Vyskupų sinodo 3-iosios neeilinės generalinės asamblėjos parengiamasis dokumentas

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“. Be III dalies (Klausimyno) / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS

Vyskupų sinodo 3-ioji neeilinė generalinė asamblėja

Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste Parengiamasis dokumentas

2013 m.

DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1028
AUTORIUS: Vyskupų sinodo 3-ioji neeilinė generalinė asamblėja
ORIGINALO PAVADINIMAS: SINODO DEI VESCOVI. III ASSEMBLEA GENERALE STRAORDINARIA. LE SFIDE PASTORALI SULLA FAMIGLIA NEL CONTESTO DELL’EVANGELIZZAZIONE. Documento preparatorio. Città del Vaticano. 2013
DATA: 2013-11-05
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (402), 2013, p. 5–7.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (402), 2013, p. 5–7.
SKIRSNIAI

Vyskupų sinodo 3-ioji neeilinė generalinė asamblėja

Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste Parengiamasis dokumentas

2013 m.

I. Sinodas: šeima ir evangelizacija

Užduotį skelbti Evangeliją visai kūrinijai Viešpats tiesiogiai patikėjo savo mokiniams, ir Bažnyčia tą užduotį vykdo istorijoje. Mūsų laikais akivaizdi socialinė ir dvasinė krizė yra pastoracinis iššūkis, susijęs su Bažnyčios evangelizacine užduotimi šeimos, gyvybiškai svarbaus visuomenės ir bažnytinės bendruomenės branduolio, atžvilgiu.

Siūlyti Gerąją Naujieną apie šeimą tokiame kontekste kaip niekada neatidėliotina ir būtina. Temos svarbą rodo tai, kad Šventasis Tėvas Vyskupų sinodui nustatė darbo planą, kurį sudaro du etapai: pirmasis etapas – 2014 m. neeilinė generalinė asamblėja, skirta status quaestionis apibrėžti ir vyskupų liudijimams bei pasiūlymams, kaip skelbti šeimoms Evangeliją ir kaip joms ja gyventi, surinkti; antrasis – 2015 m. eilinė generalinė asamblėja, kurioje bus ieškoma pavienių asmenų ir šeimų pastoracijos konkrečių gairių.

Šiandien iškilo prieš keletą metų dar negirdėtų problemų, pradedant paplitusiomis faktinėmis poromis, nesiekiančiomis santuokos ir kartais net apskritai atmetančiomis tokią mintį, ir baigiant tos pačios lyties žmonių, kuriems neretai leidžiama įsivaikinti vaikų, sąjungomis. Iš gausių naujų situacijų, reikalaujančių Bažnyčios dėmesio ir pastoracinių pastangų, pakaks paminėti skirtingoms konfesijoms ar religijoms priklausančių asmenų santuokas, šeimas su vienu iš tėvų, poligamiją, santuokas, susijusias su kraičiu, kartais laikomu nuotakos pirkimo kaina, kastų sistemą, neįsipareigojimo kultūrą ir išankstinį nusistatymą, kad santuokos ryšys gali būti laikinas, Bažnyčiai priešiškas feminizmo atmainas, migracijos reiškinius ir šeimos sąvokos performulavimą, reliatyvistinį pliuralizmą santuokos atžvilgiu, žiniasklaidos įtaką liaudies kultūrai santuokos bei šeimos gyvenimo supratimo matmeniu, įstatymų projektus grindžiančias mąstymo tendencijas, nuvertinančias santuokinio ryšio tvarumą bei ištikimybę, surogatinės motinystės reiškinio plitimą, naujus žmogaus teisių aiškinimus. Bet pirmiausia įvardytina, kad bažnytinėje srityje apsilpo ar pranyko tikėjimas santuokos sakramentiškumu ir gydomąja sakramentinės atgailos galia.

