Apaštališkasis laiškas motu proprio forma PORTA FIDEI, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ, išleido KIT.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 60
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: LETTERA APOSTOLICA IN FORMA DI MOTU PROPRIO PORTA FIDEI DEL SOMMO PONTEFICE BENEDETTO XVI CON LA QUALE SI INDICE L'ANNO DELLA FEDE
DATA: 2011-10-11
PIRMINIS ŠALTINIS: baznycioszinios.lt
BIBLIJOS NUORODA: Apd 14, 27
SERIJA: Tikėjimo metai
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© Katalikų interneto tarnyba
LEIDINIAI
TEKSTAS BIULETENYJE: „Bažnyčios žinios“ Nr. 17 (377), 2011, p. 2–6.
TEKSTAS KNYGELĖJE: Popiežius Benediktas XVI. Apaštališkasis laiškas motu proprio forma PORTA FIDEI, kuriuo skelbiami Tikėjimo metai | Tikėjimo mokymo konkgregacija. Nota su rekomendacijomis, kaip švęsti Tikėjimo metus. Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2012. 48 p. ISBN 978-9955-653-13-4
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Apaštališkasis laiškas
motu proprio forma
PORTA FIDEI,
kuriuo skelbiami Tikėjimo metai

2011 m. spalio 11 d.

1. „Tikėjimo vartai“ (plg. Apd 14, 27), vedantys į bendrą su Dievu gyvenimą ir leidžiantys įžengti į jo Bažnyčią, mums visada atviri. Šį slenkstį galima peržengti, kai skelbiamas Dievas žodis ir perkeičiančiai malonei leidžiama ugdyti širdį. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), kurio dėka Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Dovanodamas Šventąją Dvasią, jis norėjo visus į jį tikinčiuosius įtraukti į savo šlovę (plg. Jn 17, 22). Išpažinti tikėjimą į Trejybę – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią – reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė (plg. 1 Jn 4, 8): į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią.

2. Nuo pat savo kaip Petro įpėdinio tarnybos pradžios primindavau būtinybę iš naujo atrasti tikėjimo kelią, kad vis aiškiau aikštėn iškiltų susitikimo su Kristumi džiaugsmas ir jo atnaujintas užsidegimas. Homilijoje per šv. Mišias, kuriomis pradėjau pontifikatą, pasakiau: „Visa Bažnyčia ir ganytojai joje kaip Kristus turi leistis į kelią, kad vestų žmones iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link.“ [1] Šiandien neretai pasitaiko, kad krikščionys labiau rūpinasi savo įsipareigojimo socialiniais, kultūriniais ir politiniais padariniais, ir toliau laikydami tikėjimą savaime suprantama bendrojo gyvenimo prielaida. Iš tikrųjų ta prielaida ne tik nebeegzistuoja šiuo pavidalu, bet dažnai yra net neigiama [2]. Anksčiau buvo įmanoma įžiūrėti vieningą kultūrinį audinį, paremtą tikėjimo turiniu bei jo įkvėptomis vertybėmis ir kaip tokį plačiai pripažįstamą, tačiau šiandien dėl daugybę žmonių apėmusios gilios tikėjimo krizės daug kur visuomenėje to, regis, nebėra.

3. Negalime leisti, kad druska išsidvoktų, o šviesa būtų laikoma užvožta (plg. Mt 5, 13–16). Ir šiandienis žmogus gali pajusti poreikį, kaip samarietė nueiti prie šulinio pasiklausyti Jėzaus, kviečiančio į jį tikėti ir semti iš šaltinio, iš kurio trykšta gyvasis vanduo (plg. Jn 4, 14). Turime vėl užsidegti noru maitintis Bažnyčios ištikimai perduotu Dievo žodžiu ir gyvybės Duona – dovanomis, kuriomis siūloma pasistiprinti visiems jo mokiniams (plg. 6, 51). Juk Jėzaus mokymas ir mūsų dienomis suskamba ne mažiau galingai: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27). To, ko klausė jo klausiusieji, šiandien turėtume klausti ir mes: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ (Jn 6, 28). Jėzaus atsakymą žinome: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“ (Jn 6, 29). Vadinasi, tikėti į Jėzų Kristų yra būdas galutinai pasiekti išganymą.

