Šiais metais sukanka 20 metų, kai, panorus mano garbingajam pirmtakui Jonui Pauliui II, 1986 m. spalio 27 d. Asyžiuje įvyko Tarpreliginis maldos už taiką susitikimas. Į šį susitikimą jis, žinia, pakvietė ne tik įvairių konfesijų krikščionis, bet ir įvairių religijų atstovus. Iniciatyva viešuomenėje sulaukė didelio atgarsio: ji tapo svarbia taikos žinia ir pasirodė kaip įvykis, paliksiantis pėdsakus mūsų laikų istorijoje. Todėl suprantama, kad to įvykio atminimas ir toliau žadina iniciatyvas jį apmąstyti bei jam įsipareigoti. Kelios jų numatytos Asyžiuje šio įvykio 20 metinių proga. Turiu galvoje šventimą, kurį, suderinusi su vyskupija, pagal savo kasmetinių panašių susitikimų pavyzdį surengė Šventojo Egidijaus bendruomenė. Jubiliejaus dieną įvyks Istituto Teologico Assisano organizuojama konferencija, o regiono dalinės Bažnyčios į Šv. Pranciškaus baziliką susirinks švęsti Eucharistiją, kurią aukos Umbrijos vyskupai. Galiausiai Popiežiškoji dialogo tarp religijų taryba jauniems katalikams ir kitoms religijoms priklausantiems jaunuoliams surengs dialogo, maldos ir taikos mokymo susitikimą.

Šiomis iniciatyvomis kaskart savaip pabrėžiama šios Jono Pauliaus II intuicinės įžvalgos vertė ir paliudijamas jos aktualumas praėjusių dviejų dešimtmečių įvykiams ir dabartinei žmonijos padėčiai. Reikšmingiausias įvykis šiuo laikotarpiu neabejotinai buvo komunistinės pakraipos režimų žlugimas Rytų Europoje. Su juo baigėsi Šaltasis karas, padalijęs pasaulį į viena kitai priešingas įtakos zonas ir taip paskatinęs atsirasti baimę keliančius ginklų arsenalus bei totaliniam karui pasirengusias kariuomenes. Tai buvo visuotinio taikos vilties puoselėjimo metas – vilties, akinusios daugelį svajoti apie pasaulį, kuriame santykiai tarp tautų plėtotųsi nelydimi karo slogučio, o „globalizacijos procesą“ ženklintų taiki tautų ir kultūrų priešprieša, besiremianti bendrąja tarptautine teise, gerbiančia tiesos, teisingumo ir solidarumo reikalavimus. Deja, ši svajonė apie taiką tikrove netapo. Priešingai, trečiasis tūkstantmetis prasidėjo, regis, liautis neketinančiomis teroro ir smurto scenomis. Be to, tai, kad ginkluoti konfliktai visų pirma vyksta daug kur egzistuojančių geopolitinių įtampų fone, gali daryti įspūdį, jog nestabilumo ar grėsmės taikos lūkesčiams veiksniai yra ne tik kultūriniai, bet ir religiniai skirtumai.

Būtent dėl šio aspekto Jono Pauliaus II prieš 20 metų į gyvenimą pašaukta iniciatyva įgyja pranašišką pobūdį. Pasaulio religijų vadovams adresuotas jo kvietimas bendrai paliudyti taiką padėjo nedviprasmiškai iškelti aikštėn, kad religija negali būti niekas kita, kaip tik taikos skelbėja. Pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo apie Bažnyčios santykį su nekrikščionių religijomis deklaracijoje Nostra aetate, „negalime šauktis Dievo, visų Tėvo, jei atsisakome broliškai elgtis su kuriais nors žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą“ (5). Nepaisant skirtumų, būdingų įvairiems religiniams keliams, Dievo buvimo pažinimas, žmonėms pasiekiamas remiantis kūriniais (plg. Rom 1, 20), turėtų skatinti tikinčiuosius laikyti kitus žmones broliais. Taigi religinių skirtumų niekam nevalia daryti priešiškos laikysenos kitų žmonių atžvilgiu prielaida ar dingstimi.

