Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie apaštalą Paulių, tema (XVIII) „Laiškų kolosiečiams ir efeziečiams teologija“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 110
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 14 gennaio 2009 San Paolo (18) La visione teologica delle Lettere ai Colossesi e agli Efesini
DATA: 2009-01-14
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (316), 2009, p. 2–3.
SERIJA: Apaštalo Pauliaus metai
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (316), 2009, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie apaštalą Paulių (XVIII). Laiškų kolosiečiams ir efeziečiams teologija

2009 m. sausio 14 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Tarp Pauliaus laiškų yra du – Laiškas kolosiečiams ir Laiškas efeziečiams, – kuriuos tam tikru mastu galima laikyti laiškais dvyniais. Ir vienas, ir kitas išsiskiria tik jiems būdinga kalbėsena, ir buvo suskaičiuota, kad daugiau negu trečdalį Laiško kolosiečiams žodžių galima atrasti Laiške efeziečiams. Pavyzdžiui, Laiške kolosiečiams kviečiama: „Su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes“ (Kol 3, 16), tą patį daryti raginama ir Laiške efeziečiams: „Kalbėkitės psalmių, himnų ir dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį“ (Ef 5, 19). Galėtume šiuos žodžius apmąstyti: širdimi ir balsu turėtume giedoti psalmes ir himnus, kad susivienytume su visos Naujojo ir Senojo Testamento Bažnyčios maldos tradicija ir per tai išmoktume būti vieni su kitais ir su Dievu. Be to, abiejuose laiškuose aptinkamas vadinamasis „namų kodeksas“, kurio nėra kituose Pauliaus laiškuose, t. y. rekomendacijos sutuoktiniams, tėvams ir vaikams, šeimininkams ir vergams (plg. Kol 3, 18–4,1 ir Ef 5, 22–6, 9).

Dar svarbiau yra konstatuoti, kad tik šiuose laiškuose paliudijamas Kristui suteiktas titulas „galva“, kephale. Šis titulas taikomas dviem plotmėmis. Pirmąja prasme Kristus suvokiamas kaip Bažnyčios Galva (plg. Kol 2, 18–19 ir Ef 4, 15–16). Tai reiškia du dalykus: pirmiausia tai, kad jis yra valdytojas, vadovas, atsakingasis, vadovaujantis bendruomenėje kaip jos vadovas bei Viešpats (plg. Kol 1, 18: „Jis yra Kūno – Bažnyčios Galva“), o antra, jis yra kaip galva, aprūpinanti ir gaivinanti visus kūno narius, kuriems vadovauja (pasak Kol 2, 19, būtina laikytis „vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn“): tad ji ne tik įsakinėja, bet ir organiškai su mumis susijusi, yra ta, iš kurios kyla jėga teisingai elgtis.

Abiem atvejais Bažnyčia laikoma pavaldžia Kristui – tiek kaip klūstanti aukštesnėms gairėms, Dešimčiai įsakymų, tiek kaip gaunanti iš jo visą gaivinamą poveikį. Jo įsakymai yra ne žodžiai ar nurodymai, bet iš jo kylančios ir mums padedančios gaivinamos jėgos.

Ši idėja ypač plėtojama Laiške efeziečiams, kur, užuot kildinus Bažnyčios tarnybas iš Šventosios Dvasios (kaip 1 Kor 12), laikomasi nuomonės, kad jos suteikiamos prisikėlusio Kristaus: „Tai jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais“ (4, 11). Ir „iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, <…> auga ir save patį stato meilėje“ (4, 16). Juk Kristus trokšta padaryti „sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (5, 27). Taip mums pasakoma, kad jėga, kuria jis Bažnyčią statydina, veda bei kreipia ją teisinga linkme, yra būtent jo meilė.

Tad pirmutinė reikšmė yra Kristus – Bažnyčios Galva, tiek turint omenyje vadovavimą, tiek pirmiausia įkvėpimą bei organišką gyvybės teikimą savo meilės galia. Antrąja prasme Kristus laikomas ne tik Bažnyčios Galva, bet ir dangiškųjų galybių ir viso kosmoso Galva. Laiške kolosiečiams rašoma: „Jis nuginklavo kunigaikštystes ir valdžias, viešai jas pažemindamas ir jame švęsdamas pergalę prieš jas“ (2, 15). Panašiai Laiške efeziečiams sakoma, kad Dievas, prikeldamas Kristų, pasodino jį „aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame, bet ir būsimajame pasaulyje“ (1, 21). Šiais žodžiais abiejuose laiškuose mums pranešama itin teigiama ir vaisinga žinia: Kristui nereikia baimintis kokio nors konkurento, nes jis aukštesnis už bet kurią galybę, ketinančią pažeminti žmogų. Tik jis mus „pamilo“ ir „atidavė už mus save“ (Ef 5, 2). Todėl, būdami susivieniję su Kristumi, neturime bijoti jokio priešo ir pavojaus; tačiau tai taip pat reiškia, jog būtina jo laikytis tvirtai, nepaleisti jo rankos!

