavo išpažinti tikėjimą aiškiai pripažindamos antros ir trečios santuokos negalimybę.

Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes Vatikano II Susirinkimas vėl pateikė teologiškai ir dvasiškai gilų mokymą apie santuoką, nedviprasmiškai pabrėždamas jos neišardomumo principą. Santuoka suvokiama kaip visiška kūninė ir dvasinė gyvenimo ir meilės bendrystė, sujungianti save kaip asmenis vienas kitam dovanojančius ir vienas kitą priimančius vyrą ir moterį. Asmeniniu ir laisvu abipusio pritarimo aktu dieviškosios teisės galia įsteigiama tvari institucija, skirta sutuoktinių bei jų atžalų gerovei ir nepriklausanti nuo žmogaus savivalės: „Kaip abipusė dviejų asmenų dovana ir vaikų gėris, ši glaudi jungtis reikalauja visiškos sutuoktinių ištikimybės vienas kitam ir kartu nesuardomos jų vienybės“ (48). Sakramentu Dievas dovanoja sutuoktiniams ypatingą malonę: „Kaip kitados Dievas bendravo su savo tauta per meilės bei ištikimybės sandorą, taip dabar žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save patį“ (ten pat). Sakramentas santuokos neišardomumui suteikia naują, gilesnę prasmę: ji tampa Dievo meilės savo tautai ir Kristaus neatšaukiamos ištikimybės savo Bažnyčiai įvaizdžiu.

Suvokti santuoką kaip sakramentą ir gyventi ja kaip sakramentu galima tik Kristaus slėpinio kontekste. Santuoką sekuliarizavus ar laikant ją vien prigimtine tikrove, prieiga prie jos sakramentiškumo apsunkinama. Sakramentinė santuoka priklauso malonės tvarkai ir yra įtraukta į galutinę Kristaus meilės bendrystę su jo Bažnyčia. Krikščionys pašaukti įgyvendinti savo santuoką eschatologiniame Dievo Karalystės atėjimo Jėzuje Kristuje, įsikūnijusiame Dievo Žodyje, horizonte.

Magisteriumo liudijimas mūsų dienomis

Dogminis Bažnyčios mokymas apie santuoką nedviprasmiškai patvirtinamas ligi pat šiol pamatiniame apaštališkajame paraginime Familiaris consortio, Jono Pauliaus II paskelbtame 1981 m. lapkričio 22-ąją po Vyskupų sinodo dėl krikščioniškosios šeimos šiuolaikiniame pasaulyje. Pastoraciniu požiūriu šiame posinodiniame paraginime taip pat nuošalyje nepaliekami civiliškai vėl susituokusių, tačiau galiojančios bažnytinės santuokos tebesaistomų tikinčiųjų rūpesčiai. Popiežius labai rūpestingas ir dėmesingas.

84-ajame skyrelyje („Išsiskyrusieji, kurie sudarė antrą santuoką“) išdėstomi šie principai:

1) Ganytojai iš meilės tiesai privalo „gerai skirti įvairias situacijas“. Nevalia visko ir visų vertinti vienodai.

2) Ganytojai ir bendruomenė, vadovaudamiesi „rūpestingos meilės dvasia“, turi tokiems tikintiesiems padėti; juk pastarieji irgi priklauso Bažnyčiai, turi teisę į pastoraciją ir privalo galėti dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

3) Vis dėlto jiems negalima leisti priimti Eucharistijos. Tai grindžiama dvejopai: a) „jų padėtis ir gyvenimo būvis objektyviai prieštarauja tai Kristaus ir Bažnyčios meilės vienybei, kuri žymima, padaroma regima ir sudabartinama Eucharistijos“; b) „leidus tokiems asmenims priimti Eucharistiją, tikintieji būtų klaidinami bei painiojami dėl Bažnyčios mokymo apie santuokos neišardomumą“. Sutaikinimas Atgailos sakramentu, atveriančiu kelią Eucharistijai priimti, galimas tik gailintis dėl to, kas nutiko, ir pasiryžtant nebepraktikuoti „gyvenimo būdo, prieštaraujančio santuokos neišardomumui“. Konkrečiai tai reiškia: jei naujo ryšio dėl rimtų priežasčių, pavyzdžiui, dėl vaikų auklėjimo, neįmanoma nutraukti, abiem partneriams būtina „įsipareigoti gyventi visiškai susilaikant“.