Visa tai rodo, kad pasaulio episkopatas cum et sub Petro neatidėliotinai turi skirti dėmesio šiems iššūkiams. Jau vien pagalvojus, pavyzdžiui, apie tai, kad šiandien daugybė vaikų bei jaunuolių, gimusių netvarkingose santuokose, niekada nemato sakramentus priimančių savo tėvų, pasidaro suprantama, kokius neatidėliotinus iššūkius evangelizacijai kelia dabartinė situacija, regima visose „globalinio kaimo“ dalyse. Šią tikrovę šiandien ypač atitinka didelis imlumas mokymui apie Dievo gailestingumą bei švelnumą sužeistiems žmonėms geografiniuose bei socialiniuose paribiuose: todėl labai laukiama pastoracinių sprendimų šeimos atžvilgiu. Tad Vyskupų sinodo mintys šiomis temomis atrodo ir itin reikalingos bei neatidėliotinos, ir privalomos kaip ganytojų meilės jiems patikėtiesiems bei visai žmonių šeimai išraiška.

II. Bažnyčia ir Geroji Naujiena apie šeimą

Geroji Naujiena apie Dievo meilę skelbtina visiems gyvenantiems šia pamatine žmogiška sutuoktinių poros ir vaikų dovanai atviros bendrystės – šeimos patirtimi. Tikėjimo mokymas apie santuoką, kad pasiektų bei perkeistų širdis pagal Jėzuje Kristuje apreikštą Dievo valią, pateiktinas veiksmingai bei suprantamai.

Čia apsiribojama esminėmis nuorodomis į biblinius tekstus apie santuoką ir šeimą. Tas pat pasakytina apie Magisteriumo dokumentus: prasminga apsiriboti Bažnyčios visuotiniu mokymu, papildomu keliais Popiežiškosios šeimos tarybos dokumentais. Sinode dalyvausiantiems vyskupams paliekama užduotis pacituoti atitinkamų savo vyskupiškųjų institucijų dokumentus.

Niekada įvairiausiose kultūrose netrūko aiškaus ganytojų mokymo ar konkretaus liudijimo tikinčių vyrų ir moterų, kurie labai skirtingomis sąlygomis gyveno Gerąja Naujiena apie šeimą kaip neįkainojama dovana savo ir savo vaikų gyvenimui. Įsipareigoti artimiausiam neeiliniam Sinodui įkvepia bei palaiko troškimas kuo veiksmingiausiai visiems skelbti šią žinią viliantis, kad „Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau“ pripildys „žmonių širdis“ (DV 26).

Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, planas

Biblinės žinios apie šeimą grožis kyla iš žmogaus sukurtumo pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 24–31; 2, 4b–25). Susaistyti neišardomo sakramentinio ryšio, sutuoktiniai gyvena meilės, tėvystės, motinystės ir savo, kaip Dievo kuriamojo darbo dalyvių, didžiausio kilnumo grožiu.

Su savo susivienijimo vaisiaus dovana jie prisiima atsakomybę už asmenų žmonijos ateičiai auginimą bei auklėjimą. Prokreacija vyras ir moteris, kupini tikėjimo, atsiliepia į pašaukimą būti Dievo bendradarbiais sergint kūriniją ir gausinant žmonių šeimą.

Palaimintasis Jonas Paulius II apaštališkajame paraginime Familiaris consortio taip pakomentavo šį aspektą: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26 ir t.); pašaukė jį į būtį iš meilės, kartu pašaukdamas meilei. Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio bendravimo meilės paslaptį. Sukurdamas žmogų pagal savo paveikslą ir nepaliaujamai palaikydamas jį būtyje, Dievas suteikia vyrui ir moteriai pašaukimą, taigi gebėjimą mylėti ir jausti atsakomybę už meilę ir šeimą (plg. Gaudium et spes, 12). Todėl meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“ (FC 11).

