Vyskupų sinodo 15-osios eilinės generalinės asamblėjos parengiamasis dokumentas

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Sinodo tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 995
AUTORIUS: VYSKUPŲ SINODAS
ORIGINALO PAVADINIMAS: SINODO DEI VESCOVI. XV ASSEMBLEA GENERALE ORDINARIA I giovani, la fede e il discernimento vocazionale DOCUMENTO PREPARATORIO
DATA: 2017-01-13
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (440), 2017, p. 9–21.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (440), 2017, p. 9–21.
SKIRSNIAI

VYSKUPŲ SINODO 15-OJI EILINĖ GENERALINĖ ASAMBLĖJA

Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas
Parengiamasis dokumentas

[2017 m. sausio 13 d.]

Pratarmė

„Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11) – štai Dievo planas visų laikų vyrams bei moterims ir todėl taip pat trečiojo tūkstantmečio visiems be išimties jaunuoliams bei jaunuolėms.

Skelbti Evangelijos džiaugsmą yra Viešpaties savo Bažnyčiai patikėta užduotis. Sinode apie naująją evangelizaciją ir apaštališkajame paraginime Evangelium gaudium svarstyta, kaip šią užduotį atlikti šiandieniame pasaulyje; abu Sinodai apie šeimą ir posinodinis apaštališkasis paraginimas Amoris laetitia buvo skirti šeimos lydėjimui šio džiaugsmo link.

Toliau eidama šiuo keliu, Bažnyčia nauja sinodine kelione tema: „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ nusprendė imtis klausimo, kaip lydėti jaunimą, padedant jam atpažinti ir pilnatviškai atsiliepti į pašaukimą mylėti ir gyventi, ir sykiu pačių jaunuolių paprašyti padėti įvardyti šiandien Gerosios Naujienos skelbimo veiksmingiausius būdus. Per jaunuolius Bažnyčia gali išgirsti ir šiandien aidintį Viešpaties balsą. Kaip kadaise Samuelis (plg. 1 Sam 3, 1–21) ir Jeremijas (plg. Jer 1, 4–10), taip ir šiandien yra jaunuolių, gebančių matyti Dvasios dovanojamus mūsų laiko ženklus. Įsiklausydami į jų lūkesčius, galime įžiūrėti artėjantį rytojaus pasaulį ir kelius, kuriais žengti pašaukta Bažnyčia.

Pašaukimas mylėti kasdieniame gyvenime kiekvienam tampa konkretus per pasirinkimus, susijusius su gyvenimo būviu (santuoka, įšventinamąja tarnyba, pašvęstuoju gyvenimu ir t. t.), profesija, socialinio ir politinio įsipareigojimo būdais, gyvensena, naudojimusi laiku bei pinigais ir t. t. Pačių priimamų ar priverstinių, sąmoningų ar nesąmoningų tų pasirinkimų niekas negali išvengti. Pašaukimo įžvelgimu siekiama atrasti, kaip šitai tikėjimo šviesoje galime paversti žingsniais link pilnatviško džiaugsmo, į kurį visi esame pašaukti.

Bažnyčia suvokia turinti tai, „kas yra jaunuolių jėga ir grožis, – gebėjimą džiaugtis tuo, kas prasideda, atsiduoti nesižvalgant atgal, atsinaujinti ir leistis į naujus užkariavimus“ (Vatikano II Susirinkimo žinia jaunimui, 1965 12 08); jos turtinga dvasinė tradicija teikia daugybę priemonių, kaip lydėti kelyje į sąžinės ir tikros laisvės brandą.

Žvelgiant į tai, pateikiamu Parengiamuoju dokumentu prasideda konsultavimosi su visa Dievo tauta tarpsnis. Dokumentas – skirtas Katalikų Rytų Bažnyčių vyskupų sinodams ir hierarchų taryboms, vyskupų konferencijoms, Romos kurijos dikasterijoms ir vienuolijų vyresniųjų sąjungai – užbaigiamas klausimynu. Be to, numatyta pasikonsultuoti su visais jaunuoliais per interneto svetainę taip pat klausiant, kokie jų lūkesčiai ir koks jų gyvenimas. Iš atsakymų į du klausimynus bus parengtas Darbo dokumentas, arba Instrumentum laboris, sudarysiantis pagrindą Sinodo tėvų diskusijoms.

Šiame Parengiamajame dokumente apmąstymai pateikiamai trimis žingsniais. Iš pradžių apibendrintai nusakomi kai kurie pasaulio socialiniai ir kultūriniai procesai, kurių aplinkoje jaunuoliai auga ir priima sprendimus, ir siekiama pažvelgti į juos remiantis tikėjimu. Paskui aptariami įžvelgimo proceso, pagrindinio įrankio, kurį Bažnyčia gali pasiūlyti jaunuoliams savo pašaukimui tikėjimo šviesoje atrasti, pagrindiniai tarpsniai. Galiausiai imamasi pagrindinių jaunuolių pašaukimų pastoracijos mazgų. Tad šis dokumentas nėra užbaigtas, tai veikiau yra savotiškas žemėlapis ir juo siekiama paskatinti paiešką, kurios vaisiai išryškės tik sinodinės kelionės pabaigoje.

Mylimojo mokinio pėdomis

Kelio pradžioje įkvėpimo sumetimais siūlome evangelinį paveikslą – apaštalą Joną. Anot tradicinio ketvirtosios evangelijos aiškinimo, jis ir yra pavyzdinis jaunuolis, apsisprendęs sekti paskui Jėzų, ir „mokinys, kurį Jėzus mylėjo“ (Jn 13, 23; 19, 26; 21, 7).

Išvydęs ateinantį Jėzų, jis [Jonas Krikštytojas] tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą (Jn 1, 36–39).

Ieškodami savo gyvenimo prasmės, du Jono Krikštytojo mokiniai išgirsta skvarbų Jėzaus klausimą: „Ko ieškote?“ Jiems atsakius: „Rabi (tai reiškia: „Mokytojau“), kur gyveni?“, Jėzus juos pakviečia: „Ateikite ir pamatysite“ (eil. 38–39). Jėzus juos pašaukia į vidinę kelionę ir sykiu būti pasirengusius konkrečiai pajudėti gerai nežinant, kur tai juos nuves. Tai – įsimintinas susitikimas, toks, kad net atsimenama tiksli valanda (eil. 39).

Išdrįsę ateiti ir pamatyti, mokiniai patiria ištikimą Kristaus draugystę ir gali drauge su Juo gyventi kasdien, susimąstydami ir įkvepiami Jo žodžių, nustebinami ir sujaudinami jo veiksmų.

Ypač Jonas bus pašauktas būti Mokytojo kančios ir prisikėlimo liudytoju. Per Paskutinę vakarienę (plg. Jn 13, 21–29) jo artumas Jėzui paskatins jį priglausti galvą prie Jo krūtinės ir patikėti save Jo žodžiui. Vesdamas Simoną Petrą į vyriausiojo kunigo namus, jis išgyvens išbandymo ir vienatvės naktį (plg. Jn 18, 13–27). Prie kryžiaus dalysis su jam patikėtos Motinos didžiuliu skausmu ir prisiims atsakomybę rūpintis ja (plg. Jn 19, 25–27). Velykų rytą drauge su Petru kupinas vilties strimgalviais lėks prie tuščio kapo (plg. Jn 20, 1–10). Galop per nepaprastą žūklę Tiberiados ežere (plg. Jn 21, 1–14) jis atpažins Prisikėlusįjį ir liudys jį bendruomenei.

Jono paveikslas gali mums padėti pašaukimo patirtį suvokti kaip laipsnišką vidinio įžvelgimo ir brendimo tikėjimu procesą, įgalinantį mus atrasti meilės džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę save dovanojant ir dalyvaujant Gerosios Naujienos skelbime.

I. JAUNUOLIAI ŠIANDIENIAME PASAULYJE

Šiame skyriuje pateikiama ne išsami visuomenės ir jaunimo pasaulio analizė, bet tik keli socialinės aplinkos tyrimų rezultatai, naudingi imantis pašaukimo įžvelgimo temos ir padedantys „konkretų pagrindą tolesniam etiniam ir dvasiniam keliui“ (Laudato si‘, 15).

Pasauliniu lygmeniu apmestas vaizdas konkretizuotinas atsižvelgiant į kiekvieno regiono savitas aplinkybes, mat ir vyraujant dabartinėms globalinėms tendencijoms, skirtumai tarp įvairių planetos teritorijų išlieka reikšmingi. Daugeliu atžvilgiu teisinga teigti, kad egzistuoja ne vienas, bet daug jaunimo pasaulių. Tarp daugelio skirtumų kai kurie yra ypač ryškūs. Pirmutinis yra demografinės dinamikos poveikis: yra šalių, kur gimstamumas didelis, kur jaunimas sudaro reikšmingą ir didėjančią gyventojų dalį, ir šalių, kuriose jų demografinis svoris menksta. Antras skirtumas sąlygotas istorijos: senos krikščioniškosios tradicijos šalys ir žemynai, kuriuose kultūra yra neprarastinos atminties nešėja, skiriasi nuo kitokias religines tradicijas turinčių šalių bei žemynų kultūros, kur krikščionybė dažnai nesena ir krikščionys yra mažuma. Galiausiai neužmirštinas vyriškosios ir moteriškosios lyties skirtumas: viena vertus, tai lemia skirtingą jautrumą, kita vertus, yra viešpatavimo, atmetimo ir diskriminacijos formų, kurių visoms visuomenėms privalu atsikratyti, šaltinis.

