Kova su korupcija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 941
AUTORIUS: POPIEŽIŠKOJI TEISINGUMO IR TAIKOS TARYBA
ORIGINALO PAVADINIMAS: NOTA DEL PONTIFICIO CONSIGLIO DELLA GIUSTIZIA E DELLA PACE. LA LOTTA CONTRO LA CORRUZIONE
DATA: 2006-09-21
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 20 (260), 2006, p. 20–22.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 20 (260), 2006, p. 20–22.
SKIRSNIAI

POPIEŽIŠKOJI TEISINGUMO IR TAIKOS TARYBA

Kova su korupcija

2006 m. rugsėjo 21 d.

1. 2006 m. liepos 2–3 d. Vatikane vyko Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos surengta konferencija „Kova su korupcija“. Joje dalyvavo aukšti tarptautinių organizacijų pareigūnai, mokslininkai ir intelektualai, pasiuntiniai prie Šventojo Sosto, profesoriai ir ekspertai. Konferencijoje, pasak kardinolo Renato Raffaele Martino [1]), siekta geriau pažinti korupcijos reiškinį, aiškiai nusakyti geriausius atsako į tai metodus bei iškelti aikštėn tai, koks šioje srityje galėtų būti Bažnyčios indėlis. Įvairūs iškilūs prelegentai, šio reiškinio žinovai ir mokslininkai, padėjo dalyviams suvokti, kas yra korupcija ir kaip į tai atsakyti tarptautiniu lygmeniu (Antonio Maria Costa [2]), privačiojoje srityje (Franēois Vincke [3]), viešojoje srityje (David Hall [4]), pilietinėje visuomenėje (Jong-Sung You [5]), turtingose ir skurstančiose šalyse (Eva Joly [6]), atskleidė žiaurų šio reiškinio poveikį pasaulio neturtingiesiems (Cobus de Swardt [7]) ir korupcijos kultūrai būdingus bruožus (Paul Wolfowitz [8]). Vyskupas Giampaolo Crepaldi [9] apžvelgė tai, ką šiuo klausimu sako Bažnyčios socialinis mokymas.

2. Korupcijos reiškinys visada egzistavo, tačiau tarptautiniu lygmeniu jis buvo suvoktas tik prieš kelerius metus. Juk dauguma kovos su korupcija konvencijų, taip pat atskirų valstybių, jų grupių bei tarptautinių organizacijų priimtų veiklos planų tarptautinės prekybos, drausmės sudarant tarptautinius sandorius ir pirmiausia finansų srityje atsirado per pastaruosius penkiolika metų. Tai reiškia, kad korupcija svarbiu reiškiniu pripažinta neseniai, tačiau tai taip pat rodo, jog pasauliniu lygmeniu ji vis plačiau vertinama neigiamai ir vis labiau suvokiama būtinybė su ja kovoti. To siekiant, buvo nustatyti korupcijos empirinės analizės ir kiekybinio įvertinimo metodai, leisiantys geriau pažinti su ja susijusių nelegalių praktikų dinamiką ir surasti tinkamesnių – ne tik teisinių ir represinių – kovos su šiuo reiškiniu priemonių. Tokias permainas lėmė pirmiausia du svarbūs istoriniai veiksniai – ideologinių blokų žlugimas po 1989 m. ir informacijos globalizacija. Abu šie procesai prisidėjo prie korupcijos iškėlimo į dienos šviesą ir jos tinkamo suvokimo. Dėl globalizacijos atsivėrusios sienos leido korupcijai plisti lengviau nei praeityje, tačiau kartu suteikė daugiau galimybių su ja kovoti ryžtingiau ir darniau bendradarbiaujant tarptautiniu lygmeniu.

3. Korupcija yra reiškinys, nepažįstantis nei politinių, nei geografinių ribų. Ji egzistuoja ir turtingose, ir neturtingose šalyse. Ekonominį korupcijos mastą sunku tiksliai nustatyti, o ir turimi duomenys dažnai skiriasi. Tačiau kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad iš ekonomikos, gamybos ir socialinių programų atimami didžiuliai ištekliai. Kaštus tenka padengti piliečiams: juk korupcija apmokama lėšomis, skirtomis teisėtam naudojimui.