Šis Dievo Kūrėjo planas, sujauktas gimtosios nuodėmės (plg. Pr 3, 1–24), istorijos tėkmėje reiškėsi išrinktosios tautos vingiais iki laiko pilnatvės, kai ne tik Dievo Sūnaus įsikūnijimu buvo patvirtinta Dievo išganingoji valia, bet ir atpirkimu dovanota malonė šiai valiai paklusti.

Dievo Sūnus, Žodis, kūnu tapęs (plg. Jn 1, 14) Mergelės Marijos įsčiose, gyveno bei užaugo Nazareto šeimoje ir dalyvavo Kanos vestuvėse, kurių šventimą praturtino pirmuoju iš savo „ženklų“ (plg. Jn 2, 1–11). Džiugiai priėmė šeimišką savo pirmųjų mokinių svetingumą (plg. Mk 1, 29–31; 2, 13–17) ir Betanijoje paguodė sielvartaujančią savo draugų šeimą (plg. Lk 10, 38–42; Jn 11, 1–44).

Jėzus Kristus atkūrė santuokos grožį vėl iškeldamas priešais akis vientisą Dievo planą, dėl žmogaus širdies kietumo atsisakytą net Izraelio tautos tradicijoje (plg. Mt 5, 31–32; 19. 3–12; Mk 10, 1–12; Lk 16, 18). Grįždamas prie ištakų, Jėzus mokė sutuoktinių vienybės bei ištikimybės ir atmetė atstūmimą bei svetimavimą.

Kaip tik nepaprastu žmogaus meilės grožiu – meilės, įkvėptai išaukštintos jau Giesmių giesmėje ir pranašų Ozėjo (plg. 1, 2–3, 3) bei Malachijo (plg. 2, 13–16) reikalautu bei gintu santuokos ryšiu, – Jėzus patvirtino pirmapradį vyro ir moters meilės kilnumą.

Bažnyčios mokymas apie šeimą

Ankstyvųjų krikščionių bendruomenėje šeima irgi rodosi kaip „namų Bažnyčia“ (plg. KBK 1655). Naujojo Testamento apaštališkųjų laiškų „šeimos kodeksuose“ antikinio pasaulio didžioji šeima įvardijama kaip vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, turtingųjų ir vargšų solidarumo vieta (plg. Ef 5, 21–6, 9; Kol 3, 18–4, 1; 1 Tim 2, 8–15; Tit 2, 1–10; 1 Pt 2, 13–3, 7; taip pat plg. Laiškas Filemonui). Pirmiausia Laiške efeziečiams santuokinė vyro ir moters meilė laikoma dideliu slėpiniu, išreiškiančiu Kristaus ir Bažnyčios meilę pasaulyje (plg. Ef 5, 31–32).

Amžių tėkmėje ir pirmiausia Naujausiaisiais laikais iki mūsų dienų Bažnyčia nenuilstamai nuolatos ir vis išsamiau mokė apie šeimą bei ją pagrindžiančią santuoką. Viena iškiliausių ištarų pateikta Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes. Aptariant kai kurias neatidėliotinas problemas, santuokos ir šeimos kilnumui skatinti čia skiriamas ištisas skyrius, kuriame nusakoma jų vertė visuomenės statydinimui: „Šeima, kurioje įvairios kartos susitinka ir padeda viena kitai įgyti gilesnės išminties bei derinti asmens teises su kitais visuomeninio gyvenimo reikalavimais, sudaro visuomenės pamatą“ (GS 52). Ypač primygtinai krikščionybę išpažįstantys sutuoktiniai raginami puoselėti kristocentrinį dvasingumą: „Galiausiai pačius sutuoktinius, sukurtus pagal gyvojo Dievo paveikslą ir tikrąją asmens sąrangą, tesieja vieną su kitu meilės lygybė, dvasios darna ir abipusis šventumas, kad sekdami Kristumi, savo gyvenimo pradmeniu, savo pašaukimo džiaugsmais ir aukomis bei savo ištikima meile liudytų tą meilės slėpinį, kurį Viešpats apreiškė pasauliui savo mirtimi ir prisikėlimu“ (GS 52).