Tolesniuose puslapiuose sąvoka „jaunuoliai“ reikš 16–29 metų žmones, neužmirštant, jog ją taikant atsižvelgtina į vietines aplinkybes. Kad ir kaip būtų, pravartu atminti, jog jaunystė pirmiausia identifikuotina ne su kokia nors apibrėžta žmonių kategorija, bet yra gyvenimo tarpsnis, kurį kiekviena karta aiškina unikaliai ir nepakartojamai.

1. Sparčiai kintantis pasaulis

Pagrindinis dabarties visuomenės bei kultūrų bruožas yra permainų ir pervartų sparta (plg. Laudato si‘, 18). Padidėjusio sudėtingumo ir sparčios kaitos derinys lemia, kad esame takioje ir neapibrėžtoje aplinkoje, neturinčioje pavyzdžio praeityje: šis faktas iš pradžių konstatuotinas nesistengiant aprioriškai įvertinti, kas tai – problema ar galimybė. Tokia situacija verčia žvelgti į visumą ir įgyti gebėjimą planuoti ilgam laikui į priekį, dėmesį skiriant tvarumui ir šiandienių sprendimų padariniams tolimoje ateityje ir tolimose vietose.

Augantis netikrumas neigiamai atsiliepia pažeidžiamumui, t. y. socialinio negalavimo ir ekonominio sunkumo deriniui, taip pat plačių visuomenės sluoksnių jaučiamam nesaugumui. Kalbant apie darbo pasaulį, minėtini nedarbo, didėjančio darbo santykių lankstumo ir pirmiausia nepilnamečių išnaudojimo reiškiniai arba politinių, ekonominių, socialinių ir net ekologinių priežasčių, paaiškinančių eksponentiškai gausėjantį pabėgėlių ir migrantų skaičių, sampyna. Palyginti su nedaugeliu privilegijuotųjų, galinčių naudotis globalizacijos procesų siūlomomis galimybėmis, daugelis gyvena nuolat patirdami pažeidžiamumo bei netikrumo situacijas, darančias įtaką jų gyvenimo keliams ir apsisprendimams.

Globaliniu lygmeniu šiuolaikinis pasaulis paženklintas „mokslinės“ kultūros. Joje dažnai vyrauja technika ir jos žadamos begalinės galimybės, tačiau sykiu, regis, „gausėja įvairiausio liūdesio ir vienatvės, į kuriuos įpuola ir daug jaunuolių“ (Misericordia et misera, 3). Kaip mokoma enciklikoje Laudato si‘, technokratinės paradigmos ir mėšlungiškos trumpalaikio pelno paieškos sampyna gimdo išmetimo kultūrą, kuri išstumia į paribį milijonus žmonių, tarp jų daug jaunuolių, ir skatina beatodairišką gamtinių išteklių naudojimą bei aplinkos niokojimą, keliantį grėsmę artimiausių kartų ateičiai (plg. 20–22).

Neužmirština ir tai, kad daugelis visuomenių tampa vis multikultūriškesnės ir multireligiškesnės. Pirmiausia tradiciškesnių religijų bendrabūvis yra ir iššūkis, ir galimybė: gali daugiau rastis dezorientacijos ir reliatyvizmo pagundų, tačiau sykiu didėja vaisingo susitikimo ir abipusio praturtinimo galimybė. Žvelgiant tikėjimo akimis, šitai atrodo kaip mūsų laikų ženklas, reikalaujantis puoselėti įsiklausymo, pagarbos ir dialogo kultūrą.

2. Naujos kartos

Šiandien jaunimas savo jaunystės tarpsnį išgyvena kitaip nei jų tėvų ir auklėtojų kartos. Sulig ekonominėmis ir socialinėmis permainomis kinta ne tik saitų sistema ir galimybės, bet ir troškimai, poreikiai, jautrybės, santykio su kitais būdas. Be to, nors, žvelgiant iš tam tikro taško, ir yra tiesa, kad sulig globalizacija jaunuoliai visame pasaulyje darosi vis homogeniškesni, vietiniuose kontekstuose vis dėlto išlieka savitos kultūrinės bei institucinės ypatybės, darančios įtaką socializacijos ir tapatybės statydinimo procesui.

Jaunimui ypač iškilęs multikultūriškumo iššūkis, priešais akis turint, pavyzdžiui, „antrosios kartos“ (tai yra jaunuolių, kurie dėl migracijos užaugo skirtingoje nei jų tėvų visuomenėje bei kultūroje) ypatybes ar mišrių (etniniu, kultūriniu ir/arba religiniu požiūriu) šeimų vaikus.

Daug kur pasaulyje jaunuoliams tenka patirti itin nuožmias sąlygas, kuriomis ypač sunku atverti erdvę autentiškiems gyvenimo apsisprendimams, nes stokojama minimalių galimybių įgyvendinti laisvę. Pagalvokime apie jaunuolius skurdo ir išstūmimo situacijose; tuos, kurie auga be tėvų ar šeimos arba neturi galimybės lankyti mokyklos; daugelyje periferijų gyvenančius gatvės vaikus ir paauglius; jaunuolius bedarbius, pabėgėlius ir migrantus; išnaudojimo ir vergijos aukas; į nusikalstamas gaujas ar nereguliarius karinius dalinius įtraukiamus vaikus ir paauglius; mergaites ir paaugles, verčiamas tekėti prieš savo valią. Per daug pasaulyje yra tų, kurie iš vaikystės tiesiai pereina į suaugusiojo amžių ir turi perimti atsakomybės naštą, dėl kurios negalėjo apsispręsti. Dažnai mergaitėms, paauglėms ir jaunuolėms tenka patirti sunkumų, kurie pranoksta jų bendraamžių sunkumus.

Tarptautiniu lygmeniu atliktos studijos leidžia įvardyti kai kuriuos mūsų laikų jaunuoliams būdingus bruožus.

Priklausymas ir dalyvavimas

Jaunuoliai nelaiko savęs skriaudžiama kategorija ar gintina socialine grupe ir, vadinasi, pasyviais pastoracinių programų ar politinių sprendimų adresatais. Nemažai iš jų norėtų aktyviai dalyvauti dabarties kaitos procesuose. Tai patvirtina įsitraukimas ir naujoviškas veikimas baziniu lygmeniu, kur jaunuoliai yra pagrindiniai, jei ne vieninteliai, veikėjai.

Pasirengimas dalyvauti ir bendradarbiauti konkrečiuose veiksmuose, kai kiekvieno asmeninis indėlis yra dingstis tapatybei pripažinti, eina ranka rankon su abejingumu aplinkai, kurioje jaunuoliai mano, pagrįstai ar nepagrįstai, nerandą erdvės ar negauną paskatų; tai gali sąlygoti nuovargį arba atsisakymą trokšti, svajoti ir planuoti, kaip liudija paplitęs NEET (not in education, employ­ment or training, tai yra nestudijuojančių, nedirbančių ir profesijos nesimokančių jaunuolių) reiškinys. Neatitikimą tarp pasyvių bei pasitikėjimo savimi stokojančių ir veiklių bei gyvumu trykštančių jaunuolių lemia galimybės, konkrečiai siūlomos kiekvienam visuomenėje ir šeimoje, kurioje augama, ir prasmės, santykio ir vertės patirtis, įgyta iki jaunystės amžiaus. Be to, pasitikėjimo savimi ir savo galimybėmis stygius gali reikštis ne tik neveiklumu, bet ir perdėtu rūpinimusi savo įvaizdžiu ir lanksčiu taikymusi prie to meto madų.

Asmeniniai ir instituciniai orientyrai

Įvairūs tyrimai rodo, kad jaunuoliams reikia artimų, patikimų, nuoseklių ir sąžiningų asmenų, taip pat vietų ir progų savo gebėjimui bendrauti su kitais (ir suaugusiaisiais, ir bendraamžiais) išbandyti ir susidurti su emocine dinamika. Jie ieško asmenų, gebančių darniai reikštis ir suteikti paspirtį, padrąsinti bei padėti pažinti savo ribas neperšant vertinimo.

Šiuo atžvilgiu tėvų ir šeimos vaidmuo išlieka esminis, nors kartais ir problemiškas. Brandesnės kartos dažnai linkusios nuvertinti jaunuolių potencines galimybes, išryškinti trapumą ir sunkiai suvokia jų poreikius. Tėvai ir auklėtojai gali priešais akis turėti ir savo klaidas bei tai, ko nenorėtų sulaukti iš jaunuolių, tačiau dažnai jiems neaišku, kaip jie galėtų jiems padėti nukreipti žvilgsnį į ateitį. Dvi dažniausios reakcijos – atsisakymas pareikšti savo nuomonę ir savo sprendimų primetimas. Nusišalinantys arba perdėm besirūpinantys tėvai savo vaikus silpnina ir linksta nuvertinti pavojus arba perdėm bijo suklysti.

Tačiau jaunuoliai ne tik ieško suaugusių asmenų, bet ir labai trokšta atviro bendravimo su panašiais į save. Šiuo atžvilgiu egzistuoja didelis progų laisvai bendrauti, reikšti emocijas, neformaliai mokytis, be spaudimo ir nejaučiant baimės išbandyti vaidmenis ir gebėjimus poreikis.

Tendencingai atsargūs tam, kas nepriklauso asmeniniams santykiams, jaunuoliai dažnai išsiugdo nepasitikėjimą, abejingumą ar pasipiktinimą institucijų atžvilgiu. Šitai apima ne tik politiką, bet ir ugdomąsias institucijas bei Bažnyčią jos instituciniu aspektu. Jie nori, kad ji būtų arčiau žmonių, daugiau dėmesio skirtų socialinėms problemoms, bet nelaiko savaime suprantamu dalyku, kad šitaip dabar ir yra.

