Kai kurie atpirkimo teologijos klausimai

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1027
AUTORIUS: TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: Commissione Teologica Internazionale. ALCUNE QUESTIONI SULLA TEOLOGIA DELLA REDENZIONE (1995)
DATA: 1995
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (394), 2013, p. 12–35.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (394), 2013, p. 12–35.
SKIRSNIAI

TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA

Kai kurie atpirkimo teologijos klausimai

1995 m.

I. ŽMOGAUS BŪVIS IR ATPIRKIMO TIKROVĖ

1. Dabartinė padėtis

1. Norint šiandien tinkamai apmąstyti atpirkimo tikrovę, pradėti reikėtų nuo autentiško, Bažnyčios tradicijai būdingo krikščioniškojo mokymo apie atpirkimą ir jo santykio su žmogaus būviu apmatų.

2. Pirmiausia pasakytina, kad mokymui apie atpirkimą visų pirma rūpi tai, ką Dievas padarė dėl mūsų Jėzaus Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu, t. y. kalbama apie kliūčių tarp Dievo ir mūsų pašalinimą bei mūsų dalyvavimo Dievo gyvenime siūlymą. Kitaip tariant, atpirkimas pirma nei su mumis susijęs su Dievu – kaip mūsų atpirkimo autoriumi, – ir kaip tik dėl šios priežasties atpirkimas gali mums reikšti išlaisvinimą ir visada būti gerąja naujiena apie išganymą. Kaip tik todėl, kad atpirkimas pirmiausia susijęs su Dievo gerumu, o ne su mūsų poreikiu, nors ir rūpinasi tuo poreikiu, jis mums yra išlaisvinančioji tikrovė. Jei atpirkimas, priešingai, būtų vertinamas ar matuojamas remiantis žmonių egzistenciniu poreikiu, kaip tada išvengtume įtarimo, kad mes tik susikūrėme Dievą Atpirkėją pagal mūsų poreikio diktuojamą paveikslą?

3. Tai siejasi su tuo, kas pasakyta mokyme apie sukūrimą. Dievas sukūrė visus daiktus, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir matė, kad tai, ką sukūrė, yra „labai gera“ [1]. Visa tai yra pirma mūsų istorijos, kurioje žmogaus veika nėra lygiai taip nedviprasmiškai „gera“ kaip Dievo kūrinys. Vis dėlto Bažnyčia – remdamasi Raštu – amžiais mokė, kad Dievo paveikslas žmoguje, nors istorijoje dažnai paslėptas ir iškreiptas dėl gimtosios nuodėmės bei jos padarinių, niekad nebuvo visiškai ištrintas ar sugriautas. Bažnyčia tiki, jog nuodėmingi žmonės nėra apleisti Dievo, priešingai, Dievas, kupinas atperkamosios meilės, žmogaus giminei ir, tiesą sakant, visai kūrinijai numatęs garbingą ateitį, kuri pradmeniškai jau yra Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Krikščionybės požiūriu tokie samprotavimai grindžia ir remia įsitikinimą, kad gyventi čia ir dabar verta. Tačiau bet kuris bendras kvietimas „teigti gyvenimą“ ar „sakyti gyvenimui taip“, nors šiuo atžvilgiu svarbus ir sveikintinas, neišsemia viso atpirkimo slėpinio, kuriuo Bažnyčia stengiasi gyventi.

4. Tad krikščioniškas tikėjimas nenori nei dievinti ar garbinti žmonių dėl jų didybės, iškilumo ir pasiekimų, nei jų smerkti ar gniuždyti dėl jų klaidų ir piktadarybių. Krikščioniškasis tikėjimas nenuvertina žmogaus potencialo ir troškimo augti bei siekti pilnatvės, taip pat pasiekimų, kurie gali rastis tą potencialą ir troškimą įgyvendinant. Tokie pasiekimai tikėjimo a priori nelaikomi įveiktinomis kliūtimis ar nugalėtinais priešininkais, bet, priešingai, teigiamai vertinami nuo pat pradžių. Nuo pirmųjų Pradžios knygos puslapių iki naujausių popiežių enciklikų visi žmonės – ir, žinoma, pirmiausia krikščionys – kviečiami visada organizuoti pasaulį ir visuomenę taip, kad visapusiškai gerėtų žmogaus gyvenimo būvis ir, negana to, didėtų individų laimė, tarp visų būtų skatinamas teisingumas ir taika ir, kiek įmanoma, meilė, kuri, reiškiama žodžiais ir veiksmais, neatstumia nė vieno žemėje.

5. Jei kalbėsime apie žmogaus blogį ir kančią, tai tikėjimas to jokiu būdu nenuvertina. Skelbdamas amžiną laimę būsimame pasaulyje, tikėjimas nėra linkęs kaip nors ignoruoti nei individų įvairiopo skausmo bei kančios, nei akivaizdžių kolektyvinių tragedijų, būdingų daugeliui situacijų. Kita vertus, tikėjimas nesidžiaugia blogiu ir išbandymų laikais kaip tokiais, tarsi be jų negalėtų egzistuoti.

6. Šiuo atžvilgiu, bent jau pirmuoju žingsniu, tikėjimas tiesiog atkreipia dėmesį ir konstatuoja. Todėl nevalia tikėjimo kaltinti, neva jis užmerkia akis; bet lygiai taip pat neleistina piktintis, kad tikėjimas traktuoja blogį ir kančią kaip pamatinius faktus, be kurių neturėtų įtikinamo pagrindo, vienu žodžiu, tarsi tikėjimo egzistavimo būtina sąlyga būtų žmogaus būvio sugedimas ir tokios dramatiškos situacijos padarinys bei suvokimas.

7. Blogis ir kančia yra, pirmiausia, ne gyvenimo tam tikro teologinio aiškinimo, bet visuotinės patirties dalykas. Ir pirmutinis tikėjimo judesys blogio ir kančios akivaizdoje nėra pasinaudoti tuo siekiant savų tikslų! Jei tikėjimas į tai atsižvelgia, tai pirmučiausia tiesiog tik dėl to, kad rišliai ir sąžiningai įvertintų realią, konkrečią žmonių giminės situaciją. Ir tikėjimui vien rūpi, ar, kaip ir kokiomis sąlygomis jo požiūris į esamą situaciją šiandien gali laimėti žmonių dėmesį bei prisirišimą – atsižvelgiant į jų pačių to būvio analizes bei nuostatas, kurių jie laikosi skirtingose situacijose.

8. Vis dėlto krikščioniškasis tikėjimas turi savitą požiūrį į žmogaus būvį – požiūrį, daugeliu atžvilgių leidžiantį įvertinti tai, ką savaip teigia daugelis nekrikščioniškų pasaulėžiūrų. Pirma, tikėjimas pabrėžia, kad blogis, regis, jau visada buvo istorijoje ir žmonijoje: blogis pranoksta ir yra pirmesnis už mūsų visas individualias atsakomybes ir kyla iš „galių“ ir net „dvasios“, esančių iki mūsų veikimo ir tam tikra dalimi išorinių čia ir dabar veikiančios mūsų sąžinės bei valios atžvilgiu.

9. Antra, tikėjimas nurodo, kad blogis ir kančia, būdingi žmonių istoriniam būviui, taip pat labiau kyla ir iš žmogaus širdies, jo savanaudiškų refleksų, malonumo ir galios troškimo, tylaus bendrininkavimo su blogiu ir bailaus pasidavimo jam, baisaus širdies užkietėjimo. Vis dėlto biblinis apreiškimas ir krikščionių tikėjimas nepraranda vilties, kad žmogus gali pasitaisyti: toliau apeliuoja į jo laisvą valią, atsakomybę, gebėjimą imtis ryžtingų veiksmų pasikeisti, aiškaus suvokimo akimirkas, kai tuos gebėjimus galima veiksmingai realizuoti. Tikėjimas tiki, kad visi iš esmės geba tiek nusigręžti nuo visko, kas juos neigiamai veikia, tiek atsisakyti savo savanaudiškumo bei užsisklendimo ir įsipareigoti tarnauti kitiems, taip atsiveriant gyvai vilčiai, pranokstančiai net visus jų troškimus.

10. Tad krikščionių tikėjimas laiko istoriniu faktu tai, jog žmonės, negana to, kad skiriasi nuo Dievo, būdami sukurti ir iš esmės nedieviški, dar labiau nutolo nuo Jo dėl nuodėmės. Ši dvejopa perskyra tarp Dievo ir žmogaus liudijama Rašte ir aptinkama visuose tikrą tikėjimą dėstančiuose pobibliniuose krikščioniškuose raštuose. Tačiau meilės kupina dieviškoji iniciatyva nuodėmingos žmonijos atžvilgiu yra nuolatinis Dievo elgesio su mumis priešistorėje ir istorijoje bruožas bei pamatinė mokymo apie atpirkimą prielaida. Tad malonės ir nuodėmės dialektika suponuoja, kad prieš nuodėmei įžengiant į pasaulį Dievo malonė jau buvo pasiūlyta visiems žmonėms. Krikščioniškojo požiūrio į žmogaus būvį vidinė logika taip pat reikalauja, jog atpirkimo autorius būtų Dievas, nes tai, ką mumyse reikia pagydyti ir išgelbėti, yra ne kas kita, kaip paties Dievo paveikslas.

11. Taigi, krikščioniškojo tikėjimo akimis, sukurtosios žmogaus prigimties vertė nuo pradžių laiduota paties Dievo ir yra nesunaikinama; panašiai ir atpirkimo tikrovė irgi yra Dievo amžiams laimėta ir garantuota Kristuje. Bažnyčia moko, kad ir sukūrimas, ir atpirkimas kyla iš Dievo maloningo ir neišmatuojamo gerumo bei laisvės ir, žvelgiant iš žmogiškojo taško, lieka nesuvokiamas, nepaaiškinamas ir įstabus. Pastangos suprasti tą tikrovę išplaukia iš dėkojimo kaip tokio akto ar nusiteikimo – pirmesnio, neišvedamo ir į nieką nesuvedamo [2].

12. Nors iki galo suvokti atpirkimo, be abejo, neįmanoma, tam tikras supratimas vis dėlto ne tik galimas, bet ir to reikalauja pats atpirkimo pobūdis, susijęs su visos sukurtosios tikrovės tiesa, verte ir galutine paskirtimi. Jei nebūtų leista mėginti suprasti atpirkimo, būtų pakirstas tikėjimo racionalumas, tikėjimui atimta galimybė teisėtai ieškoti supratimo, o tai nuvestų į fideizmą. Be to, kadangi Kristus atpirko visą žmogų, šitai kaip tiesą turi būti įmanoma parodyti ir intelekto lygmeniu [3].

13. Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu atpirkimo tiesa visada apšviečia pirmiausia tuos žmogaus būvio aspektus, kurie labiausiai kreipia į žmogaus poreikį būti išganytam. Žmonės savo gyvenime įvairiais lygmenimis patiria fragmentiškumą, nepakankamumą, nusivylimą. Dėl savo patyrimo fragmentiškumo, nepakankamumo dažnai laikydami kaltais patys save, jie išpažįsta tai, kas tradicinėje kalbėsenoje vadinama nuodėmingumu. Tačiau, norint pateikti pilnatvišką žmogaus būvio paveikslą, būtina paminėti ir tuos žmogaus egzistenciją darkančius bei griaunančius aspektus, už kuriuos, rodos, niekas tiesiogiai nėra atsakingas. Mat ir jie iškalbingai byloja apie žmogiškąjį atpirkimo poreikį. Tokie reiškiniai kaip badas, epidemijos, gamtos katastrofos, negalia, fizinė ir psichinė kančia, mirtis rodo, kad blogis – kaip krikščioniškoji tradicija visada pripažino – nenusakomas vien tuo, kas vadinama malum culpae (moralinis blogis), bet ir apima malum poenae (kančią), nesvarbu, ar tai būtų pats blogis, ar kiltų iš prigimties ribotybių. Vis dėlto kalbant tradiciškai – kaip liudija ir pati Biblija, – visa kančia ir pati mirtis kyla iš nuodėmės, iš, pasak šventojo Pauliaus, „nedorybės paslapties“ [4].

14. Nors ką tik minėti iššūkiai yra patys pagrindiniai žmonėms iškylantys egzistenciniai sunkumai, yra ir kitų, labiau asmeninio pobūdžio problemų. Pirmiausia tai sunkumai, kylantys mums, kaip individams, siekiant vidinės asmeninės pusiausvyros. Antra, tai darnaus gyvenimo su kitais žmonėmis sunkumai, kaip liudija žiaurumo ir siaubo pilna karų istorija. Trečia, negebėjimą tinkamai sugyventi su nežmogiška gamta šiandieniame pasaulyje dramatiškai liudija ekologijos klausimas. Ketvirta, gyvenimo sunkumams pasidarius pernelyg intensyviems, gali nesunkiai kilti įtarimas, kad žmogaus egzistencija pasmerkta nesėkmei ir galiausiai beprasmybei. Už visų šitų suminėtų kritinių taškų glūdi žmonijos vis dar neužbaigta taikos su Dievu paieška, griaunama nuodėmės galingos ir visa smelkiančios tikrovės.

15. Tokius preliminarius apmatus to, kaip, krikščioniškojo tikėjimo akimis, atpirkimo tiesa apšviečia žmogaus būvį, reikėtų papildyti įvertinant tai, kaip šiandieniai žmonės patys žvelgia į savo dabartinę istorinę situaciją.

16. Bet pirma trumpai apžvelgsime didžiųjų pasaulio religijų siūlomas atpirkimo sampratas. Tai darydami šiame apžvalginiame skyriuje nuošalyje paliksime judaizmą, į kurį krikščionybė suleidusi šaknis ir su kuriuo dalijasi atpirkimo supratimu, paremtu Sandoroje išreikšta Dievo Kūrėjo suverenia gera valia klystančios žmonių giminės atžvilgiu.

2. Santykis su pasaulinėmis religijomis

17. Hinduizmas nėra monolitinė religija. Tai veikiau religinių įsitikinimų bei praktikų, siūlančių žmonių giminei atpirkimą ir išganymą, mozaika. Nors ankstyvasis vedų hinduizmas buvo politeistinis, vėlesnėje vedų tradicijoje imta kalbėti apie galutinę Tikrovę, vadinamą Atmanu ar Brahmanu, Vieniu, iš kurio visi daiktai išniro savita, trejopa raiška. Pats Brahmanas nesuvokiamas ir beformis, bet sykiu yra savaime egzistuojanti sąmoninga esybė, kuri yra palaimos pilnatvė. Populiaresniu ir asmeniškesniu lygmeniu aukščiausios tikrovės atributus atitinka tokios dievybės kaip Šiva, to, kas netobula, griovėja, Višnu ir jo „avatarai“ („įsikūnijimai“) – Rama Apšviestasis, Krišna ir deivė motina Šakti. Dievo „įsikūnijimai“ nusileidžia ant žemės kovoti su blogiu, kai jis žemėje tampa galingas.

18. Perdėm supaprastinant, galima sakyti, kad hinduizmui žmogaus asmuo yra dievystės kibirkštis, dėl avidya (nežinojimo: arba Vienio tikrosios prigimties metafizinio nežinojimo, arba savotiško pirminio nežinojimo) įkūnyta siela (atman). Todėl žmogus pajungtas „karmos“, arba atgimimo, dėsniui, gimimo ir atgimimo ciklui, žinomam kaip karma-samsara, arba atlygio dėsnis. Viso blogio, vargo ir kančios pasaulyje šaltinis yra savanaudiški troškimai, vedantys į dvasinę užmarštį.

19. Tad atpirkimas – išreiškiamas tokiais terminais kaip mokša ir mukti – hinduizmo požiūriu yra išsilaisvinimas iš „karmos“ dėsnio. Nors išganymo linkme žmogus gali kažkiek pažengti trimis (vienas kito nešalinančiais) būdais – nesavanaudiška veikla, dvasine įžvalga ir meilės kupinu atsidavimu Dievui, galutinė išganomosios bendrystės su Dievu stadija pasiekiama tik padedant malonei.

20. Dėl budizmo, tai galima pradėti nuo to, kad Buda, susidurdamas su pasaulio kančia, atmetė vedų autoritetą bei nenaudingas aukas ir nematė jokios metafizinių spekuliacijų apie Dievo buvimą ir sielą naudos. Jis ieškojo išsigelbėjimo nuo kančios paties žmogaus viduje. Jo pagrindinė įžvalga ta, kad visas blogis ir vargas kyla iš žmogaus troškimų, kurie savo ruožtu duoda pradžią „nežinojimui“ (avidya) ir yra galutinė gimimo ir atgimimo ciklo priežastis.

21. Po Budos radosi daug minties mokyklų, išrutuliojusių šiuos paprastus pamatinius mokymus į sistemas, traktuojančias „karmą“ kaip veiksmui būdingą polinkį atgimti. Istorinis žmogaus gyvenimas neturi vienijančios, asmeninės, realios ir egzistencinės gijos; jis sudarytas vien iš tarpusavyje nesusijusių egzistencinių gimimo, augimo, nykimo ir mirties fragmentų. Budizmui esminis yra mokymas apie anicca, arba visos tikrovės „nepastovumą“. Egzistencinio nepastovumo sąvoka užkerta kelią atman egzistavimui, todėl Buda ir nieko nesako apie Dievo ar atman egzistavimą. Viskas yra regimybė (maya). Apie tikrovę nieko negalima pasakyti nei teigiama, nei neigiama.

22. Todėl atpirkimas budizmo požiūriu yra išsilaisvinimo (nirvana) iš regimybės pasaulio būvis, išsilaisvinimas iš fragmentinės prigimties ir egzistencijos nepastovumo nuslopinus visus troškimus ir visą sąmonę. Taip išsilaisvinant pasiekiamas grynas, neapibrėžtas tuštumos būvis. Iš pagrindų besiskirianti nuo maya pasaulio laikinos kankynės nirvana – pažodžiui: „užgesimas“ (t. y. visų troškimų), panašiai, kaip užgęsta žvakė pasibaigus vaškui, – neįtelpa į jokį apibrėžimą, tai tiesiog gryno užgesimo ar visiško sunaikinimo būvis. Nirvana yra ne intelektinis tikslas, bet potyris, kurio neįmanoma nusakyti. Tai išsilaisvinimas iš visų troškimų ir geidulių, iš atgimimo ciklo ir skausmo (dukha). Tobuliausias išsilaisvinimo būdas budistams yra aštuonlypis kelias – teisingas supratimas, teisinga intencija, teisinga kalba, teisingas elgesys, teisingas užsiėmimas, teisinga pastanga, teisinga kontempliacija ir teisingas susikaupimas (vinayana pitaka). Visam tam būtinos žmogaus pastangos. Budizmo akimis, visų kitų religijų siūlomi keliai yra netobuli ir antriniai.

