Tarp atsakomybės ir tarnystės

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė Apaštališkoji nunciatūra Lietuvoje, skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
kanonai, misija
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1026
AUTORIUS: Popiežiškoji įstatymų tekstų aiškinimo taryba
ORIGINALO PAVADINIMAS:
DATA: 2012-12-02
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (393), 2013, p. 17–20.
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Intima Ecclesiae natura
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
L’ Osservatore Romano
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (393), 2013, p. 17–20.
SKIRSNIAI

Tarp atsakomybės ir tarnystės Komentaras apie Benedikto XVI motu proprio apaštališkąjį laišką Intima Ecclesiae natura

2012

Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos sekretoriaus vyskupo Juan Ignacio Arrieta Ochoa de Chinchetru komentaras apie Benedikto XVI motu proprio apaštališkąjį laišką Intima Ecclesiae natura, paskelbtą dienraštyje L’ Osservatore Romano (2012 12 02). Už straipsnio vertimą dėkojame Apaštališkajai nunciatūrai Lietuvoje.

Benedikto XVI mokyme neretai aptinkame priminimą apie konkretų artimo meilės parodymą stokojantiesiems kaip praktinį krikščionių tikėjimo reikalavimą, vieną iš „struktūrinių“ Bažnyčios užduočių. Popiežius įvairiomis progomis yra aptaręs pirmųjų krikščionių bendruomenių patirtį, jose dar apaštalų laikais įsteigta specifinė tarnystė Bažnyčioje – diakonatas – institucinė pagalba vargšams bei stokojantiems ir padėti pagrindai išmaldų rinkliavai plačiu mastu, siekiant pagelbėti skurstančioms Bažnyčioms.

Praėjus septyneriems pontifikato metams, matant šį nuolatinį popiežiaus mokymą, galima lengviau suprasti, kodėl Benediktas XVI savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est, primindamas, jog Bažnyčia visais laikais skyrė artimo meilės tarnystei net ir organizacines pastangas, pabrėžė, kad šiuo metu galiojančiame Kanonų teisės kodekse (KTK) trūksta deramo nurodymo apie įsipareigojimą, kurio šiuo atžvilgiu imasi vyskupai kaip savo bažnytinių bendruomenių ganytojai ir vadovai. Galbūt ši užduotis yra įtraukta į bendrąją pareigą, kurią vyskupui priskiria KTK 394 kan. § 1 (analogiškai Rytų Bažnyčių kanonų kodekse (RBKK) 203 kan. § 1): savo vyskupijoje palaikyti, rūpintis ir koordinuoti visus apaštalavimo darbus; tačiau, be abejo, tik tokia numanoma užuomina atrodė nepakankama, kad Bažnyčios teisėje būtų formaliai įtvirtinta viena iš trijų užduočių, kurios, kaip teigia popiežius, tinkamai išreiškia jos giliausią prigimtį (Įžanga).  

Būtent šis popiežiaus priminimas paskatino apmąstymus, vedusius į 2012 m. lapkričio 11 d. paskelbtą motu proprio dokumentą Intima Ecclesiae natura. Jeigu artimo meilės tarnystė tikrai išreiškia Bažnyčios prigimtį, tai su ja susijusi veikla bažnytinėje bendruomenėje neišvengiamai turi būti apibrėžta atsakingomis pareigomis, ir kai kurios iš jų – ypač popiežiaus pabrėžta vyskupo atsakomybė – kyla iš sakramentinės Bažnyčios struktūros. 

Suvokdama šią problemą, Popiežiškoji taryba Cor Unum 2008 m. paragino Popiežiškąją įstatymų tekstų aiškinimo tarybą išnagrinėti popiežiaus iškeltą klausimą kanonų teisės požiūriu; buvo įsteigta tyrimo grupė, sudaryta iš kanonų teisės ekspertų ir įvairių dikasterijų atstovų. Komisija beveik metus tyrinėjo šią temą, siekdama įvardyti šioje veikloje išryškėjančias subjektyvias nuostatas ir interesus, kuriuos turėtų ginti Bažnyčios potvarkiai, taip pat atsižvelgdama į per pastaruosius dešimtmečius šioje srityje subrendusią patirtį. 