Korupcija nepalieka nuošalyje nė vieno socialinio sektoriaus: ji negali būti priskiriama vien tiems, kurie darbuojasi ekonomikos srityje, ar vien viešiesiems tarnautojams. Nuo jos neapsaugota nė pilietinė visuomenė. Korupcija yra reiškinys, susijęs ir su atskiromis valstybėmis, ir su tarptautinėmis organizacijomis.

Korupciją skatina skaidrumo tarptautiniuose finansuose stoka, finansinių užutekių egzistavimas bei lygmens, kuriuo kovojama su korupcija – dažnai atskiros valstybės viduje, ir lygmens, kuriuo veikia korupcijos vykdytojai – paprastai antnacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu, neatitikimas. Ją taip pat skatina menkas valstybių bendradarbiavimas kovos su korupcija srityje, perdėm besiskiriančios įvairių teisinių sistemų normos, menkas žiniasklaidos priemonių dėmesys korupcijos reiškiniui tam tikrose pasaulio dalyse ir demokratijos stygius įvairiose šalyse. Korupcijai lengviau gyvuoti ten, kur nėra laisvos žiniasklaidos, demokratinės kontrolės sistemos ir skaidrumo.

Korupcija šiandien kelia didelį nerimą, nes ji taip pat susijusi su prekyba narkotikais, pinigų plovimu, nelegalia prekyba ginklais ir kitokiomis nusikalstamumo formomis.

4. Korupcija daro didelę žalą materialiniu matmeniu ir labai trukdo plėtotis ekonomikai, tačiau jos poveikis dar neigiamesnis nematerialinėms gėrybėms, glaudžiai susijusioms su socialinio gyvenimo kokybiniu bei žmogiškuoju matmeniu. Pasak Bažnyčios socialinio mokymo santraukos, politinė korupcija „žlugdo teisingą valstybės funkcionavimą, neigiamai veikdama valdančiųjų ir valdomųjų santykį; didina nepasitikėjimą viešosiomis institucijomis, keldama vis didesnį piliečių nusivylimą politika bei jos atstovais ir taip susilpnindama institucijas“ (411).

Labai aiškios ir empiriškai patvirtintos yra sąsajos tarp korupcijos ir kultūros nebuvimo, tarp korupcijos ir institucinės sistemos riboto funkcionavimo, tarp korupcijos ir žmogiškosios plėtros indekso, tarp korupcijos ir socialinio neteisingumo. Korupcija ne tik silpnina ekonominę sistemą, ji taip pat trukdo skatinti asmenį ir daro visuomenę mažiau teisingą bei ne tokią atvirą.

5. Bažnyčia laiko korupciją labai rimtu politinę sistemą iškreipiančiu veiksniu. Bažnyčios socialinio mokymo santraukoje ji vertinama itin neigiamai: „Korupcija iš pagrindų iškreipia atstovaujamųjų institucijų vaidmenį, nes tada jos virsta klientų reikalavimų ir valdančiųjų paslaugų politinio mainikavimo arenomis. Politiniai sprendimai tuomet tarnauja asmenų, turinčių priemonių, kaip tokius sprendimus paveikti, siauriems tikslams ir trukdo įgyvendinti visų piliečių bendrąjį gėrį“ (411). Korupcija minima „tarp priežasčių, lemiančių nepakankamą plėtrą ir skurdą“ (44), ir kaip kartais pasitaikanti teikiant pagalbą neturtingoms šalims.

Korupcija atima iš piliečių pamatinę bendrąją gėrybę, teisėtumo gėrybę – pagarbą taisyklėms, teisingą ekonominių ir politinių institucijų funkcionavimą, skaidrumą. Teisėtumas yra tikrai visiems skirta bendroji gėrybė. Tai vienas esminių plėtros veiksnių, nes leidžia nustatyti teisingus santykius tarp visuomenės, politikos ir ekonomikos bei sukuria pasitikėjimo karkasą, kuriame plėtojasi ekonominė veikla. Kaip „bendrąją gėrybę“, teisėtumą visi privalo tinkamai skatinti ir visi turi į jį teisę. Teisėtumas yra tarp tų dalykų, kurie priklauso žmogui kaip žmogui. Korupcijos praktika ir kultūra turi užleisti vietą teisėtumo praktikai ir kultūrai.

