Pratarmė

1. Meilės sakramentas [1], Šventoji Eucharistija, yra save atiduodančio Jėzaus Kristaus dovana, kuria mums atskleidžiama begalinė Dievo meilė kiekvienam žmogui. Šiuo įstabiu Sakramentu reiškiasi „didesnė“ meilė, akinanti „gyvybę už draugus atiduoti“ (plg. Jn 15, 13). Juk Jėzus mylėjo savuosius „iki galo“ (Jn 13, 1). Šiais žodžiais evangelistas parodo Jėzaus atliktą begalinį nusižeminimo aktą: prieš mirdamas už mus ant kryžiaus, jis, persijuosęs rankšluosčiu, numazgoja mokiniams kojas. Lygiai tokiu pačiu būdu, „iki galo“, atiduodamas savo kūną ir kraują, Jėzus mus tebemyli Eucharistijos sakramente. Kokia nuostaba Vakarienės metu turėjo pagauti apaštalus matant ką daro ir sako Viešpats! Kokią nuostabą Eucharistijos slėpinys turėtų sukelti mūsų širdyse!

Tiesos maistas

2. Altoriaus sakramente Viešpats pasitinka pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurtą žmogų (plg. Pr 1, 27) ir tampa jo kelio palydovu. Šiame sakramente Viešpats padaro save tiesos ir laisvės alkstančio žmogaus maistu. Kadangi tikrai išlaisvinti mus tegali tiesa (plg. Jn 8, 36), Kristus tampa mums tiesos maistu. Giliai pažindamas žmogaus prigimtį, šventasis Augustinas iškėlė aikštėn, kaip žmogus savaime, o ne veikiamas jėgos, sujuda pamatęs tai, kas jį traukia bei kursto jo troškimą. Klausdamas, kas žmogų taip galėtų judinti giliausioje jo gelmėje, šventasis vyskupas sušunka: „Ko dar karščiau trokšta siela už tiesą?“ [2]. Iš tiesų kiekvienas žmogus nenumaldomai trokšta didžiausios ir galutinės tiesos. Todėl Viešpats Jėzus, „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), duoda save žmogaus, besijaučiančio kaip ištroškęs piligrimas, širdžiai, gyvybės versmės besiilginčiai širdžiai, tiesos ieškančiai širdžiai. Kristus yra asmeniu tapusi tiesa, traukianti prie savęs pasaulį. „Jėzus yra žmogaus laisvės šiaurinė žvaigždė; be jo ji netenka krypties, nes, nepažindama tiesos, laisvė išsigimsta, izoliuojasi ir virsta plika savivale. Su Jėzumi ji vėl save atranda“ [3]. Eucharistijos sakramente Jėzus mums ypatingai parodo meilės, kuri yra pati Dievo esmė, tiesą. Ši Evangelija besiremianti tiesa skirta kiekvienam ir visam žmogui. Bažnyčia, laikanti Eucharistiją savo gyvybiškai svarbiu centru, be paliovos stengiasi laiku ir nelaiku (plg. 2 Tim 4, 2) visiems skelbti, kad Dievas yra meilė [4]. Būtent dėl to, kad Kristus tapo mums tiesos maistu, Bažnyčia kreipiasi į žmogų kviesdama laisvu noru priimti Dievo dovaną.

Eucharistijos apeigų plėtojimasis

3. Žvelgdami į Šventosios Dvasios išmintingo veikimo vadovaujamos Dievo Bažnyčios dutūkstantmetę istoriją, kupini dėkingumo stebimės apeigų formų, kuriomis atmename mūsų išganymo įvykį, darniu plėtojimusi laiko tėkmėje. Nuo pirmųjų amžių įvairių formų, ir šiandien spindinčių senųjų Rytų Bažnyčių apeigose, iki romiškųjų apeigų paplitimo, nuo aiškių Tridento Susirinkimo ir šv. Pijaus V mišiolo nurodymų iki Vatikano II Susirinkimo panorėto liturginio atnaujinimo – kiekvienu Bažnyčios istorijos laikotarpiu Eucharistijos šventimas liturginėse apeigose visais savo daugialypiais turtais švyti kaip Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė bei viršūnė. 2005 m. spalio 2–23 d. Vatikane vykęs vienuoliktasis paprastasis Vyskupų sinodo visuotinis susirinkimas už šią istoriją Dievui ypač dėkojo, pripažindamas joje veikus Šventąją Dvasią. Sinodo tėvai ypatingu būdu konstatavo bei patvirtino nuo Vatikano II Susirinkimo įgyvendinti pradėtos liturgijos reformos teigiamą įtaką [5]. Vyskupų sinodas turėjo galimybę pasverti jos recepciją po Susirinkimo. Daug kas ją įvertino teigiamai. Sunkumai ir kai kurie minėti piktnaudžiavimai, kaip buvo sakyta, negali užtemdyti liturgijos reformos, kur dar glūdi iki šiol nesurasti lobiai, vertingumo ir pagrįstumo. Kalbant konkrečiai, svarbu suvokti Susirinkimo pageidautus pokyčius vienybės, ženklinančios apeigų istorinį plėtojimąsi, šviesoje bei nedaryti dirbtinių pertrūkių [6].

Vyskupų sinodas ir Eucharistijos metai

4. Be to, būtina pabrėžti ryšį tarp naujausiojo Vyskupų sinodo Eucharistijos klausimais ir to, kas pastaraisiais metais vyko Bažnyčioje. Pirmiausia mintimis turėtume grįžti prie Didžiojo 2000 metų jubiliejaus, kuriuo mano garbingasis pirmtakas, Dievo tarnas Jonas Paulius II Bažnyčią įvedė į trečiąjį krikščioniškąjį tūkstantmetį. Jubiliejaus metai neabejotinai buvo itin paženklinti Eucharistijos. Taip pat nevalia užmiršti, kad Vyskupų sinodas įvyko pirma Jono Pauliaus II įžvalgiai visai Bažnyčiai pageidautų Eucharistijos metų ir tam tikra prasme juos parengė. Šį tarptautiniu Eucharistijos kongresu Guadalajaroje 2004 m. spalio mėnesį prasidėjusį laikotarpį užbaigė penkių eucharistiniu pamaldumu itin išsiskyrusių palaimintųjų – vyskupo Jozefo Bilczewskio, kunigų Gaetano Catanoso, Zygmunto Gorazdowskio ir Alberto Hurtado Cruchaga bei kapucino Felice da Nicosia – kanonizacija Sinodo vienuoliktojo susirinkimo pabaigoje. Paakintos Jono Pauliaus II apaštališkajame laiške Mane nobiscum Domine [7] pateiktų mokymų ir Dievo kulto bei sakramentinės drausmės kongregacijos pasiūlymų [8], vyskupijos ir įvairios bažnytinės organizacijos ėmėsi daugybės iniciatyvų, kuriomis siekta pažadinti bei sustiprinti tikinčiųjų eucharistinį tikėjimą, geriau rūpintis Eucharistijos šventimu, paskatinti adoruoti Eucharistiją ir padrąsinti dėtis prie iš Eucharistijos kylančio ir stokojančius pasiekiančio veiklaus solidarumo. Galiausiai dar paminėtina mano garbingojo pirmtako paskutinioji enciklika Ecclesia de Eucharistia [9]: jis mums paliko patikimą magisterinį dokumentą apie Eucharistijos mokymą ir paskutinį kartą paliudijo, koks ypatingas vaidmuo jo gyvenime teko šiam dieviškajam sakramentui.

Šio paraginimo tikslas

5. Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu siekiama aprėpti Vyskupų sinodo paskutiniojo paprastojo visuotinio susirinkimo apmąstymų bei pasiūlymų daugialypę įvairovę – pradedant Lineamenta dėl Instrumentum laboris, Relationes ante et post disceptationem, Sinodo tėvų, auditores ir seseriškųjų Bažnyčių delegatų pranešimais ir baigiant Propositiones – trokštant pateikti keletą pagrindinių gairių Bažnyčioje naujam eucharistiniam polėkiui bei užsidegimui atgaivinti. Turėdamas prieš akis didžiulį mokymo bei drausmės pobūdžio paveldą, šio sakramento atžvilgiu sukauptą amžių tėkmėje [10], ir atsiliepdamas į Sinodo tėvų pageidavimą [11], šiame dokumente norėčiau paraginti krikščionių tautą giliau suvokti Eucharistijos slėpinio, liturginio veiksmo, ir iš Eucharistijos kaip meilės sakramento kylančio naujo dvasinio kulto ryšį. Šiuo atžvilgiu šį paraginimą norėčiau sieti su savo pirmąja enciklika Deus caritas est, kur apie Eucharistijos sakramentą dažnai kalbama siekiant išryškinti jo santykį su krikščioniškąja Dievo ir artimo meile: „Kūnu tapęs Dievas traukia mus visus prie savęs. Tada pasidaro aišku, kodėl Eucharistija vadinama ir agape: joje Dievo agapė prisiartina prie mūsų, kad mumyse ir per mus atliktų savo darbą“ [12].

Pirmoji dalis
EUCHARISTIJA – SLĖPINYS, KURIS TURI BŪTI TIKIMAS

„Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kuris jį siuntė“ (Jn 6, 29)

Eucharistinis Bažnyčios tikėjimas

6. „Tikėjimo slėpinys!“ – šiais žodžiais iškart po konsekracijos žodžių kunigas skelbia švenčiamą slėpinį, išreikšdamas nuostabą žmogaus supratimą pranokstančio duonos ir vyno substancijos virsmo Kristaus kūnu ir krauju akivaizdoje. Eucharistija išties yra iškilus „tikėjimo slėpinys“: ji – „mūsų tikėjimo santrauka ir visuma“ [13]. Bažnyčios tikėjimas yra iš esmės eucharistinis tikėjimas ir maisto sau pirmiausia gauna ant Eucharistijos stalo. Tikėjimas ir sakramentai – du vienas kitą papildantys Bažnyčios gyvenimo aspektai. Tikėjimą, pažadintą skelbiamo Dievo žodžio, maitina bei ugdo maloningas susitikimas su prisikėlusiu Viešpačiu per sakramentus: „Tikėjimas reiškiasi apeigomis, o apeigos stiprina tikėjimą“ [14]. Todėl altoriaus sakramentas visada yra Bažnyčios gyvenimo centre; „Eucharistijos dėka Bažnyčia vis iš naujo gimsta“ [15]. Juo gyvesnis Dievo tautoje eucharistinis tikėjimas, juo karščiau ji dalyvauja Bažnyčios gyvenime sąmoningai laikydamasi Kristaus savo mokiniams patikėtosios misijos. Tą liudija pati Bažnyčios istorija. Kiekviena didelė reforma vienaip ar kitaip susijusi su tikėjimo Viešpaties eucharistiniu buvimu savo tautoje atradimu iš naujo.

Švenčiausioji Trejybė ir Eucharistija

Duona iš dangaus

7. Pirmas eucharistinio tikėjimo dėmuo yra pats Dievo slėpinys, trejybinė meilė. Jėzaus pokalbyje su Nikodemu aptinkame šiuo atžvilgiu iškalbingus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Šiais žodžiais parodomas giliausias Dievo dovanos pagrindas. Jėzus Eucharistijoje dovanoja ne „kažką“, bet save patį; jis aukoja savo kūną ir išlieja savo kraują. Taip jis dovanoja visą savo egzistenciją, atskleisdamas pirmapradę šios meilės versmę. Jis yra Dievo mums duotas amžinasis Sūnus. Evangelijoje dar kartą išgirstame Jėzaus žodžius. Padauginta duona ir žuvimi pamaitinęs žmonių minią, savo pašnekovams, nusekusiems paskui jį iki Kafarnaumo sinagogos, jis pasako: „Mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“ (Jn 6, 32–33) ir net sutapatina su ta duona save, savo kūną ir kraują: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Taip Jėzus parodo, jog jis yra amžinojo Tėvo žmonėms dovanojama gyvenimo duona.

Neužsitarnaujama Švenčiausiosios Trejybės dovana

8. Eucharistijoje atsiskleidžia visą išganymo istoriją vairuojantis meilės planas (plg. Ef 1, 10; 3, 8–11). Joje Dievo Trejybė (Deus Trinitas), kuri, kaip tokia, yra meilė (plg. 1 Jn 4, 78), visiškai susipina su mūsų žmogiškuoju būviu. Duonoje ir vyne, kurių pavidalais Kristus dovanoja mums save Velykų pokylyje (plg. Lk 22, 14–20; 1 Kor 11, 23–26), mus pasiekia visas dieviškasis gyvenimas, leisdamas mums jame sakramentiškai dalyvauti. Dievas yra Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios tobula meilės bendrystė. Jau sukūrimo momentu žmogus pašaukiamas tam tikru būdu dalyvauti dieviškajame gyvybės alsavime (plg. Pr 2, 7). Tačiau mirusiame bei prisikėlusiame Kristuje ir išlietoje Šventojoje Dvasioje, kuri teikiama be saiko (plg. Jn 3, 34), esame įsileidžiami į giliausias Dievo gelmes [16]. Jėzus Kristus, „kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui“ (Žyd 9, 14), per Eucharistijos dovaną padaro mus paties Dievo gyvenimo dalininkais. Tai visiškai neužsitarnaujama dovana, su kaupu įvykdanti Dievo pažadus. Bažnyčia šią dovaną priima, švenčia bei garbina ištikimo klusnumo dvasia. „Tikėjimo slėpinys“ yra trejybinės meilės slėpinys, kuriame dalyvauti esame kviečiami per malonę. Todėl ir mes su Augustinu turime sušukti: „Jei matai meilę, matai Trejybę“ [17].

Eucharistija: Jėzus – tikras paaukotasis Avinėlis

Naujoji ir amžinoji sandora Avinėlio kraujyje

9. Misija, dėl kurios pas mus atėjo Jėzus, įvykdoma Paschos slėpinyje. Prieš atiduodamas savo dvasią, nuo kryžiaus, ant kurio kabėdamas visus prie savęs traukia (plg. Jn 12, 32), jis pasako: „Atlikta“ (Jn 19, 30). Jo klusnumo „iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) slėpinys davė pradžią naujajai ir amžinajai Sandorai. Jo nukryžiuotame kūne galutinai susijungė Dievo laisvė ir žmogaus laisvė kaip neišardoma, amžinai galiojanti sąjunga. Dievo Sūnaus visiems laikams buvo permaldauta ir žmogaus nuodėmė (plg. Žyd 7, 27; 1 Jn 2, 2; 4, 10). „Jo mirtimi ant kryžiaus, – esu rašęs kitur, – Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė“ [18]. Paschos slėpiniu esame tikrai išlaisvinami iš blogio ir mirties. Įsteigdamas altoriaus sakramentą pats Jėzus kalbėjo apie „naująją ir amžinąją Sandorą“, sudarytą jo išlietu krauju (plg. Mt 26, 28; Lk 22, 20). Šis galutinis jo misijos tikslas buvo akivaizdus nuo jo viešojo gyvenimo pradžios. Jonas Krikštytojas, ant Jordano kranto pamatęs ateinantį Jėzų, sušunka: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29). Reikšminga, kad tie patys žodžiai pakartojami per kiekvienas šventąsias Mišias kunigui kviečiant priimti Komuniją: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes! Laimingi, kurie pakviesti į Avinėlio puotą!“ Jėzus yra tikrasis Velykų Avinėlis, savanoriškai save už mus paaukojęs ir taip davęs pradžią naujajai ir amžinajai Sandorai. Ši radikali naujybė, mums vis iš naujo siūloma per kiekvieną šventimą, glūdi Eucharistijoje [19].

Eucharistijos įsteigimas

10. Tai atveda mus prie Eucharistijos įsteigimo per Paskutinę vakarienę apmąstymo. Ji vyko ritualinio valgymo, kuriuo minėtas Izraelio tautos steigiamasis įvykis – išlaisvinimas iš Egipto vergovės, kontekste. Šiuo su avinėlių aukojimu sujungtu ritualiniu valgymu (plg. Iš 12, 1–28. 43–51) būdavo atmenama praeitis, tačiau kartu tai buvo ir pranašiškas atminimas, žinios apie būsimus išlaisvinimo darbus skelbimas. Juk tauta žinojo, jog anas išlaisvinimas nebuvo galutinis, nes jos istoriją vis dar tebeženklino vergovė ir nuodėmė. Taip ankstesnio išlaisvinimo atminimas virsdavo didesnio, absoliutaus, visuotinio ir galutinio išlaisvinimo prašymu bei lūkesčiu. Į tokį kontekstą Jėzus įdeda savo dovanos naujybę. Aukštinimo maldoje, Berakah, jis ne tik dėkoja Tėvui už didžius praeities įvykius, bet ir už savo paties „išaukštinimą“. Įsteigdamas Eucharistijos sakramentą, Jėzus užbėga už akių bei į sakramentą įtraukia ir Kryžiaus auką, ir prisikėlimo pergalę. Kartu jis atsiskleidžia kaip tikrasis paaukotasis avinėlis, Dievo plane, pasak Petro pirmojo laiško (plg. 1, 18–20), numatytas dar prieš pasaulio įkūrimą. Įdėdamas savo dovaną į tokį kontekstą, Jėzus aikštėn iškelia savo mirties bei prisikėlimo – slėpinio, atnaujinančio istoriją ir visą kosmosą, – reikšmę. Eucharistijos institucija iš tiesų rodo, kaip Jėzaus mirtis, kaip tokia, smurtinė ir beprasmiška, tapo iškiliausios meilės ir žmonijos galutinio išlaisvinimo iš blogio aktu.

Figura transit in veritatem

11. Taip Jėzus savo radikalią naujybę įtraukia į seną žydų aukos valgymą. Mums, krikščionims, tokio valgymo kartoti nereikia. Tėvai pagrįstai sakė, kad figura transit in veritatem: kas iš anksto skelbė būsimus dalykus, tas dabar užleido vietą pačiai tiesai. Senasis ritualas buvo atliktas ir galutinai pralenktas įsikūnijusio Dievo Sūnaus meilės dovanos. Tiesos maistas, už mus paaukotas Kristus, dat figuris terminum [20]. Liepdamas: „Tai darykite mano atminimui!“ (Lk 22, 19; 1 Kor 11, 25), jis ragina mus į šią dovaną atsiliepti bei ją sakramentiškai išreikšti. Šiais žodžiais Viešpats, taip sakant, išreiškia lūkestį, kad jo Bažnyčia, kilusi iš jo aukos, šią dovaną priims ir, vadovaujama Šventosios Dvasios, išrutulios sakramento liturginę formą. Juk jo tobulos dovanos atminimo šventimo esmė yra ne tiesiog Paskutinės vakarienės pakartojimas, bet būtent Eucharistija, t. y. iš pagrindų naujas krikščioniškasis kultas. Tais savo žodžiais Jėzus mums paliko užduotį įžengti į jo „valandą“: „Eucharistija mus įtraukia į Jėzaus saviaukos aktą. Ne tik statiškai gauname įsikūnijusį Logą, bet ir esame įimami į jo saviaukos dinamiką“ [21]. Jis „įtraukia mus į save“ [22]. Duonos ir vyno substancijos virsmu jo kūnu ir krauju kūrinijai dovanojamas radikalaus pokyčio pradas, savotiškas, vartojant šiandien gerai žinomą įvaizdį, „atomo branduolio dalijimasis“, prasiskverbiantis iki pačios būties šerdies, pokytis, turintis išjudinti tikrovės virsmo procesą, kurio galutinis tikslas yra viso pasaulio perkeitimas į būvį, kai Dievas bus visa visame kame (plg. 1 Kor 15, 28).

Šventoji Dvasia ir Eucharistija

Jėzus ir Šventoji Dvasia

12. Savo žodžiais ir duona bei vynu Viešpats pats mums suteikė pagrindinius naujo kulto elementus. Bažnyčia, jo Sužadėtinė, pašaukta kasdien jo atminimui švęsti eucharistinį pokylį. Taip ji atperkamąją savo Sužadėtinio auką įrašo į istoriją ir leidžia jai sakramentiniu pavidalu būti visose kultūrose. Šis didysis slėpinys švenčiamas liturginėmis formomis, Bažnyčios, vadovaujamos Šventosios Dvasios, išplėtotomis laike ir erdvėje [23]. Čia turime iš naujo įsisąmoninti esminį vaidmenį, tenkantį Šventajai Dvasiai plėtojant liturgines formas ir gilinant dieviškuosius slėpinius. Globėja, pirmoji dovana tikintiesiems [24], veikusi jau sukūrimo metu (plg. Pr 1, 2), pilnatviškai esti visame įsikūnijusio Žodžio gyvenime: juk Jėzus Kristus buvo pradėtas Mergelės Marijos Šventosios Dvasios veikimu (plg. Mt 1, 18; Lk 10, 21); pradėdamas savo viešąją veiklą, ant Jordano kranto matė, kaip ji, tarsi balandis, ant jo nusileidžia (plg. Mt 3, 16 ir par.); toje pačioje Dvasioje jis veikia, kalba ir džiūgauja (plg. Lk 10, 21); ir joje gali paaukoti pats save (plg. Žyd 9, 14). Jono pateikiamose vadinamosiose „atsisveikinimo kalbose“ Jėzus aiškiai susieja savo gyvybės atidavimą Paschos slėpinyje su Dvasios atsiuntimu saviesiems (plg. Jn 16, 7). Prisikėlęs ir savo kūne tebenešiojantis kančios žymes, jis pats gali skleisti Dvasią (plg. Jn 20, 22), padaryti mokinius savo misijos dalininkais (plg. Jn 20, 21). Dvasia mokinius visko išmokys ir jiems primins viską, ką Kristus yra sakęs (plg. Jn 14, 26), nes jai, kaip tiesos Dvasiai (plg. Jn 15, 26), pridera vesti mokinius į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Apaštalų darbuose pasakojama, kad Dvasia Sekminių dieną nužengia ant apaštalų, susirinkusių melstis su Marija (plg. 2, 1–2), ir uždega juos užduočiai skelbti Evangeliją visoms tautoms. Dvasios galia pats Kristus yra bei veikia savo Bažnyčioje, pradedant jos gyvybiniu centru – Eucharistija.