Visa tai rutuliojasi aplinkoje, kur konfesinė priklausomybė ir religinė praktika vis labiau tampa mažumos bruožais. Jaunuoliai nestoja „prieš“ Dievą, bet mokosi gyventi „be“ Dievo, koks jis pateikiamas Evangelijos, ir „be“ Bažnyčios, patikėdami save alternatyvioms ir menkai institucionalizuotoms religiškumo ir dvasingumo formoms, arba bėga į sektas ar ieško religinių potyrių, glaudžiai susijusių su tapatybės matrica. Daug kur Bažnyčios buvimo kapiliariškumas menksta, todėl vis sunkiau su ja susitikti, o vyraujanti kultūra – jos pačios tradicijos elementai ar vietinės vartotojiškos ir individualistinės globalizacijos apraiškos – dažnai prieštarauja Evangelijos vertybėms.

(Hiper) įtinklintos kartos

Jaunosioms kartoms šiandien būdingas ryšys su šiuolaikinėmis komunikavimo technologijomis ir su tai, kas paprastai vadinama „virtualiu pasauliu“. Tačiau tas pasaulis turi labai realų poveikį. Jis teikia prieigą prie galimybių, kurių ankstesnės kartos neturėjo, ir sykiu dažnai kelia grėsmių. Vis dėlto labai svarbu išryškinti, kaip technologijos tarpininkaujamų santykių patirtis struktūruoja pasaulio, tikrovės ir tarpasmeninių santykių supratimą. Pastoracija pašaukta į tai atsižvelgti ir plėtoti atitinkamą kultūrą.

3. Jaunuoliai ir sprendimai

Apibūdintoje takioje ir kintančioje aplinkoje perėjimas į suaugusiojo gyvenimą ir tapatybės statydinimas reikalauja vis „apmąstomesnio“ kelio. Žmonės priversti prisitaikyti prie savo gyvenimo vingių ir nepaliaujamai vis iš naujo apsispręsti. Be to, drauge su Vakarų kultūra plinta laisvės kaip galimybės rinktis vis naujas galimybes supratimas. Atsisakoma manyti, kad gyvenimo asmeninio kelio statydinimas reiškia atsižadėjimą ateityje žengti skirtingais keliais: „Šiandien renkuosi šitai, o rytoj matysim.“ Asmeninių santykių srityje ir darbo pasaulyje priešais akis stovi ne galutiniai apsisprendimai, bet visada atšaukti galimi pasirinkimai.

Tokiame kontekste seni požiūriai nebefunkcionuoja, ir ankstesnių kartų perduota patirtis greitai tampa atgyvenusia. Autentiškos galimybės ir klastingos grėsmės susipina į nelengvai išpainiojamą raizginį. Kad sprendimų priėmimo mechanizmai neužsiblokuotų ir nekiltų situacija, kai iš baimės suklysti veikiau pasiduodama, užuot ją kreipus tam tikra linkme, reikalingi tinkami kultūriniai, socialiniai ir dvasiniai įrankiai. Į tai dėmesį atkreipė popiežius Pranciškus: „Kaip pažadinti didingus ir drąsius apsisprendimus, dvasios platumą, širdies užsidegimą, kad galėtume imtis pedagoginių ir emocinių iššūkių? Kartoju jau dažnai sakytą žodį: rizikuoti! Rizikuoti. Kas nerizikuoja, tas nežengia į priekį. O jei suklysiu? Garbė Viešpačiui. Dar labiau suklysi, stovėdamas vietoje“ (Kalba Nazareto viloje, 2016 06 18).

Ieškant būdų, galinčių sužadinti drąsą ir uždegti širdį, negalima nepaminėti, kad Jėzus ir jo skelbiama Geroji Naujiena ir toliau žavi daugybę jaunuolių.

Jaunuoliams priimti sprendimus trukdo sunkumai dėl netikrumo: tai susiję su sunkumais susirasti darbą arba dramatišku jo stygiumi; kliūtimis susikurti ekonominį savarankiškumą; negalėjimu stabiliai žengti savo profesiniu keliu. Jaunoms moterims šias kliūtis paprastai dar sunkiau įveikti.

Šeimos ekonominiai ir socialiniai sunkumai, tai, kaip jaunuoliai perima kai kuriuos šiuolaikinės kultūros bruožus, ir naujų technologijų poveikis reikalauja didesnio gebėjimo platesniu mastu atsiliepti į auklėjamuosius iššūkius: tokio auklėjimo poreikį Benediktas XVI pabrėžė Laiške Romos miestui ir vyskupijai dėl auklėjimo būtinybės (2008 01 21). Globaliniu lygmeniu būtina taip pat atsižvelgti į šalių nelygybę ir jos poveikį jaunuolių įtraukties galimybėms įvairiose visuomenėse. Atskirtį taip pat gali sukelti kultūriniai ir religiniai veiksniai, turint priešais akis, pavyzdžiui, lyčių skirtumą arba etninių ar religinių mažumų diskriminaciją. Šitai net gali priversti veiklesnius jaunuolius emigruoti.

Tokioje aplinkoje ypač svarbu skatinti asmeninius gebėjimus tarnauti solidžiam bendrojo augimo projektui. Jaunuoliai vertina galimybę dalyvauti konkrečiuose projektuose, kuriuose gali išmatuoti savo gebėjimą siekti rezultatų, jungtis su veikla, kuria siekiama pagerinti gyvenamąją aplinką, bei galimybėmis praktikoje įgyti ir patobulinti savo kompetencijas, praversiančias gyvenime ir darbe.

Socialinėmis naujovėmis išreiškiama pozityvi veikla, keičianti naujosios kartos būvį: iš pralaimėtojų, ieškančių apsaugos nuo kaitos grėsmių, jie tampa naujas galimybes kurti gebančiais kaitos subjektais. Reikšminga, kad būtent jaunuoliai – dažnai užsklendžiami į pasyvumo bei nepatyrimo stereotipą – siūlo ir praktikuoja alternatyvas, rodančias, koks galėtų būti pasaulis ar Bažnyčia. Jei norime, kad visuomenėje ar krikščioniškojoje bendruomenėje atsirastų kas nors nauja, turime palikti erdvės naujų žmonių veiklai. Kitaip tariant, norint planuoti ateitį vadovaujantis tvarumo principais, būtina leisti naujoms kartoms išbandyti naują plėtotės modelį. Šitai ypač problemiška šalyse ir instituciniuose kontekstuose, kur atsakingus postus užimančiųjų amžius yra didelis, o kartų kaitos procesas sulėtėjęs.

II. TIKĖJIMAS, ĮŽVELGIMAS, PAŠAUKIMAS

Šio sinodinio proceso metu Bažnyčia nori pakartoti savo troškimą sutikti, lydėti visus be išimties jaunuolius ir jais rūpintis. Nei galime, nei norime palikti jų vienatvei ir atskirčiai, kurioms juos išstato pasaulis. Kad jų gyvenimas būtų gera patirtis, kad jie nepasuktų smurto ar mirties keliu, kad nusivylimas neįkalintų jų susvetimėjime – visa tai negali nerūpėti tam, kuris gimė gyventi bei tikėti ir suvokia gavęs didelę dovaną.

Būtent šios dovanos galia žinome, kad ateiti į pasaulį reiškia sutikti gero gyvenimo pažadą, o pradinė patirtis, jog esi priimtas ir saugus, kiekvienam įspaudžia pasitikėjimą, kad nesi paliktas beprasmybei ir mirties tamsai, ir viltį, jog savo nepakartojamumą galėsi išreikšti keliaudamas pilnatviško gyvenimo link.

Rytų Bažnyčios išmintis padeda mums atrasti, kad šis pasitikėjimas šaknijasi „trijų gimimų“ patirtyje: tai – prigimtinis vyro ar moters gimimas pasaulyje, gebančiame priimti bei palaikyti gyvybę; gimimas per krikštą, „kai kas nors Dievo malone tampa Dievo vaiku“; ir trečias gimimas, kai pereinama „iš kūninio gyvenimo į dvasinį“, atsiveriant brandžiam naudojimuisi laisve (plg. Filokseno Magubiečio, V a. sirų vyskupo, kalbos, 9).

Siūlyti kitiems dovaną, kurią patys esame gavę, reiškia lydėti juos šiame kelyje padedant kovoti su savo silpnybėmis bei gyvenimo sunkumais, tačiau pirmiausia palaikant laisvę, kuri dar tik bręsta. Atsižvelgiant į visa  tai Bažnyčia, pradedant nuo jos ganytojų, skatinama įsitraukti į diskusiją ir iš naujo atrasti savo sergėjimo pašaukimą, kaip savo pontifikato pradžioje priminė popiežius Pranciškus: „Rūpinimasis, sergėjimas reikalauja gerumo, reikalauja, kad tai būtų daroma švelniai. Evangelijoje Juozapas pasirodo kaip tvirtas, narsus, darbštus vyras, tačiau viduje labai švelnus, ir tas švelnumas nėra silpnojo dorybė, ne, priešingai: jis liudija dvasios tvirtumą ir gebėjimą rodyti dėmesį, atjausti, tikrai atsiverti kitiems, mylėti“ (Pamokslas per inauguracijos šv. Mišias, 2013 03 19).

