ĮVADAS

1. Dokumento reikšmė ir tikslas

„Kiekvienas krikščionis kviečiamas dalyvauti didžiajame piligrimystės žygyje, kurį ėjo ir dar tebeeina istorijoje Kristus, Bažnyčia ir žmonija. Šventovė, į kurią veda šis kelias, turi būti „Susitikimo palapinė“, Biblijoje vadinama Sandoros skrynia“ [1]. Šie žodžiai kviečia mus apmąstyti ryšį tarp piligrimystės [2] sąvokos ir šventovės, kuri paprastai yra regimas piligrimo kelionės tikslas: „Sąvoka šventovė nusako bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinami ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“ [3]. Šventovėje su Gyvuoju Dievu galima susitikti įvykti per Slėpinio, kuris yra skelbiamas, švenčiamas ir išgyvenamas, gaivinančią patirtį: „Šventovėse tikintiesiems turi būti gausiau teikiamos išganymo priemonės: rūpestingai skelbiamas Dievo žodis, stropiai puoselėjamas liturginis gyvenimas, ypač švenčiant Eucharistiją ir atgailą; kultivuojamos priimtos liaudiškojo maldingumo formos“ [4]. „Taigi šventovės yra gairės, vadovaujančios Dievo vaikų kelionei žemėje“ [5]; jose puoselėjama susibūrimo, susitikimo ir bažnytinės bendruomenės ugdymo patirtis.

Šios savybės unikaliai tinka šventovėms Šventojoje Žemėje, iškilusioms vietose, pašventintose Įsikūnijusio Žodžio buvimu, jos ypač pastebimos tose vietose, kurios pašventintos apaštalų kankinyste ir visų paliudijusių tikėjimą išlietu krauju. Visos keliaujančios Bažnyčios istorija atsispindi daugybėje šventovių, „nuolatinių Gerosios Naujienos liudininkių“ [6], susijusių su įvairių tautų bei bendrijų evangelizacijos bei tikėjimo kelio lemiamais momentais. Kiekvienoje šventovėje galima įžvelgti ypatingą žinią, jei praeities įvykis, nulėmęs jos įkūrimą, gyvai atspindimas dabartyje ir tebebyloja piligrimų širdims. Ypač autentiška tikėjimo, pagrįsto Marijos pavyzdžiu ir motinišku užtarimu, mokykla yra Marijos šventovės. Šventovės, liudydamos išganomojo Dievo veikimo daugeriopą įvairovę, šventovės ir šiandien tebėra neįkainojama Dievo malonės dovana jo Bažnyčiai.

Šventovių esmės ir tikslo apmąstymas gali mums veiksmingai padėti priimant ir išgyvenant didžiąją susitaikinimo bei naujo gyvenimo dovaną, kurią Bažnyčia nuolat teikia Atpirkėjo mokiniams ir per juos visai žmonijos šeimai. Taigi iš to kyla šio dokumento prasmė ir užmojis. Juo siekiama atspindėti šventovėse vykstantį dvasinį gyvenimą ir ten tarnystę vykdančiųjų pastoracinį įsipareigojimą bei šventovių poveikį vietos Bažnyčių gyvenimui.

Tolesni apmąstymai tėra tik kukli pagalba siekiant labiau įvertinti tą tarnystę, kurią šventovės teikia Bažnyčios gyvenimui.

2. Klausantis Dievo apreiškimo

Kad šventovių apmąstymas teiktų peno tikėjimui ir būtų vaisingas pastoracinei veiklai, jis turi būti pagrįstas klusniu įsiklausymu į apreiškimą, iš kurio gausiai sklinda išganymo žinia bei galia, glūdinti „Šventyklos slėpinyje“.

Biblijos kalboje, ypač apaštalo Pauliaus vartosenoje, sąvoka „slėpinys“ nurodo žmonijos istorijos kaitoje besirutuliojantį Dievo išganymo planą. Įdėmiai klausydamiesi Dievo žodžio ir apmąstydami „Šventyklos slėpinį“, galime anapus regimų istorijos įvykių įžvelgti dieviškosios „šlovės“ buvimą (plg. Ps 29, 9); trissyk švento Dievo apsireiškimą ( plg. Iz 6, 3); jo buvimą vedant dialogą su žmonija (plg. 1 Kar 8, 30–53), jo įžengimą į laiką ir erdvę, pasistatant „palapinę“ tarp mūsų (plg. 1, 14). Taip išryškėja šventyklos teologijos apmatai, kurie teikia šviesos geresniam šventovės prasmės suvokimui. Šiai teologijai būdingas vis didėjantis koncentravimasis: pirmiausia iškyla „kosminė šventykla“, kurią garsina, pavyzdžiui, 19-oji psalmė, kur pateikiamas „dviejų saulių“ įvaizdis: Įstatymo saulės, aiškiai skirtos Izraeliui (eil. 7–14), ir dangaus saulės, „skelbiančios Dievo šlovę“ (eil. 1–6) per visuotinį, tylų, tačiau veiksmingą ir visiems skirtą apreiškimą. Šioje šventykloje dieviškasis buvimas juntamas visur (plg. Ps 139), čia švenčiama šlovinimo liturgija, išreiškiama 148-ojoje psalmėje, kurioje visuotinį Aleliuja greta dangaus kūrinių gieda 22 žemės kūriniai (tiek pat raidžių hebrajų raidyne), simbolizuojantys visą kūriniją.

Taip pat yra Jeruzalės šventykla, kurioje buvo laikoma Sandoros skrynia, tai par excellence šventa žydų tikėjimo vieta ir nuolatinis atminimas istorijos Dievo, sudariusio sandorą su savo tauta ir visados jai ištikimo. Šventykla yra regimas Amžinojo būstas (plg. Ps 11, 4), pripildytas jo šventumo debesiu (plg. 1 Kar 8, 10. 13) ir jo „šlovės“ buveinė (plg. 1 Kar 8, 11).

Galiausiai yra naujoji ir galutinė šventykla. Tai amžinasis Sūnus, įsikūnijęs (plg. Jn 1, 14), nukryžiuotas ir prisikėlęs Viešpats Jėzus (plg. Jn 2, 19–21), kuris iš visų tikinčiųjų, iš gyvųjų akmenų pastato šventyklą, tai yra keliaujančią laike Bažnyčią: „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2, 4–5). Artindamiesi prie to, kuris yra „Gyvasis akmuo“, mes statydiname naujos ir tobulos sandoros dvasinį statinį. Mes taip pat rengiamės Karalystės šventei, kuri kol kas „dar nėra“ visiškai įgyvendinta per mūsų dvasines aukas (plg. Rom 1 – 2), patinkančias Dievui, kadangi yra aukojamos Kristuje, per jį ir su juo, kuris pats savo asmeniu yra Sandora. Taigi Bažnyčia visų pirma pasirodo kaip „šventykla <…> simboliškai vaizduojama iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis“ [7].

3. Laikančiosios atramos

Šių Šventojo Rašto liudijimų šviesoje galime giliau suvokti „Šventyklos slėpinį“ trimis būdais, atitinkančiais tris laiko matmenis, ir tarnaujančiais kaip šventyklos teologijos laikančiosios atramos, būtent su mumis esančio Dievo atminimas, esamybė ir pranašystė.

Žvelgiant į vienintelę ir galutinę išganymo įvykio praeitį, šventovė pasirodo kaip mūsų kilmės pas dangaus ir žemės Viešpatį atminimas. Prieš akis turint į atpirktųjų bendrijos, susirinkusios tarp pirmojo ir galutinio Viešpaties atėjimo, dabartį, šventovė išnyra kaip dieviškosios Esamybės ženklas, sandoros vieta, kur sandoros bendrija ją nuolat išreiškia ir atnaujina. Žiūrint į Dievo pažado išsipildymo ateitį, tą „dar ne dabar“, kuris yra mūsų didžiausios vilties objektas, šventovė suvokiama kaip Dievo rytojaus pranašystė dabartinio pasaulio šiandienoje.