Šventoji Dvasia ir Eucharistijos šventimas

13. Turint tai prieš akis, tampa suprantamas esminis Šventosios Dvasios vaidmuo švenčiant Eucharistiją ir ypač transsubstanciacijoje. Tą aiškiai suvokė Bažnyčios tėvai. Kirilas Jeruzalietis savo Katechezėse primena, jog „maloningojo Dievo meldžiame atsiųsti Šventąją Dvasią ant prieš mus esančių atnašų, kad duona virstų Kristaus kūnu, o vynas – Kristaus krauju. Ką Šventoji Dvasia paliečia, tas yra pašventintas ir perkeistas“ [25]. Šv. Jonas Auksaburnis irgi nurodo, jog kunigas, švęsdamas auką, šaukiasi Šventosios Dvasios [26]: pasak jo, kunigas, kaip Elijas, Dievo tarnas, prašo Šventąją Dvasią nužengti, kad „ant aukos nusileidusi malonė uždegtų visų sielas“ [27]. Prie dvasinio tikinčiųjų gyvenimo daug prisidėti gali aiškesnis Eucharistijos maldos išmanymas: šalia Kristaus per Paskutinę vakarienę ištartų žodžių joje pateikiama epiklezė, kuria Tėvo prašoma atsiųsti Šventąją Dvasią, kad duona ir vynas taptų Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, o visa bendruomenė vis labiau virstų Kristaus Kūnu [28]. Dvasia, kurios celebrantas meldžia ant altoriaus padėtiems duonai ir vynui, yra ta pati, kuri suvienija tikinčiuosiuos „į vieną kūną“, padarydama juos Tėvui patinkančia dvasine auka [29].

Eucharistija ir Bažnyčia

Eucharistija – Bažnyčios priežastinis pradas

14. Per Eucharistijos sakramentą Jėzaus įtraukia tikinčiuosius į savo „valandą“; taip jis parodo jo norėtąjį ryšį tarp savęs ir mūsų, tarp jo asmens ir Bažnyčios. Iš tiesų pats Kristus kryžiaus auka pagimdė Bažnyčią kaip savo Sužadėtinę bei Kūną. Bažnyčios tėvai išsamiai apmąstė santykį tarp iš miegančio Adomo šono kilusios Ievos (plg. Pr 2, 21–23) ir naujosios Ievos, būtent Bažnyčios, kilusios iš į mirties miegą nugrimzdusio Kristaus atverto šono: iš perdurto šono, pasak Jono, ištekėjo kraujo ir vandens (plg. Jn 19, 34), sakramentų simbolis [30]. Kontempliuojantis žvilgsnis „į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37), verčia mus apmąstyti priežastinį ryšį tarp Kristaus aukos, Eucharistijos ir Bažnyčios. Iš tiesų: „Bažnyčia gyva Eucharistija“ [31]. Kadangi joje sudabartinama atperkamoji Kristaus auka, pirmiausia reikia suvokti, kad „priežastinė Eucharistijos įtaka jausta jau pačiose Bažnyčios ištakose“ [32]. Eucharistija yra mums save dovanojantis ir mus kaip savo kūną statydinantis Kristus. Taigi įtaigaus grįžtamojo ryšio tarp Bažnyčią statydinančios Eucharistijos ir Eucharistiją įgyvendinančios Bažnyčios [33] pirmutinė priežastis nusakoma pirmoje formuluotėje: Bažnyčia Eucharistijoje esančio Kristaus slėpinį gali švęsti bei garbinti tik todėl, kad pirmiau jai save kryžiaus aukoje yra dovanojęs Kristus. Bažnyčios galimybės „įgyvendinti“ Eucharistiją visiškai šaknijasi jo savęs dovanojime jai. Tai dar vienas įtikinamas Jono formuluotės: „Jis mus pirmas pamilo“ (plg. 1 Jn 4, 19) aspektas. Tad kiekviename šventime išpažįstame ir Kristaus dovanos pirmumą. Priežastinė Eucharistijos įtaka Bažnyčios ištakai galiausiai atskleidžia tai, kad jis mus „pirmas pamilo“ ne tik chronologine, bet ir ontologine prasme. Jis amžinai tas, kuris mus pirmas pamilo.

Eucharistija ir bažnytinė bendrystė

15. Tad Eucharistija steigia Bažnyčios egzistenciją ir veiklą. Todėl ankstyvojoje krikščionybėje iš Mergelės Marijos gimęs Kristaus Kūnas, jo eucharistinis Kūnas ir bažnytinis Kūnas vadinti viena ir ta pačia Corpus Christi sąvoka [34]. Šis tradicijoje gerai paliudytas faktas padeda mums geriau įsisąmoninti Kristaus ir Bažnyčios neatskiriamumą. Atiduodamas save už mus aukoje, savo dovanojimusi jis iš anksto veiksmingai paskelbė Bažnyčios slėpinį. Iškalbinga, kad II Eucharistijos maldoje, šaukiantis Globėjos, prašymas suvienyti Bažnyčią formuluojamas tokiais žodžiais: „Kad mus, Kristaus Kūno ir Kraujo aukos dalyvius, Šventoji Dvasia sutelktų vienybėn.“ Tokia formuluote duodama aiškiai suprasti, kad Eucharistijos sakramento res yra tikinčiųjų vienybė bažnytinėje bendrystėje. Taip Eucharistija atsiskleidžia kaip bendrystės slėpinys pačiuose Bažnyčios pradmenyse [35].

Į Eucharistijos ir bendrystės santykį savo enciklikoje Ecclesia de Eucharistia dėmesį atkreipė jau Dievo tarnas Jonas Paulius II. Kristaus atminimą jis pavadino „aukščiausia sakramentine bendrystės Bažnyčioje apraiška“ [36]. Bažnytinės bendrystės vienybė konkrečiai reiškiasi krikščionių bendruomenėse ir atnaujinama Eucharistijos aktu, jas jungiančiu ir kartu dalijančiu į dalines Bažnyčias, „in quibus et ex quibus una et unica Ecclesia catholica exsistit“ [37]. Būtent tokia kiekvienoje vyskupijoje susibūrus apie savo vyskupą švenčiamos vienatinės Eucharistijos tikrovė leidžia mums suprasti, kaip dalinės Bažnyčios egzistuoja in ir ex Ecclesia. „Iš Viešpaties eucharistinio Kūno vienatinumo bei nedalumo neišvengiamai išplaukia jo mistinio Kūno, vienos ir nedalios Bažnyčios, vienatinumas. Iš eucharistinio centro kyla būtinas kiekvienos švenčiančios bendruomenės, kiekvienos dalinės Bažnyčios atvirumas: leisdamasi įtraukiama į atvirą Viešpaties glėbį, ji įrikiuojama į vienatinį ir nedalų kūną“ [38]. Dėl šios priežasties per Eucharistijos šventimą kiekvienas tikintysis yra jo Bažnyčioje, būtent Kristaus Bažnyčioje. Tokioje tinkamai suprantamoje eucharistinėje perspektyvoje bažnytinė bendrystė prieš akis iškyla kaip savo prigimtimi visuotinė tikrovė [39]. Šiuo bažnytinės bendrystės eucharistinio pagrindo išryškinimu galima veiksmingai prisidėti prie ekumeninio dialogo su Bažnyčiomis ir Bažnytinėmis bendruomenėmis, nesančiomis visiškoje bendrystėje su Petro Sostu. Juk dėl Eucharistijos Katalikų Bažnyčią su ortodoksų Bažnyčiomis, išlaikiusiomis Eucharistijos slėpinio autentišką ir visą prigimtį, objektyviai sieja artimas ryšys. Sykiu Eucharistijos bažnytinio pobūdžio akcentavimas gali tapti ypatingu dialogo ir su Reformacijos pagimdytomis Bendruomenėmis elementu [40].

Eucharistija ir sakramentai

Bažnyčios sakramentiškumas

16. Vatikano II Susirinkimas primena, jog „sakramentai, kaip ir visos bažnytinės tarnybos bei apaštalavimo darbai, yra susiję su šventąja Eucharistija ir į ją nukreipti. Juk Švenčiausiojoje Eucharistijoje glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų Velykų avinėlis ir gyvoji duona, Šventosios Dvasios gaivinamu ir gyvybe trykštančiu savo kūnu teikiantis žmonėms gyvenimą. Šitaip žmonės kviečiami ir vedami drauge su Kristumi aukoti save pačius, savo darbus ir visus sukurtuosius daiktus“ [41]. Šis tvirtas Eucharistijos ryšys su kitais sakramentais bei krikščioniškuoju gyvenimu iš pagrindų suvokiamas sakramentu laikant patį Bažnyčios slėpinį [42]. Susirinkimas šiuo atžvilgiu patvirtino: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ [43]. Kaip, pasak šventojo Kiprijono, „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės suvienyta tauta“ [44], ji yra trejybinės bendrystės sakramentas.

Tai, kad Bažnyčia yra „visuotinis išganymo sakramentas“ [45], rodo, kaip sakramentinė „tvarka“ galiausiai lemia būdą, kuriuo Kristus, vienatinis Gelbėtojas, per Dvasią pasiekia mūsų gyvenimą visomis jo plotmėmis. Bažnyčia gauna save ir kartu save išreiškia septyniais sakramentais, per kuriuos Dievo malonė konkrečiai paliečia tikinčiųjų egzistenciją, idant visas Kristaus atpirktas gyvenimas taptų Dievui patinkančiu kultu. Šioje perspektyvoje norėčiau pabrėžti keletą Sinodo tėvų aikštėn iškeltų elementų, galinčių padėti suvokti visų sakramentų santykį su Eucharistijos slėpiniu.

I. Eucharistija ir įkrikščioninimas

Eucharistija – įkrikščioninimo pilnatvė

17. Jei Eucharistija tikrai yra Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė bei viršūnė, tai iš to visų pirma išplaukia, kad įkrikščioninimo kelias nukreiptas į prisiartinimo prie šio sakramento galimybę. Pasak Sinodo tėvų, čia turėtume klausti, ar mūsų krikščioniškosiose bendruomenėse pakankamai suvokiamas Krikšto, Sutvirtinimo ir Eucharistijos ryšys [46]. Juk niekada nevalia užmiršti, kad mes krikštijami bei sutvirtinami turint prieš akis Eucharistiją. Šitai verčia pastoracinėje praktikoje skatinti vieningiau suvokti viso įkrikščioninimo kelią. Krikšto sakramentas, kuriuo esame padaromi panašūs į Kristų [47], priimami į Bažnyčią ir per kurį tampame Dievo vaikais, yra vartai į visus sakramentus. Juo esame įrikiuojami į vieną Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12, 13), į kunigiškąją tautą. Tačiau tai, kas mums dovanota Krikštu, tobulinama dalyvaujant Eucharistijos aukoje. Dvasios dovanos irgi suteikiamos, kad statydintume Kristaus Kūną (plg. 1 Kor 12) ir vis plačiau liudytume Evangeliją pasaulyje [48]. Todėl Švenčiausioji Eucharistija padaro įkrikščioninimą tobulą ir yra viso sakramentinio gyvenimo centras bei tikslas [49].

Įkrikščioninimo sakramentų seka

18. Atsižvelgiant į tai, būtina skirti dėmesio įkrikščioninimo sakramentų sekos temai. Bažnyčioje yra įvairių tradicijų. Jų įvairovę aiškiai atspindi bažnytiniai Rytų papročiai [50] ir net Vakarų praktika suaugusiųjų įkrikščioninimo [51], palyginti su vaikų [52], atžvilgiu. Tačiau tokie skirtumai yra ne dogminio, bet pastoracinio pobūdžio. Konkrečiai derėtų ištirti, kokia praktika galėtų geriausiai padėti tikintiesiems padaryti Eucharistijos sakramentą, į kurį krypsta visas įkrikščioninimas, centru. Vyskupų konferencijos, artimai bendradarbiaudamos su kompetentingomis Romos kurijos dikasterijomis, tepasveria dabartinių įkrikščioninimo būdų veiksmingumą, idant tikintieji, palaikomi mūsų bendruomenių teikiamo ugdymo, vis labiau bręstų ir savo gyvenimą darytų tikrai eucharistinį, tokį, kad kiekvienam galėtų įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15).

Įkrikščioninimas, bažnytinė bendruomenė ir šeima

19. Niekada nevalia užmiršti, kad visas įkrikščioninimas yra atsivertimo kelias, nueitinas padedant Dievui ir nuolatos remiantis bažnytine bendruomene, nepriklausomai nuo to, ar priimami į Bažnyčią prašosi suaugusieji, kaip yra pirmosios evangelizacijos vietovėse ar daugelyje sekuliarizuotų sričių, ar sakramentų savo vaikams prašo tėvai. Čia pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į įkrikščioninimo ir šeimos santykį. Krikšto, Sutvirtinimo ir pirmos šventosios Komunijos priėmimas yra esminiai momentai ne tik sakramentus priimančiam asmeniui, bet ir visai šeimai, kuriai jos auklėjimo užduotį vykdyti padėti turėtų bažnytinė bendruomenė ir jos įvairūs dėmenys [53]. Čia norėčiau pabrėžti pirmosios Komunijos svarbą. Ši diena daugybei tikinčiųjų pagrįstai įsirėžia į atmintį kaip pirmoji akimirka, kai jie pajaučia, nors ir pradmeniškai, asmeninio susitikimo su Jėzumi reikšmę. Parapijos pastoracija privalo tinkamai pasinaudoti šia tokia reikšminga proga.

II. Eucharistija ir Sutaikinimo sakramentas

Jų vidinis ryšys

20. Sinodo tėvai pagrįstai pareiškė, kad meilė Eucharistijai skatina vis labiau branginti Sutaikinimo sakramentą [54]. Dėl ryšio tarp šių sakramentų autentiška katechezė negali atsisakyti siūlyti atgailos kelią (plg. 1 Kor 11, 27–29). Pripažįstame, kad tikintieji mūsų laikais supami kultūros, kuri stengiasi ištrinti nuodėmės pajautą [55], skatindama paviršutinišką laikyseną, leidžiančią užmiršti būtinybę būti Dievo malonės būvyje norint tinkamai priimti Komuniją [56]. Nuodėmės suvokimo praradimą iš tiesų lydi tam tikras Dievo meilės supratimo paviršutiniškumas. Tikintiesiems labai naudinga prisiminti elementus, šventųjų Mišių apeigose aiškiai išreiškiančius ir savosios nuodėmės, ir kartu Dievo gailestingumo suvokimą [57]. Be to, Eucharistijos ir Sutaikinimo ryšys primena mums, kad nuodėmė niekada nėra vien individualus dalykas; ji visuomet pažeidžia bažnytinę bendrystę, į kurią esame įtraukti Krikštu. Todėl Sutaikinimas, pasak Sinodo tėvų, yra laboriosus quidam baptismus [58]; tuo jie norėję pabrėžti, kad atsivertimo kelio rezultatas yra ir visiškos bažnytinės bendrystės atkūrimas, pasireiškiantis grįžimu prie Eucharistijos [59].

Kai kurios pastoracinės pastabos

21. Sinodas priminė, jog vyskupui tenka pastoracinė pareiga savo vyskupijoje reikiamai atgaivinti katechezę apie iš Eucharistijos išplaukiantį atsivertimą ir skatinti tikinčiųjų dažną išpažintį. Visiems kunigams privalu dosniai, veikliai ir kompetentingai atsidėti Sutaikinimo sakramento teikimui [60]. Šiuo atžvilgiu būtina pasirūpinti, kad klausyklos mūsų bažnyčiose būtų gerai matomos ir vaizdžiai rodytų šio sakramento reikšmę. Ganytojų prašau įdėmiai prižiūrėti, kaip Sutaikinimo sakramentas atliekamas, ir bendrojo išrišimo praktiką apriboti: ji taikytina tik numatytais atvejais [61], įprastine forma išlaikant asmeninę išpažintį [62]. Būtinybės iš naujo atrasti sakramentinį atleidimą akivaizdoje kiekvienoje vyskupijoje visada turėtų būti penitenciaras [63]. Iš naujo įsisąmoninti Eucharistijos ir Sutaikinimo santykį galiausiai gali labai padėti subalansuota ir išmintinga sau ar mirusiesiems įgyjamų atlaidų praktika. Jais Dievo akyse gaunamas „atleidimas nuo laikinųjų bausmių už nuodėmes, dėl kurių atsiradusi kaltė jau panaikinta“ [64]. Naudojimasis atlaidais padeda mums suvokti, kad vien savo išgalėmis niekada neįstengiame atitaisyti padaryto blogio ir kad kiekvieno individo nuodėmės daro žalą visai bendruomenei; be to, atlaidų praktika, kadangi šalia mokymo apie begalinius Kristaus nuopelnus apima ir mokymą apie šventųjų bendrystę, parodo, „kaip glaudžiai esame Kristuje vienas su kitu suvienyti ir kaip labai kiekvieno antgamtinis gyvenimas gali padėti kitiems“ [65]. Kadangi tarp atlaidų gavimo sąlygų numatyta išpažintis ir sakramentinės Komunijos priėmimas, atlaidų praktikavimas gali veiksmingai palaikyti tikinčiuosius atsivertimo kelyje bei atrandant Eucharistijos centriškumą krikščionio gyvenime.

III. Eucharistija ir Ligonių patepimas

22. Jėzus ne tik išsiuntė savo mokinius gydyti ligonių (plg. Mt 10, 8; Lk 9, 2; 10, 9), bet ir įsteigė jiems ypatingą – Ligonių patepimo – sakramentą [66]. Jokūbo laiškas mums liudija šį sakramentinį veiksmą buvus jau pirmojoje krikščionių bendruomenėje (plg. 5, 14–16). Eucharistija rodo, kaip Kristaus kančios ir mirtis paverčiamos meile, o Ligonių patepimu kenčiantysis taip suvienijamas su Kristaus auka visų išganymo labui, kad šventųjų bendrystės slėpinyje jis irgi gali dalyvauti atperkant pasaulį. Šių sakramentų ryšys, be to, išryškėja ligai pasunkėjus: „Paliekantiems šį gyvenimą Bažnyčia greta Ligonių patepimo siūlo Eucharistiją kaip Viatiką“ [67]. Išeinant pas Tėvą, susivienijimas su Kristaus Kūnu ir Krauju pasirodo kaip amžinojo gyvenimo ir galios prisikelti sėkla: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54). Kadangi šventasis Viatikas atveria sergančiajam Paschos slėpinio pilnatvę, būtina garantuoti jo praktiką [68]. Dėmesys ligoniams bei pastoracinis rūpinimasis jais neabejotinai teikia didelę dvasinę naudą visai bendruomenei, nes juk žinome, kad visa, ką padarėme mažiausiajam, padarėme pačiam Jėzui (plg. Mt 25, 40).

IV. Eucharistija ir Šventimų sakramentas

In persona Christi capitis

23. Vidinis ryšys tarp Eucharistijos ir Šventimų sakramento išplaukia iš pačių Jėzaus žodžių per Paskutinę vakarienę: „Tai darykite mano atminimui!“ (Lk 22, 19). Juk savo mirties išvakarėse Jėzus įsteigė Eucharistiją ir kartu padėjo pagrindą Naujosios sandoros kunigystei. Jis yra kunigas, auka ir altorius: tarpininkas tarp Dievo Tėvo ir tautos (plg. Žyd 5, 5–10), permaldavimo auka (plg. 1 Jn 2, 2; 4, 10), pati save aukojanti ant kryžiaus altoriaus. Niekas negali sakyti: „tai yra mano Kūnas“ ir „tai yra mano taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo...“, išskyrus, kai daro tai Kristaus, naujosios ir amžinosios Sandoros vienintelio vyriausiojo kunigo (plg. Žyd 8–9), vardu bei atstovaudamas jo asmeniui. Vyskupų sinodas tarnaujamosios kunigystės temą jau yra aptaręs kituose susirinkimuose, tiek tarnybos tapatybės [69], tiek kandidatų ugdymo [70] atžvilgiu. Šia proga paskutiniame susirinkime vykusio dialogo šviesoje norėčiau priminti kelis svarbius, Eucharistijos ir Šventimų sakramentų santykio momentus. Pirmiausia būtina patvirtinti Šventimų sakramento ir Eucharistijos sąryšį, aptinkamą būtent Mišiose, vadovaujamose Kristaus kaip Galvos asmeniui atstovaujančio vyskupo arba kunigo.

Pasak Bažnyčios mokymo, kunigystės šventimai yra būtina galiojamo Eucharistijos šventimo sąlyga [71]. Mat „pats Kristus veikia savoje Bažnyčioje kaip savo kūno Galva, savo kaimenės Ganytojas, atperkamosios aukos Vyriausiasis Kunigas“ [72]. Žinoma, įšventintasis kunigas, siųsdamas Dievui Bažnyčios maldą, atnašaudamas Eucharistijos auką, veikia ir Bažnyčios vardu [73]. Todėl kunigams privalu suvokti, kad visoje jų tarnyboje į pirmą vietą statytini ne jie patys ar jų nuomonė, bet Jėzus Kristus. Bet kuris mėginimas padaryti save pagrindiniu liturginio vyksmo veikėju, prieštarauja kunigiškajai tapatybei. Kunigas pirmiausia yra tarnas ir turi nuolatos stengtis būti ženklas, kuris kaip klusnus įrankis Kristaus rankose kreipia į Jį patį. Tai ypač išreiškiama nuolankumu, su kuriuo, klusniai laikantis apeigų, vadovaujama liturginiam vyksmui atsiliepiant į jį širdimi bei dvasia ir vengiant visko, kas galėtų daryti nederamo susireikšminimo įspūdį. Todėl dvasininkams siūlau vis giliau suvokti, kad tikroji eucharistinė tarnyba yra nuolankus tarnavimas Kristui ir jo Bažnyčiai. Kunigystė, pasak šv. Augustino, yra amoris officium [74], gerojo ganytojo, kuris dėl avių atiduoda savo gyvybę, tarnystė (plg. Jn 10, 14–15).