4. Turėdamas visa tai prieš akis, nusprendžiau paskelbti Tikėjimo metus. Jie prasidės 2012 m. spalio 11-ąją, penkiasdešimtųjų Vatikano II Susirinkimo pradžios metinių dieną, ir baigsis 2013 m. lapkričio 24-ąją, Kristaus Karaliaus sekmadienį. 2012 m. spalio 11-oji taip pat sutampa su Katalikų Bažnyčios katekizmo – teksto, mano pirmtako, palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbto siekiant [3] visiems tikintiesiems parodyti tikėjimo galią ir grožį, – publikacijos dvidešimties metų jubiliejumi. Šis dokumentas, autentiškas Vatikano II Susirinkimo vaisius, 1985 m. nepaprastojo Vyskupų sinodo pageidavimu turėjo būti priemonė katechezei skatinti [4] ir buvo parengtas bendradarbiaujant visiems Katalikų Bažnyčios vyskupams. Be to, aš sušaukiau Vyskupų sinodo generalinę asamblėją 2012 m. spalį tema: „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perduoti“. Tai bus palanki proga visą Bažnyčią įvesdinti į tikėjimo ypatingo apmąstymo ir atradimo iš naujo metą. Švęsti Tikėjimo metus Bažnyčia kviečiama ne pirmą kartą. Mano garbingasis pirmtakas Dievo tarnas Paulius VI 1967 m. panašius metus paskelbė apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystei paminėti jų paskutinio liudijimo 1900-ųjų metinių proga. Jis sumanė tuos metus kaip iškilmingą metą, kad visa Bažnyčia „tikrai ir nuoširdžiai išpažintų vieną tikėjimą“; be to, jis troško, kad tas tikėjimas būtų patvirtintas „individualiai ir bendruomeniškai, laisvai ir sąmoningai, vidujiškai ir išoriškai, nuolankiai ir drąsiai“ [5]. Jo manymu, Bažnyčia šitaip galėsianti iš naujo „pilnutinai ir teisingai pažinti savo tikėjimą, kad jį pagyvintų, atnaujintų, sutvirtintų ir išpažintų“ [6]. Didžiulės anų metų pervartos dar labiau išryškino tokio šventimo poreikį. Tas šventimas buvo užbaigtas iškilmingu Dievo tautos tikėjimo išpažinimu [7] trokštant parodyti, kaip svarbu esminį tikėjimo turinį, nuo amžių sudarantį visų tikinčiųjų paveldą, vis naujaip patvirtinti, suprasti ir pagilinti, siekiant nuosekliai liudyti istorinėmis sąlygomis, kitokiomis negu ankstesnių laikų.

5. Tam tikru atžvilgiu mano garbingasis pirmtakas tuos metus laikė „posusirinkiminiu padariniu ir poreikiu“ [8], nes gerai suvokė sunkias meto problemas, pirmiausia susijusias su tikrojo tikėjimo išpažinimu ir jo teisingu aiškinimu. Aš pagalvojau, kad Tikėjimo metų pradžios sutapdinimas su Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtosiomis metinėmis galėtų būti tinkama proga suvokti, kad Susirinkimo tėvų palikti tekstai, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II, „nepraranda nei vertės, nei spindesio. Jie turi būti tinkamai skaitomi, plačiai žinomi ir įsidėmimi kaip patikimi ir norminiai Magisteriumo tekstai Bažnyčios Tradicijoje. <...> kaip niekada jaučiu pareigą įvardyti Susirinkimą kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje: jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujo amžiaus kelyje“ [9]. Aš irgi norėčiau primygtinai pabrėžti tai, ką apie Susirinkimą pasakiau praslinkus keliems mėnesiams nuo mano išrinkimo Petro įpėdiniu: „Jei jį skaitome ir priimame vadovaudamiesi teisinga hermeneutika, jis gali būti ir vis labiau tapti didžiule jėga nuolat reikalingam Bažnyčios atnaujinimui.“ [10]

6. Bažnyčia atnaujinama ir tikinčiųjų gyvenimo liudijimu: juk krikščionys pašaukti savo egzistencija leisti suspindėti pasaulyje Viešpaties mums paliktam tiesos žodžiui. Būtent tai dogminėje konstitucijoje Lumen gentium patvirtino Susirinkimas: „Kristus, šventas, nekaltas, tyras (Žyd 7, 26), nepažino nuodėmės (2 Kor 5, 21), bet atėjo vien tam, kad permaldautų už tautos nuodėmes (plg. Žyd 2, 17), o Bažnyčia, priimdama savo glėbin nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, todėl nuolat žengia atgailos ir atsinaujinimo keliu. Bažnyčia, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Tačiau prikeltojo Kristaus galia ją stiprina, idant kantrybe ir meile nugalėtų savo sielvartus ir sunkumus, tiek vidinius, tiek išorinius, ir tegu netobulai, bet ištikimai apreikštų pasaulyje jo slėpinį, iki šis bus atskleistas visa savo šviesa amžių pabaigoje.“ [11]