Pagonių pasauliui, tikėjusiam, kad pasaulis kupinas dvasių, nuo kurių būtina gintis, skelbimas, jog vienintelis nugalėtojas yra Kristus ir tam, kuris su Kristumi, nieko nereikia bijoti, atrodė kaip tikras išlaisvinimas. Tas pat taikytina šiandienei pagonijai, nes ir dabartiniai panašių ideologijų sekėjai laiko pasaulį esant kupiną pavojingų galybių. Jiems skelbtina, kad Kristus yra nugalėtojas, idant tas, kuris yra su Kristumi ir lieka su juo susivienijęs, nieko nebijotų. Mano nuomone, tai svarbu ir mums norint įveikti visas baimes, nes aukščiau visų viešpatysčių yra tikrasis pasaulio Viešpats.

Jam pavaldus ir jo kaip Galvos vienijamas net ir visas kosmosas. Gerai žinomi Laiško efeziečiams žodžiai, kur kalbama apie Dievo planą „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“ (Ef 1, 10). Panašiai parašyta Laiške kolosiečiams: „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (1, 16); ir Dievas panorėjo „per jį sutaikinti visa, kas yra žemėje ir danguje“, „darydamas jo kryžiaus krauju taiką“ (1, 20). Tad didžiulis materialusis pasaulis ir ši nedidelė mūsų Žemės istorijos tikrovė, žmonių pasaulis, nėra kiekvienas sau: visa yra suvienyta Kristuje. Jis yra kosmoso Galva: kosmosas irgi yra jo sukurtas, sukurtas mums, jei tik esame su juo susivieniję. Tai protingas ir personalistinis požiūris į visatą. Net pasakyčiau: visuotinesnio požiūrio už šį neįmanoma apmesti, o jis priskirtinas vien prisikėlusiam Kristui. Kristus yra Pantokrator, kuriam visa pavaldu: mintis krypsta į Kristų „Visavaldį“, bizantinių bažnyčių apsidėse dažnai vaizduojamą sėdintį aukštai virš viso pasaulio ar net ant vaivorykštės, taip siekiant perteikti jo lygybę su Dievu, kurio dešinėje buvo pasodintas (plg. Ef 1, 20; Kol 3, 1), bei jo kaip žmogaus likimo valdovo neprilygstamą funkciją.

Tokią viziją gali turėti tik Bažnyčia – ne todėl, kad ji nederamai trokštų savintis tai, kas jai nepriklauso, bet kitokia dvejopa prasme: būtent Bažnyčia pripažįsta, kad Kristus tam tikru būdu didesnis negu ji, nes jo viešpatystės driekiasi ir už jos ribų, ir tiktai Bažnyčia paskirta būti Kristaus Kūnu, ne kosmosas. Visa tai reiškia, kad žemišką tikrovę turime traktuoti kaip teigiamą, nes ji suvienyta Kristuje, ir sykiu privalome pilnatviškai gyventi savo ypatinga bažnytine tapatybe, kuo labiausiai derančia su paties Kristaus tapatybe.