4) Dėl teologinių sakramentinių motyvų, o ne dėl legalistinio spaudimo dvasininkams pabrėžtinai draudžiama teikti civiliškai išsiskyrusiesiems ir antrą santuoką sudariusiesiems „bet kokias apeigas“ tol, kol egzistuoja jų pirma sakramentiniu požiūriu galiojanti santuoka.

Tikėjimo mokymo kongregacijos 1994 m. rugsėjo 14-osios Laiške dėl Komunijos išsiskyrusiems ir vėl susituokusiems tikintiesiems patvirtinama, kad Bažnyčios praktikos šia tema „negalima kaitalioti remiantis įvairiomis situacijomis“ (5). Be to, paaiškinama, kad tokie tikintieji neturėtų artintis prie Komunijos vadovaudamiesi savo sąžinės sprendimu: „Jei mano tai esant galima, ganytojams ir nuodėmklausiams <...> tenka rimta pareiga įspėti, kad toks sąžinės sprendimas aiškiai prieštarauja Bažnyčios mokymui“ (6). Abejodami dėl suirusios santuokos galiojamumo, jie turėtų kreiptis į santuokos srityje kompetentingus teisinius organus (plg. 9). Nepaprastai svarbu ir toliau „rūpestingos meilės dvasia kiek įmanoma stiprinti tikinčiųjų, esančių netvarkingame santuokiniame būvyje, meilę Kristui ir Bažnyčiai. Tik tada jiems bus įmanoma pilnutinai priimti krikščioniškosios santuokos žinią ir remiantis tikėjimu pakelti savo skausmingą situaciją. Pastoracijoje visomis išgalėmis būtina stengtis laiduoti, kad tai būtų suvokiama ne kaip diskriminacija, bet tik kaip absoliuti ištikimybė valiai Kristaus, sugrąžinusio ir iš naujo kaip Kūrėjo dovaną patikėjusio santuokos neišardomumą“ (10).

2007 m. vasario 22 d. paskelbtame posinodiniame paraginime Sacramentum caritatis Benediktas XVI apibendrina ir toliau plėtoja Vyskupų sinodo dėl Eucharistijos darbą. 29-ajame skyrelyje jis aptaria išsituokusių ir naują ryšį užmezgusių tikinčiųjų situaciją. Ir Benedikto XVI požiūriu, tai – „sunki ir sudėtinga pastoracinė problema“. Jis patvirtina „Šventuoju Raštu (plg. Mk 10, 2–12) pagrįstą Bažnyčios praktiką neteikti sakramentų vėl susituokusiems išsituokusiesiems“, tačiau sykiu ragina ganytojus apgaubti juos „ypatingu dėmesiu“, „kad jie, kiek įmanydami, ir toliau puoselėtų krikščioniškąją gyvenseną dalyvaudami, nors ir be Komunijos priėmimo, šventosiose Mišiose, klausydamiesi Dievo žodžio, praktikuodami Eucharistijos adoraciją, melsdamiesi, įsitraukdami į bendruomenės gyvenimą, plėtodami sąžiningą dialogą su kunigu ar dvasiniu vadovu, su atsidavimu praktikuodami artimo meilę, darydami atgailos darbus ir auklėdami vaikus“. Kilus abejonėms, ar nesėkminga santuokinio gyvenimo bendrystė tebegalioja, ją turėtų patikrinti santuokos srityje kompetentingi tribunolai.

Šiuolaikinė mąstysena daugiausia prieštarauja krikščioniškajai santuokos sampratai, pirmiausia jos neišardomumo bei atvirumo gyvybei aspektui. Kadangi toks kultūrinis kontekstas daro poveikį daugybei krikščionių, negaliojančių santuokų šiandien tikriausiai yra daugiau negu anksčiau, mat stokojama noro tuoktis remiantis katalikų mokymu apie santuoką ir priklausymas gyvai tikėjimo aplinkai per menkas. Todėl svarbu patikrinti santuokos galiojamumą ir padėti išspręsti problemas. Jei santuokos negaliojimo įrodyti neįmanoma, išrišimas ir Komunijos priėmimas galimi, atsižvelgiant į pasiteisinusią bažnytinę praktiką, įsipareigojus drauge gyventi „kaip draugams, kaip broliui ir seseriai“. Visada vengtina laiminti netvarkingas sąjungas, kad „tarp tikinčiųjų nekiltų painiavos dėl santuokos vertingumo“. Ryšio, priešingo Dievo valiai, palaiminimas (bene-dictio: Dievo pritarimas) yra vidujai prieštaringas.

