Dėl kultūros pastoracijos

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė KIT, 2000. Skelbė katalikai.lt.
TURINYS
ŽYMĖS
kultūra
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 929
AUTORIUS: POPIEŽIŠKOJI KULTŪROS TARYBA
ORIGINALO PAVADINIMAS: PONTIFICIO CONSIGLIO DELLA CULTURA PER UNA PASTORALE DELLA CULTURA
DATA: 1999-05-23
PIRMINIS ŠALTINIS: katalikai.lt
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© Katalikų interneto tarnyba
LEIDINIAI
Paskelbta tik katalikai.lt
SKIRSNIAI

POPIEŽIŠKOJI KULTŪROS TARYBA

Dėl kultūros pastoracijos

1999 m. gegužės 23 d.

ĮŽANGA

Naujos kultūrinės situacijos, nauji evangelizacijos laukai

1. „Susitikimą ir susidūrimą su kultūromis Bažnyčia išgyvena nuo pat Evangelijos skelbimo pradžios“ (Fides et ratio, 70), nes „žmogaus asmeniui būdinga tik per kultūrą pasiekti tikrą ir pilnatvišką žmogiškumą“ (Gaudium et spes, 53). Be to, Geroji Naujiena, būdama Kristaus Evangelija visiems žmonėms ir kiekvienam žmogui, kuris kartu yra „jį persmelkiančios kultūros sūnus ir tėvas“ (Fides et ratio, 71), sujungia jį su jo paties kultūra, kuri perskverbia jo tikėjimo išgyvenimą ir pati savo ruožtu tolydžio keičiasi. „Šiandien, Evangelijai susiliečiant su kultūros sritimis, iki šiol pasilikusiomis už krikščionybės įtakos ribų, įkultūrinimui iškyla nauji už daviniai“ (ten pat, 72). Drauge patiria sukrėtimą tradiciškai krikščioniškos arba tūkstantmetės religinės tradicijos persmelktos kultūros. Dabar jau reikia ne tik skiepyti tikėjimą kultūroms, bet ir iš naujo įkvėpti gyvybę dechristianizuotam pasauliui, kurio santykiai su krikščionybe ne retai bėra tik kultūrinio pobūdžio. Ant trečio tūkstantmečio slenksčio šios naujos kultūrinės situacijos visame pasaulyje iškyla prieš Bažnyčią kaip nauji evangelizacijos laukai.

Šių „dramatiškos ir kartu užburiančios mūsų epochos“ (Redemptoris missio, 38) iššūkių akivaizdoje Popiežiškoji kultūros taryba norėtų pasidalyti požiūrių ir konkrečių pasiūlymų visuma, apvainikavusia daugkartinį pasikeitimą nuomonėmis, itin vaisingai bendradarbiaujant su vyskupais, vyskupijų ganytojais ir jų bendradarbiais šioje apaštalavimo srityje, dėl kultūros kaip ypatingos susitikimo su Kristaus žinia vietos pastoracijos atnaujinimo. Juk kiekviena kultūra yra „pastanga apmąstyti pasaulio ir ypač žmogaus slėpinį; ji yra žmogiškojo gyvenimo transcendentinio matmens raiškos būdas. Kiekvienos kultūros šerdį sudaro požiūris į didžiausią slėpinį – Dievo slėpinį“ [1]. Kultūros pastoracija lemtingai statoma ant kortos: „Tikėjimas, kuris netampa kultūra, nėra pilnatviškai priimtas, nuodugniai išmąstytas ir ištikimai išgyventas tikėjimas“ [2].

Šitaip Popiežiškoji kultūros taryba norėtų atsiliepti ir į jai adresuotą primygtinį popiežiaus Jono Pauliaus II reikalavimą: „Jūs turite padėti visai Bažnyčiai atsakyti į šiuos pamatinius klausimus dėl dabarties kultūrų: kiek Bažnyčios skelbiama žinia prieinama naujosioms kultūroms, dabartinėms suvokimo ir jutimo formoms? kaip Kristaus Bažnyčia galėtų tapti suprantama šiuolaikinei dvasiai, taip besididžiuojančiai savo pasiekimais ir kartu taip nerimaujančiai dėl žmonijos ateities?“ [3]

I
TIKĖJIMAS IR KULTŪRA – ORIENTACIJOS KRYPTYS

2. Bažnyčia, žmogaus atpirkėjo Kristaus pasiuntinė, mūsų laikais naujai įsisąmonina žmogaus asmens ir žmonių bendruomenės kultūrinį matmenį. Vatikano II Susirinkimas, ypač Pastoracinėje konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje ir Dekrete dėl Bažnyčios misijinės veiklos, vyskupų sinodai dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje ir dėl katechezės mūsų laikais, kuriuos pratęsė Pauliaus VI Apaštališkasis paraginimas „Evangelii nuntiandi“ ir Jono Pauliaus II „Catechesi tradendae“, šiuo atžvilgiu teikia išsamų mokymą, detalizuojamą žemyne po žemyno vienas po kito vykstančiuose specialiuose Vyskupų sinodo susirinkimuose ir Šventojo Tėvo posinodiniuose apaštališkuosiuose paraginimuose. Tikėjimo įkultūrinimas tapo Popiežiškosios biblinės komisijos [4] ir Tarptautinės teologijos komisijos [5] gilių apmąstymų tema. Vyskupų sinodo 1985 m. neeiliniame susirinkime Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtųjų metinių proga, cituojamame Jono Pauliaus II enciklikoje „Redemptoris missio“, tikėjimo įkultūrinimas pristatomas kaip „autentiškų kultūrinių vertybių gilus transformavimas, integruojant jas į krikščionybę ir įšaknydinant krikščionybę įvairiose žmogiškosiose kultūrose“ (52). Popiežiaus Jono Pauliaus II pasisakymuose per apaštališkąsias keliones, taip pat Lotynų Amerikos episkopato generalinėse konferencijoje Puebloje ir Santo Dominge [6] aktualizuotas ir detalizuotas mūsų laikų Bažnyčios pastoracijos naujasis matmuo, siekiant sujungti žmones jų kultūroje.

Atidžiai įsigilinus į šiame dokumente pristatomus įvairius kultūrinius laukus, paaiškėja apimtis to, kam atstovauja kulūra, tas ypatingas būdas, kuriuo žmonės ir tautos plėtoja ryšius su gamta ir savo broliais, vienas su kitu ir su Dievu, siekdami žmogiškosios egzistencijos pilnatvės (plg. Gaudium et spes, 53). Kultūra kyla tik iš žmogaus, per žmogų ir žmogui. Tai visa žmogaus veikla, protas ir jausmai, prasmės ieškojimai, papročiai ir etinės gairės. Kultūra žmogui tokia natūrali, kad jo prigimtis įgyja pavidalą tik kultūroje. Kultūros pastoracijoje siekiama atkurti pagal Dievo „paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26) padaryto kūrinio pilnatvę, išvaduojant jį iš antropocentrinės pagundos laikyti save nepriklausomu nuo Kūrėjo. Šiandien kultūros pastoracijai esmingas pastebėjimas: „Negalima neigti, kad žmogus visada egzistuoja konkrečioje kultūroje, bet negalima nė neigti, kad žmogus apibrėžiamas ne vien šia kultūra. Beje, pati kultūros pažanga rodo, kad kai kas žmoguje peržengia kultūros ribas. Tas „kai kas“ yra būtent žmogaus prigimtis; tai kultūros matas ir sąlyga, kurios dėka žmogus netampa nė vienos kultūros kaliniu, bet patvirtina savo asmens orumą gyvenimu, atitinkančiu giliąją jo būties tiesą“ (Veritatis splendor, 53). Būdama esmingai susijusi su tiesa ir gėriu, kultūra nepajėgtų trykšti vien iš jaučiamų poreikių, suinteresuotumo ar elementarių reikalavimų. „Pirmutinis ir pagrindinis kultūros matmuo, – kaip UNESCO pabrėžė Jonas Paulius II, – yra sveikas moralumas – moralinė kultūra“ [8]. „Žmogiškume giliai įsišaknijusiose kultūrose slypi žmogaus specifinio atvirumo visuotinybei ir transcendencijai liudijimas“ (Fides et ratio, 70). Pačiu išsipildymo siekiu paženklintos žmonių ir jų istorijos dinamizmo (plg. ten pat, 71), kultūros kartu dalijasi nuodėme, todėl krikščionys privalo jas ištirti. Dievo Žodis, per Įsikūnijimą prisiėmęs istoriško ir konkretaus matmens žmogiškąją prigimtį, tačiau nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15), išskaistina ir nukreipia ją į pilnatvę Šventojoje Dvasioje. Apsireikšdamas Dievas „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ atveria savo širdį žmonėms ir žmogiška kalba atskleidžia jiems savo Meilės slėpinius, „kviesdamas įžengti į bendrystę su Juo“ (Dei Verbum, 2).

Evangelijos Geroji Naujiena kultūroms

3. Norėdamas apsireikšti, užmegzti dialogą su žmonėmis ir pakviesti juos į išganymą, iš puikios žmonijos genijaus pagimdytų tūkstantmečių kultūrų vėduoklės Dievas išsirinko tautą ir persmelkė, išskaistino bei apvaisino jos pirminę kultūrą. Sandoros istorija yra kultūros, paties Dievo įkvėptos savo išsirinktai tautai, iškilimo istorija. Tai, kad savo apsireiškimui kaip priemonę Dievas panorėjo panaudoti Šventąjį Raštą, iškelia šį į antkultūrinį lygmenį. „Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis“ (Dei Verbum, 11). Šventajame Rašte, Dievo žodyje, kuris yra pirminis tikėjimo į Abraomo Dievą, Jėzaus Kristaus Dievą, įkultūrinimas, „Dievo žodžiai, išreikšti žmonių kalbomis, tapo panašūs į žmogišką kalbą“ (ten pat, 13). Apreiškimo žinia, įrašyta į Šventąją istoriją, visada pasirodo neatskiriama nuo ją gaubiančio kultūrinio apvalkalo kaip jos sudedamosios dalies. Biblija, žmonių kalba išreikštas Dievo žodis, yra Dievo žodžio ir kultūros vaisingo susitikimo archetipas.

Šiuo atžvilgiu reikšmingas Abraomo pašaukimas: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1). „Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas, kur einąs. Tikėjimu jis apsigyveno pažadėtoje žemėje, įsikūręs palapinėse... Mat jis laukė miesto su tvirtais pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 8–10). Dievo tautos istorija prasideda tikėjimo priėmimu, kuris kartu yra kultūrinis lūžis, pasieksiantis kulminaciją Kristaus kryžiuje, lūžis kaip pakilimas nuo žemės, bet kartu ir kaip traukos centras, pasaulio istoriją nukreipiantis į Kristų ir išsklaidytus Dievo vaikus surenkantis vienybėn: „Kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 31).

Kultūrinis lūžis, kuriuo prasideda „Tikinčiųjų tėvo“ Abraomo pašaukimas, perteikia tai, kas vyksta pačioje žmogaus širdies gelmėje, kai Dievas įsiveržia jo egzistencijon, norėdamas apsireikšti ir visa savo esybe paskatinti įsipareigoti. Abraomas dvasiškai ir kultūriškai išplėšiamas iš šaknų, idant tikėjimu būtų Dievo pasodintas Pažadėtojoje žemėje. Negana to, šis lūžis pabrėžia pamatinį tikėjimo ir kultūros prigimties skirtumą. Stabai – tam tikros kultūros produktas, o Abraomo Dievas, priešingai, yra Visiškai Kitas. Būtent apsireikšdamas jis įžengia į Abraomo gyvenimą. Senovės religijų cikliškasis laikas atgyveno; kartu su Abraomu ir žydų tauta prasideda naujas laikas, tapęs Dievo link keliaujančių žmonių istorija. Tai ne tauta kuria dievą, tai Dievas gimdo savo tautą kaip Dievo tautą.

Todėl biblinė kultūra užima ypatingą vietą. Tai Dievo tautos širdyje įsikūnijusi kultūra. Abraomui duotas pažadas pasiekia kulminaciją nukryžiuoto Kristaus pašlovinime. Pažado išsipildymo siekiantis Tikinčiųjų tėvas iš anksto skelbia Dievo Sūnaus auką ant Kryžiaus medžio. Kristuje, atėjusiame atkurti kūrinio vienybės, Dievo meilė kviečia visus žmones tapti sūnaus dalininkais. Visiškai Kitas Dievas apsireiškia Visiškai Mūsiškame Kristuje: „Amžinojo Dievo Žodis, prisiėmęs žmogiškojo silpnumo kūną, tampa panašus į žmones“ (Dei verbum, 13). Taip ir tikėjimas turi galios prisijungti bet kokią kultūrą, idant ją išskaistintų, apvaisintų, praturtintų ir leistų išsiskleisti pagal neišmatuojamą Kristaus meilės matą. Šitaip Kristaus žinios priėmimas paskatina kultūrą, kurios du dėmenis visiškai nauju pagrindu sudaro asmuo ir meilė. Kristaus atperkamoji meilė anapus prigimtinių asmenų ribų praplečia jų gilią vertę, išsiskleidžiančią viešpataujant Malonei, Dievo dovanai. Kristus yra tos meilės civilizacijos, kurios žmonės ilgisi nuo pat pirmapradės nuodėmės Edeno sode laikų ir kurią po Pauliaus VI Jonas Paulius II be paliovos kviečia mus konkrečiai įgyvendinti kartu su visais geros valios žmonėmis, šaltinis. Juk pagrindinis Evangelijos, tai yra Kristaus ir Bažnyčios, ryšys su žmogumi jo žmogiškume yra kultūros nuo pat jos pamatų kūrėjas. Kaip liudija du tūkstantmečiai istorijos, Evangelija gyvenanti Bažnyčia nušviečia gyvenimo prasmę ir vertę, išplečia proto horizontus ir sutvirtina žmogiškosios moralės pamatus. Autentiškai išgyventas krikščioniškas tikėjimas atskleidžia visą asmens orumo vertę ir jo pašaukimo kilnumą (plg. Redemptor hominis, 10). Nuo pat pradžių krikščionybė pasižymi tikėjimo išmanymu ir proto narsa. Tai liudija tokie pradininkai kaip šv. Justinas ir šv. Klemensas Aleksandrietis, Origenas ir Kapadokijos Tėvai. Apie vaisingą Evangelijos susitikimą su filosofija popiežius Jonas Paulius II primena enciklikoje „Fides et ratio“ (plg. 36–48). „Tikėjimo susitikimas su įvairiomis kultūromis pagimdė iš tikrųjų naują tikrovę“ (ten pat, 70), jis kuria ir įvairiausiais aspektais originalią kultūrą.

Evangelizacija ir įkultūrinimas

4. Evangelizacija kaip tokia yra aiškus Kristaus išganymo slėpinio ir jo žinios skelbimas, nes Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). „Tad reikia, kad visi atsiverstų į Kristų, pažintą iš Bažnyčios skelbimo, ir krikštu būtų įjungti į Bažnyčią, kuri yra jo kūnas“ (Ad gentes, 7). Dievo Apreiškimo naujumas, be paliovos trykštantis „artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais“ (Dei Verbum, 2), Kristaus Dvasios perduotas įgyvendinti Bažnyčioje, atskleidžia tiesą apie Dievą ir žmogaus išganymą. Jėzaus Kristaus, kuris yra „bet kokio apreiškimo Tarpininkas ir kartu jo pilnatvė“ (ten pat), skelbimas nušviečia semina Verbi, paslėptas ir kartais tarsi užkastas kultūrų gelmėje, bei atskleidžia jas iki pat begalybės, kurią Jis sukūrė ir kurią pripildo su nuostabiu savo amžinosios Išminties palankumu (plg. Dei Verbum, 13), jų prasmės projektą transformuodamas į transcendencijos siekį, o lūkesčius – į sutvirtinimo taškus Evangelijai priimti. Aiškiu savo tikėjimo liudijimu Jėzaus mokiniai Evangelija persmelkia kultūrų gausą.