Šiuo požiūriu Tikėjimo metai yra raginimas autentiškai iš naujo atsiversti į Viešpatį, vienintelį pasaulio Gelbėtoją. Jo mirties ir prisikėlimo slėpiniu Dievas iki galo apreiškė Meilę, kuri gelbėja, ir nuodėmių atleidimu kviečia žmones atsiversti (plg. Apd 5, 31). Ši Meilė, pasak apaštalo, veda žmones į naują gyvenimą: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Per tikėjimą šis naujas gyvenimas formuoja visą žmogaus egzistenciją pagal radikalią tikėjimo naujybę. Kelyje, niekada iki galo nesibaigsiančiame šiame gyvenime, žmogaus mintys ir jausmai, mąstysena ir elgesys pamažu nuvalomi ir perkeičiami tokiu mastu, kokiu jis laisvai tam pasirengęs. „Tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6), tampa nauju, visą žmogaus gyvenimą perverčiančiu mąstymo ir veiklos matu (plg. Rom 12, 2; Kol 3, 9–10; Ef 4, 20–29; 2 Kor 5, 17).

7. „Caritas Christi urget nos“ (2 Kor 5, 14): būtent Kristaus meilė pripildo mūsų širdį ir akina evangelizuoti. Šiandien kaip niekada jis siunčia mus į pasaulio kelius visoms žemės tautoms skelbti jo Evangelijos (plg. Mt 28, 19). Savo meile Kristus traukia prie savęs visų kartų žmones: visais laikais pats sušaukia Bažnyčią ir patiki jai skelbti Evangeliją kaip visad naują užduotį. Todėl ir šiandien reikia tvirto bažnytinio įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, kad būtų vėl atrastas tikėjimo džiaugsmas ir užsidegimas perduodant tikėjimą. Kasdien iš naujo atrandant Dievo meilę, tvirtėja ir stiprėja tikinčiųjų pasiryžimas misionieriauti. Juk tikėjimas auga tada, kai patiriamas kaip gauta meilė ir perteikiamas kaip malonės bei džiaugsmo patirtis. Jis daro klausytojus vaisingus, nes išplečia jų širdį ir protą, kad jie priimtų Viešpaties kvietimą laikytis jo žodžio ir tapti jo mokiniais. Tikintieji, anot šventojo Augustino liudijimo, „tikėdami stiprėja“ [12]. Šventasis Hipono vyskupas turėjo daug pagrindo tai teigti. Žinome, kad jo gyvenimas buvo nuolatinis tikėjimo grožio ieškojimas, kol jo širdis surado atilsį Dieve [13]. Jo gausūs raštai, kuriuose aiškinama tikėjimo akto reikšmė ir tikėjimo tiesa, ligi mūsų dienų lieka neprilygstamo turtingumo paveldas ir vis dar daugybę žmonių įgalina surasti teisingą kelią link „tikėjimo vartų“.

Taigi tikėjimas auga ir stiprėja tik tikint; nėra kitos galimybės būti tikram savo gyvenimu, kaip tik nuolat vis labiau perleisti save meilei, kuri patiriama kaip vis didesnė, nes kyla iš Dievo.

8. Šių ypatingų metinių proga norėčiau pakviesti viso pasaulio brolius vyskupus šiuo Viešpaties siūlomu dvasinės malonės laiku, vienijantis su Petro įpėdiniu, atminti brangią tikėjimo dovaną. Švęskime tuos metus prideramai ir vaisingai. Intensyviau apmąstykime tikėjimą, kad visiems į Kristų tikintiesiems padėtume sąmoningiau ir tvirčiau pritarti Evangelijai, ypač gilių permainų valandą, kurią kaip tik dabar išgyvena žmonija. Turėsime progą išpažinti tikėjimą į prisikėlusį Viešpatį savo katedrose ir viso pasaulio bažnyčiose, savo namuose ir šeimose, kad kiekvienas labiau pajustų poreikį geriau pažinti ir būsimoms kartoms perduoti tvarų tikėjimą. Vienuoliškosios ir parapinės bendruomenės ir visa sena bei nauja bažnytinė tikrovė suras būdą, kaip tais metais viešai išpažinti Credo.