Abiem laiškams būdinga ir viena ypatinga sąvoka – „slėpinys“. Vienur kalbama apie Dievo „valios slėpinį“ (Ef 1, 9), kitur apie „Kristaus slėpinį“ (Ef 3, 4; Kol 4, 3) ar net apie Dievo slėpinį – „Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 2–3). Šia sąvoka apibūdinamas nesuprantamas Dievo planas dėl žmogaus, tautų ir pasaulio likimo. Tokia kalbėsena abiejuose laiškuose pasakoma, jog Kristuje glūdi šio slėpinio pilnatvė. Būdami kartu su Kristumi, žinome, net protu ir negebėdami visko suvokti, kad esame „slėpinio“ branduolyje ir tiesos kelyje. Būtent jis visa savo esybe, o ne kažkuriuo vienu savo asmens aspektu ar kokiu nors vienu savo egzistencijos momentu, neša visą Dievo nesuprantamo išganomojo plano pilnatvę. Jame pavidalą įgyja tai, kas vadinama „daugeriopa Dievo išmintimi“ (Ef 3, 10), nes jame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“ (Kol 2, 9). Tad nuo dabar nebeįmanoma kontempliuoti bei garbinti Dievo palankumo, jo iškiliojo plano nesusitinkant su Kristaus asmeniu, kuriame tas „slėpinys“ tapo kūnu ir gali būti apčiuopiamai suvoktas. Taip pereinama prie „nesuvokiamų Kristaus turtų“ (plg. Ef 3, 8), pranokstančių bet kurį žmogaus supratimą, kontempliavimo. Nėra taip, kad Dievas būtų nepalikęs jokių savo pėdsakų, nes pats Kristus yra Dievo pėdsakas; tačiau kartu suvokiamas šio slėpinio, pranokstančio „bet kokį žmogaus žinojimą“, „plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“ (Ef 3, 18–19). Grynai intelektinių kategorijų čia nepakanka; pripažįstant, jog daugelis dalykų yra anapus mūsų proto gebėjimų, reikia pasitikėti ne tik proto, bet ir širdies nuolankia ir džiugia kontempliacija. Apskritai Bažnyčios tėvai mums sako, kad meilė daugiau supranta negu vien protas.

Baigiant dar keli žodžiai apie jau anksčiau minėtą sąvoką, apie Bažnyčią kaip Kristaus nuotaką. Antrajame laiške korintiečiams apaštalas Paulius krikščionių bendruomenę palygino su sužadėtine taip apie tai rašydamas: „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę“ (2 Kor 11, 2). Laiške efeziečiams šis įvaizdis plėtojamas bei patikslinama, kad Bažnyčia yra ne tik Kristaus sužadėtinė, bet ir tikra Kristaus nuotaka. Jis ją, taip sakant, užsikariavo ir padarė tai savo gyvybės sąskaita, anot teksto: „atidavė už ją save“ (Ef 5, 25). Kaip dar labiau galima paliudyti meilę? Be to, jis rūpinosi jos grožiu – ne tik gautuoju per krikštą, bet ir tuo, turinčiu kasdieniame gyvenime augti dėl nepriekaištingo moralinio elgesio, neturint „jokios dėmės nei raukšlės“ (plg. Ef 5, 26–27). Tai mus priartina prie krikščioniškosios santuokos bendrosios patirties; maža to, net neaišku, kas laiško autoriui yra pradinis taškas – Kristaus ir Bažnyčios santykis, kurio šviesoje žvelgtina į vyro ir moters ryšį, ar empirinė santuokinio ryšio duotybė, kurios šviesoje mąstytinas Kristaus ir Bažnyčios santykis. Tačiau abu aspektai vienas kitą apšviečia: kas yra santuoka, sužinome turėdami prieš akis Kristaus ir Bažnyčios bendrystę, kaip Kristus su mumis susivienijęs, sužinome kontempliuodami santuokos slėpinį. Bet kuriuo atveju mūsų aptariamas laiškas yra tartum tarp pranašo Ozėjo, aiškinusio Dievo ir jo tautos santykį kaip sudarytą santuoką (plg. Oz 2, 4.16.24), ir Apreiškimo Jonui regėtojo, eschatologinį Bažnyčios ir Avinėlio susitikimą nusakančio kaip džiugias ir tobulas vestuves (Apr 19, 7–9; 21, 9).

Dar daug reikėtų pasakyti, tačiau man atrodo, jog jau iš to, kas išdėstyta, galima suprasti, jog šie abu laiškai yra viena didelė katechezė, mokanti mus ne tik kaip būti geru krikščioniu, bet ir kaip tikrai tapti žmogumi. Imdami suvokti, kad kosmosas yra Kristaus pėdsakas, išmokstame tinkamo santykio su kosmosu, su visomis kosmoso išsaugojimo problemomis. Išmokstame žvelgti į jį su protu, tačiau meilės kupinu protu, nuolankiai ir pagarbiai, o šitai leidžia deramai elgtis. Turėdami prieš akis, kad Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kad save už ją atidavė pats Kristus, išmokstame gyventi su Kristumi abipuse meile – meile, suvienijančia mus su Dievu ir leidžiančia kitame įžvelgti Kristaus paveikslą, patį Kristų. Melskime Viešpatį, kad padėtų mums tinkamai medituoti Šventąjį Raštą, jo žodį, ir per tai išmokti tikrai deramai gyventi.