Evangelizuoti Bažnyčiai reiškia nešti Gerąją Naujieną visiems žmonijos sluoksniams ir per susidūrimą su ja iš vidaus transformuoti, atnaujinti pačią žmoniją... Tai reiškia taip pat pasiekti ir Evangelijos galia sukrėsti žmonijos svarstymo kriterijus, lemiamas vertybes, interesų taškus, mąstymo kryptis, įkvėpimo šaltinius bei gyvenimo modelius, kontrastuojančius su Dievo žodžiu ir išganymo planu.

Ne dekoratyviai, tarsi paviršiniu lakavimu, o gyvybingai, giliai ir iš pašaknų svarbu evengelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras turininga ir plačia šio žodžio prasme, kuri jam teikiama „Gaudium et spes“, visuomet pradedant asmeniu ir baigiant asmenų santykiais tarpusavyje ir su Dievu.

Žinoma, Evangelija, taigi ir evangelizacija, nėra tapati kultūrai ir yra nepriklausoma nuo bet kurios kultūros. Vis dėlto Evangelijos skelbiama Karalystė yra išgyvenama giliai su kultūra susijusių žmonių, ir Karalystės statyba negali nepasisavinti žmogiškosios kultūros bei kultūrų elementų. Būdamos nepriklausomos nuo kultūrų, Evangelija ir evangelizacija nebūtinai yra nesuderinamos su jomis ir gali jas ištisai perskverbti, bet likti nė vienos iš jų nepavergtos. „Be abejonės, pertrūkis tarp Evangelijos ir kultūros yra mūsų epochos drama… Todėl reikia dėti visas pastangas vaisingai evangelizuoti kultūrą, tiksliau – kultūras. Jos turi būti atgaivintos susidūrimo su Gerąja Naujiena“ (Evangelii nuntiandi, 18–20). Tam būtina skelbti Evangeliją žmonių kalbos ir kultūros priemonėmis.

Ši Geroji Naujiena adresuojama žmogaus asmeniui visoje jo pilnatvėje: dvasinėje ir moralinėje, ekonominėje ir politinėje, kultūrinėje ir socialinėje. Tad Bažnyčia nedvejodama kalba apie kultūrų, taigi mąstysenos, papročių, elgsenos evangelizaciją. „Naujoji evangelizacija reikalauja aiškių, rimtų ir darnių pastangų evangelizuoti kultūrą“ (Ecclesia in America, 70).

Kultūros, kurių visuma sudaryta iš nevienalyčių elementų, yra nepastovios ir mirtingos, o Kristaus viršenybė ir jo žinios visuotinumas yra neišsenkamas gyvybės (plg. Kol 1, 8–12; Ef 1, 8) ir bendrystės šaltinis. Kristaus absoliutų naujumą skleidžiantys kultūrų gelmėje Bažnyčios misionieriai nuolat peržengia bet kokiai kultūrai būdingas ribas, neužsisklęsdami gerenio pasaulio žemiškojoje perspektyvoje. „Kadangi Kristaus „karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18, 36), šią karalystę įdiegianti Bažnyčia kaip Dievo tauta nieko neatmeta iš bet kokių tautų laikinųjų gėrybių. Priešingai, ji globoja ir tiek, kiek jie geri, perima tautų talentus, turtus, papročius, o perimdama išskaistina, sustiprina ir pakylėja juos (Lumen gentium, 13). Evangelizuotojas, kurio tikėjimas irgi susijęs su tam tikra kultūra, privalo visuomet aiškiai liudyti Kristaus ypatingą vietą, Jo Bažnyčios sakramentiškumą, Jo mokinių meilę žmogui ir visa, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, <...> visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8), o tai implikuoja atmetimą visa ko, kas kultūrų gelmėje yra nuodėmės šaltinis ir vaisius.

5. Šiandien gyvai jaučiamas reikalas „evangelizuoti kultūras ir įkultūrinti tikėjimo skelbimą“ (Pastores dabo vobis, 55). Viena ir kita žengia kartu, vykstant abipusiems mainams, nuolatos skatinantiems Evangelijos šviesoje griežtai skirti kultūrose slypinčias vertybes ir antivertybes ir pirmosiomis remtis, o su antrosiomis tvirtai kovoti. „Įkultūrinimu Bažnyčia įkūnija Evangeliją įvairiose kultūrose ir kartu įdiegia tautas su jų kultūromis į savo bendruomenę, perteikia joms savo vertybes, perimdama, kas gera šiose kultūrose, ir vidujai tai atnaujindama. Per įkultūrinimą Bažnyčia savo ruožtu tampa suprantamesniu ženklu to, kas ji yra, ir instrumentu, tinkamesniu jos misijai“ (Redemptoris missio, 52). „Būtinas ir esminis“ (Pastores dabo vobis, 55) įkultūrinimas, lygiai tolimas ir praeitį garbinančiam archeologizmui, ir vidiniam supanašėjimui su pasauliu, yra pašauktas „įkvėpti Evangelijos stiprybės kultūrai ir kultūroms“. „Šiame susitikime kultūros ne tik nieko nepraranda, bet ir paakinamos atsiverti evangelinės tiesos naujumui, idant gautų paskatą paskesnei plėtotei“ (Fides et ratio, 71).

Atsiliepdama į tikėjimo ir evangelizavimo misijos objektyvius reikalavimus, Bažnyčia kaip į esminę duotybę atsižvelgia į tai, kad tikėjimas ir kultūros susitinka kaip dvi ne to paties lygmens tikrovės. Tad tikėjimo įkultūrinimas ir kultūrų evangelizavimas yra tarsi dvinaris, atmetantis sinkretizmą bet kokiu pavidalu [8]; tai nušviečia „tikrąją įkultūrinimo prasmę – susidurdamas su skirtingiausiomis ir net priešingomis kultūromis įvairiose pasaulio dalyse, įkultūrinimas turi išreikšti klusnumą Kristaus įsakymui skelbti Evangeliją visoms tautoms iki pat žemės pakraščių. Toks klusnumas nereiškia nei sinkretizmo, nei paprasčiausio Evangelijos skelbimo pritaikymo; jo dėka Evangelija turi gyvybingai įsiskverbti į kultūras, įsikūnyti jose, įveikdama tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, ir tų kultūrų vertybes pakylėdama iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus“ (Pastores dabo vobis, 55). Vyskupų sinodai vienas po kito be paliovos pabrėžia, koks itin svarbus evangelizacijai šis įkultūrinimas, atsižvelgiant į didžiuosius išganymo slėpinius: Kristaus įsikūnijimą, jo gimimą, jo Kančią ir jo atperkamąsias Velykas bei Sekmines, Dvasios galia leidžiančias kiekvienam savo kalba išgirsti apie Dievo stebuklus [9]. Aplink Sekminių bendriją susibūrusios tautos ne išgirdo pamokslą atitinkama kalba apie savo žmogiškąsias kultūras, bet apstulbo, kiekviena savo kalba girdėdamos apaštalus skelbiant apie Dievo stebuklus. „Jei evangelinė žinia grynai ir paprastai neapribojama kultūros, kurion iš pradžių ji buvo įterpta, ar net tų, kuriose buvo išreikšta, ji visuomet turi transformuojančios ir atkuriančios galios“ (Catechesi tradendae, 53). „Iš asmenų, kuriems jis adresuojamas, reikalaujantis, kad būtų priimtas tikėjimu, Evangelijos skelbimas įvairiose kultūrose nesutrukdo joms išlaikyti savo kultūrinės tapatybės, <...> skatindamas pažangą to, kas kiekvienoje jų nejučiom veda prie tiesos aiškinimo pilnatvės“ (Fides et ratio, 71).

„Kadangi artimas ir organiškas ryšys sieja Jėzų Kristų ir Bažnyčios skelbiamą žodį, skelbimo įkultūrinimas negali neįeiti į pačią Atpirkimo slėpinio „logiką“... Išaukštinimo verta kenozė, Jėzaus ir visų jo mokinių kelias (plg. Fil 2, 6–9,) nušviečia kultūrų susitikimą su Kristumi ir jo Evangelija. Kiekvieną kultūrą reikia Evangelijos vertybėmis transformuoti į Velykų slėpinio šviesą“ (Ecclesia in Africa, 61). Kultūras užliejančioje vyraujančioje sekuliarizmo bangoje žiniasklaidos įtaigos galia dažnai idealizuojami gyvenimo modeliai, prieštaraujantys Palaiminimų kultūrai ir vargšo, skaistaus, klusnaus bei nuolankiaširdžio Kristaus sekimui. Iš tikrųjų esama didžių kultūros kūrinių, įkvėptų nuodėmės ir galinčių pastūmėti į nuodėmę. „Siūlydama Gerąją Naujieną, Bažnyčia nutraukia nuodėmės buvimą kultūrose ir išvaduoja jas iš jos. Ji paženklina antivertybes ir jas egzorcizuoja. Tad ji yra kultūrų kritinis elementas, <...> stabmeldysčių, t. y. stabais apsimetančių vertybių arba vertybių, kurias absoliučiomis skelbia tariamoji kultūra, kritika“ [10].

Kultūros pastoracija

6. Gerosios Naujienos, taigi ir žmogaus paskirties Dievo plane, skelbimo tarnyboje kultūros pastoracija kyla iš pačios Bažnyčios misijos šiuolaikiniame pasaulyje, remiantis Vatikano II Susirinkimo ir vyskupų sinodų atnaujinta šių reikalavimų samprata. Žmogiškosios būties kultūrinio matmens įsisąmoninimas skatina ypatingai domėtis šiuo naujuoju pastoracijos lauku. Ši pastoracija, besiremianti antropologija ir krikščioniškąja etika, įkvepia krikščionišką kultūros projektą, kuriame Kristus, žmogaus Atpirkėjas, kosmoso ir istorijos centras (plg. Redemptor hominis, 1), įgalinamas atnaujinti visą žmonijos gyvenimą, „atveriant jo išganomajai galiai didžiules kultūros sritis“ [11]. Šioje srityje keliai praktiškai yra begaliniai, nes kultūros pastoracija prisitaiko prie konkrečių situacijų, siekdama atverti jas visuotinei Evangelijos žiniai.

Bažnyčios esminę misiją, malonę ir pašaukimą bei giliausią tapatybę (plg. Evangelii nuntiandi, 14) sudarančios evangelizacijos tarnyboje pastoracija, ieškodama „tinkamiausių ir veiksmingiausių būdų perteikti evangelinę žinią mūsų laikų žmonėms“ (ten pat, 40), pasitelkia papildomų priemonių: „Evangelizacija yra sudėtingas žygis, turintis įvairių elementų: žmonijos atnaujinimas, liudijimas, aiškus skelbimas, nuoširdus pritarimas, įsijungimas į bendruomenę, ženklų priėmimas, apaštalavimo iniciatyvos. Šie elementai gali atrodyti prieštaringi, taigi atmetantys vienas kitą, tačiau iš tikrųjų jie papildo ir praturtina vienas kitą. Visada privalu atsižvelgti į kiekvieną jų pagal integraciją į kitus“ (ten pat, 24).

Suderintos pastoracijos dėka įkultūrintoji evangelizacija leidžia krikščionių bendruomenei gauti, švęsti, išgyventi, perteikti tikėjimą savo kultūroje, „sandermėje su Evangelija ir bendrystėje su visuotine Bažnyčia“ (Redemptoris missio, 54). Kartu ji perteikia Apreiškimo Jėzuje Kristuje absoliučiai naują pobūdį ir reikalavimą atsiversti, trykštantį iš susitikimo su vieninteliu Išganytoju: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5).

Tai reiškia, kad teologų ir ganytojų užduotis svarbi teisingam tikėjimo supratimui ir pastoracinei įžvalgai. Simpatija, kurią jausdami jie privalo susiliesti su kultūromis, „naudodamiesi įvairių tautų sąvokomis ir kalbomis“ (Gaudium et spes, 44) Kristaus žiniai išreikšti, neturėtų išstumti reiklaus įžvalgumo susiduriant su didelėmis ir sunkiomis problemomis, iškylančiomis objektyviai analizuojant šiuolaikinės kultūros reiškinius, kurių svarbos neturėtų ignoruoti ganytojai, nes ant kortos statomas asmenų (o per juos – kultūrų) atsivertimas, tautų ethos sukrikščioninimas (plg. Evangelii nuntiandi, 20).

II
IŠŠŪKIAI IR ATRAMOS TAŠKAI

Naujoji žmonijos istorijos epocha (Gaudium et spes, 54)

7. Šiuolaikinio žmogaus gyvenimo sąlygos antro tūkstantmečio paskutiniais dešimtmečiais taip pasikeitė, kad Vatikano II Susirinkimas nedvejodamas kalba apie „naująjį žmonijos istorijos amžių“ (Gaudium et spes, 54). Bažnyčiai tai yra kairos – naujajai evangelizacijai palankus metas, kai naujieji kultūros bruožai teikia šitiek iššūkių ir atramos taškų kultūros pastoracijai.

Mūsų laikais Bažnyčia tai aiškiai suvokia, gavusi akstiną iš popiežių, plėtojusių ir įgyvendinusių Bažnyčios socialinį mokymą nuo „Rerum novarum“ (1981) iki „Centesimus annus“ (1991). Vyskupų konferencijos, jų federacijos ir vyskupų sinodai iš jo sėmėsi įkvėpimo praktinėms iniciatyvoms, atitinkančioms savitas skirtingų šalių situacijas. Tačiau šioje įvairovėje išryškėjo keletas ypatybių.

Įvairiose pasaulio dalyse šiandien vyraujančioje kultūrinėje situacijoje viršų ima subjektyvizmas kaip tiesos matas ir kriterijus (Fides et ratio, 47). Suabejota pozityvistinėmis prielaidomis dėl mokslo ir technologijos pažangos. Po sukrečiančio ateistinio kolektyvistinio marksizmo-leninizmo žlugimo atsiskleidė jo varžovo – liberalizmo ideologijos nesugebėjimas sukurti žmonijos laimę, tinkančią kiekvienam asmeniui. Antropocentriškas praktinis ateizmas, afišuojamas religinis indiferentizmas, plintantis hedonistinis materializmas marginalizuoja tikėjimą kaip trumpalaikį, kultūriškai nepagrįstą ir netinkamą iš esmės mokslinės ir techninės (plg. Veritatis splendor, 112) kultūros gelmėje. „Smarkiai dechristianizuotos kultūros kontekste pačių krikščionių taikomi vertinimo ir pasirinkimo kriterijai iš tikrųjų dažnai atrodo kaip svetimi ir net prieštaraujantys Evangelijai“ (ten pat, 88). Popiežius Jonas Paulius II apie tai priminė švenčiant Konstitucijos apie šventąją liturgiją dvidešimt penktąsias metines: „Kultūrinei adaptacijai reikia atsiversti širdimi ir, jei tai reikalinga, nutraukti ryšį su protėvių papročiais, nesuderinamais su katalikų tikėjimu. Tam reikalingas rimtas teologinis, istorinis ir kultūrinis ugdymas, sveika nuovoka sprendžiant, kas būtina ar naudinga arba, priešingai, nenaudinga ir pavojinga tikėjimui“ (Vicesimus quintus annus, 16).

Urbanizacijos šuolis ir kultūrinių šaknų praradimas

8. Dėl tokių įvairių veiksnių kaip skurdas, taip pat išteklių bei būtinų paslaugų stokojančių kaimo regionų atsilikimas, o kai kuriose šalyse – ir dėl ginkluotų konfliktų, verčiančių milijonus žmonių palikti šeimos ir kultūros terpę, pasaulis pažino sukrečiantį kaimo ištuštėjimą, verčiantį be saiko augti didžiuosius urbanistinius centrus. Prie šių ekonominių ir socialinių veiksnių prisideda miesto ir jo peršamų malonumų bei pramogų, vaizduojamų visuomenės komunikavimo priemonėmis, žavesys. Stingant planingumo, šių megapolių prieigos arba priemiesčiai dažnai būna panašūs į getus, besaikes sankaupas žmonių, sociališkai bešaknių, politiškai skurdžių, ekonomiškai atstumtų ir kultūriškai izoliuotų.

