Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Apie šv. Kryžiaus Joną“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
šventieji
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 184
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 16 febbraio 2011 San Giovanni della Croce
DATA: 2011-02-16
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (367), 2011, p. 5–7.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (367), 2011, p. 5–7.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie šventąjį Kryžiaus Joną

2011 m. vasario 16 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Prieš dvi savaites pristačiau didžiąją ispanų mistikę Jėzaus Teresę Avilietę. Šiandien norėčiau pakalbėti apie dar vieną svarbų šventąjį iš tos šalies, apie dvasinį šv. Teresės draugą, kartu su ja reformavusį karmelitų vienuoliškąją šeimą, – šv. Kryžiaus Joną, 1926 m. popiežiaus Pijaus XI paskelbtą Bažnyčios mokytoju ir tradiciškai vadinamą Doctor mysticus, „mistikos mokytoju“.

Kryžiaus Jonas gimė 1542 m. Gonzalo de Yepeso ir Catalinos Alvarezų šeimoje, gyvenusioje nedideliame Fontiveroso miestelyje netoli Avilos Senojoje Kastilijoje. Šeima buvo labai neturtinga. Tėvas, kilęs iš kilmingos Toledo giminės, buvo išvarytas iš namų ir neteko palikimo, nes vedė Cataliną, paprastą šilko audėją. Jau vaikystėje neteko tėvo, devynerių metų su motina ir broliu Pranciškumi patraukė į Medina del Kampą netoli Valjadolido, prekybos ir kultūros centro. Čia lankė Colegio de los Doctrinos ir dirbo kai kuriuos paprastus darbus vienuolyno prie Šventosios Marijos Magdalietės bažnyčios seserims. Dėl savo žmogiškųjų savybių ir pasiekimų mokykloje iš pradžių ligonių slaugytoju priimtas į Immaculada Concepción ligoninę, paskui į jėzuitų kolegiją, kaip tik įsteigtą Medina del Kampe. Į kolegiją Jonas įstojo aštuoniolikos ir čia trejus metus studijavo humanitarinius mokslus, retoriką ir klasikines kalbas. Ugdomojo kurso pabaigoje jis jau aiškiai matė prieš akis savo pašaukimą – vienuoliškąjį gyvenimą ir iš visų Medinoje veikusių ordinų labiausiai jautėsi šaukiamas į Karmelį.

1563 m. vasarą pas miesto karmelitus pradėjo noviciatą ir pasirinko vienuoliškąjį Mato vardą. Kitais metais buvo išsiųstas į garsųjį Salamankos universitetą, kur trejus metus studijavo laisvuosius menus ir filosofiją. 1567 m. įšventintas kunigu, grįžo į Medina del Kampą, supamas saviškių švęsti pirmųjų šv. Mišių. Čia jis pirmą kartą susitiko su Jėzaus Terese, susitikimas abiem buvo lemtingas: Teresė išdėstė savo planą, kaip reformuoti Karmelį, taip pat ir ordino vyriškąją atšaką, bei pasiūlė Jonui „dėl didesnės Dievo garbės“ prisidėti. Jaunasis kunigas taip susižavėjo Teresės idėjomis, kad tapo karštu plano rėmėju. Abu kelis mėnesius bendradarbiavo ir dalijosi idealais bei pasiūlymais, siekdami kuo greičiau atidaryti pirmuosius Basųjų karmelitų namus. Jie duris atvėrė 1568 m. gruodžio 28 d. Duruele, nuošalioje Avilos provincijos vietovėje. Šią pirmąją reformuotąją vyrų bendruomenę sudaro Jonas ir dar trys bendražygiai. Atnaujindami vienuoliškuosius įžadus pagal pradinę regulą, visi keturi pasirinko naujus vardus: Jonas, pasivadinęs Kryžiaus Jonu, šiuo vardu vėliau išgarsėjo visame pasaulyje. 1572 m. pabaigoje, prašomas šv. Teresės, Jonas tapo Avilos Įsikūnijimo vienuolyno, kurio priore buvo šventoji, nuodėmklausiu ir kapelionu. Tas laikas buvo artimo bendradarbiavimo ir abu praturtinusios dvasinės draugystės metai. Būtent šiuo laikotarpiu datuojami svarbiausi Teresės veikalai ir pirmieji Jono raštai.

