Vyskupų sinodo 3-iosios neeilinės generalinės asamblėjos Relatio synodi

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Sinodo tema „Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1035
AUTORIUS: VYSKUPŲ SINODAS
ORIGINALO PAVADINIMAS: SINODO DEI VESCOVI. III ASSEMBLEA GENERALE STRAORDINARIA. \ E SFIDE PASTORALI SULLA FAMIGLIA NEL CONTESTO DELL’EVANGELIZZAZIONE. RELATIO SYNODI Città del Vaticano 18 ottobre 2014
DATA: 2014-10-18
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (414), 2014, p. 24–33.
ŽANRAS: Visuotinė Bažnyčia
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: Visuotinė Bažnyčia (~30 –...)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
 „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (414), 2014, p. 24–33
SKIRSNIAI

Vyskupų sinodo 3-iosios neeilinės generalinės asamblėjos
„Pastoraciniai iššūkiai šeimai evangelizacijos kontekste“ Relatio synodi

2014 m. spalio 18 d.

Įžanga

1. Susirinkęs apie popiežių Vyskupų sinodas mintimis krypsta į visas pasaulio šeimas su jų džiaugsmais, rūpesčiais ir viltimis. Jis pirmiausia jaučia pareigą padėkoti Viešpačiui už dosnią ištikimybę, kuria daugelis krikščioniškųjų šeimų atsiliepia į savo pašaukimą bei užduotį. Jos tai daro kupinos džiaugsmo bei tikėjimo net ir tada, kai savo kaip šeimos kelyje susiduria su kliūtimis, nesupratingumu ir kančiomis. Per maldos vigiliją Šv. Petro aikštėje šeštadienį, 2014 m. spalio 4-ąją, rengiantis Sinodui šeimos klausimais popiežius Pranciškus paprastai ir konkrečiai priminė šeimos esminę svarbą kiekvieno žmogaus gyvenime: „Mūsų susibūrimas jau įvakarėjo. Tokiu metu mielai grįžtama namo, susirenkama prie stalo meilės, atlikto ir patirto gėrio, širdį sušildančių bei augti skatinančių susitikimų aplinkoje – tai lyg geras vynas, kuris žmogaus kasdienybėje leidžia pajusti neblėstančią šventę. Tai taip pat sunkiausia valanda tam, kuris sudužusių svajonių bei žlugusių planų prieblandoje jaučiasi visiškai vienišas. Kiek daug žmonių atsiduria nevilties, jausmo, kad esi paliktas likimo valiai, ar tiesiog pykčio aklavietėje! Daugybėje namų stokojama džiaugsmo vyno ir todėl gyvenimo skonio, paties gyvenimo išminties <...>. Ir vieniems, ir kitiems šiandien leisime prabilti mūsų malda, malda už visus.“

(taip – 175/ne – 1)

2. Būdama džiaugsmo ir išbandymų, stiprios meilės ir kartais pažeistų santykių vieta, šeima iš tiesų yra „žmogiškumo mokykla“ (plg. Gaudium et spes, 52). Mes labai jaučiame jos poreikį. Nepaisant daugybės ženklų, liudijančių šeimos institucijos krizę įvairiose „globalinio kaimo“ aplinkose, troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai skatina Bažnyčią, žmogiškumo žinovę, akinamą ištikimybės savo misijai, nenuilstamai ir su tvirtu įsitikinimu skelbti „šeimos Evangeliją“, kuri buvo patikėta jau su Dievo meilės apreiškimu Jėzuje Kristuje ir nenutrūkstamai perduodama Bažnyčios tėvų, dvasingumo meistrų ir Bažnyčios magisteriumo. Šeima Bažnyčiai turi ypatingą svarbą, todėl tuo metu, kai visi tikintieji kviečiami išeiti iš savęs, šeimai būtina iš naujo atrasti save kaip esminį evangelizacijos subjektą. Priešais akis turime daugelio šeimų misionieriškąjį liudijimą.

(taip – 179/ne – 0)

3. Romos vyskupas paragino Vyskupų sinodą savo neeilinėje generalinėje asamblėjoje spalį apmąstyti esmingai svarbią bei brangią šeimos tikrovę ir šias mintis pagilinti 2015 m. spalį vyksiančioje eilinėje generalinėje asamblėjoje bei per dvylika šiuos du įvykius skiriančių mėnesių. „Jau convenire in unum apie Romos vyskupą yra malonės įvykis, išreiškiantis vyskupų kolegialumą kelyje dvasinių ir pastoracinių įžvalgų link“ (Popiežius Pranciškus. Kreipimasis 2014 m. spalio 4 d.): štai šitaip popiežius nusakė sinodinę patirtį, nurodydamas dvejopo įsiklausymo – įsiklausymo į Dievo ir žmonių istorijos ženklus laikantis iš to išplaukiančios dvigubos ir vienatinės ištikimybės – užduotį.

(taip – 178/ne – 1)

4. Atsižvelgdami į šią kalbą, savo apmąstymų ir pokalbių vaisius sutraukėme į šias tris dalis: klausymasis siekiant pažinti šiandienės šeimos sudėtingą tikrovę, nestokojančią šviesos ir šešėlių; žvilgsnis į Kristų siekiant iš naujo gaiviai bei entuziastingai apmąstyti tai, ką mums apie šeimos grožį, vaidmenį ir kilnumą sako Bažnyčios tikėjime perteikiamas apreiškimas; diskusija Viešpaties Jėzaus šviesoje siekiant įžvelgti būdus, kaip atnaujinti Bažnyčios ir visuomenės įsipareigojimą vyro ir moters santuoka grįstai šeimai.

(taip – 180/ne – 2)

PIRMA DALIS
Klausymasis: kontekstas ir iššūkiai šeimai

Socialinis kultūrinis kontekstas

5. Likdami ištikimi Kristaus mokymui, apžvelkime šiandienės šeimos sudėtingą tikrovę su jos šviesiomis bei tamsiomis pusėmis. Mintimis aprėpkime tėvus, senelius, brolius ir seseris, artimus ir tolimus giminaičius ir saitą, kuriuo kiekviena santuoka sujungia dvi šeimas. Antropologinė kultūrinė kaita šiandien daro poveikį visiems gyvenimo aspektams ir reikalauja analitinės bei diferencijuotos prieigos. Pirmiausia pabrėžtini teigiami aspektai – didesnė raiškos laisvė ir geresnis moters bei vaikų teisių pripažinimas, bent kai kuriuose regionuose. Tačiau, kita vertus, atsižvelgtina ir į didėjantį pavojų, kuris pasireiškia sustiprėjusiu individualizmu, iškreipiančiu šeimos saitus ir galop imančiu traktuoti šeimos narius kaip salas, kai kada įsigalint įsivaizdavimui, kad subjektas save statydina vadovaudamasis tik savo troškimais, tarsi būtų absoliutas. Padėtį dar labiau sunkina tikėjimo krizė, apėmusi daugelį katalikų ir dažnai sukelianti santuokos bei šeimos krizę.