Kiekvienas iš šių trijų matmenų gali tapti atspirties momentu, įkvepiančiu šventovių sielovados planą, galintį asmeniniam Bažnyčios gyvenimui suteikti simbolinę prasmę šventyklos, kur susiburia krikščionių bendruomenė, sukviesta vyskupo ir jo bendradarbių kunigų.

I. ŠVENTOVĖ, KILMĖS ATMINIMAS

4. Dievo darbo atminimas

Šventovė visų pirma yra atminimo vieta, kurioje minimas galingas Dievo veikimas istorijoje, kur yra sandoros tautos ir kiekvieno tikinčiojo tikėjimo pradžia.

Patriarchai savo susitikimus su Dievu įamžino, statydami aukurą ar atminimo paminklą (plg. Pr 12, 6–8; 13, 18; 33, 18–20), prie kurio, kaip ištikimybės ženklo, jie grįždavo (plg. Pr 13, 4; 46, 1), o Jokūbas regėjimo vietą laikė „Dievo namais“ (plg. Pr 28, 11–22). Biblijos tradicijoje šventovė yra ne vien žmogaus rankų darbas, kupinas kosmologinio ar antropologinio simbolizmo, bet Dievo, apsireiškiančio žmonėms ir sudarančio su jais išganymo sandorą, iniciatyvos liudijimas. Kiekvienos šventovės giliausioji prasmė yra priminti tikėjimą išganinguoju Viešpaties darbu [8].

Dvasinėje adoracijos, šlovinimo ir maldavimo atmosferoje Izraelis žinojo, kad šventykla buvo laisvas jo Dievo noras, o ne žmogiškoji pretenzija. Tai pavyzdingai liudija nuostabi Saliamono malda, gimusi, jam dramatiškai suvokus stabmeldystės pagundos tikrovę: „Bet argi iš tikrųjų Dievas gyvens žemėje? Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti. Kaip galėtų tai padaryti šie Namai, kuriuos aš pastačiau! Pažvelk maloniai į savo tarno maldą ir prašymą, o Viešpatie, mano Dieve, išgirsk šauksmą ir maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi šiandien į tave. Težvelgia dieną ir naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią tu sakei: ’Ten gyvens mano vardas!’ – kad išklausytum maldą, kai tavo tarnas melsis šioje vietoje“ (1 Kar 8, 27–29).

Šventykla buvo pastatyta ne todėl, kad Izraelis norėjo įkalinti Amžinojo buvimą, bet priešingai, kadangi gyvasis Dievas, įžengęs į istoriją ir keliavęs su savo tauta debesyje dienos metu ir ugnies stulpe naktį (plg. Iš 13, 21), panorėjo duoti savo ištikimybės ir nuolatinio aktyvaus buvimo tarp savo žmonių ženklą. Taigi šventykla turėjo tapti ne žmogaus rankų pastatytu namu, bet vieta, kurioje būtų skelbiama iniciatyva To, kuris vienintelis stato namą. Tai yra paprasta ir vis dėlto didi tiesa, išreikšta pranašui Natanui skirtais žodžiais: „Eik ir sakyk mano tarnui Dovydui: ‘Taip kalbėjo Viešpats: argi tu man pastatysi Namus gyventi? <...> Viešpats sako tau, kad jis, Viešpats, padarys tau namus. Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus’“ (2 Sam 7, 5. 11–14).

Taigi šventovė tampa tam tikru gyvu atminimu, menančiu išrinktosios ir mylimos sandoros tautos kilmę iš aukštybių. Ji nuolat primena, kad Dievo tauta gimusi ne iš kūno ir kraujo (plg. Jn 1, 13), bet tikėjimo gyvenimas yra gimęs iš nuostabios Dievo iniciatyvos. Jis įžengė į istoriją, kad suvienytų mus su savimi ir pakeistų mūsų širdis bei gyvenimus. Šventykla yra veiksmingas Dievo darbo atminimas, regimas ženklas, skelbiantis visoms kartoms, kokia didi yra jo meilė, ir liudydamas, kad jis pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 19) ir trokšta būti savo tautos Viešpačiu bei gelbėtoju. Grigalius Nysietis, turėdamas omenyje Šventosios Žemės šventoves, sakė, kad kiekvienoje šventovėje galima atpažinti „didžiulio Viešpaties gerumo mūsų atžvilgiu pėdsakus“, „mums suteikusio gyvybę Dievo išganinguosius ženklus“ [9], „Viešpaties gailestingumo mūsų atžvilgiu atminimą“ [10].

5. Iniciatyva „iš aukštybių“

Tai, ką Senajame Testamente reiškė Jeruzalės šventykla, Naujajame Testamente pilniausiai įgyvendinama Dievo Sūnaus misijoje. Jis pats tampa Naująja Šventykla, Amžinojo buveine tarp mūsų, Sandora pačiu savo asmeniu. Prekiautojų išvarymo iš šventyklos epizodas (plg. Mt 21, 12–13) parodo, kad Šventoji erdvė, viena vertus, išplečiama į visas tautas, kaip matome iš labai simboliškos detalės, kai šventyklos uždanga „perplyšo į dvi dalis nuo viršaus iki apačios“ (Mk 15, 38). Kita vertus, Šventoji vieta yra sutelkta į asmenį to, kuris nugalėjęs mirtį (plg. 2 Tim 1, 10), tampa susitikimo su Dievu sakramentas kiekvienam.

Religijos vadovams Jėzus sakė: „sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu“. Evangelistas Jonas, pacitavęs jų atsakymą: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?! – toliau komentuoja, – bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus“ (Jn 2, 19–22).

Naujosios Sandoros ekonomijoje šventykla taip pat yra Dievo meilės iniciatyvos istorijoje ženklas: Kristus, pasiųstas Tėvo, Dievas, tapęs žmogumi dėl mūsų, amžinasis vyriausiasis kunigas (plg. Žyd 7) yra naujoji Šventykla, lauktoji ir žadėtoji Šventykla, naujosios ir amžinosios Sandoros šventovė (plg. Žyd 8). Tiek Senajame, tiek Naujajame Testamente šventovė yra gyvasis pradžios atminimas, menantis Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19), iniciatyvą. Visuomet, kai Izraelis tikėjimo akimis žvelgdavo į šventyklą ar kai krikščionys taip žvelgia į Naująją Šventyklą – Kristų ir nuo Konstantino edikto laikų jų statytas šventoves kaip gyvenančio tarp mūsų Kristaus ženklą, tame jie atpažindavo gyvojo Dievo meilės iniciatyvą žmonijai [11].

Taigi šventovė liudija, kad Dievas yra didesnis už mūsų širdį, kad jis visuomet mylėjo mus ir atidavė mums savo Sūnų ir Šventąją Dvasią, nes nori gyventi mumyse padarydamas mus savo šventykla ir mūsų kūnus paversdamas Šventosios Dvasios šventove. Anot apaštalo Pauliaus: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3, 16–17; plg. 6, 19) „Juk mes eame Gyvojo Dievo šventovė, kaip Dievo pasakyta: Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu; aš būsiu jų Dievas, o jie bus manoji tauta“ (2 Kor 6, 16).

Šventovė yra vieta, kur nuolat sudabartinama tarp mūsų pasistačiusio palapinę Dievo (plg. Jn 1, 14) meilė. Todėl, pasak šv. Augustino, šventoje vietoje „nėra dienų sekos, kad kiekviena diena ateitų ir praeitų. Vienos dienos pradžia nereiškia kitos pabaigos, nes visos esti tuo pat metu. Gyvenimas, kuriam priklauso šios dienos, nesibaigia“ [12]. Taigi šventovėje kaskart vis iš naujo aidi džiaugsmingas skelbimas, kad „Dievas pamilo mus pirmas ir suteikė mums gebėjimą mylėti jį.<...> Jis pamilo mus ne tam, kad paliktų mus tokius bjaurius, kokie buvome, bet kad perkeistų mus ir padarytų gražius. <...> Kaip galime tapti gražūs? Mylėdami jį, kuris visuomet gražus. Tiek, kiek jumyse auga meilė, tokiu pat mastu augs ir grožis: nes meilė iš tikrųjų yra sielos grožis“ [13]. Šventovė nuolat primena mums, kad „naujasis gyvenimas“ gimsta ne „iš apačios“, ne grynai iš žmogiškosios iniciatyvos ir kad Bažnyčia nėra atsiradusi vien iš kūno ir kraujo (plg. Jn 1, 13), bet kad atpirktoji būtis ir bažnytinė bendruomenė, kurioje ji pasireiškia, gimsta „iš aukštybės“ (plg. Jn 3, 3), iš dovanai teikiamos ir nuostabios trejybiškos meilės iniciatyvos, kuri yra pirmesnė už bet kokią žmogiškąją meilę (plg. 1 Jn 4, 9–10).