23. Kaip judaizmas ir krikščionybė, islamas („klusnumas“) yra monoteistinė, sandorinė religija, tvirtai išpažįstanti tikėjimą į Dievą kaip visų daiktų Kūrėją. Kaip rodo jau pats pavadinimas, islamo požiūriu tikrosios religijos, taigi ir išganymo, esmė yra tikėjimas, pasitikėjimas ir visiškas klusnumas gailestingojo Dievo valiai.

24. Pasak musulmonų tikėjimo, islamo religija Dievo buvo apreikšta nuo žmonijos pačios pradžios ir patvirtinta viena po kitos ėjusiomis sandoromis su Nojumi, Abraomu, Moze ir Jėzumi. Islamas save laiko visų nuo pradžios buvusių sandorų atbaiga ir išpildymu.

25. Islamui svetima gimtosios nuodėmės idėja, todėl atpirkimui pagal krikščioniškąjį supratimą islame vietos nėra. Manoma, kad visiems žmonėms reikia išganymo, kuris pasiekiamas absoliučiu tikėjimu atsigręžiant į Dievą. Išganymo idėja išreiškiama ir „sėkmės“ ar „klestėjimo“, bet geriausiai „saugumo“ ar „apsaugos“ sąvokomis: galutinį saugumą žmonių giminė suranda Dieve. Išganymo – suvokiamo kaip kūno ir dvasios malonumai [5] – pilnatvė bus pasiekta tik paskutinę dieną su galutiniu nuosprendžiu ir gyvenime anapus (akhira). Islamas išganymo srityje tiki tam tikru išankstiniu nulėmimu arba rojaus palaimai, arba kančiai pragaro ugnyje (nar), bet žmogus išlieka laisvas atsiliepti tikėjimu ir gerais darbais. Priemonės išganymui pasiekti, šalia tikėjimo išpažinimo, yra ritualinė malda, teisinė išmalda, Ramadano pasninkas ir piligrimystė į Dievo namus Mekoje. Kelios tradicijos šias priemones papildo „džihadu“ arba „kova“, laikoma šventuoju karu islamui plėsti ar ginti arba rečiau asmenine dvasine kova.

26. Be šių didžiųjų klasikinių pasaulio religijų, yra ir kitų, kurios vadinamos tradicinėmis, pirmykštėmis, gentinėmis arba gamtinėmis religijomis. Šių religijų kilmė skendi praeities tamsoje. Jų įsitikinimai, kultai ir etiniai kodeksai perduodami gyvosiomis sakytinėmis tradicijomis.

27. Tokių religijų sekėjai tiki į aukščiausiąją būtybę. Ji vadinama įvairiais vardais, laikoma visų daiktų kūrėja, bet esanti nesukurta ir amžina. Aukščiausioji būtybė pasaulio reikalus prižiūrėti perleidusi mažesnėms dievybėms, vadinamoms dvasiomis. Šios dvasios daro įtaką žmogaus gerovei ar nelaimei. Dėl gerovės žmogui labai svarbu dvasioms įsiteikti. Tradicinėse religijose svarbi grupės bendrystė su klano, genties ir platesnės žmonių šeimos protėviais. Mirusieji protėviai įvairiais būdais gerbiami, bet negarbinami.

28. Diduma tradicinių religijų turi mitų ir epinių pasakojimų apie palaimos su Dievu būvį, nuopuolį iš idealaus būvio ir laukia kokio nors atpirkėjo-išgelbėtojo, galinčio atkurti prarastą santykį, sutaikinti ir sugrąžinti palaimos būvį. Išganymas suvokiamas kaip susitaikinimas ir darna su mirusiais protėviais, dvasiomis ir Dievu.

3. Krikščioniškasis mokymas apie atpirkimą ir šiuolaikinis pasaulis

29. Neapsiribojant didžiųjų pasaulio religijų ir daugelio kultūrų lokališkesnių tradicinių protėvių religijų požiūriais į atpirkimą, dėmesio reikia skirti ir kitiems šiuolaikiniams alternatyviems sąjūdžiams bei gyvenimo būdams, siūlantiems išganymą savo sekėjams (pvz., moderniems kultams, daugeliui New Age sąjūdžių, autonomijos, emancipacijos ir revoliucijos ideologijoms). Tačiau šioje srityje reikia būti išmintingiems ir, kiek įmanoma, vengti pavojaus pernelyg supaprastinti.

30. Pavyzdžiui, būtų klaidinga šiuolaikinius žmones skirstyti į dvi kategorijas – savimi pasitikinčius „modernistus“, tikinčius atpirkimo savo paties jėgomis galimybe, ir nusivylusius „postmodernistus“, praradusius viltį pataisyti žmogaus būvį iš „vidaus“ ir pripažįstančius tik išganymo „iš išorės“ galimybę. Vietoj to, tiesą sakant, regime kultūrinį ir intelektinį pliuralizmą, labai platų skirtingų žmogaus būvio analizių spektrą ir būdų, kaip su tai susidoroti, įvairovę. Greta bėgimo į malonias pramogas ar pasidavimo efemeriškiems hedonizmo apžavams persiimama įvairiomis ideologijomis ir naujomis mitologijomis. Su daugiau ar mažiau likimui pasidavusiu, giedru ir narsiu stoicizmu sugyvena ir nusivylimas, pretenduojantis būti praktiniu ir realistiniu, ir ryžtingas protestas tiek prieš žmogaus bei jo aplinkos susiaurinimą iki rinkos išteklių, kuriuos galima išnaudoti, tiek prieš atitinkamą žmogaus egzistencijos tamsiosios pusės sureliatyvinimą, nuvertinimą ir galiausiai subanalinimą.

31. Dabartinėje situacijoje visiškai aišku viena: konkretus žmogaus būvis kupinas dviprasmiškumo. Du „polius“, tarp kurių draskomas kiekvienas atskiras žmogus ir visa žmonija, galima nusakyti daugeliu būdų. Štai, pavyzdžiui, kiekvienas individas jaučia neišdildomą gyvenimo, laimės ir pilnatvės troškimą ir neišvengiamai patiria ribas, nepasitenkinimą, nesėkmę ir kančią. Perėjus iš individualios į visuomeninę plotmę, tas pats vaizdas atsiveria platesniu mastu. Galima, viena vertus, nurodyti į milžinišką pažangą, įgalintą mokslo ir technologijos, paplitusių komunikavimo priemonių ir teigiamų poslinkių, pavyzdžiui, privačios, viešosios ir tarptautinės teisės srityse. Bet, kita vertus, negalima nepastebėti ir daugybės katastrofų pasaulyje, o tarp žmonių – didelio sugedimo, dėl kurio daugelis baisiai engiami bei išnaudojami ir tampa bejėgėmis aukomis to, kas jiems atrodo žiaurus likimas. Akivaizdu, kad, nors akcentai ir dedami skirtingi, giedras optimistinis požiūris į bendrą ir visuotinę pažangą mūsų dienomis pastebimai traukiasi. Ir kaip tik šiame šiuolaikiniame išplitusio teisingumo ir vilties stygiaus kontekste šiandien pateiktinas mokymas apie atpirkimą.

32. Tačiau kartu svarbu pabrėžti, kad krikščioniškas tikėjimas neskuba daryti nuosprendžio – neskuba nei visko atmesti, nei nekritiškai priimti. Vadovaudamasis gera valia ir išmintimi, didžiulėje analizių bei požiūrių įvairovėje jis pastebi kelias pamatines įžvalgas, regis, atitinkančias giliąją tiesą apie žmogaus egzistenciją.

33. Tikėjimas, pavyzdžiui, pastebi, kad žmonės, nepaisydami savo ribų, siekia jose galimos savo gyvenimo „pilnatvės“; vienu žodžiu, blogį ir kančią išgyvena kaip tai, kas iš pagrindų „nenormalu“; iš to kylančios įvairios protesto formos jau vien kaip tokios liudija, kad žmogus negali nesiekti „ko nors dar“, „ko nors daugiau“, „ko nors geriau“. Ir galiausiai dėl to krikščioniškasis tikėjimas regi, kad šiuolaikiniai žmonės ne tik tiesiog siekia paaiškinti savo būvį, bet ir laukia bei tikisi – sąmoningai ar nesąmoningai – veiksmingo išgelbėjimo iš blogio ir patvirtinimo bei pilnatviško įgyvendinimo visko, kas jų gyvenime yra teigiama, trokšta gėrio ir to, kas geriau, ir t. t.

34. Tačiau pripažindama pastangų suprasti ir įvertinti dabartines žmonių problemas pasaulyje svarbą, skirtingus iš to kylančius požiūrius ir siūlomus konkrečius tų problemų sprendimo būdus, Bažnyčia sykiu suvokia, kad reikia niekada iš akių neišleisti pamatinio klausimo, grindžiančio visas tas problemas ir siūlomus sprendimo būdus, – tiesos klausimo: kokia yra žmogaus būvio tiesa? Kokia yra žmogaus egzistencijos prasmė ir ko – žvelgiant iš dabarties – žmonės gali galiausiai tikėtis? Pateikdama pasauliui mokymą apie atpirkimą, Bažnyčia galbūt gali skirtingų ir įvairių požiūrių dėl galutinių klausimų akivaizdoje dėmesį sutelkti į žmonijai tikriausiai svarbiausią krikščioniškojo tikėjimo atpirkimu aspektą – viltį. Mat vien atpirkimas yra pakankamai galinga tikrovė, galinti patenkinti tikrą žmogaus poreikį, ir pakankamai gili, kad įtikintų žmones, kas iš tikro glūdi juose [6]. Ši atperkamoji žinia apie viltį remiasi dviem pagrindiniais krikščionybės mokymais – kristologija ir mokymu apie Trejybę. Šiuose mokymuose galima surasti galutinį žmonijos istorijos ir žmogaus asmens krikščioniškojo supratimo pagrindą – žmogaus, sukurto pagal trivienio Dievo, Vienybės Bendrystėje, paveikslą ir iš meilės atpirkto vienatinio Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus, kad galėtume dalyvauti dieviškajame gyvenime, dėl ko pirmiausia ir buvome sukurti. Apie šį dalyvavimą ir kalbama mokyme apie kūnų prisikėlimą, kai žmonės dalysis dieviškojo gyvenimo pilnatve.

35. Tad krikščioniškasis žmogaus būvio įvertinimas yra ne kažkas atskira, bet aspektas daug platesnio vaizdo, kurio centre krikščioniškoji Dievo ir Dievo santykio su žmonių gimine ir visa kūrinija samprata. Šis platesnis vaizdas apima sandorą, Dievo trokštą ir trokštamą žmogui. Ta sandora Dievas trokšta susieti žmones su savo gyvenimu, išpildydamas – daugiau negu jie patys gali trokšti ar įsivaizduoti – viską, kas juose yra teigiama, ir išlaisvindamas juos iš visko, kas juose neigiama ir griauna jų gyvenimą, laimę ir tobulėjimą.

36. Tačiau esmingai svarbu atkreipti dėmesį, kad krikščionių tikėjimas, taip kalbėdamas apie Dievą ir jo valią įsteigti sandorą su žmonėmis, daro tai ne dėl to, kad mes buvome, taip sakant, supažindinti (tiesiog paprastu mokymu) su Dievo ketinimais. Jis tai daro todėl, kad Dievas daug radikaliau tiesiogiai įsikišo į istoriją ir veikė pačioje istorijoje savo „galingais darbais“ pirmiausia visos Senosios Sandoros metu, bet iškiliausiai ir galutinai per Jėzų Kristų ir Jame, kuris, būdamas jo tikras ir vienatinis Sūnus, įžengė, įsikūnijo į žmogaus būvį visiškai konkrečiu ir istoriniu pavidalu.

37. Griežtai kalbant, iš to išplaukia, jog tikintieji, imdamiesi kalbėti apie žmogaus būvį, pradeda ne nuo klausimų kėlimo ir po to ieškojimo, ką į tai galima atsakyti remiantis Dievu, kurį jie išpažįsta. Kitaip tariant, kalbant dar griežčiau, krikščionių prieiga nėra pirmiausia įrodyti Dievo buvimą remiantis argumentais ar grynai abstrakčiais apmąstymais ir paskui antru judesiu pereiti prie nagrinėjimo, ką iš to buvimo ankstesnio patvirtinimo galima išrutulioti apie istorinę žmonijos lemtį.

38. Iš tikrųjų biblinio apreiškimo ir, vadinasi, krikščioniškojo tikėjimo akimis, pažinti Dievą reiškia išpažinti jį remiantis tuo, ką jis padarė dėl žmonių pilnutinai apreikšdamas save pačiu savęs apreiškimo jiems aktu, būtent įžengdamas į santykį su jais – siūlydamas ir sudarydamas su jais sandorą ir, kad tai padarytų, prisiimdamas ir įsikūnydamas į žmogaus būvį.

39. Būtent tokioje perspektyvoje krikščioniškojo tikėjimo požiūris į žmogaus asmenį ir žmogaus būvį įgyja savitumo ir pasireiškia visu turtingumu.

40. Galiausiai atkreipti dėmesį reikia ir į tai, ką galima pavadinti vidiniais krikščionybės debatais apie atpirkimą, ir pirmiausia, kaip Kristaus kančia ir mirtis susijusi su pasaulio atpirkimu. Šis klausimas šiandien daug kur svarbus jaučiant, kad tradicinių sampratų, Kristaus atperkamąjį darbą laikančių atmoka ar bausme už mūsų nuodėmes, nepakanka arba mažų mažiausiai jos atviros rimtam ir pavojingam dviprasmiškumui. Be to, blogio ir kančios problema laikui bėgant ne tik kad nesumenko, bet net suintensyvėjo, ir daugelio tikėjimą, kad ją galima tinkamai visais aspektais išspręsti, pakirto šio amžiaus faktų virtinė. Tokiomis aplinkybėmis svarbu iš naujo pamąstyti, kaip atpirkimas atskleidžia Dievo šlovę. Galime paklausti, ar pastangas suprasti mokymą apie atpirkimą galima traktuoti kaip užsiėmimą teodicėja, mėginimu krikščioniškojo tikėjimo šviesoje įtikinamai atsakyti į, Pauliaus žodžiais, „nedorybės paslaptį“. Dieviškasis atsakymas yra Kristaus ir Bažnyčios slėpinys. Vienu žodžiu, ar atpirkimas yra Dievo pateisinimas, tai yra giliausias Jo savęs apreiškimas mums ir dėl to ramybės dovana, „pranokstanti visokią išmintį“ [7]?

41. Šiuo dokumentu siekiama ne išsamiai aptarti visą atpirkimo teologiją, bet apsiriboti keliais atpirkimo teologijos klausimais, šiandien ypač galingai išnyrančiais Bažnyčioje.

II. BIBLINIS ATPIRKIMAS: LAISVĖS GALIMYBĖ

1. Biblinis liudijimas atspindi nesibaigiančias pastangas atskleisti galutinę žmogaus būvio prasmę [8]. Izraelio požiūriu Dievas leido save pažinti per Torą, o, krikščionių akimis, – per asmenį, per Jėzaus iš Nazareto mokymą, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau ir Įstatymas, ir įsikūnijimas vis dar palieka žmoniją skendėti dviprasmybėje, nes žmogaus istorija neatitinka apreikštųjų tiesų. Mes vis dar „dejuojame, laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo“ [9].

2. Žmogus susiduria su dramatiška padėtimi, kai visos pastangos savo išgalėmis išsilaisvinti iš sau pačiam prisimestos kančios bei vergijos yra bergždžios. Riboti kaip kūriniai ir neriboti dėl pašaukimo būti viena su Kūrėju, savo pastangomis negebame pereiti iš to, kas ribota, į tai, kas neribota. Todėl krikščionys žvelgia anapus to, ką gali atlikti žmogus. „Neramios mūsų širdys, kol nesuras atilsio tavyje“ [10].

3. „Atpirkėjo“ (go‘el) idėja jau ryški Izraelio civilinėje teisėje. Šeimos solidarumui išlaikyti šeimos giminaitį galėdavo išpirkti [11]. Šeimos solidarumo svarba grindžia tokias teisines institucijas kaip svainio vedybas [12], kraujo kerštą [13] ir jubiliejinius metus [14]. Hebrajų teisė leidžia išpirkti pasmerktą asmenį [15]. Kofer sumokėjimas išlaisvina kaltą asmenį, jo ar jos šeimą, nukentėjusią šeimą ir visą bendruomenę, nes konfliktas išsprendžiamas. Senajame Testamente yra pasakojimų, kur minimi atperkamieji veiksmai, įsišakniję teisinėje aplinkoje. Pasiaukodamas Judas atitaiso nusikaltimą Juozapo atžvilgiu [16], šeima išgelbėjama nuo keršto. Panašiai Jokūbas, pavogęs iš Ezavo paveldėjimo palaiminimą, atmoka už tai didele savo nuosavybės dalimi [17]. Keršto išvengiama.

4. Izraelio religija išrutuliojo išpirkimo liturgiją. Tai būdavo simbolinis pagarbos aktas, kuriuo nusikaltęs asmuo padengdavo ir atmokėdavo skolą Viešpačiui (YHVH). Pagrindiniai šios liturgijos elementai buvo šie: a) Dievo įsteigtosios apeigos (apimančios šventąsias vietas, šventąją kunigiją ir Dievo nustatytas apeigas); b) Viešpats yra vienintelis, kuris atleidžia [18]; c) visos apeigos aukojamosios, paprastai susijusios su kruvina auka, kai išliejamas simbolizuojantis gyvybę kraujas. Viešpats dovanoja žmonėms kraują atleidimo apeigoms [19]. Aukojamas kraujas apeiginės raiškos lygmeniu išreiškia atleidimo neužtarnautumą.

5. Šventi žmonės, ypač Mozė ir po jo pranašai, Dievo akyse labai brangūs. Jie atsveria kitų blogio ir nuodėmių dėmę. Tad laikomi labai svarbiais užtarėjais prašant nuodėmių atleidimo [20]. Iz 53, 4–12 kenčiantis tarnas Naujajame Testamente bus nekart pateikiamas kaip Kristaus Atpirkėjo provaizdis.

6. Pasakojimai apie Dievo veikimą per Išėjimą [21] ir Esteros ir Rutos atperkamoji meilė [22] rodo, kaip laisvė kyla iš nesavanaudiško savęs dovanojimo tautai ar šeimai. Tie patys jausmai aptinkami Izraelio maldos gyvenime: Izraelis aukština Dievo atperkamąją meilę savo tautai per Išėjimą [23], jo rūpinimąsi bei gerumą, žmogaus gyvenimui suteikiančius laisvę ir pilnatvę [24].

