Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ciklas apie Bažnyčios moteris, tema „Apie šv. Teresę Lizjietę“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
moteris, šventieji
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 189
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: BENEDETTO XVI UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 6 aprile 2011 Santa Teresa di Lisieux
DATA: 2011-04-06
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (369), 2011, p. 4–6.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (369), 2011, p. 4–6.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie šventąją Teresę Lizjietę

2011 m. balandžio 6 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šventąją Teresę Lizjietę, Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresę, šiame pasaulyje gyvenusią tik 24 metus, XIX a. pabaigoje, kukliai ir nepastebimai, bet po mirties ir jos raštų paskelbimo tapusią viena žinomiausių ir mylimiausių šventųjų. „Mažoji Teresė“ niekada nepaliovė padėjusi pačioms paprasčiausioms sieloms, mažutėliams, vargšams ir kenčiantiesiems, kurie kreipė į ją maldas. Tačiau ji sykiu taip apšvietė visą Bažnyčią savo giliu dvasiniu mokymu, kad garbingasis popiežius Jonas Paulius II 1997 m. panoro suteikti jai Bažnyčios mokytojos titulą, kuris papildė jau 1939 m. Pijaus XI jai suteiktą Misijų globėjos titulą. Mano garbingasis pirmtakas pavadino ją scientia amoris mokove (Novo millennio ineunte, 42). Šį mokslą, kuriame ji matė visą tikėjimo tiesą suspindint meile, ji pirmiausia išdėstė pasakojime apie savo gyvenimą, pavadintame Vienos sielos istorija ir paskelbtame praėjus metams po jos mirties. Knyga iškart sulaukė milžiniškos sėkmės, buvo išversta į daugybę kalbų ir pasklido po visą pasaulį. Norėčiau pakviesti jus iš naujo atrasti šį mažą didįjį lobį, šį šviesų pilnatviško gyvenimo Evangelija komentarą! Vienos sielos istorija yra nuostabi Meilės istorija, pasakojama taip autentiškai, paprastai ir šviežiai, kad skaitytojas negali likti nesužavėtas! Bet kas buvo ta visą Teresės gyvenimą nuo vaikystės iki mirties pripildžiusi Meilė? Brangūs bičiuliai, ta Meilė turi veidą, turi vardą, tai Jėzus! Šventoji nepaliaujamai kalba apie Jėzų. Todėl, norėdami prasiskverbti į jos mokymo šerdį, apžvelkime didžiuosius jos gyvenimo etapus.

Teresė gimė 1873 m. sausio 2 d. Alansone, Normandijoje, Prancūzijoje. Ji buvo jauniausia Liudviko ir Zelijos Martenų, sutuoktinių ir pavyzdingų tėvų, paskelbtų palaimintaisiais 2008 m. spalio 19 d., duktė. Jie turėjo devynis vaikus, iš kurių keturi mirė jauno amžiaus. Liko penkios dukterys, kurios visos tapo vienuolėmis. Ketverių metų Teresę smarkiai sukrėtė motinos mirtis (Ms A, 13r). Jos tėvas su dukterimis tada persikelia į Lizjė miestą, kur šventoji praleis visą savo gyvenimą. Vėliau Teresę ištiko rimta nervų liga, ji buvo išgydyta dieviškosios malonės, kurią ji pati pavadino „Švč. Mergelės šypsena“ (ten pat, 29v–30v). Paskui priėmė pirmąją Komuniją, kurią intensyviai išgyveno (ten pat, 35r), ir eucharistinį Jėzų padarė savo gyvenimo centru.

1886 m. „Kalėdų malonė“ ženklino svarbų lūžį, kurį ji pavadino „visišku atsivertimu“ (ten pat, 44v–45r). Ji iš tiesų išaugo iš vaikystės perdėto jautrumo ir pradėjo „bėgti milžino žingsniais“. Sulaukusi keturiolikos, Teresė, kupina didžiulio tikėjimo, dar labiau suartėjo su nukryžiuotuoju Jėzumi; jos širdin įstrigo akivaizdžiai beviltiškas myriop nuteisto ir neatgailaujančio nusikaltėlio atvejis. „Žūtbūt norėjau sukliudyti jam patekti į pragarą“, – rašė šventoji, įsitikinusi, kad jos maldos leis jam sueiti į sąlytį su atperkančiu Jėzaus Krauju. Tai buvo jos pirmutinė ir pamatinė dvasinės motinystės patirtis: „Taip labai pasitikėjau Begaliniu Jėzaus Gailestingumu“, – rašė ji. Kartu su Švenčiausiąja Mergele Marija jaunoji Teresė mylėjo, tikėjo ir puoselėjo viltį „motinos širdimi“ (plg. Pr 6/10r).