9. Trokštame, kad tie metai kiekvienam tikinčiajam sužadintų norą išpažinti tikėjimą pilnatviškai ir iš naujo tvirtai įsitikinus, kupinam pasitikėjimo ir vilties. Tai bus puiki proga intensyviau švęsti tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje, kuri „yra viršūnė, į kurią krypsta Bažnyčios veikla, ir kartu šaltinis, iš kurio plaukia visa jos stiprybė“ [14]. Kartu trokštame, kad tikinčiųjų liudijimas gyvenimu taptų įtikinamesnis. Iš naujo atrasti išpažįstamo, švenčiamo, įgyvendinamo ir maldoje reiškiamo tikėjimo turinį [15] ir apmąstyti patį tikėjimo aktą yra pareiga, kurią privalo prisiimti kiekvienas tikintysis, ypač tokiais metais.

Neatsitiktinai pirmųjų amžių krikščionys būdavo įpareigojami mintinai išmokti Credo. Jiems tai būdavo kasdienė malda, neleidžianti užmiršti su krikštu prisiimtų įsipareigojimų. Šventasis Augustinas viename Pamoksle apie redditio symboli – Credo perdavimą – primena tai labai reikšmingais žodžiais: „Šventojo slėpinio Simbolis, kurį kartu priėmėte ir šiandien po vieną recitavote, yra žodžiai, kuriais Motinos Bažnyčios tikėjimas patikimai statydinamas ant tvirto pagrindo, kuriuo yra Viešpats Kristus. <...> Tad priėmėte ir recitavote tai, ką visada turite išlaikyti sieloje ir širdyje, kartoti lovoje, apmąstyti aikštėse ir neužmiršti valgydami; ir net miegančiame kūne širdis turi budėti.“ [16]

10. Čia norėčiau trumpai apžvelgti kelią, padedantį giliau suprasti ne tik tikėjimo turinį, bet kartu su juo ir aktą, kuriuo apsisprendžiame visiškai laisvai save patikėti Dievui. Juk tikėjimo aktas artimai susijęs su turiniu, kuriam pritariame. Įsiskverbti šios tikrovės vidun leidžia šventasis Paulius tardamas: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 10). Širdis rodo, kad pirmutinis žingsnis, atvedantis į tikėjimą, yra Dievo dovana ir malonės, veikiančios ir iš pagrindų perkeičiančios asmenį, aktas.

Šiuo atžvilgiu labai reikšmingas Lidijos pavyzdys. Šventasis Lukas pasakoja, kad Paulius, būdamas Filipuose, šabo dieną skelbė Evangeliją kelioms moterims; tarp jų buvo Lidija, ir „Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams“ (Apd 16, 14). Šiuose žodžiuose glūdinti prasmė yra svarbi. Šventasis Lukas moko, jog pažinti turinį, kurį reikia įtikėti, neužtenka, jei širdies, tikrosios žmogaus „šventovės“, neatveria malonė, dovanojanti akis giliai įžvelgti ir suprasti, kad tai, kas skelbiama, yra Dievo žodis.

Išpažinti lūpomis savo ruožtu reiškia, kad tikėjimas apima viešą liudijimą ir įsipareigojimą. Krikščioniui niekada nevalia manyti, kad tikėti – asmeninis reikalas. Tikėjimas yra apsisprendimas būti su Viešpačiu ir su juo gyventi. Šis „buvimas-su-juo“ leidžia suprasti motyvą, kodėl tikima. Kaip tik todėl, kad tikėjimas yra laisvės aktas, jis reikalauja ir socialinės atsakomybės už tai, kas tikima. Tikėdama ir savo tikėjimą be baimės skelbdama kiekvienam žmogui Sekminių dieną šį viešąjį matmenį Bažnyčia parodė visu aiškumu. Misionieriauti įgalina ir mūsų liudijimą stiprina Šventosios Dvasios dovana, įkvepianti ryžto ir drąsos.