6. Nuostaba ir adoracija

Kokios išvados mūsų krikščioniškajam gyvenimui kyla iš tos pirminės ir esminės žinios, kurią šventovė perduoda kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas?

Galima išskirti tris pamatines perspektyvas. Pirmiausia šventovė primena mums, kad Bažnyčia yra gimusi iš Dievo iniciatyvos; iniciatyvos, kurią tikinčiųjų maldingumas ir viešas Bažnyčios patvirtinimas atpažįsta steigimo įvykyje, pagrindžiančiame kiekvienos šventovės atsiradimą. Taigi viskame, kas susiję su šventove, kas joje vyksta ir ką ji išreiškia, reikia įžvelgti esantį slėpinį, Dievo veikimą laike, jo veiksmingos esamybės, pasislėpusios po istorijos ženklais, pasireiškimą. Šis įsitikinimas šventovėje perteikiamas per ypatingą su šia šventove susijusią žinią, nurodančią Jėzaus Kristaus gyvenimo slėpinius arba kurį nors Marijos, „šviečiančios visai išrinktųjų bendruomenei dorybių pavyzdžiu“, titulą [14], arba atskirus šventuosius, kurių atminimas skelbia „Kristaus įstabius darbus per jo tarnus“ [15].

Prie slėpinio artinamasi su nuostaba ir pagarba, žavintis Dievo dovanos akivaizdoje; todėl į šventovę įžengiama su adoracijos nuostata. Jeigu žmogus, žvelgdamas į Dievo darbus, nesugeba patirti nuostabos, , jeigu nesuvokia naujumo to, kas vyksta dėl mylinčios Dievo iniciatyvos, – tuomet jis nesugebės suvokti ir Šventyklos slėpinio, kurį atskleidžia šventovė, giliosios prasmės ir grožio. Šventajai vietai rodoma tinkama pagarba išreiškia suvokimą to, kad, matydami Dievo darbus, privalome atsiliepti ne žmogiškąja logika, kuri siekia viską apibrėžti remdamasi tuo, kas regima ar kas pagaminama, bet pagarba, kupina nuostabos ir slėpinio jausenos.

Žinoma, susitikti su šventove būtina tinkamai pasirengti, kad galėtume pranokti regimuosius meninius bei liaudies kūrybos aspektus ir suvokti už jų slypintį maloningą Dievo veikimą , primenamą įvairių ženklų: apsireiškimų, stebuklų, steigiamųjų įvykių, kurie išreiškia kiekvienos šventovės, kaip tikėjimo vietos, tikrąją pradžią.

Susitikimui rengiamasi visų pirma per sustojimus toje kelionėje, kurioje maldininkas vedamas į šventovę: panašiai į Zioną keliaujantys maldininkai pasirengdavo susitikti su Dievo Šventove giedodami Pakopų giesmes (120–134 psalmės), kuriose glūdi tikra liturginė katechezė apie susitikimo su Šventyklos slėpiniu sąlygas, esmę ir padarinius.

Kiekvienos šventovės topografinė padėtis ir jos artimiausia aplinka, pagarbi elgsena, reikalaujama iš kiekvieno, netgi eilinio lankytojo, dėmesingas Dievo žodžio klausymas, malda ir sakramentų šventimas padės suvokti žmonėms savo išgyvenimo dvasinę prasmę. Visi šie veiksmai drauge gali išreikšti svetingumo dvasią, spinduliuojamą šventovės, kuri atvira kiekvienam ir ypač daugybei tų žmonių, kurie sekuliarizuotame ir desakralizuotame pasaulyje išgyvena širdyse gilų šventumo ilgesį bei troškimą [16].

7. Dėkojimas

Antra, šventovė primena Dievo iniciatyvą ir leidžia mums suprasti, kad ši iniciatyva, atsiradusi kaip gryna dovana, privalo būti priimama dėkojimo dvasia.

Į šventovę žengiama visų pirma dėkoti suvokiant, kad Dievas mylėjo mus dar prieš tai, kai mes įstengėme jį pamilti; pagarbinti Viešpatį už nuostabius jo darbus (plg. Ps 136); paprašyti atleidimo dėl mūsų padarytų nuodėmių ir maldauti sau, kaip tikintiesiems, ištikimybės dovanos ir reikalingos pagalbos mūsų žemiškojoje kelionėje.

Šia prasme šventovės yra išskirtinė maldos mokykla, kur ištverminga ir pasitikinti nuolankiųjų nuostata ypatingu būdu paliudija jų tikėjimą Viešpaties pažadu: „Prašykite, ir jums bus duota“ (Mt 7, 7) [17].

Taigi įžvelgti šventovėje Dievo iniciatyvos atminimą reiškia išmokti dėkojimo meno, puoselėti savo širdyse susitaikinimo, kontempliacijos ir ramybės dvasią. Šventovė mums primena, kad gyvenimo džiaugsmas pirmiausia yra Šventosios Dvasios buvimo padarinys; ji įkvepia mums taip pat Dievo garbinimą. Kuo labiau įstengsime šlovinti Viešpatį ir paversti savo gyvenimą nuolatiniu dėkojimu Tėvui (plg. Rom 12, 1) vienybėje su vieninteliu tobulu Kristaus – Kunigo dėkojimu, ypač per Eucharistijos šventimą, tuo atviriau priimsime Dievo dovaną ir leisime jai nešti vaisių.

Šiuo požiūriu Marija yra „aukščiausias pavyzdys“ [18]. Dėkodama ji leidosi pridengiama Dvasios šešėlio (plg. Lk 1, 35), kad Dievo Žodis joje galėtų būti pradėtas ir atiduotas žmonijai. Žvelgdami į ją, mes suvokiame, jog šventovė yra vieta, kur svetingai priimama dovana iš aukštybių. Tai buveinė, kurioje dėkojimu atsiveriame Dievo meilei, būtent sekdami Marija ir jos padedami.

Taip šventovės primena mums, jog ten, kur nėra dėkingumo, prarandama dovana; kur žmogus nedėkoja Dievui ir kasdien, netgi išbandymų valandomis, nesistengia vis naujai jį mylėti, dovana lieka neveiksminga.

Šventovės liudija, kad gyvenimo pašaukimas yra ne išsiblaškymas, užsimiršimas, pabėgimas, bet šlovinimas, ramybė ir džiaugsmas. Gilus šventovės prasmės suvokimas gali padėti mums patirti kontempliatyvųjį gyvenimo aspektą ne tik pačios šventovės viduje, bet visur. Kadangi sekmadienio Eucharistijos šventimas yra viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė, dėkingai ir pasiaukojančiai atsiliepiant į dovaną iš aukštybių, šventovė pačiu ypatingiausiu būdu kviečia mus iš naujo atrasti sekmadienį, „Viešpaties dieną“ ir „dienų viešpatį“ [19], tą „pirminę šventę“, įsteigtą ne tik laiko tėkmei žymėti, bet ir jo giliajai prasmei atskleisti, būtent Dievo, kuris yra viskas visame, šlovei [20].