Šiuo atžvilgiu čia dabar pateiksime kelias mintis apie jaunuolių lydėjimą, kuris grindžiamas tikėjimu įsiklausant į Bažnyčios tradiciją ir aiškiai siekiant padėti įžvelgti pašaukimą ir priimti pamatinius savo gyvenimo sprendimus suvokiant, jog kai kurie iš jų yra neatšaukiami.

1. Tikėjimas ir pašaukimas

Pašaukimo įžvelgimo šaltinis yra tikėjimas, kaip buvimas Jėzaus regėsenos dalininku (plg. Lumen fidei, 18), nes teikia pagrindinį turinį, savitas formuluotes, nepakartojamą stilių ir atitinkamą pedagogiką. Norint šią malonės dovaną priimti džiugiai ir noriai, būtina ją padaryti vaisingą konkrečiais ir nuosekliais gyvenimo apsisprendimais.

„Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų. Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti“ (Jn 15, 16–17). Pašaukimas į meilės džiaugsmą yra pamatinis kvietimas, Dievo įdedamas į kiekvieno jaunuolio širdį, kad jo gyvenimas būtų vaisingas, o tikėjimas drauge yra dovana iš aukštybių ir atsakas į tai, kad esi išsirinktas ir mylimas.

Tikėjimas „nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mano silpnybes“ (Lumen fidei, 53). Tas tikėjimas „tampa šviesa, apšviečiančia visus socialinius santykius“, ir prisideda prie „visuotinės žmonių brolystės“ tarp visų laikų vyrų ir moterų statydinimo (ten pat, 54).

Biblijoje pateikta daug pasakojimų apie jaunuolių pašaukimą ir atsaką. Tikėjimo šviesoje jie laipsniškai vis aiškiau suvokia aistringos meilės planą, Dievo sumanytą kiekvienam. To Dievas norėjo kiekvienu savo veiksmu sukurdamas pasaulį kaip „gerą“ vietą, gebančią priimti gyvybę ir teikiančią erdvę santykiams, kuriais galima pasitikėti.

Tikėti reiškia įsiklausyti į Dvasią ir visu protu bei visais jausmais įsitraukti į dialogą su Žodžiu, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (plg. Jn 14, 6), mokytis juo pasitikėti konkrečioje kasdienybėje, akimirkomis, kai artinasi kryžius ir kai prisikėlimo ženklų akivaizdoje išgyvenamas džiaugsmas – taip, kaip darė „mylimasis mokinys“. Šis iššūkis kyla ir visai krikščionių bendruomenei, ir pavieniam tikinčiajam.

Tokio dialogo erdvė yra sąžinė. Pasak Vatikano II Susirinkimo, ji yra „slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje“ (Gaudium et spes, 16). Todėl sąžinė yra nepažeistina erdvė, kurioje kviečiama priimti pažadą. Atpažinti Dvasios balsą tarp kitų šauksmų ir nuspręsti, kaip atsakyti, yra kiekvieno užduotis: kiti gali tik lydėti ir padrąsinti, tačiau ne pakeisti.

Gyvenimas ir istorija mus moko, kad ne visada lengva atpažinti konkrečią džiaugsmo, į kurį mus kviečia ir kurio trokštame, formą, juolab šiandienėje kaitos ir paplitusio netikrumo aplinkoje. Kitais kartais žmogui gali tekti skaitytis su nusivylimu ar kitų prisirišimų, sulaikančių nuo kelionės į pilnatvę, galia: šitai yra daugelio patirtis, pavyzdžiui, ir to jaunuolio, kuris turėjo per daug turtų, kad laisvai atsilieptų į Jėzaus kvietimą, ir todėl nuėjo šalin liūdnas, o ne kupinas džiaugsmo (plg. Mt 10, 17–22). Žmogaus laisvė, nors visada apvalytina ir išlaisvintina, niekada iki galo nepraranda pamatinio gebėjimo atpažinti ir daryti gera: „Žmonės, gebantys nusmukti iki žemiausios ribos, nepaisydami bet kokios jiems daromos psichologinės bei socialinės įtakos, taip pat gali save įveikti, apsigręžti, apsispręsti gėrio naudai ir atgimti“ (Laudato si‘, 205).

2. Įžvelgimo dovana

Įžvelgimas ugdomas priimant sprendimus ir suteikiant savo veiksmams kryptį netikrumo paženklintose situacijose ir jaučiant priešingas vidines paskatas. Įžvelgimas [atpažinimas] yra klasikinė Bažnyčios tradicijos sąvoka, tinkanti daugeliui situacijų. Egzistuoja laiko ženklų įžvelgimas, kuriuo siekiama atpažinti Dvasios buvimą ir veikimą istorijoje; moralinis įžvelgimas, skiriantis gera ir bloga; dvasinis įžvelgimas, kuriuo atpažįstamos atmestinos pagundos, trukdančios žengti pilnatviško gyvenimo link vedančiu keliu. Šios įvairios prieigos akivaizdžiai viena su kita susipynusios ir jų niekada neįmanoma vienos nuo kitos iki galo perskirti.

Atsižvelgiant į tai, čia bus kalbama apie pašaukimo įžvelgimą, t. y. procesą, per kurį asmuo, puoselėdamas dialogą su Viešpačiu, įsiklausydamas į Dvasios balsą bei remdamasis savo gyvenimo būviu, priima pamatinius sprendimus. Kiekvienam kyla klausimas, kaip nepraleisti galimybės realizuoti save visų vyrų ir moterų atžvilgiu. Tikinčiajam šis klausimas dar intensyvesnis ir svarbesnis. Kaip gyventi Evangelijos gerąja naujiena ir atsiliepti į pašaukimą, Viešpaties skirtą visiems, kuriuos jis sutinka, – per santuoką, per įšventinamąją tarnybą, per pašvęstąjį gyvenimą? Ir kurioje srityje vaisingai panaudoti savo talentus – profesiniame gyvenime, savanorystėje, tarnystėje mažiausiesiems, politikoje?

Dvasia kalba ir veikia per kiekvieno gyvenimo įvykius, tačiau patys įvykiai, kaip tokie, nebylūs arba dviprasmiški: juos galima įvairiopai aiškinti. Norint įžiūrėti jų reikšmę priimant sprendimą, būtina įžvelgimo kelionė. Trys žodžiai, kuriais ji nusakomas Evangelii gaudium – atpažinti, aiškinti ir pasirinkti, – gali mums padėti nustatyti maršrutą, tinkamą ir pavieniams asmenims, ir grupėms bei bendruomenėms, suvokiant, kad praktikoje ribos tarp skirtingų stadijų niekad nėra tokios aiškios.

Atpažinti

Atpažinimas pirmiausia susijęs su poveikiu, kurį mano vidui daro gyvenimo įvykiai, sutinkami žmonės, išgirstami ar perskaitomi žodžiai: „troškimų, jausmų, emocijų“ (Amoris laetitia, 143) įvairovė, paženklinta labai skirtingų atspalvių – liūdnumo, tamsumo, pilnatvės, baimės, tuštumos jausmo, švelnumo, pykčio, vilties, drungnumo ir t. t. Jaučiuosi traukiamas įvairiomis kryptimis, kai nė viena iš jų neatrodo, kad ja tikrai turėčiau sukti; būna pakilimo ir nuosmukio akimirkų, kai kada tikros vidinės kovos. Norint atpažinti reikia leisti šiam emociniam turtingumui pasireikšti ir įvardyti šias aistras be vertinimo. Taip pat reikia nustatyti, kokį „skonį“ jos palieka, t. y. darną ar nedarną tarp to, ką patiriu, ir to, kas glūdi giliai mano viduje.

Šioje stadijoje didelė reikšmė tenka Dievo žodžiui: jo apmąstymas, kaip ir visa sąlyčio su asmens vidujiškumu patirtis, išjudina aistras, tačiau sykiu atveria galimybę joms iškilti panyrant į pasakojamus įvykius. Atpažinimo stadija centriniais padaro asmens gebėjimą klausytis ir emocingumą, nebėgant iš baimės nuo varginančios tylos. Tai – pamatinis asmens brendimo kelionės tarpsnis, ypač jaunuoliams, kurie intensyviau patiria troškimų galią, gali būti jų išgąsdinti ir atsisakyti didžių žingsnių, kuriuos žengti jie jaučiasi skatinami.

Aiškinti

Neužtenka atpažinti tai, kas patirta: tai būtina paaiškinti, arba, kitaip tariant, suprasti, kam Dvasia kviečia per tai, ką kiekviename sužadina. Dažnai apsiribojame pasakojimu, ką patyrėme pabrėždami, kad „tai mane labai sujaudino“. Daug sunkiau suvokti patirtų troškimų ir emocijų kilmę bei prasmę ir įvertinti, kur jie kreipia – konstruktyvia linkme ar į mus pačius.

Ši aiškinimo stadija yra labai subtili, reikalauja kantrybės, budrumo ir taip pat tam tikro mokymosi. Būtina pajėgti suprasti socialinio ir psichologinio poveikio padarinius. Reikia panaudoti savo intelektinius gebėjimus, tačiau atsispirti pagundai konstruoti abstrakčias teorijas apie tai, kas būtų gera ir gražu: ir įžvelgimo procese „tikrovė viršesnė už idėją“ (Evangelii gaudium, 231). Aiškinant nevalia vengti tiesaus žvilgsnio į tikrovę ir reikia pasverti realiai disponuojamas galimybes.