Eucharistija ir kunigiškasis celibatas

24. Sinodo tėvai panoro pabrėžti, kad tarnaujamoji kunigystė šventimais reikalauja pasidaryti visiškai panašiam į Kristų. Su visa pagarba Rytų Bažnyčių skirtingoms praktikoms bei tradicijoms būtina patvirtinti kunigiškojo celibato, pagrįstai laikomo neįkainojamu turtu, giliąją prasmę; Rytų Bažnyčiose šitai patvirtinama tuo, kad kandidatai į vyskupus atrenkami tik iš celibatiškai gyvenančių kunigų ir kad daugelio kunigų savanoriškai praktikuojamas celibatas labai vertinamas. Toks kunigo apsisprendimas savitai išreiškia jo savęs atidavimą, darantį jį panašų į Kristų, ir jo pasiaukojimą vien dėl Dievo karalystės [75]. Tai, kad Kristus, amžinasis Vyriausiasis Kunigas, pats savo misiją iki kryžiaus aukos įgyvendino mergeliškumo būvyje, teikia patikimą pagrindą suvokti lotyniškųjų apeigų Bažnyčios tradicijos prasmę. Todėl neužtenka kunigiškąjį celibatą suprasti vien funkciniu aspektu. Iš tiesų tai ypatingas būdas savo gyvenseną padaryti panašią į paties Kristaus gyvenseną. Toks pasirinkimas pirmiausia išsiskiria jungtuvių pobūdžiu ir yra tapatinimasis su Kristaus kaip Sužadėtinio, atiduodančio savo gyvybę už sužadėtinę, širdimi. Vienydamasis su didžiąja bažnytine tradicija, Vatikano II Susirinkimu [76] ir savo pirmtakais Petro tarnyboje [77], patvirtinu celibatinio kunigiškojo gyvenimo kaip visiško bei išskirtinio savęs atidavimo Kristui, Bažnyčiai ir Dievo karalystei ženklo grožį bei reikšmę ir todėl patvirtinu jo privalomumą lotyniškajai tradicijai. Brandos, džiaugsmo ir savęs atidavimo ženklinamas kunigiškasis celibatas yra didžiulė palaima Bažnyčiai ir pačiai visuomenei.

Kunigų stygius ir pašaukimų pastoracija

25. O dėl ryšio tarp Šventimų sakramento ir Eucharistijos, tai Sinodas apsvarstė nelengvą įvairių vyskupijų, susiduriančių su kunigų stygiumi, padėtį. Kunigų trūksta ne tik kai kuriose pirmosios evangelizacijos srityse, bet ir ilgą krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse. Prie problemos sprendimo neabejotinai prisidėtų tolygesnis kunigų pasiskirstymas. Todėl būtina dėti pastangas, kad padėtis būtų geriau suvokiama. Vyskupai pastoraciniams poreikiams turėtų pasitelkti, atsižvelgdami į atitinkamas charizmas, pašvęstojo gyvenimo institutus ir naujas bažnytines grupuotes bei paraginti dvasininkijos narius būti labiau pasirengusius tarnauti Bažnyčiai ten, kur būtina, net jei tai verstų pasiaukoti [78]. Be to, Sinode diskutuota dėl pastoracinių priemonių, kuriomis būtų siekiama skatinti, ypač tarp jaunuolių, vidinį atvirumą pašaukimams į kunigystę. Tokios padėties neįmanoma pakeisti vien paprastais pragmatiniais sprendimais. Vyskupai, spaudžiami visiškai suprantamų kunigų stygiaus nulemtų funkcinių rūpesčių, neturėtų atsisakyti pašaukimo tyrimo arba į seminariją ugdyti priimti bei šventimus teikti kandidatams, neturintiems kunigiškajai tarnybai būtinų savybių [79]. Nepakankamai parengta dvasininkija, gavusi šventimus be reikiamo patikrinimo, vargiai įstengs tinkamai liudyti, žadinti kitiems norą dosniai atsiliepti į Kristaus kvietimą. Į pašaukimų pastoraciją būtina tikrai įtraukti visą krikščionių bendruomenę ir aprėpti visas jos gyvenimo sritis [80]. Toks platus pastoracinis darbas neabejotinai turėtų apimti užduotį skatinti jautresnes šiuo atžvilgiu būti šeimas, dažnai abejingas, jei ne atvirai priešiškas, pašaukimui į kunigystę. Jos turėtų dosniai atsiverti gyvybės dovanai ir mokyti savo vaikus būti klusnius Dievo valiai. Vienu žodžiu, pirmiausia reikia nebijoti jaunuoliams siūlyti radikaliai sekti paskui Kristų, parodant, koks tai patrauklus dalykas.

Dėkingumas ir viltis

26. Galiausiai būtina su didesniu tikėjimu bei viltimi kliautis Dievo iniciatyva. Net jei kai kuriose srityse konstatuotinas kunigų stygius, niekada nevalia prarasti pasitikėjimo, kad Kristus šauks vyrus, kurie, padėję visa kita į šalį, visiškai atsidės šventųjų slėpinių šventimui, Evangelijos skelbimui ir pastoracinei tarnybai. Šia proga norėčiau išreikšti visos Bažnyčios dėkingumą vyskupams bei kunigams, ištikimai, su atsidavimu ir uoliai vykdantiems savo misiją. Bažnyčia, savaime suprantama, dėkinga ir diakonams, kuriems rankos buvo uždėtos „ne kunigauti, o tarnauti“ [81]. Pasiūlius Sinodo susirinkimui, ypatingą padėką skiriu fidei donum kunigams, kurie, netausodami savo jėgų, Žodžio skelbimu ir gyvybės Duona kompetentingai bei uoliai statydina bendruomenę, taip tarnaudami Bažnyčios misijai [82]. Dievui reikia dėkoti už daugybę kunigų, kuriems Kristaus tarnyboje teko pakelti kančių iki savo gyvybės paaukojimo. Jie faktų kalba parodo, ką reiškia visiškai būti kunigu. Tai jaudinantys liudijimai, galintys paskatinti daugelį jaunuolių sekti paskui Kristų, atiduoti savo gyvenimą kitų labui ir būtent per tai atrasti tikrąjį gyvenimą.

V. Eucharistija ir santuoka

Eucharistija – jungtuvių sakramentas

27. Eucharistija, meilės sakramentas, ypatingu būdu susijusi su santuokos suvienytų vyro ir moters meile. Šį ryšį mūsų laikais būtina pažinti giliau [83]. Popiežius Jonas Paulius II nekart patvirtino jungtuvinį Eucharistijos pobūdį ir jos ypatingą ryšį su Santuokos sakramentu: „Eucharistija yra mūsų atpirkimo sakramentas. Ji yra jaunikio ir nuotakos sakramentas“ [84]. Negana to, „visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tarytum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas prieš vestuvių puotą, Eucharistiją“ [85]. Eucharistija neišsemiamu būdu stiprina kiekvienos krikščioniškos santuokos neišardomą vienybę bei meilę. Joje santuokinis saitas sakramento galia vidujai sujungtas su eucharistine jaunikio Kristaus ir nuotakos Bažnyčios vienybe (plg. Ef 5, 31–32). Jaunikio ir nuotakos Kristuje duodamam ir jų gyvenimo bei meilės bendruomenę įsteigiančiam abipusiam sutikimui irgi būdingas eucharistinis matmuo. Pauliaus teologijoje santuokinė meilė, tiesą sakant, yra Kristaus meilės savo Bažnyčiai sakramentinis ženklas – meilės, kurios viršūnė yra kryžius, jo „jungtuvių“ su žmonija išraiška ir kartu Eucharistijos ištaka bei centras. Todėl visiems, kurie savo šeimą pagrindė Santuokos sakramentu, Bažnyčia rodo ypatingą dvasinį artumą [86]. Šeima – namų Bažnyčia [87] – yra prioritetinė bažnytinio gyvenimo sritis, pirmiausia dėl esminio vaidmens krikščioniškai auklėjant vaikus [88]. Šiame kontekste Sinodas taip pat siūlė pripažinti nepakartojamą moters misiją šeimoje ir visuomenėje – misiją, kurią privalu ginti, sergėti ir skatinti [89]. Jos kaip žmonos ir motinos tapatybė yra neišdildoma tikrovė, kurios niekada nevalia nuvertinti.

Eucharistija ir santuokos nepakartojamumas

28. Būtent šio vidinio santuokos, šeimos ir Eucharistijos ryšio šviesoje galima aptarti kelias pastoracines problemas. Ištikimas, neišardomas ir išskirtinis Kristų ir Bažnyčią vienijantis bei sakramentiškai Eucharistija išreiškiamas ryšys atitinka pirmapradį antropologinį faktą, kad vyrui privalu galutinai susisaistyti su viena moterimi ir priešingai (plg. Pr 2, 54; Mt 19, 5). Turėdamas tai galvoje, Sinodas gilinosi į klausimą, kokia pastoracinė praktika taikytina Evangelijos žinią išgirstantiems asmenims iš poligamiją praktikuojančių kultūrų. Tokią situaciją išgyvenantiems ir krikščionių tikėjimui atsiveriantiems asmenims būtina padėti savo žmogiškąjį projektą integruoti į radikalią Kristaus naujybę. Katechumenato metu Kristus palyti juos jų ypatingoje būklėje ir pašaukia į meilės tiesos pilnatvę, žengiant būtinų atsižadėjimų keliu bei turint prieš akis tobulą bažnytinę bendrystę. Bažnyčia juos lydi švelnia ir kartu bekompromise pastoracija [90], pirmiausia parodydama jiems šviesą, kuri, sklisdama iš krikščioniškojo slėpinio, apšviečia žmogaus prigimtį bei troškimus.

Eucharistija ir santuokos neišardomumas

29. Jei Eucharistija išreiškia Dievo meilės Kristuje savo Bažnyčiai neatšaukiamumą, tada suprantama, kodėl ta meilė ir Santuokos sakramento atžvilgiu reikalauja neišardomumo, kurio neišvengiamai ilgisi kiekviena tikra meilė [91]. Todėl daugiau negu pateisinamas yra pastoracinis dėmesys, Sinodo skirtas skausmingoms situacijoms, į kurias patenka Santuokos sakramentą atšventę, vėliau išsituokę ir naują ryšį užmezgę tikintieji. Tai sunki ir sudėtinga pastoracinė problema, tikra šiandienės visuomenės rykštė, vis labiau įsimetanti ir į katalikiškus sluoksnius. Meilė tiesai ganytojus įpareigoja stengtis tinkamai dvasiškai padėti šios problemos paliestiems tikintiesiems gerai pasverti įvairias situacijas [92]. Vyskupų sinodas patvirtino Šventuoju Raštu (plg. Mk 10, 2–12) pagrįstą Bažnyčios praktiką neteikti sakramentų vėl susituokusiems išsituokusiesiems, nes jų padėtis bei gyvenimo būvis objektyviai prieštarauja tam Kristaus ir jo Bažnyčios meilės susivienijimui, kurį žymi bei įgyvendina Eucharistija. Tačiau nepaisant jų padėties vėl susituokę išsituokusieji toliau priklauso Bažnyčiai, kuri apgaubia juos ypatingu dėmesiu trokšdama, kad jie, kiek įmanydami, ir toliau puoselėtų krikščioniškąją gyvenseną dalyvaudami, nors ir be Komunijos priėmimo, šventosiose Mišiose, klausydamiesi Dievo žodžio, praktikuodami Eucharistijos adoraciją, melsdamiesi, įsitraukdami į bendruomenės gyvenimą, plėtodami sąžiningą dialogą su kunigu ar dvasiniu vadovu, su atsidavimu praktikuodami artimo meilę, darydami atgailos darbus ir auklėdami vaikus.

Kai kyla teisėtų abejonių dėl sakramentiškai sudarytos santuokos galiojimo, būtina imtis būtinų priemonių jos pagrįstumui patikrinti. Todėl, be išlygų laikantis kanonų teisės [93], reikia laiduoti vietinių bažnytinių teismų buvimą, jų pastoracinį pobūdį ir tinkamą bei spartų veikimą [94]. Norint garantuoti spartų bažnytinių teismų darbą, kiekvienoje vyskupijoje turi pakakti reikiamai parengtų asmenų. Primenu, jog egzistuoja „didelė pareiga institucinį Bažnyčios veikimą teismuose kuo labiau priartinti prie tikinčiųjų“ [95]. Tačiau besąlygiškai vengtina, kad pastoracinis rūpinimasis nebūtų klaidingai palaikytas kaip priešingas teisei. Veikiau derėtų remtis prielaida, jog pamatinis teisės ir pastoracijos sąlyčio taškas yra meilė tiesai: pastaroji niekada nėra abstrakti, bet „susijusi su kiekvieno tikinčiojo žmogiškuoju bei krikščioniškuoju keliu“ [96]. Kai galiausiai santuoka nepripažįstama niekine, o objektyvios sąlygos iš tikrųjų daro bendrą gyvenimą negalimą, Bažnyčia ragina tokius tikinčiuosius įsipareigoti gyventi, laikantis Dievo įstatymo, kaip draugams, kaip broliui ir seseriai; tada, paisydami Bažnyčios patvirtintos praktikos, jie galės vėl artintis prie eucharistinio stalo. Kad toks kelias būtų galimas ir vaisingas ir tarp tikinčiųjų nekiltų painiavos dėl santuokos vertingumo, būtinos ganytojų pastangos bei tinkamos bažnytinės iniciatyvos [97].

Turėdamas prieš akis daugiasluoksnę kultūrinę aplinką, daugelyje šalių gyvenamą Bažnyčios, Sinodas taip pat siūlė kuo rūpestingiausiai rengti sužadėtinius santuokai bei iš anksto patikrinti, kaip jie žiūri į Santuokos sakramento galiojimui būtinus įsipareigojimus. Rimtas tyrimas šiuo klausimu gali padėti išvengti, kad emociniai impulsai arba paviršutiniški motyvai paskatintų jaunuolius prisiimti pareigas, kurių jie po to negalės pakelti [98]. Gėris, Bažnyčios ir visos visuomenės laukiamas iš santuokos bei ja grįstos šeimos, yra per didelis, kad šioje ypatingoje pastoracinėje srityje nebūtų nuodugniai darbuojamasi. Santuoka ir šeima yra institucijos, kurias būtina skatinti bei ginti nuo kiekvieno galimo jų tiesos klaidingo supratimo, nes kiekviena joms daroma žala iš tikrųjų yra žmogiško bendro gyvenimo, kaip tokio, sužeidimas.

Eucharistija ir eschatologija

Eucharistija – dovana žmogui kelyje

30. Jei tiesa, kad sakramentai yra tikrovė, priklausanti Bažnyčiai, per laiką keliaujančiai [99] prisikėlusio Kristaus pergalės visiško apsireiškimo link, tai lygiai taip pat tiesa, kad mums, ypač Eucharistijos liturgijoje, leidžiama iš anksto paragauti eschatologinio atbaigimo, kurio link keliauja kiekvienas žmogus ir visa kūrinija (plg. Rom 8, 19 ir t.). Žmogus sukurtas tikrai ir amžinai laimei, kurią dovanoti tegali Dievo meilė. Tačiau mūsų sužeista laisvė pasiklystų, jei negalėtų jau dabar kažkiek patirti būsimos pilnatvės. Apskritai kiekvienas žmogus, kad žengtų teisinga kryptimi, turi būti kreipiamas į galutinį tikslą. Šis galutinis tikslas yra pats Kristus, Viešpats, nuodėmės ir mirties Nugalėtojas, ypatingu būdu prisiartinantis prie mūsų Eucharistijos šventime. Tad nors ir esame šiame pasaulyje „ateiviai ir svečiai“ (1 Pt 2, 11), tikėjimu jau dalyvaujame prisikėlusios gyvybės pilnatvėje. Eucharistinis pokylis, parodydamas savo aiškiai eschatologinį matmenį, padeda mūsų keliaujančiai laisvei.

Eschatologinis pokylis

31. Apmąstydami šį slėpinį, galime sakyti, kad Jėzus savo atėjimu atsiliepė į Izraelio tautos, visos žmonijos ir iš esmės net kūrinijos lūkestį. Savęs atidavimu jis objektyviai pradėjo eschatologinį amžių. Kristus atėjo, kad suburtų išsklaidytą Dievo tautą (plg. Jn 11, 25), bei aiškiai parodė savo ketinimą surinkti Sandoros bendruomenę, taip išpildant Dievo pažadą protėviams (plg. Jer 23, 3; 31, 10; Lk 1, 55. 70). Pašaukdamas Dvylika, kurie turėjo simbolizuoti dvylika Izraelio genčių, ir per Paskutinę vakarienę prieš savo atperkamąją kančią patikėdamas jiems jo atminimo šventimą, Jėzus parodė norįs užduotį būti jo pradėto eschatologinio surinkimo ženklu ir įrankiu istorijoje perduoti visai jo įsteigtai bendruomenei. Todėl kiekviename Eucharistijos šventime sakramentiškai vyksta eschatologinis Dievo tautos susirinkimas. Eucharistinis pokylis mums yra tikra pranašų skelbto (plg. Iz 25, 6–9), Naujajame Testamente „Avinėlio vestuvėmis“ (plg. Apr 19, 7–9) pavadinto ir šventųjų bendrystės džiaugsme švęsimo [100] galutinio pokylio anticipacija.

Malda už mirusius

32. Eucharistijos šventimas, kuriuo skelbiame Viešpaties mirtį ir prisikėlimą laukdami jo ateinant, yra būsimos šlovės, kuria mūsų kūnas bus pašlovintas, laidas. Švęsdami mūsų išganymo atminimą, stipriname kūno prisikėlimo ir galimybės vėl veidu į veidą susitikti su pirma mūsų tikėjimo paženklintais išėjusiaisiais viltį. Turėdamas tai prieš akis, kartu su Sinodo tėvais norėčiau visiems tikintiesiems priminti užtariamosios maldos – ypač šv. Mišių – už mirusius, kad jie nuskaistinti galėtų palaimingai regėti Dievą, svarbą [101]. Atradę eschatologinį matmenį, glūdintį švenčiamoje bei adoruojamoje Eucharistijoje, turėsime atramą savo kelyje bei būsime guodžiami šlovės vilties (plg. Rom 5, 2; Tit 2, 13).

Eucharistija ir Mergelė Marija

33. Iš Eucharistijos santykio su kitais sakramentais ir iš eschatologinės šventųjų slėpinių reikšmės išplaukia krikščioniškosios egzistencijos, pašauktos kiekvieną akimirką būti dvasiniu kultu ir Dievui patinkančia atnaša, visumos kontūrai. Net jei ir tiesa, kad visi dar esame pakeliui į visišką mūsų vilties išsipildymą, tai nereiškia, jog jau dabar negalime dėkingai pripažinti, kad visa, ką Dievas mums dovanojo, tobulai įgyvendinta Mergelėje Marijoje, Dievo ir mūsų Motinoje: jos paėmimas į dangų su kūnu ir siela mums yra tikros vilties ženklas, nes mums, keliaujantiems per laiką, nurodo eschatologinį tikslą, kurio iš anksto jau dabar paragauti mums leidžia Eucharistijos sakramentas.

Švenčiausiojoje Mergelėje Marijoje įžvelgiame tobulai įgyvendintą sakramentinį būdą, kuriuo Dievas pasiekia bei į savo išganomąją iniciatyvą įtraukia žmogiškąjį kūrinį. Nuo angelo apreiškimo iki Sekminių įvykio Marija iš Nazareto rodosi kaip asmuo, savo laisve visiškai klusnus Dievo valiai. Nekaltasis prasidėjimas iš tiesų atskleidžia jos besąlygišką klusnumą Dievo žodžiui. Klusnus tikėjimas kaip atsakas į Dievo veikimą ženklina kiekvieną jos gyvenimo akimirką. Kaip besiklausanti Mergelė, ji gyvena visiškoje dermėje su dieviškąja valia; žodžius, pasiekiančius ją iš Dievo, ji saugoja savo širdyje ir, dėliodama juos it mozaiką, mokosi giliau suprasti (plg. Lk 2, 19. 51). Marija yra didi tikinčioji, kupina pasitikėjimo, atsiduodanti į Dievo rankas bei patikinti save jo valiai [102]. Šis slėpinys vis intensyvėja, kol galop visiškai įtraukiamas į Jėzaus atperkamąją misiją. Kaip pareiškė Vatikano II Susirinkimas, „palaimintoji Mergelė žengė tikėjimo taku ir ištikimai išlaikė vienybę su Sūnumi iki pat kryžiaus, prie kurio stovėjo ne be Dievo plano (plg. Jn 19, 25), skaudžiai kentėjo drauge su savo Viengimiu ir motinos širdimi jungėsi su jo auka, meilingai sutikdama, kad būtų aukojama jos pagimdytoji atnaša. Galiausiai to paties Kristaus Jėzaus, mirštančio ant kryžiaus, ji buvo pavesta mokiniui kaip motina šiais žodžiais: Moterie, štai tavo sūnus“ [103]. Nuo angelo apreiškimo iki kryžiaus Marija yra ta, kuri priima kūnu joje tapusį ir galiausiai mirties tyloje nutylantį Žodį. Galiausiai ji yra ta, kuri savo rankomis apkabina nuo kryžiaus nuimtą jau nebegyvą kūną to, kuris tikrai savuosius mylėjo „iki galo“ (Jn 13, 1).

Todėl kaskart, kai švęsdami Eucharistiją artinamės prie Kristaus Kūno ir Kraujo, gręžiamės ir į ją, kuri tam visiškai pritardama už visą Bažnyčią priėmė Kristaus auką. Sinodo tėvai pagrįstai patvirtino, jog „Marija duoda pradžią Bažnyčios dalyvavimui Atpirkėjo aukoje“ [104]. Ji yra Nesuteptoji, besąlygiškai priimanti Dievo dovaną ir taip susiejama su išganomuoju darbu. Marija iš Nazareto, gimstančios Bažnyčios paveikslas, rodo, kaip kiekvienas iš mūsų turėtų priimti dovaną, kuria Eucharistijoje save padaro Jėzus.

Antroji dalis
EUCHARISTIJA – ŠVĘSTINAS SLĖPINYS

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos“ (Jn 6, 32)

Lex orandi ir lex credendi

34. Vyskupų sinodas daug laiko skyrė vidiniam santykiui tarp eucharistinio tikėjimo ir eucharistinio šventimo apmąstyti, išryškindamas lex orandi ir lex credendi ryšį bei pabrėždamas liturginio vyksmo pirmenybę. Eucharistija išgyventina kaip autentiškai švenčiamas tikėjimo slėpinys, aiškiai suvokiant, kad „intellectus fidei visada ir nuo pradžių susijęs su Bažnyčios liturginiu vyksmu“ [105]. Teologiniam apmąstymui šioje srityje niekada nevalia iš akių išleisti paties Kristaus įsteigtos sakramentinės tvarkos. Kita vertus, liturginis vyksmas niekada netraktuotinas bendrai, atsietai nuo tikėjimo slėpinio. Juk mūsų tikėjimo ir eucharistinės liturgijos šaltinis yra vienas ir tas pats įvykis – Kristaus savęs atidavimas Paschos slėpinyje.

