Gerbiami broliai!
Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien, praslinkus penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo pradžios, su dideliu džiaugsmu pradedame Tikėjimo metus. Maloniai sveikinu jus visus, pirmiausia Jo Šventenybę Konstantinopolio patriarchą Baltramiejų I ir Jo Malonybę Kenterberio arkivyskupą Rowaną Williamsą. Ypatingą sveikinimą taip pat skiriu Rytų Katalikų Bažnyčių patriarchams bei didiesiems arkivyskupams ir vyskupų konferencijų pirmininkams. Susirinkimui, kai kurių iš mūsų asmeniškai išgyventam, atminti šis šventimas praturtintas kelių ypatingų ženklų: tai pradžios procesija, ja norėta priminti įsimintiną į šią Baziliką iškilmingai įžengusių Susirinkimo tėvų procesiją; Evangelijų knygos, kuri yra per Susirinkimą naudotos kopija, intronizacija; Susirinkimo septynių baigiamųjų žinių ir Katalikų Bažnyčios katekizmo perdavimas, kurį atliksiu prieš palaiminimą. Šiais ženklais ne tik žadinama atmintis, bet ir atveriama perspektyva peržengti atminimo ribas. Jais kviečiama giliau įsitraukti į Vatikano II Susirinkimą ženklinusį dvasinį judėjimą, jį įsisavinti ir toliau plėtoti pagal jo tikrąją prasmę. O ta prasmė buvo ir yra tikėjimas į Kristų, apaštalų tikėjimas, gaivinamas vidinio troškimo visiems žmonėms perduoti Kristų Bažnyčiai keliaujant istorijos takais.

Šiandien pradedami Tikėjimo metai nuosekliai dera su visu Bažnyčios keliu per pastaruosius 50 metų – pradedant Susirinkimu, 1967 m. Dievo tarno Pauliaus VI paskelbtais Tikėjimo metais ir baigiant 2000-ųjų metų Didžiuoju jubiliejumi, kuriuo palaimintasis Jonas Paulius II kaip vienintelį Išganytoją – vakar, šiandien ir visada – visai žmonijai priešais akis iš naujo pateikė Jėzų Kristų. Abu šie popiežiai, Paulius VI ir Jonas Paulius II, tvirtai ir visiškai sutarė dėl Kristaus kaip kosmoso bei istorijos centro ir dėl apaštališkojo troškimo skelbti Jį pasauliui. Jėzus yra krikščionių tikėjimo šerdis. Krikščionis tiki į Dievą per Jėzų Kristų, apreiškusį Dievo veidą. Jėzus Kristus yra Rašto išpildymas ir jo galutinis aiškintojas. Jis yra ne tik tikėjimo objektas, bet, pasak Laiško žydams, „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas“ (12, 2).

Šiandieniame Evangelijos skaitinyje sakoma, kad Jėzus Kristus, Tėvo „pateptas“ Šventojoje Dvasioje, yra tikrasis ir amžinasis evangelizacijos subjektas. „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Ši Kristaus misija, šis jo judėjimas tęsiasi erdvėje ir laike šimtmečiais ir visuose žemynuose. Tas judėjimas kyla iš Tėvo ir Dvasios galia neša Gerąją Naujieną vargdieniams materialia ir dvasine prasme. Bažnyčia yra pirmutinė ir būtina šio Kristaus darbo priemonė, nes ji susivienijusi su juo kaip kūnas su galva. „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 21). Šitaip tarė Prisikėlusysis savo mokiniams ir kvėpdamas į juos pridūrė: „Imkite Šventąją Dvasią“ (eil. 22). Dievas yra pagrindinis pasaulio evangelizuotojas per Jėzų Kristų. Bet pats Kristus panoro savo užduotį perduoti Bažnyčiai ir tai padarė bei tebedaro iki laiko pabaigos kvėpdamas į savo mokinius Šventąją Dvasią – tą pačią Dvasią, kuri nusileido ant jo, pasiliko jame per visą žemiškąjį gyvenimą teikdama jam jėgų „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo“, „vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).