8. Dalijimasis ir įsipareigojimas

Trečia, šventovė, būdama mūsų kilmės atminimas, parodo, kad nuostabos ir dėkojimo pajautos niekuomet nedera atskirti nuo dalijimosi su kitais ir įsipareigojimo kitiems. Šventovė nukreipia mūsų mintis į Dievo dovaną. Dievo, kuris mus taip pamilo, kad pasistatė palapinę tarp mūsų, atnešdamas mums išganymą, tapdamas mūsų gyvenimo bendrakeleiviu, vienydamasis su mūsų kentėjimais ir džiaugsmais. Įvairių šventovių steigimo įvykiai taip pat liudija šį dieviškąjį solidarumą. Jeigu Dievas taip pamilo mus, mes taip pat privalome mylėti kitus (plg. Jn 4, 12), kad savo gyvenimu būtume Dievo šventovė. Šventovė yra raginimas solidarumui, ji kviečia, kad mes būtume „gyvieji akmenys“, palaikantys vienas kitą tame pastate, kurio kertinis akmuo yra Kristus (1 Pt 2, 4–5).

Bergždžia būtų patirti „šventovės laiką“, jeigu tai vėliau neparagintų mūsų į „kelio laiką“, „misijos laiką“ ir „tarnystės laiką“, kur Dievas pasirodo kaip meilė silpniausiems ir vargingiausiems kūriniams.

Jėzaus mokyme aidintys Jeremijo žodžiai primena mums, kad šventykla be tikėjimo ir įsipareigojimo teisingumui sunyksta pavirsdama „plėšikų lindyne“ (plg. Jer 7, 11; Mt 21, 13). Amoso minimos šventyklos yra visiškai beprasmės, jei per jas neieškoma Viešpaties (plg. Am 4, 4;5, 5–6). Liturgija be teisingumu pagrįsto gyvenimo tampa farsu (plg. Iz 1, 10–20; Am 5, 21–25;Oz 6, 6). Šie pranašų žodžiai kviečia šventovę grįžti prie pirminio įkvėpimo, nuplėšdami nuo jos tuščią „sakralizmą“ bei stabmeldystę ir paversdami ją sėkla, nešančia tikėjimo ir teisingumo vaisių laike ir erdvėje. Tuomet šventovė iš tikrųjų, kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas, tampa nuolatiniu kvietimu į Dievo meilę ir dalijimąsi gautomis dovanomis. Apsilankymas šventovėje parodys savo vaisius visų pirma įsipareigojimu artimo meilei, darbuojantis žmogiškojo orumo, taikos ir teisingumo plėtotei, vertybėms, kurioms tikintieji pasijus naujai įkvėpti.

II. ŠVENTOVĖ, DIEVO ESAMYBĖS VIETA

9. Sandoros vieta

Šventovės slėpinys ne tik primena mūsų kilmę Viešpatyje; jis taip pat primena, kad Dievas, sykį mus pamilęs, niekuomet nesiliauja mūsų mylėjęs, jis yra su mumis šiuo ypatingu šiandien mūsų gyvenamu istorijos momentu su visais dabarties prieštaravimais ir kentėjimais. Senasis ir Naujasis Testamentas vieningai liudija, jog šventovė yra vieta, kur ne tik atmenama išganinga praeitis, bet taip pat kur ir dabar išgyvenama malonė. Šventovė yra Dievo esamybės ženklas, joje nuolat atnaujinama žmogaus sandora su Amžinuoju ir žmonių tarpusavio sandora. Keliaudamas į šventovę maldingas izraelitas kiekvienoje istorijos „šiandienoje“ rasdavo pažado Dievo ištikimybę [21].

Žvelgdami į Viešpatį, tą naująją šventovę, kurios atžvilgiu krikščionių šventovės yra jo gyvos esamybės ženklai Dvasioje, Kristaus mokiniai žino, jog Dievas yra nuolat ir esantis tarp jų ir jiems. Šventykla yra šventa Sandoros skrynios buveinė, tai vieta, kur nuolat atnaujinama sandora su gyvuoju Dievu ir Dievo tauta įsisąmonina, jog ji yra tikinčiųjų bendrija, „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9). Šventasis Paulius primena: „Jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 19–22). Dievas, gyvendamas tarp savo žmonių ir jų širdyse, paverčia juos gyvąja šventove. Iš „negyvų akmenų“ pastatyta šventovė primena Tą, kuris padaro mus „gyvųjų akmenų“ šventove [22].

Šventovė – tai Šventosios Dvasios vieta, nes ji yra ta vieta, kur mus pasiekia ir perkeičia Dievo ištikimybė. Žmonės eina į šventovę visų pirma, kad šauktųsi ir gautų Šventąją Dvasią, po to, vedami šios Dvasios, vykdytų visokią gyvenimo veiklą. Šia prasme šventovė nuolat primena mums gyvą Šventosios Dvasios buvimą Bažnyčioje; ji buvo mums dovanota prisikėlusio Kristaus (plg. Jn 20, 22) Tėvo šlovei. Šventovė yra regimas kvietimas gerti iš neregimo gyvojo vandens šaltinio (plg. Jn 4, 14); šis kvietimas gali visuomet tapti nauja patirtimi gyvenant ištikimoje sandoroje su Amžinuoju Bažnyčioje.

10. Žodžio vieta

Žodžiai „šventųjų bendravimas“, esantys toje Credo dalyje, kur nusakomas Šventosios Dvasios veikimas, gali pagelbėti kaip sodri nuoroda į vieną iš Bažnyčios, keliaujančios per istoriją, slėpinio aspektų. Šventoji Dvasia, būdama išlieta visuose Kristaus Kūno nariuose, padaro Bažnyčią gyvąja Viešpaties šventove. Vatikano II Susirinkimo žodžiais: „Taip pat dažnai Bažnyčia vadinama Dievo statiniu (1 Kor 3, 9). <…> Tas statinys vadinamas įvairiais vardais: Dievo namai (1 Tim 3, 15), kuriuose gyvena jo šeima, Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19–22), Dievo padangtė tarp žmonių (Apr 21, 3) ir ypač – garbingoji šventykla. Simboliškai vaizduojamą iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, ją apgieda Bažnyčios Tėvai, o liturgija pagrįstai lygina su šventuoju miestu, naująja Jeruzale. Mes patys šioje žemėje esame naudojami kaip gyvi akmenys jos statybai (1 Pt 2, 5)“ [23].

Šioje šventojoje Bažnyčios šventovėje Dvasia veikia ypač per ženklus naujosios sandoros, kurią šventovė saugoja ir teikia. Vienas iš tų ženklų yra Dievo žodis. Šventovė išskirtiniu būdu yra Žodžio vieta, kur Dvasia kviečia mus į tikėjimą ir įgyvendina „tikinčiųjų bendravimą“. Nepaprastai svarbu, kad šventovė būtų susijusi su ištvermingu Dievo žodžio klausymu ir jo priėmimu; tai ne koks nors žmogiškasis žodis, bet pats gyvasis Dievas, esantis savo Žodžio ženkle. Šventovė, kurioje skamba Dievo žodis, yra sandoros vieta, kur Dievas primena savo tautai savo ištikimybę, norėdamas nušviesti jos kelionę ir ją paguosti.

Šventovė gali tapti puiki tikėjimo pagilinimo vieta ypatingoje aplinkoje, palankiu laiku ir atitrūkus nuo kasdienybės; ji gali suteikti galimybių naujajai evangelizacijai, padėti puoselėti „kupiną vertybių“ liaudies maldingumą [24], vesdama jį į tikslesnį ir brandesnį tikėjimo sąmoningumą [25], taip pat padėti įkultūrinimo procesui [26].

Kiekvienoje šventovėje dera išplėtoti „tinkamą katechezę“ [27], kurioje, „atsižvelgiant į lankomose vietose švenčiamus įvykius ir jiems būdingą prigimtį, būtina nepamiršti nei tikėjimo tiesų pateikimo hierarchijos, nei įsitraukimo į visos Bažnyčios liturginį vyksmą“ [28].