Grožis ir liturgija

35. Santykis tarp tikimo ir švenčiamo slėpinio ypatingu būdu pasireiškia teologine bei liturgine grožio vertybe. Juk liturgija, kaip ir visas kitas krikščioniškasis apreiškimas, su grožiu susijusi vidiniu ryšiu: ji yra veritatis splendor. Liturgijoje suspindi Paschos slėpinys, kuriuo mus prie savęs traukia ir į bendrystę kviečia pats Kristus. Jėzuje, kaip mėgo sakyti šventasis Bonaventūras, kontempliuojame ištakų grožį ir spindesį [106]. Ši mūsų primenama savybė yra ne grynas estetizmas, bet būdas Dievo meilės Kristuje tiesai mus pasiekti, sužavėti, uždegti, paskatinti iš savęs išžengti ir traukti prie mūsų tikrojo pašaukimo – meilės [107]. Jau kūrinijoje Dievas leidžiasi įžvelgiamas kosmoso grožyje bei darnoje (plg. Išm 13, 5; Rom 1, 19–20). Senajame Testamente aptinkame daug Dievo galios spindesio ženklų; jo šlovė reiškiasi stebuklais išrinktojoje tautoje (plg. Iš 14; 16, 10; 24, 12–18; Sk 14, 20–23). Naujajame Testamente ši grožio epifanija galutinai atbaigiama Dievo apsireiškimu Jėzuje Kristuje [108]: jame pasirodo visa dieviškoji šlovė. Sūnaus pašlovinimu suspindi bei perteikiama Dievo šlovė (plg. Jn 1, 14; 8, 54; 12, 28; 17, 1). Tačiau grožis yra ne tik formų dermė; gražiausiasis iš žmonių (plg. Ps 45, 3) slėpiningai yra ir tas, kuris buvo „nei patrauklus, nei gražus“ ir kurio dėl to „nepamėgome“ (Iz 53, 2). Jėzus Kristus mums rodo, kad meilės tiesa gali net tamsų mirties slėpinį paversti spindinčia prisikėlimo šviesa. Čia Dievo šlovės spindesys pranoksta bet kurį pasaulio viduje esantį grožį. Tikrasis grožis yra Dievo meilė, mums galutinai apsireiškusi Paschos slėpinyje.

Liturgijos grožis yra šio slėpinio dalis; jis yra aukščiausia Dievo šlovės išraiška ir tam tikra prasme žemėn nusileidęs dangus. Atperkamosios aukos atminimui kažkiek būdingas tas Jėzaus grožis, kurį Petras, Jokūbas ir Jonas mums paliudijo matę Mokytojui atsimainius pakeliui į Jeruzalę (plg. Mk 9, 2). Tad grožis nėra dekoratyvinis liturginio vyksmo veiksnys; veikiau tai jo esminis elementas, nes yra paties Dievo ir jo apreiškimo savybė. Visa tai turi mums padėti suvokti, kaip uoliai privalome rūpintis, kad liturginis vyksmas suspindėtų visa savo prigimtimi.

Eucharistijos šventimas – Christus totus darbas

Christus totus in capite et in corpore

36. Tikrasis liturgijos vidinio grožio subjektas yra prisikėlęs ir Šventojoje Dvasioje pašlovintas Kristus, į savo veikimą įtraukiantis Bažnyčią [109]. Čia labai pravartu priminti šv. Augustino žodžius, kuriais veiksmingai nusakoma Eucharistijai būdinga tikėjimo dinamika. Didysis Hipono šventasis kaip tik Eucharistijos slėpinio atžvilgiu pabrėžia, kaip Kristus daro mus panašius į save: „Duona, kurią ant altoriaus matote pašventintą per Dievo Žodį, yra Kristaus Kūnas. Taurė, arba, tiksliau, taurės turinys, pašventintas per Dievo Žodį, yra Kristaus Kraujas. Šiais ženklais Viešpats Kristus panoro patikėti mums savo Kūną ir Kraują, išlietą už mus nuodėmėms atleisti. Jei ir vieną, ir kitą teisingai priimate, patys esate tuo, ką priėmėte“ [110]. Todėl „esame padaromi ne tik krikščionimis, bet Kristumi“ [111]. Čia galime kontempliuoti įstabų Dievo veikimą, artimai suvienijantį mus su Viešpačiu Jėzumi: „Kristus nebūna galvoje nebūdamas kūne; jis visas yra galvoje ir kūne“ [112].

Eucharistija ir prisikėlęs Kristus

37. Kadangi eucharistinė liturgija iš esmės yra Dievo veikimas, kuriuo esame įtraukiami į Jėzų per Šventąją Dvasią, jos pamatas nėra mūsų savivalės objektas ir negali būti palenktas tam tikro laiko mados spaudimui. Ir čia galioja nesugriaunama Pauliaus ištara: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus“ (1 Kor 3, 11). Tautų apaštalas taip pat mums garantuoja, kad Eucharistijos atžvilgiu jis perduodąs ne jo paties sugalvotą mokymą, bet tai, ką pats yra gavęs (plg. 1 Kor 11, 23). Tad Eucharistijos šventimas įtraukia ir gyvąją Tradiciją. Bažnyčia Eucharistijos auką švenčia klausydama Kristaus įsakymo, remdamasi sava Prisikėlusiojo ir Šventosios Dvasios išliejimo patirtimi. Dėl šios priežasties krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių Viešpaties dieną renkasi duonos laužyti. Diena, kurią Kristus prisikėlė, sekmadienis, yra pirmoji savaitės diena, tą dieną, pasak Senojo Testamento tradicijos, prasidėjo kūrinija. Sukūrimo diena dabar tapo „naujojo sukūrimo“ diena, mūsų išlaisvinimo diena, kurią atmename mirusį ir prisikėlusį Kristų [113].

Ars celebrandi

38. Sinodo darbo metu daug kartų minėta būtinybė įveikti bet kurią galimą perskyrą tarp ars celebrandi, t. y. meno tinkamai švęsti, ir visavertiško, aktyvaus ir vaisingo visų tikinčiųjų dalyvavimo. Iš tiesų tinkamiausia priemonė skatinti Dievo tautą dalyvauti šventosiose apeigose yra tinkamai švęsti pačias apeigas. Ars celebrandi – geriausia actuosa participatio sąlyga [114]. Ars celebrandi kyla iš sąžiningo visų liturginių normų paisymo, nes būtent toks šventimo būdas jau du tūkstančius metų laiduoja visų tikinčiųjų, pašauktų švęsti kaip Dievo tautai, karališkajai kunigijai, šventajai tautai, tikėjimo gyvenimą (plg. 1 Pt 2, 4–5. 9) [115].

Vyskupas – iškiliausias liturgas

39. Net jei ir tiesa, kad eucharistinėje liturgijoje dalyvauja visa tauta, tinkamas ars celebrandi neišvengiamai numato užduotį, tenkančią gavusiems Šventimų sakramentą. Vyskupai, kunigai ir diakonai – kiekvienas pagal savo laipsnį – šventimą privalo laikyti savo pirmutine pareiga [116]. Pirmiausia tai galioja vyskupijos vyskupui: būtent jis yra „pirmutinis Dievo slėpinių teikėjas jam patikėtoje dalinėje Bažnyčioje, viso liturginio gyvenimo vadovas, skatintojas ir sergėtojas“ [117]. Visa tai dalinei Bažnyčiai esmingai svarbu ne tik todėl, kad bendrystė su vyskupu yra kiekvieno šventimo jo srityje galiojimo sąlyga, bet ir dėl to, kad jis pats yra pirmutinis savo Bažnyčios liturgas [118]. Jam tenka pareiga rūpintis šventimų jo vyskupijoje darniu vieningumu. Todėl jam „privalu dėti pastangas, kad kunigai, diakonai ir Kristų tikintys pasauliečiai vis giliau suprastų tikrąją liturginių apeigų prasmę ir taip būtų vedami veiklaus ir vaisingo Eucharistijos šventimo link“ [119]. Ypač raginu daryti visa, kas įmanoma, kad vyskupo vadovaujami liturginiai šventimai katedrinėje bažnyčioje vyktų be išlygų paisant ars celebrandi ir todėl galėtų būti pavyzdys visoms toje teritorijoje esančioms bažnyčioms [120].

Liturginių knygų ir ženklų turtingumo paisymas

40. Pabrėžiant ars celebrandi svarbą, aikštėn kartu iškeliama liturginių normų reikšmė [121]. Ars celebrandi turėtų skatinti šventybės pajautą ir pasitelkti tokią pajautą ugdančias išorines formas: tai apeigų darna, liturginiai dangalai, reikmenys, šventoji vieta. Eucharistijos šventimui teikia daug naudos, kai kunigai ir už liturginę pastoraciją atsakingieji stengiasi supažindinti su galiojančiomis liturginėmis knygomis bei atitinkamomis normomis ir su dideliais Romos mišiolo bendrųjų nuostatų ir Mišių skaitinių turtais. Bažnytinėse bendruomenėse jų išmanymas bei branginimas galbūt suponuojamas, bet dažnai nepagrįstai. Iš tikrųjų šiuose tekstuose glūdi lobiai, išlaikantys bei išreiškiantys Dievo tautos dutūkstantmetės istorijos tikėjimą ir kelią. Tinkamam ars celebrandi ne mažiau svarbus visų liturgijos numatytų raiškos formų – žodžio ir giesmės, gestų ir tylos, kūno judesių, dangalų liturginių spalvų – paisymas. Liturgijos prigimčiai tikrai būdinga komunikacinių ženklų, įtraukiančių visą žmogų, įvairovė. Paprastais gestais ir numatyta seka bei nustatytais momentais atliekamais santūriais ženklais perteikiama bei įtraukiama labiau negu netinkamais dirbtiniais priedėliais. Pagarba apeigų struktūrai bei jos paisymu išreiškiamas Eucharistijos kaip dovanos pripažinimas bei kartu parodoma kunigo noras nuolankiai ir dėkingai priimti neapsakomą dovaną.

Šventimui skirtas menas

41. Gilus grožio ir liturgijos ryšys turėtų paskatinti mus atidžiai pasverti visas šventimui skirtas menines raiškos priemones [122]. Svarbi sakralinio meno dalis yra bažnyčių, kuriose turėtų išryškėti presbiterijos elementų – altoriaus, krucifikso, tabernakulio, sakyklos, krėslo – vienybė, architektūra [123]. Derėtų atkreipti dėmesį, kad sakralinės architektūros tikslas yra pasiūlyti tikėjimo slėpinius ir ypač Eucharistiją švenčiančiai Bažnyčiai erdvę, geriausiai tinkančią jos liturginio vyksmo rutuliojimuisi [124]. Krikščioniškosios šventovės prigimtis apibrėžiama jau paties liturginio vyksmo, numatančio tikinčiųjų, kurie yra gyvieji šventyklos akmenys (plg. 1 Pt 2, 5), susirinkimą (ecclesia).

Tas pats principas galioja visam sakraliniam menui, pirmiausia tapybai bei skulptūrai, kur religinė ikonografija turi lygiuotis į sakramentinę mistagogiją. Asmenims, kurie atsakingi už meno kūrinių, susijusių su liturginiu vyksmu, užsakymus architektams bei menininkams, labai naudinga labiau pažinti sakralinio meno amžių tėkmėje pagimdytas formas. Todėl į seminaristų bei kunigų ugdymo programas kaip svarbią discipliną privalu įtraukti meno istoriją, ypatingą dėmesį skiriant kultiniams statiniams liturginių normų šviesoje. Apskritai būtina, kad visa, kas susiję su Eucharistija, išsiskirtų skoningu grožiu. Ypatinga pagarba bei dėmesys skirtini liturginiams dangalams, baldams, šventiesiems indams, idant jie, tarp savęs gerai ir tvarkingai suderinti, akintų stebėtis Dievo slėpiniu, rodytų tikėjimo vienybę ir stiprintų maldingumą [125].

Liturginė giesmė

42. Ypatinga vieta ars celebrandi tenka liturginei giesmei [126]. Vienoje savo garsiųjų kalbų šv. Augustinas pagrįstai patvirtina: „Naujas žmogus žino, kas yra nauja giesmė. Giedojimas yra džiaugsmo išraiška ir, jei įdėmiau pamąstytume, meilės išraiška“ [127]. Švęsti susirinkusi Dievo tauta gieda Dievui gyrių. Bažnyčia per savo dutūkstantmetę istoriją sukūrė ir tebekuria muzikos ir giesmių, sudarančių tikėjimo ir meilės paveldą, kuriam nevalia leisti pražūti. Negalima sakyti, kad liturgijoje viena giesmė prilygsta kitai. Todėl vengtina paviršutiniškų improvizacijų arba į liturgijos prasmę neatsižvelgiančių muzikinių žanrų. Kaip liturginis elementas, giesmė integruotina į paties šventimo formą [128]. Vadinasi, visa – tekstas, melodija ir atlikimas – turi atitikti švenčiamo slėpinio prasmę, apeigų dalis ir liturginius laikus [129]. Galiausiai, gerbdamas įvairias pakraipas ir labai girtinas įvairias tradicijas, atsiliepdamas į Sinodo tėvų prašymą, pageidaučiau, kad derama pagarba būtų rodoma grigališkajai giesmei [130], kaip tikrajai Romos liturgijos giesmei [131].

Eucharistijos šventimo struktūra

43. Priminęs pagrindinius ars celebrandi elementus, iškilusius Sinodo darbuose, dabar norėčiau atsigręžti į tam tikras Eucharistijos šventimo struktūros dalis, kurioms mūsų laikais turėtume skirti ypatingą dėmesį, siekdami likti ištikimi giliajai Vatikano II Susirinkimo panorėto liturginio atnaujinimo, tolydžiai tęsiant didžiąją bažnytinę tradiciją, intencijai.

Liturginio vyksmo vidinė vienybė

44. Pirmiausia būtina apmąstyti šventųjų Mišių apeigų vidinę vienybę. Tiek katechizuojant, tiek švenčiant būtina vengti sudaryti įspūdį, kad dvi apeigų dalys į visumą sujungtos kaip atskiros. Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija – įskaitant pradžios ir pabaigos apeigas – „taip artimai susijusios, kad sudaro vieną kulto aktą“ [132]. Dievo žodį ir Eucharistiją tikrai jungia gilus ryšys. Klausantis Dievo žodžio, gimsta arba stiprėja tikėjimas (plg. Rom 10, 17); Eucharistijoje kūnu tapęs Žodis dovanoja mums save kaip dvasinį maistą [133]. Tad „Bažnyčia gyvybės duoną gauna bei tikintiesiems siūlo nuo abiejų, Žodžio ir Kristaus Kūno, stalų“ [134]. Todėl visada reikėtų turėti galvoje, kad Bažnyčios liturgijoje skaitomas bei skelbiamas Dievo žodis į Eucharistiją veda kaip į savo natūralų tikslą.

Žodžio liturgija

45. Kartu su Sinodu prašau visada deramai parengti bei įgyvendinti Žodžio liturgiją. Todėl pabrėžtinai siūlau labai stengtis, kad Dievo žodis liturgijoje būtų skaitomas gerai parengtų skaitovų. Niekada neužmirština: „Kai Bažnyčioje skaitomas Šventasis Raštas, pats Dievas kalba savo tautai ir Evangeliją skelbia savo žodyje esantis Kristus“ [135]. Jei aplinkybės to reikalauja, galima pagalvoti apie kelis įžanginius žodžius, padedančius tikintiesiems iš naujo atkreipti į tai dėmesį. Norint teisingai suprasti Dievo žodį, būtina klausytis jo ir jį priimti bažnytine dvasia bei suvokiant jo vienybę su Eucharistijos sakramentu. Juk mūsų skelbiamas ir klausomas Žodis yra kūnu tapęs Žodis (plg. Jn 1, 14); jis vidiniu ryšiu sujungtas su Kristaus asmeniu ir jo buvimu čia ir dabar sakramentiniu būdu. Kristus kalba ne tik praeityje, bet ir mūsų dabartyje ir lygiai taip pat dalyvauja liturginiame vyksme. Tokiame sakramentiniame krikščioniškojo apreiškimo kontekste [136] Dievo žodžio pažinimas ir studijos leidžia mums Eucharistiją labiau branginti, geriau švęsti bei geriau ja gyventi. Čia ištara: „Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“ [137] irgi pasirodo visiškai teisinga.

To siekiant, būtina pastoracinėmis iniciatyvomis, Žodžio liturgija bei dvasiniais skaitymais (lectio divina) padėti tikintiesiems išmokti branginti Skaitinių knygoje esančius Šventojo Rašto turtus. Be to, nevalia užmiršti skatinti tradicijos patvirtintas maldos formas – Valandų liturgiją, pirmiausia Rytinę, Vakarinę ir Naktinę, bei vigilijų šventimus. Psalmių malda, bibliniai skaitiniai ir iš didžiosios tradicijos paimti tekstai brevijoriuje gali padėti giliau patirti Kristaus ir išganymo tvarkos įvykį ir per tai savo ruožtu praturtinti Eucharistijos šventimo supratimą bei vidinį dalyvavimą jame [138].

Homilija

46. Suvokiant Dievo žodžio reikšmę, būtina gerinti homilijos kokybę. Ji yra „liturginio vyksmo dalis“ [139]; jos paskirtis skatinti geriau suprasti Dievo žodį bei padaryti jį veiksmingesnį tikinčiųjų gyvenime. Todėl kunigai privalo, „remdamiesi deramu Šventojo Rašto pažinimu, rūpestingai rengtis pamokslui“ [140]. Vengtina bendrų ir abstrakčių homilijų. Ypač prašau pamokslininkų rūpintis, kad skelbiamas Dievo žodis homilijoje būtų artimai susietas su sakramentiniu šventimu [141] ir bendruomenės gyvenimu, kad Dievo žodis Bažnyčiai tikrai būtų atrama ir gyvybė [142]. Naudinga – remiantis trejų metų skaitinių ciklu – sakyti tikintiesiems gerai apmąstytas temines homilijas, kuriomis ištisus liturginius metus būtų aptariamos didžiosios krikščioniškojo tikėjimo temos, pasitelkiant tai, kas Magisteriumo autoritetingai siūloma keturiose Katalikų Bažnyčios katekizmo „kolonose“ ir vėliau pasirodžiusioje Santraukoje: tai – Tikėjimo išpažinimas, krikščioniškojo slėpinio šventimas, gyvenimas Kristuje ir krikščioniškoji malda [143].

Atnašų paruošimas

47. Sinodo tėvai taip pat atkreipė dėmesį į atnašų paruošimą. Šitai nelaikytina savotiška „pertrauka“ tarp Žodžio liturgijos ir Eucharistijos liturgijos. Tai, be kita ko, prieštarautų dviejų dalių vieningų apeigų prasmei. Šiuo nuolankiu bei paprastu vyksmu iš tikrųjų aikštėn iškeliama labai didelė reikšmė: prie altoriaus mūsų atnešamais duona ir vynu Kristaus Atpirkėjo priimama visa kūrinija, idant būtų perkeista bei atnašaujama Tėvui [144]. Tokioje perspektyvoje prie altoriaus taip pat atnešame visą pasaulio kančią bei skausmą, būdami tikri, kad Dievo akyse viskas brangu. Šis veiksmas savo autentiška reikšme gali būti išreikštas jo neapsunkinant netinkamomis komplikacijomis. Jis leidžia įvertinti Dievo iš žmogaus reikalaujamą pirmapradį dalyvavimą, kad dieviškasis darbas jame būtų atbaigtas ir žmogaus darbui taip suteikta jo galutinė prasmė – per Eucharistijos šventimą būti suvienytam su atperkamąja Kristaus auka.

Eucharistijos malda

48. Eucharistijos malda yra „viso šventimo centras ir viršūnė“ [145]. Jos svarbą būtina reikiamai pabrėžti. Įvairios mišiole pateiktos Eucharistijos maldos mums perduotos Bažnyčios gyvosios tradicijos; jis išsiskiria neišsemiamais teologiniais ir dvasiniais turtais. Tikinčiuosius privalu mokyti tai branginti. Tam naudingi Romos mišiolo bendrieji nuostatai, kuriuose mums primenami pagrindiniai kiekvienos Eucharistijos maldos elementai: dėkojimas, pritarimo giesmė, epiklezė, įsteigimo atpasakojimas, konsekracija, anamnezė, paaukojimas, užtarimai ir baigiamoji doksologija [146]. Eucharistinį dvasingumą ir teologinį apmąstymą ypač praturtina anafora kontempliuojant gilią vienybę tarp Šventosios Dvasios šaukimosi ir įsteigimo atpasakojimo [147], kuriuo „atliekama paties Kristaus per Paskutinę vakarienę įsteigta auka“ [148]. Bažnyčia iš tiesų „ypatingu šaukimusi meldžia Šventosios Dvasios galia pašventinti žmonių paaukotas atnašas, t. y. paversti Kristaus kūnu ir krauju, ir padaryti, kad komunijoje priimama tyroji Ostija būtų išganinga visiems, kurie ją priims“ [149].

Ramybės apeiga

49. Eucharistija savo prigimtimi yra ramybės sakramentas. Šis Eucharistijos slėpinio matmuo ypatingu liturginiame šventime būdu išreiškiamas ramybės apeiga. Tai neabejotinai labai vertingas ženklas (plg. Jn 14, 27). Mūsų konfliktų naštos taip baisiai slegiamais laikais šiam veiksmui ypatinga reikšmė tenka ir bendrosios jausenos aspektu, Bažnyčiai vis labiau kaip savą suvokiant užduotį melsti Viešpatį ramybės ir vienybės dovanos sau ir visai žmonijai. Ramybė tikrai yra nenumaldomas troškimas, jaučiamas kiekvieno širdyje. Bažnyčia tampa ramybės bei susitaikymo prašančiu balsu, kylančiu iš visų geros valios žmonių vidaus, kreipdama juos į tą, kuris yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) ir geba sutaikyti tautas bei pavienius asmenis ir tada, kai to neįmanoma padaryti žmogiškomis pastangomis. Visa tai leidžia suprasti intensyvumą, dažnai lydintį liturginį ramybės apeigos šventimą. Vis dėlto Vyskupų sinodas šiame kontekste pabrėžė, jog tikslinga šį veiksmą, galintį įgyti perdėtų formų ir kaip tik prieš pat Komuniją sukelti tam tikrą sąmyšį, atlikinėti santūriau. Pravartu priminti, kad santūrumas, būtinas šventimo tinkamai aplinkai išlaikyti, jokiu būdu nesumenkina didelės šio veiksmo vertės, pavyzdžiui, tada, kai apsiribojama ramybės ženklu pasikeisti su greta esančiais asmenimis [150].

