Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau tęsti apmąstymus apie tai, kaip malda ir religinis jausmas buvo žmogaus dalis per visą jo istoriją.

Gyvename epochoje, kurioje akivaizdūs sekuliarizmo ženklai. Atrodo, kad Dievas pranyko iš daugelio žmonių akiračio arba virto tikrove, kurios atžvilgiu laikomasi abejingai. Kita vertus, sykiu regime daug ženklų, liudijančių religinio jausmo pabudimą, Dievo svarbos žmogaus gyvenimui atradimą iš naujo, dvasinį poreikį įveikti grynai horizontalų bei materialistinį požiūrį į žmogaus gyvenimą. Žvelgiant į neseną istoriją, į akis krinta tai, kad klydo pranašai, Apšvietos epochoje prognozavę religijų išnykimą ir aukštinę absoliutų, nuo tikėjimo atsietą protą, išsklaidantį religinio dogmatizmo tamsumas bei sugriaunantį „šventybės pasaulį“ ir taip sugrąžinantį žmogui jo laisvę, kilnumą ir nepriklausomybę nuo Dievo. Pastarojo šimtmečio su dviem jo tragiškais pasauliniais karais patirtis įstūmė krizėn pažangą, kurią, regis, laidavo autonominis žmogaus protas be Dievo.

Katalikų Bažnyčios katekizme patvirtinama: „Kurdamas Dievas kiekvieną esybę pašaukia iš nebūties į buvimą. Apvainikuotas garbe ir didybe, žmogus, kaip ir angelai, gali pripažinti, koks nuostabus Viešpaties vardas visoje žemėje. Net per savo nuodėmę praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. Jis tebetrokšta į buvimą jį pašaukusio Dievo. Visos religijos liudija, kad ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės“ (2566). Galime sakyti, – kaip jau parodžiau paskutinėje katechezėje, – kad nuo toliausios praeities iki mūsų dienų nėra buvę civilizacijos, kuri nebūtų buvusi religinga.

Žmogus religingas iš prigimties, jis yra homo religiosus ne mažiau negu homo sapiens ir homo faber: „Dievo troškimas, – rašoma katekizme, – yra įrašytas žmogaus širdyje, nes žmogus sukurtas Dievo ir Dievui“ (27). Kūrėjo paveikslas įspaustas į jo būtį, ir jis jaučia poreikį surasti šviesą, kad atsakytų į klausimus, susijusius su giliąja tikrovės prasme, į tuos klausimus, į kuriuos atsakyti nepajėgia nei jis pats, nei pažanga, nei empiriniai mokslai. Homo religiosus išnyra ne tik senovės pasaulyje, jis sutinkamas visoje žmonijos istorijoje. Stengiantis atsiliepti į pilnatvės ir laimės troškimą, į išganymo poreikį ir prasmės paiešką, turtingame žmogiškosios patirties lauke išaugo įvairios religiškumo formos. „Skaitmeninis“ žmogus lygiai kaip ir urvinis religinėje patirtyje ieško būdų, kaip įveikti savo baigtinumą ir apsaugoti savo trapų nuotykį žemėje. Apskritai gyvenimas be transcendentinio horizonto neturi pilnatviškos prasmės, ir laimę, kurios visi trokštame, spontaniškai projektuojame į ateitį, į „rytojų“, kuris dar turi tapti tikrove. Vatikano II Susirinkimas deklaracijoje Nostra aetate pabrėžia: „Iš įvairių religijų žmonės laukia atsakymo į paslaptingas žmogiškosios būties mįsles, kurios ir šiandien, kaip kitados, skverbiasi į širdies gelmes: kas yra žmogus? Kokia mūsų gyvenimo prasmė ir koks jo tikslas? Kas yra gėris ir kas nuodėmė? Kokia kančios kilmė ir kokia jos paskirtis? Koks kelias veda į tikrąją laimę? Kas yra mirtis, teismas ir atlygis po mirties? Pagaliau, kas yra tas galutinis ir neišreiškiamas slėpinys, kuris apgobia mūsų egzistenciją, iš kurio esame kilę ir į kurį veržiamės?“ (1). Žmogus suvokia, kad pats vienas negali patenkinti pamatinio poreikio suprasti. Pasiduodamas iliuzijoms ir save apgaudinėdamas, kad jam užtenka jo paties, žmogus jaučia, jog taip nėra, jaučia poreikį atsiverti kažkam ar kam nors, kas galėtų jam duoti tai, ko trūksta; jis turi išžengti iš savęs ir gręžtis link to, kuris pilnatviškai gali patenkinti jo gilųjį troškimą.