2012 m. birželio 3 d. Milane per 7-ąjį Pasaulinį šeimų susitikimą pasakytoje homilijoje Benediktas XVI vėl prakalbo apie šią skausmingą problemą: „Kelis žodžius norėčiau tarti ir tikintiesiems, kurie, nors ir pripažįsta Bažnyčios mokymą apie šeimą, vis dėlto yra paženklinti skausmingos žlugimo ir persiskyrimo patirties. Žinokite, popiežius ir Bažnyčia remia jus jūsų bėdoje. Raginu likti susivienijusius su savo bendruomenėmis ir linkiu, kad vyskupijos imtųsi tinkamų iniciatyvų jus priimti ir parodyti jums savo artumą.“

Paskutiniame Vyskupų sinode tema „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“ (2012 m. spalio 7–28 d.) iš naujo prabilta apie padėtį tikinčiųjų, kurie, žlugus santuokinio gyvenimo bendrystei – bet ne santuokai, išliekančiai kaip sakramentas, – sudarė naują sąjungą ir gyvena be sakramentinio santuokos ryšio. Baigiamojoje žinioje Sinodo tėvai į tokius tikinčiuosius kreipėsi šiais žodžiais: „Visiems tokiems žmonėms norime pasakyti, kad Viešpaties meilė nė vieno neapleidžia, kad juos myli ir Bažnyčia, esanti visiems atviri namai, ir kad jie išlieka Bažnyčios nariai, net jei negali gauti sakramentinio išrišimo ir priimti Eucharistijos. Katalikiškos bendruomenės tebūna svetingos visiems gyvenantiems tokiuose būviuose ir tepadeda jiems ieškoti atsivertimo bei susitaikinimo.“

Pasvarstymai remiantis antropologija ir sakramentų teologija

Mokymas apie santuokos neišardomumą sekuliarizuotoje aplinkoje dažnai susiduria su nesupratimu. Praradus pamatines krikščioniškojo tikėjimo įžvalgas, vien tradicinis priklausymas Bažnyčiai nebegali motyvuoti svarbių gyvenimiškųjų pasirinkimų ir suteikti kokios nors atsparos išgyvenant santuokinio būvio krizes – lygiai kaip ir kunigystėje bei pašvęstajame gyvenime. Daugelis klausia savęs: kaip galiu visam gyvenimui susisaistyti su vienu vyru ar viena moterimi? Kas gali pasakyti, kaip atrodys mano santuoka po dešimt, dvidešimt, trisdešimt, keturiasdešimt metų? Ir ar apskritai įmanoma galutinai susisaistyti su vienu asmeniu? Gausybė šiandien žlungančių santuokinių bendrysčių stiprina jaunimo skeptiškumą dėl galutinių gyvenimo apsisprendimų.

Kita vertus, vyro ir moters ištikimybės vienas kitam idealas, grįstas kūrinijos tvarka, patrauklumo nė kiek nenustojo – tai liudija nesenos jaunimo apklausos. Dauguma jaunuolių trokšta tvirto ir tvaraus ryšio, nes tai atitinka žmogaus dvasinę ir moralinę prigimtį. Be to, neužmirština ir antropologinė neišardomos santuokos vertė: ji išlaisvina partnerius iš jausmų bei nuotaikų savivalės ir tironijos, padeda jiems pakelti asmeninius sunkumus ir įveikti skausmingas patirtis, pirmiausia apsaugo vaikus, kuriems santuokos žlugimas sukelia didžiausias kančias.

Meilė yra daugiau negu jausmas ir instinktas, meilės esmė – savęs atidavimas. Santuokinėje meilėje du asmenys sąmoningai ir savanoriškai vienas kitam sako: tik tu – ir tu amžinai. Viešpaties žodžius: „Ką Dievas sujungė...“ atitinka sužadėtinių pažadas: „Aš imu tave savo žmona <...> Aš imu tave savo vyru <...> Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Kunigas palaimina sandorą, sužadėtinių sudarytą Dievo akivaizdoje. Kas abejoja, ar santuokiniam ryšiui būdinga ontologinė kokybė, tebūna pamokytas Dievo žodžio: „Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mt 19, 4–6).