7. Šios senos išlaisvinimo ir atpirkimo temos dar labiau išryškėja Jėzuje Kristuje. Šio pasaulio vaisius ir Dievo dovana pasauliui, Jėzus iš Nazareto rodo kelią į autentišką ir tvarią laisvę. Savo asmeniu, žodžiais ir darbais jis parodė, jog Dievo karalystė prisiartino, ir pakvietė visus atsiversti, kad kiekvienas galėtų tapti tos Karalystės dalimi [25]. Jėzus iš Nazareto sakė apie Karalystę palyginimus, sugriovusius mūsų įprasto požiūrio į pasaulį giluminę struktūrą [26]. Tie palyginimai mus nuginklavo ir padarė imlius Dievui. Kai Dievas mus palyti, ateina Dievo karalystė.

8. Jėzus, palyginimų apie Dievo karalystę pasakotojas, pats yra Dievo Palyginimas. Jo nuolatinį atvirumą Dievui liudija jo santykis su Izraelio tradiciniu Dievu, su Dievu kaip Abba [27]. Tą matome iš Jėzaus pasirengimo kaip Žmogaus Sūnui pakelti visus galimus įžeidimus, kančias ir mirtį, esant tikram, kad paskutinį žodį galiausiai tars Dievas [28]. Jis subūrė mokinius [29], dalijosi savo stalu su nusidėjėliais ir, siūlydamas jiems išganymą, vertė aukštyn kojom priimtas vertybes [30]. Nepaisydamas dėl to aplink jį kylančios įtampos [31], Jėzus ir toliau taip gyveno bei mokė ligi Šventyklos simbolinio „sugriovimo“ [32], savo Paskutinės vakarienės, būsiančios, kaip pažadėjo, pirma iš kitų tokių vakarienių [33], ir savo mirties ant kryžiaus [34]. Jėzus Kristus buvo laisviausias iš visų gyvenusių žmonių. Jis nejuto jokio troškimo kontroliuoti savo ateitį, nes iš tokio rūpesčio jį išlaisvino visiškas pasitikėjimas Abba – Tėvu.

9. Jono pasakojime apie kryžių kalbama apie Dievą, kuris taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų [35]. Kryžius – tai vieta, kur Jėzus „pakeliamas“ [36], kad pašlovintų Dievą ir pats būtų pašlovintas [37]. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ [38]. Kadangi kryžius apreiškia Dievą, visi tikintieji turi žiūrėti „į tą, kurį perdūrė“ [39].

10. Didelė dalis sąvokų kalbant apie išsilaisvinimą, laisvę ar dar ką nors, kas dviprasmiško žmogaus būvio akivaizdoje šiandien vadinama „atpirkimu“, tėra mėginimas išvengti kančios bei mirties ir tai ignoruoti. Jėzus iš Nazareto rodo, kad laisvas dovanojimasis Dievo valiai pašlovina ir mus pačius, ir Dievą. Jėzaus mirtis nėra didžiausios aukos reikalaujančio negailestingo Dievo aktas, nėra „išpirkimas“ iš kokios nors mus pavergusios svetimos galios. Tai metas ir vieta, kur tampa regima, kad Dievas yra meilė ir mus myli. Nukryžiuotu Jėzumi mums apreiškiama, kaip labai Dievas mus myli, ir patvirtinama, kad šiuo meilės gestu žmogus besąlygiškai pritarė Dievui.

11. Nukryžiuotojo Jėzaus Evangelija parodo mylinčio Dievo solidarumą su kenčiančiaisiais. Jėzaus iš Nazareto asmeniu ši išganomoji Dievo meilė ir jo solidarumas su mumis išreikštas istoriniu ir fiziniu pavidalu. Nukryžiavimas, gėdinga mirties forma, tapo „Evangelija“. Nors Senajame Testamente mirtis daug kur laikoma tragišku ir galutiniu dalyku [40], šis požiūris buvo laipsniškai įveiktas išnirusios pomirtinio gyvenimo idėjos [41] ir Jėzaus mokymo, kad Dievas yra gyvųjų, o ne mirusiųjų Dievas [42]. Tačiau kruvinas Kalvarijos įvykis vertė ankstyvąją Bažnyčią sau pačiai ir dėl savo misijos paaiškinti mirštančio ant kryžiaus Kristaus aukos sutaikinamąjį veiksmingumą [43].

12. Kristaus mirčiai paaiškinti Naujajame Testamente vartojami aukos įvaizdžiai. Išganymo neįmanoma pasiekti vien moraliniu tobulėjimu, todėl auka nelaikytina atgyvenusio religiškumo reliktu. Pavyzdinio kankinio išperkamosios mirties modelį [44] išrutuliojo jau judaizmas, tačiau Naujajame Testamente jis dar labiau išplėtotas dėl lemiamos reikšmės, teikiamos „Kristaus kraujui“. Jėzaus kryžius, sudaręs ankstyvojo skelbimo šerdį, buvo susijęs su kraujo praliejimu. Išganomoji Jėzaus mirties reikšmė aiškinta sąvokomis, pasiskolintomis iš Senojo Testamento aukojimo liturgijos, kur svarbus vaidmuo teko kraujui. Tęsiant ir kartu perkeičiant Senajam Testamentui būdingą kraujo kaip esminio gyvybės ženklo supratimą, ankstyvojoje Bažnyčioje radosi su auka susijusi kalba bei teologija:

a) Remiantis tipologine argumentacija, Kristaus kraujas laikytas įsteigusiu naują ir tobulą sandorą tarp Dievo ir naujojo Izraelio [45]. Tačiau kitaip nei vis kunigo kartojami aktai ankstesnėje sandoroje, Jėzaus kraujas, vienintelė priemonė atleidimui ir pašventimui gauti [46], išlietas tik kartą per auką, paaukotą vieną kartą už visus [47].

b) Žodis „mirtis“ savaime nereiškia atperkamojo darbo. „Kraujas“ reiškia daugiau negu mirtį. Jam būdingas aktyvus gyvybę žymintis reikšmės atspalvis [48]. Kraujo šlakstymas ant altoriaus laikytas esminiu ir lemiamu aukojimo aktu (Kunigų knyga), tačiau, Pauliaus požiūriu, Kristaus kraujui priskiriamas veiksmingumas (nuteisinimas, atpirkimas, sutaikinimas ir permaldavimas) toli pranoksta kraujo veiksmingumą, nurodomą Kunigų knygoje, kur jo poveikis vien negatyvus, skirtas pridengti ar pašalinti tai, kas trukdo kultui būti tikrai patinkančiam Dievui [49]. Kristus laikomas kaporeth: vienu metu ir auka, ir permaldavimu.

c) Laikytis sandoros reiškia būti klusniam [50]. Klusnumo ir ištikimybės Torai iki mirties idėja I a. judaizmui buvo gerai žinoma. Paulius moka paaiškinti Jėzaus mirtį kaip klusnumą Dievo reikalavimams [51]. Šis klusnumas yra ne pastanga nuraminti supykusį Dievą, bet laisvas savęs dovanojimas, įgalinantis sukurti Naująją Sandorą. Krikščionis į Naująją Sandorą įžengia sekdamas Jėzaus kantrumu ir klusnumu [52].

d) Kaip ir visas žemiškasis Jėzaus gyvenimas [53], jo mirtis ant kryžiaus vyko dalyvaujant ir padedant Šventajai Dvasiai [54]. Šiuo atžvilgiu Senajame Testamente nėra jokio analogo. Jėzus Kristus paaukojo save „per amžinąją Dvasią“ [55]. Visa, kas vyksta ant kryžiaus, regi Tėvas, ir, pasak Pauliaus, niekas negali Dievo vadinti Tėvu, jei nėra Dvasioje, ir Dievo Dvasia liudija jį tikintiesiems [56]. Pasak ketvirtosios evangelijos, Dvasia Bažnyčiai suteikia akimirką, kai Jėzus sušunka: „Atlikta!“ ir atiduoda dvasią [57].

e) Jėzaus mirtis buvo Dievo šlovinimas ir aukštinimas. Jis liko ištikimas ligi mirties; jis rodė Dievo karalystę ir, vadinasi, Dievas buvo ir Jėzaus mirtyje. Dėl šios priežasties ankstyviausioji Bažnyčia priskyrė Jėzaus mirčiai atperkamąją galią: „Būdamas Sūnus, jis savo kentėjimuose išmoko klusnumo ir, pasidaręs tobulas, visiems, kurie jo klauso, tapo amžinojo gyvenimo priežastimi. Dievo pavadintas vyriausiuoju kunigu Melchizedeko būdu“ [58]. Jėzaus auka ant kryžiaus buvo ne tik passio, bet ir actio. Pastarasis aspektas – savanoriškas pasiaukojimas Tėvui ir to dvasinis turinys – yra svarbiausias jo mirties aspektas. Dramos esmė yra ne konfliktas tarp likimo ir pavienio individo. Priešingai, kryžius – klusnumo liturgija, aikštėn iškelianti Tėvo ir Sūnaus vienybę amžinojoje Dvasioje.

13. Jėzaus prisikėlimas patvirtina, kad Dievas maloningai atsiliepė į tokią pasiaukojamą meilę. Krikščionybė galop žvelgia į tuščią kryžių. Jėzaus iš Nazareto besąlygiškas „taip“ viskam, ko iš jo prašė Tėvas, atvedė prie Tėvo besąlygiško „taip“ tam, ką Jėzus pasakė ir padarė. Būtent prisikėlimas skelbia, kad Jėzaus kelias yra kelias, nugalintis nuodėmę bei mirtį ir vedantis į gyvenimą be pabaigos.

14. Krikščionybei tenka užduotis žodžiais ir darbais skelbti laisvės proveržį, išlaisvinantį nuo visko, kas dehumanizuoja Dievo kūriniją. Dievo apreiškimas nukryžiuotame, bet prisikėlusiame Kristuje iš Nazareto ir per jį kviečia mus visus būti tuo, kuo būti esame sukurti. Asmuo, dalyvaujantis Jėzuje Kristuje ir per jį apreikštoje Dievo meilėje, tampa tuo, kuo būti jis yra sukurtas – Dievo paveikslu [59], lygiai kaip Jėzus yra Dievo ikona [60]. Jėzaus istorija rodo, jog tai pareikalaus visko. Bet Dievo atsakas į Jėzaus istoriją ne mažiau dramatiškas – mirtis ir nuodėmė kartą ir visiems laikams nugalėtos [61].

15. Naikinimo galia lieka mūsų rankose; Adomo istorija vis dar su mumis [62]. Bet klusnumo pagal Kristaus pavyzdį dovana teikia viltį perkeisti pasaulį [63], išlaisvina iš Įstatymo vaisingai vienybei su Kristumi [64]. Gyvenimas valdant Įstatymui daro tikrąją laisvę neįmanomą [65], o gyvenimas Dvasioje įgalina laisvę, maloningai dovanojamą Dievo [66]. Bet tokia laisvė galima tik mirštant nuodėmei, kad būtume gyvi „Dievui Kristuje Jėzuje“ [67].

16. Atpirktasis krikščionių gyvenimas yra akivaizdžiai istorinio pobūdžio ir neišvengiamai turi socialinį matmenį. Santykiai tarp šeimininkų ir vergų negali likti tokie patys [68], nebėra nei vergo, nei laisvojo, nei graiko, nei žydo, nei vyro, nei moters [69]. Krikščionys pašaukti būti autentiškai žmogiški susiskaldžiusiame pasaulyje, nepakartojama meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, geranoriškumo, gerumo, ištikimybės, švelnumo, savitvardos, gyvenimo Dvasia ir pagal Dvasią [70] apraiška.

17. Laiško efeziečiams ir Laiško kolosiečiams soteriologijoje išsiskiria taikos ir sutaikinimo temos: „Jis [Kristus] yra mūsų sutaikinimas“ [71]. Taika (šalom) ir sutaikinimas čia tampa atpirkimo šerdimi ir geriausia išraiška. Tačiau šis atpirkimo aspektas ne naujas. Žodis „taika“ suprastinas savo visos turtingos vartosenos biblinėje tradicijoje šviesoje. Jam būdingas trejopas matmuo:

a) Jis reiškia taiką su Dievu: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ [72].

b) Jis reiškia taiką su žmonėmis. Apima palankumą jų atžvilgiu. Taika, kuri yra Kristus, griauna neapykantos, susiskaldymo ir nesutarimo sienas ir statydinama ant abipusio pasitikėjimo.

c) Jis reiškia visų svarbiausią vidinę taiką, kurią žmogus gali surasti savyje. Šis Kristaus taikos aspektas turi toli siekiančių padarinių. Paulius Rom 7, 14–25 kalba apie pasidalijusį žmogų, kurio valia ir veiksmai tarp savęs konfliktuoja. Toks asmuo be išlaisvinančios galios, kylančios iš Jėzaus Kristaus dovanojamos malonės ir taikos, tegali sušukti: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šio mirtingo kūno!“ [73]. Paulius išsyk atsako: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ [74].

18. Himne Kristui, kuriuo pradedamas Laiškas kolosiečiams [75], Kristaus atneštas atpirkimas aukštinamas kaip visuotinis, kosminis atpirkimas. Visa kūrinija turi būti išlaisvinta iš gendamybės pančių ir įgyti garbingą Dievo vaikų laisvę. Ši iš esmės į Dievą nukreiptos visos kūrinijos integralumo tema, jau iškalbingai išreikšta Pauliaus ankstesniame Laiške romiečiams [76], leidžia mums suvokti savo atsakomybę kūrinijos atžvilgiu.

19. Laiške žydams atrandame keliaujančios Dievo tautos į pažadėtąją Dievo atilsio žemę [77] įvaizdį. Pavyzdys yra Mozės karta, kuri keturiasdešimt metų klajojo po dykumą ieškodama pažadėtosios Kanaano žemės. Tačiau turime Jėzų, „išganymo vadovą“ [78], kuris būdamas Sūnumi toli pranoksta Mozę [79]. Jis yra vyriausiasis kunigas Melchizedeko būdu. Jo kunigystė ne tik pranoksta Senosios Sandoros kunigystę, bet ir ją panaikina [80]. Jėzus Kristus savąja auka išlaisvino mus iš mūsų nuodėmių. Pašventino mus ir padarė savo broliais. Atpirko tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją [81]. Dabar jis pasirodo kaip mūsų gynėjas Dievo akivaizdoje [82].

20. Taigi krikščionio kelionę per istoriją lydi nepajudinamas pasitikėjimas. Tiesa, kad „regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ [83]. Galime nematyti, bet mums pažadėta naujoji Jeruzalė, vieta, kur „jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo. <...> Štai aš visa darau nauja!“ [84]. Jau apdovanoti Dvasia, laisve ir pažadu [85], kylančiais iš Jėzaus mirties ir prisikėlimo, kupini pasitikėjimo žengiame laikų pabaigos link sakydami: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ [86].

III. ISTORINĖS PERSPEKTYVOS

1. Patristiniai atpirkimo aiškinimai

Įžanga

1. Bažnyčios tėvai tęsė Naujojo Testamento mokymą apie atpirkimą rutuliodami ir plėtodami tam tikras temas savo religinės bei kultūrinės situacijos šviesoje. Pabrėždami išlaisvinimą iš pagonybės, stabmeldystės ir demoniškųjų galių, jie pagal anuometinę mąstyseną aiškino atpirkimą kaip proto ir dvasios išlaisvinimą. Tačiau sykiu neignoravo ir kūno, kuriame sugedimo ir mirties kaip nuodėmės padarinių ženklai [87] rodėsi aiškiausiai. Laikydamiesi aksiomos: caro cardo salutis, jie atmetė gnostinę vien sielos atpirkimo sampratą.

2. Bažnyčios tėvai aiškiai skyrė atpirkimo ir sutaikinimo „objektyvų“ veiksmingumą, lemiantį viso pasaulio išganymą, ir „subjektyvų“ veiksmingumą, susijusį su individualiu žmogumi. „Objektyvus“ veiksmingumas artimai susijęs su įsikūnijimu bei kristologija, „subjektyvus“ – su sakramentais ir mokymu apie malonę, kuri lydi ir kreipia žmogaus istoriją į eschaton.

Apaštališkieji tėvai ir apologetai

3. Ignotas Antiochietis vartoja soteriologinį Christos iatros (Christus medicus) titulą. „Yra tik vienas gydytojas, kartu kūnas ir dvasia, gimęs ir negimęs, įsikūnijęs Dievas, tikras gyvenimas mirtyje, kilęs iš Marijos ir Dievo, iš pradžių galintis keistis, o dabar negalintis, Jėzus Kristus, mūsų Viešpats“ [88]. Kristus nesitenkina vien ligos gydymu, bet imasi ir mirties tiek, kiek ji yra gyvenimas; juk tikrasis gyvenimas atrandamas mirtyje. Jo gydomoji veikla, kuri evangelijose yra dalis jo atperkamojo darbo, pirmiausia išreiškia jo dieviškąjį gerumą: jis troško, kad jo išgydymai ir egzorcizmai būtų geri darbai, už kuriuos žmonės aukštintų Tėvą. Jėzaus išgydymai remiasi jo dieviškąja galia atleisti nuodėmes; tam reikia tik vienintelės sąlygos – tikėjimo. Jo minties atgarsių galima atrasti Pirmajame laiške Klemensui [89], Laiške Diognetui [90] ir Origeno mokyme [91].

4. Justino mintis artimai susijusi su Tikėjimo išpažinimu. Jo Christos didaskalos ir Logos didaskalos samprata primena Jėzaus mokymą Piloto akivaizdoje. Apologetai pabrėžia Christus Magister (Christos didaskalos) ir juos vis dar domina jo mokymai bei egzorcizmai, o Justinas, aiškindamas Kristaus gydomąjį artumą, daugiausia remiasi Bažnyčios sakramentinės praktikos tradicija ir Tikėjimo išpažinimo formuluotėmis. Logos žodžius lydi dieviškoji galia; jie turi išlaisvinamąją galią. Pr 6, 1–4 išjudino blogio jėgas, todėl išganymo istorija paženklinta Kristaus susidūrimų su demonais jam priešinantis vis didėjančiam sugedimui, kaip to moko Justinas „Apologijoje“ [92] ir Atenagoras [93]. Apaštalų Išpažinimo straipsnis: descendit ad inferos nusako šios kovos per Jėzaus krikštą, gundymą, egzorcizmus ir prisikėlimą kulminaciją. Panašiai ir Justino vartojamas žodis Soter, kai jis kalba apie Kristaus atperkamojo darbo tąsą, kyla iš liturgijos ir Išpažinimo formulių. Tą patį galima pasakyti ir apie jo apibūdinimą Jėzaus kaip Atpirkėjo ir Padėjėjo, Dievo Sūnaus, kūrinijos pirmgimio, gimusio iš Mergelės, kentėjusio prie Poncijaus Piloto, numirusio ir prisikėlusio iš numirusiųjų, įžengusio į dangų, išvarančio, nugalinčio ir pažabojančio visus demonus [94]. Justinas, tęsdamas apaštališkųjų tėvų mintį, taip pat remiasi su Krikštu susijusiais išpažinimais, Naujuoju Testamentu ir soteria, išgyvenama Bažnyčios sakramentuose.