Kultūrinių šaknų praradimas, kurio priežasčių gausu, kontrastingai išryškina kultūrinių šaknų esminį vaidmenį. Nuoskaudų arba kultūrinės tapatybės praradimo palaužtas žmogus tampa palankia dirva dehumanizacijai. XX a. kaip niekada žmogus parodė šitiek sugebėjimų bei talentų, tačiau istorija niekada nėra patyrusi tokio žmogaus orumo pamynimo ir pažeidimo, kurių karčius vaisius sunokino Dievo paneigimas arba užmiršimas. Vertybės išstumtos į privatumo sritį, dorovinis gyvenimas iškrypęs, o dvasinis – sumenkęs. Pasibaisėtina mirties kultūros samprata ženklina antikultūrą, akivaizdžiai parodančią lemtingą priešingybę tarp tvirtos valios gyventi ir užsispyrimo atmesti Dievą, bet kokio gyvenimo šaltinį (plg. Evangelium vitae, 11–12, 19–28).

„Miesto kultūros evangelizacija yra puikus iššūkis Bažnyčiai, amžių būvyje sugebėjusiai evangelizuoti kaimo kultūrą, o dabar pašauktai atlikti metodišką ir subtilią miesto evangelizaciją katecheze, liturgija ir pačiu pastoracinių struktūrų organizavimo būdu“ (Ecclesia in America, 21).

Visuomenės komunikavimo priemonės ir informacijos technologija

9. „Pagrindinis moderniųjų laikų areopagas yra komunikavimo priemonių pasaulis, teikiantis vienybę žmonijai, paversdamas ją, kaip sakoma, vienu dideliu kaimu. Žiniasklaida yra įgijusi tokią svarbą, kad daugeliui tapo pagrindine informavimo ir ugdymo priemone; ji kreipia ir įkvepia individo, šeimos ir visuomenės elgseną <...>. Net pati moderniosios kultūros evangelizacija gerokai priklauso nuo jų įtakos<...>. Skelbimą reikia integruoti į šią ‘naująją kultūrą’, sukurtą šiuolaikinių komunikavimo priemonių. Tai sudėtinga problema, nes, net nesigilinant į jos turinį, ši kultūra kaip tik kyla iš to, kad esama naujų būdų komunikuoti su nauja kalba, nauja technika, nauja laikysena“ (Redemptoris missio, 37). Ypač televizijos ir jos peršamų modelių sukurstyta kalbos mutacija prasidėjusi ši tikra kultūrinė revoliucija užgriebia ir „visišką pertvarkymą to, per ką žmonija pažįsta ją gaubiantį pasaulį, pasitikrina ir išreiškia jo supratimą <...>. Iš tikrųjų žiniasklaidą galima lygiai gerai panaudoti ir Evangelijos skelbimui, ir jos nutolinimui nuo žmogaus širdies“ [12]. „Tiesioginę transliaciją“ informacijai suteikianti žiniasklaida panaikina atstumo ir laiko nuotolį, bet ypač transformuoja dalykų suvokimą – tikrovė praleidžia eiti pirm savęs tai, kas rodoma. Nuo šiol nenuilstamas atrinktos informacijos kartojimas tampa lemtingu veiksniu kuriant viešąja laikomą nuomonę.

Besijuokiančios iš sienų (ypač – reklamos srityje [13]) žiniasklaidos įtaka skatina krikščionis naujam kūrybingumui, idant patraukus šimtus milijonų žmonių, kasdien nemaža laiko skiriančių televizijai ir radijui – informavimo bei reklamavimo, bet kartu ir evangelizavimo priemonėms, idant pasiekus tuos, kurie neturėjo progų susiliesti su Evangelija ir su Bažnyčia sekuliarizuotose visuomenėse. Kultūros pastoracija turi pati sau atsakyti teigiamai į Jono Pauliaus II iškeltą svarbiausią klausimą: „Ar dar yra vietos Kristui tradicinėje žiniasklaidoje?“ [14]

Nuostabiausia iš komunikacijos technologijos naujovių, be abejo, yra interneto tinklas. Kaip kiekviena techninė naujiena, taip ir ši neišvengia kilusių būgštavimų, liūdnai patvirtintų kenksmingo vartojimo, ir skatina nuolat budėti bei rimtai informuoti. Čia turimas omenyje ne tik jo vartojimo moralumas, bet ir jo keliami radikaliai nauji padariniai: informacijų „specifinio svarumo“ praradimas, vien į gryną informaciją sutrauktų pranešimų sulyginimas, atsakingų asmenų deramo atsiliepimo į tinklo pranešimus stoka, atbaidymo nuo asmeninių ryšių efektas. Tačiau beribės interneto galimybės, be jokios abejonės, gali teikti reikšmingą pagalbą Gerosios naujienos skleidimui, kaip liudija kai kurios daug žadančios bažnytinės iniciatyvos, raginančios atsakingai kūrybiškai plėsti šią „naują Bažnyčios misijos ribą“ (Christifideles laici, 44).

Laimėti galima daug. Kaipgi galima nedalyvauti ir nepasinaudoti informacijos tinklais, kurių ekranai nuo šiol plinta šeimose, norint, kad juose būtų įrašytos evangelinės žinios vertybės?

Tautinės tapatybės ir mažumos

10. Pagal savo prigimtį visų žmonių vienybė suburia juos kaip vienos ir tos pačios didžios bendruomenės narius, o žmogiškosios būklės istorinis pobūdis neišvengiamai juos kuo intensyviausiai susieja su savitomis grupėmis – nuo šeimos iki tautos. Šitaip žmogiškoji būklė atsiduria tarp dviejų polių – visuotinumo ir savitumo, ir ši gyvybinė įtampa būna itin vaisinga, jei ji išgyvenama pusiausvyroje ir darnoje.

Tautų teisių pagrindas yra tas pats, kaip ir žmogaus asmens teisių. Šia prasme tos teisės yra ne kas kita, kaip žmogaus teisės specifiniame bendruomeninio gyvenimo lygmenyje. Pagrindinė šių teisių yra teisė egzistuoti. „Niekam – nei valstybei, nei kitai tautai, nei tarptautinei organizacijai – niekada nebuvo suteikta pagrindo spręsti, kad kokia nors tauta neverta egzistuoti“ [15]. Teisė egzistuoti savaime implikuoja kiekvienos tautos teisę į savo kalbą ir savo kultūrą. Būtent jomis tauta išreiškia ir gina savo ypatingąjį suverenitetą.

Tautos teisės išreiškia savitumo reikalavimus, tačiau svarbu pabrėžti ir visuotinumo reikalavimus bei iš jų kylančias kiekvienos tautos pareigas kitų tautų ir visos žmonijos atžvilgiu. Be jokios abejonės, svarbiausia yra pareiga gyventi siekiant taikos, pagarbios ir solidarios kitų atžvilgiu. Išmokyti jaunąsias kartas išgyventi savo tapatybę įvairovėje yra prioritetinis kultūrinio auklėjimo uždavinys, juo labiau kad dažnai įtakingos grupuotės nevengia panaudoti religiją jai svetimais politiniais tikslais.

Priešingai negu panieką, net pasibjaurėjimą kitoms tautoms ir kultūroms skleidžiantis nacionalizmas, patriotizmas yra teisėta, teikianti pirmenybę, bet neatmetanti kitų meilė ir tarnyba savo šaliai ir savo kultūrai, tolima ir kosmopolitizmui, ir kultūriniam nacionalizmui. Kiekviena kultūra savo geriausia dalimi yra atvira visuotinumui. Ji taip pat pašaukta savo ruožtu išskaistinti nuodėmės paveldą, įrašytą kai kuriuose Evangelijai prieštaraujančiuose prietaruose, papročiuose bei įpročiuose, praturtėti tikėjimo įnašu ir „praturtinti pačią visuotinę Bažnyčią naujomis išraiškomis ir vertybėmis“ (plg. Redemptoris missio, 52; Slavorum apostoli, 21).

Kartu kultūros pastoracija grindžiama dovana – Jėzaus Dvasia ir jo meile, kurios „kreipiasi į visas ir į kiekvieną iš tautų ir kultūrų, siekdamos suvienyti jas tarpusavyje pagal viename ir trejybiškame Dieve egzistuojančios tobulos vienybės pavyzdį“ (Ecclesia in America, 70).

Naujieji areopagai ir tradicinės kultūrinės sritys

Ekologija, mokslas, filosofija ir bioetika

11. Naujas įsisąmoninimas vyksta plėtojantis ekologijai. Bažnyčiai tai ne naujiena; kūrinijos prasmę bei žmogaus ir gamtos santykius nušviečia tikėjimo šviesa. Šventasis Pranciškus Asyžietis ir šventasis Pilypas Neris yra sukurtojo pasaulio krikščioniškajame regėjime įrašytos pagarbos gamtai liudytojai ir simboliai. Ši pagarba kyla iš to, kad gamta nėra žmogaus nuosavybė; ji priklauso Dievui, jo Kūrėjui, kuris jam pavedė ją valdyti (plg. Pr 1, 28), idant ją gerbtų ir iš jos gautų teisėtą pragyvenimą (plg. Centesimus annus, 38–39).

Mokslinio pažinimo populiarinimas dažnai veda prie to, kad žmogus pasijaučia esąs beribio kosmoso gyventojas ir susižavi savo paties sugebėjimais bei visata, visai nesusimąstydamas apie pasaulį, kurio autorius yra Dievas. Tai reiškia iššūkį kultūros pastoracijai – vesti žmogų transcendencijos link, išmokyti jį grįžti į kelią, prasidedantį nuo jo intelektinės ir žmogiškosios patirties, idant pasiektume Kūrėjo pažinimą išmintingai naudodamiesi geriausiais moderniųjų mokslų laimėjimais sveiko proto šviesoje. Savo prestižo dėka mokslas smarkiai veikia šiuolaikinę kultūrą, tačiau nepajėgia užčiuopti nei to, kas sudaro žmogiškosios patirties esmę, nei pačios vidinės daiktų tikrovės. Transcendencija ir dvasios pirmenybe prieš materiją grindžiama vienalytė kultūra reikalauja išminties, kurioje mokslinis išmanymas skleistųsi metafizinio apmąstymo nušviestame horizonte. Pažinimo lygmenyje tikėjimas ir mokslas nepersidengia, todėl dera ne painioti, o atskirti metodologinius principus, siekiant sujungti ir, įveikus prasmės išsibarstymą uždarose mokslo srityse, iš naujo atrasti darnią sintezę bei vienijančią visumos prasmę, būdingas žmogiškosios kultūros pilnatvei. Iš mūsų suskilusios kultūros, nepajėgiančios integruoti didėjančios mokslų sankaupos, nuostabiausių mokslo atradimų ir žymių moderniosios technikos pasiekimų, kultūros pastoracija kaip prielaidos reikalauja filosofinio apmąstymo, siekiančio organizuoti bei struktūruoti mokslų visumą ir per tai patvirtinančio proto tiesos galią bei jo reguliuojamąją funkciją kultūroje.

„Mokslo skaidymasis supančioja šiuolaikinio žmogaus vidinę vienybę, skatindamas suskaldytą požiūrį į tiesą ir šitaip skaidydamas prasmę. Kaipgi galėtų Bažnyčia dėl to nesijaudinti? Šis išminties tvarkos uždavinys, tenkantis ganytojams, tiesiogiai kyla iš Evangelijos, ir jie negali išvengti pareigos tai atlikti“ (Fides et ratio, 85).

12. Taip pat kvalifikuotų filosofų ir teologų uždavinys yra vyraujančios mokslinės ir technologinės kultūros gelmėje kompetentingai identifikuoti iššūkius ir atramos taškus Evangelijai skelbti. Šis aiškumas implikuoja filosofijos ir teologijos dėstymo atnaujinimą, nes kiekvieno dialogo ir kiekvieno įkultūrinimo sąlyga – teologija, visiškai ištikima tikėjimo duomenims. Kultūros pastoracijai taip pat reikalingi mokslininkai katalikai, jaučiantys pareigą įdėti savo įnašą į Bažnyčios gyvenimą pasidalijant mokslo ir tikėjimo susitikimo asmeniška patirtimi. Teologinės kvalifikacijos ir mokslinės kompetencijos trūkumas daro nepatikimą Bažnyčios gilinimąsi į kultūrą, kilusią iš mokslinių tyrimų ir jų techninio pritaikymo. Vis dėlto mes gyvename itin palankiu mokslo ir tikėjimo dialogo laikotarpiu.

13. Mokslas ir technika pasitvirtino kaip geriausios žmonių žinijos, galios ir gerovės stiprinimo priemonės, tačiau atsakingas jų panaudojimas apima ir etinį mokslinių klausimų matmenį. Ieškant tiesos dažnai keliami pačių mokslininkų, šie klausimai išryškina mokslo ir moralės dialogo būtinumą. Prasmės patyrimą transcenduojantis tiesos ieškojimas teikia naujų galimybių kultūros pastoracijai, nukreiptai į Evangelijos skelbimą mokslo sluoksniuose.

Kaip aiškiai liudija pati jos apimtis, bioetika yra kur kas daugiau negu mokslo disciplina dėl savo kultūrinių, socialinių, politinių ir juridinių poveikių, kuriems Bažnyčia teikia didelę svarbą. Iš tikrųjų įstatymų leidybos bioetikos srityje evoliucija priklauso nuo etinių orientyrų, kuriais remiasi įstatymų leidėjas, pasirinkimo. Savo griežto pobūdžio nepraranda pamatinis klausimas: kokie turi būti santykiai tarp moralės nuostatų ir pasaulietinių įstatymų pliuralistinėje visuomenėje? (plg. Evangelium vitae, 18; 68–74) Ar, pamatinius etinius klausimus palikus vienas kitą keičiančių įstatymų leidėjų valiai, nerizikuojama paversti teise tai, kas moralės požiūriu nepriimtina?

Bioetika yra viena tų jautrių sričių, kurios skatina ieškoti antropologijos ir moralinio gyvenimo pamatų. Krikščionių vaidmuo čia nepakeičiamas – palaikant pagarbų ir reiklų dialogą visuomenėje prisidėti prie etinės nuovokos ir pilietiškumo jausmo ugdymo. Tokia kultūrinė situacija skatina nenukrypstamai ugdyti tiek kunigų, tiek pasauliečių veiklumą bioetikoje kaip svarbiausioje srityje.

Šeima ir švietimas

14. „Šeima kaip asmenų bendruomenė yra pirmutinė žmonių visuomenė. Ji gimsta tuo momentu, kai įvyksta santuokos sandora, atverianti sutuoktiniams tvarią meilės bei gyvenimo bendrystę ir pilnatviškai bei specifiškai pasipildanti vaikų gimdymu; sutuoktinių bendrystė sukuria šeimos bendruomenę“ (Laiškas šeimoms, 7).

Būdama gyvenimo ir meilės lopšys, šeima kartu yra kultūros lopšys. Ji priima gyvybę ir yra žmonijos mokykla, kurioje būsimieji sutuoktiniai geriausiai išmoksta tapti atsakingais tėvais. Gyvenimo ir meilės bendruomenėje laiduojamas augimo procesas kai kuriose civilizacijose peržengia tėvų židinio ribas ir, pvz., Afrikoje, sudaro didžiąją šeimą. Medžiaginiam, kultūriniam ir moraliniam skurdui pagraužus pačią santuokos instituciją ir grasant išsekinti gyvybės šaltinius, šeima liaujasi buvusi privilegijuota asmens ir visuomenės ugdymo vieta. Kaip rodo patirtis, civilizacijų vientisumas ir tautų vieningumas pirmiausia priklauso nuo šeimų žmogiškosios kokybės ir ypač nuo dviejų tėvų buvimo, kai jie papildo vienas kitą, vaikų auklėjime atlikdami atitinkamai tėvo ir motinos vaidmenis. Visuomenėje, kurioje daugėja bešeimių, auklėjimas kaip Evangelijos modeliuojamos liaudies kultūros perteikimas tampa sunkesnis.

Skausmingos asmeniškos situacijos nusipelno atjautos, artimo meilės ir solidarumo, tačiau tai, kas yra tragiškas šeimos žlugimas, jokiu būdu negali būti pristatoma kaip naujas socialinio gyvenimo modelis. Prieš šeimą ar prieš gimstamumą nukreiptomis viešomis kampanijomis ir politika mėginama taip pakeisti pačią šeimos sampratą, kad ši praranda savo esmę. Šiame kontekste gyvenimo ir meilės bendruomenės, vienijančios sutuoktinius sujungiant juos su Kristumi, ugdymas yra geriausias kultūrinis įnašas, kurį krikščioniškosios šeimos gali duoti visuomenei.