Šioje evangelizacijos ir katechizacijos pastoracinėje tarnyboje turi būti akcentuojami ypatingi aspektai, susiję su kiekvienos šventovės atminimu ir jos ypatinga žinia, Viešpaties jai patikėta ir Bažnyčios pripažįstama „charizma“, taip pat toje vietovėje įsišaknijusiu, dažnai labai gausiu, tradicijų bei papročių paveldu.

Tame pačiame evangelizacijos kontekste galima imtis kultūrinių bei meninių iniciatyvų, tokių kaip kongresai, seminarai, parodos, peržiūros, konkursai, susitikimai ir manifestacijos religinėmis temomis. „Praeityje mūsų šventovės buvo pilnos religinės mozaikos, tapybos bei skulptūros, ir tai žmones mokė tikėjimo. Ar mums pakaks dvasinės stiprybės ir genijaus sukurti aukštos kokybės ir pritaikytus šiandienos kultūrai ‘veiksmingus paveikslus’? Galvoje turimas ne tik pirminis tikėjimo skelbimas dažnai labai sekuliarizuotame pasaulyje arba katechezė kaip šio tikėjimo pagilinimas, bet Evangelijos žinios įkultūrinimas kiekvienos tautos, kiekvienos kultūrinės tradicijos lygmeniu“ [29].

Šiam tikslui šventovei reikalingi pastoraciniai darbuotojai, sugebantys padėti žmonėms užmegzti dialogą su Dievu ir kontempliuoti mus supantį bei traukiantį slėpinį. Reikia pabrėžti šventoves aptarnaujančių kunigų, vienuolių bei bendruomenių reikšmę [30] ir jų ypatingo ugdymo, atitinkančio atliekamą tarnybą, svarbą. Tuo pačiu metu reikia skatinti pasauliečius, pasirengusius vykdyti su šventove susijusį katechezės ir evangelizacijos darbą, kad ir šventovėse reikštųsi gausybė Viešpaties Bažnyčioje Šventosios Dvasios žadinamų charizmų bei tarnysčių. Maldininkai pasinaudos įvairių sielovados tarnautojų liudijimų įvairove.

11. Sakramentinio susitikimo vieta

Šventovės, kuriose Dvasia byloja taip pat per tą ypatingą žinią, kurią Bažnyčia pripažįsta kaip būdingą šventovei, yra drauge privilegijuotos sakramentinio veikimo vietos. Tai ypač pasakytina apie Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentus, kuriuose galingiausiai veikia Žodis. Per sakramentus įvyksta gyvųjų susitikimas su Tuo, kuris nuolat palaiko jų gyvybę ir juos maitina amžinai nauju gyvenimu guosdamas Šventojoje Dvasioje. Tai nėra tik kartotinės apeigos, tai išganymo įvykiai, asmeniniai susitikimai su gyvuoju Dievu, Dvasioje pasitinkančiu tuos, kurie ateina pas jį, alkdami bei trokšdami jo tiesos ir ramybės. Kai sakramentas švenčiamas šventovėje, tai nėra „atliekama“ kažkas beasmeniško, bet veikiau Kažkas sutinkamas, o tas Kažkas yra Kristus, kuris Dvasios malone tampa esamas, kad atsiduotų mums ir pakeistų mūsų gyvenimą, vis vaisingiau įtraukdamas mus į sandoros bendruomenę – Bažnyčią.

Šventovė, būdama susitikimo su gyvenimo Viešpačiu vieta, ženklina Dievo, kuris veikia tarp savo tautos, nes ten per savo Žodį ir Sakramentus jis bendrauja su mumis, esamybę. Taigi maldininkai artinasi prie šventovės kaip prie gyvojo Dievo šventyklos, gyvosios sandoros su juo vietos, kad sakramentų malonė galėtų išlaisvinti juos iš nuodėmės ir suteiktų jiems stiprybės su nauju gaivumu ir džiaugsmu širdyse pradėti iš naujo, kad būtų tarp žmonių perregimais Amžinojo liudytojais.

Maldininkai dažnai atvyksta į šventoves ypač gerai pasirengę siekti atleidimo malonės; jiems reiktų padėti atsiverti Tėvui, „apsčiam gailestingumo“ (Ef 2, 4) [31], tiesoje ir laisvėje, sąmoningai ir atsakingai, kad jų susitikimas su malone duotų impulsą tikrai naujam gyvenimui. Tinkama bendruomeninė Atgailos liturgija gali padėti geriau išgyventi individualų Susitaikinimo sakramento šventimą, kuris yra „kelias pasotinti žmogų teisingumu, kuris eina iš paties Atpirkėjo“ [32]. Vietos, kur tai švenčiama, turi būti tinkamai parengtos, kad jose vyrautų susikaupimo dvasia [33].

Kadangi „Dievo dovanai suteiktas atleidimas kaip būtiną padarinį apima esminį gyvenimo pakeitimą, laipsnišką vidinio blogio atitaisymą ir gyvensenos atnaujinimą“, šventyklos pastoraciniai tarnautojai turėtų visokeriopai remti maldininkų atkaklumą išlaikant dvasios vaisius. Jie turėtų taip pat būti ypač dėmesingi darydami viską, kad būtų prieinama ta „pilnutinė Dievo gailestingumo dovana“, – atlaidai. Per atlaidus „atgailaujantis nusidėjėlis gauna atleidimą nuo laikinosios bausmės už nuodėmes, kurios kaltės atžvilgiu jau atleistos“ [34]. Giliai išgyvendamas „šventųjų bendravimą“, kurį maldininkas patiria šventovėje, jis lengviau suvoks, „kaip labai kiekvienas iš mūsų gali padėti kitiems – gyviems ar mirusiems – vis labiau vienytis su dangiškuoju Tėvu [35].

Dėl Eucharistijos šventimo reikia turėti omenyje, kad tai yra viso šventovės gyvenimo centras ir širdis, nes šiame malonės įvykyje „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis“ [36]. Dėl šios priežasties vienybė, kylanti iš Eucharistijos sakramento, turėtų būti išreiškiama ypatingu būdu, suburiant į vieną šventimą įvairias lankytojų grupes. Tokiu pat būdu Viešpaties Jėzaus eucharistinę esamybę turėtų adoruoti ne tik individai, bet taip pat visos maldininkų grupės, pasinaudodamos rūpestingai parengtomis maldingomis pratybomis; tai iš tikrųjų daugelyje šventovių, grindžiama įsitikinimu, kad „Eucharistija apima ir išreiškia visas maldos formas“ [37].

Susitaikinimo ir Eucharistijos sakramentų šventimas suteikia šventovei ypatingą vertumą: „Šventyklos turi būti laikomos ne marginalinėmis ar šalutinėmis, bet, priešingai, – esminėmis vietomis, į kurias ‘Malonės’ vykstama gauti pirmiau negu ‘malonių’ „ [38].

12. Bažnytinės bendrijos vieta

Atvykusieji į „negyvų akmenų“ šventovę atgaivinti Žodžio ir sakramentų tampa „gyvųjų akmenų“ šventovė ir įstengia naujai išgyventi tą tikėjimo ir šventumo bendrystę, kuri yra Bažnyčioje. Šia prasme galime pasakyti, kad šventovė yra vieta, kurioje nuolat iš naujo gali atgimti gyvų žmonių Bažnyčia gyvajame Dieve. Ten kiekvienas asmuo gali iš naujo atrasti tą dovaną, kurią Dvasios kūrybingumas jam suteikė visų labui. Šventovėje taip pat kiekvienas gali įžvelgti ir plėtoti savo pašaukimą ir atsiverti jo įgyvendinimui tarnaujant kitiems, ypač parapijos bendruomenėje, kur suimami į vieną ir jungiami į visumą žmogiškieji skirtumai ir kur pasireiškia bažnytinėbendruomenė [39]. Dėl šios priežasties reikia dėmesingai rūpintis pašaukimų ir šeimos sielovada – šeimos, kuri yra „privilegijuota vieta ir šventovė, kurioje išgyvenami didžiuliai ir intymūs kiekvieno žmogaus istorijos įvykiai“ [40].