Pats tikėjimo išpažinimas yra asmeninis ir kartu bendruomeninis aktas. Pirmutinis tikėjimo subjektas yra Bažnyčia. Krikščionių bendruomenės tikėjime kiekvienas priima krikštą, veiksmingą įtraukimo į tikinčiųjų tautą ženklą, kad pasiektų išganymą. Katalikų Bažnyčios katekizme tvirtinama: „Tikiu: tai Bažnyčios tikėjimas, asmeniškai kiekvieno tikinčiojo išpažįstamas paprastai nuo Krikšto akimirkos. Tikime: tai Bažnyčios tikėjimas, išpažįstamas vyskupų Susirinkime arba dažniausiai liturginiame tikinčiųjų susibūrime. Tikiu: taip savo tikėjimu Dievui atsako Bažnyčia, mūsų Motina, kuri ir moko sakyti: Tikiu, Tikime.“ [17]

Akivaizdu, norint pritarti, tai yra prie to, ką pateikia Bažnyčia, visiškai prisijungti protu ir valia, esmingai būtina pažinti tikėjimo turinį. Tikėjimo pažinimas atveria duris į Dievo apreikšto išganymo slėpinio pilnatvę. Taigi duodamas sutikimas suponuoja, kad tikint laisvai priimamas visas tikėjimo slėpinys, nes jo tiesą laiduoja pats apsireiškiantis ir savo meilės slėpinį pažinti leidžiantis Dievas [18].

Kita vertus, nevalia užmiršti, kad mūsų kultūriniame kontekste daugybė žmonių, nors netvirtina turintys tikėjimo dovaną, rimtai ieško galutinės prasmės ir galutinės tiesos apie savo gyvenimą ir pasaulį. Tokia paieška yra autentiška tikėjimo „preliudija“, nes skatina žmones leistis į kelią, vedantį Dievo slėpinio link. Pačiame žmogaus prote glūdi poreikis to, „kas visada galioja ir išlieka“ [19]. Toks poreikis yra žmogaus širdyje neišdildomai įrašytas nuolatinis kvietimas leistis į kelią susitikti tą, kurio neieškotume, jei jis pats nebūtų jau atėjęs mūsų pasitikti [20]. Tikėjimas mus kaip tik kviečia ir iki galo atveria tokiam susitikimui.

11. Visiems, kurie nori sistemingai pažinti tikėjimo turinį, vertinga ir būtina pagalbinė priemonė bus Katalikų Bažnyčios katekizmas. Jis yra vienas svarbiausių Vatikano II Susirinkimo vaisių. Apaštališkojoje konstitucijoje Fidei depositum, neatsitiktinai pasirašytoje Vatikano II Susirinkimo pradžios trisdešimtųjų metinių proga, palaimintasis Jonas Paulius II rašė: „Šis Katekizmas labai prisidės prie viso bažnytinio gyvenimo atnaujinimo, kurio troško ir kurį pradėjo Vatikano II Susirinkimas. <...> Aš jį pripažįstu galiojančiu ir teisėtu įrankiu Bažnyčios bendrystei ugdyti ir patikima norma mokyti tikėjimo.“ [21]

To pat siekiant ir Tikėjimo metai turėtų išreikšti vieningas pastangas iš naujo atrasti ir išstudijuoti pagrindinį tikėjimo turinį, sistemingai ir organiškai sutrauktą į Katalikų Bažnyčios katekizmą. Juk ten spindi mokymo lobis, Bažnyčios per dutūkstantmetę istoriją sukauptas, sergėtas ir perduotas. Nuo Šventojo Rašto iki Bažnyčios tėvų, nuo teologijos mokytojų iki šventųjų šimtmečių tėkmėje Katekizmas nenykstamai primena daugybę būdų, kuriais Bažnyčia apmąstė tikėjimą ir tobulino mokymą, siekdama suteikti tikintiesiems tikrumo jų tikėjimo gyvenime.

Savo struktūra Katekizmas atspindi tikėjimo plėtotę ligi pat didžiųjų kasdienio gyvenimo temų. Puslapis po puslapio atrandama, kad tai, kas dėstoma, yra ne teorija, bet susitikimas su Asmeniu, kuris gyvena Bažnyčioje. Mat po Tikėjimo išpažinimo aiškinamas sakramentinis gyvenimas, kuriame yra, veikia ir nepaliaujamai savo Bažnyčią statydina Kristus. Be liturgijos ir sakramentų tikėjimo išpažinimas nebūtų veiksmingas, nes stokotų krikščionių liudijimą palaikančios malonės. Lygiai taip pat Katekizmo mokymas apie moralinį gyvenimą visą savo reikšmę įgyja tada, kai susiejamas su tikėjimu, liturgija ir malda.