Pasibaigus šiems darbams, buvo parengtas ir įvairioms patariamosioms institucijoms bei kai kurioms šioje srityje aktyvesnėms vyskupų konferencijoms išsiuntinėtas pirminis dokumento projektas. Remiantis jų pastabomis parengta antroji redakcija vėl pateikta nagrinėti patariamosioms instancijoms; iš esmės jos pagrindu parengtas popiežiaus paskelbtas tekstas.

Motu proprio įžangojeaiškinami doktrininiai pamatai ir disciplininiai užmojai, kurių siekiama šiuo dokumentu: „Deramai išreikšti gailestingosios meilės tarnystės Bažnyčioje esmingumą ir jos konstitutyvų ryšį su vyskupo tarnyste, taip pat apibrėžti šios bažnytinės tarnystės teisinius aspektus, ypač jei ji vykdoma organizuotu būdu, aiškiai remiant ganytojams.“

Potvarkiu siekiama pateikti vientisas ir įvairiems atvejams pritaikomas normatyvines nuorodas, norint iš esmės sureguliuoti „įvairiai organizuotas bažnytines gailestingosios meilės tarnystės formas“ (Įžanga) pagal galiojančią kanonų teisės discipliną. Vadinasi, dalis šio motu proprio taisyklių paprasčiausiai pakartoja asociacijų ir savarankiškų fundacijų veikimą reguliuojančias taisykles, jau esančias KTK ir RBKK. Šios bendrosios nuostatos dabar yra performuluojamos kartu su kitais apibrėžimais, kylančiais iš metų subrandintos juridinės bei pastoracinės patirties, ir pateikiamos tam tikra tvarka susiejant jas su organizuotomis artimo meilės tarnystės formomis Bažnyčioje. 

Kokios yra tos „organizuotos artimo meilės tarnystės formos“, kurios turi laikytis šių potvarkių, nurodyta motu proprio 1 straipsnyje. Tai asociacijos ir savarankiškos fundacijos, kurios kokiu nors būdu yra „Bažnyčios ganytojų karitatyvinė tarnystė“ ir/arba norėtų šiam tikslui naudotis tikinčiųjų aukomis, kad galėtų įgyvendinti savo tikslus. Paskelbtas potvarkis turbūt dar turės būti patobulintas doktrininiu požiūriu ir yra tik pirmas bandymas norint apibrėžti visą „kategoriją“ įstaigų, kurios, jeigu ketina veikti 1 straipsnyje nurodytu būdu, pagal teisingumo reikalavimus turi laikytis siūlomos disciplinos. Į jų skaičių taip pat privalomai įeina pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų vadovaujamos įstaigos ir fundacijos.  

Mažiausiai trys didelės artimo meilės tarnystės organizacijų grupės yra įvardytos dokumento įžangojeir paskui skirtingai reglamentuojamos tolesniame tekste. Pirmiausia daroma prielaida, kad kiekvienai grupei reikia pripažinti administravimo autonomiją, atitinkančią jos prigimtį, dar ir tam, kad būtų išvengta neteisėto tos atsakomybės, kurią šiose iniciatyvose visiškai laisvai prisiima tikintieji, perėmimo.

Pirmoji specifinė grupė yra Caritas. Dokumentas atsižvelgia į specifinius bruožus, kuriuos dabar jau visame pasaulyje įgijo įvairios Caritas organizacijos, – veikla, bendrai skatinama Bažnyčios hierarchijos nacionaliniu, vyskupijos ir parapijos lygmeniu, bet taip pat ir tarptautiniu mastu per Caritas Internationalis ir įvairias jos šakas visuose žemynuose. Caritas veikla turi specifinių bruožų ir įvairiais lygmenimis reguliuojama atitinkamos bažnytinės valdžios. Todėl šiame motu proprio nėra specialių nuorodų dėl Caritas, išskyrus labai konkrečią, išdėstytą 9 skyriuje, kuri reikalauja iš vyskupo (taip pat ir iš klebono) padėti Caritas veiklai egzistuoti kartu su kitomis iš tikinčiųjų iniciatyvos kylančiomis veiklomis.