15. Kaip jokioje kitoje epochoje, apmąstymus ir iniciatyvas skatina ypatingas moters vaidmuo tarpasmeniniuose ir visuomeniniuose santykiuose. Daugelyje šiuolaikinių visuomenių, pasižyminčių prieš vaikus nusiteikusia mąstysena, vaikų našta dažnai suprantama kaip kliūtis moters savarankiškumui ir saviraiškos galimybėms, o tai užtemdo turiningą motinystės kaip moters įasmeninimo prasmę. Biblinio Apreiškimo žinia grįsta, nepaisant nesėkmių krikščioniškųjų tautų istorijoje ir kultūroje pažadėta vyro ir moters, Dievo sukurtų pagal savo paveikslą (Pr 1, 27), esminė lygybė, per amžius iliustruojama Bažnyčios meninio paveldo, skatina kultūros pastoraciją atsižvelgti į gilias permainas moters būklėje mūsų laikais: „Dar nesenais laikais tam tikros feminizmo sąjūdžio srovės, norėdamos paskatinti moters emancipaciją, mėgino ją viskuo supanašinti su vyru. Tačiau dieviškasis noras, išreikštas kūrinijoje, trokšdamas savo orumu ir verte lygios vyrui moters, kartu aiškiai teigia jos skirtingumą ir ypatingumą. Moters tapatybės negali išreikšti buvimas vyro kopija“ [17]. Kiekvienai lyčiai būdingi ypatumai susijungia, joms tarpusavyje bendradarbiaujant abipusiame praturtinime, kuriame moterys pirmos kuria žmoniškesnę visuomenę.

16. Auklėjimas „kaip pirmutinis ir esminis kiekvienos kultūros uždavinys“ [18], nuo ankstyvosios krikščionybės laikų viena reikšmingiausių Bažnyčios pastoracinio veikimo sričių tiek religiniu bei kultūriniu, tiek asmeniniu bei visuomeniniu lygmeniu, kaip niekada sudėtingas ir svarbus. Jis esmingai priklausomas nuo šeimų atsakomybės, bet reikalingas ir visos visuomenės dalyvavimo. Rytojaus pasaulis priklauso nuo šiandienio auklėjimo, o jo negalima sutraukti į paprasčiausią žinių perteikimą. Jis ugdo žmones ir parengia juos įsijungimui į gyvenimą visuomenėje, skatindamas psichologinį, intelektinį, kultūrinį ir dvasinį brendimą.

Evangelijos skelbimo vaikams ir jaunimui nuo mokyklos iki universiteto iššūkis taip pat reikalauja pritaikytos auklėjimo programos. Auklėjimas šeimoje, mokykloje arba universitete „nustato artimus santykius tarp auklėtojo ir auklėjamojo asmens, priverčia juos abu dalyvauti tiesoje ir meilėje, galutiniame tiksle, kuriam kiekvienas žmogus yra pašauktas Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios“ (Laiškas šeimoms, 16). Jis parengia gyventi palankumo ir solidarumo dvasia, saikingai naudotis nuosavybe ir turtu, idant visiems ir visur būtų garantuotos teisingos egzistencijos sąlygos. Žmonijos ateitis pereina integralią ir solidarią kiekvieno asmens raidą, kiekvieno žmogaus ir visų žmonių (plg. Populorum progressio, 42). Šitaip šeima, mokykla ir universitetas yra pašaukti kiekvienas savo lygmenyje įmaišyti evangelinio raugo į trečio tūkstantmečio kultūras.

Menas ir laisvalaikis

17. Tiesiog nuostabu, kad turtui teikiama pirmenybe, žūtbūtiniu tiesioginio pasitenkinimo siekimu, pasisekimo masinimu, pelno vaikymusi pasižyminčioje kultūroje ne tik nuolat gyvuoja, bet ir plinta domėjimasis grožiu. Pavidalai, kuriuos įgyja šis domėjimasis, atrodo, atspindi neblėstantį ir net stiprėjantį „kažko kitko“, kas džiugesiu pripildo būtį ir gal net atveria bei pratęsia ją už jos pačios ribų, troškimą. Bažnyčia tai nujautė nuo pat pradžių, ir krikščioniškojo meno amžiai puikiai iliustruoja, jog tikrojo meno kūrinys yra durys, pro kurias gali įžengti religinis patyrimas. Pripažinti meno svarbą Evangelijos įkultūrinimui reiškia pripažinti, jog žmogaus talentingumas ir jausmingumas turi bendrą prigimtį su dieviškojo slėpinio tiesa ir grožiu. Bažnyčia nuoširdžiai gerbia visus menininkus, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų, nes meninė kūryba turi savyje tarsi neregimybės įspaudą, net jei menas, kaip ir kita žmogiškoji veikla, pats savaime nėra absoliutus tikslas; jis palenktas žmogaus asmeniui.

Menininkai krikščionys teikia Bažnyčiai ypatingą galimybę modeliuoti naujas formules ir ištobulinti naujus simbolius ar metaforas išskleidžiant liturginį talentą, apdovanotą per amžius katalikiškos vaizduotės gelmėse įsišaknijusia kūrybine galia, gebančia išreikšti malonės omniprezenciją. Visuose žemynuose nestinga menininkų, kurių tvirtas krikščioniškas įkvėpimas gali patraukti visų religijų tikinčiuosius, kaip ir netikinčiuosius, grožio ir tikrovės spinduliavimu. Per menininkus krikščionis Evangelija kaip vaisingas įkvėpimo šaltinis jungia daugelį žmonių, neturinčių sąlyčio su Kristaus žinia.

Kartu Bažnyčios kultūrinis paveldas liudija vaisingą kultūros ir tikėjimo simbiozę. Jis nuolat maitina kultūrinį ir katechetinį auklėjimą, tikėjimo tiesą jungiantį su tikruoju meno grožiu (plg. Sacrosanctum Concilium, 122–127). Būdami krikščionių bendruomenės, intensyviai išgyvenančios savo tikėjimą viltyje ir artimo meilėje, vaisiai, šie Bažnyčios kulto ir kultūros lobiai taip pat gali teikti įkvėpimą žmogiškajai ir krikščioniškajai egzistencijai trečio tūkstantmečio apyaušryje.

18. Laisvalaikio ir sporto, kelionių ir turizmo pasaulis kartu su darbo pasauliu neabejojamai sudaro svarbų kultūros matmenį, kuriame Bažnyčia jau seniai dalyvauja. Nuo šiol ir visiškai pagrįstai jis tampa vienu iš kultūros pastoracijos areopagų. Darbo kultūra patiria gilias permainas, kurios nepraeina be padarinių laisvalaikiui ir kultūrinei veiklai. Darbas kaip daugelio žmonių kasdienės duonos parūpinimo priemonė (plg. Laborem exercens, 1), taip pat pagrįstai kaip kultūrinė veikla, yra ir viena priemonių atsiliepti į nepaliaujamai stiprėjantį asmens sklaidos troškimą. Tačiau rutuliojantis specializacijai ir sparčiai plėtojantis tecnologijai bei ekonomikai, naujos darbo organizavimo formos dažnai koja kojon žengia su nedarbo plitimu visuose visuomenės sluoksniuose, o tai kultūrose ne tik sukelia medžiaginį skurdą, bet ir pasėja abejonių, nepasitenkinimo, pažeminimų ir net nusikalstamumo. Gyvenimo sąlygų netvarumas ir reikalas rūpintis būtiniausiomis reikmėmis dažnai veda prie to, kad meninė ir literatūrinė kultūra imama laikyti prabanga, skirta vien privilegijuotam elitui.

Beveik visuotiniu tapęs sportas, be jokios abejonės, turi savo vietą krikščioniškojoje kultūros vizijoje ir gali skatinti kartu fizinę sveikatą ir tarpasmeninius santykius, megzdamas ryšius ir prisidėdamas prie idealo kūrimo. Bet jis gali būti ir iškraipytas komercinių interesų, tapti tautinių ir rasinių varžybų varikliu, sukelti prievartos proveržių, atskleidžiančių visuomenės įtampas bei prieštaras, ir šitaip virsti antikultūra. Jis taip pat yra kultūros moderniosios pastoracijos svarbi vieta. Kaip daugiapavidalė ir sudėtinga tikrovė, simbolių sankaupa ir kartu komercinis verslas, laisvalaikis ir sportas kuria šį tą daugiau negu atmosferą, tarsi tam tikrą kultūrą, gyvenimo būdą, atskaitos sistemą. Pritaikyta pastoracija pajėgi čia įžvelgti tikrąsias auklėjimo vertybes kaip atspirties vietą pagal Dievo paveikslą sukurtos būtybės turtingumo šventimui ir, sekant apaštalo Pauliaus pavyzdžiu, išganymo Jėzuje Kristuje skelbimui (plg. 1 Kor 9, 24–27).

Kultūrinė įvairovė ir religinis pliuralizmas

19. Mūsų dienomis Bažnyčios evangelizacinė misija vykdoma pasaulyje, kuriam būdinga skirtingų religinių horizontų modeliuojamų kultūrinių situacijų įvairovė. Planetiniame kaime spartėjant tarpkultūriniams ir tarpreliginiams mainams, šis reiškinys paliečia visus žemynus ir visas šalis.

Tai išryškino Vyskupų sinodo specialus susirinkimas Afrikos klausimais. Šiame žemyne tradicinės religijos, su kuriomis susiduria krikščionybė ir islamas, tebėra gana gyvastingos ir veikia asmenų bei bendruomenių kultūrą ir gyvenimą. Evangelizacijos pradžioje į šių religijų pozityviąsias kultūrines vertybes ne visada būdavo pakankamai atsižvelgiama, tačiau ypač po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčia palaiko tas, kurios suderinamos su Evangelija, ir rengia kelią atsivertimui į Kristų. „Afrikiečiai turi gilų religinį jausmą, šventybės jausmą, Dievo Kūrėjo ir dvasinio pasaulio buvimo jausmą. Nuodėmės individualiais ir socialiniais pavidalais tikrovė labai gyvai juntama šių tautų sąmonėje, kaip ir apsivalymo bei išpirkimo apeigose“ (Ecclesia in Africa, 30–37; 42). Tokios tradicinių kultūrų perteikiamos pozityviosios vertybės kaip šeimos, meilės ir pagarbos gyvybei jausmas, pagarba senoliams ir protėvių gerbimas, solidarumo ir bendruomeninio gyvenimo jausmas, pagarba vadui, gyvenimo šventimo matmuo yra tvirti ramsčiai tikėjimo įkultūrinimui, per kurį Evangelija perskverbia visus kultūros aspektus, pastūmėdama juos į sklaidos pilnatvę (pl. ten pat, 59–62). Ir atvirkščiai, šių tradicijų įkvėpta Evangelijai prieštaraujanti laikysena galiausiai bus įveikta Kristaus Išganytojo Gerosios Naujienos, nešančios evangelinius palaiminimus (Mt 5, 1–12), galia.

20. Didžiuliai pasaulio regionai, ypač Azijoje, yra giliai paženklinti tokių nekrikščioniškų religijų ir tokios nekrikščioniškos išminties kaip induizmas, budizmas, taoizmas, šintoizmas, konfucianizmas, ir tai nusipelno atidaus nagrinėjimo. Kristaus žinia ten nesukelia didelio atsako. Ar tik ne dėl to, kad krikščionybė pernelyg dažnai suvokiama kaip svetima religija, nepakankamai įdiegta, pasisavinta ir išgyventa vietinėse kultūrose? Tai reiškia, kad šiame specifiniame kontekste kultūros pastoracijos apimtis didelė.

Daugeliu tokių šiose kultūrose išgyvenamų moralinių ir dvasinių, net mistinių realijų kaip šventumas, atsižadėjimas, skaistumas, dorybė, visuotinė meilė, taikos meilė, malda ir kontempliacija, laimė Dieve, atjauta šios kultūros atsiveria tikėjimui į Jėzaus Kristaus Dievą. Popiežius Jonas Paulius II primena: „Šiandieniams krikščionims, pirmiausia Indijoje, tenka pareiga iš šio turtingo paveldo išgauti elementų, suderinamų su jų tikėjimu, idant šitaip praturtėtų krikščioniškoji mintis“ (Fides et ratio, 72). Rytų kultūros kaip Dievo ieškančio žmogaus raiška kultūrų įvairovėje atskleidžia žmogiškojo talento ir jo dvasinio matmens visuotinumą (plg. Nostra aetate, 2). Sekuliarizmo puolamame pasaulyje jos liudija dieviškumo išgyvenimo patirtį ir dvasingumo kaip gyvo kultūrų branduolio svarbą.

Tai milžiniškas iššūkis kultūros pastoracijai – lydėti geros valios žmones, kurių protas ieško tiesos, remiantis tokiomis turtingomis kultūrinėmis tradicijomis kaip tūkstantmetė kinų išmintis, ir taip kreipti jų dieviškumo ieškojimus, kad jie atsivertų Apreiškimui gyvojo Dievo, Dvasios malonės dėka susijungiančio su žmogumi Jėzuje Kristuje, vieninteliame Atpirkėjuje.

21. Kiti didieji regionai – juos gyvai nušvietė Vyskupų sinodo specialusis susirinkimas Amerikos klausimais – gyvena evangelinės žinios giliai paveikta kultūra ir drauge veikiami materialistinių bei sekuliaristinių gyvenimo būdų skvarbios įtakos, o tai kaip tik pasireiškia vidurinės klasės ir kultūros žmonių nutolimu nuo religijos.

Žmogaus asmens orumą teigianti Bažnyčia uoliai stengiasi apvalyti tokias visuomeninio gyvenimo žaizdas kaip prievarta, socialinis neteisingumas, gatvės vaikų išnaudojimas, narkotikų srautas ir t. t. Šiame kontekste Bažnyčia, patvirtindama savo meilę pirmiausia vargšams ir atstumtiesiems, privalo skatinti solidarumo kultūrą visuose socialinio gyvenimo lygmenyse: valdžios institucijose, viešosiose institucijose ir privačiose organizacijose. Darbuodamasi dėl glaudesnės sąjungos tarp asmenų, tarp visuomenių ir tarp tautų, savo pastangomis ji vienysis su geros valios žmonėmis, idant būtų sukurtas kur kas tinkamesnis žmogaus asmeniui pasaulis. Tai darydama, ji prisidės „prie sušvelninimo tokių neigiamų globalizacijos padarinių kaip stipresnio vyravimas silpnesnio atžvilgiu, ypač ekonomikos srityje, ir vietinių kultūrų vertybių praradimas mainais už blogai suprantamą suvienodinimą“ (Ecclesia in America, 55).

Mūsų laikais epideminis religijos nepažinimas maitina įvairiaformį šiandien užgesusių senovinių kultų, naujųjų religinių sąjūdžių ir krikščioniškojo tikėjimo sinkretizmą. Socialines, ekonomines, kultūrines ir moralines blogybes kaip savo pateisinimą panaudoja naujosios sinkretistinės ideologijos, kurių sambūriai labai veiklūs įvairiose šalyse. Bažnyčia sugeba priimti šiuos iššūkius, ypač būti greta didžiausių vargšų, skatinti socialinį teisingumą bei evangelizuoti tradicines kultūras, kaip ir megapoliuose išnyrančias naująsias kultūras.

22. Islamo paveiktos šalys sudaro tarsi kultūrinę visatą su jai būdinga konfigūracija, tegul ir besiskiriančią arabų šalyse nuo kitų Afrikos bei Azijos šalių. Mat islamas neatskiriamas nuo tam tikros visuomenės su savo įstatymų leidyba bei tradicijomis, kurių visuma sudaro plačią bendruomenę umma su sava kultūra ir savu civilizacijos projektu.