(taip – 177/ne – 3)

6. Viena iš didžiausių šiandienės kultūros apraiškų yra vienatvė, kaip Dievo nebuvimo žmogaus gyvenime ir santykių trapumo vaisius. Be to, neretai šeimą prislegianti socialinė ekonominė tikrovė sukelia visuotinį bejėgiškumo jausmą. Pirmiausia tas pasakytina apie didėjantį skurdą ir tikrumo stoką darbo santykių srityje; tai kartais virsta tikru košmaru. Paminėtina ir pernelyg slegianti mokesčių našta, tikrai neskatinanti jaunų žmonių tuoktis. Dėl institucijų abejingumo ar per menko dėmesio šeimos dažnai jaučiasi paliktos likimo valiai. Visur akivaizdūs neigiami padariniai visuomeninei sąrangai – demografinė krizė, pedagoginiai sunkumai, nenoras priimti negimusią gyvybę, pagyvenusių žmonių laikymas našta, plintantis emocinis šaltumas, kartais vainikuojamas smurto. Valstybei tenka atsakomybė sukurti teisines ir ekonomines sąlygas, laiduojančias jaunuoliams ateitį ir padedančias jiems sukurti šeimą.

(taip – 175/ne – 5)

7. Kai kurie kultūriniai ir religiniai kontekstai kelia ypatingus iššūkius. Vienose visuomenėse tebepraktikuojama poligamija, o kitose tradicinėse aplinkose – „santuokos etapais“ paprotys. Kitur tebegyvuoja priverstinių santuokų praktika. Šalyse, kuriose Katalikų Bažnyčios įtaka nedidelė, daug religiniu požiūriu mišrių santuokų, kai sutuoktiniai priklauso skirtingiems kultams; tokios santuokos kelia daug sunkumų teisinės formos, krikšto ir vaikų auklėjimo, taip pat pagarbos kitam tikėjimui požiūriu. Tokias santuokas lydi reliatyvizmo ar abejingumo pavojus, tačiau jos taip pat gali skatinti darniai sugyvenančių bendruomenių ekumeninę dvasią bei dialogą tarp religijų. Daug kur, ne tik Vakaruose, paplitęs bendras porų gyvenimas iki santuokos ar bendras gyvenimas neketinant suteikti partnerystei institucinio ryšio. Neretai santuokai ir šeimai grėsmę kelia civiliniai įstatymai. Dėl sekuliarizacijos daugelyje pasaulio kraštų smarkiai susilpnėjo sąsaja su Dievu ir tikėjimo visa visuomenė nebesilaiko.

(taip – 170/ne – 9)

8. Daug vaikų gimsta nesantuokinių, ypač kai kuriose šalyse, ir daugelis iš jų auga tik su vienu iš tėvų arba platesniame ar naujame šeimos kontekste. Gausėja skyrybų ir sprendimai neretai priimami vadovaujantis vien ekonominiais veiksniais. Vaikai paprastai būna tėvų ginčo objektu ir todėl tampa tikrosiomis šeimyninės nesantaikos aukomis. Tėvo dažnai – ne tik dėl ekonominių priežasčių – trūksta kaip tik tada, kai jo reikia atsakomybei už vaikus ir šeimą prisiimti. Toliau gintinas bei skatintinas moters kilnumas. Moteris šiandien daug kur tebėra diskriminacijos objektas, o į motinystės dovaną žvelgiama kaip į bausmę, užuot suvokus ją kaip vertybę. Reikėtų nepamiršti ir plintančio smurto prieš moteris, kartais, deja, ir pačiose šeimose, taip pat kai kuriose kultūrose paplitęs žiaurus moters genitalijų žalojimas. Galiausiai vienas iš šiandienės visuomenės didžiausią pasipiktinimą keliančių ir itin iškrypusių reiškinių yra seksualinis vaikų išnaudojimas. Šeimos padėtis taip pat blogėja dėl visuomenę kamuojančio smurto, sukeliamo karų, terorizmo ar organizuoto nusikalstamumo. Pirmiausia didžiuosiuose didmiesčiuose ir jų pakraščiuose plinta vadinamasis gatvės vaikų reiškinys. Dar vienas laiko ženklas yra migracija su jos visa našta šeimos gyvenimui; šį reiškinį irgi būtina suvokti bei jo imtis.

(taip – 179/ne – 1)

Jausminio gyvenimo reikšmė

9. Susidūrę su anksčiau minėta visuomenine aplinka daug kur pasaulyje žmonės jaučia poreikį labiau rūpintis savo asmeniu, tirti savo vidų, darniau sugyventi su savo jausmais bei emocijomis, ieškoti kokybiškų emocinių santykių; tokie pagrįsti siekiai gali atverti troškimui įsipareigoti kurti dovanojimusi vienas kitam ir kūrybingu abipusiškumu grįstus atsakingus ir solidarius santykius, būdingus šeimai. Tačiau individualizmo pavojus ir pagunda gyventi savanaudiškai dideli. Bažnyčiai tenka užduotis padėti poroms bręsti emociškai bei jausmiškai skatinant dialogą, dorybes ir pasitikėjimą Dievo gailestingąja meile. Krikščioniškosios santuokos reikalavimas visiškai įsipareigoti gali būti stiprus priešnuodis nuo savanaudiško individualizmo pagundų.

(taip – 171/ne – 8)

10. Šiandieniame pasaulyje netrūksta kultūrinių tendencijų, propaguojančių be ribų jausminį gyvenimą bei skatinančių ištirti visas be išimties puses. Tad jausminio trapumo klausimas yra aktualus kaip niekada. Narcizinis, netvarus ir kintantis jausmingumas niekada nepadeda individui bręsti. Nerimą kelia tam tikras pornografijos ir prekybos kūnu plitimas, palengvintas piktnaudžiavimo internetu. Apgailėtina ir žmonių, priverstų užsiiminėti prostitucija, situacija. Tokioje aplinkoje poros kartais sutrinka, svyruoja ir sunkiai atranda būdus augti. Daugelis lieka užstrigę ankstyvosiose savo emocinio bei seksualinio gyvenimo stadijose. Porų santykių krizė destabilizuoja šeimą ir dėl atsiskyrimų bei skyrybų gali turėti rimtų padarinių suaugusiesiems, vaikams ir visai visuomenei, nes silpnina individus ir socialinius ryšius. Gimstamumo mažėjimas, sukeltas gimstamumui priešiškos mąstysenos ir pasaulinės reprodukcinės sveikatos politikos, ne tik nebelaiduoja kartų pasikeitimo, bet ir ilgainiui sukelia ekonominio nuskurdimo ir pasitikėjimo ateitimi praradimo grėsmę. Gimstamumui smarkiai atsiliepė ir biotechnologijos vystymasis.

(taip – 174/ne – 8)

Iššūkiai pastoracijai

11. Šiame kontekste Bažnyčia jaučia būtinybę tarti tiesos ir vilties žodį. Pradėti turėtume nuo įsitikinimo, kad žmogus kyla iš Dievo, ir todėl apmąstymai, gebantys naujaip iškelti didžiuosius klausimus dėl žmogaus būties prasmės, gali kristi į derlingą žmonijos giliausių lūkesčių dirvą. Krikščioniškosios santuokos ir šeimos didžiosios vertybes atitinka paiešką, kiekvienai žmogiškajai egzistencijai būdingą net ir individualizmo bei hedonizmo paženklintoje epochoje. Būtina priimti žmones su jų konkrečiomis gyvenimo aplinkybėmis, paremti juos jų paieškose, padrąsinti trokšti Dievo bei norėti priklausyti Bažnyčiai, taip pat ir tuos, kurie patyrė žlugimą ar yra keblioje situacijoje. Krikščioniškoji žinia visada apima gailestingumo ir tiesos, kurie Kristuje yra viena, tikrovę bei dinamiką.