Antroji potvarkyje išskirta labai įvairi karitatyvinės tarnystės organizacijų grupė yra būtent iš spontaniškos tikinčiųjų iniciatyvos atsirandančios grupės, kurios siekia būti konkretaus įsipareigojimo Bažnyčioje išraiška; prie jų prijungiamos grupės, kilusios iš pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų veiklos (1 str.). Pirmosios yra susijusios su ganytojams patikėta karitatyvine tarnyste laisvu tikinčiųjų pasirinkimu (nors lygiai taip pat teisėta formaliai neišreikšti to ryšio ir veikti savarankiškai civilinių įstatymų rėmuose); antrosiose toks ryšys yra būtinas dėl šių institutų ir draugijų bažnytinės padėties. Bet kuriuo atveju bažnytinis ryšys su ganytojais turi būti suderintas su savarankiškumu, atitinkančiu kiekvienos iniciatyvos savitumą.

Galiausiai trečioji kategorija, aptarta įžangoje ir tolesniuose nurodymuose, apima visas likusias labdaros iniciatyvas, įvairiose vietose organizuojamas atitinkamos hierarchinės valdžios, siekiant sureguliuoti tikinčiųjų gailestingumo darbus ir suteikti paramą tose srityse, kurių galbūt neapima kitos iniciatyvos. Ši veiklos rūšis, paprastai besiskirianti nuo vietinių Caritas grupių veiklos, dažniausiai yra įgijusi specifinį teisinį pavidalą, pajėgų užtikrinti veiklos bažnytinį pobūdį.

Akivaizdu, kad į šias kategorijas įeinančios patirtys yra labai įvairios ir tikrai nevienalytės, todėl bandymas jas griežčiau suklasifikuoti ganėtinai sunkus. Antra vertus, įstatyminiu požiūriu to siekti nėra taip jau svarbu, kadangi ši sritis iš esmės priklauso spontaniškam dosnumui tų, kas neatlygintinai nori praktikuoti artimo meilės dorybę ir todėl patenka į juridinę laisvės sferą (conditio libertatis). Šis bruožas reikalauja maksimaliai apriboti teisinį kišimąsi ir būtinai atkreipti dėmesį, kad tikintieji gali lygiai taip pat teisėtai veikti savarankiškai, civilinės teisės rėmuose. Vis dėlto, kadangi paprastai panašios iniciatyvos kyla iš hierarchinės valdžios, yra jos akivaizdžiai palaikomos arba įteisintos kanoniniu potvarkiu kaip jai pavaldžios įstaigos, jose atsirandančios pareigybės ir atsakomybės turi būti pakankamai aiškiai apibrėžtos kanoniškai.

Pirmoje vietoje yra atsakomybė to, kuris yra skirtas būti krikščionių bendruomenės galva. Kaip pabrėžia popiežius, vyskupo atsakomybė artimo meilės tarnystėje kyla iš pačios Bažnyčios prigimties ir užduočių: ji išreiškia „tarnystę“ kaip iš Bažnyčios struktūros kylantį reikalavimą, kurį vykdyti priklauso vyskupijos ganytojui ir su kuriuo susijusios teisės ir pareigos dabar yra konkrečiai „apibrėžiamos“ įstatymu. Savo vietinėje Bažnyčioje vyskupas įpareigojamas saugoti šios bažnytinės užduoties tinkamą plėtrą ir užtikrinti, kad jo prižiūrimos įvairios iniciatyvos pasiektų joms patikėtus tikslus.