Eucharistijos dalijimas ir priėmimas

50. Kitas minėtinas šventimo momentas susijęs su šventosios Komunijos dalijimu ir priėmimu. Visų pirmiausia įšventintųjų tarnautojų bei tų, kurie, tinkamai parengti, įgalioti, tikrai esant būtinybei, vykdyti Komunijos dalijimo tarnybą, prašau daryti visa, kas įmanoma, kad šis paprastas veiksmas atitiktų asmeninio susitikimo su Viešpačiu Jėzumi sakramente reikšmę. Dėl teisingos praktikos normų, tai nurodau neseniai išleistus dokumentus [151]. Visoms krikščionių bendruomenėms privalu sąžiningai paisyti galiojančių normų, laikant jas mūsų visų tikėjimo bei meilės tokio iškilaus sakramento atžvilgiu išraiška. Be to, nevalia atsisakyti brangaus padėkos laiko po Komunijos: greta tinkamos giesmės labai naudinga gali pasirodyti pabūti susikaupus tyloje [152].

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į šiandien dažnai pasitaikančią pastoracinę problemą. Turiu galvoje tai, kad tam tikromis aplinkybėmis, pavyzdžiui, švenčiant šv. Mišias jungtuvių, laidotuvių ar panašių įvykių proga be praktikuojančių tikinčiųjų dalyvauja ir kiti, kurie galbūt kelerius metus jau nėra priėmę Komunijos arba yra gyvenimo būvyje, neleidžiančiame priimti sakramentų. Kartais šventime dalyvauja kitų krikščioniškųjų konfesijų ar net kitų religijų sekėjai. Panašių aplinkybių pasitaiko bažnyčiose, kurios yra, ypač didmiesčiuose, turistų lankymosi objektas. Savaime suprantama, jog būtina rasti galimybę trumpai ir įtaigiai visiems priminti sakramentinės Komunijos prasmę ir jos priėmimo sąlygas. Kai būtino Eucharistijos reikšmės išaiškinimo laiduoti neįmanoma, pasvarstytina, ar nebūtų tikslingiau Eucharistijos šventimą pakeisti Dievo žodžio šventimu [153].

Paleidimas: „Ite, missa est“

51. Pagaliau norėčiau stabtelėti prie to, ką Sinodo tėvai pasakė apie paleidimą Eucharistijos šventimo pabaigoje. Po palaiminimo diakonas arba kunigas atsisveikina su tauta žodžiais: „Ite, missa est.“ Tokiame atsisveikinime galime įžvelgti ryšį tarp švenčiamų Mišių ir krikščioniškosios misijos pasaulyje. Senovėje missa reikšdavo tiesiog „paleidimą“. Tačiau krikščioniškoje vartosenoje žodis įgijo vis gilesnę reikšmę, missa suprantant kaip missio ir paleidimui virstant išsiuntimu. Šiuo atsisveikinimu glaustai išreiškiama misijinė Bažnyčios prigimtis. Todėl derėtų padėti tautai giliau suvokti šį esminį bažnytinio gyvenimo dėmenį, paskatos tam semiantis iš liturgijos. Todėl gali būti naudinga pateikti atitinkamus visuotinės maldos ir baigiamojo palaiminimo tekstus, paaiškinančius ryšį tarp šv. Mišių ir krikščioniškosios misijos [154].

Actuosa participatio

Autentiškas dalyvavimas

52. Vatikano II Susirinkimas teisėtai ir pagrįstai pabrėžė veiklaus, visiško ir vaisingo visos Dievo tautos dalyvavimo Eucharistijos šventime būtinybę [155]. Šiuo laikotarpiu įgyvendintas atnaujinimas neabejotinai prisidėjo prie didelės pažangos Susirinkimo tėvų norėtąja linkme. Vis dėlto negalime nepastebėti to, jog kartais stokota tikrosios tokio dalyvavimo prasmės suvokimo. Todėl būtina aiškiai pasakyti, kad galvoje turėtas ne tiesiog išorinis aktyvumas šventimo metu. Iš tikrųjų Susirinkimo pageidautas veiklus dalyvavimas suprastinas daug esmingesne prasme, pradedant gilesniu švenčiamo slėpinio bei ryšio su kasdieniu gyvenimu suvokimu. Susirinkimo konstitucijos Sacrosanctum Concilium siūlymas, kuriuo tikintieji kviečiami Eucharistijos liturgijoje nebūti „tarsi svetimi arba nebylūs šio tikėjimo slėpinio stebėtojai“, bet „sąmoningai, pamaldžiai ir aktyviai“ dalyvauti „šventajame vyksme“ [156], kaip ir anksčiau tebegalioja. Plėtodamas mintį, Susirinkimas tęsė: „tikintieji turėtų būti mokomi Dievo žodžio, maitinami nuo Viešpaties kūno stalo; jie turėtų dėkoti Dievui ir, aukodami tyrąją atnašą ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su kunigu, išmokti aukoti save pačius ir diena iš dienos, Kristui tarpininkaujant, vis tobuliau jungtis su Dievu ir tarpusavyje, kad Dievas pagaliau būtų visa visuose“ [157].

Dalyvavimas ir kunigiškoji tarnyba

53. Liturginio vyksmo grožis ir darna reikšmingai reiškiasi tvarka, kuria kiekvienas pašauktas veikliai dalyvauti. Tai reiškia skirtingų hierarchinių vaidmenų, susijusių su pačiu šventimu, pripažinimą. Naudinga priminti, kad veiklus dalyvavimas šventime nebūtinai sutampa su ypatingos tarnybos vykdymu. Pirmiausia veikliai tikintiesiems dalyvauti nepadeda painiava, atsirandanti negebant skirti bažnytinėje bendruomenėje kiekvienam tenkančias skirtingas užduotis [158]. Ypač būtinas aiškumas dėl ypatingų kunigo užduočių. Kaip liudija Bažnyčios tradicija, jis nepamainomai yra tas, kuris vadovauja visam Eucharistijos šventimui nuo pasisveikinimo iki baigiamojo palaiminimo. Gautų šventųjų šventimų galia jis atstovauja Jėzui Kristui, Bažnyčios Galvai, ir jam būdingu būdu taip pat pačiai Bažnyčiai [159]. „Kiekvienam Eucharistijos šventimui vadovauja vyskupas arba pats, arba per savo padėjėjus kunigus“ [160]. Jam talkina diakonas, jam šventime tenka kelios ypatingos užduotys: paruošti altorių ir asistuoti kunigui, skelbti Evangeliją, kai kada sakyti homiliją, vadovauti bendruomenei per visuotinę maldą, dalyti Komuniją [161]. Greta šių su šventimais susijusių užduočių yra kitų liturginės tarnystės tarnybų, kurias pagirtinai vykdo pašvęstieji asmenys ir atitinkamai parengti pasauliečiai [162].

Eucharistijos šventimas ir įkultūrinimas

54. Po pamatinių Vatikano II Susirinkimo ištarų Sinodo tėvai dažnai pabrėždavo veiklaus tikinčiųjų dalyvavimo Eucharistijos aukoje svarbą. Norint tokį įsitraukimą skatinti, galimi tam tikri apeigų pritaikymai, atitinkantys įvairias aplinkas bei skirtingas kultūras [163]. Tai, kad būta tam tikrų piktnaudžiavimų, neužtemdo aiškaus principo, kurį privalu išlaikyti atsižvelgiant į Bažnyčios, įvairiose kultūrinėse situacijose įgyvendinančios bei švenčiančios vieną ir tą patį Kristaus slėpinį, tikruosius poreikius. Juk Viešpats Jėzus būtent Įsikūnijimo slėpinyje, gimdamas iš moters kaip tobulas žmogus (plg. Gal 4, 4), tiesiogiai atsiliepė ne tik į Senajame Testamente glūdėjusius, bet ir į visų tautų puoselėjamus lūkesčius. Taip jis parodė, kad Dievas nori mus pasiekti mūsų gyvenamojoje aplinkoje. Todėl tikinčiųjų veiksmingesniam dalyvavimui šventuosiuose slėpiniuose skatinti naudinga tęsti įkultūrinimo procesą Eucharistijos šventimo matmeniu, kartu atsižvelgiant į Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose siūlomas pritaikymo galimybes [164], aiškintinas laikantis Dievo kulto ir sakramentinės drausmės IV instrukcijoje Varietates legitimae (1994 01 25) nurodytų kriterijų [165] ir popiežiaus Jono Pauliaus II posinodiniuose paraginimuse Ecclesia in Africa, Ecclesia in America, Ecclesia in Asia, Ecclesia in Oceania ir Ecclesia in Europa išdėstytų gairių [166]. To siekdamas, vyskupų konferencijoms rekomenduoju savo veikla prisidėti prie teisingos jau paskelbtų kriterijų bei gairių ir naujų pritaikymų pusiausvyros [167], visada sutariant su Apaštalų Sostu.

Asmeninės „veiklaus dalyvavimo“ sąlygos

55. Pradėdami nagrinėti tikinčiųjų actuosa participatio šventosiose apeigose temą, Sinodo tėvai taip pat pabrėžė asmenines sąlygas, kurias privalo patenkinti kiekvienas vaisingai dalyvauti norintis tikintysis [168]. Viena iš jų neabejotinai yra nuolatinio atsivertimo dvasia, turinti ženklinti visų tikinčiųjų gyvenimą. Negalima tikėtis veiklaus dalyvavimo Eucharistijos liturgijoje, jei prie jos artinamasi paviršutiniškai, prieš tai nepatikrinus savo gyvenimo. Tokį vidinį pasirengimą skatina, pavyzdžiui, susikaupimas ir tyla, bent kelias minutes iki liturgijos pradžios, taip pat pasninkas ir, prireikus, sakramentinė išpažintis. Autentiškai dalyvauti leidžia su Dievu sutaikinta širdis. Tikintiesiems ypač primintina, jog actuosa participatio neįmanoma įgyvendinti kartu nesistengiant veikliai dalyvauti visame bažnytiniame gyvenime, taip pat apimančiame misijinį įsipareigojimą nešti Kristaus meilę į visuomenę.

Tikrai visapusiškai Eucharistijoje dalyvaujama tada, kai priimama Komunija [169]. Vis dėlto būtina rūpintis, kad ši teisinga ištara tarp tikinčiųjų neskatintų tam tikro automatizmo, tarsi jau vien dėl to, kad liturgijos metu būname bažnyčioje, turime teisę ar net pareigą artintis prie Eucharistijos stalo. Net ir tada, kai Komunijos priimti neįmanoma, dalyvavimas šventosiose Mišiose lieka būtinas, vertingas, reikšmingas ir vaisingas. Tokiomis aplinkybėmis naudinga puoselėti visiško susivienijimo su Kristumi troškimą, pavyzdžiui, dvasinės Komunijos praktiką, primenamą Jono Pauliaus II [170] ir siūlomą šventųjų dvasinio gyvenimo mokytojų [171].

Krikščionių nekatalikų dalyvavimas

56. Kalbant apie dalyvavimą, negalima palikti nuošalyje krikščionių, priklausančių su Katalikų Bažnyčia visiškos bendrystės neturinčioms Bažnyčioms ar Bažnytinėms bendruomenėms, klausimo. Čia pasakytina, jog vidinis ryšys tarp Eucharistijos ir Bažnyčios vienybės, viena vertus, verčia mus karštai trokšti dienos, kai kartu su visais Kristų tikinčiaisiais galėsime švęsti Eucharistiją ir taip regimai išreikšti Kristaus savo mokiniams (plg. Jn 17, 21) trokštos vienybės pilnatvę. Bet, kita vertus, pagarba, rodytina Kristaus Kūno ir Kraujo sakramentui, draudžia mums tai paversti vien „priemone“, be jokių skirtumų taikoma šiai vienybei pasiekti [172]. Juk Eucharistija ne tik išreiškia mūsų asmeninę bendrystę su Jėzumi Kristumi, bet ir apima visišką communio su Bažnyčia. Štai kodėl su skausmu, tačiau ne be vilties prašome krikščionių nekatalikų suprasti bei gerbti šį Biblija ir tradicija besiremiantį mūsų įsitikinimą. Manome, kad eucharistinė Komunija ir bažnytinė communio taip artimai tarp savęs susijusios, jog nesidalijant communio krikščionims nekatalikams Komunijos sakramento priimti neįmanoma. Dar beprasmiškesnė būtų tikra koncelebracija su kitų Bažnyčių ar Bažnytinių bendruomenių, neturinčių visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, tarnautojais. Nepaisant to, tebelieka galioti, kad amžinojo išganymo atžvilgiu egzistuoja galimybė pavieniams krikščionims nekatalikams suteikti Eucharistijos, Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus. Tačiau tai galima tik esant tam tikroms neįprastoms, tiksliomis sąlygomis nusakytoms situacijoms [173]. Jos aiškiai nurodytos Katalikų Bažnyčios katekizme [174] ir jo Santraukoje [175]. To sąžiningai laikytis yra kiekvieno pareiga.

Dalyvavimas per visuomenės komunikavimo priemones

57. Dėl galingos komunikavimo priemonių plėtros pastaraisiais dešimtmečiais žodis „dalyvavimas“ įgijo platesnę reikšmę, negu ji buvo praeityje. Visi su pasitenkinimu pripažįstame, kad šie įrankiai atvėrė naujas galimybes ir Eucharistijos šventimo atžvilgiu [176]. Iš šios srities pastoracijos darbuotojų tai reikalauja ypatingo pasirengimo ir budraus atsakomybės jausmo. Per televiziją transliuojamos šventosios Mišios neišvengiamai įgyja pavyzdinį pobūdį. Todėl būtina itin rūpintis net tik tuo, kad būtų švenčiama deramose ir gerai paruoštose vietose, bet ir kad tai vyktų paisant liturginių normų.

O dėl komunikavimo priemonių įgalinto dalyvavimo šventosiose Mišiose, tai tie, kurie tokias transliacijas žiūri ar jų klauso, turi žinoti, kad, esant normalioms aplinkybėms, jie neatlieka sekmadieninės pareigos. Mat vaizdų kalba tikrovė vaizduojama, bet, kaip tokia, neatgaminama [177]. Jei ir girtina, kad seni ir sergantys žmonės dalyvauja sekmadienio Mišiose klausydami radijo ar žiūrėdami televizijos transliacijų, tai to nepasakytina apie tuos, kuriems tai dingstis neiti į bažnyčią dalyvauti Eucharistijos šventime susirinkus gyvajai Bažnyčiai.

Ligonių veiklus dalyvavimas

58. Kalbėdamas apie tuos, kurie dėl ligos ar amžiaus neįstengia nuvykti į Dievo kulto vietas, norėčiau visos bažnytinės bendruomenės dėmesį atkreipti į pastoracinę būtinybę laiduoti namie ar ligoninėse esantiems ligoniams dvasinę pagalbą. Vyskupų sinode apie juos kalbėta ne kartą. Būtina rūpintis, kad šie mūsų broliai ir seserys dažnai priimtų sakramentinę Komuniją. Taip stiprindami savo ryšį su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Kristumi, jie gali pajausti, kad jų gyvenimas, aukojant savo kančias vienybėje su mūsų Viešpaties auka, visiškai įrikiuotas į Bažnyčios gyvenimą ir misiją. Ypatingas dėmesys skirtinas neįgaliesiems; jei leidžia jų būklė, krikščionių bendruomenė turi padėti jiems dalyvauti šventime kulto vietoje. Būtina pasirūpinti, kad būtų pašalintos architektūrinės kliūtys, trukdančios neįgaliesiems patekti į šventimo vietą. Galiausiai, kiek įmanoma, laiduotina Komunija pakrikštytiems bei sutvirtintiems dvasiškai neįgaliesiems: jie taip pat priima Eucharistiją jų šeimos ar juos globojančios bendruomenės tikėjimu [178].

Dėmesys kalintiesiems

59. Dvasinė tradicija, remdamasi nedviprasmiškais Kristaus žodžiais (plg. Mt 25, 36), kalinių lankyme įžvelgė vieną iš gailestingumo darbų kūnui. Tokios būklės asmenims Viešpaties aplankymas Eucharistijos sakramente ypač reikalingas. Bažnytinės bendruomenės artumo pajautimas, dalyvavimas Eucharistijoje ir šventosios Komunijos priėmimas tokiu ypatingu ir skausmingu gyvenimo tarpsniu neabejotinai gali prisidėti prie jų tikėjimo kelio kokybės ir palengvinti jų visišką socialinę reintegraciją. Išreikšdamas Sinodo susirinkime išsakytus pageidavimus, prašau vyskupijų, kiek įmanoma, skirti pakankamai jėgų rūpintis pastoracine veikla, susijusia su dvasine kalinčiųjų globa [179].

Migrantai ir dalyvavimas Eucharistijoje

60. Imdamiesi problemos tų, kurie dėl įvairių priežasčių priversti palikti savo šalį, Sinodo tėvai išreiškė ypatingą padėką besidarbuojantiems migrantų pastoracijoje. Šiame kontekste ypatingas dėmesys skirtinas katalikiškosioms Rytų Bažnyčioms priklausantiems migrantams, kurie, negana to, kad yra atsiskyrę nuo savo namų, papildomai kenčia negalėdami dalyvauti pagal jų apeigas švenčiamoje Eucharistijos liturgijoje. Todėl juos globoti tebūnie leista jų apeigų kunigui. Bet kuriuo atveju prašau vyskupų šiuos brolius ir seseris priimti Kristaus meilės dvasia. Įvairių apeigų tikinčiųjų susitikimas taip pat gali tapti proga vieniems kitus praturtinti. Pirmiausia galvoje turiu naudą, kurią gali duoti – pirmiausia dvasininkijai – įvairių tradicijų pažinimas [180].

Didelės koncelebracijos

61. Sinodo susirinkimas įvertino dalyvavimą ypatingomis progomis rengiamose didelėse koncelebracijose, kai šalia daugybės tikinčiųjų taip pat dalyvauja gausus kunigų būrys [181]. Viena vertus, nesunku įžvelgti tokių momentų reikšmę, ypač kai šventimui vadovauja kunigų bei diakonų supamas vyskupas. Kita vertus, tokiomis aplinkybėmis gali kilti problemų, susijusių su kunigijos regimos vienybės raiška, ypač per Eucharistijos maldą, ir su šventosios Komunijos dalijimu. Privalu rūpintis, kad per tokias dideles koncelebracijas nebūtų išsibarstymo. Tam reikia užbėgti už akių imantis tinkamų koordinacinių priemonių ir taip parengiant pamaldų vietą, kad ji leistų kunigams ir tikintiesiems visapusiškai ir tikrai dalyvauti. Bet kuriuo atveju būtina neužmiršti, kad tokios koncelebracijos yra išskirtinis ir rengiamos tik ypatingomis progomis.

Lotynų kalba

62. Tai, kas pasakyta, nemenkina tokių didelių liturgijų vertės. Čia pirmiausia turiu galvoje celebracijas, vykstančias per šiandien vis dažnesnius tarptautinius susitikimus. Jos brangintinos. Bažnyčios vienybei ir visuotinumui geriau išreikšti rekomenduočiau tai, ką, laikydamasis Vatikano II Susirinkimo nutarimų, pasiūlė Vyskupų sinodas [182]: liturgiją tinkama švęsti lotynų kalba, išskyrus skaitinius, homiliją ir tikinčiųjų maldą; lotyniškai turėtų būti recituojamos ir Bažnyčios tradicijos žinomiausios maldos [183] bei, jei įmanoma, atliekami kai kurie grigališkojo giedojimo fragmentai. Apskritai prašau studijų seminarijoje metu mokyti būsimuosius kunigus suprasti bei švęsti šv. Mišias lotynų kalba, naudotis lotyniškais tekstais bei grigališkuoju giedojimu. Iš akių nevalia išleisti galimybės ir tikinčiuosius išmokyti žinomiausių maldų lotynų kalba bei tam tikrų liturgijos dalių giedojimo grigališkuoju stiliumi [184].

Eucharistijos šventimas nedidelėse grupėse

63. Visiškai kitokia situacija susidaro ypatingomis pastoracinėmis aplinkybėmis, kai būtent sąmoningesnio, veiklesnio ir vaisingesnio dalyvavimo naudai pirmenybė teikiama šventimui nedidelėse grupėse. Pripažįstant tokioje alternatyvoje slypinčią auklėjamąją vertę, būtina pabrėžti, kad tokios celebracijos turėtų būti suderintos su vyskupijos pastoracinės pasiūlos visuma. Tokie eksperimentai netektų savo pedagoginio pobūdžio, jei darytų įspūdį, jog yra priešingi ar paraleliniai dalinės Bažnyčios gyvenimui. Šiuo klausimu Sinodas pabrėžė kelis kriterijus, kurių privalu laikytis: nedidelės grupės turėtų prisidėti prie parapinės bendruomenės vienijimo ir jos neskaldyti; tai patvirtintina konkrečia praktika; šios grupės turėtų skatinti vaisingai dalyvauti visame susirinkime ir, kiek įmanoma, kiekvienoje šeimoje išlaikyti liturginio gyvenimo vienybę [185].