12. Todėl Tikėjimo metais Katalikų Bažnyčios katekizmas galės būti tikra tikėjimo palaikymo priemonė, pirmiausia tiems, kuriems rūpi krikščionių ugdymas, toks būtinas mūsų kultūriniame kontekste. To siekdamas Tikėjimo mokymo kongregaciją paraginau, pasitarus su kitomis kompetentingomis Šventojo Sosto dikasterijomis, parengti Notą, kurioje Bažnyčiai ir atskiriems tikintiesiems būtų nurodytos gairės, kaip šiuos Tikėjimo metus veiksmingiausiai ir tinkamiausiai įgyvendinti tarnaujant tikėjimui ir evangelizacijai.

Juk tikėjimas šiandien labiau negu anksčiau išstatytas klausimams, kylantiems iš pakitusios mąstysenos, ypač mūsų dienomis racionalių tikrybių sritį susiaurinančios iki mokslinių ir technologinių laimėjimų. Tačiau Bažnyčia niekada nesibaimino parodyti, kad tarp tikėjimo ir tikro mokslo negali būti konflikto, nes abu – kad ir skirtingais būdais – siekia tiesos [22].

13. Bus esmingai svarbu Tikėjimo metais apžvelgti mūsų tikėjimo istoriją, kurioje regimas neišmatuojamas šventumo ir nuodėmės sampynos slėpinys. Šventumas rodo didžiulį indėlį, kuriuo vyrai ir moterys savo gyvenimo liudijimu prisidėjo prie bendruomenės augimo ir plėtros, o nuodėmė turėtų kiekvieną paskatinti nuoširdžiai ir nepaliaujamai stengtis atsiversti ir patirti visų pasitikti ateinančio Dievo Tėvo gailestingumą.

Šiuo laikotarpiu kreipsime savo žvilgsnį į Kristų, „tikėjimo vadovą ir ištobulintoją“ (Žyd 12, 2): jame išpildomi visi žmogaus širdies siekiai ir troškimai. Meilės džiaugsmas, atsakas į kančios ir skausmo dramą, atleidimo už patirtą įžeidimą jėga ir gyvybės pergalė prieš mirties tuštumą – visa tai galutinai įvyksta jo Įsikūnijimo slėpinyje, jam tapus žmogumi ir dalijantis su mumis žmogiškuoju silpnumu, kad jį perkeistų savo prisikėlimo galia. Jame, mirusiame ir prisikėlusiame dėl mūsų išganymo, pilnatviškai suspindi tikėjimo pavyzdžiai, ženklinę šį mūsų išganymo istorijos dutūkstantmetį.

Akinama tikėjimo, Marija priėmė Angelo žodį ir įtikėjo žinią, kad ji, klusniai save atiduodama, taps Dievo Motina (plg. Lk 1, 38). Lankydama Elzbietą, ji šlovino Aukščiausiąjį giesme už įstabius darbus, daromus jo tiems, kurie save jam patiki (plg. Lk 1, 46–55). Su džiaugsmu ir baimingu virpuliu ji pagimdė savo vienintelį Sūnų, išsaugodama savo mergeliškumą (plg. Lk 2, 6–7). Pasitikėdama Juozapu, savo sužadėtiniu, nugabeno Jėzų į Egiptą, kad apsaugotų jį nuo Erodo persekiojimo (plg. Mt 2, 13–15). Kupina tokio paties tikėjimo, ji sekė paskui Viešpatį šiam pamokslaujant ir pasiliko su juo iki Golgotos (plg. Jn 19, 25–27). Tikėjimu Marija paragavo Jėzaus prisikėlimo vaisių ir, visa įsidėmėdama ir svarstydama savo širdyje (plg. Lk 2, 19. 51), perdavė tai Dvylikai, susirinkusiems su ja Paskutinės vakarienės menėje priimti Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14; 2, 1–4).

Akinami tikėjimo, apaštalai paliko viską ir nusekė paskui Mokytoją (plg. Mk 10, 28). Jie tikėjo žodžiais, kuriais jis skelbė Dievo Karalystę, prisiartinusią ir įgyvendintą jo asmenyje (plg. Lk 11, 20). Jie kartu gyveno su Jėzumi, kuris juos mokė ir jiems paliko naują gyvenimo taisyklę, iš kurios po jo mirties jie bus atpažįstami kaip jo mokiniai (plg. Jn 13, 34–35). Tikėjimo spiriami, jie išėjo į visą pasaulį vykdyti užduoties – nešti Evangeliją visai kūrinijai (plg. Mk 16, 15) ir bebaimiškai skelbė prisikėlimo, kurio buvo tikrieji liudytojai, džiaugsmą.