6. Kovoti su korupcija padeda perėjimas nuo autoritarinės visuomenės prie demokratinės, nuo uždaros visuomenės prie atviros, nuo vertikalios visuomenės prie horizontalios, nuo centralizuotos visuomenės prie visų dalyvavimą laiduojančios. Tačiau nėra jokių garantijų, kad toks perėjimas tiesiog savaime bus teigiamas. Būtina labai rūpintis, kad atvirumas nepakirstų moralinių įsitikinimų jėgos ir kad pliuralizmas netaptų kliūtimi tvirtiems socialiniams ryšiams. Moralinis nuopuolis daugelyje pažengusių šalių kelia ne mažesnį korupcijos pavojų nei archajinių visuomenių nelankstumas. Viena vertus, korupcijai lengva plisti labai struktūruotoje, nelanksčioje ir uždaroje ar net tiek savo viduje, tiek išoriškai autoritarinėje visuomenėje, nes čia jos apraiškas sunkiau atpažinti: kai nėra skaidrumo ir tikros teisinės valstybės, ir pasidavusieji korupcijai, ir stumiantieji į korupciją kitus gali išlikti šešėlyje ir netgi tikėtis apsaugos. Korupcija gali įsitvirtinti dėl situacijos stabilumo. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad pavojai tyko ir daug lankstesnėje ir mobilesnėje visuomenėje, išsiskiriančioje gerai organizuotomis struktūromis ir atviromis bei laisvomis demokratinėmis institucijomis. Perdėtas pliuralizmas gali griauti etinį piliečių sutarimą. Įvairių gyvenimo būdų raizgalynė irgi gali švelninti moralinį nuosprendį korupcijai. Vidinių ir išorinių sienų šiose visuomenėse išnykimas gali prisidėti prie korupcijos išplitimo tarptautinėje plotmėje.

7. Kad būtų išvengta tokių pavojų, Bažnyčios socialinis mokymas siūlo „žmogiškosios ekologijos“ idėją (Centesimus annus, 38), galinčią teikti kryptį ir kovai su korupcija. Korupcines nuostatas galima tinkamai suvokti tik tada, kai jos laikomos žmogiškosios ekologijos suirimo vaisiumi. Jei šeima neturi sąlygų vykdyti savo auklėjamosios užduoties, jei įstatymais, priešingais autentiškam žmogaus gėriui, kaip antai nukreiptais prieš gyvybę, griaunamas piliečių supratimas, kas yra gėris, jei teisingumas vykdomas nepaprastai lėtai, jei moralumo pagrindai silpninami toleruojant pažeidimus, jei gyvenimo sąlygos blogėja, jei mokykla neskatina augti ir nemoko būti laisvam, tuomet „žmogiškosios ekologijos“ laiduoti neįmanoma, o be jos suveši korupcija. Nevalia užmiršti, kad korupcija apima ištisą santykių, bendrininkavimo, sąžinės aptemimo, šantažavimo ir grasinimų, nerašytų susitarimų ir nebaudžiamumo visumą, pirma susijusią ne su struktūra, bet su asmeniu bei jo sąžine. Būtent šiame kontekste Bažnyčiai tenka nepaprastai svarbi piliečių moralinio auklėjimo bei ugdymo užduotis; su savo bendruomenėmis, institucijomis, sąjūdžiais, organizacijomis ir atskirais tikinčiaisiais ji gali atlikti vis reikšmingesnį vaidmenį užbėgant korupcijai už akių. Bažnyčia gali puoselėti ir skatinti moralinius išteklius, padedančius statydinti „žmogiškąją ekologiją“, panaikinančią korupcijai palankią gyvenamąją aplinką.