Vidinis dalyvavimas šventime

Mistagoginė katechezė

64. Didžioji liturginė Bažnyčios tradicija mus moko, jog norint vaisingai dalyvauti būtina asmeniškai atitikti švenčiamą slėpinį, savo gyvenimą, vienijantis su Kristaus auka, atiduodant už viso pasaulio išganymą. Dėl šios priežasties Vyskupų sinodas pasiūlė rūpintis, kad tikinčiųjų vidinis nusiteikimas giliai derėtų su gestais ir žodžiais. Jei to trūktų, mūsų šventimui, kad ir koks gyvas jis būtų, grėstų pavojus nuslysti į ritualizmą. Todėl būtina ugdytis eucharistinį tikėjimą, leidžiantį tikintiesiems asmeniškai išgyventi tai, kas švenčiama. Turint prieš akis esminę šio asmeninio ir sąmoningo participatio svarbą, kokios galėtų būti tinkamos ugdymo priemonės? Sinodo tėvai šiuo atžvilgiu vieningai pasiūlė mistagoginės katechezės, padedančios tikintiesiems vis geriau įsiskverbti į švenčiamus slėpinius, kelią [186]. Ypač dėl ars celebrandi ir actuosa participatio ryšio reikia visų pirma patvirtinti, „jog geriausia katechezė apie Eucharistiją yra pati gerai švenčiama Eucharistija“ [187]. Liturgija jau iš prigimties geba pedagogiškai veiksmingai supažindinti tikinčiuosius su švenčiamu slėpiniu. Būtent todėl seniausioje Bažnyčios tradicijoje krikščioniškajam ugdymui, neapleidžiant tikėjimo sisteminio supratimo, buvo būdingas patirtinis matmuo, kur lemiamas vaidmuo tekdavo gyvam ir įtikinamam, autentiškų liudytojų perteikiamam susitikimui su Kristumi. Todėl su slėpiniais supažindinantis asmuo visų pirma yra liudytojas. Toks susitikimas katechizuojant pagilinamas ir savo versmę bei viršūnę pasiekia švenčiant Eucharistiją. Iš tokios pamatinės krikščioniškojo patyrimo struktūros išplaukia mistagoginio kelio būtinybė; jame niekada neturėtų trūkti trijų elementų:

a) Pirmiausia tai apeigų aiškinimas išganymo įvykių šviesoje, laikantis Bažnyčios gyvosios tradicijos. Eucharistijos šventimo begaliniai turtai iš tikrųjų nuolatos kreipia į išganymo istoriją. Nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje tikrai galime švęsti visą tikrovę suvienijantį centrą (plg. Ef 1, 10). Krikščionių bendruomenė Jėzaus gyvenimo įvykius, ypač Paschos slėpinį, suprato kaip susijusius su visu Senojo Testamento keliu.

b) Mistagoginė katechezė, be to, turėtų stengtis parodyti apeigose esančių ženklų prasmę. Ši užduotis ypač neatidėliotina tokiais technizuotais mūsų laikais, kai gresia pavojus prarasti gebėjimą suvokti ženklus bei simbolius. Mistagoginė katechezė, labiau negu informuoti, turi žadinti bei ugdyti tikinčiųjų jautrumą ženklų bei gestų, kurie kartu su žodžiais sudaro apeigas, kalbai.

c) Galiausiai mistagoginė katechezė turėtų stengtis atskleisti apeigų santykį su krikščioniškuoju gyvenimu visais jo matmenimis – darbo ir įsipareigojimo, mąstymo ir jautimo, veiklos ir poilsio. Mistagoginio kelio dalis taip pat yra užduotis išryškinti apeigomis švenčiamų slėpinių ryšį su misijine tikinčiųjų atsakomybe. Šia prasme galutinis mistagogijos rezultatas yra suvokimas, jog švenčiami šventieji slėpiniai pamažu keičia asmens gyvenimą. Apskritai viso krikščioniškojo auklėjimo tikslas yra mokyti tikintįjį, kaip „naują žmogų“, suaugusiojo tikėjimo, leidžiančio jam savo aplinkoje liudyti jį gaivinančią krikščioniškąją viltį.

Norint mūsų bažnytinėse bendruomenėse įgyvendinti tokią auklėjamąją užduotį, reikia atitinkamai parengtų asmenų. Apskritai į tokį ugdymą turėtų jaustis įtraukta visa Dievo tauta. Kiekviena krikščionių bendruomenė pašaukta būti pedagoginio supažindinimo su slėpiniais, švenčiamais tikėjimu, vieta. Šiuo atžvilgiu Sinodo tėvai pabrėžė, jog būtų tikslinga į tai labiau įtraukti pašvęstojo gyvenimo bendruomenes, sąjūdžius bei grupes, savo charizmomis galinčias suteikti krikščioniškajam ugdymui naują polėkį [188]. Mūsų laikais Šventoji Dvasia irgi tikrai netaupo savo dovanų Bažnyčios, kuriai privalu skleisti bei ugdyti tikėjimą, apaštališkajai misijai remti [189].

Pagarba Eucharistijai

65. Įtikinantis eucharistinės katechezės veiksmingumo ženklas neabejotinai yra didėjanti Dievo tarp mūsų slėpinio pajauta. Tą gali rodyti mistagoginio kelio tikintiesiems įskiepytina ypatinga pagarba Eucharistijai [190]. Labai bendrai turiu galvoje tokių gestų bei laikysenų kaip klūpojimas svarbiais Eucharistijos maldos akimirksniais svarbą. Teisėtoje skirtingų kultūrų praktikuojamų ženklų įvairovėje kiekvienam įmanoma gyvai suvokti ir išreikšti suvokimą, kad kiekvieno šventimo metu jis yra priešais begalinę Dievo didybę, pasiekiančią mus kukliu sakramentinio ženklo pavidalu.

Adoracija ir eucharistinis pamaldumas

Vidinis liturgijos šventimo ir adoracijos ryšys

66. Vienas intensyviausių Sinodo momentų buvo spalio 17-oji, kai drauge su daugybe tikinčiųjų Šv. Petro bazilikoje susirinkome adoruoti Eucharistiją. Šiuo maldos ženklu Vyskupų susirinkimas norėjo daugiau negu žodžiais atkreipti dėmesį į vidinį Eucharistijos šventimo ir adoracijos ryšį. Šiame reikšmingame Bažnyčios tikėjimo aspekte glūdi vienas svarbiausių bažnytinio kelio, nueito Vatikano II Susirinkimo paskatinto liturginio atsinaujinimo linkme, elementų. Reformai žengiant pirmuosius žingsnius, vidinis šv. Mišių ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos ryšys kartais nebūdavo pakankamai aiškiai suvokiamas. Viena tuo metu paplitusi prieštara, pavyzdžiui, rėmėsi pastaba, kad eucharistinė Duona mums duota ne kontempliuoti, bet valgyti. Iš tikrųjų tokia priešprieša Bažnyčios maldos patirties šviesoje pasirodė visiškai nepagrįsta. Jau šventasis Augustinas yra pasakęs: „Nemo autem illam carnem manducat, nisi prius adoravit;... peccemus non adorando – Niekas šio kūno nevalgo, pirma jo neadoravęs; ... jo neadoruodami nusidėtume“ [191]. Eucharistijoje mūsų pasitikti ateina susivienyti su mumis trokštantis Sūnus; Eucharistijos adoracija yra ne kas kita, kaip natūralus Eucharistijos šventimo, kuris, kaip toks, yra Bažnyčios didžiausias adoracijos aktas, padarinys [192]. Priimti Eucharistiją reiškia adoruoti tą, kurį priimame; būtent taip, tik taip tampame viena su juo ir tam tikru būdu iš anksto paragaujame dangiškosios liturgijos grožio. Adoracijos aktas ne šv. Mišių metu pratęsia bei sustiprina tai, kas padaryta pačiame liturginiame šventime: „Tiktai adoruodami galime subrandinti gilų ir tikrą priėmimą. Ir būtent šiame asmeniškiausiame susitikimo su Viešpačiu akte tada taip pat bręsta Eucharistijoje glūdinti socialinė misija, kuria norima sugriauti ne tik Viešpatį ir mus, bet mus pačius vienus nuo kitų skiriančias sienas“ [193].

Eucharistijos adoracijos praktika

67. Todėl kartu su Sinodo susirinkimu nuoširdžiai Bažnyčios ganytojams ir Dievo tautai rekomenduoju Eucharistijos adoraciją, individualią ir bendruomenišką [194]. Šiame kontekste labai naudinga būtų tinkama katechezė, tikintiesiems paaiškinant šio kulto akto, leidžiančio giliau suprasti ir vaisingiau švęsti liturgiją, svarbą. Pirmiausia tankiau apgyventose srityse, kiek leidžia galimybės, nuolatinei adoracijai paskirtinos bažnyčios bei koplyčios. Be to, siūlau katechetikos kursuose, ypač rengiant pirmajai Komunijai, diegti vaikams laiko su Jėzumi leidimo grožį bei prasmę, puoselėjant stebėjimąsi jo buvimu Eucharistijoje.

Visiems pašvęstojo gyvenimo institutams, kurių nariai nemažą savo laiko dalį paskiria Eucharistijos adoracijai, norėčiau pareikšti savo susižavėjimą bei paramą. Taip jie visiems rodo, jog yra žmonių, leidžiančių save keisti realiai Viešpaties artybei. Lygiai taip pat norėčiau padrąsinti tikinčiųjų sąjungas bei brolijas perimti šią praktiką kaip ypatingą įsipareigojimą; taip jie taps kontempliacijos raugu visai Bažnyčiai bei Kristaus centriškumo individų bei bendruomenių gyvenimui ženklu.

Eucharistinio pamaldumo formos

68. Asmeninis santykis, individo užmezgamas su Eucharistijoje esančiu Jėzumi, ugdydamas jo priklausomybės Kristaus Kūnui suvokimą, visada kreipia jį į bažnytinės bendrystės visumą. Todėl ne tik kviečiu pavienius tikinčiuosius pabūti maldoje prieš altoriaus sakramentą, bet ir jaučiu pareigą paraginti parapijas ir kitas bažnytines grupes skirti laiko bendruomeninei adoracijai. Turiu galvoje, pavyzdžiui, eucharistines procesijas, pirmiausia Devintinių, pamaldžią keturiasdešimties valandų adoracijos praktiką, vietinius, nacionalinius ir tarptautinius Eucharistijos kongresus ir kitas panašias iniciatyvas. Tokias pamaldumo praktikas, tinkamai atnaujintas ir prie įvairių aplinkybių pritaikytas, verta puoselėti ir šiandien [195].

Tabernakulio vieta bažnyčioje

69. Aptardamas Eucharistijos adoracijos ir pagarbos Kristaus aukos sakramentui svarbą, Vyskupų sinodas kėlė klausimą, kur mūsų bažnyčiose derėtų būti tabernakuliui [196]. Juk jo tinkama vieta leidžia atpažinti realų Kristaus buvimą Švenčiausiajame Sakramente. Vieta, kurioje laikomi eucharistiniai pavidalai, turi būti lengvai pastebima kiekvienam įžengusiam į bažnyčią, taip pat amžinosios švieselės dėka. To siekiant, būtina atsižvelgti į šventojo statinio architektūrą: bažnyčiose, kuriose nėra Švenčiausiojo Sakramento koplyčios ir stovi pagrindinis altorius su tabernakuliu, Eucharistijai laikyti bei adoruoti tikslinga naudotis šia struktūra ir vengti priešais pastatyti celebranto krėslą. Naujose bažnyčiose Švenčiausiojo Sakramento koplyčią pravartu projektuoti netoli presbiterijos; kur tai padaryti neįmanoma, tabernakulį geriausia pastatyti presbiterijos pakankamai paaukštintoje vietoje apsidės srityje arba kitur, kur jis būtų lygiai taip pat gerai matomas. Tokiomis apdairiomis priemonėmis tabernakuliui, kuris pats savo ruožtu turėtų būti rūpestingai meniškai pagamintas, suteikiama kilnumo. Savaime suprantama, būtina paisyti visko, kas šia tema sakoma Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose [197]. Paskutinis žodis šiuo klausimu bet kuriuo atveju tenka vyskupui.

Trečioji dalis
EUCHARISTIJA – SLĖPINYS, KURIUO GYVENTINA

„Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57)

Eucharistinė krikščioniškojo gyvenimo forma

Dvasinis garbinimas – logiké latreía (Rom 12, 1)

70. Viešpats Jėzus, padaręs save mums tiesos ir meilės maistu, kalbėdamas apie savo gyvybės atidavimą, mus tikina: „Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius“ (Jn 6, 51). Tačiau šis „amžinasis gyvenimas“ prasideda jau šiame laike per pokytį, sukeliamą mumyse Eucharistijos dovanos: „Tas, kuris mane valgo, gyvens per mane“ (Jn 6, 57). Šie Jėzaus žodžiai leidžia mums suvokti, kad „tikimam“ bei „švenčiamam“ slėpiniui būdinga dinamika, paverčianti jį mumyse naujo gyvenimo ir krikščioniškosios egzistencijos pradu. Vienydamiesi su Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju, tampame brandesni ir sąmoningesni dieviškojo gyvenimo dalyviai. Ir čia galioja tai, ką šv. Augustinas savo Išpažinimuose sako apie sielos maistą – amžinąjį Logos: pabrėždamas šio maisto paradoksiškumą, šventasis Bažnyčios mokytojas tariasi girdįs sakant: „Esu suaugusių maistas: auk ir mane valgysi. Ir ne tu mane savimi paversi, kaip savo kūno maistą, bet pats pavirsi manimi“ [198]. Iš tiesų ne eucharistinis maistas pavirsta mumis, bet mes esame jo slėpiningai perkeičiami. Kristus maitina mus suvienydamas su savimi, „į save įtraukdamas“ [199].

Eucharistijos šventimas čia visa savo galia pasirodo kaip bažnytinio gyvenimo versmė ir viršūnė, nes kartu išreiškia naujo bei galutinio garbinimo, logiké latreķa, ir ištaką, ir atbaigimą [200]. Šv. Pauliaus žodžiais romiečiams apie tai glausčiausiai suformuluojama, kaip Eucharistija visą mūsų gyvenimą paverčia Dievui patinkančiu dvasiniu garbinimu: „Dėl Dievo gailestingumo raginu jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą“ (Rom 12, 1). Šiame raginime iškyla naujojo kulto kaip asmens visiško savęs atidavimo bendrystėje su visa Bažnyčia paveikslas. Apaštalo primygtiniu akinimu aukoti savo kūnus pabrėžiamas kulto, kuris jokiu būdu nėra nekūniškas, žmogiškas konkretumas. Ir šiame kontekste šventasis iš Hipono mums primena, jog „krikščionių auka yra daugeliui vienu Kristaus kūnu. Bažnyčia, kaip žino tikintieji, šį slėpinį švenčia altoriaus sakramentu aiškiai parodydama, kad tame, kas aukojama, aukojamoji yra ji pati“ [201]. Katalikų mokymas irgi patvirtina, kad Eucharistija kaip Kristaus auka lygiai taip pat yra Bažnyčios ir, vadinasi, tikinčiųjų auka [202]. Akcentuojant auką (sacrificium – „padaryti šventu“), galvoje čia turima visa egzistencinė gelmė, slypinti Kristaus prisiimtos (plg. Fil 3, 12) mūsų žmogiškos prigimties perkeitime.

Visa apimantis eucharistinio garbinimo veiksmingumas

71. Naujas krikščioniškasis garbinimas apima bei perkeičia visus egzistencijos aspektus: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31). Krikščionis pašauktas kiekvienu savo gyvenimo aktu išreikšti tikrąjį Dievo garbinimą. Būtent tai yra iš pagrindų eucharistinės krikščioniškojo gyvenimo formos pradžia. Apimdama tikinčiojo žmogiškąją prigimtį su visa jos kasdiene konkretybe, Eucharistija leidžia diena iš dienos pamažu keisti žmogų, iš malonės pašauktą būti Dievo Sūnaus pavidalu (plg. Rom 8, 29 ir t.). Nėra nieko autentiškai žmogiška – minčių ir jausmų, žodžių ir darbų, – kas Eucharistijos sakramente nerastų tinkamos visapusiško išgyvenimo formos. Čia aikštėn iškyla visa Kristaus su Eucharistija atneštos naujybės antropologinė vertė: žmogaus egzistencijoje garbinimo negalima apriboti kokiu nors ypatingu asmeniniu momentu, jis iš prigimties linksta persunkti kiekvieną individo tikrovės aspektą. Taip Dievui patinkantis garbinimas tampa nauju visų egzistencijos įvykių išgyvenimu, kiekvienam pavieniam elementui įgyjant didesnę vidinę vertę, nes tada jis išgyvenamas per santykį su Kristumi ir kaip atnaša Dievui. „Dievo šlovė yra gyvas žmogus (plg. 1 Kor 10, 31). O žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas“ [203].

Iuxta dominicam viventes – gyventi sekmadieniškai

72. Ši Eucharistijos į žmogaus gyvenimą atnešama radikali naujybė krikščionims buvo akivaizdi nuo pat pradžių. Tikintieji iškart suvokė Eucharistijos šventimo daromą gilią įtaką jų gyvensenai. Šv. Ignotas Antiochietis šią tiesą išreiškė pavadindamas krikščionis „pasiekusiaisiais naują viltį“ bei pristatydamas juos kaip „sekmadieniškai gyvenančiuosius“ (iuxta dominicam viventes) [204]. Šia didžiojo Antiochijos kankinio formuluote aiškiai išryškinamas eucharistinės tikrovės ir kasdienės krikščioniškosios egzistencijos ryšys. Krikščionims būdingas paprotys susirinkti pirmą dieną po šabo švęsti Kristaus prisikėlimą, anot šv. kankinio Justino [205], irgi lemia susitikimo su Kristumi atnaujinamą gyvenimo formą. Šv. Ignoto formuluote „sekmadieniškai gyventi“ taip pat pabrėžiama šios šventos dienos paradigminė reikšmė visoms kitoms savaitės dienoms. Ši diena išsiskiria ne tik įprastinės veiklos nutraukimu, savotišku įprastinio dienų ritmo sustabdymu. Krikščionys šią dieną visada išgyveno kaip pirmą savaitės dieną, nes ji primena Kristaus atneštą radikalią naujybę. Todėl sekmadienis yra diena, kai krikščionis vėl atranda tą eucharistinę savo gyvenimo formą, pagal kurią jis pašauktas gyventi. „Sekmadieniškai gyventi“ reiškia gyventi suvokiant Kristaus atneštąjį išlaisvinimą ir savo egzistenciją plėtoti kaip savęs atidavimą Dievui, idant jo pergalė taptų visiems žmonėms regima per iš pagrindų atnaujintą elgesį.

Laikytis priesako švęsti sekmadienį

73. Suvokdami šį naują, Eucharistijos krikščionims įdiegtą gyvenimo pradą, Sinodo tėvai patvirtino priesako švęsti sekmadienį kaip autentiškos laisvės šaltinio visiems tikintiesiems reikšmę, idant jie kiekvieną kitą dieną galėtų gyventi laikydamiesi to, ką šventė „Viešpaties dieną“. Juk tikėjimo gyvenimui iškyla pavojus, kai nebejaučiama noro dalyvauti Eucharistijos šventime, kur atmenama Velykų pergalė. Dalyvauti sekmadieniniame liturginiame susirinkime kartu su visais broliais bei seserimis, sudarančiais vieną kūną Kristuje, yra krikščioniškosios sąžinės reikalavimas, ir kartu tai krikščioniškąją sąžinę ugdo. Sekmadienio kaip pašventintinos Viešpaties dienos pajautos praradimas rodo krikščioniškosios laisvės, Dievo vaikų laisvės tikrosios prasmės praradimą [206]. Šiuo atžvilgiu vertingos išlieka pastabos, mano garbingojo pirmtako Jono Pauliaus II pareikštos apaštališkajame laiške Dies Domini [207] kalbant apie įvairius sekmadienio matmenis krikščionims: kuriamojo darbo atžvilgiu sekmadienis yra Dies Domini; kaip naujojo sukūrimo ir Prisikėlusiojo suteiktos Šventosios Dvasios dovanos diena jis yra Dies Christi; jis yra Dies Ecclesiae kaip diena, kai krikščionių bendruomenė susiburia švęsti; jis yra Dies hominis kaip džiaugsmo, poilsio ir broliškos meilės diena.

Tad tokia diena atsiskleidžia kaip pirmapradė šventė, kai kiekvienas tikintysis savo gyvenamojoje aplinkoje gali tapti laiko prasmės skelbėju ir sergėtoju. Juk iš šios dienos randasi krikščioniška gyvenimo prasmė ir naujas laiko, santykių, darbo, gyvenimo ir mirties patyrimo būdas. Todėl girtina, kai bažnytinės institucijos Eucharistijos šventimo kontekste Viešpaties dieną organizuoja krikščionių bendruomenės renginius: draugiškus susibūrimus, vaikų, jaunuolių ir suaugusiųjų tikėjimo ugdymo iniciatyvas, piligrimystes, artimo meilės darbus ir įvairius maldos susitikimus. Nors šeštadienio vakaras nuo pirmosios Vakarinės jau priklauso sekmadieniui ir todėl nuo tada galima atlikti sekmadienio pareigą, dėl tokios didžiulės pastarojo reikšmės vis dėlto būtina neužmiršti, jog pašventinimo vertas būtent pats sekmadienis, kad galiausiai jis netaptų diena „be Dievo“ [208].

Poilsio ir darbo prasmė

74. Galiausiai ypač mūsų laikais būtina atminti, kad Viešpaties diena taip pat yra poilsio nuo darbo diena. Nuoširdžiai linkime, jog kaip tokį jį taip pat pripažintų pilietinė visuomenė ir būtų įmanoma nebaudžiamai neužsiiminėti profesine veikla. Krikščionys, ne be šabo reikšmės žydų tradicijoje poveikio, iš tiesų Viešpaties dienoje įžvelgė ir poilsio nuo kasdienių vargų dieną. Tai labai reikšminga, nes padaro darbą santykine vertybe bei orientuoja jį į žmogų: ne žmogus yra darbui, bet darbas – žmogui. Taip suteikiamą žmogui apsaugą nesunku suvokti: jis apginamas nuo tam tikros pavergimo formos. Kaip jau esu pabrėžęs, „darbui tenka pirmutinė svarba žmogui save įgyvendinant ir visuomenei plėtojantis, todėl jis visada organizuotinas bei atliktinas visiškai paisant žmogaus kilnumo bei bendrojo gėrio. Sykiu būtina, kad žmogus nesileistų pavergiamas darbo, kad nepaverstų jo stabu, įsivaizduodamas galįs atrasti jame galutinę gyvenimo prasmę“ [209]. Būtent Dievui pašvęstą dieną žmogus suvokia savo gyvenimo ir taip pat savo profesinės veiklos prasmę [210].