Norint paaiškinti troškimus ir vidinius judesius, būtina Dievo žodžio šviesoje sąžiningai pažvelgti į moralinius krikščioniškojo gyvenimo reikalavimus, visada stengiantis juos pritaikyti konkrečioje gyvenimo situacijoje. Tokios pastangos skatina nesitenkinti legalistinės logikos būtinu minimumu, bet, priešingai, ieškoti būdų, kaip geriau panaudoti savo dovanas bei galimybes: todėl toks pasiūlymas jaunuoliams patrauklesnis ir labiau skatinantis.

Šis aiškinimo darbas vyksta puoselėjant vidinį dialogą su Viešpačiu, aktyvuojant visus asmens gebėjimus; patyrusio asmens pagalba klausantis Dvasios yra Bažnyčios siūloma vertinga paspirtis ir būtų neprotinga ja nepasinaudoti.

Pasirinkti

Kartą atpažinus ir paaiškinus troškimų ir aistrų pasaulį, sprendimo aktas tampa autentiškos žmogaus laisvės ir asmeninės atsakomybės veiksmu, visada susijusiu su tam tikra situacija ir, vadinasi, ribotu. Pasirinkimo tada neveikia akla jėga, būdinga paskatoms, kurioms tam tikras šiuolaikinis reliatyvizmas priskiria galutinio kriterijaus vaidmenį, įkalindamas žmogų kintamybėje. Sykiu išsilaisvinama iš išorinės ir todėl heteronominės įtaigos bei reikalaujama nuoseklaus gyvenimo.

Ilgą laiką istorijoje pamatinius gyvenimo sprendimus priimdavo ne patys tiesiogiai suinteresuotieji; kai kur pasaulyje, kaip minėta pirmame skyriuje, taip yra ir dabar. Skatinti tikrai laisvus ir atsakingus pasirinkimus, išsilaisvinant iš kitų laikų paveldo, tebėra bet kurios rimtos pašaukimų pastoracijos tikslas. Įžvelgimas yra pirmutinis įrankis, leidžiantis išsaugoti nepažeistiną sąžinės erdvę nesistengiant jos atstoti (plg. Amoris laetitia, 37).

Kad būtų patvirtintas, sprendimą privalu konkrečiai išbandyti. Pasirinkimas negali likti įkalintas viduje rizikuojant, kad liks virtualus ar bejėgis – dabartinėje kultūroje šis pavojus labai paplitęs, – bet turi pasireikšti veiksmais, virsti kūnu, duoti pradžią kelionei, rizikuojant susidurti su tikrove, išjudinta troškimų bei emocijų. Šioje stadijoje atsiranda kitų troškimų bei emocijų: jų atpažinimas ir aiškinimas leis arba patvirtinti sprendimo gerumą, arba paskatins jį peržiūrėti. Todėl svarbu „išeiti“, net ir jaučiant baimę suklysti – baimę, kuri, kaip matėme, gali tapti paralyžiuojanti.

3. Pašaukimo keliai ir užduotis

Pašaukimas įžvelgiamas ne vienu taškiniu aktu, net jei ir pasakojimuose apie kiekvieną pašaukimą galima įvardyti lemiamus akimirksnius ar susitikimus. Kaip ir visi svarbūs gyvenimo dalykai, pašaukimo įžvelgimas yra ilgas laike besirutuliojantis procesas. Jo metu ir toliau būtina budriai stebėti ženklus, kuriais Viešpats patikslina ir konkretizuoja išskirtinai asmeninį ir nepakartojamą pašaukimą. Viešpats prašė Abraomo ir Saros iškeliauti, tačiau tik tolesniame kelyje ir ne be klaidingų žingsnių paaiškėjo, kas yra tas iš pradžių paslaptingas „kraštas, kurį tau parodysiu“ (Pr 1, 12). Pati Marija vis geriau suvokia savo pašaukimą apmąstydama išgirstus žodžius ir jai nutikusius įvykius, taip pat tuos, kurių nesupranta (plg. Lk 2, 50–51).

Norint patikrinti priimto sprendimo faktinę kryptį, esmingai svarbus yra laikas. Kaip mokoma kiekviename Biblijos puslapyje, nėra pašaukimo, kuris nebūtų orientuotas į kokią nors užduotį, priimamą su baime ar užsidegimu.

Priimti užduotį reiškia būti pasirengusiam rizikuoti savo gyvenimu ir eiti kryžiaus keliu, sekti pėdomis Jėzaus, ryžtingai pasukusio į Jeruzalę (plg. Lk 9, 51) paaukoti savo gyvybės už žmoniją. Tik atsisakant atsistoti su savo poreikiais scenos viduryje, atsiveria erdvė priimti Dievo planą, kuris gali reikšti šeimą, įšventinamąją tarnybą ar pašvęstąjį gyvenimą, taip pat sąžiningą profesinį gyvenimą ir nuoširdžią bendrojo gėrio paiešką. Pirmiausia ten, kur kultūra giliau paženklinta individualizmo, būtina patikrinti, kiek sprendimus lemia narcizinės savirealizacijos siekis ir kiek jie apima pasirengimą gyventi vadovaujantis dosnaus dovanojimosi logika. Todėl pašaukimo įžvelgimo kelionėje labai svarbus sąlytis su skurdu, pažeidžiamumu ir nepritekliumi. Pirmiausia seminarijų ugdytojams derėtų patvirtinti ir puoselėti seminaristų pasirengimą būti persmelktiems „avių kvapu“.

4. Lydėjimas

Kaip įžvelgimo pagrindą galime atrasti tris įsitikinimus, tvirtai įsišaknijusius kiekvieno žmogaus patirtyje, perskaitomoje krikščioniškosios tradicijos šviesoje. Pirmutinis yra tai, kad Dievo Dvasia kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje veikia per jausmus ir troškimus, susijusius su idėjomis, vaizdiniais ir planais. Atidžiai įsiklausydamas, žmogus gali tuos signalus paaiškinti. Antras įsitikinimas yra tai, kad žmogaus širdis dėl savo trapumo ir nuodėmės paprastai būna padalyta, nes yra traukiama įvairių ar net prieštaringų vilionių. Trečias įsitikinimas yra tai, kad gyvenimas bet kuriuo atveju verčia apsispręsti, nes neįmanoma likti amžinai neapsisprendusiam. Tad būtinos priemonės norint Viešpaties kvietimą į meilės džiaugsmą atpažinti ir nuspręsti į jį atsiliepti.

Tarp tokių priemonių dvasinė tradicija pabrėžia asmeninio lydėjimo svarbą. Norint lydėti kitą asmenį, neužtenka išstudijuoti įžvelgimo teoriją; būtina pačiam mokėti aiškinti širdies judesius siekiant atpažinti Dvasios, kurios balsas kiekvienam kalba nepakartojamai, veikimą. Asmeninis lydėjimas reikalauja nuolatos tobulinti savo jautrumą Dvasios balsui ir skatina savitomis asmeninėmis aplinkybėmis atrasti išteklius bei turtus.

Palydėjimu siekiama palengvinti asmens santykį su Viešpačiu, bendromis jėgomis stengiantis pašalinti tai, kas tam trukdo. Tuo lydėjimas įžvelgimo procese skiriasi nuo psichologinės pagalbos, kuri, jei atvira transcendencijai, vis dėlto irgi gali būti labai svarbi. Psichologas palaiko žmogų sunkumuose ir padeda jam suvokti savo silpnybes ir potencialias galimybes; dvasinis vadovas kreipia žmogų į Viešpatį ir rengia dirvą susitikimui su Juo (plg. Jn 3, 29–30).

Evangelijos tekstuose, kuriuose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su jo meto žmonėmis, išryškinami kai kurie elementai, padedantys nusakyti idealų profilį, lydintį jaunuolį pašaukimo įžvelgimo kelionėje: tai – meilės kupinas žvilgsnis (pirmųjų mokinių pašaukimas, plg. Jn 1, 35–51); autoritetingi žodžiai (mokymas Kafarnaumo sinagogoje, plg. Lk 4, 32); gebėjimas „pasidaryti artimu“ (palyginimas apie gerąjį samarietį, plg. Lk 10, 25–37); apsisprendimas „eiti greta“ (mokiniai iš Emauso, plg. Lk 24, 13–35); autentiškas liudijimas nesibaiminant prieštarauti paplitusiems prietarams (kojų mazgojimas per Paskutinę vakarienę, plg. Jn 13, 1–20).

Įsipareigodama lydėti jaunas kartas, Bažnyčia atsiliepia į savo pašaukimą prisidėti prie jaunuolių džiaugsmo, užuot mėginusi būti jų tikėjimo šeimininke (plg. 2 Kor 1, 24). Tokia tarnystė galiausiai šaknijasi maldoje ir prašyme dovanoti Dvasią, kuri vestų bei apšviestų visus ir kiekvieną.

III. PASTORACIJA

Ką reiškia Bažnyčiai padėti jaunuoliams priimti kvietimą į Evangelijos džiaugsmą, ypač laikais, paženklintais netikrumo, laikinumo, nesaugumo?

Šio skyriaus tikslas – išryškinti, ką reiškia rimtai traktuoti pastoracijos ir pašaukimo įžvelgimo iššūkį atsižvelgiant į subjektus, vietas ir turimas priemones. Šiuo atžvilgiu, neišleisdami iš akių skirtumų, pripažįstame abipusį jaunimo pastoracijos ir pašaukimų pastoracijos ryšį. Pateikiame ne išsamią panoramą, bet tik gaires, papildytinas remiantis kiekvienos vietinės Bažnyčios patirtimi.