(taip – 173/ne – 6)

ANTRA DALIS
Žvilgsnis į Kristų: šeimos Evangelija

Žvilgsnis į Jėzų ir dieviškoji pedagogika išganymo istorijoje

12. „Norint iš tiesų pasitikrinti savo žingsnius šiuolaikinių iššūkių srityje, esminė sąlyga yra tvirtai laikyti žvilgsnį nukreiptą į Jėzų Kristų, kontempliuoti ir adoruoti jo veidą <...>. Mat kaskart, kai grįžtame prie krikščioniškosios patirties versmės, atsiveria nauji keliai ir neįsivaizduotos galimybės“ (Popiežius Pranciškus. Kreipimasis 2014 m. spalio 4 d.). Jėzus į sutinkamus vyrus bei moteris žvelgdavo meiliai bei švelniai ir, skelbdamas Dievo karalystės mums keliamus reikalavimus, jų žingsnius lydėdavo vadovaudamasis tiesa, kantrumu bei gailestingumu.

(taip– 176/ne – 3)

13. Kadangi kūrinijos tvarka orientuota į Kristų, būtina skirti, bet ne perskirti įvairius laipsnius, kuriais Dievas žmonijai perteikia savo sandoros malonę. Turint priešais akis dieviškąją pedagogiką, pagal kurią kūrinijos tvarka laipsniškais etapais rutuliojasi atpirkimo link, būtina suvokti krikščioniškojo santuokos sakramento naujovę, tolydžiai susijusią su pradine prigimtine santuoka. Tada taps suprantamas Dievo išganomojo veikimo būdas ir kūrinijoje, ir krikščioniškajame gyvenime. Kūrinijoje: kadangi visa sukurta per Kristų ir jam (plg. Kol 1, 16), krikščionys „džiaugsmingai ir pagarbiai teiškelia aikštėn <…> glūdinčius dieviškojo žodžio pėdsakus. Taip teatkreipia dėmesį į tautose vykstančius gilius pakitimus“ (Ad gentes, 11). Krikščionio gyvenime: kadangi tikintysis krikštu įtraukiamas į Bažnyčią tarpininkaujant namų Bažnyčiai, kuri yra šeima, jis įžengia į dinamišką procesą, „kuris vyksta pamažu, į visą asmeninį ir visuomeninį žmogaus gyvenimą palaipsniui įjungiant Dievo dovanas“ (Familiaris consortio, 9) per nuolatinį atsivertimą meilei, išgelbėjančiai iš nuodėmės ir dovanojančiai gyvenimo pilnatvę.

(taip – 174/ne – 7)

14. Pats Jėzus, nurodydamas pirmapradį planą žmogiškajai porai, patvirtina neišardomą vyro ir moters ryšį žodžiais: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebebuvo“ (Mt 19, 8). Santuokos neišardomumas („Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, Mt 19, 6) laikytinas ne žmogui užkrautu „jungu“, bet dovana santuokos sujungtiems žmonėms. Šitaip Jėzus parodo, kad Dievo atlaidumas nuolatos lydi keliaujančius žmones, gydo sukietėjusias širdis, perkeičia jas malone ir per kryžių kreipia į jų pradą. Evangelijose aiškiai matyti paradigminis Bažnyčiai Jėzaus pavyzdys. Jėzus prisiėmė šeimą, per Kanos vestuves davė pirmą ženklą, kaip pilnatvišką apreiškimą skelbė žinią apie santuokos reikšmę, atitinkančią pirmapradį Dievo planą (Mt 19, 3). Tačiau sykiu savo mokymą įgyvendino atskleisdamas tikrąją gailestingumo reikšmę. Tą aiškiai liudija susitikimai su samariete (Jn 4, 1–30) ir svetimautoja (Jn 8, 1–11); meilės nuodėmingiems žmonėms kupinas, Jėzus kaip atleidimo sąlygą nurodo gailestį ir atsivertimą („Eik ir daugiau nebenusidėk.“).

(taip – 164/ne – 18)

Šeima dieviškajame plane

15. Jėzaus mokiniams palikti žodžiai apie amžinąjį gyvenimą apima mokymą apie santuoką ir šeimą. Toks Jėzaus mokymas leidžia mums Dievo planą santuokos ir šeimos atžvilgiu suskirstyti į tris etapus. Pačioje pradžioje yra pirmapradė šeima, Dievui kaip tvirtą šeimos pamatą įsteigus Adomo ir Ievos pirmapradę santuoką. Dievas ne tik sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį (Pr 1, 27), bet ir juos palaimino, kad jie būtų vaisingi ir daugintųsi (Pr 1, 28). Todėl „vyras palieka savo tėvą ir motiną, glaudžiasi prie savo žmonos, ir jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Ši vienybė buvo pažeista nuodėmės ir virto istorine santuokos forma Dievo tautoje, kuriai Mozė suteikė galimybę skirtis (plg. Įst 24, 1 ir t.). Jėzaus laikais tai buvo įprastinė praktika. Tačiau jam atėjus ir savo atperkamąja mirtimi sutaikinus nuodėmingą pasaulį, Mozės pradėta era pasibaigė.

(taip – 167/ne – 13)

16. Jėzus, visa sutaikinęs savyje, santuokai ir šeimai grąžino pradinę formą (plg. Mk 10, 1–12). Kristus santuoką ir šeimą atpirko (plg. Ef 5, 21–32) ir atkūrė pagal Švenčiausiosios Trejybės paveikslą, pagal slėpinį, iš kurio kyla bet kuri meilė. Santuokinės sandoros, įsteigtos pačioje kūrinijos pradžioje ir apreikštos išganymo istorijoje, prasmė pilnutinai apreiškiama Kristuje ir jo Bažnyčioje. Per Kristų santuoka ir šeima ir gauna malonę, būtiną Dievo meilei liudyti ir gyventi bendrystėje. Šeimos Evangelija reiškiasi pasaulio istorijoje nuo žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 26–27) iki sandoros slėpinio atbaigimo Kristuje laikų pabaigoje Avinėlio vestuvių pokyliu (plg. Apr 19, 9; Jonas Paulius II. Katechezė apie žmogiškąją meilę).

(taip – 171/ne – 8)

Šeima Bažnyčios dokumentuose

17. „Šimtmečių tėkmėje Bažnyčia nuolatos mokė apie santuoką ir šeimą. Viena iškiliausių tokio magisteriumo apraiškų Vatikano II Susirinkimo pateikta pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes, kurioje santuokos bei šeimos kilnumui skatinti paskirtas ištisas skyrius (plg. Gaudium et spes, 47–52). Čia santuoka apibrėžiama kaip gyvenimo ir meilės bendruomenė (plg. Gaudium et spes, 48), parodant, kad šeimos centras yra meilė, ir sykiu tos meilės tiesą atskleidžiant įvairių redukcionizmo atmainų, būdingų šiuolaikinei kultūrai, akivaizdoje. „Tikroji meilė tarp vyro ir moters“ (Gaudium et spes, 49) apima abipusį savęs dovanojimą vienas kitam bei pagal Dievo planą savin įjungia ir įtraukia seksualinį matmenį ir emociškumą (plg. Gaudium et spes, 48–49). Be to, Gaudium et spes, 48 pabrėžiama, kad sutuoktiniai šaknijasi Kristuje: Viešpats Kristus „ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą“ ir atėjęs su jais pasilieka. Įsikūnydamas Jis prisiima žmogiškąją meilę, apvalo, atbaigia ją ir per savo Dvasią dovanoja sutuoktiniams gebėjimą ja gyventi visą jų gyvenimą pripildydamas tikėjimo, vilties ir meilės. Šitaip sutuoktiniai yra tartum pašventinami ir per jo malonę statydina Kristaus Kūną bei yra namų Bažnyčia (plg. Lumen gentium, 11). Todėl Bažnyčia, trokšdama pilnutinai suprasti savo slėpinį, žvelgia į krikščioniškąją šeimą, kuri jį autentiškai parodo“ (Instrumentum laboris, 4).