1887 m. lapkritį Teresė su tėvu ir seserimi Celina atliko piligriminę kelionę į Romą (ten pat, 55v–67r). Kelionės kulminacija buvo audiencija pas popiežių Leoną XIII, kurio ji paprašė leidimo stoti į Lizjė Karmelį, būdama vos penkiolikos metų. Po metų jos noras buvo patenkintas. Ji tapo karmelite, kad gelbėtų sielas, o ypač melstųsi už kunigus (plg. ten pat, 69v). Tuo metu tėvą ėmė kamuoti skausminga ir žeminanti psichinė liga. Ji sukėlė Teresei daug skausmo, paskatinusio ją kontempliuoti Jėzaus Veidą jo Kančioje (ten pat, 71rv). Tad jos vienuoliškasis vardas – sesuo Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresė – išreiškia jos viso gyvenimo bendrystėje su pagrindiniais Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpiniais programą. Jos vienuoliškieji įžadai 1890 m. rugsėjo 8-ąją, Marijos gimimo šventės dieną, buvo tikros dvasinės sužadėtuvės evangelinio „mažutėliškumo“, simbolizuojamo gėlės, dvasia: „Kokia nuostabi toji Marijos gimimo šventė, per kurią tapau Jėzaus sužadėtine! Tarsi vos gimusi mažoji Švč. Mergelė įteikė Jėzuliui savo mažąją gėlelę“ (ten pat, 77r). Būti vienuole Teresei reiškė būti Jėzaus sužadėtine ir sielų motina (plg. Ms B, 2v). Tą pačią dieną šventoji parašė maldą, atskleidžiančią jos gyvenimo kryptį: ji prašė Jėzaus dovanoti savo begalinę Meilę, buvimą mažiausia ir pirmiausia prašė išganymo visiems žmonėms: „Kad nė viena siela nebūtų šiandien pasmerkta“ (Pr 2). Labai svarbus yra jos Pasiaukojimas Gailestingajai Meilei, atliktas 1895 m. Švenčiausiosios Trejybės šventės dieną (Ms A, 83v–84r; Pr 6), – pasiaukojimas, kuriuo ji iškart pasidalijo su savo seserimis, nes jau buvo naujokių mokytojos pavaduotoja.

Praslinkus dešimčiai metų nuo 1896-ųjų „Kalėdų malonės“, atėjo „Velykų malonė“, jos kančia, artimai vienijama su Jėzaus Kančia, pradėjusi paskutinį Teresės gyvenimo etapą. Tai buvo jos kūno kančia, liga, per dideles kančias nuvedusi į mirtį, bet pirmiausia dvasinė kančia, kupina labai skausmingų tikėjimo išbandymų (Ms C, 4v–7v). Kartu su Marija Jėzaus kryžiaus papėdėje Teresė tada liudijo didvyriškiausią tikėjimą kaip šviesą jos sielą apgaubusiose tamsybėse. Karmelitė suvokė, kad ji šį didžiulį išbandymą išgyvena dėl šiuolaikinio pasaulio ateistų, jos vadintų „broliais“, išganymo. Tada ji dar intensyviau gyveno broliška meile (8r–33v): savo bendruomenės seserims, savo dviem dvasiniams broliams misionieriams, kunigams ir visiems žmonėms, pirmiausia tolimiausiems. Ji tikrai tapo „visuotine seserimi“! Šv. Teresėlės miela ir šypsanti meilė išreiškia jos gilų džiaugsmą, kurio paslaptį nusako jos žodžiai: „Jėzau, mano džiaugsmas tave mylėti“ (P 45/7). Tame kančios kontekste, gyvendama didžiausia meile mažiausiems kasdienio gyvenimo dalykams, šventoji įgyvendino savo pašaukimą būti Meile Bažnyčios širdyje (plg. Ms B, 3v).

Teresė mirė 1897 m. rugsėjo 30 d. tardama paprastus žodžius: „Mano Dieve, myliu tave!“ ir žvelgdama į tvirtai rankose laikomą krucifiksą. Šie paskutiniai šventosios žodžiai yra raktas į visą jos mokymą, Evangelijos aiškinimą. Meilės aktas, išreikštas paskutiniu atodūsiu, buvo tarsi nuolatinis jos sielos alsavimas, širdies plakimas. Paprasti žodžiai: „Jėzau, myliu tave“ yra visų jos raštų šerdis. Meilės Jėzui aktas panardino ją į Švenčiausiąją Trejybę. Ji rašė: „O, tu žinai, Dieviškasis Jėzau, myliu tave, / Meilės Dvasia uždega mane savo ugnimi, / Ir mylėdama tave patraukiu Tėvą“ (P 17/2).