1. Keliauti išvien su jaunuoliais

Norint jaunuolius lydėti, būtina atsisakyti iš anksto parengtų schemų ir susitikti su jais ten, kur jie yra, prisitaikyti prie jų laiko bei ritmo; tai taip pat reiškia atsižvelgti į jų sunkumus suvokti tikrovę, kurioje gyvena, ir priimtąjį skelbimą paversti veiksmais ir žodžiais, kasdienėmis pastangomis konstruoti savo istoriją ir daugiau ar mažiau sąmoningai ieškoti savo gyvenimo prasmės.

Kiekvieną sekmadienį krikščionys atmena mirusį ir prisikėlusį Jėzų susitikdami su juo per Eucharistijos šventimą. Daug pakrikštytų vaikų įtraukiami į Bažnyčios tikėjimą ir žengia įkrikščioninimo keliu. Tačiau tai dar neprilygsta brandžiam apsisprendimui tikėjimo gyvenimo naudai. Norint to pasiekti būtina kelionė, kartais vedanti netikėtais ir nuo įprastinių bažnytinės bendruomenės vietų tolimais keliais. Todėl, kaip priminė popiežius Pranciškus, „pašaukimų pastoracija reiškia mokyti Jėzaus stiliaus – Jėzaus, kuris ateina į kasdienį gyvenimą, neskubėdamas sustoja ir, gailestingai žvelgdamas į brolius, veda juos į susitikimą su Dievu Tėvu“ (Kreipimasis į pašaukimų pastoracijos tarptautinės konferencijos dalyvius, 2016 10 21). Keliaujant drauge su jaunuoliais kuriama visa krikščionių bendruomenė.

Kaip tik dėl to, kad kreipiamasi į jaunuolių laisvę, brangintinas kiekvienos bendruomenės kūrybiškumas teikiant pasiūlymus, gebančius atsižvelgti į kiekvieno savitumą ir prisidėti prie jo vystymosi. Dažnai prireiks mokytis suteikti realios erdvės naujovėms nepasiduodant pagundai viską įsprausti į iš anksto nustatytas schemas: pašaukimų sėkla neduos vaisių, jei liksime tiesiog užsisklendę „patogiame pastoraciniame kriterijuje taip visada daryta“, nesiryšime „drąsiai ir kūrybiškai iš naujo apmąstyti savo atitinkamos bendruomenės tikslų, struktūrų, evangelizacijos stiliaus ir metodų“ (Evangelii gaudium, 33). Struktūruoti šį pastoracinį stilių mums padeda trys žodžiai, Evangelijose žymintys Jėzaus susitikimo su savo meto žmonėmis būdą, – išeiti, regėti, pašaukti.

Išeiti

Pašaukimų pastoracija šiuo aspektu reiškia priimti popiežiaus Pranciškaus kvietimą išeiti, pirmiausia iš sustingimo, darančio Evangelijos džiaugsmo skelbimą mažiau įtikimą, iš schemų, į kurias žmonės jaučiasi įsprausti, ir iš buvimo Bažnyčia būdo, dėl kurio ji kartais atrodo anachronistiška. Išeiti taip pat yra vidinės laisvės nuo įprastinių reikalų bei rūpesčių, leidžiant jaunuoliams būti pagrindiniams veikėjams, ženklas. Krikščionių bendruomenė jiems atrodys juo patrauklesnė, juo jie labiau patirs, kad jų konkretus bei savitas indėlis yra priimamas.

Regėti

Norint išeiti į jaunimo pasaulį, reikia nusiteikimo leisti laiką su jais, klausytis jų istorijų, džiaugsmų ir vilčių, liūdesio ir baimių ir visa tuo dalytis: štai šitaip įkultūrintina Evangelija ir evangelizuotina kiekviena kultūra, įskaitant jaunimo. Evangelijose pasakojant apie Jėzaus susitikimus su jo meto vyrais ir moterimis, kaip tik ir išryškinamas jo gebėjimas su jais pabūti ir susižavėjimas, išgyvenamas to, kuris sutinka jo žvilgsnį. Toks žvilgsnis būdingas kiekvienam ganytojui, pajėgiančiam neįkyriai ir neišgąsdinant įžvelgti širdies gelmes. Tai – tikras įžvelgimo žvilgsnis, kuriuo nesiekiama užvaldyti kito sąžinės ar, remiantis savomis schemomis, iš anksto nustatyti Dievo malonės kelio.

Pašaukti

Evangelijų pasakojimuose Jėzaus meilus žvilgsnis virsta žodžiu – pašaukimu į naujybę, kurią reikia priimti, ištirti ir statydinti. Pašaukti pirmiausia reiškia sužadinti troškimą, išvesti žmogų iš to, kas jį blokuoja, arba iš patogumų, kuriuose jis būna atsipalaidavęs. Pašaukti reiškia kelti klausimus, į kuriuos nėra gatavų atsakymų. Būtent tai, o ne reikalavimas laikytis normų skatina žmones leistis į kelią ir sutikti Evangelijos džiaugsmą.

2. Subjektai

Visi jaunuoliai be išimties

Pastoracijai jaunuoliai yra subjektai, o ne objektas. Visuomenėje į juos dažnai žiūrima kaip į nenaudingus ar nepatogius: Bažnyčiai nevalia atkartoti tos nuostatos, nes visi jaunuoliai be išimties turi teisę būti lydimi.

Kiekviena bendruomenė, be to, pašaukta dėmesį pirmiausia skirti neturtingiems, marginalizuotiems ir atskirtyje esantiems jaunuoliams ir padaryti juos pagrindiniais veikėjais. Būti artimiems jaunuoliams, gyvenantiems didelio skurdo ir nepritekliaus, smurto ir karo, ligos, neįgalumo ir kančios sąlygomis, yra ypatinga Dvasios dovana, leidžianti suspindėti „išėjusios“ Bažnyčios stiliui. Pati Bažnyčia pašaukta mokytis iš jaunuolių: daug šventų jaunuolių patys šviesiai liudija visiems ir yra įkvėpimo šaltinis.

Atsakinga bendruomenė

Visa krikščionių bendruomenė turi jaustis esanti atsakinga už užduotį auklėti jaunąsias kartas, ir turime pripažinti, jog to imasi daug krikščionių, pradedant tais, kurie darbuojasi bažnytiniame gyvenime. Pagirtinos ir pastangos tų, kurie Evangelijos Gerąją Naujieną ir džiaugsmą liudija kasdienio gyvenimo aplinkoje. Galop brangintinos galimybės jaunuoliams įsitraukti į diecezinės ir parapinės bendruomenės struktūras, pradedant nuo pastoracinių tarybų, kviečiant juos prisidėti savo kūrybišku indėliu bei priimant jų idėjas, kurios kartais atrodo provokuojančios.

Visur pasaulyje yra parapijų, vienuolių kongregacijų, asociacijų, sąjūdžių ir bažnytinių įstaigų, gebančių suplanuoti ir pasiūlyti jaunuoliams tikrai reikšmingos augimo bei įžvelgimo patirties. Planuojant kartais paliekama erdvė improvizacijai ir nekompetencijai: nuo tokio pavojaus apsisaugotina vis rimčiau žvelgiant į užduotį, kaip reikėtų deramai, nuosekliai ir veiksmingai apgalvoti, konkretizuoti, koordinuoti ir įgyvendinti jaunimo pastoraciją. Taip pat kyla ugdytojų ypatingo ir nuolatinio rengimo poreikis.

Asmenys, į kuriuos orientuojamasi

Kiekvieno žmogaus brendimo ir pašaukimo įžvelgimo kelyje esminis vaidmuo tenka pasitikėjimo vertiems suaugusiesiems, su kuriais užmezgami teigiami santykiai. Čia praverstų autoritetingi tikintieji, išsiskiriantys aiškia žmogiškąja tapatybe, tvirta priklausomybe Bažnyčiai, regimomis dvasinėmis savybėmis, didele pedagogine aistra ir giliu gebėjimu įžvelgti. Tačiau kartais nepasirengę ir nebrandūs suaugusieji linksta elgtis savininkiškai ir manipuliatyviai, kurdami neigiamą priklausomybę, keldami didelių nepatogumų ir teikdami tikrą antiliudijimą. Visa tai gali priartėti iki piktnaudžiavimo ribos.

Kad būtų patikimų žmonių, pirmiausia būtina juos išugdyti ir palaikyti, suteikiant jiems daugiau pedagoginės kompetencijos. Tai pirmiausia galioja tiems, kuriems patikėta užduotis lydėti pašaukimų į įšventinamąją tarnybą bei pašvęstąjį gyvenimą įžvelgimo kelyje.

Tėvai ir šeima: kiekvienoje krikščionių bendruomenėje pripažįstamas nepamainomas auklėjamasis tėvų ir kitų šeimos narių vaidmuo. Šeimoje pirmiausia tėvai meile, siejančia juos su jų vaikais, kasdien išreiškia Dievo rūpinimąsi kiekvienu žmogumi. Šiuo atžvilgiu vertingos gairės, popiežiaus Pranciškaus pateiktos viename Amoris laetitia skyriuje (plg. 259–290).