8. Bažnyčios socialinis mokymas kovos su korupcija atžvilgiu taiko visus savo pamatinius orientacinius principus, kurie pateikiami kaip asmeninio ir kolektyvinio elgesio nuorodos. Tai žmogaus asmens kilnumas, bendrasis gėris, solidarumas, subsidiarumas, pirmenybės teikimas vargšams, visuotinė gėrybių paskirtis. Korupcija su visais šiais principais kertasi iš pagrindų. Ji paverčia žmogaus asmenį įrankiu, paniekinamai naudodamasi juo savanaudiškais tikslais. Ji kliudo siekti bendrojo gėrio, priešpriešindama jam individualistinius, egoistinio cinizmo bei neteisėtų dalinių interesų kriterijus. Ji prieštarauja solidarumui, nes gimdo neteisingumą ir skurdą, ir subsidiarumui, nes, užuot gerbusi įvairius socialinius bei institucinius vaidmenis, juos griauna. Ji taip pat nesuderinama su pirmenybės teikimu vargšams, nes trukdo, kad vargšus pasiektų jiems skirti ištekliai. Galiausiai ji priešinga visuotinei gėrybių paskirčiai, nes teisėtumo gėrybė, kaip matėme, yra visiems skirta žmogaus gėrybė.

Visas Bažnyčios socialinis mokymas siūlo su korupcijos praktika visiškai nesuderinamą požiūrį į socialinius santykius. Iš to išplaukia šio reiškinio rimtumas ir visiškai neigiamas Bažnyčios nusistatymas korupcijos atžvilgiu. Iš to taip pat kyla dideli ištekliai, Bažnyčios metami kovai su korupcija, – socialinio mokymo visuma ir darbas tų, kurie yra jo įkvėpti.

9. Kova su korupcija reikalauja vis didesnio įsitikinimo to reikalingumu, įsitikinimo, stiprinamo iš moralinio akivaizdumo kylančio sutarimo, taip pat suvokimo, kad tokia kova duos svarbių socialinių privalumų. Pasak Centesimus annus mokymo: „Žmogus linksta į gėrį, tačiau taip pat geba daryti tai, kas bloga. Jis gali peržengti savo tiesioginius interesus ir kartu likti jų pančiojamas. Socialinė tvarka bus juo stabilesnė, juo labiau į tai bus atsižvelgiama ir, užuot priešpriešinus asmeninius interesus visos visuomenės interesams, bus ieškoma būdų juos vaisingai suderinti“ (25). Tai labai realistiškas ir veiksmingas kriterijus. Jis sako, kad būtina siekti dorybingo elgesio ir jį skatinti; laikyti kovą su korupcija vertybe ir kartu poreikiu; kad korupcija yra blogis ir kartu kaštai; kad korupcijos atmetimas yra gėris ir kartu nauda; kad korupcinių praktikų atsisakymas gali duoti pradžią plėtrai ir gerovei; kad sąžiningas elgesys skatintinas, o nesąžiningas – baustinas. Kovojant su korupcija labai svarbu, kad atsakomybė už neteisėtus aktus būtų aiški, kad nusikaltę susilauktų baudžiamųjų priemonių, kuriomis būtų siekiama atkurti socialiai atsakingą elgesį. Lygiai taip pat svarbu, kad šalys ir ekonominės grupės, besidarbuojančios remdamosi etikos kodeksu, netoleruojančiu korupcinio elgesio, susilauktų atlygio.

10. Kova su korupcija tarptautiniu lygmeniu reikalauja pastangų siekti didesnio ekonominių bei finansinių sandorių skaidrumo ir įvairių šalių įstatymų šioje srityje suderinimo bei suvienodinimo. Šiandien iš korupcijos gautas lėšas lengva paslėpti, o korupcinėms vyriausybėms, pasitelkiant įvairias bendrininkavimo formas, nesunku eksportuoti milžiniškus kapitalo kiekius. Siekiant užbėgti tam už akių, įstatymus skatintina suderinti ar suvienodinti, idant neturtingos šalys nepritrauktų neteisėto kapitalo vien dėl tokių vienodų įstatymų stokos.