(taip – 174/ne – 6)

18. „Tęsdamas Vatikano II Susirinkimo liniją, popiežiškasis magisteriumas mokymą apie santuoką ir šeimą pagilino. Ypač popiežius Paulius VI enciklikoje Humanae vitae aikštėn iškėlė vidinį ryšį tarp santuokinės meilės ir gyvybės perdavimo. Šv. Jonas Paulius II ypatingą dėmesį šeimai skyrė savo katechezėse apie žmogiškąją meilę, Laiške šeimoms Gratissimam sane ir pirmiausia apaštališkajame paraginime Familiaris consortio. Šiuose dokumentuose popiežius šeimą apibūdino kaip „Bažnyčios kelią“ ir pateikė visapusišką požiūrį į vyro ir moters pašaukimą mylėti. Sykiu jis išdėstė pamatines šeimų pastoracijos bei šeimų gyvenimo visuomenėje gaires. Aptardamas santuokinę meilę (plg. Familiaris consortio, 13), jis pirmiausia nusako tai, kaip sutuoktiniai abipusėje meilėje gauna Kristaus Dvasios dovaną bei įgyvendina savo pašaukimą į šventumą“ (Instrumentum laboris, 5).

(taip – 175/ne – 5)

19. „Enciklikoje Deus caritas est popiežius Benediktas XVI toliau tęsė vyro ir moters meilės tiesos temą, iki galo atsiskleidžiančią tik nukryžiuoto Kristaus šviesoje (plg. Deus caritas est, 2). Jis pabrėžia: „Santuoka, besiremianti vienatine ir galutine meile, tampa Dievo santykio su žmogumi paveikslu, ir atvirkščiai: būdas, kuriuo myli Dievas, tampa žmogiškosios meilės matu“ (Deus caritas est, 11). Be to, enciklikoje Caritas in veritate pabrėžiama meilės kaip gyvenimo visuomenėje (plg. Caritas in veritate, 44), kur mokomasi bendrojo gėrio patirties, prado reikšmė“ (Instrumentum laboris, 6).

(taip – 176/ne – 5)

20. „Enciklikoje Lumen fidei popiežius Pranciškus, aptardamas ryšį tarp šeimos ir tikėjimo, rašo: „Susitikimas su Kristumi, leidimasis būti pagautam ir vedamam jo meilės išplečia gyvenimo horizontą ir suteikia jam tvirtą, žlugti neleidžiančią viltį. Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą – pašaukimą mylėti ir laiduoja, kad ta meilė yra patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes“ (Lumen fidei, 53)“ (Instrumentum laboris, 7).

taip – 178/ne – 3)

Santuokos neišardomumas ir bendro gyvenimo džiaugsmas

21. Savęs dovanojimas vienas kitam, neatsiejamas nuo sakramentinės santuokos, šaknijasi krikšto malonėje, pagrindžiančioje kiekvieno asmens pamatinę sandorą su Kristumi Bažnyčioje. Vienas kitą priimdami ir lydimi Kristaus malonės, sutuoktiniai pažada visišką atsidavimą, ištikimybę ir atvirumą gyvybei. Dievo jiems dovanojamas dovanas jie laiko esminiais santuokos elementais ir rimtai traktuoja savo abipusį įsipareigojimą Jo vardu ir Bažnyčios akivaizdoje. Tikint tada įmanoma santuokos gėrybes priimti kaip pareigas, tinkamiau atliekamas padedant sakramento malonei. Dievas pašventina sutuoktinių meilę ir patvirtina jos nesuardomumą, padėdamas jiems gyventi ištikimybe, atsidavimu vienas kitam bei atvirumu gyvybei. Todėl Bažnyčia sutuoktinius laiko visos šeimos, savo ruožtu žvelgiančios į Kristų, šerdimi.

(taip – 181/ne – 1)

22. Laikydamasis tos pačios perspektyvos, Vatikano II Susirinkimas perėmė apaštalų mokymą, kad visa kūrinija sukurta Kristuje ir Kristui (plg. Kol 1, 16), ir pareiškė branginantis prigimtinę santuoką ir vertingus elementus, esančius kitose religijose (plg. Nostra aetate, 2) bei kultūrose, nepaisant jų ribotumo ir nepakankamumo (plg. Redemptoris missio, 55). „Žodžio pėdsakų“ buvimas kultūrose (plg. Ad gentes, 11) galėtų būti iš dalies taikomas ir daugelio kultūrų bei nekrikščionių santuokos bei šeimos tikrovei. Vertingų elementų yra ir už krikščioniškosios santuokos ribų, jei tik jie remiasi tvariu bei autentišku vyro ir moters santykiu; kad ir kaip būtų, juos laikome orientuotais į ją. Žvelgdama į tautų bei kultūrų išmintį, Bažnyčia pripažįsta, kad ir tokios šeimos yra būtinos ir vaisingos bendro gyvenimo pamatinės ląstelės.

(taip – 160/ne – 22)

Šeimos tiesa bei grožis ir gailestingumas sužeistoms ir silpnoms šeimoms

23. Su dideliu džiaugsmu ir gilia paguoda Bažnyčia žvelgia į šeimas, kurios liko ištikimos Evangelijos mokymui. Ji dėkoja joms už liudijimą ir jas drąsina. Jų dėka neišardomos santuokos grožis ir amžina ištikimybė tampa įtikimais dalykais. Šeimoje, kurią galima vadinti „namų Bažnyčia“ (Lumen gentium, 1), bręsta pirmutinė bažnytinė žmonių bendrystės, kurioje per malonę atsispindi Švenčiausiosios Trejybės slėpinys, patirtis. „Čia išmokstama ištvermingai ir su džiaugsmu dirbti, broliškai mylėti, didžiadvasiškai, net pakartotinai atleisti ir ypač garbinti Dievą malda ir savo gyvenimo atnaša“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1657). Jos įstabus pavyzdys yra šventoji šeima iš Nazareto; jos mokykloje „suprantame, kodėl, norėdami sekti Evangelijos mokymu bei tapti Kristaus mokiniais, turime laikytis dvasinės drausmės“ (Popiežius Paulius VI. Kalba Nazarete 1964 m. sausio 5 d.). Šeimos Evangelija taip pat maitina dar nesubrendusius grūdus ir turi atgaivinti nudžiūvusius medžius, kurių nevalia apleisti.

(taip – 169/ne – 10)

24. Kaip patikima mokytoja ir rūpestinga motina, Bažnyčia, suvokdama, kad pakrikštytiesiems nėra jokio kito santuokinio ryšio, išskyrus sakramentinį, ir kad kiekvienas jo sulaužymas prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, jog daugelis jos vaikų silpni ir sunkiai žengia tikėjimo keliu. „Todėl, nemenkinant evangelinio idealo vertės, būtina gailestingai ir kantriai lydėti galimais kasdien save statydinančio asmens augimo etapais. <...> Mažas žingsnelis didelio žmogiškojo ribotumo atvejais Dievui gali patikti labiau nei išoriškai teisinga gyvensena tų, kurie leidžia savo dienas nesutikdami rimtų sunkumų. Visus turi pasiekti Dievo išganomosios meilės, slėpiningai veikiančios kiekviename žmoguje nepaisant jo trūkumų ir klaidų, paguoda bei paskata“ (Evangelii gaudium, 44).