Karmelio ordino reforma rutuliojosi sunkiai ir Jonui atnešė didelių kančių. Skausmingiausias įvykis buvo jo pagrobimas ir įkalinimas, melagingai apkaltinus, senosios regulos karmelitų vienuolyne Tolede 1577 m. Šventasis kalėjo kelis mėnesius ir patyrė fizinio bei moralinio vargo ir prievartos. Čia jis sukūrė eilėraščių, tarp jų ir garsiąją „Dvasinę giesmę“. Naktį iš 1578 m. rugpjūčio 16-osios į 17-ąją jam pagaliau su nuotykiais pavyko pabėgti ir surasti prieglobstį miesto Basųjų karmeličių vienuolyne. Šv. Teresė ir reformuotieji karmelitai jo išsilaisvinimą sutiko su didžiuliu džiaugsmu. Po trumpo poilsio Jonas jėgoms atgauti buvo išsiųstas į Andalūziją, kur dešimt metų praleido įvairiuose vienuolynuose, pirmiausia Granados. Ordine ėjo įvairias pareigas ligi pat provincijos vikaro ir užbaigė savo dvasinius veikalus. Tada kaip Teresės vienuoliškosios šeimos, jau įgijusios visišką autonomiją, generalinės vadovybės narys grįžo į gimtuosius kraštus. Gyveno Segovijos karmelyje, kur ėjo bendruomenės vyresniojo pareigas. 1591 m. buvo atleistas iš visų pareigų, ketinant išsiųsti jį į naują ordino provinciją Meksikoje. Kartu su dešimt bendražygių rengdamasis ilgai kelionei, pasitraukė į vienišą vienuolyną Chaene, kur sunkiai susirgo. Jonas didžiulius kentėjimus pakėlė pavyzdingai ramiai ir kantriai. Mirė naktį iš 1591 m. gruodžio 13-osios į 14-ąją, konfratrams recituojant Rytinę. Su jais atsisveikino žodžiais: „Šiandien Valandų liturgijos išeinu melstis į dangų.“ Jo marieji palaikai buvo perkelti į Segoviją. 1675 m. Klemenso X paskelbtas palaimintuoju, 1726 m. Benedikto XIII – šventuoju.

Jonas laikomas vienu garsiausių ispanų literatūros lyrikų. Jo pagrindiniai kūriniai yra šie: „Kopimas į Karmelio kalną“, „Tamsioji naktis“, „Dvasinė giesmė“ ir „Gyvoji meilės liepsna“.

„Dvasinėje giesmėje“ šv. Jonas pateikia sielos apvalymo kelią, t. y. pamažu vis didesnį džiugų Dievo turėjimą, kol pagaliau siela pajaučia, kad myli Dievą tokia pačia meile, kokia ji yra mylima Jo paties. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ tęsiama ta pati perspektyva ir nuodugniai aprašomas perkeičiančio susivienijimo su Dievo būvis. Palyginimui Jonas nuolat pasitelkia ugnies įvaizdį: juo karštesnė ugnis ir juo daugiau sunaudoja medienos, juo labiau ji žėruoja ir galiausiai virsta liepsna. Lygiai taip pat Šventoji Dvasia, tamsią naktį valanti ir „švarinanti“ sielą, ilgainiui apšviečia ir sušildo, tarsi būtų liepsna. Sielos gyvenimas yra nuolatinė Šventosios Dvasios šventė, leidžianti išvysti susivienijimo su Dievu šlovę amžinybėje.

„Kopime į Karmelio kalną“ dvasinis kelias vaizduojamas kaip laipsniškas sielos tyrinimas, kuris būtinas norint pasiekti aukščiausią krikščioniškojo tobulumo tašką, simbolizuojamą Karmelio kalno viršūnės. Jis pateikiamas kaip kelias, kuriuo žmogus suka bendradarbiaudamas su dieviškuoju veikimu, kad išlaisvintų sielą nuo visokio Dievo valiai priešingo prisirišimo ar polinkio. Ištyrinimas, kuris, norint meilės kupinam susivienyti su Dievu, turi būti tobulas, prasideda nuo juslinio gyvenimo ir tęsiamas per tai, kas įgyjama trimis dieviškosiomis dorybėmis – tikėjimu, viltimi ir meile, nuskaistinančiomis ketinimą, atmintį ir valią.

„Tamsiojoje naktyje“ aprašomas „pasyvusis“ aspektas, tai yra Dievo veikimas šiame sielos „tyrinimo“ procese. Mat vienų žmogaus pastangų neužtenka norint prasiskverbti iki asmens polinkių bei blogų įpročių giliausių šaknų: jis juos gali tik tramdyti, bet ne iki galo išrauti. Tam reikalingas ypatingas Dievo veikimas, iš pagrindų nuskaistinantis dvasią ir parengiantis ją meilės kupinam susivienijimui su Dievu. Šv. Jonas šį tyrinimą vadina „pasyviu“, nes jį, nors siela ir priima, slėpiningu veikimu atlieka Šventoji Dvasia, kaip ugnies liepsna išdildanti kiekvieną nešvarumą. Šiuo tarpsniu sielą užgriūva visi įmanomi išbandymai, tarsi ji būtų tamsioje naktyje.