Šiuo metu islamas smarkiai plinta, ypač dėl migracijos iš smarkaus demografijos augimo šalių. Krikščioniškosios tradicijos šalys, išskyrus Afriką, pasižyminčios silpna ar negatyvia demografija, šiandien dažnai regi musulmonų prieaugį kaip socialinį, kultūrinį ir net religinį iššūkį. Savo ruožtu imigrantai musulmonai, bent kai kuriose šalyse, patiria didelių sociokultūrinės integracijos sunkumų. Be to, islame, kaip ir kitose religijose, nutolimas nuo tradicinės bendruomenės dažnai veda prie kai kurių religinių praktikų atsižadėjimo ir prie kultūrinės tapatybės krizės. Garbingas bendradarbiavimas su musulmonais kultūriniu lygmeniu gali leisti palaikyti veikliai abipusius vaisingus santykius islamo šalyse, kaip ir su musulmonų bendruomenėmis krikščioniškosios tradicijos šalyse. Toks bendradarbiavimas neatleidžia krikščionių nuo kristologinio ir trejybinio jų tikėjimo įsisąmoninimo, palyginti su kitokiomis monoteizmo raiškomis.

23. Sekuliarizuotosios kultūros įvairiose pasaulio dalyse daro gilią įtaką, pasižyminčią didėjančiu kultūrinių mutacijų spartumu ir sudėtingumu. Atsiradusi senosios krikščioniškosios tradicijos šalyse, sekuliarizuotoji kultūra su savo solidarumo, neatlyginamo pasiaukojimo, laisvės, teisingumo, vyro ir moters lygybės, atvirumo ir dialogo dvasios, ekologinio jautrumo vertybėmis tebėra išlaikiusi atspaudą tų pamatinių krikščioniškųjų vertybių, kurios amžių būvyje perskverbė kultūrą ir iš kurių pati sekuliarizacija perėmė civilizacijos vaisingumą bei sėmėsi filosofinių apmąstymų. Trečio tūkstantmečio išvakarėse su žmogaus prigimtimi susiję tiesos, vertybių, būties ir prasmės klausimai išryškina ribotumą sekuliarizacijos, prieš savo valią skatinančios ieškoti „gyvenimo dvasinio matmens kaip dehumanizacijos priešnuodžio. „Religingumo sugrįžimu“ vadinamas reiškinys nėra nedviprasmiškas, tačiau jame slypi kvietimas <...>. Štai dar vienas evangelizacijos areopagas“ (Redemptoris missio, 38).

Sekuliarizacijai transformuojantis į sekuliarizmą (Evangelii nuntiandi, 55), kyla rimta kultūrinė ir dvasinė krizė, kurios vienas ženklų – pagarbos asmeniui praradimas ir tam tikro antropologinio nihilizmo, susiaurinančio žmogų iki jo instinktų bei polinkių, paplitimas. Šį nihilizmą, penintį rimtą tiesos krizę (plg. Veritatis splendor, 32), „tam tikra prasme patvirtina mūsų epochą paženklinusi baisi blogio patirtis. Šios patirties tragizmo akivaizdoje racionalistinis optimizmas, istorijoje regėjęs pergalingą proto pažangą kaip laimės ir laisvės versmę, neatsilaikė, ir vienas rimčiausių šio amžiaus pabaigoje kilusių pavojų yra nevilties pagunda“ (Fides et ratio, 91). Būtent grąžindama į vietą tikėjimo apšviestą protą ir pripažindama Kristų svarbiausiu dalyku žmogaus gyvenime, kultūrą evangelizuojanti pastoracija įstengs sustiprinti krikščioniškąją tapatybę, padėdama asmenims ir bendruomenėms visuose gyvenimo keliuose iš naujo atrasti gyvenimo prasmę susitinkant su Viešpačiu, kuris ateina, ir su būsimojo pasaulio gyvenimu (Apr 21–22).

Laisvę, taip ilgai užgniaužtą marksizmo-leninizmo, iš valdžios atgavusios šalys tebėra sužalotos krikčioniškojo tikėjimo prievartinio „iškultūrinimo“: santykių tarp žmonių dirbtinio pakeitimo, kūrinio priklausomybės nuo jo Kūrėjo paneigimo, kovos su krikščioniškojo Apreiškimo dogminėmis tiesomis ir su jo etika. Po šio „iškultūrinimo“ radikaliai suabejota krikščionims esmingomis vertybėmis. Vakarų Europoje septinto dešimtmečio pabaigoje paplitusio sekuliarizmo žlugdantys padariniai prisidėjo prie Vidurio ir Rytų Europos šalių kultūros destruktūravimo.

Kitos šalys, pasižyminčios tradiciniu demokratiniu pliuralizmu ir tvirtais socialinės religinės santarvės pamatais, yra veikiamos srovių, kuriose sekuliarizmas maišosi su migrantų srauto nešamo liaudiškojo religingumo apraiškomis. Dėl šios aplinkybės Vyskupų sinodo specialus susirinkimas Amerikos klausimais paskatino naują misijų sampratą.

Sektos ir naujieji religiniai sąjūdžiai [20]

24. Visuomenė, kuriosegelmėse kuo įvairiausiais pavidalais išnyra nauji ne tiek religijos, kiek galbūt dvasingumo ieškojimai, negali nepriminti vienos iš šventojo Pauliaus tribūnų – Atėnų Areopago (plg. Apd 17, 22–31). Dvasinio matmens, kuris galėtų būti gyvenimo prasmės šaltinis, troškulys, kaip ir didžiulis noras atkurti emocinių ir socialinių santykių audinį, dažnai ardomą šeimos institucijos didėjančio nestabilumo, bent kai kuriose šalyse pasireiškia nauju atgimimu krikščionybės gelmėse, bet ir daugiau ar mažiau sinkretistinėmis konstrukcijomis, orientuotomis į tam tikrą globalinį susivienijimą už bet kurios konkrečios religijos ribų.

Daugiaprasmis pavadinimas sektos gali apimti daug labai skirtingų grupių, iš kurių vienos – gnostinio ar ezoterinio įkvėpimo, kitos – iš pažiūros krikščioniškos, dar kitos – tam tikrais atvejais priešiškos Kristui ir Bažnyčiai. Jų pasisekimas dažnai atliepia nepatenkintiems siekiams. Daugelis mūsų amžininkų jose randa priklausomybės ir bendravimo, prieraišumo ir broliškumo vietą, net tam tikrą globą ir saugumą. Šis jausmas daugiausia remiasi tokiais iš pažiūros aiškiais kaip „Sėkmės evangelija“, bet iš tikrųjų iliuziniais sprendimais, kuriais sektos tarsi atsako į sudėtingiausius klausimus, taip pat pragmatine teologija, dažnai grindžiama visuomenės taip grubiai paminamo aukštinimu. Sektos dažnai plėtojasi, tariamai atsiliepdamos į išgydymo, vaikų, ekonominės sėkmės trokštančių žmonių lūkesčius. Tai pasakytina ir apie ezoterines religijas, kurių pasisekimas remiasi menkai ar prastai pasirengusių krikščionių neišmanymu arba patiklumu. Daugelyje šalių kai kurie žmonės, patyrę gyvenime nuoskaudų ir apleisti, skausmingai išgyvena izoliaciją, ypač anonimiškumu pasižyminčioje miesto kultūroje, ir yra pasiryžę priimti viską, kad galėtų džiaugtis dvasine vizija, grąžinančia jiems prarastąją harmoniją ir leidžiančia patirti tarsi fizinio ir dvasinio išgijimo jausmą. Tai rodo, koks sudėtingas ir netiesiakryptis yra sektų reiškinys, sulydantis egzistencinį negalavimą su religijų institucinio matmens atmetimu ir pasireiškiantis nevienalytėmis religinėmis formomis ir išraiškomis.

Tačiau sektų dauginimasis drauge yra reakcija į sekuliarizmo kultūrą ir tradicines religines šaknis atimančių socialinių bei kultūrinių sukrėtimų padarinys. Pasiekti sektų patrauktus žmones arba tuos, kuriems tai gresia, ir skelbti jų širdžiai kalbantį Jėzų Kristų – tai vienas iššūkių, kuriuos turi priimti Bažnyčia.

Iš tikrųjų žemyne po žemyno pasitvirtina kylanti „naujoji žmonijos istorijos epocha“, atskleista jau Vatikano II Susirinkimo. Jos įsisąmoninimas kultūros naująją pastoraciją, priimančią šių naujų iššūkių naštą, ragina pasisavinti įsitikinimą, kuris paskatino Joną Paulių II įsteigti Popiežiškąją kultūros tarybą: „Tai rodo, kokia svarbi už tai atsakingai Bažnyčiai yra dėmesinga ir įžvalgi pastoracija, veikianti kultūrą, ypač tą, kuri vadinama gyvąja kultūra, t. y. tautos ethos sudarančių principų ir vertybių visumą“ (Laiškas įsteigiant Popiežiškąją kultūros tarybą).

III
KONKRETŪS PASIŪLYMAI

Prioritetiniai pastoracijos tikslai

25. Naujieji iššūkiai, kuriuos turi priimti įkultūrintoji evangelizacija, pradedant dviejų krikščionybės tūkstantmečių modeliuotomis kultūromis ir mūsų laikų naujųjų kultūrinių areopagų šerdyje identifikuotais atramos taškais, skatina naujai pristatyti krikščioniškąją žinią, įsišaknijusią Bažnyčios gyvojoje tradicijoje ir palaikomą krikščioniškųjų bendruomenių autentiško gyvenimo liudijimo. Apmąstyti visus naujus dalykus, pradedant atnaujintu ir įtikinamu Evangelijos naujumo pristatymu, tampa svarbiausiu reikalavimu. Evangelinio parengimo perspektyvoje kultūros pastoracijos prioritetinis tikslas yra įterpti Evangelijos gyvybinę sėklą į kultūras, idant iš vidaus būtų atnaujintos ir Apreiškimo šviesoje transformuotos žmogaus ir visuomenės vizijos, modeliuojančios kultūras, vyro ir moters, šeimos ir auklėjimo, laisvės ir tiesos, darbo ir poilsio, ekonomikos ir visuomenės, mokslo ir meno sampratas.

Tačiau supratimui nepakanka vien pasakymo. Kol adresatas buvo ir krikščionybės perskverbtos tradicinės kultūros esmingai suderintas su žinia, ir viso sociokultūrinio konteksto visiškai palankiai nuteiktas jos atžvilgiu, jis galėjo priimti ir suprasti tai, kas jam siūloma. Dabartiniame kultūriniame pliuralizme skelbimą reikia derinti su jo suvokimo sąlygomis.

Šio didelio žygio sėkmei reikalingas nuolatinis įžvalgumas, apšviestas Šventosios Dvasios, kurios šaukiamasi maldoje. Kartu su atitinkamu parengimu ir deramu ugdymu jai taip pat reikalingos paprastos pastoracijos priemonės (homilijos, katekizmas, liaudies misijos, evangelizacijos mokyklos), sujungtos su šiuolaikinėmis komunikavimo priemonėmis, idant patrauktų kiekvienos kultūros vyrus ir moteris. Sekdami Vatikano II Susirinkimu, vyskupų sinodai vis primygtiniau tai primena tiek kunigams bei vienuoliams, tiek pasauliečiams. Šiuo atžvilgiu vyskupų konferencijų pradėtą darbą vykusiai tęsia vyskupijų kultūros komisijos (svarbu jas įsteigti ten, kur jų dar nėra), tinkamos suaktyvinti Bažnyčios dalyvavimą įvairiose srityse, kur formuojasi kultūra, ir skatinti iš tikėjimo kilusį, jį išreiškiantį ir palaikantį kūrybingumą. „Tam kiekviena dalinė Bažnyčia privalės turėti savo kultūrinį projektą, kaip jau dabar yra vienoje kitoje šalyje“ [21]. Tuo grindžiama kultūros pastoracija, dėl savo reikalavimų galbūt sudėtingesnė už pirminę nekrikščioniškų kultūrų evangelizaciją.

Religijos ir „religiškumas“

26. Vykdydama Evangelijos skelbimo visų kultūrų žmonėms misiją, Bažnyčia susitinka su tradicinėmis religijomis, ypač Afrikoje ir Azijoje[22]. Vietinės Bažnyčios kviečiamos ir drąsinamos tyrinėti savo regiono kultūras ir tradicines religines praktikas ne tam, kad jos būtų kanonizuotos, bet tam, kad įžvelgus jose vertybes, papročius ir apeigas, palankias gilesniam krikščionybės įsišaknijimui vietinėse kulltūrose (plg. Ad gentes, 19; 22).

Religingumo „sugrįžimą“ arba „pabudimą“ Vakaruose tikrai dera reikliai tyrinėti. Dažniau sugrįžta religinis jausmas, o ne asmeniškas vienijimasis su Dievu tikėjimo bendrystėje su Bažnyčia, tačiau niekas negalėtų paneigti, jog vis daugiau vyrų ir moterų tampa dėmesingi žmogiškosios būties matmeniui, kuris, nelygu atvejis, apibūdinamas kaip dvasinis, religinis arba sakralinis. Reiškinys, pasitvirtinantis ypač tarp jaunuolių ir vargšų – tai dar kartą rodo, jog juo reikia domėtis, – nukreipia arba į grįžimą šiek tiek juos nuvylusion krikščionybėn, arba į kitas religijas, arba į susiviliojimą sektomis ar net okultizmo iliuzijomis.

Visame pasaulyje naujas galimybių laukas atsiveria kultūros pastoracijai, idant Kristaus Evangelija suspindėtų širdyse. Daug yra taškų, kur krikščioniškasis tikėjimas pašauktas būti perteiktas ir išreikštas vyraujančioms kultūroms priimtinesniu būdu, atsižvelgiant į konkurenciją, kurią lemia aplink jį kylantis išsklaidytas ir gausėjantis religingumas.

Dialogo ieškojimas ir su tuo susijusi būtinybė geriau identifikuoti krikščioniškąją specifiką rodo, kad apmąstymų ir veiklos laukas tampa vis svarbesnis tikėjimo skelbimui kultūrose. Kultūros pastoracija, susidūrusi su sektų iššūkiu (plg. Ecclesia in America, 73), įsikomponuoja į šią pespektyvą, nes sektos kuria kultūrinius padarinius, artimai susijusius su jų „dvasiniu“ diskursu. Ši situacija skatina reikliai apmąstyti tolerancijos ir tikėjimo laisvės išgyvenimo mūsų visuomenėse būdus (plg. Dignitatis humanae, 4). Be jokios abejonės, būtina geriau ugdyti kunigus ir pasauliečius, kad jie įgytų kompetencijos bei įžvalgumo sektų ir jų pasisekimo klausimais, jokiu būdu nepaleisdami iš akių to, kad tikrasis sektų priešnuodis yra bažnytinio gyvenimo kokybė. Kunigus būtina ugdyti tiek tam, kad jie atlaikytų sektų iššūkį, tiek tam, kad pagelbėtų tikintiesiems, kilus pavojui, jog jie gali palikti Bažnyčią ir paneigti savo tikėjimą.

Tikėjimo patyrimo „įprastinės vietos“: liaudiškasis maldingumas, parapija

27. Krikščionijos šalyse pamažu, karta po kartos, susiformavo tam tikras būdas, kaip suvokti bei išgyventi tikėjimą, ir per laiką jis perskverbė būtį bei žmonių bendrijos gyvenseną: vietines šventes, šeimos tradicijas, įvairias apeigas, maldingąsias keliones ir t. t. Šitaip susidarė kultūra, kurioje dalyvauja visi ir į kurią tikėjimas įeina kaip sudedamasis elementas, net integratorius. Šiam kultūros tipui ypatingai graso sekuliarizmas. Tikrąsias pastangas gaivinti šias tradicijas svarbu palaikyti, idant jų nepasisavintų folkloristai ar politikai, kurių tikslai kartais svetimi, jei ne priešingi, tikėjimui; tačiau čia turi įsitraukti ir pastoracijos vadovai, krikščioniškosios bendruomenės bei kvalifikuoti teologai.