Sekmadieniniai susirinkimai nesant kunigo

75. Vėl suvokus sekmadieninio šventimo reikšmę krikščionių gyvenimui, nejučia kyla klausimas dėl krikščionių bendruomenių, kuriose kunigo nėra ir, vadinasi, Viešpaties dieną neįmanoma švęsti šventųjų Mišių. Šiuo atžvilgiu būtina pasakyti, jog pasitaiko labai įvairių situacijų. Sinodas tikintiesiems visų pirma rekomendavo vykti, net jei tai pareikalautų tam tikros aukos, į kurią nors vyskupijos bažnyčią, kur kunigo buvimas garantuotas [211]. Ten, kur dideli atstumai praktiškai neleidžia dalyvauti sekmadieniniame Eucharistijos šventime, svarbu, kad krikščionių bendruomenės rinktųsi pašlovinti Viešpatį ir paminėti jam pašvęstąją dieną. Tačiau tai turi būti daroma atitinkamai pamokant, koks yra skirtumas tarp šv. Mišių ir sekmadieninių susirinkimų nesant kunigo. Bažnyčios pastoracija šiuo atveju turėtų rūpintis, kad Žodžio liturgija, vadovaujama diakono arba atsakingo bendruomenės asmens, kuriam ši tarnyba oficialiai patikėta kompetentingos institucijos, būtų atliekama laikantis ypatingų, Vyskupų konferencijų parengtų ir šiuo tikslu jų patvirtintų apeigų [212]. Primenu, kad ordinarams tenka kompetencija leisti tokiuose liturginiuose šventimuose dalyti Komuniją, prieš tai rūpestingai pasvėrus tokio sprendimo tikslingumą. Be to, būtina dėti pastangas, kad tokie susirinkimai nekeltų painiavos dėl kunigo pagrindinio vaidmens ir dėl sakramentinio aspekto Bažnyčios gyvenime. Pasauliečių, pagrįstai vertų padėkos už jų dosnų tarnavimą krikščionių bendruomenei, vaidmens svarba neturėtų užtemdyti nepamainomo kunigų tarnavimo Bažnyčios gyvenimui [213]. Todėl tebūnie dėmesingai rūpinamasi, kad susirinkimai nesant kunigo neduotų dingsties kilti ekleziologiniams vaizdiniams, nesuderinamiems su Evangelijos tiesa ir Bažnyčios tradicija. Jie veikiau turėtų teikti tinkamą progą melsti Dievą savo nuožiūra atsiųsti šventųjų kunigų. Šiuo atžvilgiu įspūdinga tai, ką savo Laiške kunigams 1979 m. Didžiojo ketvirtadienio proga parašė popiežius Jonas Paulius II apie vietoves, kur žmonės, dėl tironiškų režimų netekę savo kunigų, rinkdavosi bažnyčiose ar šventovėse, uždėdavo ant altoriaus dar išsaugotą stulą ir kalbėdavo Eucharistijos liturgijos maldas, „transsubstanciaciją atitinkančiais momentais“ nutildami bei taip paliudydami, „kaip karštai jie trokšta išgirsti žodžius, kuriuos veiksmingai tegali ištarti kunigo lūpos“ [214]. Būtent turėdamas prieš akis neprilygstamą gėrį, kylantį iš eucharistinės aukos šventimo, visų kunigų prašau būti realiai ir konkrečiai pasirengusiems kiek galima dažniau lankyti jų pastoracijai patikėtas bendruomenes, idant jos neliktų per ilgai be meilės sakramento.

Eucharistinė krikščioniškojo gyvenimo forma ir priklausymas Bažnyčiai

76. Sekmadienio kaip Dies Ecclesiae reikšmė primena mums vidinį ryšį tarp Jėzaus pergalės prieš blogį bei mirtį ir mūsų priklausomybės bažnytiniam Kūnui. Juk Viešpaties dieną kiekvienas krikščionis atranda ir savo paties atpirktojo gyvenimo bendruomeninį matmenį. Dalyvauti liturginiame vyksme, vienytis su Kristaus Kūnu ir Krauju sykiu reiškia vis labiau vidujai bei giliau priklausyti tam, kuris už mus mirė (plg. 1 Kor 6, 19 ir t.; 7, 23). Iš tiesų, kas valgo Kristų, tas gyvena per jį. Eucharistijos slėpinys leidžia suprasti giliąją communio sanctorum prasmę. Bendrystė visada neatskiriamai vertikali ir horizontali – bendrystė su Dievu ir bendrystė su broliais bei seserimis. Abu matmenys slėpiningai susitinka Eucharistijos slėpinyje. „Griaunant bendrystę su Dievu, kuri yra bendrystė su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia, griaunama ir bendrystės tarp mūsų šaknis bei versmė. O kai bendrystė tarp mūsų negyva, nėra nei gyva, nei tikra ir bendrystė su trejybiniu Dievu“ [215]. Tad kadangi esame pašaukti būti Kristaus nariai ir, vadinasi, vienas kito nariai (plg. 1 Kor 12, 27), sudarome ontologiškai Krikštu pagrįstą ir Eucharistijos maitinamą tikrovę, reikalaujančią regimo atliepo mūsų bendruomenių gyvenime.

Eucharistinė krikščioniškojo gyvenimo forma neabejotinai yra bažnytinė ir bendruomeninė forma. Konkrečiai patirti savo priklausomybę Kristaus Kūnui kiekvienas tikintysis tam tikroje srityje gali per pagrindines Bažnyčios struktūras – vyskupiją ir parapijas. Savitai – Šventosios Dvasios mūsų laikams dovanotomis gyvomis charizmomis – prisidėti prie tikinčiųjų priklausymo Viešpačiui (plg. Rom 14, 8) suvokimo skatinimo taip pat privalo susivienijimai, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės, taip pat pašvęstojo gyvenimo institutai. Sekuliarizacijos reiškinys, neatsitiktinai išsiskiriantis labai individualistiniais bruožais, savo žalingą poveikį pirmiausia daro asmenims, atsiskiriantiems dėl silpno priklausomybės jausmo. Krikščionybė nuo savo pradžios visada apima sambūvį, Žodžio klausymosi ir Eucharistijos šventimo nuolatos stiprinamų bei Šventosios Dvasios gaivinamų santykių tinklą.

Dvasingumas ir eucharistinė kultūra

77. Reikšminga, kad Sinodo tėvai patvirtino, jog „tikintiems krikščionims būtinas gilesnis santykio tarp Eucharistijos ir kasdienio gyvenimo supratimas. Eucharistinis dvasingumas nėra vien dalyvavimas Mišiose ir Švenčiausiojo Altoriaus sakramento adoracijoje. Jis apima visą gyvenimą“ [216]. Ši pastaba mums šiandien visiems ypač svarbi. Reikia pripažinti, kad vienas rimčiausių minėtos sekuliarizacijos poveikių yra krikščioniškojo tikėjimo nustūmimas į egzistencijos pakraštį, tarsi jis nebūtų reikalingas konkrečiam žmogaus gyvenimo plėtojimuisi. Gyvensenos „tarsi Dievo nebūtų“ žlugimas šiandien visiems prieš akis. Šiandien būtina iš naujo atrasti, jog Jėzus Kristus yra ne vien asmeninis įsitikinimas ar abstraktus mokymas, bet realus asmuo, kurio įžengimas į istoriją geba pakeisti visų gyvenimą. Todėl Eucharistija kaip Bažnyčios gyvenimo ir misijos versmė bei viršūnė turėtų būti paversta dvasingumu, gyvenimu „pagal Dvasią“ (Rom 8, 4 ir t.; plg. Gal 5, 16. 25). Reikšminga, kad šv. Paulius Laiške romiečiams, ragindamas naujam dvasiniam garbinimui, kartu primena, jog būtina keisti savo gyvenseną bei mąstyseną: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula (12, 2). Tautų apaštalas taip pabrėžia ryšį tarp tikrojo dvasinio garbinimo ir būtinybės naujaip suvokti egzistenciją bei naujaip gyventi. Eucharistinės krikščioniškojo gyvenimo formos esminis dėmuo yra atnaujinti mąstymą, „kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Ef 4, 14).

Eucharistija ir kultūros evangelizacija

78. Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad Eucharistijos slėpinys kreipia mus į dialogą su įvairiomis kultūromis bei kartu joms tam tikra prasme meta iššūkį [217]. Būtina pripažinti šio naujojo garbinimo, šio logiké latreķa, tarpkultūrinį pobūdį. Jėzaus Kristaus artumas ir Šventosios Dvasios išliejimas yra įvykiai, galintys būti evangeliniu raugu kiekvienai kultūrinei tikrovei. Tai savo ruožtu įpareigoja su įsitikinimu skatinti kultūrų evangelizaciją suvokiant, kad pats Kristus yra kiekvieno žmogaus ir visos žmonijos istorijos tiesa. Eucharistija tampa matu, kuriuo vertinama visa, ką krikščionis aptinka įvairiose kultūrinėse apraiškose. Šiame svarbiame procese itin reikšmingu laikytinas šv. Pauliaus paraginimas Pirmajame laiške tesalonikiečiams: „Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite!“ (5, 21).

Eucharistija ir tikintys pasauliečiai

79. Kristuje, Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, Galvoje, visi krikščionys yra „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti“ jo „šlovingus darbus“ (plg. 1 Pt 2, 9). Kaip slėpinys, kuriuo gyventina, Eucharistija kiekvieną iš mūsų pasitinka tokius, kokie esame, paversdama šią egzistencinę situaciją vieta, kur kasdien išgyventina krikščioniškoji naujybė. Eucharistijos auka maitina bei brandina mumyse tai, kas jau buvo duota mums per krikštą, per kurį visi esame kviečiami į šventumą [218], taigi šitai turi iškilti aikštėn bei pasirodyti ir kiekvieno krikščionio gyvenimo situacijose bei būviuose. Dievui patinkamu garbinimu tampama gyvenant pagal savo pašaukimą. Pradedant nuo liturginio susirinkimo, pats Eucharistijos sakramentas įpareigoja mus kasdieniame gyvenime visa daryti Dievo garbei.

Kadangi pasaulis yra „dirva“ (Mt 13, 38), į kurią Dievas beria savo vaikus kaip gerą sėklą, krikščionys pasauliečiai Krikšto ir Sutvirtinimo galia bei stiprinami Eucharistijos pašaukti įgyvendinti Kristaus atneštąją krikščioniškąją naujybę įprastinėmis gyvenimo sąlygomis [219]. Jie turi puoselėti troškimą, kad Eucharistija vis giliau įsirėžtų į jų kasdienį gyvenimą bei leistų jiems tapti jų darbo srityje bei visoje visuomenėje atpažįstamais liudytojais [220]. Ypač akinu šeimas semtis iš šio sakramento įkvėpimo bei jėgų. Vyro ir moters meilė, gyvybės priėmimas ir auklėjimo užduotis iškyla kaip tinkamiausios sritys, kuriose Eucharistija gali parodyti savo gebėjimą perkeisti egzistenciją bei vesti ją pilnatvės link [221]. Ganytojai visada turi pasauliečius remti, auklėti bei raginti iki galo įgyvendinti savo pašaukimą į šventumą pasaulyje, kurį Dievas taip pamilo, jog atidavė savo Sūnų, kad jis jį išgelbėtų (plg. Jn 3, 16).

Eucharistija ir kunigiškasis dvasingumas

80. Eucharistinė krikščioniškojo gyvenimo forma neabejotinai ypatingu būdu atsiskleidžia kunigiškajame gyvenimo luome. Kunigiškasis dvasingumas eucharistinis iš prigimties. Tokio dvasingumo sėkla glūdi jau vyskupo per šventimų liturgiją tariamuose žodžiuose: „Priimk Dievui paaukotiną šventosios tautos atnašą. Pažink, ką darai, įgyvendink, ką atlieki, daryk savo gyvenimą panašų į Kristaus slėpinį“ [222]. Siekdamas suteikti savo gyvenimui vis tobulesnę eucharistinę formą, kunigas ugdymo laikotarpiu ir vėlesniais metais turi skirti daug vietos dvasiniam gyvenimui [223]. Jis pašauktas nuolatos autentiškai ieškoti Dievo, kartu likdamas artimas žmonių rūpesčiams. Intensyvus dvasinis gyvenimas leis jam giliau įžengti į bendrystę su Viešpačiu bei padės leistis būti užvaldytam Dievo meilės ir tapti jo liudytoju visomis, net sunkiomis ir niūromis aplinkybėmis. Todėl kartu su Sinodo tėvais siūlau kunigams „kasdien švęsti Mišias, net ir nedalyvaujant tikintiesiems“ [224]. Tokia rekomendacija atitinka visų pirma objektyviai begalinę kiekvieno Eucharistijos šventimo vertę; kitas motyvas yra ypatingas to dvasinis veiksmingumas, mat Mišios, jei švenčiamos dėmesingai bei tikėjimo kupina dvasia, ugdo pačia giliausia šio žodžio prasme, nes skatina darytis panašiam į Kristų bei stiprina kunigo pašaukimą.

Eucharistija ir pašvęstasis gyvenimas

81. Turint prieš akis ryšį tarp Eucharistijos ir įvairių bažnytinių pašaukimų, ypač išryškėja „pašvęstojo gyvenimo vyro ir moterų, Eucharistijos šventime bei adoracijoje randančių jėgų radikaliai sekti klusnų, neturtingą ir skaistų Kristų, pranašiškas liudijimas“ [225]. Nepaisydami to, kad vykdo daugybę tarnysčių žmogiškojo ugdymo ir rūpinimosi vargšais, švietimo ir ligonių slaugos srityse, pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys žino, jog pagrindinis jų gyvenimo tikslas yra „dieviškųjų dalykų kontempliacija ir nuolatinė vienybė su Dievu“ [226]. Esminis indėlis, kurio Bažnyčia laukia iš pašvęstojo gyvenimo, labiau susijęs su buvimu negu su veikimu. Šiame kontekste kaip tik norėčiau priminti mergeliškojo liudijimo reikšmę Eucharistijos slėpinio atžvilgiu. Eucharistijos slėpinys susijęs ne tik su kunigiškuoju celibatu, bet taip pat turi vidinį ryšį su Dievui pašvęstuoju mergeliškumu, išreiškiančiu išskirtinį Bažnyčios savęs atidavimą Kristui, kurį ji kaip savo jaunikį priima gilios ir vaisingos ištikimybės dvasia [227]. Eucharistijoje Dievui pašvęstasis mergeliškumas gauna įkvėpimo bei jėgų visiškam savęs atidavimui Kristui. Be to, Eucharistija drąsina bei skatina jį ir mūsų laikais būti neužsitarnaujamos ir vaisingos Dievo meilės žmonėms ženklu. Galiausiai pašvęstasis gyvenimas kaip ypatingas liudijimas objektyviai tampa „Avinėlio vestuvių“ (Apr 19, 7–9), visos išganymo istorijos tikslo, priminimu bei anticipacija. Šia prasme pašvęstasis gyvenimas veiksmingai kreipia į eschatologinį horizontą, kurio žmogui reikia savo gyvenimo sprendimams bei pasirinkimams rikiuoti.

Eucharistija ir moralinis perkeitimas

82. Atradę eucharistinės krikščioniškojo gyvenimo formos grožį, dabar pasvarstykime apie moralines jėgas, šios formos išjudinamas Dievo vaikams būdingai autentiškai laisvei remti. Tuo norėčiau pratęsti Sinode išnirusią ryšio tarp eucharistinės gyvenimo formos ir moralinio perkeitimo tematiką. Popiežius Jonas Paulius II yra patvirtinęs, kad „krikščionio moralinis gyvenimas vertingas kaip dvasinis Dievo garbinimas (Rom 12, 1; plg. Fil 3, 3), trykštantis ir geriantis iš tokių neišsenkančių Dievo šventumo ir šlovinimo šaltinių, kokie yra sakramentai, ypač Eucharistija; iš tikrųjų dalyvaudamas Kryžiaus aukoje, krikščionis susivienija su pasiaukojančia Kristaus meile, įgalinamas ir įpareigojamas gyventi ta meile visose savo gyvenimo nuostatose ir poelgiuose“ [228]. Vienu žodžiu: „Buvimas mylimam ir kitų mylėjimas slypi pačiame kulte, eucharistinėje bendrystėje. Eucharistija, nevirstanti konkrečia meilės praktika, subyra į fragmentus“ [229].

Toks dvasinio garbinimo moralinės reikšmės priminimas neaiškintinas moralistine prasme. Tai pirmiausia džiugus meilės dinamikos atradimas širdyje to, kuris priima Viešpaties dovaną, visiškai jam save atiduoda bei suranda tikrąją laisvę. Moralinis perkeitimas, apimantis Kristaus įsteigtą naują garbinimą, yra nuoširdus siekimas bei troškimas, net ir žinant savo trapumą, visa savo būtimi atitikti Viešpaties meilę. Tai, apie ką kalbame, labai gerai atspindi Evangelijos pasakojimas apie Zachiejų (plg. Lk 19, 1–10). Priėmęs Jėzų savo namuose, muitininkas visiškai pasikeičia: jis nutaria pusę savo turto atiduoti vargšams, o tiems, kuriuos buvo nuskriaudęs, grąžinti keturgubai. Moralinis siekis, atsirandantis Jėzų priėmus į savo gyvenimą, kyla iš dėkingumo už Viešpaties neužsitarnauto artumo patyrimą.

Eucharistinis nuoseklumas

83. Svarbu pabrėžti tai, ką Sinodo tėvai pavadino eucharistiniu nuoseklumu, kurio savo gyvenime esame objektyviai pašaukti siekti. Juk Dievui patinkantis garbinimas niekada nėra vien privatus aktas, neturintis poveikio mūsų visuomeniniams santykiams. Jis reikalauja viešai liudyti savo tikėjimą. Tai, savaime suprantama, taikytina visiems pakrikštytiesiems, tačiau ypač galioja asmenims, dėl savo visuomeninės ar politinės padėtiems turintiems priiminėti sprendimus, susijusius su tokiomis pamatinėmis vertybėmis kaip pagarba žmogaus gyvybei bei jos apsauga nuo prasidėjimo iki natūralios mirties, vyro ir moters santuoka pagrįsta šeima, laisvė auklėti vaikus ir bendrojo gėrio visomis jo formomis skatinimas [230]. Šios vertybės nediskutuotinos. Todėl politikai bei įstatymų leidėjai katalikai, suvokdami savo didžiulę visuomeninę atsakomybę, turėtų jaustis savo teisingai išugdytos sąžinės ypatingu būdu akinami siūlyti bei remti žmogaus prigimtimi besiremiančių vertybių įkvėptus įstatymus [231]. Visa tai objektyviai susiję su Eucharistija (plg. 1 Kor 11, 27–29). Vyskupams tenka pareiga šias vertybes nuolatos priminti; tai yra jų atsakomybės už jiems patikėtą kaimenę dalis [232].

Eucharistija – skelbtinas slėpinys

Eucharistija ir misija

84. Homilijoje per Eucharistijos šventimą, kuriuo iškilmingai pradėjau savąją Petro įpėdinio tarnybą, pasakiau: „Nėra nieko gražesnio, kaip būti surastam Evangelijos, Kristaus. Nėra nieko gražesnio, kaip jį pažinti ir draugystę su juo dovanoti kitiems“ [233]. Ši ištara tampa dar reikšmingesnė galvoje turint Eucharistijos slėpinį. Iš tiesų meilės, kurią švenčiame sakramente, negalime pasilaikyti sau. Savo prigimtimi ji reikalauja būti perteikiama visiems. Tai, ko pasauliui reikia, yra Dievo meilė, pasauliui reikia susitikti su Kristumi ir jį įtikėti. Todėl Eucharistija yra ne tik Bažnyčios gyvenimo versmė bei viršūnė, bet ir jos misija: „Autentiškai eucharistinė Bažnyčia yra misijinė Bažnyčia“ [234]. Mes irgi tvirtai įsitikinę turime savo broliams bei seserims sakyti: „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendrystę su mumis“ (1 Jn 1, 3). Iš tikrųjų nėra nieko gražesnio, kaip susitikti su Kristumi ir perteikti jį visiems. Kaip tik Eucharistijos įsteigimu užbėgama į priekį tam, kas sudaro Jėzaus misijos šerdį: jis yra Tėvo siųstas pasauliui atpirkti (plg. Jn 3, 16–17; Rom 8, 32). Per Paskutinę Vakarienę Jėzus patiki savo mokiniams sakramentą, sudabartinantį jo savęs atidavimo auką, kurią jis, paklusdamas Tėvui, paaukojo dėl visų išganymo. Negalime artintis prie Eucharistijos stalo nesileisdami įtraukiami į misiją, kuri, gimstanti pačioje Dievo širdyje, trokšta pasiekti visus žmones. Todėl misijinis siekis yra esminė eucharistinės krikščioniškojo gyvenimo formos dalis.

Eucharistija ir liudijimas

85. Pirma ir pagrindinė užduotis, išauganti iš mūsų švenčiamų slėpinių, tai liudyti savo gyvenimu. Stebėjimasis Dievo mums Kristuje dovanota dovana suteikia mūsų gyvenimui naujos dinamikos bei įpareigoja liudyti jo meilę. Tampame liudytojais, kai per mūsų poelgius, žodžius bei gyvenseną pasirodo ir pasireiškia Kitas. Galima sakyti, kad liudijimas yra priemonė, per kurią Dievo meilės tiesa istorijoje pasiekia žmogų, skatindama jį laisvai priimti šią radikalią naujybę. Liudijime Dievas, taip sakant, išstato save žmogaus laisvei būdingai rizikai. Jėzus pats yra ištikimas ir patikimas liudytojas (plg. Apr 1, 5; 3, 14); jis atėjo liudyti tiesą (plg. Jn 18, 37). Šioje minčių aplinkoje jaučiu poreikį grįžti prie pirmųjų krikščionių pamėgto, tačiau ir mums, šiandieniams krikščionims, įspūdį tebedarančio vaizdinio: liudijimas iki savęs paties atidavimo, iki kankinystės, Bažnyčios istorijoje visada laikytas naujo dvasinio garbinimo viršūne: „raginu jus... aukoti savo kūnus“ (Rom 12, 1). Prisiminkime, pavyzdžiui, pasakojimą apie šv. Polikarpo Smirniečio, šv. Jono mokinio, kankinystę: visas dramatinis įvykis aprašytas kaip liturgija, maža to, kaip kankinio tapimas Eucharistija [235]. Prisiminkime taip pat eucharistinį supratimą, Ignoto Antiochiečio reiškiamą savo kankinystės atžvilgiu: jis laiko save „Dievo kviečio grūdu“ ir trokšta kankinyste pasidaryti „gryna Kristaus duona“ [236]. Krikščionis, atiduodantis savo gyvybę kaip kankinys, visiškai susivienija su Jėzaus Kristaus Pascha ir per tai kartu su juo tampa Eucharistija. Kankinių, kuriuose iškiliausiu būdu pasirodytų Dievo meilė, netrūksta nė šiandien. Net jei iš mūsų kankinystės įrodymo nereikalaujama, žinome, kad Dievui patinkantis garbinimas reikalauja būti tam viduje pasirengusiems [237]. Tai įgyvendinama džiugiai bei įsitikinusiai liudijant pasauliui nuosekliu krikščionišku gyvenimu ten, kur jį skelbti mus pašaukia Viešpats.