Todėl didžioji motu proprio skelbiamų taisyklių dalis yra skirta dieceziniam vyskupui, stengiantis apibrėžti jo atsakomybę ir nurodyti, kaip ją vykdyti. Šia prasme dauguma taisyklių liečia visus diecezinius ar jiems prilygintus vyskupus atitinkamoje vyskupijoje, bet kai kurių adresatas yra konkretus diecezinis vyskupas arba, bendrai kalbant, bažnytinė valdžia (vyskupų konferencija arba net Šventasis Sostas), nuo kurios tiesiogiai priklauso šios veiklos organizavimas (vyskupijos, šalies, tarptautiniu mastu), kuriam asociacijos buvo įsteigtos pagal KTK 312 kan. ir RBKK 575 kan.

Pavyzdžiui, 4 str. primenama vyskupo pareiga būti šios veiklos „iniciatoriumi“ savo vyskupijoje ir iš to kylanti „priežiūros pareiga“, o 6 str., atsižvelgiant į KTK 394 kan. § 1 ir RBKK 203 kan. § 1, pabrėžiama vyskupo užduotis būti koordinatoriumi šioje srityje, visada gerbiant atskirų iniciatyvų savitumą. 5 straipsnyje primenama ganytojo pareiga ieškoti pilietinėje visuomenėje laisvų erdvių, kurios leistų įgyvendinti šias iniciatyvas, ir stebėti, kad būtų laikomasi valstybės įstatymų. 10 straipsnyje atkreipiamas dėmesys į vyskupo pareigą prižiūrėti šių organizacijų bažnytinį turtą, 11 straipsnyje – į vyskupo pareigą pritaikyti bausmes, kad būtų laikomasi disciplinos šioje srityje. Tolesniuose 12 ir 14 straipsniuose atitinkamai nagrinėjama vyskupo pareiga skatinti iniciatyvas, vienijančias su kitų vyskupijų organizacijomis, ir taip pat ekumeninio pobūdžio bendradarbiavimą.

Apibrėžiant diecezinio vyskupo pareigą budėti, potvarkyje detalizuojami kai kurie specifiniai aspektai: būtina laikytis teisingumo reikalavimų, svarbiausia – užtikrinti bendruomenę, kad jos aukos yra tinkamai panaudojamos (4 str. § 3, 10 str. § 2). Taip pat ir 9 str. § 3 primena vyskupo (kartu ir klebono) pareigą budėti, kad tikintieji nebūtų suklaidinti ir nekiltų nesusipratimų, kai bažnyčios aplinkoje viešai renkamos aukos; 10 str. § 2 mini pareigą vengti, kad šios organizacijos gautų finansavimą, kuris apribotų jų veiklos krikščioniškąjį tapatumą. Bet kuriuo atveju motu proprio primena vyskupui pareigą pristabdyti, jei to reikia, tikintiesiems pripažintų teisių vykdymą, kad būtų išvengta pernelyg didelio iniciatyvų šioje srityje daugėjimo, kuris galėtų išsklaidyti jėgas ir būtų žalingas siekiamam veiklos veiksmingumui (2 str. § 4).

13 straipsnio nurodymas yra ypatingas, jis liečia vyskupą ad quem, tai yra tos vietos, kur vykdomi gailestingumo darbai, inicijuoti kitai valdžiai pavaldžių organizacijų. Nurodymas primena vyskupo atsakomybę jam priskirtos bendruomenės atžvilgiu, o drauge ir jo turimą teisę duoti leidimą veiklai vykdyti bei užduotį budėti, kad visame kame būtų gerbiama Bažnyčios disciplina ir doktrina, galiausiai primindamas pareigą, kai to reikia, veiklą uždrausti ir pritaikyti bausmes, kurias vyskupijos ordinarui leidžia skirti kanonų teisė.

Kad būtų įmanoma priežiūra, motu proprio čia aptariamoms įstaigoms kelia tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia kompetentingos bažnytinės valdžios, kuriai įstaiga yra pavaldi, patvirtinami įstatai (1 str. § 1, 3 str. § 1) su įstaigos tikslų ir ypatybių aprašymu (2 str.). Taip pat šios įstaigos turi pateikti kompetentingai valdžiai metinę ataskaitą apie savo veiklą (10 str. § 5).