Ireniejus

5. Ireniejus Adversus haereses 5-osios knygos pradžioje aiškina: Mokytojas Kristus (Christus Magister) yra žmogumi tapęs Žodis, įsteigęs bendrystę su mumis, kad mes jį galėtume regėti, suprasti jo žodį, sekti jo darbais, vykdyti jo priesakus ir apsivilkti negendamybe. Šia prasme mes esame perkurti pagal jo panašumą. Sykiu Kristus yra galingas Žodis ir tikras žmogus (Verbum potens et homo verus), suprantamai (rationabiliter) atpirkęs mus, atiduodamas save kaip išpirką (redemptionem). Ireniejaus akimis, atpirkimas įgyvendinamas žmogui suprantamu būdu (rationabiliter): visagalis Žodis yra tobulas ir teisingumu. Todėl blogiui gali priešintis ne jėga, bet įtikinimu bei geranoriškumu, pasiimdamas viską, kas jam teisėtai priklauso (sua proprie et benigne assumens). Ireniejus nepripažįsta, kad šėtonas turi teisę valdyti žmogų po nuopuolio. Priešingai, šėtonas valdo neteisėtai (injuste), nes mes pagal savo prigimtį priklausome Dievui (natura essemus Dei omnipotentis). Atpirkdamas mus savo krauju, Kristus pradėjo naują išganymo istorijos etapą: atsiuntė Tėvo Dvasią, kad Dievas ir žmonija galėtų būti suvienyti ir darnoje. Įsikūnydamas jis tikrai ir realiai suteikė žmogui negendamybę [95]. Atpirkimas ir Atpirkėjas neperskiriami, nes atpirkimas yra ne kas kita, kaip atpirktojo vienybė su Atpirkėju [96]. Pats dieviškojo Logos buvimas žmogystėje visai žmogiškajai prigimčiai turėjo gydomojo ir pakeliamojo poveikio.

6. Ireniejaus „suvienijimo iš naujo galvoje“ (anakephalaiosis) sąvoka reiškia Dievo paveikslo atkūrimą žmoguje. Nors tas pasakymas paimtas iš Ef 1, 10, Ireniejaus mintis remiasi plačiu bibliniu pagrindu. Atpirkimo terminus a quo yra išgelbėjimas iš šėtono viešpatavimo ir žmonijos ankstesnės istorijos suvienijimas. Terminus ad quem yra pozityvusis aspektas: Dievo paveikslo ir panašumo į jį atnaujinimas. Pirmasis Adomas nešioja savyje visos žmonių giminės sėklą; antrasis Adomas įsikūnydamas iš naujo suvienija visus ligi tol gyvenusius žmones ir kreipiasi į visas tautas bei kalbas. Atpirkimas ne tik susijęs su praeitimi, tai taip pat atvirumas ateičiai. Mat suvienijimui su Dievo paveikslu ir panašumu į jį reikia ir Verbum, ir Spiritus. Pirmasis Adomas yra įsikūnijusio Žodžio pirmavaizdis, nes pirmąjį žmogų sukūrė Žodis ir Dvasia, bet šis įstrigo „vaikystėje“, nes augimą teikianti Dvasia jį paliko. Šventosios Dvasios panašumo suteikimu pradedamas naujas ir galutinis oeconomia, atbaigtos prisikėlimu, kai visa žmonija įgijo naujojo Adomo pavidalą, etapas [97]. Dvasinė anakefalajozė yra svarbi, nes tvarus gyvenimo turėjimas galimas tik Dvasios dėka [98]. Nors įsikūnijimas apibendrina praeitį per anakefalajozę, jis praeitį tam tikra prasme ir užbaigia. Šventosios Dvasios išliejimas, pradedamas prisikėlimu, istoriją kreipia į eschaton ir anakefalajozę iš tikro padaro visuotinę.

Graikiškosios tradicijos

7. Atanazas niekada neignoravo nuodėmės reikšmės, bet sykiu suvokė, kad Atpirkėjas turėjo išgydyti ne tik pačią nuodėmės tikrovę, bet ir atitaisyti jos padarinius – panašumo į Dievą netektį, sugedimą ir mirtį [99]. Atanazas manė: jei Dievui būtų reikėję atsižvelgti tik į nuodėmę, tai atpirkimą jis būtų įgyvendinęs kaip nors kitaip, ne įsikūnijimu ir nukryžiavimu. Jis neneigė Kristaus tiesioginio sąlyčio su nuodėme, bet tvirtino: nors nuodėmė nepaveikė Kristaus dieviškosios prigimties, jis savo žmogiškojoje prigimtyje patyrė jos padarinius. Jis įžengė į nuodėmės ir sugedimo pasaulį, nes sugedimas ir mirtis patys yra nuodėmė [100].

8. Grigalius Nazianzietis moko, kad įsikūnijimas įvyko todėl, kad žmonijai reikėjo didesnės pagalbos. Pasirodė, jog Dievo pedagogikos iki įsikūnijimo neužtenka [101]. Kristus prisiėmė visą žmogaus būvį, kad išlaisvintų mus iš nuodėmės valdžios [102], tačiau įsikūnijimo įgalinto išganymo versmė yra Kristaus nukryžiavimas ir prisikėlimas [103]. Grigalius visiškai atmeta ir hipotezę, kad Dievas derėjęsis su šėtonu, ir hipotezę, kad išpirka sumokėta Tėvui. Visa, kas palytima dievystės, yra pašventinta [104]. Šią mintį toliau plėtoja Grigalius Nysietis, pasitelkdamas Jono simbolinius įvaizdžius jis teigia, kad Žodis kaip ganytojas susivienijo su šimtu avių. Remdamasis „Žodžio tapimo kūnu“ analogija, Nysietis pareiškia, jog „piemuo tapo avimi“ [105]. Tokia pati mintis pasikartoja Augustino mokyme: Ipse et pro omnibus pateretur, ovis est factus [106].

Lotyniškosios tradicijos

9. Lotyniškajai tradicijai atstovaujantys Ambraziejus ir Augustinas sėmė iš Bažnyčios „slėpinių“, liturginio gyvenimo, maldos ir ypač iš sakramentinio gyvenimo, klestėjusio Bažnyčioje IV amžiuje. Ambraziejus, kuriam graikų kalbos mokėjimas leido didelę Rytų tradicijos dalį perkelti į Vakarus, savo mokymą grindė Krikšto, Atgailos ir Eucharistijos sakramentais. Tai be galo brangus liudijimas ne tik lotyniškosios Bažnyčios sakramentinio gyvenimo, bet ir to, kaip Ecclesia orans suprato Dievo atperkamojo veikimo slėpinį Kristaus įvykyje: praeityje (objektyvusis atpirkimas), dabar bei ateityje (subjektyvusis atpirkimas) [107].

10. Augustinas krikščioniškosios minties apie atpirkimą naujovėmis nepraturtino. Tačiau jis giliai ir įžvalgiai rutuliojo ir jungė gautas Bažnyčios tradicijas, praktikas ir maldas. Tik Dievas gali padėti bejėgei žmonijai [108]. Augustinas atskleidžia gilią prarają tarp mūsų tikrojo būvio ir dieviškojo pašaukimo. Tarp Dievo ir šėtono negalimi jokie susitarimai. Atpirkimas gali būti tik malonės darbas [109]. Dievo išganomajame plane Kristaus misija apribota tam tikru laiku, tačiau yra antgamtinė tikrovė – supykusio Dievo meilė žmonijai. Ši nenutrūkstama meilė per Kristaus nukryžiavimą bei mirtį atneša mums sutaikinimą ir sūnystę [110]. Atpirkimo darbas turi būti vertas ir Dievo, ir žmogaus, todėl Dievas atleidžia ir užmiršta nuodėmę tik žmogui atgailaujant ir ją išperkant. Kai tai įvyksta, Dievas panaikina nuodėmę ir mirtį. Tad atitaisymas ir sutaikinimas remiasi teisingumu, nes tik taip žmonija gali būti atsakingai įtraukta į išganymo istoriją. Žmonija taip traukiama sutaikinimo link, kad veikliai priima išganymą ir atpirkimą.

11. Atpirkimas nėra toks įvykis, kuris tiesiog žmogų ištinka. Mes veikliai į tai įtraukti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Atperkamoji Kristaus auka yra žmonijos kultinės bei moralinės veiklos viršūnė. Tai vienintelė nuopelninga auka (sacrificium singulare). Jėzaus Kristaus mirtis yra tobula auka ir garbinimo aktas. Nukryžiavimas – tobuliausia iš visų ligtolinių aukų Dievui. Priimtina Tėvui, ji laimi išganymą Kristaus broliams ir seserims. Atkartodamas mintį, susijusią, kaip ir Ambraziejaus mokyme, su jo Bažnyčios sakramentinio gyvenimo, pirmiausia Krikšto, atperkamojo poveikio supratimu, Augustinas mokė, kad visos aukos, įskaitant Bažnyčios, gali būti tik sacrificium singulare, Kristaus aukos [111], „paveikslas“ [112].

12. Nors ir būdamas gryna malonė, atpirkimas susijęs su atmoka per Dievo Sūnaus klusnumą: jo kraujas yra išpirka, kuria jis pelnė ir laimėjo mums nuteisinimą ir išlaisvinimą [113]. Jėzus Kristus grumiasi kaip žmogus ir šitaip išgelbėja žmonijos garbę tobulu atsaku Dievui (iš žmonijos reikalaujamu factio) ir taip pat atskleidžia Dievo didybę (Dievo satis, atbaigiančiu satisfactio). Tad Kristus ne tik gydytojas, bet ir pašventintojas, išganantis pašventinimu. Tęsdamas ankstesnių Bažnyčios tėvų tradiciją, Augustinas pabrėžia, kad Kristus yra žmonijos galva, bet kaip tik todėl, kad žmonijos Išganytojas jau buvo iki visų laikų bei iki savo įsikūnijimo, Kristus daro įtaką visiems individams ir visai žmonijai.

Pabaiga

13. Patristinių atpirkimo apmąstymų pagrindas yra temos, kylančios iš biblinės tradicijos. Praraja tarp žmogaus būvio ir laisvės būti vieno tikrojo Dievo sūnumis bei dukterimis vilties aiškiai suvokiama ir pateikiama. Ta praraja Dievo iniciatyva įveikiama Jėzaus Kristaus auka ir prisikėlimu. Šie elementai – patristinių apmąstymų įvairiose minties mokyklose pagrindas. Bažnyčios tėvams ne mažiau svarbi yra žmonijos istorijos ir žmonių sąsaja su Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Meilės ir klusnumo kupinas gyvenimas atspindi amžiną jo gyvenimo bei mirties reikšmę mums ir mus tam tikra prasme į tai įtraukia. Nors kalbėjo skirtingai, mąstė savo pasaulio bei problemų kategorijomis, Bažnyčios tėvai, remdamiesi Naujuoju Testamentu ir plėtojamais Bažnyčios gyvenimo „slėpiniais“, maldomis ir praktikomis, išrutuliojo tvirtą tradiciją, nuo kurios galėjo atsispirti vėlesni teologiniai apmąstymai.

2. Naujesnės atpirkimo teorijos

14. Šventasis Raštas ir Bažnyčios tėvai pakloja tvirtą pamatą žmonių giminės atpirkimui apmąstyti per Kristaus, įsikūnijusio Dievo Sūnaus, gyvenimą, mokymą, mirtį ir prisikėlimą. Jie taip pat dovanoja gausybę metaforų bei analogijų, leidžiančių perteikti bei kontempliuoti Kristaus atperkamąjį darbą. Kalbėdami apie Kristų kaip nugalėtoją, mokytoją bei gydytoją, Bažnyčios tėvai linko pabrėžti „nusileidžiantį“ Dievo veikimą, bet neišleidžia iš akių, jog Kristus yra atmokėtojas, sumokantis priklausančią „išpirką“ ir atnašaujantis vienintelę priimtiną auką.

15. Pastangos apžvelgti atpirkimo teologijos istoriją amžių tėkmėje pranoktų šio dokumento ribas. Čia nurodysime tik kelias tos istorijos viršūnes, apsiribodami pagrindinėmis problemomis, susijusiomis su dabartinėmis traktuotėmis.

Viduramžiai

16. Viduramžių indėlį į atpirkimo teologiją galima aptikti Anzelmo, Abeliaro ir Tomo Akviniečio mokymuose. Savo klasikiniame veikale Cur Deus Homo, Anzelmas, neužmiršdamas Dievo iniciatyvos įsikūnyti, akcentuoja teisinės restitucijos aspektą. Jis pradeda nuo Dievo kaip suverenaus valdovo, kurio garbę įžeidė nuodėmė. „Ta skola tokia didelė, kad, nors ją turi sumokėti tik žmogus, tai padaryti geba vienintelis Dievas; tad tas, kuris tai padarytų, turi būti ir Dievas, ir žmogus“ [114]. Pasiūlydamas tinkamą atmoką, Kristus išgelbėja žmoniją iš bausmės, kurią užtraukė nuodėmė. Pabrėždamas atmokamąją Kristaus mirtį, Anzelmas nieko neužsimena apie Kristaus prisikėlimo atperkamąjį poveikį. Susirūpinęs išgelbėjimu iš kaltės, mažai dėmesio skiria sudievinimo aspektui. Gilindamasis į objektyvųjį atpirkimą, Anzelmas neaptaria atpirkimo padarinių subjektyvaus pasisavinimo atpirktojo pastangomis. Tačiau pripažįsta, kad Kristus yra visiems sektinas šventumo pavyzdys [115].

17. Petras Abeliaras, neneigdamas Kristaus mirties atmokamosios vertės, pirmenybę teikia kalbėjimui apie Kristų kaip apie tą, kuris moko pavyzdžiu. Jo požiūriu Dievas būtų patenkinęs savo garbės jausmą ir be Kristaus kryžiaus, bet troško, kad nusidėjėliai save suvoktų kaip Jėzaus nukryžiuotos meilės objektus ir dėl to atsiverstų. Abeliaras Kristaus kančią laiko Dievo meilės apreiškimu, pavyzdžiu, akinančiu mus juo sekti. Jis mėgsta remtis Jn 15, 13: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ [116].

18. Tomas Akvinietis perima anzelmiškąją atmokos sąvoką, bet aiškina panašiai kaip Abeliaras. Akviniečio akimis, atmoka yra konkreti gailesčio dėl nuodėmės išraiška. Jo nuomone, Kristaus kančia kompensavo nuodėmę būdama pirmiausia meilės aktas, be kurio negalėtų būti jokios atmokos [117]. Savo aukoje Kristus atnašavo daugiau nei reikalauta. Cituodamas 1 Jn 1, 2 Akvinietis pareiškia, kad Kristaus auka su kaupu atmokėta už viso pasaulio nuodėmes [118]. Kristaus auka buvo būtina tik dėl Dievo laisvo apsisprendimo atpirkti žmoniją tinkamai, parodant Dievo ir teisingumą, ir gailestingumą [119]. Pasak Akviniečio, Kristus Atpirkėjas gydo ir sudievina nuodėmingą žmogų ne tik savo kryžiumi, bet ir savo įsikūnijimu bei visais acta et passa in carne, įskaitant jo šlovingą prisikėlimą. Savo kančia ir mirtimi Kristus yra ne vien nusidėjėlio pakaitas, bet ir visai atgimusiai žmonijai atstovaujanti galva. Akvinietis teigia, „kad Kristus yra Bažnyčios galva ir kad malonė, turima jo kaip galvos, perduodama visiems Bažnyčios nariams dėl mistinio Kūno organiškos vienybės“ [120].

Reformacija ir Kontrreformacija

19. Protestantiškieji reformuotojai perėmė Anzelmo teoriją apie atmoką, bet neišskyrė, kaip jis, atmokos ir bausmės alternatyvų. Liuterio požiūriu atmoka vykstanti kaip tik per bausmę. Į Kristų nukreiptas Dievo pyktis, nes jis, pasak Pauliaus mokymo Gal 3, 13, prisiėmė ne tik nuodėmės padarinius, bet ir pačią nuodėmę [121]. Kristus, Liuterio akimis, yra didžiausias kada nors gyvenęs plėšikas, žudikas, svetimautojas ir piktžodžiautojas [122]. Kai kur Liuteris paradoksaliai nusako Kristų kaip visiškai tyrą ir kartu kaip didžiausią nusidėjėlį [123]. Kadangi Kristus visiškai sumokėjo skolą Dievui, mes atleisti nuo bet kokio mokėjimo. Nusidėjėliams galimi „laimingi mainai“, jeigu jie liausis rėmęsi savo pačių nuopelnais ir tikėjimu apsivilks Kristaus nuopelnais, lygiai kaip Kristus apsivilko žmonijos nuodėmėmis [124]. Nuteisinama vien tikėjimu.

20. Kalvinas pateikia imputacinį Kristaus nuodėmingumo supratimą. Kristus, pasak jo, buvo padengtas nuodėmės nešvarumu dėl „kaltės perkėlos“ [125]. „Kaltė, už kurią mūsų laukė bausmė, buvo perkelta ant Dievo Sūnaus galvos. Pirmiausia turime atminti šį pakeitimą“ [126], kad būtume išgelbėti iš baimės. Kristus ne tik numirė kaip piktadarys, bet ir pakliuvo į pragarą bei kentėjo pasmerktųjų skausmus [127].

21. XVII a. Hugo Grocijus suteikė Kalvino soteriologijai teisiškesnę formą išsamiau paaiškindamas, kokiu būdu Kristaus kraujo praliejimas rodo Dievo neapykantą nuodėmei [128].

22. Tridento Susirinkimas atpirkimą trumpai aptarė Dekrete dėl nuteisinimo. Remdamasis Augustinu ir Akviniečiu, Susirinkimas laikėsi nuomonės, kad Kristus savo didžiule meile pelnė nuteisinimą ir atmokėjo už mus ant kryžiaus medžio [129]. Mokymas apie atpirkimą Tridento Susirinkimo įtrauktas į platesnį kontekstą, apimantį ir nuteisintų nusidėjėlių sudievinimą per Šventąją Dvasią, padarančią juos gyvaisiais Kristaus kūno nariais [130].