Krikščionių įsitikinimu, pakrikštytųjų, įrikiuotų į Kristaus Kūną, santuoka yra sakramentinio pobūdžio ir, vadinasi, – tai antgamtinė tikrovė. Viena sunkiausių pastoracinių problemų yra tai, kad šiandien daugelis santuoką vertina vadovaudamasis išskirtinai pasaulietiniais ir pragmatiškais kriterijais. Kas vadovaujasi „pasaulio dvasia“ (1 Kor 2, 12), tas negali suvokti santuokos sakramentiškumo. Į didėjančią santuokos šventumo suvokimo stoką Bažnyčia turi atsakyti ne pragmatiniu prisitaikymu prie to, kas atrodo neišvengiama, bet pasitikėjimu Dievo Dvasia, „kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12). Sakramentinė santuoka liudija galią malonės, kuri perkeičia žmogų ir rengia visą Bažnyčią šventajam miestui, Naujajai Jeruzalei, Bažnyčiai, „išsipuošusiai kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (plg. Apr 21, 2).

Evangeliją apie santuokos šventumą būtina skelbti su pranašo drąsa. Taikydamasis prie pasaulio dvasios nuvargęs pranašas ieško savo paties išganymo, o ne pasaulio išganymo Jėzuje Kristuje. Ištikimybė santuokos pažadui yra Dievo pasauliui teikiamas pranašiškas išganymo ženklas: „Kas pajėgia išmanyti, teišmano“ (Mt 19, 12). Santuokinę meilę sakramentinė malonė nuskaidrina, tobulina ir pakyli: „Patvirtinta vieno kitam duota priesaika ir svarbiausia – pašventinta Kristaus sakramentu, ta meilė pasisekimuose ir nelaimėse lieka neišardomai ištikima kūnu ir siela, todėl svetima bet kokiam svetimavimui arba skyryboms“ (Gaudium et spes, 49). Santuokos sakramento galia sutuoktiniai dalyvauja galutinėje ir neatšaukiamoje Dievo meilėje. Todėl jie gali būti Dievo ištikimos meilės liudytojai, tačiau savo meilę visados turi maitinti tikėjimo ir artimo meilės gyvenimu.

Tiesa, būna situacijų – kiekvienas ganytojas tai žino, – kai bendras santuokinis gyvenimas dėl rimtų priežasčių, pavyzdžiui, dėl fizinio ar psichinio smurto, tampa praktiškai neįmanomas. Tokiomis skausmingomis aplinkybėmis Bažnyčia visada leisdavo sutuoktiniams persiskirti ir kartu nebegyventi. Vis dėlto primintina, kad galiojamai sudarytos santuokos santuokinis ryšys ir toliau išlieka tvarus Dievo akyse, ir pavieniai partneriai nėra laisvi sudaryti naujos santuokos, kol kitas sutuoktinis tebėra gyvas. Todėl ganytojai ir krikščionių bendruomenė turėtų ir tokiais atvejais stengtis skatinti susitaikyti arba, jei tai neįmanoma, padėti tokiems žmonėms pakelti savo sunkią situaciją tikėjimo dvasia.

Moralės teologija pagrįstos pastabos

Vis siūloma leisti išsituokusiems ir vėl susituokusiems asmenis pagal savo sąžinę patiems spręsti priimti Komuniją ar ne. Šis argumentas, grįstas problemiška „sąžinės“ sąvoka, buvo atmestas 1994 m. Kongregacijos laiške. Tiesa, kiekvienose šv. Mišiose tikintieji privalo savo sąžinėje pasitikrinti, ar gali priimti Komuniją, ar tam nekliudo neišpažinta sunki nuodėmė. Todėl jiems privalu ugdyti savo sąžinę ir siekti tiesos. Tai darydami jie klusniai klauso Bažnyčios mokymo, kad sąžinė „nenutoltų nuo tiesos apie žmogaus gėrį, bet iš tikrųjų pasiektų tiesą – ypač sunkiausiais klausimais – ir pasiliktų joje“ (Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor, 64).

Jei išsituokusieji ir vėl susituokusieji savo sąžinėje yra subjektyviai įsitikinę, kad ankstesnė santuoka nebuvo galiojanti, šitai privalo būti objektyviai įrodyta santuokos srityje kompetentingos teisminės valdžios. Santuoka susijusi ne tik su dviem asmenimis ir Dievu, bet ir su Bažnyčios tikrove. Ji yra sakramentas, todėl dėl jo galiojimo sprendžia ne pats individas, bet Bažnyčia, į kurią jis yra įrikiuotas per tikėjimą ir krikštą. „Jei išsituokusių ir vėl susituokusių tikinčiųjų ankstesnė santuoka buvo galiojanti, jų naujo ryšio jokiu būdu negalima laikyti teisėtu, nes sakramentų priėmimo negali grįsti vidiniai motyvai. Individo sąžinė saistoma šios normos be išimčių“ (Kardinolas Joseph Ratzinger. La pastorale del matrimonio deve fondarsi sulla verità. „L‘Osservatore Romano“, 2011 11 30, p. 4–5).