Vatikano II Susirinkimas tikėjimo temos nepanoro padaryti atskiro dokumento tema. Tačiau visas buvo persiėmęs sąmoningu troškimu, taip sakant, iš naujo panirti į krikščioniškąjį slėpinį, kad veiksmingiau pateiktų jį šiandieniams žmonėms. Praėjus dvejiems metams nuo Susirinkimo pabaigos, šiuo atžvilgiu Dievo tarnas Paulius VI pasakė: „Nors specialiai ir neaptaria tikėjimo, Susirinkimas apie jį kalba kiekviename puslapyje, pripažįsta jo gyvybinę svarbą bei antgamtinį pobūdį, suponuoja jo vientisumą bei stiprumą ir statydina ant jo savo mokymą. Užtenka prisiminti [kelias] Susirinkimo ištaras <...>, kad išvystum, kokią esminę reikšmę Susirinkimas, nuosekliai tęsdamas Bažnyčios mokymo tradiciją, teikia tikėjimui, tikrajam tikėjimui, kurio versmė yra Kristus, o kanalas – Bažnyčios Magisteriumas“ (Katechezė per bendrąją audienciją 1967 m. kovo 8-ąją). Šitaip kalbėjo Paulius VI 1967-aisiais.

Dabar atsigręžkime į tą, kuris Vatikano II Susirinkimą sušaukė ir pradėjo, į palaimintąjį Joną XXIII. Pradėdamas Susirinkimą, jis taip nusakė jo pagrindinį tikslą: „Tas labiausia galioja visuotiniam Susirinkimui – kad šventasis krikščioniškojo mokymo lobis būtų išsaugotas ir veiksmingiau perduodamas... Tad pagrindinis šio Susirinkimo tikslas nėra aptarti vieną ar kitą mokymo temą... Tam Susirinkimo neprireiktų... Būtina šį patikimą bei nekintamą mokymą, kurio privalu ištikimai laikytis, pagilinti ir pateikti mūsų laiko reikalavimus atitinkančiu būdu“ (AAS 54 [1962], 790, 791–792). Šitaip kalbėjo popiežius Jonas XXIII pradėdamas Susirinkimą.

Šių žodžių šviesoje galima suprasti, ką aš pats anuomet išgyvenau. Susirinkimo metu tvyrojo jaudinanti įtampa turint priešais akis užduotį leisti tikėjimo tiesai ir grožiui suspindėti mūsų dienomis nei ką nors paaukojant dėl dabarties reikalavimų, nei liekant įsikibus praeities: tikėjime aidi amžinas Dievo buvimas, pranokstantis laiką ir kartu galimas priimti tik mūsų nepakartojamame šiandien. Todėl manau, kad svarbiausias dalykas, ypač tokia reikšminga proga, yra atgaivinti visoje Bažnyčioje tą teigiamą įtampą, tą troškimą iš naujo skelbti Kristų mūsų dienų žmonėms. Tačiau kad ta vidinė paskata vėl imtis evangelizacijos neliktų vien idėja ir nekeltų sumaišties, būtina remtis konkrečiu ir apibrėžtu pamatu, o tas pamatas yra Vatikano II Susirinkimo dokumentai, kuriuose ji išreikšta. Todėl jau nekart esu pabrėžęs būtinybę grįžti, taip sakant, prie Susirinkimo „raidės“, t. y. jo tekstų, siekiant atrasti jo dvasią, ir kartojęs, jog juose slypi tikrasis Vatikano II Susirinkimo palikimas. Rėmimasis tais dokumentais apsaugo nuo anachronistinio ilgesio ir skubėjimo pirmyn kraštutinumo ir leidžia suvokti naujybę išlaikant tęstinumą. Tikėjimo srityje Susirinkimas neišgalvojo nieko nauja nei panoro pakeisti ką nors sena. Jis tik stengėsi, kad tuo tikėjimu būtų gyvenama ir šiandien, kad jis pakitusiame pasaulyje ir toliau būtų gyvas tikėjimas.