(taip – 170/ne – 11)

25. Vykdydama vien civilinę santuoką sudariusių arba išsituokusių ir vėl susituokusių, arba tiesiog be santuokos kartu gyvenančių asmenų pastoraciją, Bažnyčia turi atskleisti malonės dieviškąją pedagogiką jų gyvenime ir padėti jiems suvokti Dievo plano pilnatvę. Sekdama Kristumi, kurio šviesa apšviečia kiekvieną (plg. Jn 1, 9; Gaudium et spes, 22), Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba.

(taip – 140/ne – 39)

26. Bažnyčia susirūpinusi žvelgia į daugelio jaunų žmonių nepasitikėjimą santuokiniu įsipareigojimu ir išgyvena dėl to, kad daugybė tikinčiųjų skubotai nusprendžia nutraukti prisiimtą ryšį ir užmegzti naują. Tokiems tikintiesiems, priklausantiems Bažnyčiai, būtinas gailestingumo bei padrąsinimo kupinas pastoracinis dėmesys, tinkamai įvertinant kiekvieną konkrečią situaciją. Jaunus žmones, kurie yra pakrikštyti, reikia padrąsinti, kad jie nesvyruodami atsivertų turtingumui, kurį jų meilės planui siūlo Santuokos sakramentas, ir būtų sustiprinti Kristaus malonės bei galėtų visapusiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime.

(taip – 166/ne – 14)

27. Šia prasme naujas šiandienės šeimų pastoracijos matmuo yra dėmesys vyro ir moters civilinės santuokos tikrovei, tradicinėms santuokoms ir, laikantis prideramo įžvalgumo, bendrai gyvenančioms nesusituokusioms poroms. Jei sąjunga pakankamai sutvirtinta viešuoju saitu ir paženklinta didelės meilės, atsakomybės už atžalas, gebėjimo įveikti sunkumus, tai šitai gali būti pagrindas lydėti ją kelyje į Santuokos sakramentą. Tačiau labai dažnai bendrai gyventi apsisprendžiama neturint priešais akis galimų būsimų vedybų, neketinant susisaistyti instituciniu ryšiu.

(taip – 147/ne – 34)

28. Sekdama Kristaus gailestingumu, Bažnyčia turi dėmesingai ir rūpestingai lydėti savo silpniausiuosius vaikus, paženklintus sužeistos ir žlugusios meilės, stengdamasi grąžinti jiems pasitikėjimą ir viltį, panašiai kaip uosto švyturio ar fakelo šviesa padeda pasiklydusiems vėl surasti teisingą kryptį ar susiorientuoti audroje. Suvokiant, jog didžiausias gailestingumas yra su meile pasakyti tiesą, mums čia rūpi daugiau nei vien atjauta. Gailestinga meilė ne tik traukia ir vienija, bet ir perkeičia bei kelia aukštyn. Ji kviečia atsiversti. Taip suprantame ir Viešpaties nuostatą svetimautojos atžvilgiu: jis jos nepasmerkė, bet paragino ją daugiau nebenusidėti (plg. Jn 8, 1–11).

(taip – 152/ne – 27)

TREČIA DALIS
Diskusija: pastoracinės perspektyvos

Skelbti šeimos Evangeliją įvairiuose šiandieniuose kontekstuose

29. Sinodinis dialogas stabtelėjo prie kelių svarbesnių pastoracinių dalykų, konkretizuoti patikėtinų paskiroms vietinėms Bažnyčioms bendrystėje cum Petro et sub Petro. Šeimos Evangelijos skelbimas yra naujajai evangelizacijai svarbus dalykas. Bažnyčia pašaukta tai daryti švelniai, kaip motina, ir aiškiai, kaip mokytoja (plg. Ef 4, 15), likdama ištikima gailestingai Kristaus kenozei. Tiesa žmogiškajame silpnume įsikūnija ne jo teisti, bet jį išgelbėti (plg. Jn 3, 16–17).

(taip – 176/ne – 7)

30. vangelizuoti yra visos Dievo tautos, kiekvieno pagal savo tarnybą ir charizmą, atsakomybė. Be džiugaus sutuoktinių ir šeimų, namų Bažnyčių, liudijimo skelbimui kyla pavojus – net jei jis ir teisingas – likti nesuprantamam ar paskęsti žodžių jūroje, būdingoje mūsų visuomenei (plg. Novo millennio ineunte, 50). Sinodo tėvai nekart pabrėžė, kad katalikų šeimos Santuokos sakramento galia pašauktos pačios būti veikliais šeimų pastoracijos subjektais.

(taip – 178/ne – 2)

31. Esmingai svarbu bus pabrėžti malonės primatą ir, vadinasi, galimybes, Dvasios dovanojamas sakramentu. Būtina įgalinti patirti, kad šeimos Evangelija yra džiaugsmas, kurio prisipildo visų „širdys ir gyvenimas“, nes Kristuje esame išlaisvinti „iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (Evangelii gaudium, 1). Turint galvoje palyginimą apie sėjėją (plg. Mt 13, 3), mūsų užduotis yra bendradarbiauti sėjant: visa kita – Dievo darbas. Taip pat nevalia užmiršti, kad Bažnyčia, skelbianti apie šeimą, yra prieštaravimo ženklas.

(taip – 175/ne – 4)

32. Todėl visai Bažnyčiai būtina atsiversti į misionieriavimą: negalima tenkintis grynai teoriniu skelbimu, atsietu nuo žmonių tikrųjų problemų. Niekada nevalia užmiršti, jog būtent tikėjimo krizė sukėlė santuokos bei šeimos krizę. Dėl to dažnai net nutrūko tėvų tikėjimo perdavimas vaikams. Stiprus tikėjimas neleidžia įsivyrauti šeimą ir santuoką silpninančioms kultūrinėms pažiūroms.

(taip – 176/ne – 5)

33. Atsivertimas turi apimti ir kalbą, kad ši taptų veiksmingesnė. Skelbimas privalo leisti patirti, kad šeimos Evangelija atsiliepia į giliausius žmogaus asmens lūkesčius – į jo kilnumą ir visišką abipusiškumo, bendrystės bei vaisingumo įgyvendinimą. Svarbu ne tik pateikti normas, bet ir pasiūlyti vertybes, atsiliepiančias į atitinkamą jų poreikį, šiandien aptinkamą net labiausiai sekuliarizuotose šalyse.

(taip – 175/ne – 7)

34. Dievo žodis yra šeimos gyvenimo ir dvasingumo šaltinis. Visa šeimų pastoracija turėtų leistis būti formuojama viduje ir ugdyti namų Bažnyčios narius maldingu ir bažnytiniu Šventojo Rašto skaitymu. Dievo žodis yra ne tik geroji naujiena privačiam asmens gyvenimui, bet ir sprendimo kriterijus bei šviesa, padedanti įžvelgti įvairius iššūkius sutuoktiniams ir šeimai.

(taip – 180/ne – 1)

35. Sykiu daugelis Sinodo tėvų, nenutylėdami sunkumų, primygtinai pabrėžė pozityvesnį požiūrį į įvairią religinę patirtį. Tokioje tautoms būdingoje didžiulėje religinėje ir kultūrinėje įvairovėje iš pradžių pravartu pasverti pozityvias galimybes, o jų šviesoje įvertinti ribas ir trūkumus.