Liberalusis protestantizmas

23. Kai kuriuose protestantų ir net katalikų pamoksluose, laikantis pakaitinės baudžiamosios teorijos, Dievas vaizduotas kone kaip kerštingas suverenas, reikalaujantis atmokos už savo įžeistą garbę. Mintis, kad Dievas baudžia nekaltąjį vietoj kaltojo, atrodė nesuderinama su krikščionių įsitikinimu, jog Dievas neprilygstamai teisingas ir mylintis. Todėl suprantama, kad liberalieji krikščionys pasirinko požiūrį, kuriame kerštingajam Dievo teisingumui neliko vietos. Tam tikrais atžvilgiais grįždami prie Abeliaro, XIX a. teologai pabrėždavo pavyzdinę Jėzaus meilę, skatinančią dėkingai atsiliepti, įgalinančią kitus sekti jo meilės darbais ir per tai pasiekti nuteisinimą. Veikiant Kanto įtakai, mokymas apie atpirkimą buvo išvalytas nuo menamų „kunigiškų iškraipymų“, apimančių aukos ir baudžiamosios atmokos sąvokas. Albertas Ritschlas, atiduodamas duoklę Kantui, atpirkimą apibrėžė kaip laisvę bendradarbiauti su dorybe siekiant „Dievo karalystės“ [131].

24. Vienas iš liberaliosios teorijos variantų yra Schleiermacherio mokymas. Jis laikėsi įsitikinimo, kad Jėzus traukia mus prie tobulumo ne tiek tuo, ką sako ir daro, bet kaip aukščiausias žmogaus sąžinės, perkeistos vienybės su tai, kas dieviška, pavyzdys. Užuot tiesiog kalbėjęs apie moralinį poveikį, Schleiermacheris rėmėsi organinio, net fizinio, priežastingumo kategorijomis. „Suteikdamas jiems naują gyvybinį pradą, Atpirkėjas leidžia tikintiesiems dalytis jo giedra palaima, ir būtent tai yra jo sutaikinamojo darbo esmė“ [132].

XX a. tendencijos

25. XX a. išniro kelios naujos atpirkimo teorijos. Anot Rudolfo Bultmanno kerigminės teologijos, Dievas žmoniją atperka skelbimu apie kryžių ir prisikėlimą. Atperkamąją kryžiaus reikšmę, Bultmanno akimis, sudaro ne aukos ar pavaduojamos atmokos teorijos (abi atsiduodančios mitologija), bet nuosprendis pasauliui ir jo išgelbėjimas iš blogio galios. Paradoksali žinia apie išganymą per kryžių skatina klausytoją atsakyti meilės klusnumu, įgalinančiu iš neautentiškos egzistencijos pereiti į autentišką. „Tikėti Kristaus kryžių reiškia ne rūpintis mitiniu procesu, atliekamu už mūsų pačių ir mūsų pasaulio ribų, ne objektyviu įvykiu, kurį Dievas pakreipia mūsų naudai, bet, priešingai, priimti Kristaus kryžių kaip savą, būti nukryžiuotam kartu su juo“ [133].

26. Paulius Tillichas pasiūlė panašią egzistencinę teoriją, tik galią įveikti žmogaus susvetimėjimą priskyrė bibliniam Jėzaus kaip Kristaus įvaizdžiui ir ypač kryžiaus simboliui. „Kryžius yra ne priežastis, bet parodymas, kad Dievas tikrai prisiėmė žmogaus kaltės padarinius“ [134]. Kaip Dievas dalyvauja žmogaus kančioje, taip ir mes atperkami laisvai įsitraukdami į dieviškąjį dalyvavimą ir leisdamiesi būti perkeisti [135].

27. Abiejose egzistencinės teorijos atmainose atpirkimas priskiriamas Dievo galiai, veikiančiai per žodžius ar simbolius, perkeičiančius žmogaus savivoką. Pats Jėzus, laikomas neaiškiu, mitų užstojamu istoriniu personažu, sulaukia tik antraeilio dėmesio.

28. Reaguodami į per menką dėmesį istoriniam Jėzui kerigminėje teologijoje ir pastarųjų amžių ekleziocentrinį pamaldumą, kai kurie šiuolaikiniai teologai stengėsi rekonstruoti tikrąją Jėzaus istoriją ir akcentavo, kad Jėzaus mirtį lėmė jo kova su engiančiomis ir neteisingomis politinėmis ir religinėmis struktūromis. Laikyta, kad Jėzus gynęs vargšų, į pakraštį nustumtųjų ir persekiojamųjų teises. Jo sekėjams būtina solidarizuotis su engiamaisiais. Jėzaus gyvenimo ir mirties atperkamumas tas, jog tai įkvepia tęsti kovą dėl teisingos visuomenės. Tokia soteriologija būdinga išlaisvinimo teologijai ir kai kurioms politinės teologijos atmainoms [136].

29. Išlaisvinimo teologija, pabrėždama socialinę reformą, gali atrodyti vienpusiška. Kaip pripažįsta ir kai kurie jos šalininkai, vien socialinių bei ekonominių struktūrų pakeitimu neįmanoma nei pasiekti šventumo, nei įveikti nuodėmės. Kadangi blogis didele dalimi kyla iš žmogaus širdies, būtina širdis ir protus perkeisti ir užlieti iš aukštybių kylančiu gyvenimu. Išlaisvinimo teologų požiūriai į eschatologinę viltį skiriasi. Kai kurie iš jų nedviprasmiškai konstatuoja, kad Dievo karalystė istorijos plotmėje negali būti pilnatviškai įsteigta žmogaus veiksmais, tai padarys tik Dievas paruzijos metu.

30. Tarp šiuolaikinių teologų, trokštančių atkurti Dievo „žemyneigio“ veikimo varganų kūrinių naudai jausmą, pirmiausia minėtinas Karlas Rahneris. Jis pateikia Jėzų kaip nepranokstamą simbolį, apreiškiantį Dievo neatšaukiamą visuotinę išganingąją valią. Kaip simbolinė tikrovė, Kristus iš tikro vienu metu yra ir Dievo neatšaukiama maloninga savidava, ir žmonijos tos savidavos priėmimas [137]. Rahneris labai santūrus išperkamosios aukos idėjos atžvilgiu. Ją jis laiko senovine sąvoka, kuri laikyta veiksminga Naujojo Testamento laikais, bet „mažai naudinga šiandien stengiantis suprasti tai, ką siekiame suprasti“, būtent priežastinę Jėzaus mirties reikšmę [138]. Anot Rahnerio kvazisakramentinio priežastingumo teorijos, Dievo išganingoji valia steigia ženklą, šiuo atveju Jėzaus mirtį ir prisikėlimą, ir per šį ženklą duoda pradžią tam, kas juo žymima [139].

31. Atrodo, jog esminį atpirkimo gėrį, Rahnerio požiūriu, galima įgyti priimant Dievo vidinę savidavą, kaip „antgamtinis egzistencialas“ visiems dovanojamą dar nė negirdėjus gerosios naujienos apie Jėzų Kristų. Pažinta Evangelijos žinia leidžia geriau suprasti, kas jau glūdi Dievo maloningame vidiniame žodyje. Visi, kurie girdi krikščioniškąją žinią ir tiki ja, tampa tikri, kad Dievo galutinis žodis žmonėms yra ne griežtas ir smerkiantis, bet kupinas meilės ir gailestingumo.

32. Rahnerio teorija neabejotinai vertinga savuoju Dievo meilingos iniciatyvos ir pasitikėjimo bei dėkingumo kupino atsako akcentavimu. Ji išvengia kai kurioms ankstesnėms teorijoms būdingo legalistinio ir moralistinio ribotumo. Tačiau kai kas abejoja, ar teorijoje pakankamai atsižvelgiama į Kristaus įvykio priežastinį veiksmingumą ir pirmiausia į atperkamąjį Jėzaus mirties ant kryžiaus pobūdį. Ar tikrai Kristus-simbolis tiesiog tik išreiškia ir perteikia, kas jau anksčiau duota Dievo visuotinėje išganingoje valioje? Ar Dievo vidinis žodis (kaip „transcendentalinis apreiškimas“) nepabrėžiamas išorinio žodžio, kuris duodamas skelbiant Evangeliją kaip Gerąją Naujieną, sąskaita?

33. Žengdami dar toliau už Rahnerį, kai kurie šiuolaikiniai teologai radikaliau perskyrė transcendentalinius ir kategorinius religijos aspektus. Jų akimis, apreiškimas kai transcendentalinė nukreiptis žmogaus dvasiai duota visur ir visada. Įvairiose religijose, įskaitant judaizmą ir krikščionybę, jie atranda visiems bendros dvasinės patirties istoriškai ir kultūriškai sąlygotų simbolinių išraiškų. Visos religijos laikomos atperkamosiomis ta prasme, kad jų „mitai“ skatina suvokti vidinės malonės veikimą ir imtis išlaisvinamosios veiklos. Teigiama, jog, nepaisant mokymų skirtumų, įvairios religijos visos orientuotos į išganymą. „Bet bendroji dinamika išlieka soteriologinė, didžiumai religijų rūpi išlaisvinimas (vimukti, moksa, nirvana)“ [140]. Remdamasis tokiais samprotavimais, vienas šiuolaikinis teologas kviečia pereiti nuo teocentrizmo ar kristocentrizmo, prie to, ką jis vadina „soteriocentrizmu“ [141].

34. Šios tarpreliginės prieitys yra girtini bandymai siekti skirtingų religinių sampratų darnos ir apginti soterio­logijos centriškumą. Tačiau grėsmė keliama savitoms religijų tapatybėms. Pirmiausia krikščionybė netektų savo prigimties, jei atsisakytų mokymo, kad atpirkimas ateina ne tiesiog per vidinį dieviškosios malonės veikimą ar per žmogaus įsipareigojimą išlaisvinamajai veiklai, bet per įsikūnijusio Žodžio, kurio gyvenimas ir mirtis yra tikri istoriniai įvykiai, išganomąjį darbą.

35. Transcendentalinę religijų teologiją vos vienas žings­nelis skiria nuo New Age teorijų, apie kurias užsiminta I dalyje [142]. Darydami prielaidą, jog tai, kas dieviška, yra neatskiriamas žmogaus prigimties dėmuo, kai kurie teologai vietoj nuopuolį bei atpirkimą pabrėžiančios krikščioniškosios tradicijos reikalauja šventiškos, kūriniją akcentuojančios religijos. Išganymo esmę sudarąs imanentinio dieviškumo buvimo atradimas bei aktualizavimas pasitelkiant kosminį dvasingumą, džiugią liturgiją ir psichologines sąmonės praplėtimo ar savitvardos technikas [143].

36. Dvasinio budrumo ir drausmės metodų, kuriuos išrutuliojo didžiosios religinės tradicijos ir kai kurie šiuolaikiniai „žmogiškojo potencialo“ sąjūdžiai, nereikėtų visiškai ignoruoti, bet jų niekada nevalia prilyginti atpirkimui krikščioniškąja šio žodžio prasme. Nėra jokio tvirto pagrindo neigti skvarbų nuodėmės poveikį ir žmogaus negebėjimą savęs atpirkti. Žmoniją atpirko ir Dievą tinkamai pašlovino tik Dievo gailestingas veikimas Jėzuje Kristuje.

Ankstesnės tradicijos susigrąžinimas

37. Kai kurie katalikų teologai siekia išlaikyti įtampą tarp klasikinės soteriologijos „žemyneigių“ ir „aukštyneigių“ temų. Dažnai linkdami į pasakojamąją ar dramatinę atpirkimo teologiją, šie autoriai iš naujo atrado svarbių temų bibliniuose pasakojimuose, Ireniejaus, Augustino ir Tomo Akviniečio mokymuose. Žemiau pateikimi apmatai remiasi medžiaga, paimta iš įvairių šiuolaikinių autorių.

38. Skirdamosi nuo legalistinių atmokos ar pakaitinės baudžiamosios teorijų, šios teorijos pabrėžia tai, ką galime vadinti atstovaujamuoju vadovo vaidmeniu. Neišleidžiant iš akių perskyros tarp Atpirkėjo ir atpirktojo, šiose teorijose akcentuojamas Kristaus tapatinimosi su nupuolusia žmonija būdas. Jis yra naujasis Adomas, atpirktosios žmonijos pirmgimis, Galva, su kuria žmonės turi būti suvienyti kaip nariai, arba Vynmedis, į kurį įskiepyti kaip šakelės. Įprastinis būdas, kaip žmonės tampa Kristaus Kūno nariais ir auga vienybe su juo, yra dalyvavimas sakramentuose.

39. Vadovo atstovaujamojo vaidmens teorijoje atpirkimas laikomas Dievo maloningu įsikišimu į nuodėmės ir kančios paženklintą žmogiškąją situaciją. Įsikūnijęs Žodis tampa surinkimo tašku sutaikintai ir atnaujintai žmonijai steigti. Visas Jėzaus gyvenimas, įskaitant paslėptojo ir viešojo gyvenimo slėpinius, yra atperkamasis, bet jo viršūnę sudaro Velykų slėpinys, kuriuo Jėzus, meilingai paklusdamas Tėvo valiai, užantspauduoja naują sandorą tarp Dievo ir žmogaus. Jėzaus mirtis, neišvengiamai nulemta narsaus pasipriešinimo žmogaus nuodėmei, yra aukščiausias saviaukos aktas ir šiuo požiūriu patinkantis Dievui, iškiliu būdu atmokantis už nuodėmės netvarką. Nebūdamas asmeniškai kaltas nei Dievo baudžiamas už kitų nuodėmes, Jėzus iš meilės susitapatina su nuodėminga žmonija ir patiria jos susvetimėjimo Dievo atžvilgiu skausmą [144]. Romusis Jėzus leidžia savo priešams išlieti ant savęs pyktį. Atsakydamas meile į neapykantą ir sutikdamas kentėti, tarsi būtų kaltas, Jėzus padaro Dievo gailestingąją meilę esamą istorijoje ir atveria kanalą, kuriuo atperkamoji malonė gali srūti į pasaulį.

40. Šis atpirkimo darbas atbaigiamas prisikėlusio Išganytojo gyvenimu. Prikeldamas Jėzų iš numirusių, Dievas padaro jį gyvybės šaltiniu daugeliui. Prisikėlimas yra Dievo kuriamosios meilės išliejimas į tuščią erdvę, sukurtą Jėzaus „kenozinės“ saviaukos. Per prisikėlusį Kristų, veikiantį Šventojoje Dvasioje, atpirkimas tęsiasi iki laiko pabaigos vis naujus žmones „įskiepijant“ į Kristaus Kūną. Nusidėjėliai atperkami, kai atsiveria Dievo dosniam dovanojimuisi Kristuje, kai, padedami malonės, seka jo klusnumu ir savo išganymo viltį deda į Dievo nenutrūkstamą gailestingumą jo Sūnuje. Trumpai tariant, būti atpirktam reiškia įžengti į bendrystę su Dievu per solidarumą su Kristumi. Kristaus Kūne sienos vis smarkiau griaunamos ir tikrove vis labiau tampa susitaikymas ir taika.

IV. SISTEMINĖS PERSPEKTYVOS

1. Atpirkėjo tapatybė: kas yra Atpirkėjas?

1. Remiantis, viena vertus, nuodėmės ar nuopuolio ir, kita vertus, malonės ar sudievinimo idėjomis, atrodo akivaizdu, jog nupuolusi žmogaus prigimtis negebėjo pati atkurti sugriauto santykio su Dievu ir užmegzti draugystės su juo. Todėl tikrasis Atpirkėjas turėjo būti dieviškas. Tačiau labai priderėjo, kad ir žmonijai tektų tam tikras vaidmuo atitaisant savo kolektyvinę kaltę. Pasak Tomo Akviniečio, „vien žmogus negalėjo atmokėti už visą žmonių giminę, o Dievas atmokėti neturėjo; todėl reikėjo [oportebat], kad Jėzus Kristus būtų ir Dievas, ir žmogus“ [145]. Anot krikščioniškojo tikėjimo, Dievas negalėjo panaikinti žmogaus kaltės žmonijai nedalyvaujant naujojo Adomo asmenyje, kuriame turėjo būti atnaujinta visa žmonių giminė.

2. Tad atpirkimas yra procesas, apimantis Kristaus ir dievystę, ir žmogystę. Jei jis nebūtų buvęs dieviškas, nebūtų galėjęs ištarti Dievo veiksmingojo nuosprendžio atleisti nei suteikti galimybės dalyvauti Dievo vidiniame trejybiniame gyvenime. Bet jei nebūtų buvęs žmogus, Jėzus Kristus žmonijos vardu nebūtų atmokėjęs už Adomo ir jo palikuonių padarytus nusižengimus. Tiktai turėdamas abi prigimtis, jis galėjo būti aukščiausiasis atstovas, atmokantis už visus nusidėjėlius ir dovanojantis jiems malonę.

3. Kaip Dievo darbas ad extra, atpirkimas priskirtinas visiems trims dieviškiesiems Asmenims, bet kiekvienam iš jų vis kitokiu atžvilgiu. Iniciatyva siųsti Sūnų ir Dvasią į pasaulį priklauso Tėvui, pirmapradei versmei, iš kurios trykšta visas gėris. Sūnus, įsikūnydamas ir mirdamas ant kryžiaus, atlieka pervartą: Dievo priešai paverčiami jo draugais. Šventoji Dvasia, atsiunčiama į tikinčiųjų protus ir širdis, įgalina juos asmeniškai naudotis Dievo atperkamojo veikimo vaisiais. Kristui įžengus į dangų, Šventoji Dvasia Kristaus atperkamosios veiklos vaisius daro prieinamus Bažnyčioje ir per Bažnyčią [146].

4. Kas yra Atpirkėjas? Į tą klausimą galima atsakyti tik Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Pažinti Atpirkėją reiškia priklausyti Bažnyčiai. Augustinas tai pabrėžė savo mokyme apie visą Kristų, Christus totus, – Galvą ir Narius. Pasak Grigaliaus Didžiojo, „mūsų Atpirkėjas laikomas vienu asmeniu su šventąja Bažnyčia, kurią jis padarė sava“ [147]. Bažnyčios kaip Kristaus Kūno gyvenimo nevalia atskirti nuo Galvos gyvenimo. Jonas Eudas rodo mums išeities tašką, kaip suprasti Atpirkėjo vienatinumą: „Turime savyje tęsti ir įgyvendinti Kristaus slėpinius bei nuostatas ir dažnai jo prašyti, kad jis juos įgyvendintų bei tobulintų mumyse ir visoje Bažnyčioje... Juk Dievo Sūnus trokšta, kad dalyvautume jo slėpiniuose, taip sakant, juos plėtotume ir tam tikru būdu įamžintume savyje ir visoje Bažnyčioje“ [148]. Gaudium et spes, 22 skirsnyje, tas visa apimantis Atpirkėjo vienatinumas reiškiamas taip: „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. Mat Adomas, pirmasis žmogus, buvo ateisiančiojo, tai yra Kristaus Viešpaties, provaizdis. Apreikšdamas Tėvo ir jo meilės slėpinį, Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą. <...> Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta, ji ir mumyse tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo.“ Jonas Paulius II atkartoja tai Redemptor hominis: „Per atpirkimo slėpinį Kristus visiems laikams susivienijo su kiekvienu žmogumi“ [149].