Bendrystė su Šventąja Dvasia, įgyvendinama per bendryste su šventąja Žodžio ir sakramentų tikrove, pagimdo šventųjų bendravimą, Aukščiausiojo Dievo tautą, kurią tokią padaro Šventoji Dvasia. Mergelė Marija, kuri yra „Bažnyčios provaizdis tikėjimu, meile ir tobula vienybe su Kristumi“ [41], kuri gerbiama daugybėje šventovių [42], ypatingu būdu padeda tikintiesiems suprasti ir priimti Šventosios Dvasios, žadinančios šventųjų bendravimą Kristuje, veikimą.

Šventovėje išgyvenama gyva Bažnyčios vienybės patirtis gali taip pat padėti maldininkams atpažinti ir priimti Dvasios paraginimus, kviečiančius melstis ir dirbti krikščionių vienybės labui [43]. Šventovės gali būti vietos, kur stipriai ugdomas ekumeninis įsipareigojimas, kadangi ten puoselėjamas širdies atsivertimas ir gyvenimo šventumas, kuris yra „viso ekumeninio judėjimo siela“ [44] bei patiriama Viešpaties teikiama vienybės malonė. Šventovėje taip pat galima praktiškai dalyvauti „dvasinėje veikloje ir ištekliuose“, ypač per bendrą maldą ir bendrą naudojimąsi šventosiomis vietomis [45], tai ypač padeda žengti vienybės keliu, jeigu uoliai gerbiami Bažnyčios vadovybės nustatyti kriterijai.

Ši Bažnyčios patirtis turi būti ypač puoselėjama per tinkamą maldininkų priėmimą šventovėje, atsižvelgiant į ypatingą kiekvienos grupės bei individo pobūdį, jų širdžių lūkesčius ir autentiškus dvasinius poreikius.

Šventovėje mokomės atverti širdį kiekvienam, ypač tiems, kurie skiriasi nuo mūsų: svečiui, svetimšaliui, imigrantui, pabėgėliui, kitų religijų išpažinėjams, netikintiems. Taigi šventovė egzistuoja ne tik kaip Bažnyčios išgyvenimo erdvė, bet tampa visai žmonijai atvira susibūrimo vieta.

Beje, kad daugeliu atvejų dėl istorinių bei kultūrinių tradicijų ir palengvėjusių keliavimo sąlygų drauge su krikščionių maldininkais į šventoves vyksta kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendrijų nariai, taip pat kitų konfesijų tikintieji. Tikrumas, kad išganymo planas apima taip pat ir juos [46], dažnai pavyzdinės jų ištikimybės savo religiniams įsitikinimams pripažinimas [47] ir bendras tų pačių istorinių įvykių išgyvenimas atveria naujus horizontus ir parodo ekumeninio ir tarpreliginio dialogo, kuriam šventovės gali padėti vykti šventojo, visus priimančio Dievo slėpinio akivaizdoje [48], būtinybę. Taip pat reikia atsiminti, kad šventovė yra vieta, kur per Žodį ir sakramentus sutinkamas Kristus. Todėl reikia nuolat budėti stengiantis išvengti visų įmanomų sinkretizmo formų. Tuo pat metu šventovė pasirodo kaip prieštaravimo ženklas žvelgiant į pseudospiritualistinius judėjimus, tokius kaip New age. Neapibrėžtam religiniam jausmui, pagrįstam vien žmogiškosiomis galiomis ir gebėjimais, šventovė priešpriešina stiprų Dievo pirmenybės ir būtinybės atsiverti išganomajam Kristaus veikimui siekiant tikros žmogiškosios pilnatvės, suvokimas.

III. ŠVENTOVĖ – DANGIŠKOSIOS TĖVYNĖS PRANAŠYSTĖ

13. Vilties ženklas

Šventovė, kaip mūsų kilmės Viešpatyje atminimas ir dieviškosios esamybės ženklas, yra drauge mūsų galutinės ir lemiamos Tėvynės, Dievo karalystės pranašystė, kuri įvyks pagal Amžinojo duotą pažadą: „Pastatysiu amžiams tarp jų sau šventovę“ (Ez 37, 26).

Šventovė, kaip ženklas, ne tik primena mums, iš kur mes ateiname ir kas esame, bet taip pat atveria mūsų akis įžvalgai, kurlink einame, į mūsų piligrimystės per gyvenimą ir istoriją tikslą. Šventovė, žmogaus rankų darbas, rodo į dangiškąją Jeruzalę, mūsų Motiną, iš Dievo nusileidžiantį miestą, išsipuošusį kaip sužadėtinė (plg. Apr 21, 2), tobulą eschatologinę šventovę, kur šlovingas dieviškasis buvimas išgyvenamas tiesiogiai ir asmeniškai: „Aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla“ (Apr 21, 22). Šiame mieste ir šventykloje nebebus nei ašarų, nei liūdesio, nei kančios, nei mirties (plg. Apr 21, 4).

Taigi šventovė pasirodo kaip pranašiškas vilties ženklas, kvietimas į platesnį horizontą, atskleidžiantį pažadą, kuris nenuvilia. Šventovė, būdama pastatas iš akmenų, tarp gyvenimo sunkumų nurodo iš tolo numanomą, bet dar nepasiektą Tėvynę, kurios laukimas, susietas su tikėjimu ir viltimi, palaiko Kristaus mokinius jų piligrimystės kelyje. Reikšminga, kad po didelių tremties išbandymų išrinktoji tauta pajuto poreikį kaip savo vilties ženklą atstatyti Šventyklą, garbinimo ir gyriaus šventovę. Izraelis sudėjo visas įmanomas aukas, kad jo akims ir širdims būtų atstatytas šis ženklas, primenantis ne tik juos išsirinkusio ir gyvenančio tarp jų Dievo meilę, bet ir jiems pažadėtojo galutinio tikslo, į kurį keliauja visų laikų Dievo piligrimai, lūkestį. Eschatologinis įvykis, kuriuo grindžiamas krikščionių tikėjimas, yra Nukryžiuotojo kūno – šventyklos atstatymas, o tai įvykdyta per jo šlovingą prisikėlimą, mūsų vilties laidą (plg. 1 Kor 15, 12–28).

Gyvoji šios vilties ikona – tai visų pirma ligonių ir kenčiančiųjų dalyvavimas šventovėse [49]. Dievo išganomojo darbo apmąstymas padeda jiems suprasti, kad per savo kentėjimus jie privilegijuotu būdu dalyvauja Kristaus įvykdyto atpirkimo gydomojoje galioje [50], skelbdami pasauliui Prisikėlusiojo pergalę. Drauge su jais visi jų palydovai ir pagalbininkai, prisidedantys veikliais artimo meilės darbais, pradedant nuo vargšų ir kenčiančiųjų, liudija Viešpaties Jėzaus įsteigtos karalystės viltį: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Lk 7, 22).

14. Kvietimas džiaugtis

Viltis, kuri neapgauna (Rom 5, 5), pripildo širdį džiaugsmo (Rom 15, 13). Šventovėse Dievo tauta mokosi būti „džiaugsmo Bažnyčia“. Visi įžengę į šventovės slėpinį žino, kad Dievas jau veikia mūsų žmogiškajame permainingame pasaulyje, kuris net dabar, nepaisant dabartinio laiko tamsybių, yra ateisiančio laiko, tai yra jau esančios Dievo karalystės aušra. Dėl šios priežasties mūsų širdys gali jau dabar būti pilnos džiaugsmo, pasitikėjimo ir vilties, nepaisant skausmo, mirties, ašarų ir kraujo, dengiančių žemės veidą.

122 oji psalmė yra viena iš tų psalmių, kurias maldininkai giedodavo keliaudami į Šventyklą: „Man buvo smagu, kai man pasakė:’Eime į Viešpaties namus!’ „ Šiame liudijime aidi visų vykstančiųjų į šventovę jausmai, pirmiausia džiaugsmas dėl susitikimo su broliais (Ps 133, 1).

