2007 m. Velykų žinia Urbi et Orbi

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 503
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO URBI ET ORBI DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI PASQUA 2007
DATA: 2008-04-08
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, Nr. 7 (271), 2007, p. 6–7.
SERIJA: Urbi et Orbi
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, Nr. 7 (271), 2007, p. 6–7.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

2007 m. Velykų žinia Urbi et Orbi

2007 m. balandžio 8 d.

Broliai ir seserys visame pasaulyje, geros valios vyrai ir moterys!

Kristus prisikėlė! Ramybė jums! Šiandien švenčiame didįjį slėpinį, krikščionių tikėjimo ir vilties pagrindą: Jėzus iš Nazareto, Nukryžiuotasis, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių, kaip Šventajame Rašte buvo išpranašauta. Šiandien vėl nustebę girdime tą žinią, kurią pirmosios dienos po šabo rytą angelai paskelbė Marijai Magdalietei ir kitoms prie kapo atskubėjusioms moterims: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“ (Lk 24, 5–6).

Nesunku įsivaizduoti, ką aną akimirką jautė tos moterys: liūdesį ir nusivylimą dėl Viešpaties mirties ir nustebimą dėl neįtikėtino, nepaprasto įvykio. Tačiau kapas buvo atidarytas ir tuščias: kūno jame nebuvo. Moterų įspėti, Petras ir Jonas atskubėjo prie kapo ir įsitikino, kad jos sakė tiesą. Kryžiaus papiktinimas buvo labai rimtas apaštalų tikėjimo Jėzumi, lauktuoju Mesiju, išbandymas. Kai jis buvo suimtas, nuteistas ir nukryžiuotas, apaštalai pabėgo, o dabar jie, vėl draugėn susirinkę, sumišę ir nustebę. Tačiau pats Prisikėlusysis išsklaido jų abejones ir patenkina jų tikrumo troškimą. Tas susitikimas nebuvo nei sapnas, nei iliuzija, nei subjektyvus įsivaizdavimas, tai buvo savo netikėtumu jaudinantis tikras įvykis. „Atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).

Tie žodžiai iš naujo uždegė vos rusenusį jų tikėjimą. Apaštalai pranešė Tomui, nedalyvavusiam tame pirmajame susitikime: Taip, Viešpats padarė tai, ką buvo žadėjęs; jis tikrai prisikėlė, mes jį matėme ir lietėme! Tačiau Tomas nustebęs abejojo. Po aštuonių dienų antrą kartą atėjęs į Vakarienės menę Jėzus tarė: „Pridėk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebūk netikintis – būk tikintis!“ Apaštalo atsakymas virto jaudinančiu tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 27–28).

„Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Ir mes kartojame šį Tomo tikėjimo išpažinimą. Būtent jo žodžius parinkau šių metų velykiniam sveikinimui, nes šiandien žmonija laukia, kad krikščionys liudytų Kristaus prisikėlimą; žmonija trokšta su juo susitikti ir pažinti jį – tikrą Dievą ir tikrą Žmogų. Šio apaštalo asmenyje mes atpažįstame daugelio dabartinių krikščionių abejones ir netikrumą, daugybės mūsų laikų žmonių nusivylimą, tačiau kartu jame mes galime iš naujo atrasti ir tikėjimą, jog Kristus dėl mūsų mirė ir prisikėlė. Šis, per amžius iš kartos į kartą apaštalų įpėdinių perduodamas tikėjimas yra gyvas, nes prisikėlęs Viešpats daugiau nebemiršta. Jis gyvena Bažnyčioje ir tvirtai ją veda į galutinį amžinojo išganymo pažado išsipildymą.

Mus visus, kaip Tomą, gundo netikėjimas. Skausmas, blogis, neteisybės, mirtis, ypač kai kenčia nekaltieji – kai karų, terorizmo, ligų ir bado aukomis tampa vaikai – argi visa tai nėra išbandymas mūsų tikėjimui? O vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, būtent tuomet Tomo netikėjimas pasirodo esąs brangus ir naudingas, nes padeda mums atsikratyti klaidingo Dievo suvokimo ir atrasti tikrąjį jo veidą: veidą Dievo, kuris Kristuje prisiėmė kenčiančios žmonijos žaizdas. Tomas gavo iš Viešpaties ir perdavė Bažnyčiai Kristaus kančia ir mirtimi užgrūdinto ir susitikimu su Prisikėlusiuoju sutvirtinto tikėjimo dovaną. Tas tikėjimas buvo beveik miręs, bet jį atgaivino prisilietimas prie Kristaus žaizdų. Savo žaizdose Prisikėlusysis ne paslėpė, bet parodė ir dabar visiems teberodo žmogaus kančias ir vargus.