Jei laikysimės pagrindinės krypties, kurią Vatikano II Susirinkimui troško suteikti palaimintasis Jonas XXIII, ją šiais Tikėjimo metais galėsime įgyvendinti žengdami tik vieninteliu Bažnyčios keliu – tai Bažnyčios, trokštančios nuolatos giliau suprasti Kristaus mums patikėtąjį tikėjimo lobį, kelias. Susirinkimo tėvai norėjo vėl veiksmingiau pateikti tikėjimą, ir jei jie pasitikėdami atsivėrė dialogui su šiuolaikiniu pasauliu, tai tik todėl, kad buvo įsitikinę savo tikėjimu, tvirta uola, ant kurios stovėjo. O vėlesniais metais, priešingai, daugelis nekritiškai perėmė vyraujančią mąstyseną ir suabejojo pačiais depositum fidei pamatais, kurių, deja, nebesijautė galį priimti kaip tiesos.

Naujus Tikėjimo metus ir naująją evangelizaciją Bažnyčia šiandien siūlo ne trokšdama pagerbti sukaktį, bet todėl, kad jie šiandien dar reikalingesni nei prieš penkiasdešimt metų! Ir atsakas į šį poreikį yra toks pat, kokio pageidavo Susirinkimo popiežiai bei tėvai ir koks glūdi dokumentuose. Šiai perspektyvai priskirtina ir iniciatyva įsteigti naujajai evangelizacijai skatinti skirtą Popiežiškąją tarybą, kuriai dėkoju už ypatingas pastangas Tikėjimo metų labui. Per tuos dešimtmečius dvasinė „dykra“ išsiplėtė. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo metu jau galėjai pažinti iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, tačiau šiandien tai, deja, kasdien regime savo aplinkoje. Išplito tuštuma. Tačiau kaip tik tas dykumos patyrimas, ta tuštuma gali padėti vėl atrasti tikėjimo džiaugsmą, jo gyvybišką svarbą mums, žmonėms. Dykumoje vėl atrandama vertė to, kas gyvenime esminga; tad šiandieniame pasaulyje nesuskaičiuojamai daug dažnai neišreikštų ar negatyviai išreikštų Dievo, galutinės gyvenimo prasmės alkio ženklų. Ir dykumoje pirmiausia reikia tikinčių žmonių, savo gyvenimu rodančių kelią į pažadėtąją žemę ir taip išlaikančių viltį gyvą. Gyvas tikėjimas atveria širdį išlaisvinančiai iš pesimizmo Dievo malonei. Evangelizuoti šiandien labiau negu kada nors anksčiau reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą ir per tai rodyti kelią. Pirmame skaitinyje kalbėta apie keliautojo išmintį (plg. Sir 34, 9–13): kelionė yra gyvenimo įvaizdis, o išmintingas keliautojas – tas, kuris išmoko meno gyventi bei dalijasi juo su broliais, kaip piligriminiame kelyje į Santjagą ar kitose piligriminėse kelionėse, neatsitiktinai taip išpopuliarėjusiose pastaraisiais metais. Kodėl šiandien tiek daug žmonių jaučia poreikį leistis į tokias keliones? Galbūt todėl, kad ten atranda ar bent intuityviai nujaučia mūsų egzistencijos pasaulyje prasmę? Tad štai kaip galėtume įsivaizduoti šiuos Tikėjimo metus: kaip piligriminę kelionę per šiandienio pasaulio dykumą nešantis tik esminius dalykus – neimant nei keliautojo lazdos, nei atsargų krepšio, nei duonos, pinigų ar dviejų palaidinių, kaip nurodė apaštalus išsiunčiantis Viešpats (Lk 9, 3), – bet turint vien Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimą, kurio spindinti išraiška yra Vatikano II Susirinkimo dokumentai ir Katalikų Bažnyčios katekizmas, paskelbtas prieš dvidešimt metų.

Gerbiami ir brangūs broliai, 1962 m. spalio 11-ąją švęsta Švenčiausiosios Dievo Motinos Marijos šventė. Jai patikime Tikėjimo metus, kaip prieš savaitę tai padariau leisdamasis piligriminėn kelionėn į Loretą. Mergelė Marija kaip žvaigždė visada tešviečia naujosios evangelizacijos kelyje. Tepadeda ji mums gyventi apaštalo Pauliaus paraginimu: „Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi... Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kol 3, 16–17). Amen.