5. Žodžio įsikūnijimo dėka Atpirkėjo vienatinumas mums tampa jau įžvelgiamas jo atperkamojoje galioje. Velykų slėpinyje Atpirkėjas išganymą padarė prieinamą visiems: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ [150]. Sekminių dovana įgalino jo apaštalus ir mokinius atpažinti, kas buvo Jėzus, kai Bažnyčios bendrystėje – mokydami, laužydami duoną, melsdamiesi [151] – jie suvokė, ką Jėzus dėl jų padarė, ko mokė ir ką įsakė. Kaip tik tokia ir yra Šventosios Dvasios paskirtis Jono teologijoje [152].

6. Todėl mes, žmonės, pažinti, kas yra Atpirkėjas, galime tik Bažnyčios bendruomenėje ir per ją. Kristaus negalima atskirti nuo Bažnyčios. Būtent Kristus maitina savo Kūną – Bažnyčią ir taip tikinčiųjų bendruomenę įtraukia į atpirkimo darbą. Būtų klaidinga apsunkinti Bažnyčią tokiu autonomiškumu, kurio ji negali pakelti.

7. Kristaus vienatinumas suprastinas būtent tokioje „kristologinėje konsteliacijoje“, kuri konkretų pavidalą įgyja Bažnyčioje. Velykų slėpinys Bažnyčios liturginiams metams teikia kontekstą [153]. Krikščionys kviečiami – savo objektyviu tikėjimu (fides quae) ir pagal savo galimybes Bažnyčios bendruomenėje – išpažinti ir skelbti, kad Kristus yra vienintelis šio pasaulio Atpirkėjas, o Bažnyčia – visuotinis išganymo sakramentas. Kristaus įvykis padaromas prieinamas per Bažnyčią, pastarajai suvokiant, aiškinant ir skelbiant Atpirkėjo vienatinumą.

8. Bažnyčia priartina vienatinį Atpirkėją ta prasme, kad kaip bendruomenė (koinonia), gyvenanti Velykų slėpiniu, priima visus patyrusius nuteisinimą Kristuje per Krikštą ar Sutaikinimo sakramentą ir trokštančius gyventi atpirkimu. Nors čia ir turime atkreipti dėmesį, kad bendrystė su Kristaus auka (prosphora) apima ir dalijimąsi jo kančiomis [154], tas kentėjimas su Kristumi, besireiškiantis ir sakramentiškai, ir realiai krikščionio gyvenime, prisideda prie Bažnyčios statydinimo ir todėl irgi yra atperkamasis.

9. Atpirkimo reikšmę ir Atpirkėjo vienatinumą atskleidžia Bažnyčios esminė veikla pasaulyje: martyria, dia­konia ir leitourgia. Kaip Viešpaties koinonia, Bažnyčia kviečia žmoniją nesavanaudiškai prosphora gyvensenai, pirmiausia grįstai Eucharistija, bet taip pat ir šventųjų bendryste, kurioje ypatinga vieta tenka Marijai. Tas iš Bažnyčios gyvojo tikėjimo gautas žinojimas, kad tarp atpirktųjų ir vienatinio Atpirkėjo egzistuoja intersubjektyvus ryšys, gali būti objektyviai išreikštas autentiškomis teologinėmis ištaromis. Tokios ištaros, pradedamos nuo Atpirkėjo objektyvumo, gali sustiprinti individo tikėjimo gyvenimą ir suteikti jam apibrėžtą pavidalą. Su Atpirkėjo vienatinumo suvokimu labai seniai ir neatskiriamai yra susietas, pavyzdžiui, sekmadienio kaip to, kuris buvo nukryžiuotas, prisikėlimo dienos šventimas.

10. Bažnyčios sąsają su Kristaus atperkamuoju darbu iškiliai patvirtina Marija, Bažnyčios Motina. Nepakartojama malone ji buvo apsaugota nuo nuodėmės, o jos ryšys su Kristaus atperkamuoju darbu viršūnę pasiekia per nukryžiavimą, kai ji „skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji našta“ [155]. Pasak Jono Pauliaus II, „su atperkamąja jos Sūnaus auka Viešpaties tarnaitės motiniškasis tarpininkavimas įgijo visuotinį matmenį <...>. Marijos klusnus bendradarbiavimas dalyvauja Atpirkėjo, vienatinio tarpininko, visuotiniame tarpininkavime“ [156].

11. Tėvas padarė mus savo vaikais atpirkdamas per Kristaus žmogiškąją valią. Dėl to, kad Kristus pakluso Tėvo valiai ir atidavė savo gyvybę už daugelį [157], jo asmuo ir atpirkimo darbas mūsų pasaulyje įgyja nepakartojamą ir neprilygstamą reikšmę bei kilnumą. Kristaus kilsmas iš Tėvo nenutrūksta ir jam save atiduodant už mus. Šis nepakartojamas santykis dėl savo pačios prigimties negali būti teologiškai integruotas į jokią kitą religiją, net jei atpirkimo vaisiai prieinami visiems. Tai, kad Kristaus kaip Atpirkėjo žmogiškoji valia yra istoriškai sąlygota, savaime nepanaikina galimybės, kad tai, kas žmogiškai yra sui generis ir Laiške žydams vadinama „klusnumo mokymusi“, klusnumo, kurį Kristus radikaliai įgyvendins Velykų slėpinyje. Kadangi ši Kristaus kaip Atpirkėjo žmogiškoji valia visiškai atitinka dieviškąją valią („Ne mano, bet tavo valia“), Kristus kaip įsikūnijęs Tarpininkas yra mūsų gynėjas ir dangiškojoje šventovėje [158].

12. Atpirkėjo savęs atidavimo už visus idėja neabejotinai remiasi Velykų slėpiniu, bet sykiu ne mažiau ir įsikūnijimo slėpiniu bei kitais Kristaus gyvenimo slėpiniais, kviečiančiais krikščionis gyventi sekant jo pavyzdžiu kaip „filii in Filio[159]. Čia aikštėn iškyla krikščioniškajam gyvenimui būdingas trejybinis matmuo. Per nuteisinimą, tikinčiojo gaunamą Bažnyčioje, krikščioniškoji patirtis drauge su Atpirkėju persislenka į pašventintą atpirktąjį gyvenimą, vadovaujamą ir tobulinamą – intensyviau nei nuteisinant – Šventosios Dvasios. Tai reiškia, kad esame kviečiami jau dabar per Kristų Šventojoje Dvasioje dalyvauti dieviškajame Trejybės gyvenime. Tad Tėvo dovana, būtent jo Sūnaus asmuo ir dalijimasis Šventąja Dvasia, nesuderinami su pelagijonybės pastagomis teigti, kad žmogaus prigimtis gali save nuteisinti savo pačios išgalėmis, ir su kvietizmu, per kuklų vaidmenį skiriančiu žmogaus asmeniui.

13. Krikščioniškasis gyvenimas Tradicijos teisingai laikomas rengimusi amžinajai bendrystei su Dievu. Šia prasme „kūne“ keliaujame į susitikimą su mūsų vienatiniu Viešpačiu, Atpirkėju, kad vieną dieną pilnatviškiau su juo susivienytume. Tačiau Atpirkėjo vienatinumas atsiskleidžia ir per tikinčiųjų gyvenimą čia ir dabar. Šiame pasaulyje, paženklintame ir kūrinijos gerumo, ir nuopuolio nuodėmingumo, krikščionys, sekdami Kristumi, mėgina atpirkimą įgyvendinti ir skleisti. Jų dorybingas gyvenimas ir krikščioniškosios gyvensenos pavyzdys leidžia visų epochų žmonėms pažinti, kad yra vienatinis šio pasaulio Atpirkėjas. Evangelizacija yra būtent tai.

2. Nupuolusioji ir atpirktoji žmonija

14. Krikščioniškasis tikėjimas atpirkimu pirmiausia yra tikėjimas į Dievą. Jėzuje Kristuje, savo vienatiniame įsikūnijusiame Sūnuje, „tasai Vienatinis, kurį žmonės vadina Dievu“ (šv. Tomas) apreiškia save kaip vienatinį ir tikrą Išganytoją, kuriuo visi gali pasitikėti. Tačiau sykiu privalu pabrėžti, kad tas Dievas – Išganytojas apreiškia žmonijai ir ją pačią: tad jos būvis yra radikaliai įkeltas į santykį su siūlomu išganymu ir nuolatos apibrėžtinas į tą santykį atsižvelgiant.

15. Kaip žmogaus būvis apšviečiamas išganymo, Dievo siūlomo Jėzuje Kristuje? Kaip žmonija atrodo atpirkimo akivaizdoje? Atsakymas galėtų apšviesti žmogaus istorinę situaciją, bet, kaip atkreipėme dėmesį I dalyje, ją ženklina ir svarbūs kontrastai.

16. Galima būtų pasakyti, kad Jėzaus Kristaus siūlomo atpirkimo akivaizdoje žmonija atranda, kad ji iš pagrindų orientuota į išganymą [1] ir iš pagrindų paženklinta nuodėmės [2].

Žmonija, orientuota į išganymą

17. Kristaus atpirkimu žmonijai pirmiausia apreiškiama, kad ji vienu metu ir skirta išganymui, ir geba jį priimti.

18. Visa biblinė tradicija pilna situacijų, kai Izraelio tauta – neturtingų žmonių, pašauktų tapti Izraelio tauta, grupė – savo Dievo ieškoti ir jį išpažinti skatinama Dievo įsikišimais, išgelbėjančiais ją iš negandos ir pražūties. Nuo Išėjimo knygos epizodų, kur Jahvė galingai ištiesia pagalbos ranką, iki atleidimo palūžusiai ir atgailaujančiai širdžiai akivaizdu, kad, Dievo tautos ir kiekvieno tikinčiojo akimis, Dievo apsireiškimą rodo atneštas išganymas.

19. Bet lygiai taip pat akivaizdu, kad Dievas įsikiša ir, vadinasi, apsireiškia išganymo poreikiui jo tikraisiais matmenimis esant aiškiai regimam tų, kurie iš Dievo teikiamo išganymo gaus naudos.

20. Dievas buvo toks ištikimas savo „įsipareigojimui“ žmonijai, savo planui sudaryti sandorą su žmonija, kad, „atėjus metui“, atsiuntė jiems savo vienatinį Sūnų. Kitaip tariant, Dievas nepasitenkino tiesiog įsikišimu „iš išorės“ per tarpininkus, pats išlikdamas, taip sakant, atstu nuo tų, kuriuos troško išganyti. Jėzuje Kristuje Dievas pats atėjo pas juos, tapo vienu iš jų. Tėvas atsiuntė savo vienatinį Sūnų Šventojoje Dvasioje dalytis žmogiškuoju būviu (viskuo, išskyrus nuodėmę) ir per tai užmegzti tiesioginį ryšį su žmogumi. Tai buvo padaryta, kad žmonės galėtų atgauti Dievo palankumą ir pilnatviškai įsitraukti į dieviškąjį gyvenimą. Dėl to žmogaus būvis atsidūrė visiškai naujoje perspektyvoje.

21. Žmogaus būvis pirmiausia iškyla kaip meilės, galinčios eiti „iki galo“, objektas: Dievo meilės mums įrodymas yra tai, kad Kristus, mums visiems tebesant nusidėjėliais, „numirė už mus“ [160] ir: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, – kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ [161].

22. Taigi remiantis išganingąja Dievo valia, jo apreikšta per savo Sūnų, kuris įsikūnijo, numirė ir prisikėlė iš numirusių, žmonijos laukia pilnatvė. Dievo žmonijai Jėzuje Kristuje nuskirtas ir radikalus prigimties išganymas: ji savo ruožtu kviečiama įžengti į Jėzaus Kristaus velykinio slėpinio dinamiką. Kita vertus, tas išganymas įgyja sūnystės Kristaus, Sūnaus, Dvasioje pavidalą. Traukiami ir palaikomi Dvasios (dalyvaudami sakramentuose), vyrai ir moterys kviečiami kupini tikėjimo ir vilties gyventi dangiškojo Tėvo vaikų būviu, bet kartu ir jausti pareigą vykdyti žemėje jo valią – mylėti savo brolius ir su meile jiems tarnauti.

23. Kita vertus, net ir neapsaugoti nuo lūkesčio ir liūdesio, šio pasaulio skausmo kupinų akimirkų, jie žino, kad visomis aplinkybėmis juos lydi Dievo malonė – veiklus jo meilės ir gailestingumo buvimas juose. Ir net mirties akimirką jie žino, jog tai ne pabaiga, nes jiems pažadėtas kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas.

24. Nors žmonija gali pasirodyti skurdi ir nedaug verta, iš to neišplaukia, kad ji visiškai bevertė Dievo akyse. Priešingai, Biblija mums nuolatos primena: Dievas žmonijos naudai įsikiša tik todėl, kad žmones laiko vertus jo įsikišimo. Turėtume, pavyzdžiui, įsidėmėti patikinimą Izraeliui jo kančios gelmėje: „Kadangi esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano“ [162].

25. Kitaip tariant, anot biblinio ir krikščioniškojo tikėjimo, nepaisant visko, kas neigiama žmonijoje, visada lieka kas nors, ką galima išganyti, nes tą gali mylėti pats Dievas ir, vadinasi, myli. Kaip tai gali būti ir kaip tą gali suvokti žmogus?

26. Biblinis ir krikščioniškasis atsakymas yra mokymas apie kūriniją. Pasak šio mokymo, žmonija ir pasaulis neturi teisės egzistuoti ir kartu nėra „atsitiktinumo ar būtinybės“ vaisius. Jie egzistuoja, nes buvo ir yra pašaukti. Jie buvo pašaukti, kai dar neegzistavo, bet taip, kad galėtų pradėti egzistuoti. Jie pašaukti iš nebūties, kad būtų atiduoti sau dėl savęs pačių ir todėl egzistuotų savarankiškai.

27. Bet jei toks yra žmogaus pirminis būvis pasaulyje – būvis, kuris kaip tik ir daro jį tokios žinios skelbėju, – tai iš to išplaukia svarbių padarinių, kuriuos išryškina tikėjimas.

28. Dievas sukūrė žmoniją turėdamas tikslą. Sukūrė dėl tos pačios priežasties, kurią apreiškia Dievo įsikišimai istorijoje, – iš meilės žmonijai ir dėl jos gerovės. Kalbant tiksliau, sukūrė žmogų, kad su juo sudarytų sandorą ir leistų jam dalyvauti paties Dievo gyvenime. Kitaip tariant, kūrinija skirta malonei, Dievo gyvenimui, gyvenimui su Dievu ir Dievui.

29. Jei Dievas pašaukia mus paskirčiai, aiškiai pranokstančiai žmogiškąsias galias, nes tai tegali būti gryna malonė, vis dėlto tiesa, kad ta paskirtis turi atitikti tai, kas žmogus yra kaip toks. Kitaip Dievo dovanos ir malonės gavėjas būtų ne tas, kuris tam pašauktas. Šia prasme, su visa pagarba malonės neužtarnaujamumui, žmogaus prigimtis yra orientuota į antgamtybę ir įgyvendina save malonėje ir per malonę taip, kad žmogaus prigimtis yra atvira antgamtybei (capax Dei).

30. Vis dėlto reikia pabrėžti, kad Dievas savo malonės žmonijai neprimeta; jis ją tiesiog siūlo. Vadinasi, jis rizikuoja. Kadangi naudojasi Dievo suteikta laisve, žmogus gali ne visada elgtis taip, kaip norėjo Dievas, gali piktnaudžiauti Dievo duotais talentais siekdamas savo tikslų bei garbės.

31. Dievas šias dovanas suteikė, kad žmonija trokštų ieškoti Dievo ir surastų jį kaip vienintelę pilnatvės žmogui versmę. Bet žmogus visada gali kita linkme nukreipti savo prigimties dinamiką ir širdies judėjimą. Vis dėlto lieka tiesa, jog žmogus sukurtas – ir toliau toks liks – Dievo meilei, malonei ir Dievo jam sumanytam išganymui.

Žmonija nuodėmėje

32. Kristaus atpirkimas atveria dar vieną požiūrį į žmoniją istoriniame būvyje: šį būvį ženklinantys neigiami aspektai yra žmogaus nuodėmės vaisius, bet tai nepriverčia suabejoti Dievo ištikima kuriamąja ir išganomąja meile.

33. Kaip ir visuotinė patirtis, tikėjimas neturėtų išleisti iš akių neigiamų žmogaus būvio aspektų. Jis neturi ignoruoti to, kad istorijoje ne viskas vyksta pagal Dievo Kūrėjo intencijas. Tačiau tai nepanaikina tikėjimo: Dievu, kuris išpažįstamas tikėjimu, galima pasitikėti. Dievas neišsižada savo pradinės intencijos, jis tik imasi priemonių kuo įstabiausiu būdu atkurti tai, kas sugadinta. Įsikišdamas per Jėzų Kristų, jis, nepaisydamas žmogaus, savo partnerio, neištikimybės, parodė, kad yra ištikimas sau.

34. Atsiųsdamas savo Sūnų žmogaus pavidalu, Dievas, pasaulio Kūrėjas ir Išganytojas, pašalino bet kokį pagrindą abejoti dieviškuoju planu sudaryti išganingąją sandorą.

35. Ta Dievo ištikimybės savo sandorai apraiška atskleidžia žmogaus būvio neigiamus aspektus ir per tai žmonių giminės išganymo poreikio didumą bei gilumą.

36. Dievas iš tiesų siunčia savo vienatinį Sūnų atkurti jo išganymo plano, glūdinčio jau pačiame kūrimo akte, tik dėl to, kad tas planas buvo iš pagrindų sugriautas. Jo sėkmė dabar priklauso nuo „naujos pradžios“, Ireniejaus vadintos „suvienijimu iš naujo“. Sūnus įsikūnijo, jog atnaujintų sandorą, tik dėl to, kad sandora buvo sulaužyta ne Dievo, bet žmonių valia. Ir jei įsikūnijęs Sūnus, kad ją atnaujintų, turėjo vykdyti Tėvo valią, tapti klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties, tai tik dėl to, jog tikroji žmogaus nelaimės versmė yra jo neklusnumas, nuodėmė, atsisakymas vaikščioti Dievo siūlomos sandoros keliais.

37. Vadinasi, Dievo Sūnaus įsikūnijimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas apreiškia ne tik Dievo Išganytojo meilę, bet ir sykiu žmogaus būvį jam pačiam.

38. Jėzus pasirodo kaip vienintelis kelias į išganymą todėl, jog žmonijai, kad ji būtų išganyta, jo reikia ir kad be jo ji pražūtų. Todėl turime pripažinti – visi žmonės ir visas pasaulis apjuostas nuodėmės [163] ir taip būta „nuo pradžios“. Tada galima sakyti, kad Jėzus pasirodė, kad iš pagrindų „atkurtų“ žmogaus būvį ir būtent duotų naują pradžią.