„Jūs esate išgydyti jo žaizdomis“ (1 Pt 2, 24) – šiais žodžiais Petras kreipdavosi į pirmuosius atsivertusiuosius. Šitos žaizdos Tomui iš pradžių buvo kliūtis tikėti, nes jos bylojo apie Jėzaus pralaimėjimą. Tačiau tos pačios žaizdos, susitikus su Prisikėlusiuoju, tapo pergalingos meilės įrodymu. Šitos žaizdos, kurias Kristus prisiėmė iš meilės mums, padeda mums suprasti, kas yra Dievas, ir taip pat ir mus skatina išpažinti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Tik tas Dievas, kuris myli iki galo ir kuris prisiima mūsų žaizdas ir mūsų skausmą, ypač nekaltą kentėjimą, yra vertas tikėjimo.

Kiek daug pasaulyje žaizdų, kiek daug skausmo! Daug stichinių nelaimių ir žmonių tragedijų, daug aukų ir milžiniški nuostoliai. Visų pirma galvoju apie tai, kas neseniai įvyko Madagaskare, Saliamono salose, Lotynų Amerikoje ir kituose pasaulio regionuose. Galvoju apie bado rykštę, apie nepagydomas ligas, terorizmą ir žmonių pagrobimus, apie tūkstantveidį smurtą – kartais teisinamą religijos vardu – apie panieką gyvybei ir žmogaus teisių nepaisymą, apie žmonių išnaudojimą. Užuojautos kupinu žvilgsniu žiūriu į vargus, kuriuos kenčia daug Afrikos regionų. Darfūre ir kaimyninėse šalyse padėtis vis dar yra katastrofiška, o humanitarinės pasekmės nepakankamai rimtai įvertintos. Kinšasoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, pastarosiomis savaitėmis vykę susirėmimai ir plėšikavimai išgąsdino, kad gali niekais nueiti šalies demokratėjimo ir atkūrimo procesas. Somalyje atsinaujinusios kovos atitolina taikos perspektyvą ir padaro sunkesnę viso regiono krizę, ypač dėl migracijos ir prekybos ginklais. Rimta krizė slegia Zimbabvę. Šalies vyskupai neseniai paskelbtame dokumente nurodė vienintelį jos sprendimo būdą – maldą ir visų įsipareigojimą bendram labui.

Susitaikinimo ir taikos reikia Rytų Timorui, kur netrukus vyks svarbūs rinkimai. Taikos reikia ir Šri Lankai, kur tik derybomis įmanoma užbaigti ilgą kruviną konfliktą. Taikos reikia vis labiau neramiam ir nestabiliam Afganistanui. Artimuosiuose Rytuose, greta viltį teikiančių ženklų, jog prasidės Izraelio ir palestiniečių valdžios dialogas, nieko pozityvaus nematome Irake, kur nuolat liejasi kraujas, o civiliai gyventojai bėga iš šalies; Libano politinės institucijos pasiekė mirties tašką, šalis negali atlikti to vaidmens, kuris jai skirtas Viduržemio jūros regione, ir rimtas pavojus gresia jos ateičiai. Negaliu užmiršti ir sunkumų, kuriuos kasdien kenčia krikščionių bendruomenės. Negaliu užmiršti krikščionių bėgimo iš Palaimintosios žemės, kuri yra mūsų tikėjimo lopšys. Šitiems žmonėms su meile reiškiu dvasinį artumą.

Brangūs broliai ir seserys, vilties kupinomis akimis prisikėlusio Kristaus žaizdose mes matome žmoniją slegiančias blogybes. Prisikeldamas Viešpats nepanaikino kančios ir blogio pasaulyje, bet savo malonės gausa juos nugalėjo iš pat šaknų. Blogio įžūlumui jis priešpriešino savo meilės visagalybę. Jis parodė mums kelią į taiką ir džiaugsmą. Tai mirties nebijanti meilė. „Kaip aš jus mylėjau, – sakė apaštalams prieš mirtį, – kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34).

Tikėjimo broliai ir seserys, kurie manęs klausotės visame pasaulyje! Prisikėlęs Kristus gyvena tarp mūsų; jis yra geresnio rytojaus viltis. Kartojame drauge su Tomu: „Mano Viešpats ir mano Dievas“, o mūsų širdyse teskamba švelnūs, bet įpareigojantys Viešpaties žodžiai: „Kas nori man tarnauti, tegul seka manim. Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas“ (Jn 12, 26). Taip pat ir mes, vienybėje su juo, pasirengę už brolius guldyti gyvybę (1 Jn 3, 16), tampame taikos apaštalais, džiaugsmo, kuris nebijo skausmo, skelbėjais, prisikėlimo džiaugsmo skelbėjais. Prisikėlusio Kristaus Motina Marija teišmeldžia mums šitą Velykų dovaną. Visiems linksmų šventų Velykų!