Mokymą apie santuoką ir šeimą Petro įpėdiniai praturtino ir po Vatikano II Susirinkimo, pirmiausia Paulius VI enciklika Humanae vitae, kurioje konkrečiai mokoma principų ir praktikos. Vėliau apaštališkajame paraginime Familiaris consortio popiežius Jonas Paulius II išdėstė dieviškąjį planą, susijusį su pirmaprade santuokinės meilės bei šeimos tiesa: „Vienintelė vieta, kur yra galimas toks visiškas atsidavimas, yra santuoka, kai yra santuokinės meilės sąjunga arba sąmoningas ir laisvas pasirinkimas, kai vyras ir moteris sudaro paties Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją (plg. Gaudium et spes, 48), ir tik šia prasme išryškėja šios bendrijos tikroji esmė. Santuokos institucija nėra nepagrįstas valdžios ar visuomenės kišimasis į svetimus reikalus nei kažkokios išorinės formos primetimas, bet vidinis reikalavimas santuokinės meilės, kuri viešai patvirtinama kaip vienintelė ir išskirtinė, šitaip išsaugant visišką ištikimybę Dievo Kūrėjo planams. Ta ištikimybė, nevaržanti asmens laisvės, apsaugo nuo visokio subjektyvumo ir reliatyvumo ir suteikia galimybę vadovautis Kūrėjo išmintimi“ (FC 11).

Šios pamatinės mintys toliau tęsiamos Katalikų Bažnyčios katekizme: „Santuokinę sąjungą, kuri vyrą ir moterį labai glaudžiai suvienija gyventi ir mylėti, nustatė ir savais įstatymais aprūpino Kūrėjas. Savo prigimtimi ši sąjunga yra skirta sutuoktinių gerovei ir vaikų gimdymui bei auklėjimui; tokiam pakrikštytųjų ryšiui Viešpats Kristus suteikė sakramento kilnumą (plg. Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 48; Kanonų teisės kodeksas, 1055, 1)“ (KBK 1660).

Katekizme išdėstytas mokymas apima ir teologinius principus, ir dorovinį elgesį bei plėtojamas dviejuose skirtinguose skirsniuose: Santuokos sakramentas (1601–1658) ir Šeštas įsakymas (2331–2391). Atidus šių katekizmo vietų skaitymas padeda šiuolaikiškai suvokti tikėjimo mokymą, remiantį Bažnyčios veikimą šiandienių iššūkių akivaizdoje. Bažnyčios pastoracija įkvėpimo semiasi iš santuokos, laikomos Dievo plano dalimi, tiesos: Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir, atėjus laiko pilnatvei, Jėzuje apreiškė santuokinės meilės pilnatvę suteikdamas jai sakramento rangą. Sutarimu grįsta krikščioniškoji santuoka yra apdovanota sutuoktiniams tenkančiomis gėrybėmis bei užduotimis, bet sykiu neapsaugota nuo poveikio nuodėmės (plg. Pr 3, 1–24), galinčios padaryti gilių žaizdų bei sumenkinti sakramento kilnumą.

Neseniai paskelbtoje popiežiaus Pranciškaus enciklikoje Lumen fidei apie šeimą kalbama tikėjimo kontekste pažymint, „kokie tvirti saitai gali sieti žmones, kai tarp jų yra Dievas“ (LF 50). „Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima. Galvoje pirmiausia turiu tvarų santuokinį vyro ir moters ryšį. Jis gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas ir artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška. Remdamiesi šia meile, vyras ir moteris gali pažadėti vienas kitam meilę aktu, aprėpiančiu visą jų gyvenimą ir daugeliu bruožų primenančiu tikėjimą. Pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį“ (LF 52). „Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“ (LF 53).