Šventovėje švenčiame „atleidimo džiaugsmą“, raginantį „puotauti bei linksmintis“ (Lk 15, 32),nes Dievo angelai „džiaugiasi dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 10). Ten, susirinkę apie tą patį Žodžio ir Eucharistijos stalą, patiriame bendrystės su Kristumi „džiaugsmą“, kurį išgyveno Zachiejus, kai savo namuose „su džiaugsmu“ priėmė Viešpatį (Lk 19, 6). Tai iš tikrųjų „tobulas džiaugsmas“ (plg. Jn 15, 11), jo niekas negali atimti (plg. Jn 16, 22), jis saugomas ištikimoje širdyje, tapusioje gyvąja Amžinojo šventykla, Kūno šventove, kurioje Viešpats garbinamas Dvasia ir tiesa. Drauge su psalmininku kiekvienas maldininkas kviečiamas sakyti: „Tada aš žengsiu prie Dievo aukuro – pas savo didžio džiaugsmo Dievą – ir šlovinsiu tave lyra, Dieve, mano Dieve (Ps 43, 5).

15. Kvietimas atsiversti ir atsinaujinti

Šventovė, kaip ženklas, liudija, jog esame sukurti, ne kad gyventume ir mirtume, bet kad gyventume ir įveiktume mirtį Kristaus pergale. Taigi bendruomenė, švenčianti savo Dievą šventovėje, atsimena esanti Bažnyčia piligrimė, kuri keliauja į pažadėtąją Tėvynę nuolat atsiversdama ir atsinaujindama. Dabartinė šventovė nėra galutinis tikslas. Ten paragavę Dievo meilės tikintieji suvokia, kad jie dar nepasiekė savo galutinio tikslo, tai sukelia jiems dangiškosios Jeruzalės ilgesį, dangaus troškimą. Taigi šventovės padeda mums suvokti, viena vertus, šventumą tų, kam jos dedikuotos, antra vertus, savo būklę kaip nusidėjėlių, kuriems kasdien iš naujo reikia pradėti piligrimystę Dievo malonės link. Šventovės padeda mums suvokti, kad Bažnyčia yra „yra šventa ir drauge nuolat apvalytina“ [51], kadangi jos nariai yra nusidėjėliai.

Dievo žodis padeda mums išlaikyti gyvą šį kvietimą, ypač per pranašus, kritikavusius šventovę, sumenkintą iki tuščių apeigų vietos: „Netrypkite daugiau mano prieangių! Liaukitės aukoję bevertes atnašas, smilkalai kelia man pasibjaurėjimą. Mėnulio jaunaties ir šabo, sueigų šaukimo – iškilmių su piktais darbais negaliu aš pakęsti. <...> Liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 12–17). Dievui maloni auka yra graudi, nuolanki širdis (plg. Ps 51, 17). Jėzus sakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21).

Nuolatinio atsivertimo poreikis neatskiriamas nuo tikslo, į kurį nukreipta dieviškoji viltis, skelbimo. Kiekvieną kartą, kai tikinčiųjų bendruomenė susirenka šventovėje, ji prisimena tą kitą šventovę, ateities miestą, Dievo būstą, kurį trokštame pradėti statyti jau šiame pasaulyje. Tačiau tegalime to tik trokšti, kupini vilties, suvokdami savo ribotumą, stengdamiesi kuo geriau pasirengti Karalystės atėjimui. Šventovės slėpinys primena piligrimei Bažnyčiai šioje žemėje jos būvio laikinumą, tai, kad ji nukreipta į didesnį tikslą, ateities Tėvynę, ir tai pripildo širdį vilties ir ramybės. Šis nuolatinis raginimas atsiversti viltyje, Dievo karalystės, kurios Bažnyčia yra pradmuo ir pirmiena, pirmenybės liudijimas privalo būti ypač pabrėžiamas šventovių sielovadoje bendruomenės ugdymo ir individualių tikinčiųjų labui.

16. Naujo dangaus ir naujos žemės simbolis

Šventovei tenka pranašiška prasmė, nes ji yra didesnės vilties ženklas, nurodantis galutinį tikslą, kai kiekvienas žmogus pasieks žmogiškąją pilnatvę ir bus gerbiamas pagal Dievo teisingumą. Todėl šventovė ragina nuolat kritikuoti trumparegystę tų žmogiškųjų užmojų, kurie pretenduoja būti absoliutūs. Taigi šventovė gali būti laikoma protestu prieš kiekvieną pasaulio puikavimąsi, prieš kiekvieną politinę diktatūrą, prieš kiekvieną ideologiją, kuri tariasi viską, kas įmanoma, pasakanti apie žmogų, kadangi ji primena kitą matmenį, – Dievo karalystę, kurios pilnatvė dar tik ateis. Šventovėje nuolat aidi Magnificat. Ten Bažnyčia mato, „kad nugalėta ir iš šaknų išrauta nuodėmė, kurią padarė vyras ir moteris žemiškosios istorijos pradžioje, tai abejojimo ir ‘nepasitikėjimo’ Dievu nuodėmė“, ten Marija „tvirtai skelbia tikrąją tiesą apie Dievą: šventą ir visagalį, kuris nuo pat pradžių yra visų dovanų šaltinis, kuris ‘padarė didžių dalykų’ „ [52].

Šventovės liudija eschatologinį krikščioniškojo tikėjimo matmenį įtemptai siekiant Karalystės pilnatvės. Šiuo matmeniu grindžiamas ir maitinamas moralinis ir politinis tikinčiųjų pašaukimas, kad jie per istoriją būtų sąžinė, kritiškai vertinanti žmogiškuosius užmojus Evangelijos šviesoje, primenanti žmonėms jų didesnį tikslą, sulaikanti juos nuo pasidavimo trumparegystei apsiribojant apčiuopiamais dalykais ir įpareigojanti juos nepaliaujamai būti tarsi raugu (plg. Mt 13, 33) siekiant teisingesnės ir žmogiškesnės visuomenės.

Būtent todėl, kad šventovės primena naują matmenį, „naujo dangaus ir naujos žemės“ (plg. Apr 21, 1), jos ragina mus gyventi būnant kritišku ir pranašišku raugu dabartiniame danguje ir dabartinėje žemėje ir atnaujina krikščionių pašaukimą gyventi pasaulyje nebūnant iš pasaulio (plg. Jn 17, 16). Toks pašaukimas, atmesdamas bet kurias ideologines manipuliacijas, siekia tarnauti ugdant kiekvieno žmogaus pilnutinę asmenybę pagal Viešpaties valią.

Šioje šviesoje galime suvokti, kaip dėmesingas sielovados veikimas gali paversti šventoves etinių vertybių ugdymo vietomis, ypač ugdant teisingumą, solidarumą, taiką, kūrinijos apsaugą ir taip prisidedant prie visų gyvenimo kokybės gerinimo.

IŠVADOS

17. Pastangų sutelkimas

Šventovės yra ne tik žmogaus darbas, bet taip pat neregimo Dievo esamybės regimas ženklas. Todėl reikia tinkamai sutelkti žmogiškąsias pastangas ir teisingai suvokti visų šventovės sielovadoje besidarbuojančių vaidmenis bei atsakomybę, kad būtų iki galo suvokiama ir vaisingai priimama ta dovana, kurią Viešpats duoda savo tautai per kiekvieną šventovę.

Šventovės ypač pagelbi vietinėms Bažnyčioms, pirmiausia per tai, kad jose skelbiamas Dievo žodis ir švenčiami Susitaikinimo bei Eucharistijos sakramentai [53]. Ši tarnystė išreiškia ir stiprina istorinius bei dvasinius ryšius, siejančius šventoves su Bažnyčiomis, kuriose jos atsirado. Todėl reikia, kad šventovės vykdoma pastoracinė veikla visiškai derintųsi su vyskupų planu, ypač atsižvelgiant į šventovės „charizmą“ ir siekiant dvasinio tikinčiųjų, keliaujančių į jas, gėrio.