Tam, kas pasakyta, galima prikišti, jog istorijai nesvetimas apgailėtinas religinių karų reiškinys. Tačiau žinome, kad tokie smurto aktai priskirtini ne religijai, kaip tokiai, bet veikiau kultūriniam ribotumui, būdingam jos išgyvenimui bei plėtojimuisi laike. Bet subrendęs religinis jausmas pažadina tikinčiųjų suvokimą, jog tikėjimas į Dievą, visatos Kūrėją ir visų Tėvą, negali neskatinti tarp žmonių visuotinės brolystės santykių. Iš tiesų visose didžiosiose religinėse tradicijose paliudytas glaudus ryšys, santykį su Dievu jungiantis su meilės etika. Mums, krikščionims, tai patvirtina ir dar giliau apšviečia Dievo žodis. Jau Senajame Testamente paliudyta Dievo meilė visoms tautoms: sandora su Nojumi jis suvienija jas vieninteliame didžiuliame glėbyje, kurį simbolizuoja „lankas debesyse“ (plg. Pr 9, 13.14.16), ir galiausiai, pasak pranašų, surinks į vieną vienintelę visuotinę šeimą (plg. Iz 2, 2 ir t.; 42, 6; 66, 18–21; Jer 4, 2; Ps 47). Naujajame Testamente šio visuotinio meilės plano apreiškimo aukščiausias taškas – Velykų slėpinys, žmogumi tapusiam Dievo Sūnui visa apimančiu išganomojo solidarumo aktu dovanojant save ant kryžiaus kaip auką už visą žmoniją. Taip Dievas parodo, kad jo esmė yra meilė. Būtent tai troškau pabrėžti savo pirmojoje enciklikoje, prasidedančioje žodžiais: „Deus caritas est“ (1 Jn 4, 7). Šia Šventojo Rašto ištara ne tik praskleidžiamas Dievo slėpinys, bet ir apšviečiami žmonių, kurie visi pašaukti gyventi laikantis meilės įsakymo, santykiai.

Dievo tarno Jono Pauliaus II į gyvenimą pašauktas susitikimas Asyžiuje pagrįstai akcentavo maldos vertę statydinant taiką. Juk mums žinoma, koks sunkus ir, žmogaus akimis, kartais beviltiškas yra kelias į šią pamatinę gėrybę. Taika yra vertybė, susidedanti iš daug veiksnių. Ją statydinant kultūrinio, politinio ir ekonominio pobūdžio keliai, žinoma, svarbūs. Tačiau pirmiausia taika turi būti statydinama širdyje. Čia bręsta jausmai, galintys ją palaikyti, arba, priešingai, jai grasinti, ją silpninti, slopinti. Žmogaus širdis taip pat yra vieta, kur veikia Dievas. Todėl tampa aišku, kad šioje srityje, greta „horizontalaus“ matmens – santykio su kitais žmonėmis, esmingai svarbus „vertikalus“ matmuo – kiekvieno žmogaus santykis su Dievu, kuriuo visa remiasi. Būtent tai popiežius norėjo pasauliui pabrėžtinai priminti 1986 m. iniciatyva. Jis pakvietė autentiškai maldai, įtraukiančiai visą gyvenimą. Todėl ji turėjo būti lydima pasninko ir reikštis piligrimyste, kelio į susitikimą su Dievu simboliu. Jis pareiškė: „Malda reikalauja iš mūsų širdies atsivertimo“ (Insegnamenti di Giovanni Paolo II, 1986, vol. II, p. 1253). Tarp būdingų 1986 m. susitikimo aspektų pabrėžtina tai, kad šią maldos vertę statydinant taiką paliudijo įvairių religinių tradicijų atstovai, ir tai vyko susitikimo aplinkoje. Taip įvairių religijų maldininkai liudijimo kalba galėjo parodyti, kad malda ne skiria, bet vienija, ir kad ji yra esminis veiksmingos taikos pedagogikos, besiremiančios draugyste, abipusiu priėmimu ir įvairioms kultūroms bei religijoms priklausančių žmonių dialogu, elementas. Šiandien tokios pedagogikos mums reikia kaip niekada, ypač turint prieš akis jaunąsias kartas. Tokia daugybė jaunuolių konfliktų paženklintose pasaulio srityse ideologiškai ugdomi neapykantos ir keršto jausmų pagrindu, puoselėjant senų priešiškumų daigus ir rengiant širdis būsimiems smurto aktams. Būtina šiuos barjerus griauti ir skatinti susitikimą. Todėl man džiugu, kad šia linkme krypsta šiais metais Asyžiuje numatytos iniciatyvos, ir kad Popiežiškoji dialogo tarp religijų taryba sumanė pirmiausiai jas skirti jaunuoliams.

