Brangūs Romos tikintieji!

Šiuo laišku kreipiuosi į jus trokšdamas pakalbėti apie problemą, kurią patys jaučiate ir kuriai dėmesį skiria įvairios mūsų Bažnyčios struktūros, – apie auklėjimo problemą. Mums visiems rūpi žmonių, kuriuos mylime, pirmiausia mūsų vaikų, paauglių ir jaunuolių, gerovė, nes suvokiame, kad nuo jų priklauso mūsų miesto ateitis. Todėl mūsų negali nejaudinti jaunųjų kartų ugdymas, jų gebėjimas orientuotis gyvenime bei skirti gera nuo bloga, jų ne tik fizinė, bet ir moralinė sveikata.

Auklėti niekada nebuvo lengva, o šiandien tai, atrodo, dar darosi vis sunkiau. Tėvai, mokytojai, kunigai ir visi, tiesiogiai atsakingi už auklėjimą, šitai labai gerai žino. Todėl kalbama apie „kritišką auklėjimo padėtį“, kurią patvirtina nesėkmės, dažnai ištinkančios mūsų pastangas ugdyti patikimus, su kitais bendradarbiauti ir savo gyvenimą įprasminti gebančius žmones. Tada spontaniškai imamos kaltinti naujosios kartos, tarsi šiandien gimstantys vaikai būtų kitokie negu gimusieji ankstesniais laikotarpiais. Be to, kalbama apie „kartų konfliktą“, kuris tikrai yra ir išties slegia, bet tai ne tiek tikrybių bei vertybių neperteikimo priežastis, kiek to padarinys.

Tad ar nederėtų šiandien kaltinti auklėti nebegebančių suaugusiųjų? Žinia, pagunda tėvams, mokytojams ir bendrai auklėtojams nuleisti rankas didelė, ir dar didesnis pavojus nebesuvokti savo vaidmens ar, tiksliau, patikėtosios misijos. Galvoje čia iš tikrųjų turima ne tik asmeninė suaugusiųjų ar jaunuolių atsakomybė, kuri egzistuoja ir neturi būti nutylima, bet ir tam tikra paplitusi aplinka, mąstysena ir tam tikra kultūros forma, verčianti suabejoti žmogaus asmens vertingumu, tiesos bei gėrio reikšme ir galiausiai tuo, kad gyventi gera. Tada darosi sunku iš kartos į kartą perteikti tai, kas galioja ir yra tikra, elgesio taisykles ir įtikinamus tikslus, kuriais būtų galima grįsti savo gyvenimą.

Brangūs broliai ir seserys romiečiai, čia jums norėčiau pasakyti tiesiog vieną paprastą žodį: „Nebijokite!“ Juk visi šie sunkumai nėra neįveikiami. Jie veikiau yra, taip sakant, tos didžios ir brangios dovanos – mūsų laisvės ir ją teisėtai lydinčios atsakomybės – atvirkščioji pusė. Priešingai technikos ir ekonomikos sričiai, kur šiandienę pažangą galima pridėti prie praeities pažangos, asmens ugdymo ir moralinio augimo srityje tokio kaupimo galimybės nėra, nes žmogaus laisvė visada yra nauja, ir todėl kiekvienas asmuo bei kiekviena karta vis iš naujo turi priimti savo sprendimus. Net didžiausių praeities vertybių neįmanoma tiesiog paveldėti: jas būtina pasisavinti bei atnaujinti dažnai nelengvai asmeniškai apsisprendžiant.

Tačiau kai pamatai išjudinti ir imama stokoti esminių tikrybių, vėl pajaučiamas primygtinis tokių vertybių poreikis: štai šiandien vis garsiau reikalaujama auklėjimo, kuris tikrai toks būtų. To reikalauja tėvai, kuriems rūpi ir dažnai nerimą kelia jų vaikų ateitis, daugybė mokytojų, liūdnai išgyvenančių savo mokyklų nuosmukį, visa visuomenė, matanti svyruojant bendrabūvio pagrindus; toks reikalavimas taip pat kyla iš paauglių ir jaunuolių, kurie nenori būti palikti vieni akis į akį su gyvenimo iššūkiais, širdžių. Tikintys į Jėzų Kristų turi dar vieną ir stipresnį motyvą nebijoti: jie žino, kad Dievas mūsų neapleidžia, kad jo meilė mus pasiekia, nesvarbu, kur ir kokie būtume, pasiekia mus, varganus bei silpnus, kad pasiūlytų mums naują gėrio galimybę.

Brangūs broliai ir seserys, kad mano apmąstymai būtų konkretesni, galbūt bus naudinga iškelti aikštėn keletą bendrų autentiško auklėjimo reikalavimų. Pirmiausia būtinas iš meilės kylantis artumas bei pasitikėjimas: turiu galvoje pirmutinę ir pamatinę meilės patirtį, kurią vaikams dovanoja ar bent turi dovanoti bendravimas su tėvais. Tačiau kiekvienam patyrusiam auklėtojui aišku, jog jis, kad auklėtų, turi atiduoti kažkiek savęs ir tik taip gali auklėtiniui padėti įveikti egoizmą bei savo ruožtu tapti gebančiu tikrai mylėti.