39. Galima sakyti, kad Jėzus yra labiau „pradžia“ nei pats Adomas. „Pradžią duodančioji“ Meilė yra svarbiau už „pirmąją nuodėmę“, nes žmonių giminė jos būvį ženklinančios nuodėmės didumą ir gilumą iki galo suvokė tik tada, kai Jėzuje Kristuje buvo apreikštas Dievo meilės visai žmonių giminei „plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“ [164].

40. Dievas, atsiųsdamas savo Sūnų, iš naujo visiems atvėrė išganymo vartus todėl, kad nepakeitė nuostatos šiuo atžvilgiu; nuostatą buvo pakeitusi žmonija. Sandorą, meilės Dievo trokštą nuo pradžios, buvo sulaužiusi žmogaus nuodėmė. Todėl kilo konfliktas tarp Dievo plano ir žmogaus troškimų bei elgesio [165].

41. Nuo pat pradžios atmesdama Dievo kvietimą, žmonija nusigręžė nuo savo tikrosios paskirties ir istorijos įvykiai paženklinti nutolimo nuo Dievo bei jo meilės plano; istorija išties paženklina Dievo atmetimo.

42. Dievo vienatinio Sūnaus atėjimas į žmogaus istorijos šerdį rodo, kad dieviškoji valia siekia įgyvendinti savo planą nepaisydama pasipriešinimo. Kristaus, ir ypač jo kryžiaus, slėpinys ne tik parodo nuodėmės didumą ir jos padarinius žmonijai – nedorybės „slėpinį“, – bet ir aiškiai bei galutinai apreiškia Dievo meilės neužtarnaujamumą, radikalų atlaidumą ir eschatologinį pergalingumą.

43. Čia galima priminti tradicinę patristinę ir augustiniškąją dviejų „Adomų“ temą. Nebandome jų vieno kitam prilyginti, bet tradicinis jų sugretinimas vis dėlto prasmingas. Pagrindiniuose Pauliaus tekstuose, kuriuose tai daroma [166], taip pabrėžiamas nuodėmės ir išganymo visuotinumas. Šiuo sugretinimu norima perteikti „juo labiau“ mintį, nusveriančią svarstykles Kristaus ir išganymo naudai: jei pirmajam Adomui buvo būdingas visuotinumo matmuo nuopuolio plotmėje, tai juo labiau visuotinesnis yra antrasis Adomas išganymo plotmėje, t. y. savo siūlymo visuotinumu ir jo perteikimo eschatologiniu veiksmingumu.

44. Tad štai koks priešais akis iškyla žmogaus būvis – padalytas tarp dviejų Adomų, ir būtent taip krikščioniškasis tikėjimas aiškina tą „kontrastingą“ situaciją, kurią ir bet kuris netikintysis atpažįsta kaip būdingą istoriniam žmogaus būviui. Dėl savo kilmės iš Adomo panirusi į nuodėmės, neklusnumo ir mirties istoriją, žmonija pašaukta vienytis su Dievo atsiųstuoju naujuoju Adomu, jo vienatiniu Sūnumi, mirusiu už mūsų nuodėmes ir prisikėlusiu, kad būtume nuteisinti. Krikščioniškasis tikėjimas aiškiai skelbia, kad su pirmuoju Adomu paplito nuodėmė, o su antruoju Adomu radosi apsčiai malonės [167].

45. Visa žmonijos istorija ir kiekvieno žmogaus širdis yra arena, kurioje tarp šių abiejų Adomų rutuliojasi žmonių išganymo bei gyvenimo drama ir skleidžiasi Dievo malonė bei garbė.

3. Pasaulis, veikiamas atperkamosios malonės

Atpirkimo paženklinta žmonija

46. Dievo Sūnus mūsų broliu tapo pirmiausia tam, kad išganytų žmones [168], – visaip mėgintu, bet nenusidėjusiu [169]. Pritariant kai kuriems patristiniams autoriams (įskaitant Ireniejų ir Atanazą, minėtus III dalyje) [170], galima teigti, kad net jei negali būti ir kalbos apie „kolektyvinį įsikūnijimą“, Žodžio įsikūnijimas paveikė visą žmogaus prigimtį. Vien dėl to, kad vienas iš žmonių šeimos narių yra Dievo Sūnus, visi kiti, būdami jo broliai ir seserys, įgyja naują kilnumą. Būtent todėl, kad Kristaus prisiimtoji žmogaus prigimtis išlaikė savo kūriniškąją tapatybę, pati žmogaus prigimtis buvo pakelta į aukštesnį būvį. Pasak pastoracinės konstitucijos apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje, „jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ [171]. Kaip „antrasis Adomas“ Kristus iš naujo suvienija žmoniją Dievo akivaizdoje, tampa atnaujintos šeimos galva ir atkuria pirminį Dievo paveikslą. Apreikšdamas Tėvo meilės slėpinį, Kristus pilnatviškai apreiškia žmoniją jai pačiai ir atskleidžia kiekvieno asmens aukščiausią pašaukimą [172].

47. Kristaus atperkamasis darbas paveikė visus žmones santykio su galutine paskirtimi lygmeniu, nes visi pašaukti amžinajam gyvenimui. Praliedamas savo kraują ant kryžiaus, Kristus įsteigė naują sandorą, malonės režimą, skirtą visiems žmonėms. Kiekvienas iš mūsų išvien su apaštalu gali sakyti: jis „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ [173]. Kiekvienas pašauktas per įvaikinimą dalytis Kristaus sūnyste. Dievas tam nešaukia nesuteikdamas gebėjimo į tai atsiliepti. Todėl Vatikano II Susirinkimas moko, kad visi žmonės, net tie, kurie niekada negirdėjo Evangelijos, yra palytėti Kristaus malonės [174]. „Turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ [175]. Su visa pagarba slėpiningiems dieviškosios apvaizdos veikimo būdams neevangelizuotųjų atžvilgiu pastebėtina, kad čia pagrindinis dėmesys skiriamas apreikštajam išganymo planui, parodančiam Dievo gailestingus ketinimus ir būdą, kuriuo Dievas tinkamai pašlovinamas.

Tikėjimo atsakas

48. Pirmutinė įžengimo į naująją malonės sandorą sąlyga yra turėti tikėjimą, kurio pavyzdys – Adomo tikėjimas [176]. Tikėjimas yra pamatinis atsakas į Evangelijos gerąją naujieną. Niekas negali būti išganytas be tikėjimo, kuris yra viso nuteisinimo pamatas ir pradmuo [177].

49. Tikėjimo gyvenimui nepakanka protu pritarti Evangelijos turiniui ar kliautis dieviškuoju gailestingumu. Atpirkimas veiksmingas tik tada, kai įgyjame naują egzistenciją, besiremiančią meilės kupinu klusnumu [178]. Tokia egzistencija atitinka klasikinį tikėjimo, gaivinamo meilės, supratimą [179].

50. Krikštu, tikėjimo sakramentu, tikintysis įtraukiamas į Kristaus Kūną, išlaisvinamas iš gimtosios nuodėmės ir jam garantuojama atperkamoji malonė. Tikintysis „apsivelka“ Kristumi ir gyvena atnaujintą gyvenimą [180]. Atnaujintas krikšto kaip mirties nuodėmei ir prisikėlimo tikram gyvenimui Kristuje suvokimas gali įgalinti krikščionis patirti atpirkimo realumą bei suteikti jiems džiaugsmo ir laisvės gyvenant Šventojoje Dvasioje.

Išlaisvinimas

51. Krikštas yra išlaisvinimo iš nuodėmės ir atgimimo naujai pasirinktoje laisvėje sakramentas. Išlaisvintas iš nuodėmės Dievo malone, skatinančia atsakyti tikėjimu, tikintysis pradeda krikščioniškojo gyvenimo kelionę. Per malonės sužadintą tikėjimą tikintysis išlaisvinamas iš blogio valdžios ir patikimas Jėzui Kristui, mokytojui, dovanojančiam vidinę laisvę. Tai ne tiesiog gryna laisvė, neutraliai leidžianti daryti viską, ką galima, bet sąžinės laisvė, kviečianti Kristaus malonės apšviestus žmones paklusti giliausiam jų esybės įstatymui ir laikytis Evangelijos taisyklių.

52. Tiktai Evangelijos šviesoje sąžinė gali būti ugdoma vykdyti Dievo valią nejausdama savo laisvės suvaržymo. Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, „visi žmonės privalo ieškoti tiesos, ypač tiesos apie Dievą ir Bažnyčią, ir pažinę priimti ją ir jos laikytis. Šventasis Sinodas taip pat išpažįsta, kad ši pareiga liečia ir saisto žmonių sąžinę ir kad tiesa žmogų įtikina ne kitaip, kaip tik pačios tiesos galia švelniai ir drauge galingai veikdama jo protą“ [181].

53. Gyvieji Kristaus Kūno nariai tampa Dievo draugais ir amžinojo gyvenimo vilties paveldėtojais [182]. Jie gauna pirmutinius Šventosios Dvasios vaisius [183], į jų širdis apsčiau išliejama Šventosios Dvasios meilės [184]. Ta meilė, trykštanti klusnumu ir gerais darbais [185], atnaujina tikinčiuosius iš vidaus ir padaro juos gebančius laisvai laikytis naujojo Evangelijos įstatymo [186]. Šventosios Dvasios malonė dovanoja vidinę ramybę, teikia džiaugsmą ir padeda tikėti bei laikytis įsakymų.

Sutaikinimas

54. Išlaisvinimas iš nuodėmės atpirkimu Kristuje sutaikina žmogų su Dievu, artimu ir visa kūrinija. Kadangi gimtoji ir tikroji nuodėmė iš esmės yra maištas prieš Dievą ir dieviškąją valią, atpirkimas atkuria taiką ir bendravimą tarp žmogaus ir Kūrėjo: Dievas patiriamas kaip Tėvas, atleidžiantis savo vaikui ir priimantis jį atgal. Šventasis Paulius iškalbingai aptaria sutaikinimo aspektą: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja. O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi <...>. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. <...> Kristaus vardu maldaujame: Susitaikinkite su Dievu![187].

55. Evangelijos žodis sutaikina sukilusius prieš Dievo įstatymą ir parodo naują klusnumo taką iki Kristaus apšviestos sąžinės gelmių. Prieš artindamiesi prie altoriaus, krikščionys privalo susitaikyti su artimu [188].

56. Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas pašventina sugrįžimą prie krikšto slėpinio ir yra susitaikinimo su Dievu sakramentinė forma ir jo atleidimo dėl atpirkimo Kristuje įgyvendinimas.

57. Bažnyčioje krikščionys nuolatos išgyvena sutaikinimo slėpinį. Atkūrę taiką su Dievu ir paklusdami Evangelijos įsakymams, jie toliau tęsia sutaikintąjį gyvenimą drauge su kitais, su kuriais yra pašaukti į bendruomenę. Sutaikinti su pasauliu, jie nebedarko jo grožio ir nebebijo jo galių, bet, priešingai, stengiasi apsaugoti ir kontempliuoti pasaulio stebuklus.

Bendrystė

58. Laisvė nuo nuodėmės, sutvirtinta sutaikinimo su Dievu, artimu ir kūrinija, leidžia krikščionims atrasti tikrąją bendrystę su savo Kūrėju, tapusiu jų Išganytoju. Per tokią bendrystę jie įgyvendina savo paslėptas potencines galimybes. Kad ir kokios didelės būtų žmogaus prigimties intelektinės ir kuriamosios galios, jomis neįmanoma pasiekti pilnatvės, įgalinamos bendrystės su Dievu. Bendrystė su Atpirkėjo asmeniu tampa bendryste su Kristaus Kūnu, t. y. visų pakrikštytųjų bendryste Kristuje. Tad atpirkimui būdingas socialinis matmuo: būtent Bažnyčioje ir per Bažnyčią, Kristaus Kūną, individas išganomas ir atranda bendrystę su Dievu.

59. Vienydamasis su visų laikų ir vietovių pakrikštytais tikinčiaisiais, krikščionis gyvena šventųjų bendrystėje, kuri yra pašventintų asmenų (sancti) bendrystė priimant šventus dalykus (sancta): Dievo žodį ir sakramentus, kuriuose esti bei veikia Kristus ir Šventoji Dvasia.

Kova ir kančia

60. Visi gyvenantieji Kristuje pašaukti veikliai dalyvauti tebesitęsiančiame atpirkimo procese. Įtraukti į Kristaus Kūną, jie tęsia jo darbą ir per tai artimiau su juo susivienija. Kaip jis buvo prieštaravimo ženklas, lygiai taip ir pavieniai krikščionys bei visa Bažnyčia tampa prieštaravimo ženklais kovodami su nuodėmės ir pražūties jėgomis supami kančios ir pagundų. Tikintieji vienijasi su Viešpačiu savo malda [189], darbais [190] ir kančiomis [191]; visa tai turi atperkamąją vertę, jei sujungiama su paties Kristaus veikla ir įtraukiama į tai. Kadangi kiekvienas nuopelningas žmogaus veiksmas yra įkvėptas ir paskatintas dieviškosios malonės, Augustinas pareiškė, jog Dievas trokšta, kad jo dovanos taptų mūsų nuopelnais [192].

61. Šventųjų bendrystė apima Kristaus Kūno narių, įskaitant pašlovintus iki mūsų, dalijimąsi kančiomis, pagerbimais, džiaugsmais, maldomis ir užtarimais. „Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris nors narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai“ [193].

62. Turint priešais akis abipusį krikščionių sutaikinimą Kristaus Kūne, kiekvieno kančia yra dalyvavimas Kristaus atperkamojoje kančioje. Kentėjimu tarnaudamas Evangelijai krikščionis papildo, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ [194]. Tikintieji nebėga nuo kančios, bet laiko ją veiksminga priemone vienytis su Kristaus kryžiumi. Ji jiems tampa užtarimu per Kristų ir Bažnyčią. Nuo atpirkimo neatsiejamas kentėjimo išvien su Nukryžiuotuoju priėmimas. Pakelti išorinius išbandymus padeda Dievo pažadai ir amžinosios palaimos anticipacija.

Bažnytinis solidarumas

63. Atpirkimui būdingas bažnytinis aspektas, nes Bažnyčia Kristaus buvo įsteigta „įamžinti atpirkimo išganomąjį darbą“ [195]. Kristus mylėjo Bažnyčią ir „atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ [196]. Per Šventąją Dvasią Kristus yra Bažnyčioje, kuri yra „šios [Dievo] karalystės ūglis ir pradžia žemėje“ [197]. Nors ir sutepta savo narių, dažnai neatspindinčių Kristaus tikrojo veido [198], nuodėmingumo bei susiskaldymo, Bažnyčia savo gilesne tikrove išlieka šventąja šventove, kurios „gyvieji akmenys“ [199] yra tikintieji. Ji nuolatos stengiasi apsivalyti, kad akivaizdžiai būtų išganymo „visuotinis sakramentas“ [200], artimos jungties su Dievu ir žmonių giminės vienybės ženklas ir įrankis [201]. Bažnyčiai tenka užduotis skelbti žinią apie išganymą ir sudabartinti išganomąjį įvykį sakramentų šventimu.

64. Bažnyčioje skleidžiasi įvairūs atpirkimo etapai, jau minėti išlaisvinimas, sutaikinimas, bendrystė. Gyvenimas Šventojoje Bažnyčioje, Atpirkėjo Kūne, leidžia krikščionims pamažu išsigydyti savo nuodėmės sužeistą prigimtį. Išvien su kitais Bažnyčios tikinčiaisiais krikščionis vis labiau išlaisvinamas iš visokios susvetimėjimą sukeliančios vergystės atranda atskirtį nugalinčią tikrąją bendrystę.

65. Tikėjimo gyvenimas stiprina krikščionių tikrumą, kad Dievas atleido jų nuodėmes ir kad jie atrado tarpusavio bendrystę bei taiką. Dalijimasis tikėjimu ir malda šventųjų bendrystėje praturtina asmens dvasinį gyvenimą.

66. Švęsdamas Eucharistiją krikščionis atranda bažnytinio gyvenimo ir bendrystės su Atpirkėju pilnatvę. Šiame sakramente tikintysis dėkoja už Dievo dovanas, vienijasi su Jėzaus saviauka ir dalyvauja jo išganingame gyvenime bei mirtyje. Per Eucharistiją bendruomenė išlaisvinama iš nuodėmių ir atgaivinama jos egzistencijos pačios versmės. „Kada tik ant altoriaus atnašaujama kryžiaus auka, kuria jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis (1 Kor 5, 7), vykdomas mūsų atpirkimo darbas“ [202]. Dalyvaudamas Eucharistijoje pavienis krikščionis Kristaus Kūne pamaitinamas ir perkeičiamas, giliau įtraukiamas į išlaisvinamąją Bažnyčios bendrystę.

67. Eucharistinė bendrystė suteikia nuodėmių atleidimą Kristaus kraujyje. Šis sakramentas, būdamas nemirtingumo vaistas, panaikina nuodėmės padarinius ir suteikia aukštesnio gyvenimo malonę [203].

68. Eucharistija, būdama auka ir bendrystė, yra Dievo karalystės bei amžinojo gyvenimo laimės anticipacija. Tas džiaugsmas reiškiamas Eucharistijos liturgija, įgalinančia krikščionį sakramentinio atminimo lygmeniu gyventi išlaisvinančio, atleidžiančio ir Bažnyčios narius suvienijančio Atpirkėjo slėpiniais.

Pašventinimas

69. Išlaisvintas iš nuodėmės, sutaikintas ir gyvendamas bendrystėje su Dievu ir Bažnyčia, tikintysis pašventinamas. Pašventinimas prasideda Krikštu kaip mirtimi nuodėmei ir naujo gyvenimo su prisikėlusiu Kristumi pradžia. Klausydamasis Dievo žodžio ir dalyvaudamas sakramentuose bei Bažnyčios gyvenime, krikščionis laipsniškai perkeičiamas pagal Dievo valią ir daromas panašus į Kristaus paveikslą, kad duotų Dvasios vaisių.

70. Pašventinimas yra dalyvavimas šventume Dievo, kuris tikėjimu priimama malone vis labiau daro žmogaus egzistenciją panašią į Kristaus. Šis perkeitimo procesas gali pasiekti aukštumų ir patirti nuosmukių, tai priklauso nuo to, ar individas paklūsta Dvasios paskatoms, ar pasiduota nuodėmės vilionėms. Net nusidėjęs, krikščionis vėl pakeliamas sakramento malone ir padrąsinamas toliau eiti pašventinimo keliu.

71. Viso krikščioniškojo gyvenimo esmė ir viršūnė yra nesavanaudiška Dievo ir artimo meilė. Šventasis Paulius meilę vadina „Šventosios Dvasios vaisiumi“ [204] ir daug tos meilės apraiškų nurodo Šventosios Dvasios vaisių sąraše [205] ir savo himne meilei [206].