Šie pagrindiniai šventojo kūriniai padeda mums prisiartinti prie esminių taškų jo plataus ir gilaus mistinio mokymo, kuriuo siekiama parodyti patikimą kelią į šventumą, tobulumo būvį, į kurį mus visus kviečia Dievas. Pasak Kryžiaus Jono, visa, kas egzistuoja, kas sukurta Dievo, yra gera. Per kūrinius galime atrasti tą, kuris juose paliko savo paties pėdsaką. Tačiau tikėjimas yra vienintelė versmė, dovanota žmogui pažinti Dievą tokį, koks jis yra pats savaime, kaip vieną ir trejybinį Dievą. Visa, ką Dievas norėjo pranešti žmogui, pasakė Jėzuje Kristuje, kūnu tapusiame Žodyje. Jėzus Kristus yra vienintelis ir galutinis kelias pas Tėvą (plg. Jn 14, 6). Visa, kas sukurta, yra niekas, palyginti su juo, ir niekas be jo neturi vertės: vadinasi, kiekviena kita meilė, kad pasiektų tobulą Dievo meilę, Kristuje turi supanašėti su dieviškąja meile. Štai kodėl šv. Jonas primygtinai pabrėžia būtinybę apsivalyti ir viduje ištuštėti, kad būtum padarytas toks kaip Dievas, vienintelis tobulumo tikslas. Tas „švarumas“ yra ne tiesiog daiktų stygius ir nesinaudojimas jais; kas sielą daro tyrą ir laisvą, veikiau yra netvarkingo prisirišimo prie daiktų pašalinimas. Visa įkeltina į Dievą kaip gyvenimo centrą ir tikslą. Ilgas ir sunkus tyrinimo procesas, žinoma, reikalauja asmeninių pastangų, bet pagrindinis veikėjas yra Dievas: visa, ką žmogus gali padaryti, yra tik „pasirengti“ būti atviras dieviškajam veikimui ir jam nekliudyti. Gyvendamas dieviškosiomis dorybėmis, žmogus pakyla ir suteikia vertės savo pastangoms. Ritmas, kuriuo auga tikėjimas, viltis ir meilė, eina ranka rankon su tyrinimu ir laipsnišku susivienijimu su Dievu, kol žmogus perkeičiamas Jame. Pasiekusi šį tikslą, siela panyra į trejybinį gyvenimą: pasak šv. Jono, ima mylėti Dievą tokia meile, kokia Jis ją myli, o Jis ją myli Šventojoje Dvasioje. Todėl Bažnyčios mistikos mokytojas laikosi įsitikinimo, kad nėra tikros meilės vienybės su Dievu, jei tos vienybės viršūnė nėra trejybinis susivienijimas. Šiame iškiliame būvyje šventoji siela pažįsta viską Dieve ir, kad jį pasiektų, jai nereikia jo ieškoti per kūrinius. Siela dabar jaučiasi užlieta dieviškosios meilės ir joje pilnatviškai džiaugiasi.

Brangūs broliai ir seserys, pabaigoje lieka klausimas: ar tas šventasis savo aukštąja mistika, šiuo varginančiu keliu į tobulumo viršūnę turi ką nors pasakyti ir mums, paprastiems krikščionims šiandienėmis gyvenimo aplinkybėmis, ar jis tėra pavyzdys, modelis kelioms išrinktosioms sieloms, kurios iš tikro gali leistis šiuo tyrinimo, mistinio kopimo keliu? Norėdami surasti atsakymą, iš akių pirmiausia turėtume neišleisti, kad šv. Kryžiaus Jono gyvenimas nebuvo „skraidymas mistiniais padebesiais“, bet labai sunkus, praktiškas ir labai konkretus gyvenimas – ordino reformuotojo, sutikusio daugybę pasipriešinimo, provincijos vyresniojo ir konfratrų kalinio, patyrusio neįtikėtinų pažeminimų ir fizinio smurto, gyvenimas. Tačiau kaip tik tuo sunkiausiu savo gyvenimo metu, būdamas kalėjime, jis parašė vieną gražiausių savo kūrinių. Tai mums rodo, jog kelias su Kristumi, keliavimas su Kristumi – „Keliu“ yra ne našta, užkraunama mums papildomai greta kitų jau pakankamai sunkių vargų, bet visiškai kas kita – šviesa, jėga, padedanti vargus pakelti. Kai žmogus priima į save didžiulę meilę, ji tarsi suteikia jam sparnus, ir jis lengviau pakelia visus gyvenimo sunkumus, nes savyje nešioja šią didžią šviesą. Štai kas yra tikėjimas: būti mylimam Dievo ir leistis būti Dievo mylimam Jėzuje Kristuje. Šis leidimasis būti mylimam yra šviesa, padedanti mums pakelti kasdienius vargus. Ir šventumas yra ne sudėtingi mūsų veiksmai, labai sunkus kelias, bet kaip tik tas „atsivėrimas“: savo sielos langų atvėrimas, kad galėtų įeiti Dievo šviesa, nepamirštant Dievo, mat kaip tik atsiveriant jo šviesai atrandama jėgų, atrandamas atpirktojo džiaugsmas. Prašykime Viešpatį, kad mums padėtų surasti šventumą, kad leistumės būti Dievo mylimi, nes tai visų mūsų pašaukimas ir tikras atpirkimas. Dėkoju.