(taip – 164/ne – 17)

36. Krikščioniškoji santuoka yra pašaukimas, prisiimamas tinkamai pasirengus tikėjimo kelionėje bei brandžiai apsisprendus ir nelaikytinas vien kultūrinės tradicijos dalyku ar socialiniu arba teisiniu reikalavimu. Todėl būtina išrutulioti būdus, įgalinančius asmenį ir porą lydėti taip, kad tikėjimo turinių perteikimas būtų susijęs su gyvenimo patirtimi, kurią siūlo visa bažnytinė bendruomenė.

(taip – 177/ne – 1)

37. Nekart buvo primintas poreikis radikaliai atnaujinti pastoracinę praktiką, šeimos Evangelijos šviesoje įveikiant tai praktikai vis dar būdingus individualistinius požiūrius. Todėl pabrėžta būtinybė atnaujinti kunigų, diakonų, katechetų ir kitų pastoracijos darbuotojų ugdymą labiau į tai įtraukiant pačias šeimas.

(taip – 175/ne – 2)

38. Panašiai pabrėžtas poreikis evangelizuoti atvirai smerkiant kultūrinius, socialinius, politinius ir ekonominius veiksnius, kurie trukdo autentiškam šeimos gyvenimui ir lemia diskriminaciją, skurdą, išstūmimą į paribį bei smurtą, tokius, kaip pernelyg didelė reikšmė, teikiama rinkos logikai. Todėl su socialinėmis struktūromis būtina plėtoti dialogą bei bendradarbiavimą ir skatinti bei palaikyti pasauliečius, įsitraukusius į veiklą, kaip kad krikščionys, kultūrinėje, socialinėje ir politinėje srityse.

(taip – 178/ne – 1)

Vesti sužadėtinius pasirengimo santuokai keliu

39. Sudėtinga socialinė tikrovė ir iššūkiai, kurių šeima šiandien pašaukta imtis, visą krikščionių bendruomenę verčia labiau stengtis rengiant sužadėtinius santuokai. Būtina priminti dorybių svarbą. Tarp jų skaistumas yra vertinga meilės tarp asmenų tikro augimo prielaida. Atsižvelgdami į tokį poreikį, Sinodo tėvai išvien pabrėžė būtinybę labiau įtraukti visą bendruomenę, pirmenybę teikiant pačios šeimos liudijimui, ir rengimą santuokai įkrikščioninimo metu, akcentuojant santuokos ryšį su Krikštu ir kitais sakramentais. Sykiu pabrėžtas konkrečių artimojo rengimo santuokai programų poreikis, tokių programų, kurios leistų autentiškai patirti dalyvavimą bažnytiniame gyvenime bei pagilinti įvairius šeimos gyvenimo aspektus.

(taip – 176/ne – 4)

Lydėti pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais

40. Pirmi santuokinio gyvenimo metai yra esmingai svarbus ir keblus laiko tarpsnis, per kurį poros geriau supranta santuokos iššūkį bei reikšmę. Iš to išplaukia pastoracinio lydėjimo po sakramento šventimo poreikis (plg. Familiaris consortio, III dalis). Labai svarbu, kad tokioje pastoracijoje dalyvautų patyrusių sutuoktinių poros. Vieta, kur patyrusios poros galėtų padėti jaunesnėms, galbūt talkinant asociacijoms, bažnytiniams sąjūdžiams ir naujosioms bendruomenėms, yra parapija. Sutuoktinius reikia skatinti laikytis pamatinės nuostatos priimti vaikus kaip didelę dovaną. Sykiu pabrėžtini tokie dalykai kaip šeimų dvasingumas, malda ir dalyvavimas sekmadieninėje Eucharistijoje. Poras būtina raginti reguliariai susitikti, kad jos puoselėtų dvasinio gyvenimo augimą bei solidarumą konkrečių gyvenimo iššūkių sūkuryje. Liturgija, maldos gyvenimas ir Eucharistijos šventimas už šeimas, pirmiausia minint santuokos jubiliejus, buvo minėti kaip svarbūs veiksniai plėtojant evangelizaciją per šeimą.

(taip – 179/ne – 1)

Pastoracija, skirta bendrai gyvenantiems civilinėje santuokoje ar nesusituokus

41. Ir toliau skelbdamas bei skatindamas krikščioniškąją santuoką, Sinodas sykiu ragina pastoraciškai skirti daugelio žmonių, nebegyvenančių šia tikrove, situacijas. Svarbu užmegzti su tokiais žmonėmis dialogą ir jų gyvenime pabrėžti tuos elementus, kurie gali labiau atverti juos pilnatviškos santuokos Evangelijai. Ganytojams privalu atpažinti tai, kas padėtų puoselėti evangelizaciją ir žmogiškąjį bei dvasinį augimą. Šiandienei pastoracijai būdingo naujojo jautrumo esmė yra suvokti tuos teigiamus elementus, kurie glūdi civilinėse santuokose ir, prideramai skiriant, bendrame gyvenime nesusituokus. Net ir visiškai aiškiai pabrėžiant krikščioniškąją žinią, sykiu reikėtų nurodyti konstruktyvius elementus tose situacijose, kurios tos žinios dar arba jau nebeatitinka.

(taip – 124/ne – 54)

42. Buvo pažymėta, kad daugelyje šalių „daugėja porų, bendrai gyvenančių ad experimentum be bažnytinės ar civilinės santuokos“ (Instrumentum laboris, 81). Kai kuriose šalyse tai vyksta tradicinėse santuokose, sutartose tarp šeimų ir dažnai įgyvendinamose keliais etapais. Kitur priešingai, gausėja porų, po ilgo bendro gyvenimo nesusituokus prašančių bažnytinės santuokos. Kartu gyventi dažnai pasirenkama laikantis visuotinės mąstysenos, priešingos institucijoms bei galutiniams įsipareigojimams, tačiau taip pat ir tikintis egzistencinio saugumo (darbo ir stabilių pajamų). Galop faktinės sąjungos trečiose šalyse labai gausios ne todėl, kad atmetamos šeimos ir santuokos vertybės, bet pirmiausia dėl to, kad ten vedybos dėl visuomeninių priežasčių laikomos prabanga, kad į tokias faktines sąjungas žmones stumia materialinis vargas.

(taip – 143/ne – 37)

43. Visų šių situacijų reikia imtis konstruktyviai mėginant paversti jas keliu į santuokos ir šeimos pilnatvę Evangelijos šviesoje. Priimti bei lydėti būtina kantriai ir jautriai. Svarbus autentiškų krikščioniškų šeimų kaip šeimų evangelizacijos subjektų patrauklus liudijimas.

(taip – 162/ne – 14)

Gydyti sužeistas šeimas (gyvenančius atskirai, iš naujo nesusituokusius išsituokusiuosius, vėl susituokusius išsituokusiuosius, šeimas su vienu iš tėvų)

44. Sunkumus savo santykiuose išgyvenantys sutuoktiniai turėtų turėti galimybę sulaukti Bažnyčios pagalbos ir lydėjimo. Artimo meilės pastoracija ir gailestingumu siekiama vėl pastatyti asmenis ant kojų ir pataisyti jų santykius. Patyrimas rodo, kad didelis procentas santuokos krizių patenkinamai įveikiamas tinkamai suteikiant pagalbą ir sutaikinamosios malonės galia. Galėti atleisti ir patirti atleidimą yra pamatinė šeimos gyvenimo patirtis. Atleidimas vienas kitam sutuoktiniams leidžia patirti meilę, kuri amžina ir niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 8). Tačiau gavusiajam Dievo atleidimą kartais būna sunku pačiam sukaupti jėgų nuoširdžiam, žmogų atnaujinančiam atleidimui.