Brangūs bičiuliai, su šventąja Kūdikėlio Jėzaus Terese turime gebėti kasdien Viešpačiui kartoti, jog trokštame gyventi meile jam ir kitiems, šventųjų mokykloje mokytis autentiškai ir visa apimančiai mylėti. Teresė yra viena iš Evangelijos „mažutėlių“, leidusių save Dievui nuvesti į jo slėpinio gelmes. Vadovė visų, pirmiausia tų, kurie Dievo tautoje atlieka teologo tarnybą. Kupina nusižeminimo ir meilės, tikėjimo ir vilties, Teresė nuolatos įžengdavo į Šventojo Rašto, kuriame glūdi Kristaus slėpinys, širdį. Ir toksai meilės mokslo maitinamas Biblijos aiškinimas neprieštarauja akademiniam pažinimui. Šventųjų mokslas, apie kurį ji pati kalba savo Vienos sielos istorijos paskutiniame puslapyje, iš tiesų yra iškiliausias mokslas. „Tai suprato visi šventieji, o labiausiai galbūt tie, kurie evangeliškuoju mokymu apšvietė pasaulį. Argi ne maldoje šventieji Paulius, Augustinas, šv. Kryžiaus Jonas, Tomas Akvinietis, Pranciškus, Dominykas ir tiek daug kitų įžymių Dievo draugų sėmėsi to dieviškojo mokslo, kuris žavėjo didžiausius genijus?“ (Ms C, 36v). Neatsiejama nuo Evangelijos Eucharistija, Teresės akimis, buvo dieviškosios Meilės, žemiausiai pasilenkiančios, kad mus prie Jo pakeltų, sakramentas. Savo paskutiniame Laiške, ant atvaizdo, kuriame pavaizduotas Kūdikėlis Jėzus pašventintoje Ostijoje, šventoji parašė šiuos paprastus žodžius: „Negaliu bijoti Dievo, kuris dėl manęs pasidarė toks mažas! <...> Aš myliu Jį! Iš tikrųjų Jis yra ne kas kita, kaip Meilė ir Gailestingumas!“ (LT 266).

Evangelijoje Teresė pirmiausia atrado Jėzaus gailestingumą, tokį, kad pasakė: „Man Jis yra parodęs savo begalinį Gailestingumą ir būtent dėl jo aš apmąstau kitas dieviškąsias tobulybes! <...> Tada jos visos man atrodė meile spinduliuojančios, net ir teisingumas (galbūt labiau negu kas kita), rodos, buvo meile apsigaubęs“ (Ms A, 84r). Panašiai ji rašo ir paskutinėse Vienos sielos istorijos eilutėse: „Man tereikia atsiversti šv. Evangeliją, ir aš tuojau imu kvėpuoti Jėzaus gyvenimo aromatu ir žinau, į kurią pusę man bėgti... Bet aš skubu ne į pirmąją, bet į paskutinę vietą. <...> Jaučiu, jeigu visos įmanomos nuodėmės slėgtų mano sąžinę, net ir tada atgailos kamuojama širdimi eičiau ir pulčiau į Jėzaus rankas, nes žinau, kaip Jis myli grįžtantį sūnų palaidūną“ (Ms C, 36v–37r). Tad pasakojimą apie savo gyvenimą užbaigia žodžiais „pasitikėjimas ir meilė“, dviem žodžiais, lyg švyturys apšvietusiais jos visą kelionę ligi šventumo, gebėjimo vesti kitus tuo pačiu „mažuoju pasitikėjimo ir meilės“, dvasinės vaikystės, „keliu“ (plg. Ms C, 2v–3r; LT 226).

Toks kaip vaiko, patikinčio save Dievo rankoms, pasitikėjimas neatsiejamas nuo tvirto, radikalaus įsipareigojimo tikrajai meilei, kuri, anot šventosios, kontempliuojančios Mariją, yra visiškas savęs dovanojimas visiems laikams: „Mylėti yra atiduoti viską ir atiduoti save“ („Kodėl tave myliu, Marija?“, P 54/22). Taigi Teresė mums visiems rodo, kad krikščioniškasis gyvenimas yra Krikšto malonės įgyvendinimas iki galo visiškai dovanojant save Tėvo Meilei, kad gyventum kaip Kristus, degdamas Šventosios Dvasios ugnyje, ta pačia meile visiems kitiems. Dėkoju.