Kadangi organizuoto nusikalstamumo neriboja jokios sienos, būtina stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą tarp vyriausybių, bent jau teisinį bendradarbiavimą ekstradicijos srityje. Labai svarbu ratifikuoti susitarimus dėl kovos su korupcija, taip pat pageidautina, kad vis daugiau šalių pasirašytų JT konvenciją dėl korupcijos. Tačiau išlieka šių susitarimų sąžiningo taikymo problema, nes dėl politinių motyvų jų nesilaiko daugelis šalių, net ir juos pasirašiusios. Tarptautiniu lygmeniu taip pat būtina susitarti dėl to, kas neteisėtai gauta, konfiskavimo bei atgavimo procedūrų, mat tokias procedūras reglamentuojančios normos egzistuoja tik pavienių valstybių viduje.

Daug kas puoselėja viltį, jog bus įsteigta tarptautinė kovos su korupcija valdžia, kuri bendradarbiaudama su valstybėmis galės veikti savarankiškai ir turės galią atskleisti bei nubausti tarptautinės korupcijos kaltininkus. Šioje srityje gali būti naudinga įvairiais kovos su korupcija srityje besidarbuojančios valdžios lygmenimis taikyti subsidiarumo principą.

11. Ypatingas dėmesys skirtinas neturtingoms šalims. Joms būtina padėti, jei, kaip buvo minėta, jos neturi atitinkamų įstatymų ir teisinių kovos su korupcija institucijų. Dvišalis ar daugiašalis bendradarbiavimas teisingumo srityje – siekiant pagerinti įkalinimo sistemą, išmokti tirti, padaryti teismus struktūriškai nepriklausomus nuo vyriausybės – yra labai naudingas ir visiškai įtrauktinas kaip pagalba plėtrai.

Korupciją besivystančiose šalyse kartais lemia Vakarų kompanijos arba tiesiog valstybinės ir tarptautinės organizacijos, taip pat į korupciją įsivėlę vietiniai oligarchai. Tik nuosekli ir drausminga turtingųjų tautų laikysena gali padėti neturtingų šalių vyriausybėms įgyti patikimumo. Labiausiai pageidautinas būdas neabejotinai yra skatinti tose šalyse demokratiją, laisvą ir budrią spaudą, ugdyti piliečių visuomenę. Šioje srityje gerų rezultatų gali duoti tarptautinių organizacijų planai, parengti atsižvelgiant į kiekvienos šalies savitumą.

Vietinėms Bažnyčioms tenka svarbi pareiga ugdyti pilietinę visuomenę ir mokyti piliečius tikros demokratijos; daugelio šalių vyskupų konferencijos yra padariusios korupciją smerkiančių ir įstatymo valdomą visuomenę palaikančių pareiškimų. Kovoje su korupcija vietinės Bažnyčios taip pat turėtų veiksmingai bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis.

Vatikans, 2006 m. rugsėjo 21-oji, Šv. apaštalo ir evangelisto Mato šventė

Kardinolas Renato Raffaele Martino
Prezidentas

Vyskupas Giampaolo Crepaldi
Sekretorius

IŠNAŠOS

[1] Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos ir Popiežiškosios migrantų ir keliaujančiųjų pastoracijos tarybos prezidentas.

[2] Jungtinių Tautų kovos su narkotikais ir nusikaltimais (UNODC) tarnybos vykdomasis direktorius.

[3] Tarptautinės prekybos rūmų (ICC) antikorupcijos komisijos prezidentas.

[4] Tarptautinės viešųjų paslaugų tyrimo organizacijos (PSIRU) (Greenwicho universitetas, Business School) direktorius.

[5] Harvardo universitetas, Kennedy School of Government.

[6] Ypatingoji patarėja kovos su korupcija ir pinigų plovimu klausimais, Norvegija.

[7] Transparency International pasaulinių programų direktorius.

[8] Pasaulio banko prezidentas.

[9] Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos sekretorius.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 941
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/popieziskosios_tarybos/teising-taikos/2006-09-21_kova-su-korupcija
Paskelbta: 2018-01-18 15:26:23 | Patikslinta 2018-01-18 15:26:23.