Vadovaujant vyskupams arba, kai kuriais atvejais, vyskupų konferencijoms, šventovių įstatuose turi būti apibrėžiama jų ypatinga sielovadinė tapatybė ir organizacinė struktūra [54]. Vyskupijos sielovados plane reikia numatyti specialų asmenų bei bendruomenių, atsakingų už kiekvieną šventovę, parengimą.

Taip pat svarbu puoselėti bendradarbiavimą ir asociatyvinius ryšius tarp šventovių, ypač priklausančių tam pačiam geografiniam ir kultūriniam regionui, taip pat koordinuoti šventovių sielovadinę veiklą atsižvelgiant į turistų sielovadą ir bendrą žmonių mobilumą. Tokių iniciatyvų gausa – pradedant nuo tarptautinių kongresų, žemynų ir nacionalinių susitikimų [55] – atkreipia dėmesį į didėjantį šventoves lankančių žmonių skaičių. Taip pat primena, kad būtina įsisąmoninti naujus poreikius ir inicijuoti naujus pastoracinius atsakus į pasikeitusius vietų bei laikų iššūkius.

“Šventovės slėpinys“ pateikia daugybę galimybių mąstymui ir vaisingam jo įgyvendinimui. Šventovė, kaip mūsų kilmės atminimas, primena Dievo iniciatyvą ir padeda piligrimams suvokti ją jaučiant nuostabą, dėkingumą ir atsidavimą. Šventovė, kaip dieviškosios esamybės vieta, liudija Dievo ištikimybę ir jo nuolatinę veiklą tarp savo žmonių per žodį ir sakramentus. Šventovė, kaip pranašystė, primena mums mūsų dangiškąją Tėvynę, padeda prisiminti, kad viskas dar nėra užbaigta, bet turi būti įvykdyta visiškai laikantis Dievo pažado, į kurį mes einame. Būtent todėl, kad ji parodo reliatyvumą viso to, kas tėra tik tarpinis sustojimas mūsų galutinės Tėvynės atžvilgiu, šventovė rodo į Kristų kaip naująją žmonijos, sutaikintos su Dievu, Šventyklą. Atsižvelgiant į šiuos tris teologinius šventovės matmenis, šventovėse vykdoma sielovada turi būti sutelkta į nuolatinį dvasinio gyvenimo atnaujinimą, bei bažnytinio įsipareigojimo puoselėjimą, privalo intensyviai ir kritiškai stebėti visas kultūras ir žmogaus laimėjimus laikantis bendradarbiavimo dvasios ir ekumeniniam bei tarpreliginiam dialogui būtino atvirumo.

18. Marija, gyvoji šventovė

Mergelė Marija yra Dievo Žodžio gyvoji šventovė, naujosios ir amžinosios Sandoros Skrynia. Šventasis Lukas, perteikdamas angelo apreiškimą Marijai, į pasakojimą įterpia susitikimo su Dievu palapinės Sinajuje ir Ziono šventyklos įvaizdžius. Panašiai kaip debesis buvo virš Dievo tautos, keliaujančios dykumoje (Sk 10, 34; Ps 91, 4), panašiai kaip toks pat debesis, dieviškojo slėpinio ženklas tarp izraelitų apgaubė Sandoros skrynią (plg. Iš 40, 35), panašiai dabar Aukščiausiojo šešėlis apgaubia ir persmelkia Naujosios Sandoros palapinę, tai yra Marijos įsčias (Lk 1, 35).

Evangelistas Lukas subtiliai susieja angelo žodžius su pranašo Sofonijo giesme Dievo akivaizdoje Zione. Marijai angelas sako: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! <...> Nebijok, Marija, <...> Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų“ (Lk 1, 28–31). Zionui pranašas sako: „Krykštauk iš džiaugsmo Ziono dukra, šauk Izraeli! <...> Tau nelaimės bijoti daugiau nereikės <...>Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas yra tavyje“ (Sof 3, 14–17). Ziono dukros „įsčiose“ (be qereb), o tai simbolizuoja Jeruzalę, šventyklos vietą, apsireiškia Dievo esamybė su savo tauta. Naujosios Ziono dukros įsčiose Viešpats įkuria tobulą šventyklą, kad per savo Sūnų Jėzų Kristų įvykdytų pilnutinę bendrystę su žmonija.

Ši tema vėl pakartojama scenoje, kai Marija lanko Elzbietą. Pastaroji reikšmingu klausimu kreipiasi į būsimąją Jėzaus Motiną: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43) Šie žodžiai primena Dovydo klausimą Viešpaties Skrynios akivaizdoje: „Kaip galiu leisti Viešpaties Skryniai ateiti pas mane?“ (2 Sam 6, 9) Taigi Marija yra Viešpaties buvimo naujoji Sandoros Skrynia. Beje, čia pirmą kartą Luko evangelijoje pasirodo Kristui taikomas titulas Kyrios (Viešpats). Šiuo titulu graikiškoje Biblijoje išverstas Šventas Dieviškasis vardas YHWH. Panašiai kaip Viešpaties skrynia liko ObedEdome tris mėnesius ir pripildė tuos namus savo palaiminimų (plg. 2 Sam 6, 11), taip pat ir Marija, gyvoji Dievo skrynia, tris mėnesius liko Elzbietos namuose ir pašventino juos savo buvimu (plg. Lk 1, 56).

Šia prasme pamokomas šv. Ambraziejaus teiginys: „Marija buvo Dievo šventykla, bet ne Dievas šventykloje; todėl garbintinas yra tik tas, kuris veikė šventykloje“ [56]. Dėl šios priežasties „Bažnyčia per visą savo gyvenimą su Dievo Motina išlaiko ryšį, kuris į Išganymo slėpinį įtraukia praeitį, dabartį ir ateitį, ir garbina ją kaip dvasinę žmonijos Motiną, Malonių teikėją“ [57], tai rodo daugybė Marijos šventovių pasaulyje [58] ir sudaro tikrą „misionierišką Magnificat“ [59].

Daugelyje Marijos šventovių, anot Šventojo Tėvo, „ne tik pavieniai žmonės arba vietinės grupės, bet kartais ištisos tautos bei žemynai ieško susitikimo su Viešpaties Motina, su laiminga įtikėjusiąja, kuri yra pirmoji tarp tikinčiųjų, ir todėl tapo Emanuelio Motina. Tai primena Šventąją Žemę, dvasinę visų krikščionių tėvynę, kuri yra pasaulio Išganytojo ir jo Motinos tėvynė. Tai primena nesuskaičiuojamas šventoves, krikščionių per ilgus amžius pastatytas Romoje ir visame pasaulyje. Tai primena tokius centrus kaip Gvadalupė, Lurdas, Fatima ir kitus, esančius įvairiose šalyse. Tarp jų noriu paminėti ir Jasna Góra šventovę mano gimtojoje žemėje. Būtų galima kalbėti apie tikrąją tikėjimo ir Marijos meilės ‘geografiją’, apimančią visas Dievo tautos, ieškančios susitikimo su Dievo Motina, ypatingas piligrimystės vietas, kad ‘įtikėjusiosios’ motiniškame spinduliavime sustiprėtų pačios Dievo tautos tikėjimas“ [60].

Todėl atsakingieji už šventovių sielovadą turėtų būti ypač, kad įvairios Marijos maldingumo išraiškos būtų integruotos į liturginį gyvenimą, kuris yra pati šventovės prasmė ir centras.

Kreipdamiesi į Mariją piligrimai turėtų jaustis pašaukti išgyventi tą „Velykų matmenį“ [61], kuris tolydžio perkeis jų gyvenimą per žodžio klausymą, sakramentų šventimą ir atsidavimą savo broliams bei seserims.

Piligrimai, individualiai ar bendruomeniškai susitikę su Marija, „Evangelizacijos žvaigžde“ [62], panašiai kaip apaštalai bus raginami skelbti žodžiu bei gyvenimo liudijimu „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11).

Vatikanas, 1999 m. gegužės 8 d.

Arkivyskupas Stephen Fumio Hamao
Pirmininkas

Arkivyskupas Francesco Gioia
Sekretorius