Ganytojai: susitikimas su kunigais, gebančiais iš tiesų įsitraukti į jaunimo pasaulį skiriant tam laiko bei pastangų, taip pat dosnus pašvęstųjų moterų bei vyrų liudijimas esmingai prisideda prie naujų kartų augimo. Popiežius Pranciškus primena: „Pirmiausia kreipiuosi į Bažnyčios ganytojus, vyskupus ir kunigus: jums tenka pagrindinė atsakomybė už krikščioniškuosius bei kunigiškuosius pašaukimus ir tos užduoties negalite perleisti biurokratinei tarnybai. Jūs irgi išgyvenote susitikimą, pakeitusį jūsų gyvenimą, kai kitas kunigas – klebonas, nuodėmklausys, dvasinis vadovas – leido jums patirti Dievo meilės grožį. Lygiai taip pat ir jūs, išeidami, įsiklausydami į jaunuolius – tam reikia kantrybės! – galite padėti atpažinti jų širdies judesius ir kreipti jų žingsnius“ (Kreipimasis į pašaukimų pastoracijos tarptautinės konferencijos dalyvius, 2016 10 21).

Mokytojai ir kiti auklėtojai: daug mokytojų katalikų įsitraukę į liudijimą visokio rango bei pobūdžio universitetuose ir mokyklose; darbuojasi kompetentingai ir su užsidegimu; politikoje daug tikinčiųjų mėgina būtina teisingesnės visuomenės raugu; civilinės savanorystės srityje daug kas deda pastangas dėl bendrojo gėrio ir aplinkos apsaugos; daugelis pakiliai ir dosniai įsitraukę į laisvalaikio bei sporto sritį. Visi jie liudija gautus ir sąžiningai veikliai įgyvendinamus žmogiškuosius bei krikščioniškuosius pašaukimus, žadindami tų, kurie juos mato, troškimą elgtis lygiai taip pat – dosniai atsiliepti į savo pašaukimą yra pirmutinis pašaukimų pastoracijos būdas.

3. Vietos

Kasdienis gyvenimas ir socialinis įsipareigojimas

Darytis suaugusiam reiškia mokytis savarankiškai veikti sykiu ir pamatiniuose, ir kasdieniuose gyvenimo lygmenyse – įskaitant naudojimąsi laiku ir pinigais, gyvenseną ir vartojimą, studijavimą ir laisvalaikio leidimą, rengimąsi ir valgymą, emocinį gyvenimą ir lytiškumą. Šis mokymasis, į kurį jaunuoliai neišvengiamai būna įtraukti, yra proga surikiuoti savo gyvenimą bei prioritetus ir išbandyti apsisprendimo kelius, galinčius tapti įžvelgimo pratybų lauku ir sutvirtinti orientaciją svarbesnių sprendimų atžvilgiu: juo tikėjimas autentiškesnis, tuo didesnį poveikį jis daro kasdieniam gyvenimui ir priima gyvenimo iššūkius. Minėtina ir dažnai sunki ar problemiška patirtis, susijusi su darbu arba jo stygiumi: ir šitai yra proga suvokti ar pagilinti savo pašaukimą.

Vargšai, o su jais ir visa žemė, šaukia: pastangos įsiklausyti gali būti konkreti proga susitikti su Viešpačiu ir Bažnyčia bei atrasti savo pašaukimą. Kaip moko popiežius Pranciškus, bendruomeniški rūpinimosi bendraisiais namais ir vargšų gyvenimo kokybe veiksmai išreiškia save dovanojančia meile ir „gali virsti intensyvia dvasine patirtimi“ (Laudato si‘, 232) ir, vadinasi, kelio bei pašaukimo įžvelgimo galimybe.

Ypatingos pastoracinės sritys

Bažnyčia siūlo jaunuoliams ypatingų susitikimo ir kultūrinio ugdymo, auklėjimo ir evangelizacijos, šventimo ir tarnavimo vietų, atvirai priimdama visus ir kiekvieną. Iššūkis, kylantis toms vietoms ir tiems, kurie jose veikia, yra vis labiau įgyvendinti integralaus pasiūlymų tinko kūrimo logiką ir savo veikloje laikytis „išėjimo“, „matymo“ ir „pašaukimo“ stiliaus.

– Pasauliniu lygmeniu išsiskiria Pasaulio jaunimo dienos. Be to, Vyskupų konferencijos vis labiau jaučia pareigą pasiūlyti jaunuoliams ypatingų renginių bei patirčių.

– Parapijos jaunosioms kartoms siūlo erdves, veiklą, laiką ir kelius. Sakramentinis gyvenimas teikia esmingai svarbių galimybių puoselėti gebėjimą priimti į savo gyvenimą Dievo dovaną ir kviečia veikliai dalyvauti bažnytinėje misijoje. Dėmesingumo jaunimo pasauliui ženklas yra jaunimo centrai ir oratorijos.

– Dar vienas Bažnyčios buvimo tarp jaunuolių įrankis yra katalikiškieji universitetai ir mokyklos su savo vertinga kultūrine bei ugdomąja tarnyste.

– Dosnaus tarnavimo galimybę teikia socialinė ir savanoriška veikla; susitikimas su skurdą ir atskirtį išgyvenančiu žmogumi gali būti palanki proga augti dvasiškai ir įžvelgti pašaukimą: šiuo atžvilgiu vargšai irgi yra mokytojai, nešantys gerąją naujieną, kad silpnumas yra vieta, kur patiriamas išganymas.

– Rimtų įžvelgimo kelių jaunuoliams siūlo bažnytiniai susivienijimai ir sąjūdžiai, taip pat daugybė kitų dvasingumo erdvių jaunuoliams; misionieriavimo patirtis tampa dosnios tarnystės ir vaisingų mainų akimirkomis; daug žadantis atrodo piligrimystės kaip kelio formos bei stiliaus atradimas iš naujo; daug kur jaunuolių tikėjimą palaiko ir maitina liaudiškojo pamaldumo patirtis.

– Strateginė svarba tenka seminarijoms bei ugdymo namams. Šios įstaigos – taip pat per intensyvų bendruomeninį gyvenimą – turėtų leisti jaunuoliams patirti tai, kas juos padarytų pajėgius lydėti kitus.

Skaitmeninis pasaulis

Dėl minėtų priežasčių ypatingo paminėjimo nusipelno new media pasaulis, pirmiausia jaunosioms kartoms tapęs tikra gyvenimo vieta. Jis siūlo negirdėtų galimybių, pirmiausia prieigos prie informacijos ir ryšių kūrimo per atstumą atžvilgiu, tačiau sykiu kelia ir pavojų (pavyzdžiui, kibermobingo, azartinių žaidimų, pornografijos, chat room klastų, ideologinio manipuliavimo ir t. t.). Net jei čia yra daug skirtumų tarp įvairių regionų, krikščioniškoji bendruomenė dar tik stengiasi įsitvirtinti šiame naujame areopage, kur tikrai turi ko pamokyti jaunimą.

4. Priemonės

Pastoracijos kalbos

Kartais į galvą ateina mintis, kad tarp bažnytinės ir jaunimo kalbos žioji sunkiai įveikiamas plyšys. Tas pat pasakytina apie vaisingą susitikimą to, kam jaunimas jautriai imlus, ir to, ką Bažnyčia siūlo biblinėje, liturginėje, meninėje, katechetinėje ir meditacinėje srityse. Svajojame apie Bažnyčią, kuri mokėtų suteikti erdvės jaunimo pasauliui bei jo kalbai, branginti ir vertinti kūrybiškumą ir talentus.

Pirmiausia pripažįstame, kad dideles auklėjimo galimybes teikia sportas. Muzikos ir kitų meninių apraiškų išraiškinga kalba irgi labai tinkama lydėti jaunuolius jų augimo kelyje.

Auklėjamasis rūpestis ir evangelizacijos būdai

Jaunimo pastoracijoje, kur svarbu išjudinti procesus, o ne užkariauti erdves, pirmiausia suvokiame tarnavimo kiekvieno žmogiškajam augimui ir tai palaikančių pedagoginių bei ugdomųjų priemonių svarbą. Evangelizaciją ir auklėjimą sieja vaisingas genetinis ryšys, dabartinėje tikrovėje turintis atsižvelgti į laisvės brendimo laipsniškumą.

Kitaip nei praeityje, turime apsiprasti su artinimosi prie tikėjimo būdais, kurie yra mažiau standartizuoti ir labiau paisantys kiekvieno asmeninių ypatybių: greta tų, kurie ir toliau laikosi tradicinių įkrikščioninimo etapų, daugelis susitikimą su Viešpačiu ir tikinčiųjų bendruomenę pasiekia kitais keliais ir brandesniame amžiuje, pavyzdžiui, dėdami pastangas dėl teisingumo arba už Bažnyčios ribų sutikdami žmonių, gebančių būti įtikimais liudytojais. Bendruomenei tenka iššūkis priimti visus sekant Jėzumi, kuris mokėjo kalbėti su žydais ir samariečiais, graikų kultūros pagonimis ir okupantais romėnais, ir įžiūrėti kiekvieno giliuosius troškimus.

Tyla, kontempliacija, malda

Galiausiai ir pirmiausia jokio įžvelgimo nebus nepuoselėjant artumo Viešpačiui ir dialogo su Jo žodžiu. Vertingas metodas, mums paliktas Bažnyčios tradicijos, pirmiausia yra lectio divina.

Vis triukšmingesnėje visuomenėje, siūlančioje stimulų perteklių, jaunimo pašaukimų pastoracijos pagrindinis tikslas yra pasiūlyti progų pasigardžiuoti tyla bei kontempliacija ir ugdyti gebėjimą perskaityti savo patirtį bei įsiklausyti į savo sąžinę.