(taip – 171/ne – 7)

45. Sinode aiškiai išryškėjo drąsių pastoracinių sprendimų poreikis. Pabrėžtinai dar kartą patvirtindami ištikimybę šeimos Evangelijai ir pripažindami, kad separacijos ir skyrybos žaizda visada sukelia didelę kančią tai išgyvenantiems sutuoktiniams bei vaikams, Sinodo tėvai atkreipė dėmesį į naujų pastoracinių krypčių būtinybę atsižvelgiant į faktinę šeimų trapumo tikrovę bei suvokiant, jog separacija ir skyrybos dažnai veikiau „išgyvenamos“ skausmingai nei pasirenkamos visiškai laisva valia. Ir asmeniniai, ir kultūriniai bei socialiniai ekonominiai veiksniai lemia situacijų įvairovę. Todėl reikia skirti mokančio žvilgsnio, kurį siūlė šv. Jonas Paulius II (plg. Familiaris consortio, 84).

(taip – 165/ne – 15)

46. Kiekviena šeima pirmiausia išklausytina pagarbiai ir su meile, tampant bendrakeleiviu, kaip kelyje į Emausą mokiniams tapo Kristus. Tokioms situacijoms ypač galioja popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Bažnyčia turėtų savo narius – kunigus, vienuolius ir pasauliečius – supažindinti su šiuo „lydėjimo menu“, kad visi nuolatos mokytųsi priešais šventąją kito žemę nusiauti sandalus (plg. 3, 5). Pagarbiu ir atjautos kupinu, bet sykiu gydančiu, išlaisvinančiu bei bręsti krikščioniškuoju gyvenimu raginančiu žvilgsniu turime suteikti savo kelionei išganingą artumo ritmą“ (Evangelii gaudium, 169).

(taip – 171/ne – 8)

47. Norint lydėti atskirai gyvenančius sutuoktinius, išsituokusiuosius ir pamestuosius, būtinas ypatingas įžvalgumas. Pirmiausia priimtina ir gerbtina kančia tų, kuriuos be jų kaltės ištiko separacija ar skyrybos, kurie buvo pamesti arba dėl santuokos partnerio blogo elgesio priversti bendro gyvenimo atsisakyti. Atleisti už patirtą neteisybę nėra paprasta, tačiau tokį kelią įgalina malonė. Iš čia išplaukia atleidimo bei tarpininkavimo pastoracijos per vyskupijose įsteigtinus specia­lizuotus išklausymo centrus poreikis. Panašiai nuolatos pabrėžtina būtinybė nuoširdžiai ir konstruktyviai rūpintis dėl separacijos ar skyrybų nukentėjusiais vaikais, kurie kiekvienu atveju yra situacijos nekaltos aukos. Jie neturi tapti „ginčo objektu“; priešingai, privalu ieškoti geriausių būdų šeimos suskilimo traumai įveikti bei įgalinti jų augimą, kiek išgalima, giedresnėje aplinkoje. Kiekvienu atveju Bažnyčiai privalu pabrėžti neteisingumą, labai dažnai išplaukiantį iš skyrybų situacijos. Ypatingas dėmesys skirtinas šeimų su vienu iš tėvų lydėjimui, ypač remtinos moterys, kurios vienos yra atsakingos už namų ūkį ir vaikų auklėjimą.

(taip – 164/ne – 12)

48. Daug Sinodo tėvų pabrėžė būtinybę santuokos pripažinimo negaliojančia procesą padaryti prieinamesnį bei spartesnį ir galbūt visiškai nemokamą. Pateikti tokie pasiūlymai: atsisakyti antrosios instancijos patvirtinančių nuosprendžių būtinybės; sudaryti galimybę nuspręsti administraciniu būdu už tai atsakant vyskupijos vyskupui; supaprastinti procesą akivaizdaus negaliojimo atvejais. Kai kurie Sinodo tėvai vis dėlto tokiems pasiūlymams paprieštaravo, nes tai negarantuosią patikimo nuosprendžio. Pabrėžtina, kad visais šiais atvejais siekiama išsiaiškinti tiesą dėl santuokinio ryšio galiojimo. Kiti pasiūlė Santuokos sakramento galiojimo atžvilgiu daugiau reikšmės skirti besituokiančių tikėjimui, tvirtai išlaikant nuostatą, kad tarp pakrikštytųjų visos galiojančios santuokos yra sakramentas.

(taip – 143/ne – 35)

49. Atsižvelgiant į daugelio reikštą reikalavimą procedūrą paspartinti, greta reikiamo kiekio pirmiausia tai užduočiai atsidedančių darbuotojų – dvasininkų ir pasauliečių – parengimo, taip pat buvo pabrėžta vyskupijos vyskupo atsakomybė. Jis galėtų savo vyskupijoje paskirti deramai parengtų konsultantų, nemokamai konsultuojančių poras dėl jų santuokos galiojimo. Šios užduoties galėtų imtis tarnyba ar kompetentingi asmenys (plg. Dignitas connubii, str. 113, 1).

(taip – 154/ne – 23)

50. Iš naujo nesusituokusius išsituokusiuosius, dažnai liudijančius santuokinę ištikimybę, reikia skatinti juos sustiprinančio maisto ieškoti Eucharistijoje. Vietinė bendruomenė ir ganytojai turėtų tokius žmones rūpestingai lydėti, ypač kai yra vaikų arba kai gyvenama dideliame skurde.

(taip – 169/ne – 8)

51. Rūpestingo įžvalgumo ir labai pagarbaus lydėjimo taip pat reikalauja vėl susituokusių išsituokusiųjų situacija. Vengtina bet kokių kalbų bei nuostatų, kurias jie galėtų palaikyti diskriminuojančiomis. Vietoj to juos reikia raginti įsitraukti į bendruomenės gyvenimą. Toks rūpinimasis nereiškia, kad krikščionių bendruomenė susilpnina savo tikėjimą santuokos neišardomumu ar to liudijimą. Priešingai, kaip tik per tai reiškiasi jos artimo meilė.

(taip – 155/ne – 19)

52. Svarstyta galimybė leisti vėl susituokusiems išsituokusiesiems priimti Atgailos ir Eucharistijos sakramentus. Įvairūs Sinodo tėvai primygtinai reikalavo laikytis dabartinės tvarkos dėl esminės sąsajos tarp dalyvavimo Eucharistijoje bei bendrystės su Bažnyčia ir Bažnyčios mokymo apie santuokos neišardomumą. Kiti kalbėjo apie prileidimo prie Eucharistijos stalo išimtis – būtent kai kuriose ypatingose situacijose ir griežtai apibrėžtomis sąlygomis, pirmiausia negrįžtamais atvejais ir turint priešais akis moralines pareigas vaikams, kurie neteisingai kenčia. Pirma sakramento galimo priėmimo turėtų būti atgailos kelias, tenkantis vyskupo atsakomybei. Tačiau į šį klausimą dar reikia gilintis tiksliau apmąstant skirtumą tarp objektyvaus nuodėmės būvio ir švelninančių aplinkybių, nes „pakaltinamumą ir atsakomybę gali sumažinti ir net panaikinti <...> psichinės ar socialinės priežastys“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1735).