Kai veiklos iniciatyva kyla spontaniškai iš tikinčiųjų, KTK 312 kan. ir RBKK 575 kan. nurodytas formalus prašymas, kad įstatai būtų pripažinti valdžios, reiškia, jog yra laisvai prisiimama speciali juridinė tvarka, nustatyta kanonų teisės šios rūšies veiklai. Vakarų Bažnyčios teisėje nebūtinai turi įtakos, ar prašanti įstaiga yra vieša, ar privati, kaip matome KTK 322 kan. § 2, nė tai, ar ji yra juridinis asmuo; tai tik reikalavimas, keliamas šios srities iniciatyvoms, siekiant tinkamai apsaugoti jų interesus.

Be to, įstaigos, kurias liečia šis motu proprio, turi laikytis tam tikrų parametrų, kuriuos diktuoja išmintis ir katalikiškoji doktrina. Pavyzdžiui, 7 straipsnis apibūdina šių organizacijų darbuotojų ir atstovų parinkimo kriterijus ir būtinybę, kad jie savo veikloje sugebėtų išreikšti savo tikėjimą, o tai pirmiausia iškelia pareigą rūpintis jų ugdymu. Panašiai 10 str. § 4 pateikia konkrečius parametrus, į kuriuos turi sutilpti tokios veiklos „administravimo išlaidos“, tuo būdu duodant aiškų ženklą, kokia dvasia ji vadovaujasi.

Kaip matome, šis potvarkis skiria ypatingą dėmesį tam, kad užtikrintų visos šių iniciatyvų veiklos savitumą ir krikščioniškąjį tapatumą, o vyskupui suteikia prižiūrėtojo vaidmenį. Todėl nebuvo apsirikimas tai, jog dviem skirtingais straipsniais stengiamasi apsaugoti šias įstaigas nuo pavojaus pasijusti „sąlygojamomis“ savo veikloje dėl to, kad jos priėmė finansavimą, kuris uždeda reikalavimus, nesuderinamus su Bažnyčios doktrina. Šiuo klausimu 1 str. § 3 nurodo pareigą atsisakyti tokio finansavimo, o 10 str. § 3 įpareigoja vyskupą budėti, kad būtų sukliudyta prieštaraujančioms Bažnyčios doktrinai institucijoms pasinaudoti šiomis įstaigomis kaip įrankiais arba kaip priemone norint „pakelti savo prestižą“. 

Suteikdamas įgaliojimus šioje srityje Popiežiškajai tarybai Cor Unum (tai buvo būtinai reikalinga), šis motu proprio lemia reikšmingus apaštališkosios konstitucijos Pastor bonus pakeitimus. 15 str. paveda šiai dikasterijai užduotį užtikrinti šio potvarkio laikymąsi ir, dar labiau apibendrintai, rūpintis, kad katalikiškos artimo meilės darbų institucijos, kurios veikia tarptautiniu mastu, savo uždavinius atliktų vienybėje su vietinėmis Bažnyčiomis. Visa tai tobulai derinasi su šiai dikasterijai neseniai suteiktais įgaliojimais tarptautinės Caritas organizacijos atžvilgiu.

Iš tikrųjų šie patvarkymai pakeitė šios Popiežiškosios tarybos profilį, kadangi dabar, šalia įvairios gailestingumo darbų veiklos puoselėjimo ir tam tikrų labdaros fondų administravimo, ji turės vykdyti valdymo galios aktus (KTK 129 kan.), panašiai kaip veikia, pavyzdžiui, Popiežiškoji pasauliečių taryba tarptautinių katalikiškų asociacijų atžvilgiu (Pastor bonus, 133). Dabar Popiežiškosios tarybos Cor Unum kompetencijai priklausys „karitatyvinių organizacijų kanoninis steigimas tarptautiniu lygmeniu“ (15 str.) ir tolesnė šių organizacijų drausmės kontrolės užduotis, visada atsižvelgiant į kompetencijas, priskirtas kitoms Romos kurijos dikasterijoms.

Vyskupas Juan Ignacio Arrieta Ochoa de Chinchetru
Sekretorius