Kad nekiltų nesusipratimų dėl to, ką Jonas Paulius II 1986 m. norėjo įgyvendinti ir kas paprastai įvardijama jo pasakymu: „Asyžiaus dvasia“, nevalia užmiršti, kaip labai tuomet rūpintasi, kad religijų maldos susitikimas neduotų dingsties sinkretistiniams, reliatyvistiniu požiūriu besiremiantiems aiškinimams. Būtent todėl Jonas Paulius II nuo pat pradžių pareiškė: „Tai, kad čia susirinkome, nereiškia, jog ketinama tarpusavyje ieškoti religinio sutarimo ar derėtis dėl savo religinių įsitikinimų. Tai nereiškia, kad religijos gali susitaikinti bendrojo įsipareigojimo jas visas pranokstančiam žemiškajam projektui lygmeniu. Tai taip pat nėra nuolaida reliatyvizmui religinio tikėjimo srityje...“ (Insegnamenti, cit., p. 1252). Noriu dar kartą patvirtinti šį principą, kuris yra tokio dialogo tarp religijų, kokio jau prieš 40 metų Vatikano II Susirinkimas pageidavo deklaracijoje apie Bažnyčios santykį su nekrikščionių religijomis (plg. Nostra aetate, 2), prielaida. Mielai šia proga sveikinu kitų religijų atstovus, dalyvaujančius viename ar kitame minėjime Asyžiuje. Kaip ir mes, krikščionys, jie irgi žino, kad Dievas maldoje patiriamas ypatingu būdu ir kad iš maldos galima pasisemti veiksmingų paskatų skirti jėgų taikos reikalui. Bet ir čia turėtume vengti nederamos painiavos. Todėl, susirinkus melsti taikos, meldžiamasi turėtų būti skirtingais, kiekvienai religijai būdingais būdais. Taip buvo nutarta 1986 m., ir šis sprendimas tebegalioja ir šiandien. To, kas skirtinga, susibūrimas toje pačioje vietoje neturėtų daryti įspūdžio, jog nuolaidžiaujama tiesos prasmę ir galimybę ją pasiekti neigiančiam reliatyvizmui.

Savo drąsiai ir pranašiškai iniciatyvai Jonas Paulius II pasirinko įtaigią Asyžiaus miesto, visiems žinomo dėl šv. Pranciškaus asmenybės, aplinką. Poverello iš tiesų pavyzdingai įkūnijo Jėzaus Evangelijoje skelbiamą palaiminimą: „Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Liudijimas, pateiktas jo gyvenamuoju laiku, daro jį natūraliu atramos tašku visiems, kurie ir šiandien puoselėja taikos, pagarbos gamtai ir dialogo tarp žmonių, tautų bei religijų idealą. Vis dėlto, kad šv. Pranciškaus žinia nebūtų iškreipta, svarbu prisiminti, jog raktą suvokti tą brolystę, į kurią pašaukti visi žmonės ir kurios dalininkės tam tikru būdu taip pat yra besielės būtybės – pradedant „seserimi Saule“ ir baigiant „broliu Mėnuliu“, – jam davė jo radikalus apsisprendimas Kristaus naudai. Todėl norėčiau priminti, kad kartu su Jono Pauliaus II į gyvenimą pašauktos maldos už taiką 20 metinėmis minimos šv. Pranciškaus atsivertimo 800 metinės. Abu minėjimai vienas kitą apšviečia. Pranciškui skirtais žodžiais nuo San Damiano kryžiaus: „Eik ir atkurk mano namus...“, Pranciškaus apsisprendimu praktikuoti radikalų neturtą, raupsuotojo pabučiavimu, kuriuo pasireiškė jo naujas gebėjimas matyti ir mylėti Kristų kenčiančiuose broliuose, prasidėjo žmogiškas ir krikščioniškas nuotykis, tebežavintis ir mūsų laikų žmones bei traukiantis į šį miestą nesuskaičiuojamą gausybę piligrimų. <...>