(taip – 104/ne – 74)

53. Kai kurie Sinodo tėvai buvo įsitikinę, kad vėl susituokę ar su partneriu bendrai gyvenantys išsituokusieji gali vaisingai dalyvauti dvasinėje Komunijoje. Kiti Sinodo tėvai tada iškėlė klausimą, kodėl jų tuomet negalima prileisti prie sakramentinės Komunijos. Siūlyta šią tematiką pagilinti ir išryškinti abiejų formų savitumą bei jų ryšį su santuokos teologija.

(taip – 112/ne – 64)

54. Sinodo tėvų kalbose nuolat išnirdavo problemos, susijusios su konfesiniu požiūriu mišriomis santuokomis. Dėl ortodoksų Bažnyčios skirtingos santuokinės tvarkos kai kuriuose kontekstuose kyla problemų, apmąstytinų ekumeninėje aplinkoje. Analogiškai tarpreliginio dialogo indėlis bus reikšmingas sutuoktinių, priklausančių skirtingoms religijoms, santuokoms.

(taip – 145/ne – 29)

Pastoracinis dėmesys homoseksualios orientacijos asmenims

55. Kai kuriose šeimose yra homoseksualios orientacijos asmenų. Šiuo atžvilgiu keltas klausimas, koks tokiais atvejais būtų tinkamas pastoracinis dėmesys remiantis tuo, ko moko Bažnyčia: „Nėra jokio pagrindo daryti analogijos, net tolimos, tarp homoseksualių sąjungų ir Dievo plano santuokos bei šeimos atžvilgiu.“ Vis dėlto homoseksualių polinkių turintys vyrai ir moterys priimtini pagarbiai ir jautriai. „Vengtina juos kaip nors neteisingai diskriminuoti“ (Tikėjimo mokymo kongregacija. Svarstymai dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo planų, 4).

(taip – 118/ne – 62)

56. Visiškai nepriimtina tai, kad ganytojams šiuo klausimu daromas spaudimas, o tarptautinės organizacijos finansinę pagalbą neturtingoms šalims susieja su vienos lyties asmenų „santuokos“ įteisinimu įstatymais.

(taip – 159/ne – 21)

Gyvybės perdavimas ir gimstamumo mažėjimo iššūkis

57. Nesunku konstatuoti, kad plinta mąstysena, susiaurinanti gyvybės perdavimą taikantis prie kintančių individo ar poros planų. Prie gimstamumo mažėjimo, silpninančio socialinį tinklą, griaunančio santykius tarp kartų ir darančio žvilgsnį į ateitį netikrą, kartais esmingai prisideda ekonominiai veiksniai. Atvirumas gyvybei yra nuo santuokinės meilės neatsiejamas reikalavimas. Atsižvelgdama į tai, Bažnyčia remia šeimas, priimančias, auklėjančias ir meile apsupančias neįgalius vaikus.

(taip – 169/ne – 5)

58. Ir šioje srityje reikia pradėti nuo žmonių klausymosi ir pagrįsti besąlygiško atvirumo gyvybei, be kurios negali būti žmogaus pilnatviškos meilės, grožį ir tiesą. Tai gali suteikti pagrindą tinkamam mokymui apie atsakingos prokreacijos natūralius metodus. Ši padeda sutuoktiniams darniai ir sąmoningai įgyvendinti tarpusavio bendrystę visais matmenimis, įskaitant atsakingą tėvystę. Būtina iš naujo atrasti popiežiaus Pauliaus VI enciklikos Humanae vitae žinią, pabrėžiančią, jog morališkai įvertinant gimstamumo reguliavimo metodus būtina gerbti asmens kilnumą. Tėvų netekusių ar likimo valiai paliktų vaikų įvaikinimas yra ypatinga šeimos apaštalavimo forma (plg. Apostolicam actuositatem, III, 11). Magisteriumas į tai nekart atkreipė dėmesį ir tam ragino (plg. Familiaris consortio, III, II; Evangelium vitae, IV, 93). Apsisprendimu įsivaikinti ar globoti ypatingu būdu išreiškiamas santuokinės meilės vaisingumas – ir ne tik tada, kai santuoka paženklinta nevaisingumo. Tokiu apsisprendimu įspūdingai liudijama šeimos meilė. Jis leidžia paliudyti savo tikėjimą ir grąžinti vaiko orumą tiems, kurie jo netekę.

(taip – 167/ne – 9)

59. Būtina padėti ir santuokoje gyventi meilės jausmais kaip brendimo keliu į vis didesnį kito priėmimą ir pilnatviškesnį savęs dovanojimą. Taigi būtina pasiūlyti lavinimo būdų, stiprinančių santuokinį gyvenimą, ir reikia pasauliečių, kurie lydėtų savo gyvu liudijimu. Labai naudingas pavyzdys yra ištikima ir gili, švelnumo ir pagarbos kupina, laikui bėgant augti gebanti ir savo konkrečiu atvirumu naujai gyvybei mus pranokstantį slėpinį patirti leidžianti meilė.

(taip – 172/ne – 5)

Auklėjimo iššūkis ir šeimos vaidmuo evangelizacijoje

60. Vienas iš šiandienei šeimai kylančių pagrindinių iššūkių neabejotinai yra auklėjimas. Tą iššūkį dar reiklesnį bei sudėtingesnį daro dabartinė kultūrinė tikrovė ir didelė žiniasklaidos įtaka. Būtina deramai atsižvelgti į reikalavimus ir lūkesčius šeimų, gebančių kasdienybėje būti augimo ir konkretaus bei esminio mūsų gyvenimą formuojančių dorybių perdavimo vietomis. Tai reiškia, kad tėvai turi turėti galimybę laisvai auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus.

(taip – 174/ne – 4)

61. Įkrikščionindama per svetingas bendruomenes, Bažnyčia teikia šeimoms vertingą paspirtį. Ji kaip niekada privalo padėti tėvams auklėti vaikus ir normaliose, ir sudėtingose situacijose bei lydėti augančius vaikus ir jaunuolius. Tai darytina individualizuotais būdais, gebančiais perteikti pilnatvišką gyvenimo prasmę ir skatinti priimti sprendimus bei imtis atsakomybės Evangelijos šviesoje. Žmogiškumo ir gyvenimo troškulį savo švelnumu, gailestingumu ir motiniška meile gali numaldyti Marija, todėl jos šaukiasi šeimos ir Dievo tauta. Pastoracija ir marijiškasis pamaldumas yra geri išeities taškai šeimos Evangelijai skelbti.

(taip – 178/ne – 1)

Pabaiga

62. Pateikti apmąstymai yra sinodinio darbo, vykusio didelės laisvės ir įsiklausymo vienas į kitą dvasia, vaisius. Jais norėta iškelti klausimus ir nurodyti perspektyvas, kurios per metus iki Vyskupų sinodo eilinės generalinės asamblėjos, numatytos 2015 m. spalį ir skirtos šeimos pašaukimui bei misijai Bažnyčioje ir pasaulyje, turėtų būti subrandintos ir patikslintos apmąstymų vietinėse Bažnyčiose. Tai nėra nei priimti sprendimai, nei paprastos perspektyvos. Tačiau kolegiškas vyskupų darbas ir visos Dievo tautos įtraukimas, veikiant Šventajai Dvasiai ir vadovaujantis Šventosios Šeimos pavyzdžiu, gali mums padėti atrasti tiesos kelius į gailestingumą visiems. Popiežius Pranciškus to mums palinkėjo darbo pradžioje, pakviesdamas drąsiai tikėti ir nuolankiai bei nuoširdžiai priimti tiesą meilėje.

(taip – 169/ne – 8)