„In resurrectione tua, Christe, caeli et terra laetentur! – Tavo prisikėlimu, o Kristau, tesidžiaugia dangūs ir žemė!“ (Valandų liturgija)

Brangūs broliai ir seserys Romoje ir visame pasaulyje!

Velykų rytas mums vėl atnešė seną ir vis naują žinią: Kristus prisikėlė! Šio įvykio aidas, pasklidęs iš Jeruzalės prieš dvidešimt amžių, tebeskamba Bažnyčioje, savo širdyje saugančioje gyvą tikėjimą Jėzaus Motinos Marijos, Magdalietės ir kitų moterų, kurios pirmos pamatė tuščią kapą, tikėjimą Petro ir kitų apaštalų.

Iki šios dienos – taip pat ir dabartinėje pažangių komunikacijos technologijų eroje – krikščionių tikėjimas remiasi tąja žinia, liudijimu tų seserų ir brolių, kurie pirma pamatė nuo tuščio kapo nuristą akmenį, o paskui paslaptingus liudytojus, skelbiančius, kad Jėzus, Nukryžiuotasis, prisikėlė. Po to jis pats, Mokytojas ir Viešpats, gyvas ir realus, pasirodė Marijai Magdalietei ir dviem Emauso mokiniams, o galiausiai ir visiems vienuolikai, susirinkusiems Paskutinės vakarienės menėje (plg. Mk 16, 9–14).

Kristaus prisikėlimas – tai ne įmantrių samprotavimų išvada ar mistinė patirtis: tai faktas, kuris, žinoma, peržengia istorijos ribas, bet įvyksta konkrečiu istorijos momentu ir palieka joje neišdildomą pėdsaką. Šviesa, kuri apakino prie Kristaus kapo stovėjusius sargus, pasklido po visus laikus ir visą erdvę. Kitokia, dieviška, šviesa perskrodė mirties sutemas ir atnešė pasauliui Dievo spindesį, Tiesos ir Gėrio spindesį.

Kaip pavasarį saulės spinduliai praskleidžia pumpurus ant medžių šakų, taip iš Kristaus prisikėlimo sklindanti šviesa suteikia jėgų ir padaro prasmingas visas žmogaus viltis, lūkesčius, troškimus ir planus. Todėl visas kosmosas šiandien džiaugiasi, dalyvaudamas žmonijos pavasaryje, ir gieda tylų kūrinijos šlovės himną. Pasaulyje keliaujančioje Bažnyčioje skambantis velykinis „aleliuja“ išreiškia tylų visatos džiaugsmą ir ypač kiekvienos nuoširdžiai Dievui atviros žmogaus sielos troškimus bei dėkingumą už jo begalinį gerumą, grožį ir tiesą.

„Tavo prisikėlimu, o Kristau, tesidžiaugia dangūs ir žemė.“ Į šį raginimą, šiandien besiveržiantį iš Bažnyčios širdies, visų pirma atsiliepia „dangūs“: angelų, šventųjų ir palaimintųjų minios džiūgauja kartu su mumis. Visas dangus kupinas ramybės ir džiaugsmo. Bet, deja, žemėje taip nėra. Čia, šiame pasaulyje, velykinis „aleliuja“ susiduria su aimanomis ir šauksmais, kylančiais iš daugybės skausmo, skurdo, bado, ligų, karų, smurto. O juk dėl to Kristus mirė ir prisikėlė! Jis mirė dėl nuodėmės, taip pat ir dėl mūsų šiandienių nuodėmių, ir prisikėlė dėl istorijos išganymo, taip pat ir mūsų istorijos. Todėl ši mano žinia kaip pranašiškas skelbimas pirmiausia tepasiekia kenčiančias tautas ir bendruomenes, kad prisikėlęs Kristus atvertų joms kelius į laisvę, teisingumą ir taiką.

Tesidžiaugia toji žemė, kurią pirmą nutvieskė Prisikėlusiojo šviesa. Kristaus spindesys tepasiekia Artimųjų Rytų tautas, taikos ir žmogaus kilnumo šviesa tenugali susiskaldymo, neapykantos ir smurto sutemas. Libijoje ginklų vietą teužima diplomatija ir dialogas, o kol vyksta konfliktas tebūnie sudarytos sąlygos suteikti humanitarinę pagalbą kenčiantiems jo padarinius. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse visi piliečiai, o ypač jaunimas, tesidarbuoja bendram labui ir tekuria tokią visuomenę, kurioje nebūtų skurdo ir visi politiniai pasirinkimai būtų įkvėpti pagarbos žmogui. Tremtinius ir pabėgėlius iš įvairių Afrikos šalių, priverstus palikti savo artimuosius, tepasiekia visų mūsų solidarumas. Geros valios žmonių širdys tebūna svetingos, kad solidariai bendromis pastangomis būtų patenkinti būtiniausi daugybės brolių poreikiai. Dosniai besidarbuojančius ir rodančius sektiną tokios pagalbos pavyzdį, tepasiekia mūsų parama ir dėkingumas.

Tebūnie atkurtas taikus gyventojų sambūvis Dramblio Kaulo Krante, kur reikia nedelsiant imtis susitaikinimo ir atleidimo, idant užgytų pastarojo meto smurtingų įvykių paliktos gilios žaizdos. Tesuranda paguodą ir viltį Japonija, šalinanti neseniai vykusio žemės drebėjimo dramatiškus padarinius, taip pat ir kitos šalys, kuriose pastarųjų mėnesių stichinės nelaimės pasėjo daug skausmo ir baimės.

Tesidžiaugia dangūs ir žemė liudijimais tų, kurie dėl savo tikėjimo į Viešpatį Jėzų kenčia priešiškumą ir netgi persekiojimus. Žinia apie jo pergalę tepripildo juos drąsos ir pasitikėjimo.

Brangūs broliai ir seserys! Prisikėlęs Kristus pirma mūsų eina į naują dangų ir naują žemę (plg. Apr 21, 1), kurioje visi gyvensime kaip viena šeima, kaip to paties Tėvo vaikai. Jis yra su mumis iki pat laikų pabaigos. Einame paskui jį per šį sužeistą pasaulį giedodami „aleliuja“. Širdyse nešamės džiaugsmą ir skausmą, mūsų veiduose šypsenos ir ašaros. Toks yra mūsų žemiškas gyvenimas. Bet Kristus prisikėlė, jis yra gyvas ir eina su mumis. Todėl einame giedodami, ištikimi savo pareigoms šiame pasaulyje, bet į dangų pakeltomis akimis.

Visiems džiugių Velykų!