Norint patraukti žmonių širdis, Evangelijos skelbimas jaunimui bei suaugusiems ir išganymo šventimas turi pasižymėti ne tik tikėjimo giliu išmanymu bei patyrimu, bet ir kultūrine terpe. Krikščionybės apvaisintą savo kultūrą kaip būdingą gyvenimo elementą branginanti liaudis būtent toje kultūroje išgyvena ir išpažįsta savo tikėjimą. Vyskupai, kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai turi ugdyti savyje jautrumą šiai kultūrai, idant galėtų reikalui esant ją globoti ir puoselėti evangelinių vertybių šviesoje, ypač jei tai mažumos kultūra. Toks dėmesys tikėjimą gali padaryti prieinamą įvairiausiems nuskriaustiesiems ir paskatinti geriausios kokybės krikščionišką gyvenimą Bažnyčioje. Gilaus tikėjimo žmonės, sėkmingai derinantys išsilavinimą ir kultūrą, yra gyvi liudytojai, kurių dėka daugelis iš naujo gali atrasti savo kultūros krikščioniškąsias šaknis.

28. Religija taip pat yra atminimas bei tradicija, ir liaudiškasis maldingumas bene geriausiai išreiškia tikrąjį tikėjimo įkultūrinimą, nes jame derinasi tikėjimas bei liturgija, jausmas bei menas ir įtvirtinamas tapatumo su vietinėmis tradicijomis įsisąmoninimas. Antai „Amerika, savo istorijos būvyje buvusi ir likusi tautų žaizdru, Tepeyaco Mergelės metizuotame veide atpažino tobulai įkultūrintos evangelizacijos didįjį pavyzdį – Gvadalupės Mariją“ (Ecclesia in America, 11). Liaudiškasis maldingumas liudija evangelinės žinios novatoriško dinamizmo ir kultūros įvairiausių dėmenų osmozę. Tai vieta, palanki žmonių susitikimui su gyvuoju Kristumi. Nuolatinis pastoracinis įžvalgumas padės jame atskleisti tikrąsias dvasines vertybes ir nukreipti jas į išsipildymą Kristuje, „idant šis religingumas galėtų vesti į nuoširdų atsivertimą ir į konkretų artimo meilės patyrimą“ (plg. ten pat, 16). Liaudiškasis maldingumas leidžia liaudžiai išreikšti savo tikėjimą, savo ryšį su Dievu ir jo Apvaizda, Mergele ir šventaisiais, su artimu, su mirusiais, su kūrinija ir sustiprina jos priklausomybę Bažnyčiai. Liaudiškojo maldingumo raiškos išgryninimas ir katechizavimas kai kuriuose regionuose gali tapti giluminės evangelizacijos lemiamu elementu, palaikyti ir plėtoti tikrąjį bendruomeniškumo įsisąmoninimą dalijantis tuo pačiu tikėjimu, ypač per tokias Dievo tautos religines apraiškas kaip didžiųjų iškilmių šventimas (plg. Lumen gentium, 67). Šiomis kukliomis, visiems prieinamomis priemonėmis tikintieji išreiškia savo tikėjimą, stiprina savo viltį ir atskleidžia savo artimo meilę. Daugelyje šalių šventybės gili prasmė nuspalvina būties ir kasdienio gyvenimo visumą. Tinkama pastoracija įmanoma populiarinti ir panaudoti šventąsias vietas, šventoves ir maldingąsias keliones, liturgines vigilijas ir adoracijas, taip pat sakramentalijas, liturginius metų laikus ir minėjimus. Kai kuriose vyskupijose ir universitetų pastoraciniuose centruose bent kartą per metus organizuojamos kelionių į šventąsias vietas dienos, sekant žydų pavyzdžiu, kurie, artėdami prie Jeruzalės, džiaugsmingai giedodavo Pakopų giesmes.

Pačia savo prigimtimi liaudiškasis maldingumas skatina meninę raišką. Pastoracijos vadovai sugebės paremi kūrybingumą visose srityse (apeigose, muzikoje, giesmėse, taikomojoje dailėje it t. t.) ir rūpinsis gera kultūrine bei religine kokybe.

„Būdama Bažnyčia, įsikūrusi tarp žmonių“ (Christifideles laici, 27), parapija yra vienas didžiausių pasiekimų krikščionybės istorijoje ir iki šiol daugumai tikinčiųjų lieka vieta, palanki paprastai patirti tikėjimą. To paties tikėjimo vienijamos, Eucharistijos švęsti susirenkančios krikščioniškosios bendruomenės gyvybingumas liudija išgyvenamą tikėjimą bei Kristaus meilę artimui ir tampa giliai žmogiško krikščioniškojo auklėjimo vieta. Įvairiais būdais, priklausomai nuo tikinčiųjų amžiaus ir sugebėjimų, parapija įkūnija tikinčiosios bendruomenės išpažįstamo ir švenčiamo tikėjimo konkrečią įkultūrintą iliustraciją. Parapijoje patirtas pirminis ugdymas yra lemiamas, jis įvesdina į Tradiciją ir kloja pamatus gyvam tikėjimui bei giliam Bažnyčios įsisąmoninimui.

Miesto kontekste, sudėtingame ir kartais brutaliame, parapija atlieka nepakeičiamą pastoracinę funkciją kaip įkrikščioninimo ir įkultūrintos evangelizacijos vieta, kurioje įvairios žmonių grupės randa vienybę to paties tikėjimo iškilmingame šventime ir apaštališkame angažavimesi, kurių siela yra eucharistinė liturgija. Būdama įvairiapusiška bendruomenė, parapija yra vieta, palanki kultūros konkrečiajai pastoracijai, kuri grindžiama klausymusi, dialogu bei artimumo palaikymu kunigų ir gerai religiškai bei kultūriškai parengtų pasauliečių dėka (plg. Christifideles laici, 27).

Auklėjimo institucijos

29. „Auklėjimo sritis yra palanki Evangelijos įkultūrinimui skatinti“ (Ecclesia in America, 71). Vaiką, o paskui ir suaugusįjį, į brendimą vedantis auklėjimas prasideda šeimoje, kuri ir lieka jo pirmaprade vieta. Todėl kiekviena kultūros pastoracija ir kiekviena evangelizacija remiasi auklėjimu ir atramos tašku laiko šeimą, „asmens auklėjimo pirminę erdvę“ (ten pat).

Tačiau šeimõs, dažnai susiduriančios su įvairiausiais sunkumais, tam nepakanka. Todėl juo svarbesnės yra auklėjimo institucijos. Daugelyje šalių, ištikimų dutūkstantmetei auklėjimo ir mokymo misijai, Bažnyčia vadovauja gausioms institucijoms: vaikų darželiams, mokykloms, kolegijoms, aukštesniosioms mokykloms, universitetams, tyrimų centrams. Šios katalikų institucijos pašauktos diegti evangelines vertybes į kultūrą. Norėdami tai padaryti, šių institucijų vadovai privalo auklėjimo medžiagos ieškoti Kristaus žinioje ir Bažnyčios mokyme. Tačiau šių institucijų misijos veiksmingumas nemažai priklauso nuo priemonių, kurias dažnai sunku suderinti. Reikia pripažinti tai, kas akivaizdu, ir priimti iššūkį: geroką dalį žmonių ir priemonių išteklių Bažnyčia turi skirti auklėjimui, kad galėtų atitikti iš Kristaus gautąją misiją – skelbti Evangeliją. Kiekvienu atveju galioja reikalavimas rūpinimąsi giliu žmogišku ir krikščionišku ugdymu susieti su rūpinimusi mokykliniu ugdymu [23]. Mat daugybė jaunuolių, lankančių įvairių šalių auklėjimo institucijas, nepaisydami mokytojų geros valios ir kompetencijos, dažnai gali būti visiškai išsilavinę, bet dalinai iškultūrėję.

Kultūros pastoracijos bendrojoje perspektyvoje, teikdami studentams specifinį ugdymą, kurio šie pagrįstai tikisi, katalikų universitetai, kolegijos ir tyrimų centrai stengsis laiduoti vaisingą Evangelijos ir įvairių kultūros apraiškų susitikimą. Šios institucijos sugebės originaliu ir nepamainomu būdu pasinaudoti kultūrinių vertybių ugdymu kaip dirva, palankia tikėjimo gyvenimui simbiozėje su intelektiniu gyvenimu. Šiuo atžvilgiu rekomenduotina dėstant daug dėmesio skirti filosofijai, istorijai ir literatūrai kaip esminėms tikėjimo ir kultūrų susitikimo vietoms.

Bažnyčios dalyvavimas universitete ir universiteto kultūroje [24] kartu su konkrečiomis iniciatyvomis, galinčiomis padaryti šį dalyvavimą veiksmingą, skatina reikliu įžvalgumu ir be paliovos atnaujinamomis pastangomis puoselėti naują krikščioniškąją kultūrą, brandinamą geriausių visų sričių pasiekimų universitetų veikloje.

Tokiam svarbiam žmogiškam ir krikščioniškam ugdymui reikalingi gerai išugdyti kunigai, vienuoliai, vienuolės ir pasauliečiai. Jų sutelktinis triūsas leis katalikų auklėjimo institucijoms daryti įtaką didaktikos priemonėms, kaip ir kultūros profesionalams, bei paskatins dėstytojų ir mokinių santykių krikščioniškojo modelio plitimą tikrojoje auklėjimo bendruomenėje. Asmenybės harmoningas ugdymas – vienas svarbiausių kultūros pastoracijos tikslų.

30. Mokykla pačiu savo apibrėžimu yra viena vietų, kuriose įvesdinama į kultūrą, o kai kuriose šalyse jau ištisus amžius – ir vieta, palanki krikščionybės nukaldintai kultūrai perteikti. Kai kuriose šalyse atsiranda vietos „religiniam švietimui“, tačiau to negalima pasakyti apie daugumą sekuliarizuotų šalių. Ir vienu, ir kitu atveju iškyla ta pati esminė religinės kultūros ir katechezės santykio problema. Ne be pagrindo atrodo būgštavimas, jog visiems privalomas „religijos“ kursas verčia vadovus iš tikrųjų jame laikytis paprastos religinės kultūros. Todėl mažėjant gavusių nuolatinę katechezę, iš kitur nepastiprintai religinei kultūrai kyla grėsmė greitai sunykti tarp daugelio naujųjų kartų atstovų. Tai rodo, kaip svarbu iš naujo įvertinti religinės kultūros ir katechezės santykį bei naujai išreikšti tarpusavio sąsają tarp būtinybės pateikti mokiniams tikslią bei objektyvią religinę informaciją, kurios kartais stokojama, ir tikėjimo liudijimo esmiškos svarbos. Tai reiškia, jog parapija ir mokykla būtinai turi papildyti viena kitą, ir patvirtina, jog būtina parinkti tokius dėstytojus, kurie sugebėtų kurti dvasinio ir kultūrinio augimo mokyklas. Toks yra šios reiklios ir daug žadančios pastoracijos sėkmingumo laidas.

Teologinio ugdymo centrai

31. Būtina įsisąmoninti, jog daugelyje šalių tinkamas religinis ugdymas neseniai būdavo teikiamas visiems iš krikščioniškų šeimų atėjusiems vaikams, o šiandien vis daugiau jaunuolių jo nebeturi. Tačiau kai kurie jų jaučia tikro teologinio ugdymo poreikį. Šis naujas lūkestis yra padrąsinantis bent dėl trijų priežasčių. Pirmiausia dėl to, kad daugelis krikščionių, kitais atžvilgiais išsilavinusių, neturi kitų galimybių išreikšti ištikimybę bei brandinti tikėjimą, kaip tik skleisti savo religinę kultūrą pasaulietinės kultūros lygmeniu, ypač savo profesinio gyvenimo srityse. Paskui dėl to, kad, geriau pasirengę kovai už tikėjimą, jie jautriau dalyvaus tokioje Bažnyčios tarnyboje, kokiai jie reikalingi: liturgijos organizavime, mokyklų katechezėje, ligonių globoje, parengime sakramentams, ypač krikštui ir santuokai. Galiausiai dėl to, kad profesinės veiklos jungimas su krikščionišku tikėjimu ilgainiui jiems kaip tik gali leisti pilnatviškai atlikti pasauliečių misiją mieste, dviejų jų būties dėmenų geriausioje osmozėje.

Rimto teologinio ugdymo būtinybė šiandien vis aiškesnė atsižvelgus į naujai kylančius iššūkius – nuo religinės indiferencijos iki agnostinio racionalizmo. Gilesnis tikėjimo duomenų pažinimas pirmiausia būtinas tikrajai evangelizacijai. Šis intelektinės plotmės pažinimas, suvidujintas maldoje ir liturginiame šventime, skatina tikinčiuosius pačius sąmoningai mokytis, idant galėtų tapti Kristaus asmens ir jo išganymo žinios liudytojais. Be to, kultūriniame kontekste, paveiktame fundamentalistinių nukrypimų, tinkamas teologinis ugdymas neginčijamai yra geriausia priemonė pasipriešinti tam rimtam pavojui, kuris graso tikrajam liaudiškajam maldingumui ir mūsų laikų kultūrai.

Į kultūros evangelizaciją ir tikėjimo įkultūrinimą orientuotai pastoracijai reikalinga dviguba kompetencija – teologijos ir su pastoracija susijusios srities. Įvadinis ir nuolatinis, bendrasis ar specializuotasis, leidžiantis gauti kanoninį diplomą teologinis ugdymas vertas to, kad būtų plačiai propaguojamas Bažnyčioje ten, kur jo dar stokojama, kaip pageidavo Vatikano II Susirinkimas (Gaudium et spes, 62, 7). Be jokios abejonės, tai viena geriausių šiandienės kultūros ir krikščioniškojo tikėjimo komunikavimo vietų, taigi ir geriausia galimybė pirmajai perskverbti antrąjį, kadangi gautasis ugdymas ir Dievo žodžio bei Bažnyčios Tradicijos studijų sutvirtintas tikėjimo supratimas įkvepia visą kasdienę būtį.

Katalikų kultūros centrai

32. Katalikų kultūros centrai, įdiegti visur, kur įmanoma, esmingai pagelbi evangelizacijai ir kultūros pastoracijai. Gerai įsiterpusiems į savo kultūrinę aplinką, jiems tenka įveikti neatidėliotinas bei sudėtingas kultūros evangelizacijos ir tikėjimo įkultūrinimo problemas, remiantis atramos taškais, kuriuos teikia platus bei atviras dialogas su visais kultūros kūrėjais, veikėjais ir rėmėjais, laikantis tautų apaštalo dvasios (1 Tes 5, 21–22).

Katalikų kultūros centrai atspindi gausią įvairovę: pavadinimų (kultūros centrai ar būreliai, akademijos, universitetų centrai, ugdymo namai), krypčių (teologija, ekumenizmas, mokslinis tyrimas, švietimas, menas ir t. t.), tematikos (kultūros srovės, vertybės, tarpkultūrinis ir tarpreliginis dialogas, mokslas, dailė ir t. t.), veiklos formų (konferencijos, diskusijos, kursai, seminarai, publikacijos, bibliotekos, meniniai bei kultūriniai renginiai, parodos ir t. t.). Pati katalikų kultūros centro sąvoka apima vienos šalies situacijų daugingumą ir turtingumą, ar tai būtų su Bažnyčios struktūromis (parapija, vyskupija, vyskupų konferencija, vienuolija) susijusios institucijos, ar privačios, bet visuomet išvien su Bažnyčia veikiančių katalikų iniciatyvos. Visuose šiuose centruose siūloma kultūrinė veikla, nuolat rūpinantis tikėjimo ir kultūros ryšiu, krikščioniškųjų vertybių įkvėptos kultūros puoselėjimu per dialogą, mokslinius tyrimus, per tikėjimo apvaisintos, įkvėptos, gaivinamos ir aktyvinamos kultūros ugdymą. Šiuo atžvilgiu katalikų kultūros centrai yra tinkamos priemonės plačiajai publikai supažindinti su katalikų menininkų, rašytojų, mokslininkų, filosofų, teologų, ekonomistų bei žurnalistų darbais ir šitaip skatinti asmeniškai ir entuziastingai priimti tikėjimo į Kristų apvaisintas vertybes.

„Jie teikia galimybę Bažnyčiai būti ir veikti kultūrinių permainų lauke. Iš tikrųjų tai viešieji forumai, kuriamajame dialoge leidžiantys labai plačiai susipažinti su krikščioniškais požiūriais į žmogų, moterį, šeimą, darbą, ekonomiką, visuomenę, politiką, tarptautinį gyvenimą, aplinką“ (Ecclesia in Africa, 103).