Žmogus nešioja savyje begalybės alkį, amžinybės ilgesį, grožio paiešką, meilės troškimą, šviesos ir tiesos poreikį, kreipiantį į Absoliutą; žmogus nešioja savyje Dievo troškimą. Ir žmogus kažkaip žino, kad gali kreiptis į Dievą, gali melstis. Šventasis Tomas Akvinietis, vienas didžiausių teologų istorijoje, maldą apibrėžia „kaip žmogaus jaučiamo Dievo troškimo išraišką“. Ši trauka prie Dievo, paties Dievo įdėta į žmogų, yra maldos siela, besireiškianti gausybe formų ir būdų priklausomai nuo istorijos, laiko, akimirkos, malonės ir netgi kiekvieno maldininko nuodėmės. Žmogaus istorijai žinomos įvairios maldos formos, nes ji išrutuliojo įvairių būdų, kaip atsiverti Kitam, tiek, kad maldą galime laikyti kiekvienos kultūros ir religijos patirtimi.

Brangūs broliai ir seserys, praėjusį trečiadienį pamatėme, kad malda nesusijusi su konkrečiu kontekstu, bet įrašyta kiekvieno asmens ir kiekvienos civilizacijos širdyje. Kalbėdami apie maldą kaip apie žmogaus kaip tokio, kaip homo orans patirtį, turime, žinoma, suvokti, jog iš pradžių tai vidinė nuostata, pirmesnė už praktikas ir formules, būdas stovėti Dievo akivaizdoje pirmiau, negu atliekami kulto veiksmai ar tariami žodžiai. Maldos šerdis ir šaknys glūdi didžiausioje asmens gelmėje, todėl ji nėra lengvai iššifruojama ir gali būti neteisingai suprantama bei mistifikuojama. Ir šia prasme galime pakartoti: melstis sunku. Malda yra padėkos vieta, stiebimasis į neregimybę, neišreiškiamybę ir nepasiekiamybę. Todėl malda yra iššūkis visiems, malonė, kurios būtina šauktis, dovana to, į kurį jinai krypsta.

Kiekvienos istorinės epochos žmogus maldoje save ir savo situaciją vertindavo Dievo akivaizdoje, remdamasis Dievu bei kreipdamasis į Dievą, ir patirdavo save kaip pagalbos reikalingą kūrinį, negebantį sau suteikti egzistencijos pilnatvės ir vilties. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas primena, kad „melstis reiškia jausti, jog pasaulio prasmė yra už pasaulio ribų“. Šio santykio su tuo, kuris egzistencijai suteikia prasmę, su Dievu, dinamikoje viena iš maldos tipiškų išraiškų yra parklupimas. Šiame judesyje glūdi radikalus dviprasmiškumas: aš galiu būti priverstas parklupti – tai skurdo ir vergystės būvis – ir galiu parklupti spontaniškai, taip parodydamas, jog esu ribotas ir kad man reikalingas Kitas. Jam parodau, jog esu silpnas, varganas, nusidėjėlis. Maldos patirtimi žmogiškasis kūrinys išreiškia visą savo savivoką, visa, kas sudaro jo egzistenciją, ir kartu visą save gręžia į Būtį, kurios akivaizdoje stovi, kreipia savo sielą į Slėpinį, iš kurio tikisi giliausių troškimų patenkinimo ir pagalbos savo gyvenimo vargui įveikti. Tas žvelgimas į Kitą, tas gręžimasis į „anapus“ yra maldos kaip patirties, įveikiančios tai, kas jusliška ir kontingentiška, esmė.

Žmogaus ieškojimus galiausiai pilnatviškai patenkina tik Dievas. Malda, kuri yra atvirumas Dievui ir širdies kėlimas į jį, taip tampa asmeniniu ryšiu su juo. Ir net žmogui savo Kūrėją užmiršus, gyvasis ir tikrasis Dievas nenuilstamai kviečia žmogų į slėpiningą susitikimą maldoje. Katekizme teigiama: maldoje „visada pirmas su meile kreipiasi ištikimasis Dievas, o žmogaus kreipimasis visada tėra atsakymas. Kuo labiau apsireiškia Dievas ir leidžia žmogui pačiam save pažinti, tuo labiau malda tampa abipusiu šauksmu ir Sandoros drama, į kurią žodžiais ir veiksmais įsijungia širdis. Ši drama driekiasi per visą išganymo istoriją“ (2567).

Brangūs broliai ir seserys, mokykimės stovėti Dievo, Jėzuje Kristuje apsireiškusio Dievo, akivaizdoje, mokykimės tyloje, viduje išgirsti jo balsą, kviečiantį ir vedantį mus į mūsų egzistencijos gelmę, į gyvybės šaltinį, išganymo versmę, idant peržengtume savo gyvenimo ribas ir atsivertume Dievo matui, santykiui su juo, kuris yra begalinė Meilė. Dėkoju.