Čia negali būti taikomas nė mokymas apie epichèia, kai laikomasi pozicijos, kad įstatymą, nors ir galiojantį bendrai, ne visados turi atitikti žmogaus elgesys, nes sakramentinės santuokos neišardomumas yra dieviškosios teisės norma, kuria Bažnyčia negali autoritetingai disponuoti. Tačiau Bažnyčia – vadovaujantis privilegium Paulinum pavyzdžiu – turi teisę paaiškinti, kokias sąlygas privalu patenkinti, kad santuoką būtų galima laikyti neišardoma Jėzaus nurodyta prasme. Tuo remdamasi Bažnyčia nustatė, kokios kliūtys santuokai yra pagrindas, kad ji būtų anuliuota ir pradėta išsami teisminė procedūra.

Dar vienas argumentas, nurodomas siūlant išsituokusiesiems bei vėl susituokusiesiems leisti priimti sakramentus, susijęs su gailestingumu. Kadangi pats Jėzus solidarizavosi su kenčiančiaisiais dovanodamas jiems savo gailestingąją meilę, gailestingumas esąs ypatingas autentiško sekimo Jėzumi ženklas. Tai tiesa, tačiau argumentas silpnas sakramentų teologijos požiūriu, nes visa sakramentinė tvarka kaip tik yra dieviškojo gailestingumo darbas ir negali būti atšaukta apeliuojant į tą patį principą, kuriuo ji ir remiasi. Be to, objektyviai klaidingas apeliavimas į gailestingumą kelia grėsmę subanalinti patį Dievo paveikslą, nes tada suponuojama, kad Dievas negali nieko kita, kaip tik atleisti. Bet nuo Dievo slėpinio neatsiejamas ne tik gailestingumas, bet ir šventumas bei teisingumas. Nutylint šias Dievo savybes ir rimtai nesvarstant nuodėmės tikrovės, galiausiai neįmanoma perteikti nė Dievo gailestingumo žmogui. Jėzus sutiko svetimautoją kupinas didelės atjautos, tačiau jai pasakė: „Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11). Dievo gailestingumas neatleidžia nuo pareigos laikytis Dievo įsakymų ir Bažnyčios mokymo, bet veikiau suteikia malonės galios juos visapusiškai įgyvendinti, vėl atsistoti parpuolus ir tobulai gyventi pagal dangiškojo Tėvo paveikslą.

Pastoracija

Jei dėl vidinės sakramentų prigimties išsituokusiesiems ir vėl susituokusiesiems nevalia leisti jų priimti, tokiems tikintiesiems juo labiau privalu rodyti pastoracinį dėmesį, nes jiems galioja normos, kylančios iš Apreiškimo ir Bažnyčios mokymo. Bažnyčios tokiems asmenims nurodomas kelias nėra paprastas, tačiau jie turi žinoti ir jausti, kad Bažnyčia lydi juos kelyje kaip išgydymo bei išganymo bendruomenė. Stengdamiesi suprasti bažnytinę praktiką ir neidami Komunijos, partneriai savaip liudija santuokos neišardomumą.

Išsituokusiųjų ir vėl susituokusiųjų pastoracija jokiu būdu neturėtų apsiriboti Eucharistijos priėmimu. Galvoje turima visapusiška pastoracija, mėginanti kuo labiau atsiliepti į įvairių situacijų reikalavimus. Sykiu svarbu neužmiršti, kad, be sakramentinės Komunijos, yra ir kitų bendrystės su Dievu būdų. Vienybė su Dievu pasiekiama, kai į jį gręžiamasi tikėjimu, viltimi ir meile, atgaila ir malda. Savo artumą bei išganymą Dievas žmonėms gali dovanoti įvairiais būdais, taip pat ir tiems, kurių gyvenimo būvis prieštaringas. Kaip nuolatos pastebima naujausiuose Magisteriumo dokumentuose, ganytojai ir krikščionių bendruomenė pašaukti atvirai ir nuoširdžiai priimti netvarkinguose būviuose gyvenančius asmenis, atjaučiamai ir veikliai jiems padėti bei leisti pajusti Gerojo Ganytojo meilę. Tiesa ir meile grįsta pastoracija visada ir vis iš naujo šioje srityje ras teisingų būdų bei formų.