Popiežiškoji kultūros taryba yra paskelbusi šių centrų sąrašą, daugiausia remdamasi iš vyskupų konferencijų gauta informacija [25]. Šis pirmas tarptautinis dokumentas apie katalikų kultūros centrus turėtų padėti užmegzti jiems tarpusavio ryšius ir paskatinti abipusius mainus, siekiant geresnio pastoracinio tarnavimo kultūrai, naudojantis naujomis komunikavimo priemonėmis.

Visuomenės komunikavimo ir religinio informavimo priemonės

33. Pastoracijos vadovų dėmesį ypač patraukia tai, kad kultūra tampa vis globalesnė, veikiama žiniasklaidos ir informatikos technologijos. Žinoma, visos kultūros visais laikais turėjo tarpusavio ryšių. Tačiau šiandien net mažiausiai pasklidusios kultūros nebėra izoliuotos. Jos naudojasi didėjančiais mainais, bet ir patiria stiprios suvienodinimo srovės spaudimą, kai persvarą prieš auklėtojus graso įgyti prievartos ir menkaverčio sekso pirkliai, kaip kraštutiniai materializmo, individualizmo ir amoralizmo plitimo pavyzdžiai, vienodai siautėjantys vaizdajuostėse ir filmuose, televizijoje ir internete. Visuomenės komunikavimo priemonėmis perduodama ir plati religinė pasiūla, susijusi su senovės ar dabarties kultūromis, labai įvairiomis, bet nuo šiol susitinkančiomis vienu laiku ir vienoje vietoje.

Visuomenės priemonių srityje net kuklūs katalikų televizijos ir ypač radijo siųstuvai vaidina nemenką vaidmenį kultūros pastoracijoje ir tikėjimo įkultūrinime. Jie vienija žmones kasdienio gyvenimo įprastiniuose rėmuose ir šitaip smarkiai prisideda prie jų gyvenimo modelio raidos. Ten, kur įmanoma jį įkurti, katalikų radijo tinklas ne tik padeda gausių išteklių neturinčioms vyskupijoms naudotis palankiausiomis technikos priemonėmis, bet ir skatina kultūrinius mainus tarp krikščionių bendruomenių. Krikščionių įsitraukimas ne tik į religinę, bet ir į valstybinę ar komercinę žiniasklaidą yra prioritetinis, nes šiomis komunikavimo priemonėmis dėl jų prigimties kreipiamasi į visą visuomenę, ir tai leidžia Bažnyčiai pasiekti iki tol jai neprieinamus žmones. Kai kuriose šalyse, kur žiniasklaida atvira religinei informacijai, vyskupijos organizuoja ištisas kampanijas bei transliuoja programas ir net reklaminius skelbimus, nušviesdamos tikrai žmogiškai kultūrai esmingas krikščioniškąsias vertybes. Kitur katalikai apdovanoja premijomis geriausius profesionalus. Tokie pasirodymai žiniasklaidoje savo kokybe ir informacijos rimtumu gali prisidėti prie Evangelijos įkvėptos kultūros plėtotės.

Kasdienė bei periodinė spauda ir leidyba turi savo vietą ne tik vietinės Bažnyčios, bet ir visuomenės gyvenime, dažnai nuo amžių liudydamos tikėjimo gyvybingumą ir katalikų specifinį įnašą į kultūrinį gyvenimą. Šiai pažymėtinai poveikio galimybei reikalingi plataus kultūrinio akiračio ir tvirtų krikščioniškų pažiūrų žurnalistai, autoriai ir leidėjai. Šalyse, kuriose tradicinės kalbos vartojamos greta valstybinių kalbų, kai kurios vyskupijos leidžia laikraščius ar bent kai kuriuos straipsnius tradicinėmis kalbomis, ir tai teikia joms išskirtinę galimybę pasiekti daugelį šeimų.

Visuomenės komunikavimo priemonių ypatingos galimybės paskleisti evangelinės žinios spindėjimą pasaulyje ir suteikti sielą kultūrai skatina ugdyti kompetentingus katalikus: „Idant naujoji evangelizacija būtų veiksminga, svarbu giliai pažinti dabartinę kultūrą, kuriai didelę įtaką daro visuomenės komunikavimo priemonės“ (Ecclesia in America, 72). Katalikų dalyvavimas žiniasklaidoje bus juo vaisingesnis, juo jautresni šioms komunikavimo priemonėms bus ugdomi ganytojai. Tik apmąstytas bei atsakingas jų įsitraukimas gali padėti įveikti povandenines uolas ir priimti žiniasklaidos iššūkius.

34. Kultūros pastoracija skatina itin daug dėmesio skirti spaudos, radijo ir televizijos žurnalistams. Jų klausimai kartais kelia sumišimą ir nusivylimą, visiškai neatitikdami mūsų perteikiamos žinios esmės, tačiau šie klaidinantys klausimai dažnai būdingi daugumai mūsų amžininkų. Siekiant geresnio įvairių Bažnyčios institucijų ir žurnalistų komunikavimo, bet ir geresnio esmės pažinimo, svarbu, kad pakankamai daug asmenų gautų ugdymą, atitinkantį komunikacijos techniką, pradedant jaunuolių ugdymu seminarijose ir vienuolijų namuose. Daugelis jaunų pasauliečių linksta į žiniasklaidą. Kultūros pastoracija turi juos parengti veikimui radijo, televizijos, knygų ir žurnalų pasaulyje, nes šie informacijos skleidėjai yra daugumos mūsų amžininkų kasdieniai orientyrai. Atviroje ir padorioje žiniasklaidoje gerai pasirengę krikščionys gali vaidinti iškilių misionierių vaidmenį. Svarbu, kad jie būtų ugdomi ir palaikomi.

Siekdamos paskatinti aukšto moralinio, dvasinio ir meninio lygio kūrybą, daugelis vietinių Bažnyčių organizuoja kino bei televizijos festivalius ir steigia premijas, sekdamos Katalikų kino premija. Siekdamos pakelti informacijos kokybę atitinkamu ugdymu, keletas žurnalistų profesinių draugijų ir profesinių sąjungų parengė Žiniasklaidos etikos chartiją, Žurnalisto elgesio kodeksą ir įsteigė Žiniasklaidos etikos tarybą. Kitos įkūrė informacijos profesionalų būrelių, rengiančių konferencijų ciklus etiniais, religiniais bei kultūriniais klausimais ir dvasingumo dienas.

Mokslas, technologija, bioetika ir ekologija

35. Nepaisydama nesusipratimų, Bažnyčia kaip visuomenė nuo amžių naudojosi tiksliuosius ir eksperimentinius mokslus išmanančių krikščionių kvalifikuotais veikalais. Po scientizmo, kurio teiginių dauguma šiandien dažniausiai atmetama, išmėginimų Bažnyčia turi būti dėmesinga mokslo, technologijos ir naujųjų biotechnologijų įnašui, naujiems klausimams ir keliamiems iššūkiams. Itin svarbu ne tik sekti vykstančią ars medica paradigmų kaitą, bet ypač atsižvelgti į pripažintų profesionalų bei tvirtų moralistų veikalus iš šios tokios esmingos žmogaus asmeniui srities. Daugiašakio ir nuoseklaus mokymo plėtojimas padės sukurti terpę, palankią pastaraisiais dešimtmečiais prasidėjusiam mokslo ir tikėjimo dialogui. Sėkmingai kultūros pastoracijai šiuo atžvilgiu reikalinga:

– ugdyti tiek fizikos ar biologijos mokslų, tiek teologijos ar mokslo filosofijos kvalifikuotus konsultantus, gebančius vienodai gerai pasisakyti ir per internetą, ir per radiją ar televiziją bei pajėgiančius apsvarstyti pasitaikančius klausimus, kuriais mokslas ir tikėjimas nesutaria ar net polemizuoja: creatio ex nihilo ir creatio continua, evoliucija, dinaminė pasaulio prigimtis, Šventojo Rašto egzegezė ir mokslinės studijos, žmogaus vieta ir vaidmuo kosmose, santykis tarp amžinybės sampratos ir fizinės visatos laikinės-erdvinės struktūros, epistemologija...

– teikti seminaristams pirminį, o kunigams – nuolatinį ugdymą, padedantį kompetentingai atsakyti klausiantiems tikintiesiems, norintiems gilinti Bažnyčios mokymo supratimą, kad geriau jį išgyventų dažnai svetimame, jei ne priešiškame, pasaulyje;

– megzti ryšius tarp katalikų aukštojo mokslo institucijose, valstybiniuose universitetuose, privačiose institucijose ir privačiuose tyrimų centruose dėstančių katalikų mokslininkų, taip pat tarp mokslo akademijų, technologijos specialistų draugijų ir vyskupų konferencijų;

– steigti akademijas „Už gyvybę“ arba šios srities specializuotų studijų grupes, sudarytas iš katalikų, susilaukusių pripažinimo dėl savo profesinių sugebėjimų ir ištikimybės Bažnyčios Magisteriumui;

– plačiai skleisti katalikų spaudą ir leidinius, remiantis tikrai kvalifikuotais šios srities specialistais;

– kompetentingai orientuotis į mokslinių rinkinių, žurnalų ir publikacijų gausinimą katalikų knygynuose;

– gausinti parapines bibliotekas ir vaizdajuosčių rinkinius, kur būtų galima rasti informacijos santykių tarp mokslo, technologijos ir tikėjimo klausimais;

– pastoracija skatinti ir palaikyti gilų mokslininkų dvasinį gyvenimą.

Menas ir menininkai

36. Estetinio kelio derinimu su gėrio siekimu ir tiesos ieškojimu, be jokios abejonės, gali puikiai remtis kultūros pastoracija, skelbianti Evangeliją, jautriai atsižvelgdama į laiko ženklus. Menininkų pastoracijai reikalingas estetinis jautrumas ir kartu ne mažesnis krikščioniškas jautrumas. Mūsų kultūroje, dažnai ženklinamoje banalių ir brutalių vaizdinių srauto, kasdien užtvindančio televiziją, filmus ir vaizdajuostes, vaisinga Evangelijos ir meno sandora skatins naujas grožio epifanijas, kylančias iš Kristaus, žmogumi tapusio Dievo, kontempliavimo, iš jo slėpinių meditavimo bei spinduliavimo Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenime (plg. Jonas Paulius II. Laiškas menininkams, 1999 04 04).

Instituciniame lygmenyje didėjanti įvairovė ir skeldėjimas skatina atnaujinti Bažnyčios ir įvairių meninių institucijų ar draugijų dialogą. Parapijose ir kapelionijose, vyskupijose ir vyskupų konferencijose, seminarijose ir ugdymo institutuose bei universitetuose pastoracija skatina draugijas, galinčias užmegzti vaisingą dialogą su menininkais ir meno pasauliu. Vietinės Bažnyčios, šiuo atžvilgiu kartais besilaikančios šiek tiek atokiai, iš naujo užmezgusios ryšį gali tik laimėti naujų susitikimui deramų vietų.

Kūrybos lygmenyje, kaip rodo patirtis, tikrajai kultūrai, kurios prielaida – laisvė, nepalankiomis politinėmis aplinkybėmis Katalikų Bažnyčia elgdavosi kaip kultūros ir meno gynėja bei globėja, ir daugelis menininkų jos prieglobstyje rasdavo vietą, palankią savo asmeniniam kūrybingumui. Toks Bažnyčios elgesys ir vaidmuo kultūros ir menininkų atžvilgiu kaip niekada aktualus, ypač architektūros, ikonografijos ir religinės muzikos srityse. Menininkų kvietimas dalyvauti Bažnyčios gyvenime yra kvietimas atnaujinti krikščioniškąjį meną. Pasitikintis ryšys su menininkais, susiklostęs iš klausymosi ir bendradarbiavimo, leidžia suteikti vertę viskam, kas auklėja žmogų ir į aukštesnį lygį pakylėja žmoniją per intensyvesnį dalyvavimą Dievo kaip suverenaus grožio ir aukščiausio gėrio slėpiniuose. Idant būtų vaisingesni, tikėjimo ir meno santykiai neturėtų ribotis vien palankumu kūrybai. Siūlyti, prieštarauti, svarstyti yra būtina, nes tikėjimas yra ištikimybė Tiesai. Šiuo atžvilgiu liturgija dėl savo įkvepiančios galios ir menininkams teikiamų galimybių didžiulės įvairovės yra ypatinga terpė Vatikano II Susirinkimo nurodytoms gairėms įgyvendinti. Svarbu skatinti tikėjimo vietinę ir kartu katalikišką raišką, laikantis liturgijos nuostatų [26]. Būtinybė statyti ir puošti naujas bažnyčias skatina giliai įsimąstyti į bažnyčios kaip šventybės vietos prasmę ir į liturgijos pobūdį. Menininkai kviečiami išreikšti šias dvasines vertybes. Jų kūrybingumas turėtų leisti plėtoti kuo plačiau prieinamą ikonografiją ir muzikos kompozicijas, atskleidžiančias Dievo meilės transcendenciją ir įvesdinančias į maldą. Vatikano II Susirinkimas tuo nė kiek neabejojo, ir jo gairės skatina nuolatinę kūrybą: „Reikia stengtis, kad menininkai jaustų, jog Bažnyčia pripažįsta jų veiklą, ir naudodamiesi tvarkinga laisve lengviau užmegztų ryšius su krikščionių bendruomene. Tepripažįsta Bažnyčia taip pat ir naujas mūsų amžininkų priimtas meno formas, atspindinčias įvairių tautų ir šalių pobūdį. O į šventoves naujieji meno kūriniai tebūnie priimami, kai, būdami deramos išraiškos ir atitikdami liturgijos reikalavimus, kelia mintį į Dievą“ (Gaudium et spes, 62, 4).

Ugdymo lygmenyje į meną ir menininkus orientuota pastoracija kaip prielaidą traktuoja deramą ugdymą [28], siekiant suvokti meninį grožį kaip slėpinio epifaniją. Tokio meninio auklėjimo ir kartu teologinio, liturginio bei dvasinio ugdymo vadovai sugebės atrinkti kunigus ir pasauliečius, kuriems bus galima pavesti menininkų pastoraciją bei pareigą krikščionių bendruomenėje aiškiai analizuoti ir motyvuotai vertinti šiuolaikinio meno skleidžiamas idėjas.

Galimybių veikti šioje srityje yra daug ir įvairių. Menininkų ir rašytojų draugijos ir brolijos bei akademijos pabrėžia katalikiškosios kultūros žmonių svarbą ir gali paskatinti vaisingesnį Bažnyčios ir meno pasaulio dialogą. Tokiomis įvairiomis formuluotėmis kaip kultūros savaitė arba krikščioniškosios kultūros savaitė palaikomas nuolatinis kuo plačiausios specifiškai krikščioniškos pasiūlos kultūrinių renginių ritmas. Nacionalinio ar tarptautinio festivalio arba sakralinio meno premijos formuluotė leidžia specialiai pabrėžti sakralinę muziką, taip pat religinį filmą ar knygą.
 