Jėzus Kristus – vienintelis Gelbėtojas

86. Eucharistijos bei misijos vidinio ryšio akcentavimas leidžia atrasti galutinį mūsų skelbimo turinį. Juo gyvesnė krikščionių tautos širdyje meilė Eucharistijai, juo aiškesnė jai misijos užduotis – nešti Kristų. Tai ne tik idėja ar jo įkvėpta etika, bet pats jo asmens dovanojimas. Kas neperteikia aplinkiniams žmonėms meilės tiesos, tas dar nėra davęs pakankamai. Tad Eucharistija kaip mūsų išganymo sakramentas neišvengiamai mums primena Kristaus vienatiniškumą bei jo kraujo kaina atliktą mūsų išgelbėjimą. Todėl iš tikimo bei švenčiamo slėpinio išplaukia reikalavimas nuolatos visus mokyti misijinio darbo, kurio šerdis būtų Jėzaus kaip vienatinio Gelbėtojo skelbimas [238]. Tai neleidžia gyvybiškai svarbaus žmogiškojo skatinimo darbo, kurį apima kiekvienas autentiškas evangelizacijos procesas, apriboti vien sociologiniu aspektu.

Religijos laisvė

87. Čia norėčiau pateikti tai, ką Sinodo susirinkime tėvai pasakė apie didžiulius sunkumus, susijusius su krikščioniškųjų bendruomenių, gyvenančių mažumos sąlygomis ar net apskritai negalinčių naudotis religijos laisve, užduotimi [239]. Tikrai turėtume Viešpačiui dėkoti už visus vyskupus, kunigus, pašvęstuosius asmenis ir pasauliečius, kurie, rizikuodami savo gyvybe, pasiaukojamai skelbia Evangeliją bei gyvena savo tikėjimu. Daug kur pasaulyje jau pats lankymasis bažnyčioje yra didvyriškas liudijimas, išstatantis to, kuris tai daro, gyvenimą atskirčiai ir smurtui. Šia proga taip pat norėčiau patvirtinti visos Bažnyčios solidarizavimąsi su tais, kurie kenčia dėl kulto laisvės stygiaus. Žinia, ten, kur nėra religijos laisvės, galiausiai trūksta reikšmingiausios laisvės, nes tikėjimu žmogus išreiškia vidinį apsisprendimą tikrosios savo gyvenimo prasmės atžvilgiu. Todėl melskime, kad religijos laisvės erdvės visose valstybėse plėstųsi ir krikščionys bei kitų religijų nariai galėtų laisvai gyventi savo įsitikinimais asmeniškai bei bendruomeniškai.

Eucharistija – pasauliui siūlytinas slėpinys

Eucharistija – perlaužta duona pasaulio gyvybės labui

88. „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Šiais žodžiais Viešpats apreiškia tikrąją savo gyvybės atidavimo už visus žmones prasmę. Jie mums rodo jo didelę atjautą kiekvienam iš mūsų. Evangelijose iš tiesų dažnai pasakojama apie Jėzaus jausmus žmonėms, ypač kenčiantiesiems bei nusidėjėliams (plg. Mt 20, 34; Mk 6, 34; Lk 19, 41). Giliai žmogišku jausmu išreiškiamas Dievo tikslas išganyti kiekvieną žmogų – kad jis pasiektų tikrąjį gyvenimą. Kiekvienas Eucharistijos šventimas sakramentiškai sudabartina dovaną, kuria Jėzus ant kryžiaus pavertė savo gyvybę, – dovaną mums ir visam pasauliui. Eucharistijoje Jėzus mus taip pat padaro Dievo atjautos kiekvienam broliui ir seseriai liudytojais. Taip Eucharistijos slėpinio aplinkoje gimsta artimo meilė, kurią sudaro tai, „kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu, susitikimas, virtęs valios bendryste ir pasiekiantis jausmą. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis bei jausmais, bet Jėzaus Kristaus matu“ [240]. Taip žmonėse, prie kurių artinuosi, atpažįstu brolius ir seseris, už kuriuos Viešpats atidavė savo gyvybę, nes juos myli „iki galo“ (Jn 13, 1). Vadinasi, mūsų bendruomenės, švęsdamos Eucharistiją, turėtų vis labiau suvokti, kad Kristaus auka yra už visus ir kad Eucharistija dėl to kiekvieną į Jį tikintį verčia patį tapti „perlaužta duona“ už kitus bei taip darbuotis dėl teisingesnio bei broliškesnio pasaulio. Turėdami prieš akis duonos ir žuvų padauginimą, turėtume suprasti, kad Jėzus ir šiandien teberagina savo mokinius asmeniškai įsipareigoti: „Duokite jiems valgyti“ (Mt 14, 16). Kiekvieno iš mūsų pašaukimas iš tiesų yra kartu su Jėzumi tapti perlaužta duona už pasaulio gyvybę.

Eucharistijos slėpinio socialinės pasekmės

89. Per sakramentą susivienijant su Kristumi atsiveriama naujiems socialiniams santykiams: „Sakramentinei mistikai būdinga socialinė prigimtis... Susivienijimas su Kristumi kartu yra susivienijimas su visais kitais, kuriems jis save atiduoda. Negaliu turėti Kristaus vienas sau; jam priklausyti galiu tik susivienijęs su visais tais, kurie jau tapę ar taps jo paties“ [241]. Šiuo atžvilgiu būtina aikštėn iškelti ryšį tarp Eucharistijos slėpinio ir socialinio įsipareigojimo. Eucharistija yra brolių ir seserų, pasirengusių susitaikyti Kristuje, kuris žydus ir pagonis padarė viena tauta, nugriaudamas juos skyrusią priešiškumo sieną (plg. Ef 2, 14), bendrystės sakramentas. Tiktai toks nuolatinis troškimas susitaikyti leidžia vertai vienytis su Kristaus Kūnu ir Krauju (plg. Mt 5, 23–24) [242]. Savo aukos atminimu jis stiprina brolių ir seserų tarpusavio bendrystę ir ypač nesutariančius spaudžia paskubinti susitaikyti atsiveriant dialogui ir pastangoms taikos labui. Neabejotina, kad teisingumo atkūrimas, susitaikymas ir atleidimas yra tikros taikos kūrimo sąlygos [243]. Iš to suvokimo išplaukia noras keisti neteisingas struktūras, siekiant laiduoti pagarbą pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus kilnumui. Šią atsakomybę konkrečiai plėtojant, Eucharistija gyvenime virsta tuo, ką ji reiškia švenčiama. Kaip jau pabrėžiau kitur, ne Bažnyčios reikalas griebtis politinės kovos kuo teisingesnei visuomenei sukurti; tačiau grumtynėse dėl teisingumo sykiu ji negali ir neturi likti nuošalyje. Bažnyčia „turi to siekti racionaliu argumentavimu ir žadindama dvasines jėgas, be kurių teisingumas, visada reikalaujantis ir atsižadėjimo, negali nei paimti viršaus, nei klestėti“ [244].

Turėdami prieš akis visų krikščionių socialinę atsakomybę, Sinodo tėvai priminė, jog Kristaus auka yra išlaisvinimo slėpinys, be perstojo keliantis mums iššūkį. Todėl visus tikinčiuosius raginu būti tikrais taikos bei teisingumo kūrėjais: „Kas dalyvauja Eucharistijoje, tas turi stengtis kurti taiką mūsų pasaulyje, paženklintame gausaus smurto bei karų ir – ypač šiandien – terorizmo, ekonominės korupcijos bei seksualinio išnaudojimo“ [245]. Visos šios problemos savo ruožtu gimdo kitus apverktinus ir ne mažiau nerimą keliančius reiškinius. Žinome, jog tokių situacijų negalima imtis paviršutiniškai. Būtent mūsų švenčiamo slėpinio galia turi būti smerkiamos žmogaus kilnumui prieštaraujančios aplinkybės – kilnumui žmogaus, dėl kurio Kristus praliejo savo kraują, taip patvirtindamas didelę kiekvieno asmens vertę.

Tiesos penas ir žmogaus vargas

90. Negalime sėdėti rankų sudėję, matydami tam tikrus globalizacijos procesus, dėl kurių visame pasaulyje neretai didėja atotrūkis tarp turtingų ir neturtingų šalių. Turime peikti tuos, kurie švaisto žemės turtus, taip sukeldami dangun šaukiančias nelygybes (plg. Jok 5, 4). Pavyzdžiui, negalima tylėti regint sukrečiančius didžiulių stovyklų įvairiose pasaulio dalyse vaizdus – „stovyklų, kur įsikūrę perkeltieji asmenys ar pabėgėliai, gyvenantys čia laikinomis sąlygomis, kad išvengtų dar blogesnio likimo, tačiau visko stokojantys. Argi šie žmonės nėra mūsų broliai ir seserys? Ar jų vaikai neatėjo į pasaulį su tais pačiais laimės lūkesčiais kaip ir kiti?“ [246]. Viešpats Jėzus, amžinojo gyvenimo duona, akina atkreipti dėmesį į vargo situacijas, kuriose tebeskendi didelė žmonijos dalis ir dėl kurių dažnai aiškiai ir nerimą keliančiu būdu kalti patys žmonės. Iš tiesų, „remiantis turimais statistiniais duomenimis, galima teigti, jog nesuskaičiuojamai vargšų armijai iš skurdo ištraukti užtektų mažiau negu pusės milžiniškų sumų, pasaulyje skiriamų ginklams. Tai iššūkis žmogiškajai sąžinei. Žmonėms, gyvenantiems žemiau skurdo ribos, labiau negu tarptautinių politinių, komercinių ir kultūrinių santykių būklė naujų vilčių gali ir turi suteikti mūsų bendras įsipareigojimas tiesai“ [247].

Tiesos penas verčia mus nesitaikstyti su žmogaus kilnumo neatitinkančiomis situacijomis, kai mirštama dėl neteisingumo bei išnaudojimo sukeltos maisto stokos, ir teikia mums naujų jėgų bei drąsos nepaliaujamai statydinti meilės civilizaciją. Nuo pat pradžių krikščionys stengėsi dalytis gėrybėmis (plg. Apd 4, 23) ir padėti vargšams (plg. Rom 15, 26). Rinkliava per liturginius susibūrimus yra to gyvas priminimas, bet kartu ir labai aktuali būtinybė. Bažnytinės labdaringosios institucijos, ypač Caritas, įvairiais lygmenimis pagirtinai tarnauja padėdamos žmonėms, pirmiausia vargšams. Semdamosi įkvėpimo iš meilės sakramento – Eucharistijos, jos tampa jos konkrečia išraiška ir todėl už savo solidarumo darbus tarp žmonių vertos didžiausio pagyrimo bei paskatinimo.

Bažnyčios socialinis mokymas

91. Eucharistijos slėpinys įgalina ir verčia mus drąsiai darbuotis šio pasaulio struktūrose siekiant santykių atnaujinimo, kurio neišsenkanti versmė yra Dievo dovana. Kiekvienose šv. Mišiose mūsų kartojamas meldimas: „kasdienės duonos duok mums šiandien“ įpareigoja mus bendradarbiaujant su tarptautinėmis, valstybinėmis ir privačiomis institucijomis daryti viską, kas įmanoma, kad pasaulyje liautųsi ar bent sumažėtų, pirmiausia besivystančiose šalyse, daugybę milijonų žmonių kamuojančio bado ir nepakankamo maitinimosi sukeltas papiktinimas. Pirmiausia Eucharistijos mokykloje išugdytas krikščionis pasaulietis pašauktas tiesiogiai imtis savo politinės bei socialinės atsakomybės. Kad galėtų tai daryti tinkamai, jis turėtų būti konkrečiu auklėjimu parengtas mylėti bei puoselėti teisingumą. To siekiant, pasak Sinodo, būtina vyskupijose bei krikščionių bendruomenėse supažindinti su Bažnyčios socialiniu mokymu bei tokį mokymą skatinti [248]. Šiame vertingame pavelde, kylančiame iš seniausios bažnytinės tradicijos, atrandame labai išmintingų krikščionių elgesio opiausiais socialiniais klausimais gairių. Šis Bažnyčios istorijos tėkmėje subrendęs mokymas, išsiskiriantis realistiškumu ir pusiausvyra, padeda išvengti klaidingų kompromisų ar tuščių utopijų.

Pasaulio pašventinimas ir kūrinijos išsaugojimas

92. Galiausiai, norint išplėtoti gilų eucharistinį dvasingumą, gebantį reikšmingai paveikti socialinį audinį, būtina, kad krikščionių tauta, dėkojanti Dievui per Eucharistiją, suvoktų tai daranti visos kūrinijos vardu, trokšdama pašventinti pasaulį ir intensyviai dėl to darbuodamasi [249]. Pati Eucharistija ryškiai apšviečia žmogaus istoriją ir visą kosmosą. Laikydamiesi tokios sakramentinės perspektyvos, kasdien sužinome, kad kiekvienam bažnytiniam įvykiui būdingas ženklo, kuriuo Dievas leidžia save pajusti bei į mus kreipiasi, pobūdis. Taip eucharistinė gyvenimo forma gali tikrai paskatinti autentiškai keisti savo požiūrį į istoriją bei pasaulį. Pati liturgija visa tai ugdo, kunigui per atnašų paruošimą kreipiant į Dievą šlovinimo ir prašymo maldą, susijusią su duona ir vynu – „žemės“, „vynmedžio“ ir „žmogaus darbo vaisiumi“. Šiais žodžiais apeigose į Dievui atnašaujamą auką įimama visa žmogaus veikla bei triūsas, ir mes, negana to, skatinami laikyti žemę Dievo kūrinija, duodančia mums to, ko reikia gyvybei palaikyti. Ji nėra neutrali tikrovė, vien medžiaga, naudotina taip, kaip įsigeidžia žmogus. Ji, priešingai, turi savo vietą gerame Dievo plane, per kurį visi esame pašaukti būti sūnumis ir dukterimis vienatiniame Dievo Sūnuje Jėzuje Kristuje (plg. Ef 1, 4–12). Teisėtas rūpinimasis ekologine kūrinijos būkle daugelyje pasaulio dalių stiprybės gali semtis iš krikščioniškosios vilties perspektyvos, įpareigojančios mus atsakingai darbuotis kūrinijos išsaugojimo naudai [250]. Eucharistijos ir kosmoso ryšys leidžia mums išvysti Dievo plano vienovę bei suvokti gilų saitą, kūriniją jungiantį su „naująja kūrinija“, prasidėjusia su Kristaus, naujojo Adomo, prisikėlimu. Krikšto dėka jau dabar esame jos dalininkai (plg. Kol 2, 12 ir t.), Eucharistijos maitinamam mūsų krikščioniškajam gyvenimui esant atviram naujo pasaulio, naujo dangaus ir naujos žemės, kai, „išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2), iš dangaus nuo Dievo nužengs naujoji Jeruzalė, perspektyvai.

Santraukos apie Eucharistiją naudingumas

93. Baigdamas šiuos svarstymus, kuriais norėjau priminti Sinode iškilusias gaires, taip pat norėčiau pakartoti Sinodo tėvų prašymą padėti krikščionių tautai vis geriau Eucharistijos slėpinį tikėti ir švęsti bei juo gyventi. Kompetentingos dikasterijos paskelbs Santrauką, joje bus tekstai, maldos, Eucharistijos maldų aiškinimai iš mišiolo ir visa kita, kas atrodys naudinga tinkamai suprantant, švenčiant ir garbinant altoriaus sakramentą [251]. Tikiuosi, jog tokia pagalbinė priemonė prisidės prie to, kad Viešpaties Paschos atminimas kasdien vis labiau taptų Bažnyčios gyvenimo ir misijos versme bei viršūne. Tai akins tikinčiuosius paversti savo gyvenimą tikru dvasiniu garbinimu.

Pabaiga

94. Brangūs broliai ir seserys, Eucharistija yra bet kurios šventumo formos ištakos, ir kiekvienas mūsų pašauktas gyvenimo Šventojoje Dvasioje pilnatvei. Kiek daug šventųjų eucharistinio pamaldumo dėka padarė savo gyvenimą autentišką! Nuo šv. Ignoto Antiochiečio iki šv. Augustino, nuo dykumų tėvo šv. Antano iki šv. Benedikto, nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio iki šv. Tomo Akviniečio, nuo šv. Klaros Asyžietės iki šv. Kotrynos Sienietės, nuo šv. Paskalio Bailono (Pasquale Baylon) iki šv. Petro Julijono Eimaro (Pier Giugliano Eymard), nuo šv. Alfonso Marijos Liguorio (Alfons M. de‘Liguori) iki pal. Karolio Fukņ (Charles de Foucauld), nuo šv. Jono Marijos Vianėjaus (Jean Marie Vianney) iki šv. Teresės Lizjietės, nuo šv. Pijaus iš Pietrelčinos iki šv. Teresės iš Kalkutos, nuo pal. Petro Jurgio Frasačio (Piergiorgio Frassati) iki pal. Jono Merco (Ivan Mertz) – ir čia minimi tik kai kurie – šventumo šerdis visada būdavo Eucharistijos sakramentas.

Todėl būtina šį švenčiausią Bažnyčios sakramentą tikrai tikėti, pamaldžiai švęsti bei juo intensyviai gyventi. Jėzaus dovanojimasis savo kančios atminimo sakramente mums patvirtina, jog mūsų gyvenimas gali pavykti tik dalyvaujant trejybiniame gyvenime, kuris mums Jame galutinai ir veiksmingai siūlomas. Eucharistijos šventimas ir adoravimas leidžia mums prie Dievo meilės priartėti ir jos asmeniškai laikytis iki susivienijimo su mylimu Viešpačiu. Savo gyvenimo atidavimas, bendrystė su visa tikinčiųjų bendruomene ir solidarumas su bet kuriuo žmogumi yra neišvengiami logiké latreķa, švento ir Dievui patinkančio dvasinio garbinimo (plg. Rom 12, 1), mūsų konkrečią žmogiškąją tikrovę paverčiančio Dievo šlovinimu, aspektai. Todėl visus ganytojus kviečiu autentiško eucharistinio krikščioniškojo dvasingumo skatinimui skirti didžiausią dėmesį. Kunigai, diakonai ir visi vykdantieji kokią nors eucharistinę tarnybą iš šios uoliai bei su nuolatiniu pasirengimu atliekamos tarnystės tesisemia jėgų bei paskatų savo asmeniniam bei bendruomeniniam šventėjimo keliui. Visus pasauliečius ir ypač šeimas raginu Kristaus meilės sakramente visada rasti jėgos savo gyvenimą paversti autentišku prisikėlusio Viešpaties artumo ženklu. Visų pašvęstųjų asmenų prašau savo eucharistiniu gyvenimu rodyti visiško priklausymo Viešpačiui spindesį ir grožį.

95. Ketvirtojo amžiaus pradžioje krikščioniškasis garbinimas imperatoriškos valdžios buvo draudžiamas. Keli Šiaurės Afrikos krikščionys, jausdami pareigą švęsti Viešpaties dieną, draudimui nepakluso. Jie tapo kankiniais, nes pareiškė negalintys gyventi be Eucharistijos, Viešpaties maisto: sine dominico non possumus [252]. Šie Abitenės kankiniai kartu su daugybe šventųjų bei palaimintųjų, padariusių Eucharistiją savo gyvenimo centru, teužtaria ir tepamoko mus būti ištikimus susitikimui su prisikėlusiu Kristumi. Mes irgi negalime gyventi nedalyvaudami mūsų išganymo sakramente ir trokštame būti iuxta dominicam viventes, t. y. savo gyvenime tikrove padaryti tai, ką švenčiame Viešpaties dieną. Ši diena tikrai yra mūsų galutinio išlaisvinimo diena. Argi stebėtina, kad trokštame kiekvieną dieną gyventi pagal naujybę, Kristaus įsteigtą su Eucharistijos slėpiniu?

96. Marija, nesuteptoji Mergelė, naujosios ir amžinosios sandoros arka, telydi mus einančius pasitikti ateinančio Viešpaties. Joje tobuliausiai įgyvendinta Bažnyčios esmė. Joje, „Eucharistijos moteryje“, kaip ją yra pavadinęs Dievo tarnas Jonas Paulius II [253], Bažnyčia įžiūri labiausiai pavykusį savo pačios paveikslą bei laiko ją nepamainomu eucharistinio gyvenimo pavyzdžiu. Todėl kunigas, ant altoriaus esant Viešpaties kūnui, verum Corpus natum de Maria Virgine, liturginio susirinkimo vardu patvirtina: „Pagarbiai prisimename pirmiausia šlovingąją, nepalytėtąją Mergelę Mariją, Dievo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Motiną“ [254]. Jos šventojo vardo šaukiamasi bei jis gerbiamas taip pat Rytų krikščionių tradicijų kanonuose. Tikintieji savo ruožtu „patiki Marijai, Bažnyčios Motinai, savo gyvenimą bei darbą. Stengdamiesi būti tokios pat nuostatos kaip Marija, jie visai bendruomenei padeda tapti gyva, Tėvui patinkančia auka“ [255]. Ji yra tota pulchra, visa graži, nes joje švyti Dievo šlovės spindesys. Joje neiškraipytai atsispindi dangiškosios liturgijos grožis, turintis atsispindėti ir mūsų liturginiuose susirinkimuose. Iš jos turime mokytis, kaip patiems darytis Eucharistijos ir Bažnyčios žmonėmis, idant Viešpaties akivaizdoje galėtume stoti, pasak šventojo Pauliaus, „nekalti“, tokie, kokius jis mus norėjo matyti nuo pradžių (plg. Kol 1, 21; Ef 1, 4) [256].

97. Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, Šventoji Dvasia teįžiebia mumyse tokią pačią ugnį, kokią jautė mokiniai iš Emauso (plg. Lk 24, 13–35), ir teatnaujina mūsų gyvenime eucharistinį stebėjimąsi spindesiu bei grožiu, sušvytinčiais liturginėse apeigose, kurios yra Dievo šventojo slėpinio begalinio grožio veiksmingas ženklas. Anie mokiniai pakilo ir skubiai grįžo į Jeruzalę pasidalyti džiaugsmu su savo broliais ir seserimis. Juk tikrasis džiaugsmas yra suvokti, kad Viešpats lieka su mumis kaip ištikimas mūsų palydovas kelyje. Eucharistija leidžia mums atrasti, kad miręs ir prisikėlęs Kristus Bažnyčios slėpinyje, savo Kūne, rodosi kaip mūsų amžininkas. Esame padaryti jo meilės slėpinio liudytojais. Tad palinkėkime vieni kitiems prie šventosios Eucharistijos artintis kupiniems džiaugsmo bei nuostabos, kad patirtume ir kitiems skelbtume tiesos žodžius, kuriais Jėzus atsisveikino su savo mokiniais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2007-ųjų, antrųjų mano pontifikato metų vasario 22-ąją, Šv. Apaštalo Petro Sosto šventės dieną

BENEDICTUS PP. XVI