5. Marija iš Nazareto

Kelią, kuriame Bažnyčia savęs klausia, kaip lydėti jaunuolius, kad jie priimtų pašaukimą į meilės džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę, patikėkime Marijai. Būtent ji, jauna moteris iš Nazareto, kiekvienu savo gyvenimo etapu priėmusi ir sergėjusi Žodį, svarstydama jį savo širdyje (plg. Lk 2, 19), pirmoji nuėjo šį kelią.

Kiekvienas jaunuolis Marijos gyvenime gali atrasti klausymosi būdą, tikėjimo drąsą, įžvelgimo gilumą ir atsidavimą tarnauti (plg. Lk 1, 39–45). Savo „mažybėje“ Juozapui pažadėtai Mergelei nebuvo lengva suprasti slėpiningą Dievo valią (plg. Lk 1, 34). Ji irgi buvo pašaukta išeiti iš savęs bei palikti savo planus, mokytis save patikėti ir pasitikėti.

Atmindama „didžius dalykus“, kuriuos jai padarė Viešpats (plg. Lk 1, 49), Mergelė jaučiasi ne viena, bet pilnatviškai mylima ir palaikoma angelo ištarto Nebijok (plg. Lk 1, 30). Suvokdama, kad Dievas yra su ja, Marija atveria savo širdį: Štai aš Viešpaties tarnaitė ir taip pradeda Evangelijos kelią (plg. Lk 1, 38). Užtarimo moteris (plg. Jn 2, 3), Sūnaus kryžiaus papėdėje suvienyta su „mylimuoju mokiniu“, iš naujo atsiliepia į pašaukimą būti vaisinga ir žmonių istorijoje gimdyti gyvybę. Jos akyse kiekvienas jaunuolis gali atrasti įžvelgimo grožį, o jos širdyje patirti švelnų artumą, drąsą liudyti bei vykdyti misiją.

KLAUSIMYNAS

Klausimyno tikslas yra padėti institucijoms, turinčioms teisę išreikšti savąjį jaunimo pasaulio supratimą ir apmąstyti lydėjimo pašaukimų įžvelgimo kelyje patirtį. Tai daroma siekiant surinkti duomenų Darbo dokumentui, arba Instrumentum laboris, parengti.

Siekiant atsižvelgti į skirtingas situacijas skirtinguose žemynuose, po 15-ojo klausimo įterpti trys specifiniai klausimai, skirti kiekvienai geografinei sričiai, ir į juos turėtų atsakyti suinteresuotos institucijos.

Norint supaprastinti ir palengvinti darbą, atitinkamų institucijų prašoma apsiriboti maždaug vienu puslapiu nurodant duomenis, septyniais-aštuoniais puslapiais – situaciją, vienu puslapiu nupasakojant kiekvieną iš trijų pasidalytinų patirčių. Jei būtina ir pageidaujama, kaip priedą ar šio dosjė papildymą galima pridurti kitų tekstų.

1. DUOMENŲ SURINKIMAS

Prašome nurodyti, jei įmanoma, duomenų šaltinius ir metus. Jei įmanoma, kaip priedą santraukos forma pridėkite kitus turimus duomenis, kurie gali būti reikšmingi norint geriau suprasti situaciją įvairiose šalyse.

– šalies/šalių gyventojų skaičius ir gimstamumo rodikliai;

– šalies/šalių jaunuolių (16–29 metų) skaičius ir procentinė dalis;

– šalies/šalių katalikų skaičius ir procentinė dalis;

– vidutinis amžius (per paskutinius penkerius metus) sudarant santuoką (atskirai nurodant vyrų ir moterų amžių), stojant į seminariją ir pradedant pašvęstąjį gyvenimą (atskirai nurodant vyrų ir moterų amžių);

– 16–29 metų amžiaus tarpsnyje kokia yra studentų, darbininkų (jei įmanoma, išskirti darbo sritis), bedarbių ir niekur nedirbančio bei nesimokančio jaunimo procentinė dalis.

2. SITUACIJOS APIBŪDINIMAS

a) Jaunuoliai, Bažnyčia ir visuomenė

Šis klausimas susijęs ir su jaunuoliais, dažnai apsilankančiais bažnytinėje aplinkoje, ir su tais, kurie nutolę nuo Bažnyčios arba yra jai svetimi.

1. Kokiu būdu pažįstama jaunuolių tikrovė?

2. Su kokiais pagrindiniais iššūkiais šiandien susiduria ir kokių galimybių turi jaunuoliai jūsų šalyje/šalyse?

3. Kokios jaunuolių susibūrimo formos ir vietos – institucinės ir neinstitucinės – yra populiariausios bažnytinėje aplinkoje ir kodėl?

4. Kokios jaunuolių susibūrimo formos ir vietos – institucinės ir neinstitucinės – yra populiariausios už bažnytinės aplinkos ribų ir kodėl?

5. Ko konkrečiai šiandien prašo jūsų šalies/šalių jaunuoliai iš Bažnyčios?

6. Kokios erdvės siūlomos jaunuoliams dalyvauti bažnytinės bendruomenės gyvenime?

7. Kaip ir kur jums pavyksta susitikti su jaunuoliais, nesilankančiais jūsų bažnytinėje aplinkoje?

b) Jaunimo pašaukimų pastoracija

8. Kaip į jaunuolių pašaukimų įžvelgimo procesą įtraukiamos šeimos ir bendruomenės?

9. Kaip prie pašaukimų įžvelgimo ugdymo prisideda mokyklos ir universitetai ar kitos ugdomosios institucijos (civilinės ir bažnytinės)?

10. Kokiu būdu atsižvelgiama į skaitmeninio pasaulio plėtros sąlygotą kultūrinę kaitą?

11. Kaip į įprastinę pastoracinę praktiką pavyksta įtraukti Pasaulio jaunimo dienas ar kitus nacionalinius ir tarptautinius renginius?

12. Kaip jūsų vyskupijose planuojama jaunimo pašaukimų pastoracija?

c) Lydėtojai

13. Kiek laiko ganytojai ir kiti auklėtojai skiria asmeniniam dvasiniam lydėjimui ir kokiu būdu jį vykdo?

14. Kokios iniciatyvos bei ugdymo būdai siūlomi palydėtojams pašaukimų įžvelgimo kelyje?

15. Koks asmeninis lydėjimas siūlomas seminarijose?

d) Specifiniai klausimai tam tikrai geografinei sričiai

AFRIKA

a. Kokios jaunimo pašaukimų pastoracijos sampratos ir struktūros geriausiai atsiliepia į jūsų žemyno poreikius?

b. Kaip aiškinate „dvasinę tėvystę“ aplinkoje, kur augama be tėvo? Kokį ugdymą siūlote?

c. Kaip pavyksta perteikti jaunuoliams, kad jų reikia kuriant Bažnyčios ateitį?

AMERIKA

a. Kaip jūsų bendruomenės rūpinasi jaunuoliais, esančiais kraštutinio smurto situacijose (partizaninis karas, gaujos, kalėjimas, priklausomybė nuo narkotikų, priverstinės santuokos), ir kaip juos lydite jų gyvenimo kelyje?

b. Koks ugdymas siūlomas norint palaikyti jaunuolių įsitraukimą į socialinę-politinę sritį dėl bendrojo gėrio?

c. Kokie pastoraciniai veiksmai veiksmingiausi didelės sekuliarizacijos aplinkose siekiant toliau eiti tikėjimo keliu po įkrikščioninimo?

AZIJA IR OKEANIJA

a. Kodėl ir kaip jaunimą traukia religinė pasiūla už Bažnyčios ribų?

b. Kaip vietinės kultūros vertybes galima sujungti su krikščioniškąja pasiūla išryškinant ir liaudiškojo pamaldumo vertę?

c. Kaip pastoracijoje galima panaudoti jaunimo kalbas, pirmiausia žiniasklaidą, sportą ir muziką.

EUROPA

– Kaip, remdamiesi Europos turtinga krikščioniškąja atmintimi, padedate jaunuoliams sergėti ateitį su pasitikėjimu ir viltimi?

– Politinėje, ekonominėje ir socialinėje sistemoje, kurioje gyvena, jaunuoliai dažnai jaučiasi atstumti ir nereikalingi. Kaip įsiklausote į šį protesto potencialą siekdami paversti jį pasiūlymais ir bendradarbiavimu?

– Kokiais lygmenimis tebefunkcionuoja ryšys tarp kartų? Ir kaip jis atgaivintinas ten, kur nebefunkcionuoja?

3. PASIDALYTINOS PRAKTIKOS

1. Išvardykite pagrindinius pastoracinės lydėjimo ir pašaukimų įžvelgimo praktikos tipus, taikomus jūsų aplinkoje?

2. Atrinkite tris praktikas, kurias laikote įdomiausiomis ir vertomis pasidalyti su visuotine Bažnyčia, ir išdėstykite jas pagal žemiau pateiktą schemą (kiekvienai patirčiai skirdami daugiausia po vieną puslapį).

a) Aprašymas: keliomis eilutėmis apibūdinkite patirtį. Kas yra pagrindiniai veikėjai? Kaip rutuliojasi veikla? Kur? Ir t. t.

b) Analizė: įvertinkite paprastais žodžiais patirtį, kad geriau išryškėtų ypatingi elementai: kokie tikslai? Kokios teorinės prielaidos? Kokios įdomiausios įžvalgos? Kaip jos išsirutuliojo? Ir t. t.

c) Įvertinimas: kurie tikslai buvo pasiekti ir kurie ne? Stiprybės ir silpnybės. Kokie padariniai socialiniu, kultūriniu, bažnytiniu lygmenimis? Kodėl ir kuo patirtis yra reikšminga/ugdomoji? Ir t. t.