Kultūrinis paveldas, religinis turizmas

37. Laisvalaikio ir religinio turizmo plėtojimosi kontekste konkrečios iniciatyvos leidžia apsaugoti, restauruoti ir sureikšminti turimą religinį kultūrinį paveldą, taip pat perduoti naujoms kartoms krikščioniškosios kultūros turtus [29] – krikščioniško tikėjimo ir tautų talento harmoningos sintezės vaisius. Šiuo tikslu, atrodo, pageidautina paskatinti ir padrąsinti tam tikras iniciatyvas:

– tarp įprastinių specifinių vyskupijos veiklos formų įterpti turizmo ir laisvalaikio pastoraciją;

– padaryti bažnyčias atviras ir svetingas, paryškinant kartais kuklius, bet reikšmingus elementus;

– numatyti daugiausiai lankomų religinių statinių pastoraciją, idant supažindinus lankytojus su jų idėjiniu turiniu, ir skelbti paprastą bei aiškią dokumentaciją, parengtą drauge su kompetentingomis organizacijomis;

– kurti katalikų ekskursijų vadovų organizacijas, turistams teikiančias tikėjimo liudijimo įkvėptas kokybiškas kultūrines paslaugas; pasinaudojant panašiomis iniciatyvomis, taip pat galima sukurti darbo vietų, tegul ir laikinų, jauniems ar ne tokiems jauniems bedarbiams;

– skatinti tokias tarptautines organizacijas kaip ECA (Europen Cathedral's Association) – Europos katedrų asociacija;

– steigti ir plėtoti sakralinio meno ir religinės antropologijos muziejus, teikiančius pirmenybę eksponuojamų objektų kokybei ir gyvam pedagogiškam pristatymui, tikėjimo interesus siejant su istorijos interesais ir vengiant muziejų pavertimo negyvų daiktų saugyklomis;

– skatinti specializuotų krikščioniško ir pasaulietinio kultūrinio paveldo fondų bei bibliotekų steigimą ir plėtimą, kiekviename regione įgalinant kuo daugiau žmonių susipažinti su šiuo paveldu;

– nepaisant knygų leidybos bei platinimo sunkumų daugelyje šalių, palaikyti katalikiškus knygynus ir net steigti juos, ypač maldininkų lankomose parapijose bei šventovėse, o jų vadovais skirti kvalifikuotus asmenis, linkusius išklausyti naudingus patarimus.

Jaunimas

38. Per įvairias dėstymo, ugdymo ir laisvalaikio formas kultūros pastoracija įtraukia jaunimą į žygį, paliečiantį pačias asmens gelmes. Šeimos vaidmuo traditio fidei yra esminis, o parapijos ir vyskupijos, katalikų kolegijos ir universitetai, kaip ir įvairūs Bažnyčios sąjūdžiai visose gyvenimo ir mokymo terpėse, gali imtis konkrečių iniciatyvų kuriant:

– vietas, kuriose jaunimas mėgsta rinktis ir megzti draugystės ryšius ir kuriose susidaro tikėjimui palanki terpė;

– diskusijų ir apmąstymų būrelius, pritaikytus įvairiems kultūriniams lygiams ir orientuotus į visiems rūpimus bei aktualius krikščioniškojo gyvenimo klausimus;

– kultūrines ir visuomenines kultūrines draugijas, skirtas plačiai pramoginio ir ugdomojo pobūdžio veiklai, įskaitant chorą, teatrą, kino klubą ir t. t.;

– kultūrinio turinio knygų ar vaizdajuosčių rinkinius, skirtus krikščioniškosios kultūros informacijai ir ugdymui bei komunikavimui su kitais jaunais ir vyresniais žmonėmis;

– sektinų pavyzdžių pasiūlą, orientuotą į suaugusio jaunimo ugdymą jo tikėjimo išgyvenimui savo kultūrinėje aplinkoje, ar tai būtų studijos ar tyrimai, darbas ar menas;

– maldingųjų kelionių maršrutus, padedančius tiek mažoms meditatyvioms grupėms, tiek dideliems iškilmingiems sambūriams užkrečiamą įkarštį skleidžiančioje atmosferoje pagyvinti dvasinių išgyvenimų kultūrinę apytaką.

Šių iniciatyvų visuma įeina į globalinę pastoraciją, kuria Bažnyčia įgyvendina „naujo tipo dialogą, leidžiantį evangelinės žinios originalumu paveikti pačią šiuolaikinės mąstysenos šerdį. Tad, norėdami drąsiai pasitikti naująsias kultūras, turime iš naujo įgyti pirmųjų mokinių apaštališko kūrybingumo ir pranašiškos galios. Kristaus Žodis visu savo šviežumu turi atsiskleisti jaunosioms kartoms, kurių pažiūras kartais sunku suprasti tradicinės mąstysenos žmonėms, tačiau kurios anaiptol nėra atsitvėrusios nuo dvasinių vertybių“ [29]. Jaunimas – Bažnyčios ir pasaulio ateitis. Pastoracinis įsipareigojimas jiems tiek universiteto, tiek darbo pasaulyje yra vilties ženklas trečio tūkstantmečio išvakarėse.

PABAIGA

Dėl Dvasios galia atnaujintos kultūros pastoracijos

39. Sekant Vatikano II Susirinkimu plačiausia prasme suprantama kultūra (Gaudium et spes, 53–62) ant trečio tūkstantmečio slenksčio atsiskleidžia Bažnyčiai kaip esminis pastoracijos matmuo, ir „tikroji kultūros pastoracija [yra] lemiama naujajai evangelizacijai“ [30]. Ryžtingai žengdami evangelizacijos, kuri pasiekia protus bei širdis ir, apvaisindama jas, transformuoja visas kultūras, keliu, ganytojai Šventosios Dvasios šviesoje žvelgia į iššūkius, kylančius iš tikėjimui abejingų ir net priešiškų kultūrų, kaip į kultūrinius dėmenis, teikiančius atramos taškų Evangelijai skelbti. „Juk Evangelija veda kultūrą į jos tobulumą, ir tikroji kultūra yra atvira Evangelijai.“ [31]

Daugybė susitikimų su vyskupais ir kultūros žmonėmis iš įvairių sluoksnių – mokslo, technologijos, švietimo, meno – aiškiai atskleidė tokios pastoracijos viltis, prielaidas ir reikalavimus, kliūtis ir atramos taškus, pagrindinius tikslus ir geriausias priemones. Neaprėpiamas apaštalavimo laukas šiame „labai plačiame areopage“ (plg. Redemptoris missio, 37) su visa kultūriniu sričių įvairove ir sudėtingumu skatina bedradarbiavimą visuose lygmenyse – nuo parapijos iki vyskupų konferencijos, nuo regiono iki žemyno. Laikydamasi savo misijos [32], Popiežiškoji kultūros taryba savo ruožtu stengiasi skatinti tokį bendradarbiavimą ir stimuliuojančius mainus bei atitinkamas iniciatyvas, ypač tarp Romos kurijos dikasterijų, vyskupų konferencijų, tarptautinių katalikų organizacijų, universitetų, istorikų, filosofų, teologų, mokslininkų, menininkų, intelektualų, kaip ir popiežiškųjų akademijų [33] bei katalikų kultūros centrų [34].

„Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Viešpaties nurodytame kelyje kultūros pastoracija, artimai susijusi su krikščionių asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo liudijimu, į Evangelijos Gerosios Naujienos skelbimo visiems visų laikų žmonėms misiją įeina kaip tinkama kultūrų evangelizavimo ir tikėjimo įkultūrinimo priemonė. „Šis reikalavimas ženklino Bažnyčios nueitą kelią per visą jos istoriją ir šiandien tampa itin žymus bei svarbus <...> ir jam reikia daug laiko <...> atsižvelgiant į gilų, globalų ir sunkų procesą“ (Redemptoris missio, 52). Kaipgi trečio tūkstantmečio išvakarėse čia neįžvelgus vilčių Bažnyčios ir pasaulio ateičiai? Kristaus Evangelijos skelbimas verčia mus burti gyvas tikėjimo bendruomenes, giliai įsiterpusias į visas kultūras ir skleidžiančias viltį, idant būtų skatinama tiesos ir meilės kultūra, kurioje kiekvienas asmuo galėtų atsiliepti į Dievo vaikų pašaukimą „Kristaus pilnatvėje“ (plg. Ef 4, 13). Kultūros pastoracijos svarba didelė, užduotis gigantiška, pavidalai daugialypiai, galimybės neaprėpiamos žengiant į naują tūkstantmetį atėjimo Kristaus, Dievo Sūnaus ir Marijos sūnaus, kurio meilės ir tiesos žinia, viršydama visus lūkesčius, patenkina pirmapradį kiekvienos žmogiškosios kultūros poreikį. „Tikėjimas į Kristų kultūroms suteikia naują matmenį, Dievo karalystės vilties matmenį. Krikščionys pašaukti įrašyti į kultūrų šerdį šią naujosios žemės ir naujojo dangaus viltį… Toli gražu negrasydama ir nenuskurdindama, Evangelija suteikia joms džiaugsmo ir grožio, laisvės ir prasmės, tiesos ir gėrio papildą“ [35].

Galiausiai kultūros pastoracijos daugeriopais pavidalais tikslas yra ne kas kita, kaip padėti visai Bažnyčiai atlikti Evangelijos skelbimo misiją. Ant naujo tūkstantmečio slenksčio visa Dievo žodžio galia raginama „įkvėpti visą krikščioniškąją būtį“ (Tertio millenio adveniente, 36), ji padeda žmogui įveikti ateistinio humanizmo dramą ir kurti „naująjį humanizmą“ (Gaudium et spes, 55), pajėgų visame pasaulyje skatinti kultūras, transformuotas stebuklingo naujumo Kristaus, „kuris tapo žmogumi, idant žmogus taptų Dievu“ [36], atsinaujintų „pagal savo Kūrėjo paveikslą“ (Kol, 3, 10) ir pagal tapimo „nauju žmogumi“ (Ef 4, 24) matą atnaujintų visas kultūras Šventosios Dvasios, be paliovos trykštančios grožio, meilės ir tiesos versmės, kuriamąja galia.

Vatikano miestas, 1999 m. gegužės 23 d., Sekminių iškilmė.

Kardinolas Paul Poupard
Pirmininkas

Bernard Ardura OP
Sekretorius

IŠNAŠOS

[1] Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje (1995 10 05), 9 // L’Osservatore Romano, 6 ottobre 1995.

[2] Jonas Paulius II. Laiškas įsteigiant Popiežiškąją kultūros tarybą (1982 03 20) // AAS, 74 (1982), 683–588.

[3] Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1985 01 15), 3 // L’Osservatore Romano, 16 gennaio 1985.

[4] Commisssion biblique pontificale. Foi et culture a la lumiere de la Bible. – Leumann: Editrice Elle Di Ci, 1981.

[5] Tarptautinė teologijos komisija. Tikėjimas ir įkultūrinimas // La civilta cattolica, 140 (1989), 13326.

[6] Puebla: la evangelización en el presente y en el futuro de América Latina, 1979, 385–436; Santo Domingo: nueva evangelización, promoción humana, cultura cristiana, 1992, 228–286.

[7] Plg. Jonas Paulius II. Kalba UNESCO (1980 06 02), 12 // L’Osservatore Romano, 5 giugno 1980.

[8] Plg. Indiferentismo y sincretismo. Desafios y propuestas pastorales para la Nueva Evangelización de América Latina: Simposio: San José de Costa Rica, 19–23 de enero de 1992. – Bogota: Celam, 1992.

[9] Plg. IV Conferencia General del Episcopado Latinoamericano // Santo Domingo…, 230.

[10] Plg. III Conferencia General del Episcopado Latinoamericano // Puebla..., 405.

[11] Jonas Paulius II. Homilija per intronizacijos Mišias (1978 10 22), 5 // L’Osservatore Romano, 23–24 ottobre 1978.

[12] Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Pastoracinė instrukcija Aetatis novae (1992 02 22), 4.

[13] Popiežiškoji visuomenės komunikavimo priemonių taryba. Reklamos etika (1997 02 22).

[14] Jonas Paulius II. Kreipimasis XXXI Pasaulinės visuomenės komunikavimo priemonių dienos proga (1997 01 24) // L’Osservatore Romano, 25 gennaio 1997.

[15] Jonas Paulius II. Kalba Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje (1995 10 05), 8 // L’Osservatore Romano, 6 ottobre 1995.

[16] Plg. Après Galilée: Science et foi. Nouveau dialogue / Paul Poupard. – Paris: DDB, 1994.

[17] Jonas Paulius II. Kalba per generalinę audienciją (1995 12 06), 1 // L’Osservatore Romano, 7 dicembre 1995.

[18] Jonas Paulius II. Kalba UNESCO (1980 06 02), 11 // L’Osservatore Romano, 5 giugno 1980.

[19] Plg. IV Conferencia General del Episcopado Latinoamericano // Santo Domingo…, 228–286; Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Ecclesia in America (1999 01 22), 64.

[20] Plg. Kardinolų nepaprastoji konsistorija Romoje (1991 04 04–06) // L’Osservatore Romano, 8–9 aprile 1991; Le Sette, sfida pastorale per la Chiesa. – Citta del Vaticano, 1986; Sette e nuovi movimenti religiosi: Testi della Chiesa Cattolica (1986–1994). – Roma: Citta Nuova, 1995.

[21] Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1997 03 14), 4 // L’Osservatore Romano, 17–18 marzo 1997.

[22] Plg. Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba. Laiškas Pastoral attention to African traditional religion // Bulletin, 68 (1988) XXIII 2, 102–106; TA PATI. Laiškas Pastoral attention to traditional religions // Ibid., 84 (1993) XXVII 3, 234–240.

[23] Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija. Katalikas pasaulietis – tikėjimo liudytojas mokykloje (1982 10 15); Jonas Paulius II. Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christifideles laici (1988 12 30), 44.

[24] Plg. Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, Popiežiškoji pasauliečių reikalų taryba, Popiežiškoji kultūros taryba. Bažnyčia universitete ir universiteto kultūroje (1994).

[25] Popiežiškoji kultūros taryba. Katalikų kultūros centrai (19982); Pontificio consiglio della cultura, Commissione episcopale cei per l’educazione cattolica, La cultura, la scuola e l’universita. I centri culturali cattolici: Idea, esperienza, missione. Elenco e indirizzi. – Roma: Citta Nuova, 19982.

[26] Dievo kulto ir sakramentų kongregacija. IV instrukcija dėl Susirinkimo Konstitucijos apie šventąją liturgiją (37–40) teisingo pritaikymo // L’Osservatore Romano, 30 marzo 1994.

[27] Šiuo atžvilgiu minėtinos iniciatyvos universitetuose rengti kursus būsimiesiems Bažnyčios kultūrinio paveldo vadovaujantiesiems darbuotojams, pvz., Popiežiškajame Grigaliaus universitete (Roma), Paryžiaus katalikų institute ir Lisabonos katalikų universitete; plg. Popiežiškoji bažnyčios kultūrinio paveldo komisija. Aplinkraštis dėl ugdymo kultūrinio paveldo klausimais seminarijose (1992 10 15).

[28] Plg. Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškosios Bažnyčios kultūrinio paveldo tarybos I visuotiniame susirinkime // L’Osservatore Romano, 13 ottobre 1995.

[29] Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1983 01 18), 3 // L’Osservatore Romano, 19 gennaio 1983.

[30] Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1997 03 14), 4 // L’Osservatore Romano, 17–18 marzo 1997.

[31] Ten pat.

[32] Ten pat: „Aš įsteigiau Popiežiškąją kultūros tarybą, siekdamas padėti Bažnyčiai patirti išganingus mainus, Evangelijos įkultūrinimui koja kojon žengiant su kultūrų evangelizacija“.

[33] Popiežiškųjų akademijų koordinavimo taryba, 1995 lapkričio 6 įsteigta Jono Pauliaus II, skatina jas drauge ugdyti krikščioniškąjį humanizmą naujojo tūkstantmečio apyaušryje. Vadovaudamas jos pirmai viešajai sesijai, 1996 lapkričio 28 Šventasis Tėvas pranešė, jog įsteigta popiežiškųjų akademijų metinė premija krikščioniškąjį humanizmą ir jo teologinę, filosofinę bei meninę raišką skatinantiems talentams bei iniciatyvoms paremti. Popiežius Jonas Paulius II pirmąkart šią premiją įteikė 1997 lapkričio 3 per popiežiškųjų akademijų antrą viešąją sesiją.

[34] Apie Popiežiškajai kultūros tarybai pavestą misiją ir jos kompetenciją plg. Jonas Paulius II. Laiškas įsteigiant Popiežiškąją kultūros tarybą (1982 03 20) // AAS, 74 (1982) 683–588; TAS PATS. Motu proprio Inde a pontificatus (1993 03 25) // AAS, 84 (1993), 549–552.

[35] Jonas Paulius II. Kalba Popiežiškojoje kultūros taryboje (1997 03 14), 8 // L’Osservatore Romano, 17–18 marzo 1997.

[36] S. Athanasius. De incarnatione, 54, 3 // PG 25, 92; SCh 199 (1973), 459.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 929
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/popieziskosios_tarybos/kulturos/1999-05-23_del-kulturos-pastoracijos
Paskelbta: 2018-01-15 17:37:16 | Patikslinta 2018-01-15 17:37:16.