Akinami tikėjimo, mokiniai sukūrė pirmąją bendruomenę, susibūrusią apie apaštalų mokymą, maldą ir Eucharistijos šventimą; joje visa turėjo bendra, kad patenkintų brolių poreikius (plg. Apd 2, 42–47).

Akinami tikėjimo, kankiniai guldė savo galvas liudydami Evangelijos tiesą, kuri juos perkeitė ir įgalino didžiausiai meilės dovanai – atleisti savo persekiotojams.

Akinami tikėjimo, vyrai ir moterys pašvęsdavo savo gyvenimą Kristui ir palikdavo viską, kad, praktikuodami evangelinį paprastumą, gyventų evangeliniu klusnumu, neturtu ir skaistumu kaip konkretūs Viešpaties, turinčio netrukus pasirodyti, laukimo ženklai. Akinami tikėjimo, daugybė krikščionių ėmėsi teisingumo darbų, kad būtų konkrečiai įgyvendintas Viešpaties, atėjusio skelbti išlaisvinimo iš priespaudos ir malonės visiems metų, žodis (plg. Lk 4, 18–19).

Akinami tikėjimo, bet kurio amžiaus vyrai ir moterys, kurių vardai įrašyti į gyvenimo knygą (plg. Apr 7, 9; 13, 8), šimtmečiais išpažindavo grožį sekti paskui Jėzų ten, kur jis pašaukdavo liudyti, kad jie krikščionys – šeimoje, profesiniame ir viešajame gyvenime, vykdant charizmas ir tarnybas, kurioms jie pašaukti.

Akinami tikėjimo, gyvename ir mes, kad gyvai pažintume Viešpatį Jėzų, esantį mūsų gyvenime ir istorijoje.

14. Tikėjimo metai taip pat bus palanki proga sustiprinti meilės liudijimą. Šventasis Paulius primena: „Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė“ (1 Kor 13, 13). Dar skvarbesniais žodžiais – nuo amžių įpareigodavusiais krikščionis – kalba apaštalas Jokūbas: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš tų žodžių?! Taip ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus. Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2, 14–18).

Tikėjimas be meilės neduoda vaisių, o meilė be tikėjimo būtų jausmas, nuolatos išstatytas abejonei. Tikėjimas ir meilė reikalauja vienas kito, bet taip, kad vienas leidžia kitam eiti savo atitinkamu keliu. Juk nemažai krikščionių, meilės kupini, paskiria savo gyvenimą vienišiesiems, nustumtiesiems į pakraštį ar atstumtiesiems kaip tiems, pas kuriuos pirmuosius reikia eiti ir kuriuos paremti yra svarbiausia, nes juose atsispindi paties Kristaus veidas. Prašančiuosiuose mūsų meilės tikėjimas leidžia atpažinti prisikėlusio Viešpaties veidą: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40): šie jo žodžiai yra niekada neužmirštinas įspėjimas ir nuolatinis kvietimas grąžinti meilę, kuria jis mumis rūpinasi. Būtent tikėjimas įgalina pažinti Kristų, o jo paties meilė akina padėti jam kaskart, kai jis mūsų gyvenimo kelyje tampa mūsų artimu. Palaikomi tikėjimo, kupini vilties žvelgiame į savo užduotį pasaulyje, laukdami „naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas“ (2 Pt 3, 13; plg. Apr 21, 1).

15. Savo gyvenimo pabaigoje apaštalas Paulius paragino savo mokinį Timotiejų ieškoti tikėjimo (plg. 2 Tim 2, 22) lygiai taip ryžtingai kaip vaikystėje (plg. 2 Tim 3, 15). Jaučiame, kad toks kvietimas skirtas kiekvienam iš mūsų, kad mūsų tikėjimas niekada netaptų vangus. Tikėjimas yra mūsų gyvenimo palydovas, leidžiantis nuolat nauju žvilgsniu išvysti tai, ką Dievas dėl mūsų daro. Tikėjimas, siekiantis įžiūrėti laiko ženklus šiandienėje istorijoje, įpareigoja kiekvieną iš mūsų tapti gyvu Prisikėlusiojo buvimo pasaulyje ženklu. Šiandieniam pasauliui ypač reikia įtikimo liudijimo tų, kurių protas ir širdis apšviesti Viešpaties žodžio ir kurie geba atverti daugelio protą ir širdį Dievo ir amžinojo gyvenimo, kuris nesibaigia, troškimui.