Be to, jau mažas vaikas jaučia didelį troškimą pažinti ir suprasti, besireiškiantį nuolatiniais klausimais ir prašymais paaiškinti. Todėl jei auklėjimas apsiribotų žinių bei informacijos perteikimu, o didžiuosius su tiesa – pirmiausia galinčia duoti mūsų gyvenimui kryptį – susijusius klausimus paliktų nuošalyje, jis būtų labai skurdus auklėjimas.

Nuo mūsų gyvenimo tiesos neatsiejama ir kančia. Todėl mėginant apsaugoti vaikus nuo kiekvieno sunkumo bei skausmo patyrimo, kyla pavojus, nepaisant gerų ketinimų, išauginti trapius ir per menkai dosnius žmones, nes gebėjimą mylėti atitinka gebėjimas kentėti, kentėti kartu.

Taip, mieli Romos bičiuliai, priartėjame prie galbūt kebliausio auklėjamojo darbo momento – pusiausvyros tarp laisvės ir drausmės. Be elgesio ir gyvenimo taisyklių, diena iš dienos taikomų mažuose dalykuose, neįmanoma nei išugdyti charakterio, nei parengti išbandymams, kurių ateityje netrūks. Tačiau auklėjimas pirmiausia yra susitikimas laisvėje, o nusisekęs auklėjimas – mokymas tinkamai naudotis laisve. Vaikas pamažu tampa paaugliu, po to jaunuoliu; taigi turime leistis į laisvės riziką, visada būdami pasirengę jam padėti pataisyti klaidingas idėjas bei sprendimus. Niekada neturėtume pritarti jo klaidoms ar elgtis taip, tarsi jų nematytume, ar, kas dar blogiau, tomis klaidomis su jais dalytis, tarsi jos būtų nauji žmogaus pažangos horizontai.

Todėl auklėjant niekada negalima atsisakyti autoritetingumo, darančio viršenybės įgyvendinimą įtikimą. Tai patirties ir išmanymo vaisius, tačiau pirmiausia įgyjamas savo nuosekliu gyvenimu bei asmeniniu įsitraukimu kaip tikros meilės išraiška. Tad auklėtojas yra tiesos ir gėrio liudytojas: žinoma, jis irgi silpnas ir galintis klysti, tačiau vis iš naujo stengsis būti santarvėje su savo misija.

Mieli Romos tikintieji, iš šių paprastų apmąstymų išplaukia, kad auklėjant lemiamai svarbi atsakomybės pajauta – neabejotinai auklėtojo, bet su amžiumi vis labiau ir vaiko, mokinio, jaunuolio, įžengiančio į darbo pasaulį, atsakomybė. Atsakingas tas, kuris gali atsakyti sau ir kitam. Kas tiki, tas, be to, pirmiausia, mėgina atsakyti Dievui, kuris jį yra pamilęs pirmas.

Atsakomybė pirmučiausia yra asmeninė, tačiau egzistuoja ir bendra atsakomybė, tenkanti mums kaip to paties miesto gyventojams ir tos pačios tautos nariams, o, jei esame tikintys, ir kaip vienatinio Dievo vaikams bei Bažnyčios nariams. Idėjos, gyvenimo stiliai, įstatymai, bendra visuomenės, kurioje gyvename, pakraipa, jos apie save per visuomenės komunikavimo priemones perteikiamas vaizdas, neabejotinai daro didžiulį poveikį jaunųjų kartų auklėjimui – į gera ir į bloga. Tačiau visuomenė nėra kažkas abstraktu; visuomenė galiausiai esame mes patys, visi kartu, su savo gairėmis, taisyklėmis ir atstovais, kuriuos sau paskiriame, nors kiekvieno vaidmenys bei atsakomybės skiriasi. Todėl būtinas kiekvieno mūsų, kiekvieno asmens, šeimos ar visuomenės grupės, indėlis, kad visuomenė, pradedant nuo mūsų Romos miesto, taptų tinkamesne aplinka auklėti.

Baigdamas norėčiau pasiūlyti jums mintį, mano išplėtotą neseniai pasirodžiusioje enciklikoje Spe salvi apie krikščioniškąją viltį: auklėjimo ir viso gyvenimo siela gali būti tik patikima viltis. Šiandien į mūsų viltį kėsinamasi iš visų pusių, mums kyla pavojus vėl tapti panašiems į Antikos pagonis, žmonėmis „be vilties ir be Dievo pasaulyje“, kaip Efezo krikščionims rašė apaštalas Paulius (Ef 2, 12). Galbūt būtent todėl autentiškas auklėjamasis darbas tampa itin sunkus, nes auklėjimo krizė šaknijasi pasitikėjimo gyvenimu krizėje.

Todėl šio laiško negaliu užbaigti nuoširdžiai jūsų nepakviesdamas dėti savo viltį į Dievą. Tik jis yra jokioms iliuzijoms nepasiduodanti viltis; tik jo meilės neįstengia sugriauti mirtis; tik jo teisingumas bei gailestingumas gali atitaisyti neteisybes ir atlyginti už patirtas kančias. Viltis, krypstanti į Dievą, niekada nėra viltis tik man, ji visada yra ir viltis kitiems: ji neizoliuoja, bet daro mus solidarius gėryje, akina mokyti vienas kitą tiesos ir meilės.

Nuoširdžiai jus sveikinu, patikinu ypatingu būdu prisimenąs savo maldoje ir visiems teikiu palaiminimą.

Vatikanas, 2008 m. sausio 21 d.

BENEDICTUS PP. XVI