Visuomenė ir kosmosas

72. Atpirkimo padariniai pranoksta krikščionių vidinį gyvenimą ir tarpusavio santykius Bažnyčioje. Jo poveikis sklinda išorėn, nes Kristaus malonė linksta ramdyti viską, kas kelia konfliktus, neteisingumą ir priespaudą, taip prisidėdama prie to, ką popiežius Paulius VI pavadino „meilės civilizacija“. „Nuodėmės struktūras“, kilusias iš asmeninės naudos bei galios troškulio, galima įveikti tik „įsipareigojant artimo gėriui, pasirengus evangeline prasme netekti savęs kito labui“ [207]. Nesavanaudiška Kristaus meilė, perkeičianti tikinčiųjų gyvenimą, sulaužo baisųjį žmogaus smurto ratą. Tikroji draugystė kuria taikai ir teisingumui palankią aplinką, taip prisidėdama prie visuomenės atpirkimo.

73. Kartu tiesa ir tai, kad atpirkimo, kaip įspėjo keli popiežiai, nevalia susiaurinti iki socialinės bei politinės plotmės išlaisvinimo [208]. „Tokie socialinės nuodėmės atvejai yra daugelio asmeninių nuodėmių vaisius, sankaupa ir santalka“ [209]. Socialinių struktūrų keitimu, siekiant pagerinti vargšų dalią, neįmanoma nugalėti nuodėmės ar įdiegti šventumo, sudarančio Dievo atperkamojo plano esmę ir tam tikra prasme esančio jo tikslu [210]. Ir priešingai, žmonės, kenčiantys vargą ir priespaudą – negeroves, nuo kurių nebuvo apsaugotas pats Kristus, gali sulaukti Dievo gausios atperkamosios malonės ir būti tarp vargdienių, Kristaus vadinamų palaimintais [211].

74. Atpirkimui būdingas ir kosminis aspektas, nes Dievas panoro per Kristų „visa sutaikinti su savimi, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, – per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“ [212]. Paulius kalba apie kūriniją, kuri „tebedūsauja ir tebesikankina“ laukdama atpirkimo, leisiančio jai įgyti „Dievo vaikų garbės laisvę“ [213]. Apreiškimo Jonui knygoje, remiantis Izaiju, kalbama apie „naują žemę ir naują dangų“ kaip galutinį atpirkimo vaisių [214]. Bažnyčia Didžiojo penktadienio liturgijoje gieda apie Kristaus krauju nuplautus dangus ir vandenis (terra, pontus, astra, mundus, /quo lavantur flumine) [215].

Eschatologinės perspektyvos

75. Šiame gyvenime atpirkimo gaunama fragmentiškai ir nepilnatviškai. Turime dvasios pradmenis, bet drauge su visa kūrinija tebedūsaujame „laukdami įvaikinimo ir mūsų kūno atpirkimo. Tuo tarpu esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai“ [216].

76. Nors tikintiems krikščionims atleidžiamos nuodėmės ir suteikiama malonė, kad nuodėmė jiems nebekaraliautų [217], jų nuodėmingi polinkiai iki galo lieka neįveikti. Nuodėmės ženklai, įskaitant kančią ir mirtį, liks iki laiko pabaigos. Tie, kurie tikėdami daro savo gyvenimą panašų į Kristaus, yra tikri, kad per jų pačių mirtį jiems bus leista galutinai dalyvauti prisikėlusio Išganytojo pergalėje.

77. Krikščionys turi nuolatos grumtis su blogio ir kančios daugialypėmis formomis pasaulyje ir visuomenėje skatindami teisingumą, taiką bei meilę ir mėgindami visiems laiduoti laimę ir gerovę.

78. Atpirkimas bus atbaigtas tik kai vėl pasirodys Kristus įsteigti savo galutinės karalystės. Tada jis dovanos Tėvui nenykstančius savo grumtynių vaisius. Šventieji danguje dalysis naujosios kūrinijos šlove. Dieviškasis artumas persmelks visą sukurtąją tikrovę; visi daiktai suspindės Amžinojo spindesiu, kad „Dievas būtų viskas visame kame“ [218].

IŠNAŠOS

[1] Pr 1, 31.

[2] Plg. fides querens intellectum.

[3] Plg. 2 Kor 10, 5.

[4] 2 Tes 2, 7.

[5] Plg. didžiausiosios palaimos Sodas (genna).

[6] Plg. Jn 2, 25.

[7] Fil 4, 7.

[8] Plg., pvz., Pr 1–11; Mk 13, 1–37; Apr 22, 20.

[9] Rom 8, 23.

[10] Augustinas. Confessiones, 1, 1.

[11] Plg. 21, 2–7; Įst 25, 7–10.

[12] Plg. Įst 25.

[13] Plg. Kun 25; Sk 35, 9–34.

[14] Plg. 21, 2; Kun 25; Jer 34, 8–22; Įst 15, 9–10.

[15] Plg. 21, 29–30 (hebrajiškai: kofer; graikiškai: lytron).

[16] Plg. Pr 37, 26–27; 44, 33–34.

[17] Plg. Pr 32, 21.

[18] Plg. Kun 17, 10. 12.

[19] Plg. Kun 17, 11.

[20] Plg. 32, 7–14. 30–34, 12–17; 34, 8–9; Sk 14, 10–19; Įst 9, 18–19; Am 7; Jer 15, 1; Iz 53, 12; 2 Mak 15, 12–16.

[21] 1–15.

[22] Plg. ypač Est 14, 3–19, Rut 1, 15–18.

[23] Plg., pvz., Ps 74, 2; 77, 16.

[24] Plg., pvz., Ps 103, 4; 106, 10; 107; 111, 9; 130, 7.

[25] Plg. Mk 1, 5.

[26] Plg. Lk 15.

[27] Plg. Mk 14, 36.

[28] Plg. Mk 8, 31; 9, 31; 10, 32–34.

[29] Plg. Mk 1, 16–20.

[30] Plg. Mk 2, 15–17; 14, 17–31; Lk 5, 29–38; 7, 31–35. 36–50; 11, 37–54; 14, 1–24; 19, 1–10.

[31] Plg. Mk 2, 15–17; Lk 5, 27–32; 15, 2; 19, 7.

[32] Mk 11, 15–19; Mt 21, 12–13; Lk 19, 45–48; Jn 2, 13–22.

[33] Plg. Mk 14, 17–51; Mt 26, 20–35; Lk 22, 14–34.

[34] Plg. Jn 19, 30: consummatum est!

[35] Plg. Jn 3, 16.

[36] Plg. Jn 3, 14; 8, 28; 12, 32–33.

[37] Plg. Jn 11, 4; 12, 23; 13, 1; 17, 14.

[38] Jn 15, 13.

[39] Jn 19, 37.

[40] Plg., pvz., Job 2, 4; Koh 9, 4; Iz 58, 18; Ps 6, 5; 16, 10–11; 73, 27–28.

[41] Plg. Dan 12, 5–13; Išm 3, 1–13.

[42] Plg. Mt 22, 31–52.

[43] Plg. 1 Kor 1, 22–25.

[44] Plg. 4 Mak.

[45] Plg. 24; Mt 26, 27–28; 1 Kor 11, 23–26; Žyd 9, 18–21.

[46] Plg. Žyd 9, 22.

[47] Ephapax: plg. Rom 6, 10; Žyd 7, 27; 9, 12; 10, 10.

[48] Plg. Rom 5, 8–10.

[49] Rom 3, 24–25.

[50] Plg. Ps 2, 8.

[51] Plg. Rom 5, 13–18; Fil 2, 8; taip pat plg. Žyd 10, 5.

[52] Plg. taip pat 1 Pt 1, 18–20.

[53] Plg. Mt 1, 21; 3, 17; 4, 1–10; Lk 1, 35; 4, 14.18; Jn 1, 32.

[54] Plg. Lk 23, 46.

[55] Žyd 9, 14.

[56] Plg. Rom 8, 15; Gal 4, 6.

[57] Jn 19, 30: Paredoken to pneuma.

[58] Žyd 5, 8–10.

[59] Plg. Pr 1, 26–27.

[60] Plg. Kol 1, 15.

[61] Plg. Rom 6, 5–11; Žyd 9, 11–12; 10, 10.

[62] Plg. Rom 5, 12–21.

[63] Plg. Rom 6, 1–21.

[64] Rom 7, 7–25.

[65] Rom 7, 1–6.

[66] Rom 8, 1–13.

[67] Plg. Rom 6, 10–11.

[68] Plg. Rom, pirmiausia 15–17.

[69] Plg. Gal 3, 28.

[70] Plg. 1 Kor 13; Gal 5, 22–26.

[71] Ef 2, 14.

[72] Rom 5, 1.

[73] Rom 7, 24.

[74] Rom 7, 25a.

[75] Kol 1, 15–20.

[76] Plg. Rom 8, 18–23.

[77] Žyd 4, 11.

[78] Žyd 2, 10.

[79] Plg. Žyd 3, 5–6.

[80] Žyd 7, 1–28.

[81] Žyd 2, 10–15.

[82] Žyd 9, 24; 7, 25.

[83] Rom 8, 24–25.

[84] Apr 21, 3–5.

[85] Plg. 2 Kor 1, 22; 5, 5; Ef 1, 13–14.

[86] Apr 22, 20.

[87] Plg. Rom 5, 12.

[88] Ignotas Antiochietis. Ad Ephesios, 7, 2.

[89] Klemensas Romietis. Ad Corinthios, 59, 4.

[90] Ad Diognetum, 9, 6.

[91] Origenas. Contra Celsum, 2, 97.

[92] Justinas. Apologia, 5–6, 6.

[93] Atenagoras. Supplicatio pro Christianis, 25, 3, 3–4.

[94] Justinas. Dialogus cum Tryphone, 30, 3.

[95] Ireniejus. Adversus haereses, 5, 1, 1.

[96] Ireniejus. Adversus haereses, 5, Pratarmė: uti nos perficeret esse quod est ipse.

[97] Ireniejus. Adversus haereses, 1, 2, 1; 3, 17, 6.

[98] Ireniejus. Adversus haereses, 5, 7, 2.

[99] Atanazas. De Incarnatione Verbi, 7.

[100] Atanazas. Orationes contra Arianos, 2, 68–69.

[101] Grigalius Nazianzietis. Orationes, 38, 13; Epistula 101.

[102] Grigalius Nazianzietis. Orationes, 30, 21.

[103] Grigalius Nazianzietis. Orationes, 12, 4; 30, 6.

[104] Grigalius Nazianzietis. Orationes, 12, 4.

[105] Grigalius Nysietis. Adversus Apollinarem, 3, 1.

[106] Augustinas. In Johannis Evangelium tractatus, 124, 123.

[107] Plg., pvz., De incarantionis dominicae sacramento, De mysteriis, De sacramentis, De paenitentia, De sacramento regenerationis sive de philosophia.

[108] Augustinas. De gratia Christi et de peccato originali, 25.

[109] Augustinas. De natura et gratia, 23, 5; 30, 34; De Trinitate, 14, 15, 21.

[110] Lotyniškai: figura; graikiškai: heterosis.

[111] Augustinas. Enchiridion, 10, 33.

[112] Plg. Augustinas. Enchiridion, 10, 13; 13, 41.

[113] Plg. Augustinas. De Trinitate, 14, 18–19.

[114] Anzelmas Aostietis. Cur Deus homo, 2, 18a.

[115] Anzelmas Aostietis. Cur Deus homo, 2, 18b.

[116] Petras Abeliaras. Sermo 9.

[117] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, 14, 1; plg. Suppl., 14, 2.

[118] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, 48, 2.

[119] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, 46, 1.

[120] Tarptautinė teologijos komisija. Kai kuriais kristologijos klausimais (1979), 4, 4, 6.

[121]. M. Liuteris. Auslegung des Galaterbriefes (1535) [WA 40/1, 434, 7–9].

[122] WA 40/1, 433, 26–29.

[123] WA 40/1, 435, 17–19.

[124] WA 40/1, 434, 7–9.

[125] J. Kalvinas. Institutio Christianae Religionis (1560), 11, 16, 6.

[126] J. Kalvinas. Institutio, 11, 16, 5.

[127] J. Kalvinas. Institutio, 11. 16, 10.

[128] H. Grocijus. Defensio fidei catholicae de satisfactione Christi (1671); plg. B. Sesboüé. Jésus-Christ l‘unique médiateur, I. Desclée, Paris 1988, 71.

[129] Tridento Susirinkimas (6 sesija), 7.

[130] Tridento Susirinkimas (6 sesija), kan. 11.

[131] A. Ritschl. Die christliche Lehre von der Rechtfertingung und Versöhnung. Bd. 3, Bonn 1874.

[132] F. Schleiemacher. Der christliche Glaube nach den Grundsätzen der evangelischen Kirche im Zusammenhang dargestellt (1821–1822). Bd. 2, Berlin 1960.

[133] R. Bultmann. Zum Problem der Entmythologisierung, in: R. Bultmann. Kerygma und Mythos. Hamburg 1952.

[134] P. Tillich. Systematic Theology, II, 176.

[135] P. Tillich. Systematic Theology, II, 176.

[136] Dėl mokymo apie atpirkimą išlaisvinimo teologijoje žr.: G. Gutierrez. Teología de la liberación (1971); L. Boff. Jesús Cristo libertador (1972); J. Sobrino. Cristología desde América Latina (1976).

[137] K. Rahner. Grundkurs, 193–195.

[138] K. Rahner. Grundkurs, 276 ir t.

[139] K. Rahner. Grundkurs, 278.

[140] A. Pieris. „The Place of Non-Christian Religions and Cultures in the Evolution of Third World Theology“, in: Irruption of the Third World: Challenge to Theology, ed. V. Fabella–S. Torres. Orbis Books, Maryknoll (NT) 1983, 133.

[141] P. F. Knitter. „Toward a Liberation Theology of Religions“, in: The Myth of Christian Uniqueness: Toward a Pluralistic Theo­logy of Religions, ed. J. Hick–P. F. Knitter. Maryknoll (NY) 1987, 178–200, at 187.

[142] Plg. supra 1.

[143] Daug šių temų pateikta M. Fox darbuose, pirmiausia: Original Blessing: a Primer in Creation Spirituality. Bear&Co., Santa Fe 1983; papildytas leidimas 1990.

[144] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 603.

[145] Tomas Akvinietis. Summa theologiae, III, 1, 2.

[146] Ryšiai tarp Sūnaus ir Šventosios Dvasios misijų atpirkimo slėpinyje išnagrinėti Jono Pauliaus II enciklikoje Dominum et vivificantem (1986 05 18), pirmiausia 11; 14; 24; 28; 63.

[147] Grigalius Didysis. Moralia in Job, 1, 6, 4; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 795.

[148] Cituojama Katalikų Bažnyčios katekizme, 521; visam klausimui apžvelgti žr.: Katalikų Bažnyčios katekizmas, 512–570.

[149] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptor hominis (1979 03 04), 13, 3.

[150] Jn 12, 32.

[151] Apd 2, 42.

[152] Plg. Jn 16, 13–15.

[153] Plg. Sacrosanctum Concilium, 102–104.

[154] Plg. Kol 1, 24.

[155] Lumen gentium, 8.

[156] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris mater (1987 03 25), 40.

[157] Plg. Mk 14, 24; 10, 45; Tarptautinė teologijos komisija. Kai kurios ekleziologijos temos (1984), 2.

[158] Žyd; Eucharistijos maldos.

[159] Plg. Rom 8, 15–17.

[160] Rom 5, 8.

[161] Rom 8, 31–32.

[162] Iz 43, 4.

[163] Gal 3, 22.

[164] Ef 3, 18.

[165] Rom 5, 12.

[166] Rom 5, 12–15; 1 Kor 15, 21–22; 45–47.

[167] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 412, kur cituojama Rom 5, 20 ir Tomo Akviniečio STh, III, 1, 3 ad 3.

[168] Žyd 2, 17.

[169] Žyd 4, 15.

[170] Plg. supra 3.

[171] Gaudium et spes, 22; plg. Jonas Paulius II. Redemptor hominis, 8, 13 ir passim.

[172] Gaudium et spes, 22; plg. Jonas Paulius II. Enciklika Veritatis splendor (1993 08 06), 2.

[173] Gal 2, 20.

[174] Lumen gentium, 16.

[175] Gaudium et spes, 22.

[176] Rom 4, 1–25.

[177] Tridento Susirinkimas (6 sesija), 8.

[178] Rom 16, 26; plg. Jonas Paulius II. Veritatis splendor, 66; 88.

[179] Plg. Tridento Susirinkimas (6 sesija), 7–9.

[180] Rom 6, 4.

[181] DH, 1; plg. 10.

[182] Tridento Susirinkimas (6 sesija), 7.

[183] Rom 8, 23.

[184] Rom 5, 5; plg. Gaudium et spes, 22.

[185] Tridento Susirinkimas (6 sesija), 7–10.

[186] Tridento Susirinkimas (6 sesija), 11.

[187] 2 Kor 5, 17–20.

[188] Plg. Mt 5, 24.

[189] 2 Kor 1, 11; 1 Tim 2, 1–4.

[190] 1 Kor 3, 9–14.

[191] Plg. 2 Kor 4, 10–11; Kol 1, 2.4.

[192] Augustinas. De gratia er libero arbitrio, 8; plg. Tridento Susirinkimas (6 sesija), 16.

[193] 1 Kor 12, 26–27.

[194] Kol 1, 24.

[195] Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Pastor aeternus (1870 07 18).

[196] Ef 5, 25–26.

[197] Lumen gentium, 5.

[198] Gaudium et spes, 19.

[199] 1 Pt 2, 5; plg. Lumen gentium, 6.

[200] Lumen gentium, 48.

[201] Lumen gentium, 1.

[202] Lumen gentium, 3.

[203] Ignotas Antiochietis. Ad Ephesios, 2.

[204] Gal 5, 22.

[205] Gal 5, 22–23.

[206] 1 Kor 13, 4–7.

[207] Jonas Paulius II. Enciklika Sollicitudo rei socialis (1987 12 30), 38.

[208] Paulius VI. Enciklika Evangelii nuntiandi (1975 12 08), 32–35.

[209] Jonas Paulius II. Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia (1984 12 02), 16.

[210] Plg. 1 Tes 4, 3; Ef 1, 4.

[211] Mt 5, 3.

[212] Kol 1, 20.

[213] Rom 8, 21–23.

[214] Apr 21, 1; plg. Iz 65, 17; 66, 22.

[215] Pange lingua.

[216] Rom 8, 23–25.

[217] Rom 5, 21; plg. 8, 2.

[218] 1 Kor 15, 28.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 1027
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/kongregacijos/tikejimo-mok/komisija_tarpt-teologijos/1995_kai-kurie-atpirkimo-teologijos-klausimai
Paskelbta: 2018-02-12 19:36:36 | Patikslinta 2018-02-28 18:49:56.