„Kad Viešpaties žodis skintųsi kelią ir būtų gerbiamas“ (2 Tes 3, 1), Tikėjimo metai tesutvirtina ryšį su Kristumi, nes tik jame galima saugiai žvelgti į ateitį ir būti garantuotam tikra ir tvaria meile. Apaštalo Petro žodžiai galutinai nušviečia tikėjimą: „Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 6–9). Krikščionių gyvenimui pažįstama ir džiaugsmo, ir kančios patirtis. Kiek daug šventųjų patyrė vienatvę! Kiek daug tikinčiųjų, taip pat mūsų dienomis, mėginami Dievo tylėjimu, kai taip norėtų išgirsti jo paguodžiantį balsą! Gyvenimo išbandymai leidžia suprasti kryžiaus slėpinį ir dalyvauti Kristaus kentėjimuose (plg. Kol 1, 24), bet kartu jie yra preliudija džiaugsmo ir vilties, prie kurių veda tikėjimas: „Būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Tikime būdami nepajudinamai tikri, kad Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir mirtį. Kupini šio tvirto pasitikėjimo, patikime jam save: būdamas tarp mūsų, jis nugali piktojo galybę (plg. Lk 11, 20), o Bažnyčia, regimoji jo gailestingumo bendruomenė, pasilieka jame kaip galutinio sutaikinimo su Tėvu ženklas.

Šiuo malonės metu patikėkime save Dievo Motinai, kuri skelbiama „laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45).

Roma, prie Šventojo Petro, 2011-ųjų, septintųjų mūsų pontifikato metų, spalio 11-oji

PRANCIŠKUS

IŠNAŠOS

[1] Homilija per inauguracijos šv. Mišias (2005 04 24): AAS 97 (2005), 710.

[2] Plg. Benediktas XVI. Homilija per šv. Mišias Terreiro do Paço, Lisabonoje (2010 05 11): Insegnamenti VI, 1 (2010), 673.

[3] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 10 11): AAS 86 (1994), 113–118.

[4] Plg. Nepaprastojo Vyskupų sinodo baigiamasis pranešimas (1985 12 07), II, B, a, 4: Ench. Vat., t. 9, Nr. 1797.

[5] Paulius VI. Apaštališkasis paraginimas Petrum et Paulum Apostolos šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės 1900-ųjų metinių proga (1967 02 22): AAS 59 (1967), 196.

[6] Ten pat, 198.

[7] Paulius VI. Iškilmingas tikėjimo išpažinimas, atliktas priešais Šv. Petro baziliką užbaigiant Tikėjimo metus ir švenčiant šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kankinystės 1900-ąsias metines (1968 06 30): AAS 60 (1968), 433–445.

[8] Paulius VI. Bendroji audiencija (1967 06 14): Insegnamenti V (1967), 801.

[9] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Novo millennio ineunte (2001 01 06), 57: AAS 93 (2001), 308.

[10] Kreipimasis į Romos kuriją (2005 12 22): AAS 98 (2006), 52.

[11] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 8.

[12] De utilitate credendi, 1, 2.

[13] Plg. Augustinas. Confessiones, I, 1.

[14] Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 10.

[15] Plg. Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 10 11): AAS 86 (1994), 116.

[16] Sermo 215, 1.

[17] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 167.

[18] Plg. Vatikano I Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie katalikų tikėjimą Dei Filius, cap. III: DS 3008–3009; Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 5.

[19] Plg. Benediktas XVI. Kalba Bernardinų kolegijoje (Paryžius, 2008 09 12): AAS 100 (2008), 722.

[20] Plg. Augustinas. Confessiones, XIII, 1.

[21] Jonas Paulius II. Apaštališkoji konstitucija Fidei depositum (1992 10 11): AAS 86 (1994), 115 ir 117.

[22] Plg. Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio (1998 09 14), 34 ir 106: AAS 91 (1999), 31–32, 86–87.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 60
Adresas: http://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/benediktas_xvi/motu-proprio/2011-10-11_porta-fidei
Paskelbta: 2014-03-28 21:17:47 | Patikslinta 2015-06-09 16:09:42.